Administracinė byla Nr. I-3-415/2024
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00049-2023-8
Procesinio sprendimo kategorija 4.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės, Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Zenono Streikaus atstovui advokatui Deividui Poškai,
atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Arūnui Sodoniui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Zenono Streikaus pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.1, 2.2.1 ir 2.2.2 punktų teisėtumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Zenono Streikaus (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimas (toliau – ir Pareiškimas), kuriuo prašoma ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.1 punktas bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.2.1, 2.2.2 punktai (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija), tiek, kiek jie taikomi pareigūnams, kurie be jų sutikimo perkelti į kitą tarnybos pareigų atlikimo vietą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 3 straipsnio 1 dalies 6 punktui, konstituciniam teisingumo principui.
2. Pareiškėjas Pareiškimą grindžia šiais argumentais:
2.1. Įsakymo 2.1 punktas prieštarauja konstituciniam teisingumo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei į teisingą apmokėjimą už darbą ir Statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui.
2.1.1. Įsakymo 2.1 punkte nustatyta, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transporto tarnybos tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, vieno kilometro išlaidų dydis – 0,08 Eur. Remiantis šiuo dydžiu, pagal Įsakymo 14.1 ir 14.2 punktuose numatytas formules skaičiuojamas pareigūno važiavimo asmeniniu transportu kompensuojamų išlaidų dydis. Toks vieno kilometro išlaidų dydis (0,08 Eur/km) buvo nustatytas priimant Įsakymą, t. y. 2019 m. kovo 4 d. ir nuo to laiko nebuvo keistas, nors Lietuvoje kuro kainos nuo 2019 m. kovo 4 d. ženkliai išaugo. Remiantis valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, dabartinė A-95 benzino kaina yra 40 proc. didesnė nei buvo Įsakymo priėmimo metu, o dyzelino kaina – apie 38 proc. Tokiu būdu pareigūnams dėl tarnybos reikmių – vykimo į pareigų atlikimo vietą ir iš jos, tenka patirti vis didesnę finansinę naštą, nes, augant kuro kainoms ir nesikeičiant vieno kilometro išlaidų kompensacijos dydžiui, pareigūnai išleidžia didesnę savo gaunamų pajamų sumą, įskaitant ir tarnybinį atlyginimą, o susidarantis išlaidų augimo skirtumas nėra kompensuojamas.
2.1.2. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimai). Be to, vadovaujantis Statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintu vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principu, pagrįsta teigti, jog pareigūnų tarnybos ypatumai (didesnis pavojus gyvybei ar sveikatai, griežtesnė atsakomybė ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami.
2.1.3. Pareigūnai nuo Įsakymo priėmimo (nuo 2019 m. kovo 4 d.) dėl ženkliai išaugusių kuro kainų, tarnybos reikmėms turi išleisti daugiau savo gaunamų pajamų (taip pat tarnybinio atlyginimo), tačiau išaugusios išlaidos nėra kompensuojamas, nes Įsakymo 2.1 punkte nėra nustatyta, kad vieno kilometro išlaidų dydis būtų indeksuojamas.
2.2. Įsakymo 2.2.1 ir 2.2.2 punktai (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir Statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punktui bei konstituciniam teisingumo principui.
2.2.1. Įsakymo 2.2.1 punkte (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) numatyta, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, išskyrus nurodytos šio Įsakymo 2.2.2 punkte, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ir pobūdį keleiviniu ar asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį yra 0,24 Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinto atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio.
2.2.2. Įsakymo 2.2.2 punkte (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) numatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie tarnybą vykdo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro valdymo srities statutinėse įstaigose, muitinės pastatuose, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) struktūriniuose padaliniuose, kurių buveinės vieta nesutampa su VSAT buveinės vieta (yra skirtingose savivaldybėse), ar VSAT struktūriniuose padaliniuose tarnybą vykdantiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurių nuolatinė tarnybos vieta nesutampa su VSAT struktūrinio padalinio buveinės vieta (yra skirtingose savivaldybėse), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie tarnybą vykdo VSAT pasienio rinktinėse, pasienio užkardose, taip pat vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie vykdo valstybės sienos apsaugos veiklos kontrolės funkcijas, ir kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį keleiviniu ar asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį yra 1 Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinto atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio.
2.2.3. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija, VRM), Įsakymo 2.2.1 ir 2.2.2 punktais (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) nustatydama maksimalius kelionės išlaidų kompensacijos dydžius vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį, neatsižvelgė į tai, kad pareigūnai net ir be jų sutikimo yra perkeliami atlikti pareigas toliau nuo savo gyvenamosios vietos esančiose vietovėse. Be to, pasitaiko atvejų, kai tarnybos atlikimo vieta yra ženkliai nutolusi nuo pareigūnų gyvenamosios vietos, todėl pareigūnams tenka įveikti nemažus atstumus važinėjant į / iš pareigų atlikimo vietos. Tačiau tokiu būdu patiriamos važiavimo išlaidos nėra visiškai kompensuojamos, nes Įsakymo 2.2.1 ir 2.2.2 punktais (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) pareigūnams, kurie be jų sutikimo buvo perkelti į kitą tarnybos atlikimo vietą, nedaroma jokių išimčių dėl maksimalaus mėnesinio kelionės išlaidų kompensavimo dydžio. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas teigti, jog yra pažeidžiamas konstitucinis teisingumo principas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą, nes tokiems pareigūnams nėra visiškai kompensuojamos tarnybos reikmėms patirtos išlaidos.
2.2.4. Statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra numatyta galimybė nustatyti pareigūnų socialines garantijas ir kituose teisės aktuose, taigi – ir Įsakyme. Tačiau tai nesuteikia Ministerijai diskrecijos Įsakyme nustatyti bet kokius maksimalius važiavimo išlaidų kompensavimo dydžius, kadangi jie negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams – Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Statutui, kuriame įtvirtintas kompensavimo principas. Konstitucinis teisingumo principas bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už darbą suponuoja, jog pareigūnams, be jų sutikimo perkeltiems į kitą tarnybos atlikimo vietą, negali būti taikomi išlaidų kompensavimo apribojimai, o turi būti kompensuojamos visos tarnybos reikmėms patirtos išlaidos. Kitu atveju pareigūnai (o ypač tie, kurių tarnybos vieta dideliu atstumu nutolusi nuo gyvenamosios vietos) ir toliau prarastų dalį savo gaunamų pajamų, įskaitant ir tarnybinį atlyginimą, kas prieštarauja konstituciniams teisingumo teisės į teisingą apmokėjimą už darbą ir Statuto 3 straipsnio 1 dalyje numatytam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui.
2.2.5. Teisinis reguliavimas, kuriame būtų išskiriami pareigūnai, be jų sutikimo perkelti atlikti pareigas kitoje tarnybos vietoje, ir jiems numatyta galimybė gauti visų šių patirtų išlaidų kompensavimą, neprieštarautų asmenų lygybės principui, nes, visų pirma, nuoseklioje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje yra išaiškinta, jog asmenų lygybės principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Taip pat diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, savaime nelaikytinas diskriminaciniu, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2012 m. vasario 6 d. ir 2016 m. spalio 27 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ne kartą pažymėta ir tai, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2016 m. spalio 27 d. nutarimai).
3. Pareiškėjo atstovas advokatas Deividas Poška teismo posėdžio metu nurodė, kad Įsakymo 2.1 punkte nėra nustatyta, kad vieno kilometro išlaidų dydis būtų indeksuojamas, ir dėl šio aspekto atsakovas atsiliepime argumentų nenurodė. Neindeksuojant vieno kilometro išlaidų kompensacijos dydžio, pareigūnai, atlikdami pareigines funkcijas, praranda dalį savo pareiginio atlyginimo. Nuo Įsakymo priėmimo kuro kaina yra ženkliai pakilusi, t. y. daugiau nei 40 proc., ir tai yra visuotinai žinoma aplinkybė. Atsakovo nurodomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1300 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ patvirtintas Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų buto ar gyvenamosios patalpos išlaikymo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) apima tik tarnybinio būtinumo ir rotacijos atvejus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. I143-7/2009 nevertino skundžiamų teisės normų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
II.
4. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo Pareiškimą prašo Įsakymo 2.1 punktą bei Įsakymo 2.2.1 ir 2.2.2 punktus (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) pripažinti teisėtais. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Pareiškimu neginčijami Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įgaliojimai nustatyti važiavimo išlaidų kompensacijos dydžius vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, Pareiškimu ginčijami tik patys dydžiai.
4.2. Ginčijami Įsakymo punktai įgyvendina ir atitinka specialias Statuto normas – 64 straipsnio 4 ir 6 dalis. Šiose Statuto normose įstatymų leidėjas neįtvirtino besąlyginio visų važiavimo išlaidų kompensavimo (priešingu atveju nebūtų nuostatos apie maksimalų dydį). Pareigūnai negali turėti teisėtų lūkesčių, kad pagal Statutą jiems bus kompensuota tiek išlaidų, kiek jie bepatirtų (nuvažiuotų). Todėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras turi teisę nustatyti važiavimo išlaidų kompensacijos ribas, ne visada siekiančias pareigūno faktines išlaidas.
4.3. Kadangi Statuto normų atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai preziumuojama, laikytina, jog Įsakymo normos atitinka ir pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas.
4.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nagrinėjęs normines bylas dėl panašaus teisinio reguliavimo (žr., 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 ir 2019 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019), kuriose konstatuota, jog įstatymų leidėjas neįtvirtino besąlyginio visų važiavimo išlaidų kompensavimo ir konkretų šios teisės realizavimo mechanizmą bei jos apimtį nustatyti įgaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją, šiuo atveju – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją.
4.5. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transportu tarnybos tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, vieno kilometro išlaidų dydis (0,08 Eur) nustatytas pagal aukštesnio teisės akto analogiją – pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1300 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“, kuriuo patvirtintas Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų buto ar gyvenamosios patalpos išlaikymo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas, 18 punktą.
4.6. Pareiškėjas kvestionuoja važiavimo išlaidų kompensavimą (maksimalius dydžius) pareigūnams, dėl tarnybinio būtinumo ar rotacijos tvarka perkeltiems į kitas vidaus tarnybos sistemos pareigūno pareigas kitoje tarnybos vietovėje. Tačiau šią garantiją reguliuoja ne Įsakymas, o Aprašas. Maksimalus kompensacijos dydis Aprašu nustatytas didesnis nei Įsakymu, nes Aprašas skirtas pareigūnams, perkeltiems į kitą vietovę, o Įsakymas – pareigūnams toje pačioje vietovėje.
5. Atsakovo VRM atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad važiavimo išlaidos (kompensuojamas dydis – 0,08 Eur) gali būti didinamos, jeigu transporto priemonės eksploatuojamos miestuose, kuriuo gyventojų skaičius yra didesnis kaip 100 000, taip pat transporto priemones eksploatuojant žiemą. Atsakovo atstovo vertinimu, Įsakymo 2.2.1 ir 2.2.2 punktų (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir Statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punktui bei konstituciniam teisingumo principui yra grindžiamas netinkamu teisiniu pagrindu, nes šiuos santykius reguliuoja Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr. 1300 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“, todėl ši pareiškėjo pareiškimo dalis turi būti atmesta.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
6. Byloje prašoma ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.1 punktas bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.2.1, 2.2.2 punktai (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija), tiek, kiek jie taikomi pareigūnams, kurie be jų sutikimo perkelti į kitą tarnybos pareigų atlikimo vietą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punktui, konstituciniam teisingumo principui.
7. Pažymėtina, kad prašoma ištirti ginčijamų teisės normų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punktui, konstituciniam teisingumo principui tik ta apimtimi, kiek šis teisinis reguliavimas taikomas pareigūnams, kurie be jų sutikimo perkelti į kitą tarnybos pareigų atlikimo vietą. Tačiau nei ginčijamas Įsakymo 2.1 punktas, nei Įsakymo 2.2.1 ir 2.2.2 punktai (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) nenustato jokio specialaus teisinio reguliavimo nurodytai pareigūnų kategorijai. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas teisinis reguliavimas taikomas visiems vidaus tarnybos pareigūnams, nepatenkantiems į kategoriją pareigūnų, kuriems kompensacijos už važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos keleiviniu ar asmeniniu transportu išlaidų, išskyrus taksi išlaidas, taikomos remiantis Statuto 69 straipsnio 5 dalimi.
8. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pabrėžti, kad, vadovaujantis Statuto 69 straipsnio 5 dalimi, pareigūnų, kurie dėl tarnybinio būtinumo arba rotacijos tvarka perkelti į kitas pareigūno pareigas kitoje tarnybos vietovėje, važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos keleiviniu ar asmeniniu transportu išlaidos, išskyrus taksi išlaidas, kompensuojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Šiuos teisinius santykius reguliuoja ne byloje ginčijamos Įsakymo nuostatos, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1300 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ patvirtintas Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų buto ar gyvenamosios patalpos išlaikymo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas, kuris negali būti tyrimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme dalykas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 str. 2 d.).
9. Nagrinėdama šį abstraktaus pobūdžio pareiškimą ištirti norminio teisės akto teisėtumą teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisės aiškinimo praktiką panašiose bylose, kuriose tirta aktualiais laikotarpiais tuos pačius teisinius santykius kaip ir nagrinėjamoje byloje reguliuojančių teisės normų atitiktis aukštesnės galios teisės normoms.
9.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143–7/2009, kurioje tirta, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1V-394 (2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 1V-394 redakcija) (toliau – ir Įsakymas Nr. 1V-394) patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo 2 punktas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu arba asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo taikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinėje įstaigoje, teritoriniuose ir kituose struktūriniuose padaliniuose instrukcijos 13 punktas ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų važiavimo išlaidų kompensavimo instrukcijos 14 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 daliai, 52 straipsnio 4 daliai (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutą“ (2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 redakcija) 1.4 punktui.
9.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, kurioje tirta, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 1V-3 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos“ (toliau – ir Įsakymas
Nr. 1V-3) 2.1 punktas ir Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3, 15 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (kreipimosi metu galiojusios 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcijos) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinam asmenų lygybės principui.
9.3. Nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose suformuluotos tokios šiai bylai reikšmingos teisės taikymo taisyklės:
9.3.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I143–7/2009:
Statutas, nustatęs, kad pareigūnui, kuris pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka nenumato teisės į visišką važiavimo išlaidų kompensavimą.
Aiškindama šią teisės normą, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad joje nėra tiesiogiai išreikšta nuostata dėl besąlyginio važiavimo išlaidų kompensavimo, taip pat nėra tiesiogiai nurodyta, kokiomis sąlygomis (apimtimi ir pan.) šios išlaidos turi būti kompensuojamos. Joje nurodytos teisės į važiavimo išlaidų kompensavimą turinys (šios teisės realizavimo apimtis bei mechanizmas) nustatytinas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, t. y. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija yra kompetentingos nustatyti šios teisės tam tikrus apribojimus arba jos realizavimo būdus.
Įvertinusi tai, kad Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 52 straipsnio 4 dalis teisės į visišką važiavimo išlaidų kompensavimą nenustato, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog šių išlaidų kompensacijos maksimalaus dydžio ribojimas atitinka Statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) 3 straipsnio 8 dalį (teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą) bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principus.
9.3.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019:
Nagrinėjamai norminei administracinei bylai aktualios redakcijos Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 60 straipsnio 6 dalis eksplicitiškai įtvirtino, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato inter alia kompensuojamų kelionės išlaidų dydį. Šia nuostata įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtino tokių išlaidų atlyginimo dydžio ribojimo teisinį pagrindą, kuriuo remdamasi Vyriausybė 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 (2015 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 1261 redakcija) 4 punktu įgaliojo Vidaus reikalų ministeriją ne tik patvirtinti Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašą (suderinus su Finansų ministerija), bet ir nustatyti maksimalų važiavimo išlaidų kompensacijos dydį.
Įstatymų leidėjas nedetalizavo, kokiu būdu turi būti nustatytas maksimalaus kompensuojamų kelionės išlaidų dydžio ribojimas – ar nustatant maksimalų vieno mėnesio, ar vieno kilometro, ar kitaip apibrėžtą kompensuojamų kelionės išlaidų dydį. Minėta nuostata taip pat nedraudžia taikyti dvejopą maksimalaus kompensacijos dydžio ribojimą, pavyzdžiui, nustatant tiek maksimalų vieno mėnesio, tiek maksimalų vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydį. Konkretų teisės į važiavimo išlaidų kompensavimą įgyvendinimo mechanizmą ir šios kompensacijos apimtis (įskaitant kompensuojamų išlaidų dydžio ribojimo būdą), remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, šiuo atveju kompetentinga nustatyti būtent Vidaus reikalų ministerija.
Pagal nustatytą teisinį reguliavimą tam tikrais atvejais pareigūnams kompensuojamos važiavimo išlaidos yra didinamos – pavyzdžiui, transporto priemones eksploatuojant miestuose, kuriuose gyventojų skaičius yra didesnis kaip 100 000, ar transporto priemones eksploatuojant žiemos laikotarpiu (gruodžio–vasario mėnesiais), pagal aprašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. Įsakymu Nr. 1V-3, 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos didinamos po 10 proc. (vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. Įsakymu Nr. 1V-3 patvirtinto aprašo 16 p.). Todėl faktiškai kompensuojamas vieno kilometro kelionės išlaidų dydis gali būti dar didesnis, nei nustatyta Įsakymo Nr. 1V-3 2.1 punkte.
Nors kiekvieno pareigūno individualaus automobilio kuro sąnaudų nustatymas bei pagal tai apskaičiuotos važiavimo išlaidos būtų tikslesnės ir labiau atitiktų realias konkretaus pareigūno individualiai patiriamas kelionės išlaidas, įstatymų leidėjas neįtvirtino besąlyginio visų važiavimo išlaidų kompensavimo ir konkretų šios teisės realizavimo mechanizmą bei jos apimtį nustatyti įgaliojo Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją, šiuo atveju – Vidaus reikalų ministeriją. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Vidaus reikalų ministerija savo kompetencijos ribose naudodamasi jai suteikta diskrecijos teise galėjo nustatyti ne realiomis kiekvieno pareigūno faktiškai patiriamomis kelionės išlaidomis grindžiamą, o kitokį šių išlaidų kompensavimo mechanizmą, pavyzdžiui, kaip nagrinėjamu atveju – grindžiamą universaliu vieno kilometro kompensuojamų kelionės išlaidų dydžiu.
Tai, kad dėl pareigūnų realiai naudojamų skirtingų automobilių techninių ypatumų (nevienodo jų sunaudojamo degalų kiekio) vis dėlto gali susidaryti tam tikri faktiškai patiriamų kelionės išlaidų dydžio skirtumai, savaime nėra pagrindas pripažinti, jog Įsakymo Nr. 1V-3 2.1 punkte universaliu dydžiu apibrėžtas kompensuojamų vieno kilometro kelionės išlaidų ribojimas Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytu aspektu prieštarauja minėtoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Pažymėtina, kad tokius galimus skirtumus iš esmės lemia ne nurodytas teisinis reguliavimas, kuris yra nediferencijuotas (visiems taikomas vienodai), o būtent pačių pareigūnų pasirinkimas dėl naudojamų automobilių, konkrečiai – jų techninių parametrų (pavyzdžiui, variklio darbinio tūrio), kuris nepriklauso nuo teisėkūros subjektų valios.
10. Tačiau, referuojant į šio teismo sprendimo 9 punktą, taip pat pažymėtina, kad bylose, kuriose priimti paminėti sprendimai, faktinių situacijų teisiniam kvalifikavimui taikytinos teisės, dėl kurios atitikties aukštesnės galios teisės normoms vertinimo buvo kreiptasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, aiškinimo kontekstas ir apimtis, lyginant su nagrinėjama byla, skiriasi.
10.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I143–7/2009 vertinta teisinė situacija, kai pareiškėjas, dirbęs Varėnos rinktinės Tribonių užkardos jaunesniuoju specialistu, kreipėsi į teismą prašydamas priteisti visą faktiškai jo patirtų kelionės iš namų į darbą (atstumas tarp jo namų ir darbovietės – 85 km) asmeniniu transportu išlaidų sumą. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu Nr. 1V-394 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos kompensuojamos tik pateikus kelionės arba degalų įsigijimo išlaidas patvirtinančius dokumentus, o kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu arba asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo taikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinėje įstaigoje, teritoriniuose ir kituose struktūriniuose padaliniuose instrukcijos (toliau – ir 2005 m. sausio 11 d. Instrukcija) 13 punkte buvo įtvirtinta nuostata, jog kompensuojamų išlaidų suma negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio. Šią instrukciją pakeitusios Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų važiavimo išlaidų kompensavimo instrukcijos (toliau – ir 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcija) 14 punkte įtvirtinta, jog kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos ir įstaigos vadovo įsakymu patvirtinto dydžio. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ buvo nustatyta bazinė mėnesinė alga – 115 Lt. Pasak pareiškėjo, iki 2006 m. lapkričio mėn. buvo kompensuota važiavimo išlaidų už 1 718,92 Lt, bet faktinės važiavimo išlaidos sudarė 5 175,73 Lt, todėl nebuvo kompensuota važiavimo išlaidų už 3 456,91 Lt.
10.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 vertinta teisinė situacija, kai Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas išmokėjo individualios administracinės bylos pareiškėjams važiavimo asmeniniu transportu, kai vykstama į tarnybos vietą ir iš jos, išlaidų kompensaciją, vadovaudamasis Įsakyme Nr. 1V-3 ir vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. Įsakymu Nr. 1V-3 patvirtintame Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos apraše įtvirtintomis teisės normomis. Vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. Įsakymu Nr. 1V-3 patvirtinto aprašo 13 punkte nustatyta, kad pareigūno važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydis skaičiuojamas pagal šią formulę: Išlaidos = a × 2 × d × k, kur a – trumpiausias atstumas nuo tarnybos vietos iki vietos, į kurią vykstama tarnybiniais tikslais, arba nuo faktinės gyvenamosios vietos iki tarnybos vietos (kilometrais); d – pareigūno vykimų skaičius arba dirbtų dienų (pamainų) skaičius per mėnesį; k – vieno kilometro kelionės išlaidų dydis (eurais). Vieno kilometro kelionės išlaidų dydis (eurais) nustatytas Įsakymo Nr. 1V-3 2.1 punkte – 0,08 Eur. Vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. Įsakymu Nr. 1V-3 patvirtinto aprašo 15 punkte nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius, elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas, pagal vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. Įsakymu Nr. 1V-3 patvirtinto aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 proc. Iš viešai skelbiamų duomenų bei skaičiuoklių (pvz., https://degalu-kainos.lt, https://autogidas.lt/auto-katalogas/vidutines-degalu-sanaudos/) matyti, kad vidutinė benzino ir dyzelino 1 litro kaina iš esmės nesiskiria (yra apie 1,094 Eur), tačiau skirtingoms automobilių rūšims nurodomas skirtingas sunaudojamų degalų kiekis 100 km ir 1 km. Atsižvelgiant į tai, gali susidaryti tokia situacija, kai įvertinus pareigūnui priklausančio automobilio rūšį ir kitus parametrus sunaudojamų degalų kiekis 1 km gali viršyti Įsakymo Nr. 1V-3 2.1 punkte nustatytą vieno kilometro kelionės išlaidų dydį. Todėl tiems pareigūnams, kurių automobiliai pagal jų rūšį ir parametrus sunaudos tokį degalų kiekį, kuris atitiks Įsakymo Nr. 1V-3 2.1 punkte nustatytą vieno kilometro kelionės išlaidų dydį, ir tiems pareigūnams, kurių automobiliai pagal jų rūšį ir parametrus sunaudos didesnį degalų kiekį, kuris neatitiks Įsakymo Nr. 1V-3 2.1 punkte nustatyto vieno kilometro kelionės išlaidų dydžio, bus išmokamos iš esmės skirtingo dydžio kompensacijos – vieniems bus išmokama suma, kuri realiai atitinka sunaudotą degalų kiekį, kitiems – išmokama mažesnė suma, realiai neatitinkanti sunaudoto degalų kiekio. Pareiškėjai tokį teisinį reguliavimą vertino kaip suponuojantį nevienodą pareigūnų traktavimą, kadangi vieniems bus kompensuojamos realiai patirtos išlaidos, o kitiems – tik jų dalis. Tačiau pareigūnai yra vienodoje teisinėje padėtyje, todėl skirtingas jų traktavimas nagrinėjamu atveju yra nepagrįstas. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam individualų ginčą, kilo abejonės, ar Įsakymo Nr. 1V-3 2.1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomas fiksuotas vieno kilometro kelionės išlaidų dydis (eurais) – 0,08 Eur, neprieštarauja Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui. Be to, remiantis viešai skelbiamais duomenimis, vidutinė benzino ir dyzelino 1 litro kaina tuo metu iš esmės nesiskyrė, taip pat nenustatyta, kad automobilių su dyzeliniais varikliais sunaudojamo kuro norma yra 35 proc. mažesnė nei to paties (panašaus) modelio automobilio, kuriam eksploatuoti reikalingas benzinas. Todėl pareigūnų realiai patiriamos važiavimo išlaidos neturėtų būti siejamos su tuo, kokį automobilį – su dyzeliniu ar benzininiu varikliu – pareigūnas valdo nuosavybės teise. Tačiau vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. Įsakymu Nr. 1V-3 patvirtintame apraše nustatyta diferenciacija reiškia, kad gali susidaryti tokia situacija, kai pareigūnams, naudojantiems automobilius su dyzeliniais varikliais, bus kompensuojama tik patirtų važiavimo išlaidų dalis, o pareigūnams, naudojantiems automobilius su benzininiais varikliais, bus kompensuojamos visos važiavimo išlaidos. Pirmosios instancijos teismas suabejojo, ar toks teisinis reguliavimas nereiškia nevienodo pareigūnų traktavimo. Dėl šių aplinkybių taip pat kilo abejonės, ar vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d. Įsakymu Nr. 1V-3 patvirtinto aprašo 15 punkte nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.
10.3. Todėl teisėjų kolegija šioje byloje remiasi tik tomis paminėtuose teismo sprendimuose pateikiamomis teisės aiškinimo tiesyklėmis, kurios atitinka šios bylos teisinę situaciją pareiškėjo pateikiamo faktinio argumentavimo aspektu, t. y. kai ginčo dalykas yra ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktis aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnai be jų sutikimo perkelti į kitą tarnybos pareigų atlikimo vietą, vykdami į paskirtą tarnybos vietą asmeniniu transportu, patiria didesnes kelionės išlaidas, nei numatyti jų kompensavimo dydžiai, remiantis Įsakymo 2.1 bei Įsakymo 2.2.1 ir 2.2.2 punktuose (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu.
11. Ginčijamame Įsakymo 2.1 punkte nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transportu tarnybos tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydis – 0,08 euro. Kitaip tariant, pareigūnams kompensuojami 8 Eur už sunaudotą automobiliui kurą 100 km. Tai, remiantis bylos nagrinėjimo metu visiems žinomomis aplinkybėmis dėl kuro kainų Lietuvos rinkoje, atitinka poreikius tų pareigūnų, kurių asmeninių automobilių kuro suvartojimas neviršija 6 litrų 100 pravažiuotų kilometrų.
12. Ginčijamo Įsakymo 2.2.1 ir 2.2.2 punktuose (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) nustatyti maksimalūs važiavimo išlaidų kompensavimo dydžiai:
2.2.1. vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, išskyrus nurodytus šio įsakymo 2.2.2 papunktyje, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį keleiviniu ar asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį yra 0,24 Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinto atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio;
2.2.2. vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie tarnybą vykdo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro valdymo srities statutinėse įstaigose, muitinės postuose, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) struktūriniuose padaliniuose, kurių buveinės vieta nesutampa su VSAT buveinės vieta (yra skirtingose savivaldybėse), ar VSAT struktūriniuose padaliniuose tarnybą vykdantiems vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurių nuolatinė tarnybos vieta nesutampa su VSAT struktūrinio padalinio buveinės vieta (yra skirtingose savivaldybėse), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie tarnybą vykdo VSAT pasienio rinktinėse, pasienio užkardose, taip pat vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie vykdo valstybės sienos apsaugos veiklos kontrolės funkcijas, ir kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį keleiviniu ar asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, maksimalus kelionės išlaidų kompensacijos dydis vienam vidaus tarnybos sistemos pareigūnui per vieną mėnesį yra 1 Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinto atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio.
13. Įsakymo 2.1 punkte nustatytas vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydis – 0,08 Eur – konstanta, o taip pat Įsakymo 2.2.1 bei 2.2.2 punktuose (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) įtvirtinti maksimalūs kompensuojamų išlaidų dydžiai, siejami su Seimo patvirtinto atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) baziniu dydžiu, teisėjų kolegijos vertintini kaip savaime nepažeidžiantys iš aukštesnės galios teisinio reguliavimo kylančių imperatyvų.
13.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Pabrėžtina, kad visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Kiekvieno teisės instituto atitiktis Konstitucijai turi būti vertinama pagal tai, kaip tas institutas atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
13.2. Konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų – kaip antai teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą), socialinio solidarumo (derinamo su kiekvieno atsakomybe už savo likimą), asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės įstaigoms ir pareigūnams bei kitų, ne mažiau reikšmingų, konstitucinių principų – turinį (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra [viena] svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės [pagrindas]. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
13.3. Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, taip pat turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2014 m. gegužės 27 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. liepos 8 d. nutarimai). Pažymėtina, kad Konstitucija, inter alia konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja įvairius reikalavimus valstybės institucijų ir pareigūnų Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų įgyvendinimui. Šiame kontekste paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos: konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2016 m. liepos 8 d. nutarimai); visi teisės aktai turi būti teisėti (1997 m. gegužės 29 d. nutarimas); Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad 14 poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter alia 2008 m. gruodžio 4 d., 2013 m. vasario 20 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai); skaidrumas, kaip viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos principas, suponuoja, be kita ko, kad priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs, kad juos, iškilus reikalui, būtų galima racionaliai motyvuoti; kiti asmenys turi turėti galimybę tuos sprendimus nustatytąja tvarka ginčyti (2008 m. sausio 22 d. nutarimas).
13.4. Minėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas panašias tapatiems teisiniams santykiams reguliuoti ankstesniais laikotarpiais taikytinas teisės normas, yra pripažinęs, kad Statutas neįtvirtina visiško kelionės išlaidų kompensavimo modelio, o vidaus reikalų ministro priimti norminiai teisės aktai, kuriais nustatytas universalus kompensacijos už nuvažiuotą kilometrą dydis, neprieštarauja aukštesnės galios teisiniam reguliavimui. Atsižvelgiant į tose bylose nustatytos faktinės situacijos teisinį vertinimą, reikšmingą ir šiai bylai, nėra teisinio pagrindo abejoti, kad konstanta – 0,08 Eur už km., kaip kelionės išlaidų kompensavimo būdas, taip pat maksimalūs kompensacijų dydžiai, siejami su Seimo patvirtintu atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) baziniu dydžiu, apskritai, vertinant įprastinę teisinę aplinką, atitinka konstitucinius teisingumo ir atsakingo valdymo principus, tiek Statuto 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą, taip pat nepažeidžia iš Statuto 69 straipsnio 4 ir 6 dalių kylančių reikalavimų, o pareigūnų naudojamo automobilio individualios charakteristikos, dėl kurių nustatytas universalus kompensacijos už vieną kilometrą dydis yra viršijamas, nedaro įtakos konstantos principo taikymo teisėtumui.
14. Būtina akcentuoti, kad teisėjų kolegijos padarytos išvados (šio Sprendimo 13.4 p.) grindžiamos tokiomis prielaidomis, kai institucinė sąranga ir geras vidaus administravimas suponuoja pareigūnui kompensuojamų kelionės išlaidų (Įsakymo 2.1. p., Įsakymo 2.2.1 ir 2.2.2 punktai (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) ir nuvažiuojamo atstumo per darbo dieną (per mėnesį dirbtų dienų skaičių) įprastomis sąlygomis atitiktį, t. y. šios išvados daromos įprastų sąlygų veikimo aplinkoje. Tuo tarpu kai kintant institucinėms struktūroms, pvz., kaip matyti iš pastarųjų metų institucinių pertvarkų Lietuvos Respublikoje tendencijų, kai centrinių viešojo administravimo bei teisėsaugos subjektų struktūrų pertvarkose dominuoja centralizavimas institucinio optimizavimo pagrindais ir dėl to savaime kinta pareigų atlikimo vietos teisinė samprata, pareigūnų darbo vietos teisinis režimas apima teritorijas, nutolusias nuo institucijos buveinės vietos reikšmingais atstumais, Įsakymo 2.1 punkte bei Įsakymo 2.2.1 ir 2.2.2 punktuose (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo akivaizdžiai nepakanka, kad būtų užtikrintas teisingas pareigūnų kelionių pagal tarnybos pobūdį tarnybos tikslais, taip pat kelionių dėl tarnybos reikmių ar pobūdžio į tarnybos vietą ir iš jos, išlaidų, patiriamų naudojant asmeninius automobilius, kompensavimas. Pabrėžtina, kad turimos omenyje objektyviai pateisinamos kelionės dėl tarnybos reikmių ir / ar tarnybos tikslais patirtos išlaidos pareigūnų, kurių veikla, ir tai ypač svarbu, užtikrinamas viešasis interesas: valstybės ir visuomenės saugumas, ekonominiai interesai bei teisinė tvarka. Todėl objektyviai susiklosčiusiose situacijose, o taip pat situacijose, kurioms įtakos pareigūnas daryti negali dėl statutinio tarnybos teisinio režimo, pvz., kuro kainų esminiai pokyčiai ir / ar tarnyba, kai dėl kelionės asmeniniu transportu atstumo iki tarnybos vietos ir atgal pareigūnas patiria objektyviai pateisinamų išlaidų, viršijančių Įsakymo 2.1 punkte ir Įsakymo 2.2.1 bei 2.2.2 punktuose (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) nustatytus dydžius, nėra teisiškai pateisinama, kad pareigūno kelionės dėl tarnybos reikmių ir / ar tarnybos tikslais kaštai tektų jam asmeninių pajamų sąskaita.
15. Dėl šio Sprendimo 14 punkte nurodytų argumentų konstatuotina, kad Įsakyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nenumatytas kelionės dėl tarnybos reikmių ir / ar kelionės pagal tarnybos pobūdį tarnybos tikslais, o taip pat kelionės į tarnybą ir iš jos, kai pareigūnas siunčiamas tarnybon į nuo gyvenamosios vietos nutolusias pareigų atlikimo vietas, objektyviai pateisinamų išlaidų, viršijančių Įsakymo 2.1 punkte ir 2.2.1 bei 2.2.2 punktuose nustatytus dydžius, kompensavimo mechanizmas, nedera su iš teisinės valstybės principo kylančiu teisingumo principu. Teisingumo principo taikymo kontekste taip pat pripažintina, kad vidaus reikalų ministras, vykdydamas Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarime Nr. 1300 „Dėl Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ įtvirtintus pavedimus: suderinus su Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nustatyti vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką ir maksimalų važiavimo išlaidų kompensacijos dydį (2.6 p.) bei suderinus su Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nustatyti vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygas ir tvarką ir kelionės išlaidų dydį (2.7 p.), patvirtintu teisiniu reguliavimu neužtikrino visaverčio teisinių santykių sureguliavimo, kuriuo būtų nustatytas objektyviai kylančius socialinės-ekonominės tikrovės pokyčius bei pareigūno tarnybos ypatumus atliepiantis kelionės išlaidų kompensavimo mechanizmas.
16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šio teismo Sprendimo 15 punkte, teisėjų kolegija, vertindama Statuto 69 straipsnio 4 ir 6 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą ir jo pagrindu Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarime Nr. 1300 „Dėl Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ nustatytus pavedimus Vidaus reikalų ministerijai, prieina prie išvados, kad ginčo teisinė situacija atitinka legislatyvinės omisijos teisinę padėtį, t. y. Įsakymu nesureguliuota visa, kas privalėjo būti sureguliuota atsižvelgiant į tikrąją reikalų padėtį: įvertintas nuolatinis ženklus automobilinio kuro kainų svyravimas apskaitiniu (tam tikru teisėkūros subjekto pateisinamai vertinamu) laikotarpiu bei pareigūnų tarnybos, kai tarnybos vietos (teritorijos) yra nutolusios tokiu atstumu, kuris a priori (iš anksto) paneigia kelionės išlaidų kompensavimo realumą, ypatumai. Taigi išlaidų kompensavimo korekcijos pagrindai, kurie, remiantis Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto tuo pačiu Įsakymu, dėl kurio kilęs ginčas šioje byloje, 14 punktu numatyti dėl transporto priemonės eksploatavimo miestuose, kuriuose gyventojų skaičius yra didesnis kaip 100 000, bei transporto priemones eksploatuojant žiemos laikotarpiu (gruodžio–vasario mėn.), yra nepakankami, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, reikšmingas reguliuojant pareigūnų kelionės išlaidų kompensavimo teisinius santykius.
17. Dėl teisėjų kolegijos išvados esant legislatyvinės omisijos teisinei padėčiai primintina, kad legislatyvinė omisija, remiantis oficialia konstitucine doktrina, reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją (arba kurį nors kitą aukštesnės galios teisės aktą, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalis) atitiktis) privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Ypač pabrėžtina, kad legislatyvinė omisija nuo kitų teisės spragų skiriasi dar ir tuo, kad ji visuomet yra atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo, o ne jo neveikimo padarinys, taip pat ne kurio nors kito subjekto veiksmo (juo labiau teisėto) ar neveikimo padarinys; antai legislatyvine omisija yra nelaikytina tokia teisės spraga, kai tam tikri visuomeniniai santykiai nė nebuvo pradėti reguliuoti kokiais nors teisės aktais, nors yra poreikis juos teisiškai sureguliuoti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
18. Šiuo atveju Seimo nario Pareiškime nurodomų pagrindų, kuriais remiantis ginčijamos teisinio reguliavimo nuostatos, kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog tik Įsakymo 2.1 bei Įsakymo 2.2.1 ir 2.2.2 punktuose (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) nustatytų kelionės išlaidų kompensavimo dydžių indeksavimas yra tas vienintelis būdas, kuris užtikrina visišką konstitucinių vertybių ir principų įgyvendinimą bei teisingo, realaus patirtų išlaidų kompensavimo mechanizmo veikimą. Būdus, kuriais pasiekiami teisinio reguliavimo tikslai, parenka teisėkūros subjektai, šiuo atveju Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, derinimo procedūrų pagrindu veikdama kartu su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija bei Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Taip pat nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad aktualus teisinis reguliavimas privalo būti įtvirtintas būtent pareiškėjo ginčijamose teisės normose, t. y. tai gali būti nustatyta ginčijamose teisės normose, gali būti ir kitose. Tačiau, neabejotina, kad aktualus teisinis reguliavimas turi būti ginčo teisės akto struktūros dalis, todėl legislatyvinės omisijos teisinės padėties konstatavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, neperžengia Seimo nario Pareiškimo pagrindo bei dalyko ribų.
19. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakyme Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo nėra nustatyti vidaus tarnybos pareigūnų kelionės dėl tarnybos pobūdžio tarnybos tikslais, taip pat kelionių dėl tarnybos reikmių ar pobūdžio į tarnybos vietą ir iš jos, išlaidų, patiriamų naudojant asmeninius automobilius, kompensavimo korekcijos pagrindai, kai objektyviai susiklosčiusiose situacijose, o taip pat situacijose, kurioms įtakos pareigūnas daryti negali dėl statutinio tarnybos teisinio režimo (pvz., kuro kainų esminiai pokyčiai ir / ar tarnyba, kai dėl kelionės asmeniniu transportu atstumo iki tarnybos vietos ir atgal pareigūnas patiria objektyviai pateisinamų išlaidų) pareigūnas patiria objektyviai pateisinamų išlaidų, viršijančių Įsakymo 2.1 punkte ir Įsakymo 2.2.1 bei 2.2.2 punktuose (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) nustatytus dydžius, bei tuos pagrindus atitinkantys korekcijos dydžiai, taikytini tiek kompensacijos už nuvažiuotą kilometrą nustatytai konstantai, tiek maksimaliam kompensacijos dydžiui, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, kurio sudėtine dalimi yra teisingumo ir atsakingo valdymo principai, Statuto 69 straipsnio 4 ir 6 dalims, Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1300 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ 2.6 ir 2.7 punktams.
20. Pareiškėjas teismo prašė ištirti, ar šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, inter alia nustatančiai kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
21. Teisėjų kolegija, nustačiusi ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimus aukštesnės galios teisės normoms ta apimtimi, kuri apibrėžta šio teismo Sprendimo 19 punkte, papildomai netirs, ar ginčo teisinis reguliavimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 119 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakyme Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo nėra nustatyti vidaus tarnybos pareigūnų kelionės dėl tarnybos pobūdžio tarnybos tikslais, taip pat kelionės dėl tarnybos reikmių ar pobūdžio į tarnybos vietą ir iš jos, išlaidų, patiriamų naudojant asmeninius automobilius, kompensavimo korekcijos pagrindai, kai objektyviai susiklosčiusiose situacijose, o taip pat situacijose, kurioms įtakos pareigūnas daryti negali dėl statutinio tarnybos teisinio režimo, pareigūnas patiria objektyviai pateisinamų išlaidų, viršijančių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.1 punkte ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymo Nr. 1V-216 „Dėl Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2.2.1 bei 2.2.2 punktuose (2021 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1V-468 redakcija) nustatytus dydžius, bei tuos pagrindus atitinkantys korekcijos dydžiai, taikytini tiek kompensacijos už nuvažiuotą kilometrą nustatytai konstantai, tiek maksimaliam kompensacijos dydžiui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, kurio sudėtine dalimi yra teisingumo ir atsakingo valdymo principai, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 69 straipsnio 4 ir 6 dalims, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1300 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ 2.6 ir 2.7 punktams.
Sprendimą skelbti Teisės aktų registre.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Gintaras Kryževičius
Jolanta Malijauskienė
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis