Administracinė byla Nr. eI-14-629/2021
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00145-2020-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 61
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Mildos Vainienės (pranešėja), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Edmundo Pupinio ir Jurgio Razmos pareiškimą dėl Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymu
Nr. 2BE-315 patvirtinto Motorinės transporto priemonės pripažinimo istorine motorine transporto priemone tvarkos aprašo teisėtumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo nariai Edmundas Pupinis ir Jurgis Razma (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydami ištirti, ar:
- Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 2BE-315 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo patvirtintas Motorinės transporto priemonės pripažinimo istorine motorine transporto priemone tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) visa apimtimi neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir TPĮ) 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktams bei 15 straipsnio 1 daliai;
- Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 2BE-315 patvirtinto Motorinės transporto priemonės pripažinimo istorine motorine transporto priemone tvarkos aprašo 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 23 daliai;
- Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 2BE-315 patvirtinto Motorinės transporto priemonės pripažinimo istorine motorine transporto priemone tvarkos aprašo 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktams.
2. Pareiškėjai savo abejones grindžia šiais argumentais:
2.1. Dėl Tvarkos aprašo 2 punkto neteisėtumo:
2.1.1. Pagal oficialią konstitucinę doktriną ir administracinės jurisprudencijos nuostatas, teisėkūros subjektai, įgyvendindami jiems pavestus įgaliojimus administracinio reglamentavimo (teisėkūros) srityje, privalo paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų, be kita ko, nepažeisti teisės aktų hierarchijos, įstatymų viršenybės imperatyvų ir įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nekonkuruotų, neprieštarautų įstatyme nustatytajam, kuris būtų grindžiamas įstatymu ir jį detalizuotų tik įstatyme nustatytose ribose.
2.1.2. Nuosavybės teisės yra ginamos aukščiausią juridinę galią turinčiais teisės aktais – įstatymais, todėl visi kiti teisės aktai nuosavybės teisių reguliavimo srityje turi atitikti įstatymus. Tvarkos aprašo 2 punkte nustačius, kad istorinės transporto priemonės paskirtis – išsaugoti laikotarpio, kuriuo ji buvo pagaminta, istorinį palikimą, nenaudojant jos viešajame eisme kasdienėms reikmėms, išskyrus renginius, skirtus istorinei technikai populiarinti – nukrypta nuo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 23 dalies. Tvarkos aprašo 2 punktu apribota asmens teisė naudotis savo nuosavybe. Minėtame įstatyme draudimų naudoti istorinę motorinę transporto priemonę Tvarkos apraše nurodytiems tikslams nėra. Pagal pakeistą teisinį reguliavimą, asmuo, turėdamas istorinę motorinę transporto priemonę, negalės ja pasinaudoti savo asmeninių švenčių metu. Tai ne kasdienis naudojimas, kaip numatyta Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, tačiau, kaip matyti, yra uždraustas Tvarkos aprašo 2 punktu. Todėl šis punktas neatitinka minėto įstatymo 2 straipsnio 23 daliai.
2.1.3. Tvarkos aprašo 2 punkte nustatytas reguliavimas lemia tai, kad asmeninės šventės metu pasinaudojus istorine motorine transporto priemone jos savininkui būtų panaikinamas istorinės motorinės transporto priemonės statusas. Taip pakeistu teisiniu reguliavimu yra neteisėtai varžomos istorinės motorinės transporto priemonės savininko teisės, kurios įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalyje, ir kurias garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnis. Nemaža dalis istorinių motorinių transporto priemonių savininkų verčiasi ir ūkine veikla tokias transporto priemones nuomodami asmeninių švenčių proga, kino filmų bei reklamų filmavimams, miesto šventėms. Tokia ūkinė veikla neprieštarauja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymui, tačiau šiuo atveju pažeistų Tvarkos aprašo 2 punktą. Tai reiškia, kad minėtu punktu yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė, o ji gali būti ribojama tik įstatymu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), įstatymo įgyvendinamuoju aktu negalima nustatyti tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme. Šiuo atveju Tvarkos aprašo 2 punktas yra naujas savarankiškas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis savininkui gali būti uždrausta jam nuosavybės teise priklausančią motorinę transporto priemonę valdyti, naudoti, ja disponuoti savo nuožiūra, taip šias nuosavybės teises apribojant. Šiuo atveju Tvarkos aprašo 2 punktu apribojus motorinių transporto priemonių savininkų nuosavybės teises ir ūkinę laisvę, ir nustačius, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme tokių apribojimų nėra, Tvarkos aprašo 2 punktas prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
2.2. Dėl Įsakymu patvirtinto Tvarkos aprašo 3 punkto neteisėtumo:
2.2.1. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 291 straipsnį techninės apžiūros kontrolieriui nėra keliami reikalavimai turėti žinių istorinių motorinių transporto priemonių srityje. Žinios istorinių motorinių transporto priemonių srityje yra specifiškos ir visame pasaulyje įgyjamos fizinių asmenų, kurie domisi transporto ar konkrečios motorinės transporto priemonės istorija, ir tokios žinios įgyjamos ne mokslo įstaigose, o savarankiškai gilinantis į konkrečią sritį. Techninių apžiūrių centrai neturi ir negali turėti kompetencijos atlikti vertinimą ar transporto priemonė atitinka istorinei transporto priemonei keliamus reikalavimus, nes nėra mokymų centrų, kuriuose būtų galima įgyti žinių ir gebėjimų, susijusių su istorinėmis transporto priemonėmis. Abstrakčiai surašytas kriterijus sukuria teisinį neapibrėžtumą. Toks reguliavimas prieštarauja teisės aiškumo ir teisinės valstybės principui, pagal kurį neįmanomų dalykų reikalaujantis įstatymas negali sukelti jokių teisinių padarinių jo reguliuojamų teisinių santykių subjektams.
2.2.2. Teisėkūroje vadovaujamasi tikslingumo, proporcingumo ir efektyvumo principais (TPĮ 3 str. 2 d. 1, 2, 5 p.). Teisėkūros procese svarbu nustatyti, ar naujai priimami ir jau egzistuojantys teisės aktai tikslingi, reikalingi, proporcingi, tinkami ir veiksmingi, t. y. kai priimami nauji teisės aktai, pirminis siekis yra nepriimti teisės aktų, kurie potencialiai galėtų sukelti neigiamas pasekmes. Šiuo atveju išankstinis teisės aktų poveikio vertinimas priimant Tvarkos aprašo 3 punktą nebuvo atliktas. Iki Įsakymo, kuriuo patvirtintas Tvarkos aprašas, priėmimo Lietuvoje istorinių motorinių transporto priemonių vertinimą, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, atlikdavo specialių žinių turintys asmenys, t. y. asociacijos, žinovai, organizacijos, veikiančios istorinių motorinių transporto priemonių srityje. Nei vienoje valstybėje narėje istorinių motorinių transporto priemonių vertinimo neatlieka techninių apžiūrų centrai, kaip nustatyta Tvarkos aprašo 3 punkte. Kvestionuojamu teisiniu reguliavimu, kuriuo pakeista istorinių motorinių transporto priemonių vertinimo tvarka, nustatant, kad minėtų transporto priemonių vertinimą vykdo privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros centrai, išspręsta seniau egzistavusi problema dėl asmenų, kurie atliko istorinių motorinių transporto priemonių vertinimą, atsakomybės. Nepaisant to, toks pakeitimas priimtas pažeidžiant TPĮ 15 straipsnio 1 dalį, kuria imperatyviai nustatyta pareiga atlikti numatomo teisinio reguliavimo vertinimą. Toks teisinio reguliavimo keitimas neatitinka konstitucinio atsakingo valdymo principo. Įsakymu patvirtintas teisinis reguliavimas nėra tinkamai motyvuojamas būtinumu ir reikalingumu užtikrinti motorinių transporto priemonių pripažinimo istorine transporto priemone tvarkos tinkamumą ir prieinamumą, todėl tiek, kiek jis nėra pagrindžiamas patikimais, konkrečiais, aiškiais ir objektyviais duomenimis, negali būti laikomas proporcingu ir atitinkančiu konstitucinį atsakingo valdymo principą.
2.3. Dėl Įsakymo, kuriuo patvirtintas Tvarkos aprašas, neteisėtumo visa apimtimi:
2.3.1. Įsakymu patvirtinus Tvarkos aprašą buvo iš esmės pakeistas teisinis reguliavimas istorinių transporto priemonių vertinimo srityje. Tokiu atveju pagal TPĮ 15 straipsnio 1 dalį turėjo būti atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos nustatyta tvarka. Šiuo atveju priimant Įsakymą, kuriuo patvirtintas Tvarkos aprašas, nebuvo atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas ir išvados dėl projekto poveikio vertinimo rezultatų nebuvo pateiktos apibendrinta informacijos forma institucijos rašte arba Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymoje. Priimant Įsakymą, kuriuo patvirtintas Tvarkos aprašas, nebuvo nustatyta, kokias galimas teigiamas ar neigiamas pasekmes numatomas teisinis reguliavimas sukels atitinkamai teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems jis bus taikomas. Atsižvelgus į pasirinktą reguliavimo pobūdį bei mastą, turėjo būti įvertintas keičiamo teisinio reguliavimo poveikis ekonomikai, valstybės finansams, viešajam administravimui, teisinei sistemai, administracinei naštai. Neatlikus aptarto keičiamo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo buvo pažeistas vienas iš teisėkūros principų – efektyvumo principas (TPĮ 3 str. 2 d. 5 p.), nes šiuo atveju buvo apribota suinteresuotų asmenų teisė įgyvendinti jiems Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintą teisę dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Taip pat buvo pažeistas ir teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principas (TPĮ 3 str. 2 d. 4 p.). Administracija, keisdama teisinį reguliavimą, nesilaikė TPĮ nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos, todėl Įsakymas visa apimtimi pagal priėmimo tvarką prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktams ir 15 straipsnio 1 daliai.
II.
3. Atsakovas Lietuvos transporto saugos administracija atsiliepime nesutinka su pareiškėjų pareiškimu ir prašo pripažinti Tvarkos aprašą visa apimtimi ir Tvarkos aprašo 2 ir 3 punktus teisėtais.
4. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais argumentais:
4.1. Tvarkos aprašas parengtas vadovaujantis ir laikantis visų teisėkūros principų, tarp jų – atvirumo ir skaidrumo bei efektyvumo, dėl kurių pareiškėjai kelia nepagrįstas abejones. Atsakovas, parengęs Įsakymo projektą, jį (kartu su aiškinamuose raštu) paskelbė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje (toliau – ir TAIS). Įsakymo projektas buvo derinamas su visuomene, suinteresuotomis institucijomis bei visomis atsakovui žinomomis asociacijomis. Siekdamas, kad informacija apie keičiamą teisinį reguliavimą pasiektų kuo didesnį suinteresuotų asmenų ratą, atsakovas apie Įsakymo projektą paskelbė savo interneto svetainėje. Įsakymo projekto aiškinamajame rašte aiškiai išdėstyti tikslai ir motyvai, kodėl istorinių motorinių transporto priemonių pripažinimo istorinėmis motorinėmis transporto priemonėmis tvarką keisti būtina, išanalizuota ir aprašyta esama situacija bei įvertintas administracinės naštos galimas pokytis istorinių motorinių transporto priemonių valdytojams. Siekiant glaudesnės diskusijos su socialiniais partneriais dėl Įsakymo projekto tobulinimo ir, sulaukus prašymų surengti susitikimą aptarti Įsakymo projektą, buvo suorganizuota vieša diskusija, kurios metu istorinių transporto priemonių asociacijų nariai pateikė nuomonę, jog parengtam Įsakymo projektui nepritaria iš esmės. Kiti suinteresuoti asmenys sutiko su Įsakymo projektu. Jokių papildomų konstruktyvių pasiūlymų dėl Įsakymo projekto viešo susitikimo – diskusijos dalyviai nepateikė. Įsakymo projektas buvo pristatytas ir privalomosios transporto priemonių techninių apžiūrų įmonių atstovams. Šio pristatymo metu buvo priimti siūlymai užtikrinantys Įsakymo nuostatų taikymo tikslingumą, skaidrumą ir objektyvumą. Įvertinus gautas konstruktyvias pastabas, buvo parengtas ir iš naujo pateiktas derinti TAIS Įsakymo projektas kartu su derinimo pažyma, tačiau pastabų nebuvo gauta. Rengiant Įsakymo projektą, įvertintos visos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirinktas toks teisinis reguliavimas, kuris leidžia atsakovui veikti jam įstatymuose nustatytų įgaliojimų ribose ir neprieštarauja konstituciniam teisinės viršenybės principui.
4.2. Atsakovui nėra privalomos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintos Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos nuostatos, nes atsakovas nepatenka į šiuo nutarimų patvirtintų institucijų sąrašą. Tačiau nepaisant to, atsakovas, įvertinęs tai, kad istorinių motorinių transporto priemonių vertinimo tvarka keičiama iš esmės, ir siekdamas įgyvendinti teisėkūros principus, savo iniciatyva atliko esamo teisinio reguliavimo analizę, įvertino poveikį istorinių motorinių transporto priemonių valdytojų administracinei naštai, išsamiai aprašė siūlomą naują teisinį reglamentavimą istorinių motorinių transporto priemonių vertinimo srityje ir Įsakymo projekto aiškinamąjį raštą paskelbė kartu su Įsakymo projektu TAIS. Pažymėta, kad aiškinamasis raštas iš esmės savo turiniu atitinka Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos 36 punkte įtvirtintus reikalavimus. Aiškinamajame rašte nėra vertinamas poveikis valstybės finansams, ekonomikai, kriminogeninei situacijai ir kitoms sritims, kadangi minėto poveikio tiesiog nėra.
4.3. Tvarkos aprašo 2 punktas neprieštarauja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 23 daliai, nuostatos yra identiškos, todėl pareiškėjų argumentai, kad Tvarkos aprašo 2 punktas prieštarauja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 23 daliai ir teisinės valstybės principui yra nepagrįsti.
4.4. Nors pareiškėjai teigia, kad Tvarkos aprašo 3 straipsnis prieštarauja teisėkūros tikslingumo, proporcingumo ir efektyvumo principams, tačiau nepateikia jokių motyvuotų argumentų, remiasi tik prielaidomis ir asmenine nuomone. Valstybės įmonė Regitra – kaip ir buvo, taip ir yra institucija, kuri įregistruoja istorinę motorinę transporto priemonę ir jai išduoda istorinei motorinei transporto priemonei skirtus valstybinius numerio ženklus. Šiuo aspektu pažymėta, kad iki Įsakymo priėmimo, Tvarkos apraše buvo padarytos gana didelės išimtys dėl transporto priemonės pateikimo privalomai apžiūrai periodiškumo ir pačios techninės patikros supaprastinimo (atliekama vizuali apžiūra) tikintis, kad istorinės transporto priemonės bus naudojamos išskirtinėmis sąlygomis tik istorinei technikai populiarinti, t. y. nebus naudojamos „kasdienėms reikmėms“ ir dėl to nekils grėsmė eismo saugumui. Tačiau didelį susirūpinimą sukėlė tai, kad istorinėmis transporto priemonėmis, kurių stabdžių sistema tikrinama tik pagal minimalius techninius reikalavimus ir kuri viešajame eisme naudoti skirta ne kasdieninėms reikmėms, vis dažniau buvo pradėti vežioti šeimyninių švenčių dalyviai. Atsakovui nėra suteikti įgaliojimai nustatyti sankcijas, kontroliuoti ir (ar) nustatyti reikalavimus nei istorinių motorinių transporto priemonių asociacijoms, nei jų paskirtiems vertintojams, dėl ko iki Tvarkos aprašo pakeitimo atsakovas negalėjo užtikrinti pagrindinio savo veiklos tikslo – užtikrinti saugų transporto eismą kelyje – ir įgyvendinti savo misijos – dirbti, kad transporto sistema būtų sąžininga, o eismo dalyviai – saugūs. Nustačius, kad iki Tvarkos aprašo pakeitimo istorinių motorinių transporto priemonių asociacijos pradėjo piktnaudžiauti joms suteiktomis teisėmis, buvo pasirinktas toks minėtų transporto priemonių teisinis reguliavimas, kuriuo istorinių motorinių transporto priemonių vertinimas paskirtas atlikti privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros įmonėms. Tokiu teisinio reguliavimo pakeitimu siekta užtikrinti efektyvią tokių įmonių veiklos priežiūrą ir užtikrinti viešąjį interesą – transporto saugumą, teisinio reguliavimo skaidrumą bei kokybiškumą. Pakeistas teisinis reglamentavimas nepažeidžia konstitucinio teisinės viršenybės principo, kadangi jis nusistatytas vadovaujantis atsakingo valdymo principais ir atsakovui suteiktų įgaliojimų ribose.
4.5. Tai, kad Saugaus eismo automobilių keliais statymo 291 straipsnio 1 dalyje nėra reikalavimo turėti žinių istorinių motorinių transporto priemonių srityje, atsakovo manymu, nereiškia, kad techninės apžiūros kontrolierius nėra ruošiamas istorinių motorinių transporto priemonių apžiūrai. Kontrolieriui yra keliami bendrieji žinių reikalavimai, jis kvalifikacinį egzaminą ir žinių patikrinimo egzaminą laiko iš įvairių transporto priemonių specifikacijų, pvz., saugių, pavojinguosius krovinius vežančių, ir kitų, kurie nėra įtraukti į Įstatymo 291 straipsnio punkto 1 dalį dėl savo specifiškumo. Pažymėta, kad techninės apžiūros kontrolieriaus egzaminas papildytas nauja tema „Istorinių motorinių transporto priemonių privalomosios techninės apžiūros atlikimas“. Istorinių motorinių transporto priemonių vertinimą atlikti patikėta aukštąjį išsilavinimą turintiems, aukščiausius kvalifikacinius reikalavimus atitinkantiems ir nepriekaištingos reputacijos privalomosios techninės apžiūros kontrolieriams, kurių veikla nuolat prižiūrima kontroliuojančių institucijų. Todėl visiškai nepagrįsti pareiškėjų argumentai, jog istorinės motorinės transporto priemonės tinkamam įvertinimui pakanka tik domėtis jomis – domėjimas nesuteikia nei išsilavinimo, nei kvalifikacijos, nei kompetencijos.
5. Nagrinėjamoje norminėje byloje savo nuomonę (toliau – ir Nuomonė) yra pateikusi Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacija „Retromobile“ (toliau – ir asociacija). Nuomonėje, aiškinant kvestionuojamų normų priėmimo aplinkybes, teigiama, kad rengiant Įsakymo projektą nebuvo jokių diskusijų su istorinės technikos organizacijomis, projektas nebuvo išplatintas tiesiogiai suinteresuotoms organizacijoms, bandymai diskutuoti ir kelti klausimus iš esmės atsakovo iniciatyva buvo nutraukiami siūlant diskutuoti Įsakymo projekto apimtyje. Taip pat kritikuojamas Tvarkos apraše nustatytas reglamentavimas, pagal kurį, asociacijos teigimu, istorinių transporto priemonių vertinimą vykdys ne specialistas, o pats transporto priemonės savininkas, pateikdamas prašymą – deklaraciją. Be kita ko, Nuomonėje teigiama, kad atsakovas, siekdamas reguliuoti istorinės transporto priemonės paskirtį akivaizdžiai prieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/45/ES nuostatoms, pagal kurią neleistina uždrausti (tik riboti) dalyvauti viešajame eisme. Asociacija nurodo ir tai, kad kvestionuojamu reglamentavimu ribojamos galimybės dalyvauti viešajame eisme, todėl atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių principą Įsakymo įsigaliojimo terminas bet kokiu atveju turėtų būti nukeltas 12 -24 mėnesiais; šiuo atžvilgiu svarbus ir sklandaus pereinamojo laikotarpio užtikrinimas.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
III.
6. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo nariai Edmundas Pupinis ir Jurgis Razma Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame pareiškime prašė ištirti, ar Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 2BE‑31, kuriuo patvirtintas Motorinės transporto priemonės pripažinimo istorine motorine transporto priemone tvarkos aprašas visa apimtimi neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktams bei 15 straipsnio 1 daliai; taip pat pareiškime kvestionuojama Aprašo 2 punkto atitiktis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 23 daliai bei Aprašo 3 punkto atitiktis Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktams.
Dėl Aprašo 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 23 daliai
7. 2021 m. balandžio 13 d. šioje administracinėje byloje vykusio posėdžio metu advokatas Simonas Baltrušaitis pareiškėjų vardu atsisakė pareiškimo dalies ta apimtimi, kuria buvo prašoma ištirti Aprašo 2 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 23 daliai. Pareiškėjų atstovas paaiškino, kad minėtas Aprašo punktas jau yra pakeistas, o po atitinkamo pakeitimo suformuluotas jo turinys nebesudaro pagrindo kvestionuoti atitikties aukštesnės galios teisės aktams.
8. Išplėstinė teisėjų kolegija primena, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles. ABTĮ 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Jeigu pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo), bylos nutraukimo klausimas gali būti sprendžiamas rašytinio proceso tvarka. ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo). Pažymėtina, jog bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 104 str. 3 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog jei atsisakymas nuo pareiškimo pateikiamas po pareiškimo priėmimo – norminė administracinė byla nutraukiama (pvz., žr. 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje bylos Nr. eI-14-822/2015; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-17-520/2021).
9. Byloje esančios atstovavimo sutartys tarp pareiškėjų ir advokato Simono Baltrušaičio patvirtina atstovo įgaliojimus ir teisę atsisakyti pareiškimo dalies. Byloje nėra duomenų, jog šios bylos nutraukimas anksčiau nurodyta apimtimi pažeistų viešąjį interesą ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Kitų kliūčių, dėl kurių šis atsisakymas negalėtų būti priimtas, išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė.
10. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija nutraukia norminę administracinę bylą toje apimtyje, kurioje buvo prašoma ištirti Aprašo 2 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 23 daliai.
Dėl Aprašo 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktams
11. Aprašo 3 punktas nustato, kad motorinės transporto priemonės techninė būklė ir atitiktis istorinei transporto priemonei keliamiems reikalavimams vertinami atliekant privalomąją transporto priemonių techninę apžiūrą (toliau – privalomoji techninė apžiūra), o istorinės transporto priemonės statusas atliktos privalomosios techninės apžiūros rezultatų pagrindu motorinei transporto priemonei suteikiamas ją įregistruojant valstybės įmonėje „Regitra“ (toliau – VĮ „Regitra“) ir išduodant istorinės transporto priemonės valstybinio registracijos numerio ženklus.
12. Pareiškėjai kvestionuoja Aprašo 3 punkto atitiktį Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktams. Minėtos normos nustato, kad teisėkūroje vadovaujamasi šiais principais: tikslingumo, reiškiančiu, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis (3 str. 2 d. 1 p.), proporcingumo, reiškiančiu, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti (3 str. 2 d. 2 p.), efektyvumo, reiškiančiu, kad rengiant teisės akto projektą turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės, turi būti skelbiami ir įvertinami dėl teisinio reguliavimo gauti pasiūlymai, o teisėkūros veiksmai atliekami per protingus terminus (3 str. 2 d. 5 p.).
13. Dėl Aprašo 3 punkto atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktui išplėstinė teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administracinis teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat – teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Konstitucinis Teismas laikosi pozicijos, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia (be kita ko) prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai). Šiuo aspektu administracinėje byloje Nr. eI-6-502/2017 išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjai nepateikė argumentų, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, jį nustatant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. V-830, yra akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. Taigi šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi įgaliojimų norminio administracinio akto teisėtumo patikros būdu vertinti, ar Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. V-830 priėmimas (ginčijamo teisinio reguliavimo nustatymas jame) yra pagrįsta ir teisinga politinės valios įgyvendinimo priemonė. Atsižvelgiant į tai, norminė administracinė byla dėl kvestionuoto įsakymo normų atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktui buvo nutraukta (2017 m. balandžio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-6-502/2017).
14. Aptariamos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjai nepateikė argumentų, kad ginčijamas Aprašo 3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. Todėl spręstina, kad šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi įgaliojimų norminio administracinio akto teisėtumo patikros būdu vertinti, ar Aprašo 3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas yra pagrįsta ir teisinga politinės valios įgyvendinimo priemonė.
15. Dėl Aprašo 3 punkto atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktams pastebėtina, kad pareiškėjai nurodo manantys, jog svarbus ex ante (prieš tai, iš anksto), išankstinis, teisės aktų poveikio vertinimas, o nagrinėjamu atveju tai padaryta nebuvo. Taigi dėl nurodytų trūkumų negalint patikrinti nustatyto teisinio reguliavimo proporcingumo, pareiškėjų manymu, negalima teigti, jog teisėkūros subjekto veikla šiuo aspektu atitinka konstitucinį atsakingo valdymo principą. Įsakymu įtvirtintas teisinis reguliavimas, pareiškėjų vertinimu, nėra tinkamai motyvuojamas būtinumu ir reikalingumu užtikrinti motorinių transporto priemonių pripažinimo istorine transporto priemone tvarkos tinkamumą ir prieinamumą, todėl tiek, kiek jis nėra pagrindžiamas patikimais, konkrečiais, aiškiais ir objektyviais duomenimis, negali būti laikomas proporcingu ir atitinkančiu konstitucinį atsakingo valdymo principą.
16. Kitaip tariant, pareiškėjai savo abejones dėl Aprašo 3 punkto atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktams iš esmės sieja su tuo, kad Įsakymu dėstant Aprašą nauja redakcija nebuvo atliktas keičiamo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, todėl išsamių motyvų, kurie tinkamai pagrįstų įtvirtintą reglamentavimą, stoka suponuoja, jog atsakovo teisėkūros veiksmai šiuo atveju galbūt pažeidė nurodytose normose įtvirtintus teisėkūroje taikytinus principus.
17. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjai, keliais konkrečiais aspektais kritikuodami Aprašo 3 punkte nustatytą reguliavimą (iš esmės dėl techninių apžiūrų centrų kompetencijos atlikti vertinimą, ar transporto priemonė atitinka istorinei transporto priemonei keliamus reikalavimus) ir pabrėždami to reguliavimo neatlikto poveikio vertinimo ydingumą, nenurodė konkrečių teisinių argumentų, pagrindžiančių Aprašo 3 punkto neproporcingumą ir neefektyvumą, t. y. prieštaravimą Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktams (ne bendrai, o kiekvienam iš jų).
18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribos paprastai yra identifikuojamos pagal pareiškimą (prašymą) pateikusių pareiškėjų nurodytas konkrečias aplinkybes (argumentus), ypač tuomet, kai, kaip yra nagrinėjamu atveju, prašoma įvertinti norminio akto nuostatų atitiktį bendriesiems teisės (teisinio reguliavimo, viešo administravimo, teisėkūros) principams ir (ar) bendrosioms įstatymuose ir (ar) kituose teisės aktuose nurodytoms taisyklėms. Aptariamos aplinkybės (argumentai) turi būti konkrečios, aiškios, rodančios ryšį tarp norminio administracinio akto (jo dalies) ir minėtų bendrų principų bei reikalavimų, kurių atitikčiai prašoma ištirti šį aktą (jo dalį). Jos (aplinkybės, argumentai) turi būti susijusios su prašomo atlikti tyrimo objektu, leisti proceso šalims ir teismui nustatyti bei apibrėžti administracinės bylos dalyką ir nagrinėjimo ribas (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015).
19. Pažymėtina, kad norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika, be kita ko, reiškia, kad bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Kaip yra pažymėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014 (Administracinė jurisprudencija Nr. 28, 2014 m.), reikalaujama, kad pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo norminio administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2016 48 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-14-552/2017 ir kt.). Minėti trūkumai gali būti pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą (prašymą) (tiek abstraktų, tiek pateiktą ryšium su individualia byla) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p., 116 str. 1 d.), o jei jis jau buvo priimtas – bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.; 116 str. 1 d.) (pvz., žr. 2009 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5753/2009; 2012 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-525-4/2012 ir kt.).
20. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu bei 116 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija nutraukia norminę administracinę bylą toje apimtyje, kurioje prašoma ištirti Aprašo 3 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktams.
Dėl Įsakymo, kuriuo patvirtintas Aprašas, visos apimties atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktams bei 15 straipsnio 1 daliai
21. Kvestionuodami Įsakymo, kuriuo patvirtintas Aprašas, visos apimties atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktams bei 15 straipsnio 1 daliai, pareiškėjai nurodo, kad priimant Įsakymą nebuvo atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas ir išvados dėl projekto poveikio vertinimo rezultatų nebuvo pateiktos apibendrinta informacijos forma institucijos rašte arba Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymoje, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog šiuo atveju buvo neįgyvendinti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintoje Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikoje nustatyti reikalavimai. Kitaip tariant, iš pareiškime dėstomų motyvų galima daryti išvadą, kad pareiškėjai abejoja Įsakymo atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktams bei 15 straipsnio 1 daliai pagal to įsakymo priėmimo tvarką.
22. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos Konstitucija nereikalauja tam tikrų joje nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia Vyriausybės, išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos įstatymų leidyboje tokia teisėkūros praktika, kai įstatyme yra nustatoma, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, yra gana plačiai paplitusi (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).
23. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas; ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai). Jeigu priimant poįstatyminius teisės aktus nepaisoma teisės aktų hierarchijos, t. y. nesilaikoma aukštesnės galios teisės aktuose nustatytų reikalavimų, yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutarimas).
24. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje numatyta, jog teisėkūros principai išreiškia tam tikrus imperatyvius reikalavimus, keliamus teisėkūroje dalyvaujantiems subjektams, siekiant sukurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą. Teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principas reiškia, kad teisėkūra turi būti vieša, su bendraisiais interesais susiję teisėkūros sprendimai negali būti priimami visuomenei nežinant ir neturint galimybių dalyvauti, valstybės politikos tikslai, teisinio reguliavimo poreikis ir teisėkūroje dalyvaujantys subjektai turi būti žinomi, visuomenei ir interesų grupėms sudarytos sąlygos teikti pasiūlymus dėl teisinio reguliavimo visose teisėkūros stadijose, taip pat turi būti žinomi teisės aktų projektų rengimą inicijavę, teisės aktų projektus parengę, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą atlikę subjektai ir teisinio reguliavimo stebėseną atliekantys subjektai (3 str. 2 d. 4 p.); o teisėkūros efektyvumo principas reiškia, kad rengiant teisės akto projektą turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės, turi būti skelbiami ir įvertinami dėl teisinio reguliavimo gauti pasiūlymai, o teisėkūros veiksmai atliekami per protingus terminus (3 str. 2 d. 5 p.). Šie teisėkūros principai yra įgyvendinami Teisėkūros pagrindų įstatymo normose, be kita ko, reglamentuojant numatomo teisinio reguliavimo poveikio (15 str.) ir poveikio korupcijos mastui (16 str.) vertinimą bei teisės aktų projektų paskelbimą (9 str. 5 d., 17 str.). Be to, Teisėkūros pagrindų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje pažymima, jog Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinė sistema yra naudojama teisėkūros atvirumui, skaidrumui, koncentruotumui užtikrinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019).
25. Konstitucinis Teismas taip pat pažymi, kad konstitucinis atsakingo valdymo principas, aiškinamas kartu su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms imperatyvu, suponuoja teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimus, kurių privalo laikytis inter alia valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos. Tokių reikalavimų paisymas priimant teisės aktus yra būtina visuomenės pasitikėjimo valstybe ir teise bei valdžios atsakomybės visuomenei sąlyga; jis sudaro prielaidas įtraukti visuomenę į sprendimų, susijusių su viešaisiais interesais, priėmimo procesą, inter alia sudarant galimybę susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir kita su jais susijusia informacija, taip įgyvendinant inter alia Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintas piliečių teises dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus (2016 m. liepos 8 d. nutarimas).
26. Administracijos pareiga laikytis Konstitucijoje, įstatymuose ar kituose jai taikytinuose norminio pobūdžio administraciniuose aktuose nustatytų teisės aktų leidybos proceso stadijų ir teisės aktų priėmimo taisyklių nėra savitikslė. Kalbant apie numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, pažymėtina, jog jo metu yra nustatomas neigiamas poveikis to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms (Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 str. 2 d.). Su numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimu yra susijęs teisėkūros efektyvumo principo įgyvendinimas, t. y. įvertinus galimą teigiamą ir neigiamą poveikį to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems bus taikomas numatomas teisinis reguliavimas, bei kitoms sritims, sudaromas pagrindas tinkamiau įvertinti visas galimas teisinio reguliavimo alternatyvas ir pasirinkti geriausią iš jų, bei teisės akte įtvirtinti veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančias pasiekti priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-4-602/2019).
27. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog priimant teisės aktus negalima ignoruoti nė vieno įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos etapo ar taisyklės; būtinybė teisės aktus priimti nuosekliai laikantis įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos kyla iš Konstitucijos. Pagal Konstituciją įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų Vyriausybės teisės aktų priėmimo tvarkos etapų ar taisyklių būtina paisyti rengiant kiekvieną Vyriausybės teisės akto projektą nepriklausomai nuo to, ar tuo teisės aktu numatoma keisti (koreguoti) teisinį reguliavimą, nustatyti naują ar panaikinti galiojantįjį (2016 m. liepos 8 d. nutarimas).
28. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2020 m. gegužės 28 įstatymo Nr. XIII-2986 redakcija) 15 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, jog rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Šio vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. Sprendimą dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo priima teisės akto projekto rengėjas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog atliekant numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, nustatomas galimas teigiamas ir neigiamas poveikis to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems bus taikomas numatomas teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į teisės akte numatomo naujo teisinio reguliavimo pobūdį, mastą, turi būti įvertinamas poveikis ekonomikai, konkurencijai, valstybės finansams, socialinei aplinkai, viešajam administravimui, teisinei sistemai, kriminogeninei situacijai, korupcijos mastui, aplinkai, administracinei naštai, regionų plėtrai, reglamentuojamoms profesijoms ir kitoms sritims. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog įstatymo ar kito Seimo teisės akto projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai pateikiami aiškinamajame rašte arba atskiru dokumentu. Rengiant kitus teisės aktų projektus, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai pateikiami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, savivaldybės tarybos ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.
29. 2003 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 276 (toliau – ir Nutarimas dėl Metodikos) patvirtino Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodiką (toliau – ir Metodika). Nutarimo dėl Metodikos (2014 m. birželio 11 d. Nutarimo Nr. 521 redakcija) 2 punktu pavesta ministrams ir kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybei atskaitingų institucijų vadovams, rengiant pagal kompetenciją įsakymų ir kitų teisės aktų projektus, vadovautis Metodikos nuostatomis ir poveikio vertinimo rezultatus pateikti šioje metodikoje nustatyta tvarka. Kaip matyti iš 2020 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-476 patvirtintų Lietuvos automobilių kelių direkcijos įstatų 1 ir 15 punktų, atsakovas yra valstybės įmonė, kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija. Taigi, ji negali būti laikoma Nutarimo dėl Metodikos 2 punkte įtvirtinto pavedimo adresatu. Nutarimo dėl Metodikos 3 punktu yra siūloma kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams, rengiant pagal kompetenciją teisės aktų projektus, vadovautis Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos nuostatomis. Šio teisės akto 5 punkte nustatyta, kad valstybės institucijos, neatskaitingos Lietuvos Respublikos Vyriausybei, numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatus teikia vadovaudamosi šiuo nutarimu patvirtintos Metodikos 36 punktu.
30. Metodikos 36 punkte įtvirtinta, kad teisės aktų, išskyrus įstatymų ir kitų Lietuvos Respublikos Seimo priimamų teisės aktų, projektų poveikio vertinimo rezultatų išvados kartu su projektu pateikiamos kaip apibendrinta informacija projektą parengusios institucijos rašte, kuriuo teisės akto projektas teikiamas išvadoms gauti, ir (ar) teikime Vyriausybei. Apibendrintoje informacijoje nurodomas numatomo teisinio reguliavimo tikslas, galimas teigiamas ir (ar) neigiamas projekto poveikis kiekvienu vertintu poveikio vertinimo aspektu, kur įmanoma, pagrįstas atliktais skaičiavimais. Projekto rengėjui nusprendus, poveikio vertinimo rezultatai gali būti pateikiami ne rašte, kuriuo teisės akto projektas teikiamas išvadoms gauti, ar teikime Vyriausybei, o atskiroje Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymoje, kurios forma pateikta Metodikos 3 priede. Parengta Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma teikiama suinteresuotoms institucijoms kartu su projektu išvadoms gauti. Lietuvos Respublikos Seimui teiktinų įstatymų ar kitų Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų projektų poveikio vertinimo rezultatai pateikiami aiškinamajame rašte vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnyje nustatytais reikalavimais arba atskiroje Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymoje.
31. Kaip atsakovas nurodo savo atsiliepime į pareiškimą, įvertinusi tai, kad istorinių motorinių transporto priemonių vertinimo tvarka keičiama iš esmės, ir siekdama įgyvendinti teisėkūros principus, Administracija savo iniciatyva atliko esamo teisinio reguliavimo analizę, įvertino poveikį istorinių motorinių transporto priemonių valdytojų administracinei naštai, išsamiai aprašė Aprašo projektu siūlomą naują teisinį reglamentavimą istorinių motorinių transporto priemonių vertinimo srityje ir Įsakymo dėl Aprašo projekto aiškinamąjį raštą (toliau ir – Aiškinamasis raštas) paskelbė kartu su Įsakymo dėl Aprašo projektu Teisės aktų informacinėje sistemoje (TAIS). Įvertinusi 2020 m. liepos 2 d. Teisės aktų informacinėje sistemoje Administracijos registruotų dokumentų turinį, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su paminėtais atsakovo argumentais: Aiškinamajame rašte identifikuotas teiktų įsakymų projektų tikslas, nurodytas tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas, įvardintos siūlytus pakeitimus paskatinusios priežastys ir atitinkamai tais aspektais akcentuota siūlyto reglamentavimo numatoma nauda. Dėl neatlikto poveikio valstybės finansams, ekonomikai, kriminogeninei situacijai ir kitoms sritims vertinimo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, pažymi, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnyje yra įtvirtinta, jog vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms, o sprendimą dėl numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo priima teisės akto projekto rengėjas (15 str. 1 d.). Poveikis ekonomikai, konkurencijai, valstybės finansams, socialinei aplinkai, viešajam administravimui, teisinei sistemai, kriminogeninei situacijai, korupcijos mastui, aplinkai, administracinei naštai, regionų plėtrai, reglamentuojamoms profesijoms ir kitoms sritims turi būti vertinamas atsižvelgiant į teisės akte numatomo naujo teisinio reguliavimo pobūdį, mastą (15 str. 2 d.). Kitaip tariant, nagrinėjamų nuostatų turinys atskleidžia, kad numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo procesas taikytinų reikalavimų aspektu gali kisti atsižvelgiant į siūlomo reguliavimo kontekstą, prigimtį, apimtį ir kitus svarbius kriterijus. Be kita ko, net ir nustačius tam tikrus šio teisėkūros proceso etapo trūkumus, turi būti sprendžiama dėl jų pobūdžio ir įtakos bendro teisėkūros proceso teisėtumo vertinimo kontekste.
32. Atsižvelgdama į Įsakymo projekto Aiškinamojo rašto turinį, taip pat į tai, kad Įsakymo projektas su Aiškinamuoju raštu buvo du kartus pateiktas derinti TAIS, gautos pastabos buvo vertinamos ir skelbiamos TAIS kartu su pateiktu Įsakymo projektu, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad Įsakymas, kuriuo patvirtintas Aprašas, visa apimtimi prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktams bei 15 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 2BE-315 „Dėl Motorinės transporto priemonės pripažinimo istorine motorine transporto priemone tvarkos aprašo patvirtinimo“ visa apimtimi neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktams bei 15 straipsnio 1 daliai.
Likusią administracinės bylos dalį nutraukti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Milda Vainienė
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė