Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 3.53, 3.59, 3.76, 3.156, 3.157, 3.169, 3.170, 3.174, 3.175, 3.178, 3.190 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-1616 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 385, 541 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-1617
2015 m. balandžio 29 d. Nr. 435
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. SV-S-622 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 18 ir 19 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.53, 3.59, 3.76, 3.156, 3.157, 3.169, 3.170, 3.174, 3.175, 3.178, 3.190 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1616 (toliau – Įstatymo projektas), tačiau pasiūlyti jį tikslinti pagal šias pastabas:
1.1. Atsižvelgiant į Įstatymo projekto 1, 2 ir 3 straipsniuose siūlomus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 3.53, 3.59 ir 3.76 straipsnių pakeitimus, taip pat į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 385, 541 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1617 1 straipsnyje siūlomus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) 385 straipsnio 1 dalies pakeitimus ir siekiant teisinio reguliavimo sistemiškumo, nuostatomis dėl tėvo (motinos) dalyvavimo auklėjant ir bendravimo tvarkos nustatymo tikslinga analogiškai papildyti Civilinio kodekso 3.43 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuoti klausimai, kuriuos sprendžia teismas, pripažindamas santuoką negaliojančia.
1.2. Atsisakyti Įstatymo projekto 4 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.156 straipsnio 2 dalies nuostatos „išskyrus vaiko turto tvarkymo teisę pagal šio kodekso 3.190 straipsnį“, nes Civilinio kodekso 3.190 straipsnis nėra vienintelė specialioji norma, reguliuojanti situacijas, kai tėvai neturi lygių teisių su savo vaikais, todėl būtų klaidinga Civilinio kodekso 3.156 straipsnyje nurodyti tik vieną specialiąją normą, o visų specialiųjų normų išvardijimas būtų perteklinis.
1.3. Tikslinti Įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.157 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriomis siūloma, kad tėvai, kurių vaikams nustatyta nuolatinė arba laikinoji globa (rūpyba), nebūtų laikomi tų vaikų atstovais pagal įstatymą, ir nurodyti, kad tėvai nelaikomi savo vaikų atstovais pagal įstatymą tik tais atvejais, kai vaikams nustatyta nuolatinė globa (rūpyba). Vadovaujantis Civilinio kodekso 3.262 ir 3.263 straipsniais, vaiko laikinoji globa (rūpyba) gali būti nustatoma savivaldybės valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu), o nuolatinė globa (rūpyba) – išimtinai tik teismo nutartimi. Pritarus Įstatymo projekto 5 straipsnyje pateiktam siūlymui, kuriuo keičiama Civilinio kodekso 3.157 straipsnio 1 dalis, susiklostytų tokia padėtis, kai tėvai, kurių vaikams nustatyta laikinoji globa (rūpyba), nebūtų laikomi tų vaikų atstovais pagal įstatymą, ir tai reikštų, kad tėvų valdžią riboja ne teismas, o administracinė institucija, nors esminės asmens teisės – tarp jų ir tėvų valdžios – gali būti apribotos tik teismo sprendimu, todėl, tik nustačius vaikų nuolatinę globą (rūpybą), galėtų būti numatyta, kad tėvai nelaikomi savo vaikų atstovais pagal įstatymą.
1.4. Atsisakyti Įstatymo projekto 5 straipsnyje siūlomo Civilinio kodekso 3.157 straipsnio 3 dalies papildymo, nes asmeniui siekiant patvirtinti savo, kaip vaiko globėjo (rūpintojo), statusą, tretiesiems asmenims būtų atskleidžiami teismo sprendime arba savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme dėl globos (rūpybos) nustatymo esantys vaiko, jo šeimos narių asmens duomenys ir informacija apie jų privatų gyvenimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Civilinis kodeksas nenustato, koks dokumentas įrodo vaiko globėjo (rūpintojo) teisinį statusą. Be to, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 646 straipsniu ir 648 straipsnio 1 dalimi, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo, gali būti išduodamas vykdomasis raštas ir jame nurodoma tik rezoliucinė minėto teismo sprendimo dalis, bet nepateikiami asmens duomenys ar privataus gyvenimo detalės. Pažymėtina, kad nusprendus kompetentingoms institucijoms, pavyzdžiui, valstybinėms vaiko teisių apsaugos institucijoms, suteikti teisę išduoti pažymas, kurios patvirtintų vaiko globėjo (rūpintojo) statusą, galiojančių Civilinio kodekso pakeitimų ir papildymų atlikti nereikėtų.
1.5. Atsisakyti Įstatymo projekto 7 straipsnyje siūlomo Civilinio kodekso 3.170 straipsnio 3 dalies papildymo kaip perteklinio, nes Įstatymo projekto 1, 2, 3 straipsniais jau yra siūloma pakeisti Civilinio kodekso 3.53 straipsnio 3 dalį, 3.59 straipsnį ir 3.76 straipsnį – numatyti, kad tose nuostatose nurodytais atvejais teismas inter alia turi išspręsti vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką.
1.6. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintą teisinio aiškumo principą, siūlytina Įstatymo projekto 7 straipsnyje, kuriuo Civilinio kodekso 3.170 straipsnis pildomas 5 dalimi, aiškiai apibrėžti vartojamas sąvokas „tretieji asmenys“, „abiejų tėvų sutikimas“ ir „vaiko išvežimas“ įvertinant tai, kad pirmuoju atveju neaišku, kokiam subjektų ratui būtų taikoma ši sąvoka, antruoju atveju – kokios formos šis sutikimas turėtų būti, trečiuoju atveju neaiškus vietos ir laiko aspektas. Taip pat vadovaujantis Civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu proporcingumo bei prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, įvertinant tai, kad, pavyzdžiui, vienam iš tėvų nepagrįstai atsisakius duoti sutikimą ar negalint šio sutikimo duoti dėl objektyvių priežasčių, vaikas negalėtų išvykti į jo interesus atitinkančią išvyką, siūlytina numatyti, kad draudimas tretiesiems asmenims išvežti vaiką be abiejų tėvų sutikimo turėtų būti ribojamas laiko ir vietos aspektais ir reikėtų nustatyti išimtis, kada trečiajam asmeniui norint išvežti vaiką nebūtų reikalaujama abiejų tėvų sutikimo. Be to, pažymėtina, kad nustatant išimtį, kai „tėvas ar motina, negyvenantis kartu su vaiku, piktybiškai nedalyvauja auklėjant vaiką ir visiškai nebendrauja su juo“, reikia aiškiai apibrėžti, kas ir kokia tvarka turėtų patvirtinti nurodytą faktą.
1.7. Atsisakyti Įstatymo projekto 7 straipsnyje siūlomo Civilinio kodekso 3.170 straipsnio 6, 7 ir 8 dalių papildymo, nes asmenims su vaikais vykstant į valstybes, prisijungusias prie 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo, arba į valstybes, kuriose taikomas visas Šengeno acquis, nebūtų galimybės realiai tikrinti leidimų, todėl Įstatymo projekto 7 straipsnyje pateiktas siūlymas Civilinio kodekso 3.170 straipsnį papildyti nuostatomis, kad vaikas negali būti išvežamas iš Lietuvos Respublikos ilgesniam negu 2 mėnesių laikotarpiui be išankstinio teismo leidimo, išduoto Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka, būtų neveiksmingas ir nesudarytų prielaidų siekiamiems tikslams – užkirsti kelią vaiko neteisėtam išvežimui iš Lietuvos Respublikos, užkirsti kelią vaiko teisės į šeimos ryšius pažeidimui – įgyvendinti. Be to, teisės aktuose nustačius reikalavimą gauti teismo leidimą, kai nėra antrojo iš tėvų sutikimo išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei 2 mėnesių laikotarpiui, padidėtų teismų darbo krūvis.
Tikslai, kurių siekiama siūlymu papildyti Civilinio kodekso 3.170 straipsnį naujomis 6, 7, 8 dalimis, bus pasiekti priėmus Civilinio kodekso 3.53, 3.59, 3.76 straipsnių pakeitimus, pagal kuriuos teismas, nutraukdamas santuoką ar priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, visais atvejais turės išspręsti atskirai gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaikus ir vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką. Šie pakeitimai taip pat užtikrins tai, kad vienam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, siekiant keisti gyvenamąją vietą, turės būti laikomasi anksčiau teismo nustatytos dalyvavimo auklėjant ir bendravimo su vaiku tvarkos arba teismas turės nustatyti naują dalyvavimo auklėjant ar bendravimo su vaiku tvarką.
Be to, Įstatymo projektu taip pat siūloma papildyti Civilinio kodekso 3.174 straipsnį nuostata, suteikiančia teisę reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tai leis užtikrinti vaiko teisės į šeimos ryšius išsaugojimą.
1.8. Atsižvelgiant į Įstatymo projekto 10 straipsnyje siūlomus Civilinio kodekso 3.178 straipsnio 2 dalies pakeitimus, t. y. į siūlomą nustatyti išimtį, kada valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija neturėtų teikti teismui išvados dėl ginčo, ir siekiant teisinio reguliavimo sistemiškumo, siūlytina pakeisti Civilinio kodekso 3.48 straipsnį ir 3.184 straipsnio 2 dalį, nes nurodytose bylose ieškinį gali pateikti ir valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija.
2. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 385, 541 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1617.