Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS KELIŲ TRANSPORTO KODEKSO 7, 18 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-3852(2)
2016 m. birželio 15 d. Nr. 599
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. SV-S-1306 „Dėl įstatymų ir nutarimo projektų išvadų“ 19 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-3852(2) (toliau – Įstatymo projektas), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui tobulinti Įstatymo projektą pagal šiuos pasiūlymus:
1. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad „Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklą juridinis asmuo gali vykdyti tik kai tenkinamos visos šios sąlygos:
1) jam išduotas Valstybinės transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos leidimas pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklai vykdyti.
2) visą veiklos vykdymo laikotarpį pavėžėjimo paslaugų operatorius yra apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę pagal Vyriausybės ar jos įgaliotojos institucijos patvirtintas Pavėžėjimo paslaugų operatoriaus privalomojo civilinės atsakomybės draudimo taisykles;“.
Svarstant galimybę licencijuoti tam tikrą veiklą, turi būti įvertinta šia veikla keliama rizika pažeisti svarbų visuomenės interesą. Veiklos licencijavimas yra tinkama teisinio reguliavimo priemonė, jeigu atitinka būtinumo, proporcingumo ir nediskriminavimo principus. Būtinumo principas reiškia, kad veikla gali būti licencijuojama tik siekiant išspręsti aiškiai nustatytą problemą ir apsaugoti svarbų visuomenės interesą (visuomenės sveikatą, visuomenės saugą, viešąją tvarką, visuomenės saugumą ir panašiai). Proporcingumo principas reiškia, kad veiklos licencijavimas pripažįstamas tinkama teisinio reguliavimo priemone veiklos licencijavimu siekiamam tikslui pasiekti, kai nėra mažiau ribojančių priemonių nustatytai problemai spręsti ir svarbiam visuomenės interesui apsaugoti, tai yra įvertinus veiklos licencijavimo alternatyvas (pavyzdžiui, savireguliacijos galimybę, veiklos sąlygų laikymosi priežiūrą ir kontrolę), nustatoma, kad veiklos licencijavimu siekiamų tikslų kitos priemonės nepadėtų pasiekti, o pasirinkta teisinio reguliavimo priemonė – veiklos licencijavimas – neriboja ūkio subjektų teisių ir laisvių daugiau, nei to reikia veiklos licencijavimu siekiamam tikslui pasiekti. Proporcingumo principas reiškia ir tai, kad išankstinis ūkio subjekto patikrinimas iš esmės sumažintų veikla keliamą riziką pažeisti svarbų visuomenės interesą, o vėlesnis patikrinimas (pavyzdžiui, veiklos sąlygų laikymosi) neužtikrintų šio intereso apsaugos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Įstatymo projektą pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla negali sukelti rizikos pažeisti svarbius visuomenės interesus, pavyzdžiui, sutrikdyti keleivių sveikatą, kadangi keleivius vežtų ne pats pavėžėjimo paslaugų operatorius, o vežėjas, darytina išvada, kad siūlomas pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veiklos licencijavimo būtinumas yra netikslingas.
Be to, nustatyti reikalavimą apdrausti profesinę civilinę atsakomybę turėtų būti siūloma tik tuomet, kai vykdoma veikla reikalauja didelės atsakomybės, o priimti klaidingi sprendimai gali padaryti tiesioginės žalos klientams ar jų turtui. Atsižvelgiant į tai, kad numatoma pavėžėjimo paslaugų operatoriaus veikla nereikalauja didelės atsakomybės ir šia veikla iš esmės negalima tiesiogiai padaryti žalos klientams ar jų turtui, darytina išvada, kad toks reguliavimas įtvirtintų neadekvačią administracinę naštą ūkio subjektams.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui atsisakyti Įstatymo projekto 1 straipsnio, kuriuo siūloma papildyti Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – Kodeksas) 7 straipsnį 3 dalimi.
2. Pagal Įstatymo projekto 1 straipsniu siūlomą Kodekso 7 straipsnio 4 dalies redakciją susisiekimo ministras turės teisę nustatyti papildomus (Kodekse nenumatytus) reikalavimus pavėžėjimo paslaugų operatoriui ir veiklos sąlygas, taip pat reikalavimus asmenims, teikiantiems keleivių ir bagažo pavėžėjimo paslaugas, naudojantis skaitmenine pavėžėjimo paslaugų platforma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus, esminį poveikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nevykdomi ar netinkamai vykdomi nustatyti įpareigojimai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją galima tik įstatymu. Atsižvelgiant į tai, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui atsisakyti Įstatymo projekto 1 straipsnio, kuriuo siūloma papildyti Kodekso 7 straipsnį 4 dalimi, Įstatymo projekto 2 straipsnio, kuriuo siūloma pakeisti Kodekso 18 straipsnio 1 dalį, taip pat Įstatymo projekto 2 straipsnio, kuriuo siūloma papildyti Kodekso 18 straipsnį 13 dalimi.
Siekiant užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais rinkoje, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad keleiviai lengvaisiais automobiliais už atlygį gali būti vežami tik dviem būdais: lengvaisiais automobiliais arba lengvaisiais automobiliais taksi susisiekimo ministro tvirtinamose Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse nustatyta tvarka, o vežėjai gali teikti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais arba lengvaisiais automobiliais taksi paslaugas tik turėdami susisiekimo ministro nustatyta tvarka apipavidalintus, teisėtai valdomus lengvuosius automobilius, atitinkančius bendruosius motorinių transporto priemonių reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, ir Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse nustatyta tvarka pateikę deklaraciją apie numatomą veiklos vykdymą savivaldybės institucijai pagal vežėjo įmonės buveinės registracijos vietą arba gyvenamąją vietą, jeigu vežėjas fizinis asmuo. Taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad vežėjui leidimas teikti keleivių vežimo paslaugas už atlygį lengvaisiais automobiliais arba lengvaisiais automobiliais taksi laikomas išduotu kitą dieną nuo deklaracijos apie ketinimą vykdyti šią veiklą pateikimo savivaldybės institucijai arba nuo deklaracijoje apie ketinimą vykdyti veiklą nurodytos dienos, jeigu ši diena yra vėlesnė nei deklaracijos apie ketinimą vykdyti veiklą pateikimo savivaldybės institucijai diena.
Lietuvos Respublikos Seimui pritarus šiems pasiūlymams, taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui apibrėžti sąvoką „keleivių vežimas už atlygį lengvuoju automobiliu“ ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskirti šią veiklą nuo keleivių vežimo lengvuoju automobiliu taksi, įstatymo lygmeniu įtvirtinti licencijuojamos veiklos sąlygas, leidimų turėtojų teises ir pareigas, leidimo galiojimo sustabdymo, leidimo galiojimo sustabdymo panaikinimo ir leidimo galiojimo panaikinimo pagrindus.
3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.73 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad rašytinės formos dokumentui yra prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. Atsižvelgiant į tai, kad keleivių vežimo veiklą kontroliuojančios institucijos neturi galimybės nustatyti esamo ar įvykusio keleivių vežimo fakto pagal šiame punkte nurodytu būdu sudarytas sutartis, todėl neturi galimybės užtikrinti efektyvios teisės aktų, reglamentuojančių keleivių vežimo veiklą, laikymosi kontrolės, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad keleiviai už atlygį lengvaisiais automobiliais (ne lengvaisiais automobiliais taksi) vežami pagal sudarytas su jais rašytines sutartis, o tokiu atveju, kai keleivių vežimo sutartis yra sudaroma telekomunikacijų galiniais įrenginiais, vežėjas privalo sudarytos keleivių vežimo sutarties kopiją iš karto po tokios sutarties sudarymo Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių arba Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių (priklausomai nuo transporto priemonės, kuria bus vykdomas keleivių vežimas pagal sutartį (autobusu ar lengvuoju automobiliu) nustatyta tvarka pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija). Taip pat pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad keleivių vežimo organizatorius Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatyta tvarka privalo teikti informaciją apie vežėjų, su kuriais jis yra sudaręs sutartis, gautas pajamas, taip pat užtikrinti, kad keleivinio transporto užsakovas gaus keleivių vežimo paslaugą, atitinkančią teisės aktų nustatytus reikalavimus. Lietuvos Respublikos Seimui pritarus šiam pasiūlymui, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui apibrėžti sąvoką „keleivių vežimo organizatorius“ ir nustatyti, kad keleivių vežimo organizatorius gali būti bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, organizuojantis keleivių vežimą užsakovui.
Be to, šio įstatymo įgyvendinamiesiems teisės aktams priimti reikės laiko. Pagal Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po 3 mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad įstatymas įsigalioja 2017 m. gegužės 1 dieną.
4. Reglamentavus keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti administracines poveikio priemones, kurios užtikrintų, kad būtų laikomasi nustatytų reikalavimų.