Byla Nr. 15/2022
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ASMENS VARDO IR PAVARDĖS RAŠYMO DOKUMENTUOSE ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 3 DALIES, 4 STRAIPSNIO 2 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2023 m. liepos 5 d. Nr. KT62-N8/2023
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2023 m. birželio 20 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 15/2022 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-16/2022 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsniui neprieštarauja Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 4 straipsnio 2 dalis tiek, kiek jose įtvirtinta galimybė piliečių asmenvardžius rašyti ne valstybine kalba.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos argumentai
1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas Konstituciniam Teismui grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais.
1.1. Remdamasi Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime pateiktu Konstitucijos 14 straipsnio nuostatų aiškinimu, pareiškėja pabrėžia, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta tam tikrų asmenų teisė jų vardą ir (ar) pavardę Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis, prieštarauja konstituciniam valstybinės kalbos principui. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas, sudarydamas prielaidas vartoti lotyniškos abėcėlės rašmenis, kurie, pasak pareiškėjos, nedera su valstybinėje kalboje vartojamais lietuviškais rašmenimis, kelia grėsmę tiek tautos identitetui, tiek valstybės vientisumui, taip pat užkerta kelią integruoti pilietinę tautą ir aiškiai riboja jos suverenitetą. Pareiškėjos teigimu, tokiu teisiniu reguliavimu trikdoma valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių bei organizacijų veikla.
1.2. Pareiškėja pažymi, kad, pagal Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą, ne lietuviškais rašmenimis Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė gali būti įrašyti tik paso kitų įrašų skyriuje, o pagrindiniame paso lape tokie duomenys turi būti įrašyti valstybine kalba. Tuo tarpu ginčijamas teisinis reguliavimas suteikia galimybę asmens vardą ir pavardę rašyti ne lietuviškais rašmenimis būtent pagrindiniame paso lape. Tad tokiu teisiniu reguliavimu, pareiškėjos nuomone, nukrypstama nuo oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje atskleistų valstybinės kalbos vartojimo viešajame gyvenime taisyklių.
1.3. Prašyme pabrėžiama ir tai, kad, remiantis Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendime pateiktu išaiškinimu, keičiant vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką įstatymų leidėjas privalo kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (toliau – ir VLKK), kurios oficiali išvada yra privaloma visoms valdžios institucijoms. Tad įstatymų leidėjas, pasak pareiškėjos, privalo ne tik kreiptis į VLKK, bet ir atsižvelgti į gautą VLKK oficialią išvadą.
Pareiškėja pažymi, kad šiuo atveju įstatymų leidėjas, įtvirtindamas ginčijamą teisinį reguliavimą, nurodytų oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje atskleistų reikalavimų nesilaikė. Įstatymų leidėjas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą (toliau – ir Įstatymas) priėmė, pasak pareiškėjos, nepaisydamas VLKK pateiktos neigiamos išvados dėl Įstatymo projekto, taigi, pažeisdamas Konstitucijos 14 straipsnio suponuojamus reikalavimus.
II
Suinteresuoto asmens atstovių argumentai
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovių Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios patarėjos Viktorijos Staugaitytės ir Viešosios teisės skyriaus vyresniosios patarėjos Onos Buišienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens Seimo atstovių pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais.
2.1. Suinteresuoto asmens atstovės nurodo, jog Įstatyme, vadovaujantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, įtvirtinta bendroji taisyklė, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose (toliau – ir asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai) rašomi lietuviškais rašmenimis, išskyrus Įstatyme nustatytus atvejus (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas taip pat nustatė kelias išimtis, kada Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes minėtuose dokumentuose leidžiama rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų). Toks teisinis reguliavimas, kaip nurodo suinteresuoto asmens atstovės, nustatytas atsižvelgus, be kita ko, į Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, kad įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės nei tos, kurios buvo nustatytos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ (toliau – Aukščiausiosios Tarybos nutarimas) 2 punkte (t. y. nei tos, pagal kurias asmens vardas ir pavardė piliečio pase turėjo būti rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą), jeigu jas keisti siūlo iš profesionalių kalbininkų sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu.
Poreikį kitaip sureguliuoti asmenvardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase bei kituose oficialiuose dokumentuose ir nustatyti minėtas išimtis, kaip nurodo suinteresuoto asmens atstovės, lėmė dėl globalizacijos, europinės integracijos ir emigracijos iš Lietuvos Respublikos įvykę ir tebevykstantys socialiniai pokyčiai (daugėja Lietuvos Respublikos piliečių, sudarančių santuokas su užsienio valstybių piliečiais, taip pat mišriose šeimose gimstančių vaikų, kurie įgyja ne lietuviškos formos asmenvardžius) ir su šiais pokyčiais susijusi Lietuvos Respublikos teismų praktika: teismai, konkrečiose bylose ad hoc sprendę klausimus dėl ne lietuviškos formos asmenvardžių rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose, daugeliu atvejų patenkino Lietuvos Respublikos piliečių reikalavimą jų asmenvardžius šiuose dokumentuose įrašyti lotyniškos abėcėlės ar lotyniško pagrindo rašmenimis.
2.2. Suinteresuoto asmens atstovės nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, neatsižvelgė į VLKK oficialią išvadą.
Rašytiniuose paaiškinimuose nurodoma, kad VLKK išvadą Seimui dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose reglamentavimo teikė ne kartą (2014 m. rugsėjo 5 d., 2015 m. birželio 17 d., 2017 m. gegužės 23 d., 2021 m. lapkričio 5 d.), tačiau jos išdėstyta pozicija nebuvo visiškai nuosekli ir tiksli. Vis dėlto iš pateiktų išvadų, pasak suinteresuoto asmens atstovių, matyti, kad, nurodydama galimas išimtis, kada Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžiai asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi „lotyniško raidyno rašmenimis“, VLKK iš esmės pripažino, kad tokių rašmenų vartojimas rašant nelietuviškus asmenvardžius lietuvių kalbos sistemos ir šios kalbos savitumo nepažeidžia ir yra leistinas.
Suinteresuoto asmens atstovės pažymi, kad VLKK Seimui teikiamoje išvadoje dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose turėtų pateikti savo vertinimus kalbos, bet ne teisės klausimais, t. y. ji turėtų vertinti, ar lietuvių kalbos požiūriu yra leistina nelietuviškus Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžius asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti ne lietuviškais, o kitais lotyniško raidyno ar lotyniško pagrindo rašmenimis, ar tokių rašmenų (su diakritiniais ženklais ir (ar) be jų) vartojimas derėtų su lietuvių kalbos tradicija, ar taip rašant Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžius nebūtų pažeista lietuvių kalbos sistema, nekiltų pavojus bendrinei lietuvių kalbai, jos savitumui. Tačiau VLKK, pasak suinteresuoto asmens atstovių, neturi kompetencijos vertinti, kokioms asmenų grupėms įstatymų leidėjas turėtų taikyti kalbos požiūriu galimas asmenvardžių rašybos išimtis, nes tai yra ne kalbos, o teisės klausimas.
2.3. Suinteresuoto asmens atstovės pažymi, kad Seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi diskreciją formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, įstatymais ir kitais teisės aktais šiose srityse atitinkamai reguliuoti visuomeninius santykius. Todėl net ir tais atvejais, kai leidžiant įstatymus būtina remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija ir Seimas turi pareigą gauti iš atitinkamų valstybės institucijų tokią informaciją ir į ją atsižvelgti, ši informacija, ją pateikusių institucijų vertinimai ir pasiūlymai, pasak suinteresuoto asmens atstovių, negali besąlygiškai susaistyti Seimo, nes būtent Seimas, kaip įstatymų leidėjas, o ne informaciją pateikusi institucija prisiima atsakomybę už priimamus įstatymų leidybos sprendimus.
III
Byloje gauta medžiaga
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta ši medžiaga.
3.1. Aukštųjų mokyklų padalinių ir atskirų mokslininkų, vykdančių, be kita ko, lietuvių kalbotyros tyrimus, rašytinės nuomonės įvairiais aspektais, susijusiais su asmenvardžių rašymo tradicija ir jų rašybos pokyčiais, ginčijamo teisinio reguliavimo įtaka bendrinei lietuvių kalbai: Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Taikomosios kalbotyros instituto Lietuvių kalbos katedros doc. dr. Antano Smetonos rašytinė nuomonė, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto rašytinė nuomonė, pateikta šio fakulteto Baltijos kalbų ir kultūros instituto Baltistikos katedros vedėjos prof. dr. Daivos Sinkevičiūtės, taip pat Lietuvių kalbos instituto rašytinė nuomonė, pateikta šio instituto direktorės dr. Albinos Auksoriūtės.
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
4. Pareiškėja šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies tiek, kiek jose įtvirtinta galimybė piliečių asmenvardžius rašyti ne valstybine kalba, atitiktį Konstitucijos 14 straipsniui.
5. Seimas 2022 m. sausio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2022 m. gegužės 1 d.
Šis įstatymas nustato asmens vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose, civilinės būklės aktų įrašuose ir kituose asmeniui Lietuvos Respublikoje išduodamuose oficialiuose dokumentuose pagrindinius reikalavimus (1 straipsnis „Įstatymo paskirtis“).
5.1. Pažymėtina, jog Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašomi lietuviškais rašmenimis, taip pat nustatyta, kad ši nuostata netaikoma šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais.
Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).“
Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose gali būti nurašomi arba perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), jeigu:
1) jis arba jo vienas iš tėvų, senelių, prosenelių ar kitų pagal tiesiąją giminystės liniją protėvių turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje;
2) jis vardą ir (ar) pavardę įgijo užsienio valstybėje, kurioje gyvena ar gyveno, ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje;
3) jis pasirenka sutuoktinio, kurio pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis, pavardę;
4) jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyti ne lietuviškais rašmenimis.“
Taigi pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamose Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje nustatyti atskiri atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), t. y. atvejai, kada jie gali būti rašomi netaikant Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašomi lietuviškais rašmenimis.
5.2. Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendime pažymėjo, kad Lietuvos valstybinės – lietuvių – kalbos, kaip ir absoliučios daugumos Europos šalių valstybinių (oficialiųjų) kalbų, rašmenų pagrindas yra lotyniški rašmenys; visuotinai žinoma, kad nors lietuvių kalbos abėcėlė sukurta lotyniškų rašmenų pagrindu, ji turi ir savitų rašto ženklų, kurie atspindi unikalias lietuvių kalbos fonetines ypatybes.
Šiame kontekste aiškinant Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies nuostatas pažymėtina, kad, šiuo pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustačius atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), suteikta galimybė jį (juos) rašant vartoti ir lietuvių kalbos abėcėlėje nesančius lotyniškos abėcėlės rašmenis (be diakritinių ženklų).
5.3. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamu teisiniu reguliavimu galimybė Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir (ar) pavardę rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų) susieta tik su tam tikrais teisiniu reguliavimu apibrėžtais atskirais atvejais: kai, pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, gaunamas Įstatyme nurodytas atitinkamas ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečio prašymas arba kai, pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, atitinkamas vardas ir (ar) pavardė įrašytas (-i) šiais rašmenimis dokumento šaltinyje, tačiau šiuo atveju tik dėl tokių aplinkybių kaip kitos valstybės pilietybės turėjimas (kai ją turi arba turėjo pats asmuo arba jo protėviai pagal tiesiąją giminystės liniją) (1 punktas), vardo ir (ar) pavardės įgijimas užsienyje (kai asmuo ten gyveno arba gyvena) (2 punktas), sutuoktinio pavardės pasirinkimas (3 punktas), kai tokia yra (buvo) tėvų ar vieno iš tėvų pavardė (4 punktas).
6. Pareiškėjos prašymo kontekste paminėtinos šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios su Įstatymo priėmimu susijusios faktinės aplinkybės.
6.1. Pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamą teisinį reguliavimą įtvirtinęs Įstatymas priimtas Seimui pritarus Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo projektui Nr. XIIIP-535 (toliau – Projektas Nr. XIIIP-535).
Kaip matyti iš Įstatymo travaux préparatoires, Projektą Nr. XIIIP-535 teikusi Seimo narių grupė Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą Seimui pasiūlė nustatyti atsižvelgusi, be kita ko, į VLKK 2014 m. rugsėjo 5 d. Seimui pateiktą išvadą, kurioje VLKK, be kita ko, nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, ir, atsižvelgdama į visuomenės poreikius, pasiūlė šios taisyklės išimtis (Aiškinamasis raštas dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto).
6.2. Kaip nustatyta nagrinėjant šią konstitucinės justicijos bylą, Projekto Nr. XIIIP-535 svarstymo metu Seimas 2017 m. gegužės 11 d. protokoliniu nutarimu kreipėsi į VLKK, prašydamas įvertinti, be kita ko, Projektą Nr. XIIIP-535 ir pateikti savo išvadas.
VLKK 2017 m. gegužės 23 d. Seimui pateiktoje išvadoje nurodė, kad laikosi tokių pačių nuostatų, kokios, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašybą reglamentuojančiais teisės aktais, dabartinės lietuvių kalbos gramatikos ir VLKK nutarimų nuostatomis, susijusiomis su svetimvardžių rašyba, ilgamete kitų kalbų asmenvardžių vartojimo lietuvių kalboje stebėsena, buvo pateiktos jos ankstesnėse išvadose. Šiame kontekste VLKK pažymėjo, jog ji pritaria pagrindinei nuostatai, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašomi lietuviškais rašmenimis, ir siūlo išimtis, kurios būtų taikomos užsieniečiams, įgijusiems Lietuvos Respublikos pilietybę (jų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu, VLKK nuomone, turėtų būti įrašomi lotyniško raidyno rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą), taip pat su užsieniečiu santuoką sudariusiam asmeniui ir sutuoktinių vaikams (jų pavardės, VLKK nuomone, gali būti rašomos lotyniško raidyno rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą).
Pažymėtina, kad 2017 m. gegužės 23 d. išvadoje VLKK taip pat nurodė neturinti galimybių įvertinti, kokį poveikį lietuvių kalbai ir jos vardynui galėtų daryti teisės vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti ne lietuvių kalbos rašmenimis suteikimas asmenims pagal nuostatą „jeigu <...> dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę“, kadangi, VLKK nuomone, neaišku, kokiems asmenims tokia teisė būtų suteikiama ir kiek tokių asmenų būtų.
6.3. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad svarstant Projektą Nr. XIIIP-535 VLKK dar kartą pateikė Seimui išvadą.
VLKK 2021 m. lapkričio 5 d. išvadoje nurodė teikianti neigiamą išvadą dėl Projektui Nr. XIIIP-535 pateiktų pasiūlymų ir pabrėžė, jog laikosi savo 2017 m. gegužės 23 d. išvadoje išdėstytų nuostatų, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašytini lietuviškais rašmenimis, išskyrus minėtas dvi galimas išimtis.
VLKK, be kita ko, papildomai (palyginti su jos 2017 m. gegužės 23 d. išvada) nurodė nepritarianti atitinkamos išimties nustatymui ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams, kartu pabrėžė, kad, siekiant išlaikyti pagrindinę teisinę nuostatą Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis, išimčių neturėtų būti daug ir, svarbiausia, jos turėtų turėti aiškų pagrindą. VLKK taip pat pažymėjo, kad pasiūlymas papildyti Projektą Nr. XIIIP-535 – suteikti galimybę ne lietuviškais rašmenimis vardus ir pavardes rašyti Lietuvos Respublikos piliečiams, asmenvardžius įgijusiems užsienio valstybėje, kurioje gyvena, pagal tos valstybės teisę (kitais nei santuoka ar gimimas būdais), nėra aiškus.
VLKK nurodė, kad formuluodama 2021 m. lapkričio 5 d. išvadą rėmėsi galiojančiais Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašybą reglamentuojančiais teisės aktais, dabartinės lietuvių kalbos gramatikos ir savo nutarimų nuostatomis, susijusiomis su svetimvardžių rašyba, ilgamete kitų kalbų asmenvardžių vartojimo lietuvių kalboje stebėsena.
6.4. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš 2021 m. gruodžio 15 d. Pagrindinio komiteto išvados dėl Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto Nr. XIIIP-535, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete svarstant Projektą Nr. XIIIP-535 buvo vertinamos ir VLKK 2017 m. gegužės 23 d., 2021 m. lapkričio 5 d. išvados, o Projekte Nr. XIIIP-535, be kitų, buvo įtvirtintos ir nuostatos, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašomi lietuviškais rašmenimis, išimtys, kurios buvo pasiūlytos VLKK – atskiri atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).
6.5. Apibendrinant šioje konstitucinės justicijos byloje aktualias inter alia su Įstatymo priėmimu susijusias faktines aplinkybes, pažymėtina, kad:
– VLKK, atsižvelgdama į atitinkamą Seimo kreipimąsi, svarstant Projektą Nr. XIIIP-535 Seimui pateiktose išvadose pritarė nuostatai, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose turėtų būti rašomi lietuviškais rašmenimis, taip pat, atsižvelgdama į visuomenės poreikius, pasiūlė nustatyti atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose galėtų būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų); VLKK savo išvadas dėl Projekto Nr. XIIIP-535 suformulavo atsižvelgdama į galiojančius Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašybą reglamentuojančius teisės aktus, dabartinės lietuvių kalbos gramatikos ir savo nutarimų nuostatas, susijusias su svetimvardžių rašyba, ilgametę kitų kalbų asmenvardžių vartojimo lietuvių kalboje stebėseną;
– Seimas priėmė Įstatymą, be kita ko, įvertinęs svarstant Projektą Nr. XIIIP-535 VLKK pateiktas išvadas, inter alia jos pasiūlymą nustatyti atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), ir jame, be kitų, nustatė ir VLKK pasiūlytus minėtus atskirus atvejus.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimui svarstant Projektą Nr. XIIIP-535 pateiktose išvadose VLKK savo nepritarimo (nepritarimo iš dalies) tam tikriems projekte siūlytiems atskiriems atvejams, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose galėtų būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), nemotyvavo tuo, kad tais atvejais galėtų kilti pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, jie nederėtų su lietuvių kalbos tradicija.
7. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad iki Įstatymo įsigaliojimo klausimus, susijusius su Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymu Lietuvos Respublikos piliečio pase, reguliavo Aukščiausiosios Tarybos nutarimas.
7.1. Aukščiausiosios Tarybos nutarime buvo nustatyta:
„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasiūlymus, nutaria nustatyti tokią vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką:
1. Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus.
2. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi:
3. Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.
Taigi Aukščiausiosios Tarybos nutarime buvo įtvirtintos tokios šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase pagrindinės nuostatos:
– bendroji taisyklė, kad vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis;
– nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis, tačiau asmuo galėjo pasirinkti, ar jo vardą ir pavardę rašyti sugramatinta, ar nesugramatinta forma;
7.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualiu aspektu palyginus pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamo Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinio reguliavimo nuostatas su atitinkamomis Aukščiausiosios Tarybos nutarimo, reguliavusio Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase iki Įstatymo įsigaliojimo, nuostatomis, pažymėtina, kad tiek anksčiau galiojusiu, tiek dabar galiojančiu Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisiniu reguliavimu buvo ir yra įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašomi lietuviškais rašmenimis. Pažymėtina ir tai, kad Įstatyme, skirtingai nei Aukščiausiosios Tarybos nutarime, nustatyti atskiri atvejai, kuriais suteikta teisė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašant Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir (ar) pavardę vartoti lietuvių kalbos abėcėlėje nesančius lotyniškos abėcėlės rašmenis (be diakritinių ženklų).
8. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinos įstatymų nuostatos, be kita ko, atskleidžiančios VLKK teisinį statusą.
8.1. Pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 1 straipsnį, valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus nustato Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas.
Pagal šio įstatymo 20 straipsnį, valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
8.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 straipsnio „Valstybinės lietuvių kalbos komisijos teisinė padėtis“ 1 dalį, Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra valstybės įstaiga; ją steigia, reorganizuoja ir naikina Seimas.
Vadovaujantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 3 straipsniu „Kalbos komisijos uždaviniai“, VLKK, be kita ko, sprendžia Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus (1 punktas), teikia Seimui, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei pasiūlymus kalbos politikos ir Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimais (2 punktas), nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus (4 punktas (2004 m. liepos 13 d. redakcija)). Pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 4 straipsnio „Kalbos komisijos veiklos principai“ 2 dalį, VLKK remiasi kalbos mokslu ir kalbos norminimo tradicijomis, principais ir kriterijais, be būtino reikalo nekaitalioja ankstesnių rekomendacijų ir prigijusių normų.
8.3. Apibendrinant Valstybinės kalbos įstatymo 1, 20 straipsnių, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo (2001 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 straipsnio, 3 straipsnio 1, 2 punktų, 4 punkto (2004 m. liepos 13 d. redakcija), 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, atskleidžiančias VLKK teisinį statusą, pažymėtina, kad VLKK – valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires (arba siūlyti atitinkamoms įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijoms jas nustatyti savo leidžiamais teisės aktais) ir vykdyti valstybinę kalbos politiką; įgyvendindama šiuos įgaliojimus VLKK remiasi kalbos mokslu ir kalbos norminimo tradicijomis, principais ir kriterijais.
II
Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualūs
europiniai žmogaus teisių apsaugos standartai
9. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos aktualios 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatos ir jų turinį atskleidžianti aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija.
9.1. Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
9.2. EŽTT, aiškindamas nurodytas Konvencijos nuostatas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos 8 straipsnis taikomas ginčams, susijusiems su asmenų vardų ir pavardžių rašymu (pvz., 1994 m. vasario 22 d. sprendimo byloje Burghartz prieš Šveicariją, peticijos Nr. 16213/90, 24 punktas). Nors Konvencijos 8 straipsnyje teisė į vardą ir pavardę nėra aiškiai minima, asmens vardas ir pavardė, kaip jo identifikavimo ir ryšio su šeima priemonės, vis dėlto yra susiję su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu (1993 m. spalio 24 d. sprendimo byloje Guillot prieš Prancūziją, peticijos Nr. 225000/93, 21 punktas, 1994 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Stjerna prieš Suomiją, peticijos Nr. 18131/91, 37 punktas).
EŽTT, atskleisdamas Konvencijos 8 straipsnio suponuojamus reikalavimus, susijusius su asmens vardo ir pavardės rašymu, be kita ko, yra pažymėjęs, kad nors vardų ir pavardžių rašymas iš esmės sietinas su asmens privataus ir šeimos gyvenimo sritimi, jo negalima atskirti nuo valstybės vykdomos kalbos politikos. Konvencija neįtvirtina kalbos laisvės, tad ji per se negarantuoja (išskyrus tam tikras išimtis) teisės vartoti tam tikrą kalbą bendraujant su valdžios institucijomis ar teisės gauti informaciją pasirinkta kalba, tačiau kalbos politikos ir Konvencijos taikymo sritys nėra visiškai atskirtos ir įgyvendinant kalbos politiką taikomos priemonės gali patekti į Konvencijos taikymo sritį. Šiame kontekste EŽTT pabrėžė, kad valstybė gali nustatyti ir reglamentuoti savo valstybinės kalbos ar kalbų vartojimą asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose oficialiuose dokumentuose, jei gerbiamos Konvencijos saugomos teisės (2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimo byloje Bulgakov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 59894/00, 43 punkto a papunktis).
10. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinos aktualios Europos Sąjungos teisės nuostatos ir su jų taikymu susijusi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudencija.
10.1. Pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalį, Europos Sąjunga pripažįsta 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, patikslintoje 2007 m. gruodžio 12 d. (toliau – Chartija), išdėstytas teises, laisves ir principus; Chartija turi tokią pat teisinę galią kaip Europos Sąjungos sutartis ir Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV).
Chartijos 7 straipsnyje „Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą“ nustatyta: „Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.“
10.2. ESTT, savo jurisprudencijoje atskleisdamas, be kita ko, Europos Sąjungos teisės suponuojamus reikalavimus, susijusius su asmens vardo ir pavardės apsauga, yra pažymėjęs, kad asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo identiteto ir privataus gyvenimo, kuriam apsaugoti skirti Chartijos 7 straipsnis ir Konvencijos 8 straipsnis, elementų (2011 m. gegužės 12 d. sprendimo byloje C-391/09 Malgožata Runevič-Vardyn ir kt. prieš Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir kt. 66 punktas); nors Chartijos 7 straipsnyje asmens vardas ir pavardė nėra aiškiai minimi, jie yra ne mažiau susiję su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, nes yra asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai priemonė (2016 m. birželio 2 d. sprendimo byloje C-438/14 Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff prieš Standesamt der Stadt Karlsruhe ir kt. 35 punktas).
ESTT yra pažymėjęs, kad nors pagal galiojančią Europos Sąjungos teisę asmens vardo ir pavardės užrašymą civilinės būklės aktų įrašuose reglamentuojančios taisyklės priklauso valstybių narių kompetencijai, įgyvendindamos šią kompetenciją jos privalo laikytis Europos Sąjungos teisės ir konkrečiai, be kita ko, SESV 21 straipsnio nuostatų dėl visiems Europos Sąjungos piliečiams pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje C-208/09 Ilonka Sayn-Wittgenstein prieš Landeshauptmann von Wien 38–39 punktai, sprendimo byloje Malgožata Runevič-Vardyn ir kt. prieš Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir kt. 63 punktas). Šiame kontekste ESTT yra pabrėžęs, kad tokios valstybės narės nuostatos, kuriomis nepalankesnės sąlygos tam tikriems savo piliečiams nustatytos tik todėl, kad jie pasinaudojo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra kiekvienam Europos Sąjungos piliečiui SESV 21 straipsnio 1 dalyje pripažintų laisvių (teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje) apribojimas (sprendimo byloje Ilonka Sayn-Wittgenstein prieš Landeshauptmann von Wien 53 punktas).
Taigi, kaip yra konstatavęs ESTT, valstybės narės valdžios institucijų atsisakymas pripažinti šios valstybės piliečio vardus ir pavardę, nustatytus ir įregistruotus kitoje valstybėje narėje, kurios pilietybę jis taip pat turi, laikomas SESV 21 straipsnyje kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių apribojimu (sprendimo byloje Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff prieš Standesamt der Stadt Karlsruhe ir kt. 47 punktas); tačiau atsisakymas pakeisti valstybės narės piliečio vardus ir pavardę ir pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytus vardus ir pavardę gali būti laikomas minėtų laisvių apribojimu tik tada, jei asmeniui tai gali sukelti „rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų“ ir visų pirma „[realią riziką asmeniui] <...>, [kad jis] turės išsklaidyti abejones dėl [savo] tapatybės ir pateikiamų dokumentų autentiškumo“ (sprendimo byloje Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff prieš Standesamt der Stadt Karlsruhe ir kt. 38 punktas).
10.3. Paminėtina ir tai, kad ESTT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Europos Sąjungos teisės nuostatos nedraudžia vykdyti politikos, kuria siekiama ginti ir remti valstybės narės kalbą, kuri yra nacionalinė ir pirmoji valstybinė kalba. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 3 dalies ketvirtąją pastraipą ir Chartijos 22 straipsnį Europos Sąjunga gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę, o pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 2 dalį Europos Sąjunga taip pat gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, kurio dalis yra valstybinės kalbos apsauga, ESTT konstatavo, kad nacionalinės teisės aktais, kuriais norima apsaugoti valstybinę kalbą nustatant toje kalboje taikomas rašybos taisykles, siekiamas tikslas iš principo yra teisėtas ir gali pateisinti SESV 21 straipsnyje numatytos teisės laisvai judėti ir apsigyventi apribojimus ir į jį galima atsižvelgti ieškant pusiausvyros tarp teisėtų interesų ir šių Europos Sąjungos teisėje pripažįstamų teisių. Tačiau pagrindinę laisvę, kaip antai nurodytą SESV 21 straipsnyje, ribojančios priemonės gali būti pateisinamos objektyviais pagrindais tik jeigu jos yra būtinos interesų, kuriuos jomis siekiama užtikrinti, apsaugai ir tik tiek, kiek šių tikslų negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis (sprendimo Malgožata Runevič-Vardyn ir kt. prieš Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir kt. 85–88 punktai).
III
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
11. Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tiriama Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies tiek, kiek jose įtvirtinta galimybė piliečių asmenvardžius rašyti ne valstybine kalba, atitiktis Konstitucijos 14 straipsniui.
12. Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“
Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, yra pažymėjęs, kad lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą; valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė (2007 m. gegužės 5 d. nutarimas, 2014 m. vasario 27 d. sprendimas). Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones (1999 m. spalio 21 d. nutarimas, 2014 m. vasario 27 d. sprendimas).
12.1. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, jog konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė; atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba; kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota ir tai, kad, pagal Konstituciją, esminės asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės turi būti nustatytos įstatymu (2014 m. vasario 27 d. sprendimas).
Atsižvelgiant į tai, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste atskleistini lietuvių kalbos, kaip ypatingos konstitucinės vertybės, konstitucinio valstybinės kalbos statuso suponuojami reikalavimai įstatymų leidėjui reguliuojant su asmens vardo ir pavardės rašymu Lietuvos Respublikos piliečio pase susijusius klausimus.
12.2. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia Konstitucijos 14 straipsnio nuostatą, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba, yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę doktriną, susijusią inter alia su konstitucinio valstybinės kalbos statuso nulemtais reikalavimais įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase teisinį reguliavimą. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendime suformuluotos aktualios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos:
– pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas ar jo įgaliota institucija, apibrėždami esminius valstybinės kalbos vartojimo klausimus, inter alia nustatydami Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisykles, turi paisyti konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui; pagal Konstituciją, netoleruotina, kad šios taisyklės, inter alia įtvirtinančios nelietuviškų asmenvardžių (vardo ir pavardės) rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase, būtų nustatytos neįvertinus jų poveikio bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, inter alia lietuviškų asmenvardžių rašymui;
– atsižvelgiant inter alia į tai, kad Konstitucija nesuponuoja tokios Seimo veiklos, kad Seimas visą įstatymų leidybai reikalingą informaciją rinktų pats, nepasikliaudamas kitų valstybės institucijų pateikiama informacija, o tais atvejais, kai yra būtina remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, jis turi gauti tokią informaciją, konstatuotina, kad kai įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų), inter alia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų (o tiek, kiek leidžia įstatymai, – ir kitų lingvistikos šakų atstovų) sudarytos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires (arba siūlyti atitinkamoms įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijoms jas nustatyti savo leidžiamais teisės aktais) ir vykdyti valstybinę kalbos politiką, oficialią išvadą, inter alia aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius pasiūlymus; įstatymų leidėjas, spręsdamas, kaip Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, negali neatsižvelgti į gautas oficialias išvadas, išdėstytą poziciją (pasiūlymus); Seimas, vadovaudamasis konstituciniu atsakingo valdymo principu, turi gautas oficialias išvadas, išdėstytą poziciją (pasiūlymus) tinkamai įvertinti.
Taigi iš Konstitucijos, inter alia jos 14 straipsnio, be kita ko, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase teisinį reguliavimą gauti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, inter alia aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius pasiūlymus, ir reikalavimas ją tinkamai įvertinti. Šie konstituciniai reikalavimai mutatis mutandis taikytini ir įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo kituose Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą.
12.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucijos, inter alia jos 14 straipsnio, suponuojamas reikalavimas įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase, kituose Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose (toliau – ir Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai) teisinį reguliavimą gauti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, inter alia aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius pasiūlymus, ir konstitucinis reikalavimas ją tinkamai įvertinti aiškintini, be kita ko, atsižvelgiant į Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, konstitucinį statusą.
12.3.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidyba – išskirtinė Seimo prerogatyva (1994 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. 5/94); Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi plačią diskreciją formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, teisės aktais šiose srityse atitinkamai reguliuoti visuomeninius santykius; įgyvendindamas savo įgaliojimus Seimas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, tiesioginis įgaliojimų nustatymas Konstitucijoje reiškia, kad viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti (inter alia 1998 m. balandžio 21 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2002 m. birželio 19 d. nutarimai).
12.3.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad minėti Konstitucijos, inter alia jos 14 straipsnio, suponuojami reikalavimai įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą (t. y. reikalavimai gauti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, inter alia aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius pasiūlymus, ir ją tinkamai įvertinti) negali būti aiškinami kaip reiškiantys, kad Seimas, nustatydamas asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą, gali įtvirtinti tik tokias nuostatas, kokias įstatymų leidėjui pateiktoje oficialioje išvadoje siūlo specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turintys asmenys (institucijos). Priešingu atveju (t. y. minėtus Konstitucijos suponuojamus reikalavimus įstatymų leidėjui aiškinant taip, kad specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialioje išvadoje įstatymų leidėjui pateikti pasiūlymai (inter alia nesusiję išimtinai tik su specialių žinių ar specialios (profesinės) kompetencijos, inter alia valstybinės kalbos srityje, taikymu) yra visa apimtimi įpareigojantys įstatymų leidėją) būtų sudarytos prielaidos paneigti išimtinę Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, kompetenciją nustatyti, be kita ko, asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą, kartu iš esmės būtų sudarytos prielaidos šiuos įgaliojimus perleisti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turintiems asmenims (institucijoms).
Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 14 straipsnį, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas reikalavimą tinkamai įvertinti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) jam pateiktą oficialią išvadą, inter alia aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius pasiūlymus, privalo atsižvelgti į tuos jam pateiktus pasiūlymus, kurie susiję su juos suformulavusios institucijos specialių žinių ar specialios (profesinės) kompetencijos taikymo sritimi (t. y. kurie suformuluoti vertinant inter alia dėl siūlomų įtvirtinti teisinio reguliavimo nuostatų galintį kilti pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, jų derėjimą su lietuvių kalbos tradicija), ir atitinkamai neprivalo atsižvelgti į tuos pasiūlymus, kuriuos specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinti institucija suformulavo kitose, ne savo specialių žinių ar specialios (profesinės) kompetencijos taikymo srityse (t. y. kurie nėra susiję inter alia su dėl siūlomų įtvirtinti teisinio reguliavimo nuostatų galinčio kilti pavojaus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, jų derėjimo su lietuvių kalbos tradicija vertinimu). Tik taip sudaromos prielaidos užtikrinti, kad nustatomu asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisiniu reguliavimu ne tik nebūtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas, bet ir jį nustatant nebūtų paneigta išimtinė Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, kompetencija įstatymu sureguliuoti su asmens vardo ir pavardės rašymu Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose susijusius klausimus.
12.4. Pabrėžtina, kad nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos 14 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio valstybinės kalbos statuso suponuojamų reikalavimų, be kita ko, reikalavimų saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, derėjimą su lietuvių kalbos tradicija, taip pat konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kitų principų. Nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą taip pat turi būti tinkamai įvertinti ir žmogaus teisių, inter alia teisės į asmens privataus gyvenimo apsaugą, neatsiejamai susijusios su asmens tapatybe, įskaitant jo vardą ir pavardę, konstitucinės apsaugos suponuojami reikalavimai įstatymų leidėjui.
12.5. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, galimi įvairūs objektyvūs pokyčiai, kurie gali lemti būtinybę keisti teisinį reguliavimą (2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendime pabrėžė, kad lietuvių kalbos vystymuisi taip pat gali turėti įtakos įvairūs objektyvūs lietuvių kalbos, įskaitant asmenvardžių rašybą, pokyčiai.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 14 straipsnį, nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą turėtų būti įvertinamos įvairios aplinkybės, sudarančios prielaidas apsaugoti valstybinę lietuvių kalbą, kartu turėtų būti atsižvelgiama ir į įvairių objektyvių lietuvių kalbos, įskaitant asmenvardžių rašybą, pokyčių nulemtą lietuvių kalbos raidą. Atsižvelgiant į tai, kad įvertinti tokius pokyčius pirmiausia priskirtina specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turintiems asmenims (institucijoms), kurie įstatymų leidėjui teikia oficialią išvadą, joje suformuluoja poziciją, pasiūlymus, susijusius su asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisiniu reguliavimu, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo konstitucinę pareigą tinkamai įvertinti tokią jam pateiktą oficialią išvadą, inter alia joje suformuluotą poziciją, pasiūlymus, be kita ko, turi atsižvelgti į tai, ar juose motyvuotai vertinamos inter alia minėtos aplinkybės.
IV
Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas
13. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tiriama Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies tiek, kiek jose įtvirtinta galimybė piliečių asmenvardžius rašyti ne valstybine kalba, atitiktis Konstitucijos 14 straipsniui.
14. Pareiškėja savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumu grindžia iš esmės tuo, kad juo atskiri atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi ne lietuviškais rašmenimis, nustatyti, pasak pareiškėjos, neatsižvelgus į VLKK pateiktą oficialią išvadą, taigi, nepaisant Konstitucijos 14 straipsnio suponuojamų reikalavimų įstatymų leidėjui nustatant Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą. Vadinasi, pareiškėja ginčija tiek, kiek nurodyta, Įstatymo nuostatų konstitucingumą tik tuo aspektu, kiek jos, pasak pareiškėjos, nustatytos neatsižvelgus į VLKK pateiktą oficialią išvadą.
Atsižvelgiant į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies atitiktis Konstitucijos 14 straipsnio suponuojamiems reikalavimams tiriama tuo aspektu, ar jas nustatydamas įstatymų leidėjas laikėsi iš Konstitucijos, inter alia jos 14 straipsnio, kylančio reikalavimo gauti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, inter alia aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius pasiūlymus, bei reikalavimo juos tinkamai įvertinti. Taigi, šioje konstitucinės justicijos byloje atitikties Konstitucijai požiūriu nėra vertinami Įstatyme nustatyti atskiri atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).
15. Minėta, jog pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamose Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje nustatyti atskiri atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), t. y. atvejai, kada jie gali būti rašomi netaikant Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašomi lietuviškais rašmenimis.
16. Sprendžiant dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– iš Konstitucijos, inter alia jos 14 straipsnio, be kita ko, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase teisinį reguliavimą gauti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, inter alia aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius pasiūlymus, ir reikalavimas ją tinkamai įvertinti; šie konstituciniai reikalavimai mutatis mutandis taikytini ir įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo kituose Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą;
– Konstitucijos, inter alia jos 14 straipsnio, suponuojami reikalavimai įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą (t. y. reikalavimai gauti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, inter alia aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius pasiūlymus, ir ją tinkamai įvertinti) negali būti aiškinami kaip reiškiantys, kad Seimas, nustatydamas asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą, gali įtvirtinti tik tokias nuostatas, kokias įstatymų leidėjui pateiktoje oficialioje išvadoje siūlo specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turintys asmenys (institucijos); priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti išimtinę Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, kompetenciją nustatyti, be kita ko, asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą, kartu iš esmės būtų sudarytos prielaidos šiuos įgaliojimus perleisti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turintiems asmenims (institucijoms);
– pagal Konstituciją, inter alia jos 14 straipsnį, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas reikalavimą tinkamai įvertinti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) jam pateiktą oficialią išvadą, inter alia aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius pasiūlymus, privalo atsižvelgti į tuos jam pateiktus pasiūlymus, kurie susiję su juos suformulavusios institucijos specialių žinių ar specialios (profesinės) kompetencijos taikymo sritimi (t. y. kurie suformuluoti vertinant inter alia dėl siūlomų įtvirtinti teisinio reguliavimo nuostatų galintį kilti pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, jų derėjimą su lietuvių kalbos tradicija), ir atitinkamai neprivalo atsižvelgti į tuos pasiūlymus, kuriuos specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinti institucija suformulavo kitose, ne savo specialių žinių ar specialios (profesinės) kompetencijos taikymo srityse (t. y. kurie nėra susiję inter alia su dėl siūlomų įtvirtinti teisinio reguliavimo nuostatų galinčio kilti pavojaus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, jų derėjimo su lietuvių kalbos tradicija vertinimu); tik taip sudaromos prielaidos užtikrinti, kad nustatomu asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisiniu reguliavimu ne tik nebūtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas, bet ir jį nustatant nebūtų paneigta išimtinė Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, kompetencija įstatymu sureguliuoti su asmens vardo ir pavardės rašymu Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose susijusius klausimus.
Kaip minėta, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos 14 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio valstybinės kalbos statuso suponuojamų reikalavimų, be kita ko, reikalavimų saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, derėjimą su lietuvių kalbos tradicija, taip pat konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kitų principų; nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase (kituose Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose) teisinį reguliavimą taip pat turi būti tinkamai įvertinti ir žmogaus teisių, inter alia teisės į asmens privataus gyvenimo apsaugą, neatsiejamai susijusios su asmens tapatybe, įskaitant jo vardą ir pavardę, konstitucinės apsaugos suponuojami reikalavimai įstatymų leidėjui.
16.1. Minėta, kad, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustačius atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), suteikta galimybė jį (juos) rašant vartoti ir lietuvių kalbos abėcėlėje nesančius lotyniškos abėcėlės rašmenis (be diakritinių ženklų).
Taigi įstatymų leidėjas Konstitucijos jam suteiktus įgaliojimus nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą įgyvendino, be kita ko, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje nustatydamas atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi atitinkamais ne lietuviškais rašmenimis.
16.2. Vertinant, ar įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, minėtus jam suteiktus įgaliojimus įgyvendino tinkamai, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendime konstatavo, jog laikantis iš Konstitucijos, inter alia jos 14 straipsnio, kylančių reikalavimų gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės nei nustatytosios Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punkte, kai jas keisti siūlo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų (o tiek, kiek leidžia įstatymai, – ir kitų lingvistikos šakų atstovų) sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu.
Minėta, kad, pagal galiojančius įstatymus, VLKK – valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires (arba siūlyti atitinkamoms įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijoms jas nustatyti savo leidžiamais teisės aktais) ir vykdyti valstybinę kalbos politiką.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamą teisinį reguliavimą įtvirtinęs Įstatymas priimtas Seimui pritarus Projektui Nr. XIIIP-535; VLKK, atsižvelgdama į atitinkamą Seimo kreipimąsi, svarstant Projektą Nr. XIIIP-535 Seimui pateiktose išvadose pritarė nuostatai, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose turėtų būti rašomi lietuviškais rašmenimis, taip pat, atsižvelgdama į visuomenės poreikius, pasiūlė nustatyti atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose galėtų būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).
Taigi Įstatyme, be kita ko, jo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje, asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose buvo nustatytos gavus VLKK oficialią išvadą, kurioje, be kita ko, pritarta visuomenės poreikių nulemtai būtinybei teisiniu reguliavimu nustatyti atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose galėtų būti rašomi ir atitinkamais ne lietuviškais rašmenimis.
16.3. Šiame kontekste vertintina, ar įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, tinkamai įvertino minėtą VLKK pateiktą oficialią išvadą, inter alia ar jis tinkamai atsižvelgė į šioje išvadoje pateiktą poziciją dėl to, ar numatomi įtvirtinti atskiri atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose galėtų būti rašomi atitinkamais ne lietuviškais rašmenimis, dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo, ar tinkamai atsižvelgė į VLKK pateiktus pasiūlymus.
16.3.1. Minėta, jog VLKK, pateikdama savo išvadas dėl Projekto Nr. XIIIP-535, be kita ko, nurodė, kad, siekiant išlaikyti pagrindinę teisinę nuostatą Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis, išimčių neturėtų būti daug ir, svarbiausia, jos turėtų turėti aiškų pagrindą, taip pat kad pasiūlymo suteikti galimybę ne lietuviškais rašmenimis vardus ir pavardes rašyti Lietuvos Respublikos piliečiams, asmenvardžius įgijusiems užsienio valstybėje, kurioje gyvena, pagal tos valstybės teisę (kitais nei santuoka ar gimimas būdais), ji negali įvertinti, nes jis, pasak VLKK, nėra aiškus.
Minėta ir tai, kad VLKK vienoje iš pateiktų išvadų dėl Projekto Nr. XIIIP-535 taip pat nurodė nepritarianti atitinkamos išimties nustatymui ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams.
Taigi VLKK, formuluodama savo išvadas dėl Projekto Nr. XIIIP-535, vertino ne tik tai, ar atitinkamos siūlomos Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinio reguliavimo nuostatos dera su valstybine kalba (inter alia ar jas taikant nebus keliamas pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, ar jos dera su lietuvių kalbos tradicija), bet ir tai, kurioms asmenų grupėms būtų pagrindas suteikti teisę asmens vardą ir (ar) pavardę asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti atitinkamais ne lietuviškais rašmenimis, ar tokių asmenų grupių nebūtų per daug. Vadinasi, VLKK įstatymų leidėjui, be kita ko, pateikė pasiūlymus, susijusius ne tik su valstybinės kalbos taikymo sritimi.
16.3.2. Kaip minėta, Seimui svarstant Projektą Nr. XIIIP-535 pateiktose išvadose VLKK savo nepritarimo (nepritarimo iš dalies) projekte siūlytiems atskiriems atvejams, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose galėtų būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), nemotyvavo tuo, kad tais atvejais galėtų kilti pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, jie nederėtų su lietuvių kalbos tradicija.
Minėta ir tai, kad Seimas priėmė Įstatymą, be kita ko, įvertinęs svarstant Projektą Nr. XIIIP-535 VLKK pateiktas išvadas, inter alia jos pasiūlymą nustatyti atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), ir jame, be kitų, nustatė ir VLKK pasiūlytus minėtus atskirus atvejus.
Taigi įstatymų leidėjas Įstatyme, tinkamai įvertinęs VLKK išvadas ir jose pateiktus pasiūlymus, įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašomi lietuviškais rašmenimis, ir, atsižvelgdamas į VLKK poziciją, kad egzistuoja būtinybė nustatyti atskirus atvejus, kada atitinkamuose dokumentuose jie galėtų būti rašomi ir atitinkamais ne lietuviškais rašmenimis, pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatė atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų): VLKK pasiūlytus atskirus atvejus, taip pat kitus Įstatyme aiškiai apibrėžtus atskirus atvejus, kurie VLKK, turinčios specialią kompetenciją valstybinės kalbos srityje, nebuvo įvertinti kaip tokie, kuriais kiltų pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, kurie nederėtų su lietuvių kalbos tradicija.
16.3.3. Pažymėtina, kad taip įstatymų leidėjas savo konstitucinius įgaliojimus nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą įgyvendino atsižvelgdamas į VLKK, kaip specialią kompetenciją valstybinės kalbos srityje turinčios institucijos, oficialią išvadą, tinkamai įvertinęs joje išdėstytą poziciją ir pasiūlymus, paremtus VLKK turima specialia kompetencija. Jeigu šiame kontekste Konstitucijos suponuojami reikalavimai įstatymų leidėjui būtų aiškinami kitaip, t. y. kaip tokie, kuriuos įgyvendindamas įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, būtų privalėjęs vadovautis išimtinai visais VLKK pasiūlymais, inter alia tokiais, kurie suformuluoti remiantis ne tik specialia jos kompetencija valstybinės kalbos srityje, ir negalėtų nustatyti atskirų atvejų, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), kurie VLKK, turinčios specialią kompetenciją valstybinės kalbos srityje, nebuvo įvertinti kaip tokie, kuriais kiltų pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, kurie nederėtų su lietuvių kalbos tradicija, būtų sudarytos prielaidos paneigti išimtinę Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, kompetenciją nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą.
16.3.4. Vadinasi, nėra konstitucinių argumentų teigti, kad Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje nustatydamas pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamą teisinį reguliavimą, tinkamai neįvertino VLKK, kaip specialią kompetenciją valstybinės kalbos srityje turinčios institucijos, išvadoje pateiktų pasiūlymų, suformuluotų taikant specialias žinias ar specialią (profesinę) kompetenciją valstybinės kalbos srityje.
Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje nustačius ginčijamą teisinį reguliavimą nebuvo pažeistas Konstitucijos 14 straipsnis, įtvirtinantis konstitucinį valstybinės kalbos statusą.
17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 4 straipsnio 2 dalis tiek, kiek jose nustatyti atskiri atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), neprieštarauja Konstitucijos 14 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (TAR, 2022-01-26, Nr. 1142, identifikacinis kodas 2022-01142) 3 straipsnio 3 dalis, 4 straipsnio 2 dalis tiek, kiek jose nustatyti atskiri atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Giedrė Lastauskienė
Vytautas Mizaras
Algis Norkūnas
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė