Byla Nr. 2/2023
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
dĖL lietuvos respublikos ŽEMĖS įstatymo 30 straipsnio 9 daliEs (2010 m. birželio 18 d. redakcija) ATITIKTies LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2023 m. gruodžio 20 d. Nr. KT109-N12/2023
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2023 m. lapkričio 21 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 2/2023 pagal pareiškėjo Kauno apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-23/2022 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai neprieštaravo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis (2010 m. birželio 18 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją negalėjo būti atidalijami areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo argumentai
1. Pareiškėjas Kauno apylinkės teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs civilinę bylą, kurioje sprendžiamas bendraturčiams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo klausimas.
2. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamoje Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies (2010 m. birželio 18 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintas draudimas atidalyti areštuotus žemės sklypus arba teisminio ginčo objektu esančius žemės sklypus yra imperatyvus ir, pareiškėjo vertinimu, taikytinas nepriklausomai nuo to, ar areštuotas visas žemės sklypas, ar tik jo dalis, ar nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka. Tokiu imperatyviu draudimu, pareiškėjo nuomone, paneigiama bendraturčio galimybė įgyvendinti nuosavybės teisę reikalaujant atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės netgi tuo atveju, kai dėl žemės sklypo naudojimo ir atidalijimo nėra ginčo su kitais bendraturčiais.
Pareiškėjas pažymi, kad, kaip nustatyta Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje, nuosavybė yra neliečiama. Kartu pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, susijusiomis su nuosavybės teisės ribojimo sąlygomis, be kita ko, tuo, kad ribojant nuosavybės teisę turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose nurodytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.
Pasak pareiškėjo, ginčijamoje Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies (2010 m. birželio 18 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu draudimu, nustatytu siekiant užtikrinti kreditorių, kurių naudai areštuojama žemės sklypo dalis, interesus, galimai neproporcingai ribojama žemės sklypo dalies, kuri nėra areštuota, savininko nuosavybės teisė, įgyvendinama, inter alia, naudojantis teise atidalyti savo dalį iš bendrosios nuosavybės, taip pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą.
II
Suinteresuoto asmens atstovės argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Kaimo reikalų komiteto biuro patarėjos Gintarės Remeikienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad pareiškėjo ginčijamas Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.
Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad įstatymų leidėjo nustatytas ribojimas pertvarkyti areštuotus arba teisminio ginčo objektu esančius žemės sklypus, vertinant šį ribojimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų kontekste, atitinka konstitucinį proporcingumo principą, teisiniu reguliavimu siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytas draudimas pertvarkyti areštuotus arba teisminio ginčo objektu esančius žemės sklypus nelaikytinas nei diskriminacine priemone, neproporcingai suvaržančia bendraturčio teisę disponuoti savo turtu, nei teisiniu reguliavimu, pažeidžiančiu Konstitucijos 23 straipsnį.
Suinteresuoto asmens atstovė cituoja CK 4.80, 4.90 straipsnių nuostatas dėl bendraturčio ir jo kreditoriaus teisės reikalauti atidalyti dalį iš bendrosios nuosavybės su ieškiniu kreipiantis į teismą ir nurodo, kad įstatymų leidėjas, viena vertus, nustatė draudimą sujungti, padalyti, atidalyti ar perdalyti areštuotus žemės sklypus arba teisminio ginčo objektu esančius žemės sklypus tam, kad būtų apsaugoti kitų asmenų teisėti interesai, kita vertus, įtvirtino teisinį reguliavimą, leidžiantį areštuotų arba teisminio ginčo objektu esančių žemės sklypų bendraturčiui realiai ir efektyviai apginti teisę disponuoti savo turimu turtu. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, CK nuostatos suteikia teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima iš jos išieškoti, taigi kiekvienam asmeniui, siekiančiam sąžiningai įgyvendinti savo nuosavybės teises, teisės normomis yra nustatytos priemonės tą padaryti.
III
Byloje gauta medžiaga
4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro Simono Gentvilo rašytinė nuomonė.
Aplinkos ministro rašytinėje nuomonėje pažymima, kad inicijuojant areštą arba teisminį ginčą, jų iniciatoriui, taip pat kreditoriui, kurio naudai įkeičiama žemės sklypo dalis, susiformuoja teisėtas lūkestis išieškojimo ar teisminio ginčo laimėjimo atveju turėti (išlaikyti) tik šią įkeičiamą ar teisminio ginčo objektu esančią žemės sklypo dalį, todėl neturėtų būti teisinių kliūčių ir nėra objektyvių priežasčių drausti bendrai valdomą žemės sklypą atidalyti į atskirus žemės sklypus, kurių ribos ir dydis tiksliai atitinka bendraturčių naudojamas dalis, nustatytas jų sudarytoje, notaro patvirtintoje ir viešame registre įregistruotoje sutartyje, pagal kurią žemės sklype nėra bendraturčių bendrai naudojamos žemės. Aplinkos ministro rašytinėje nuomonėje nurodoma, kad draudimas atidalyti žemės sklypą esant minėtoms sąlygoms nebūtinas demokratinėje visuomenėje, nes nėra prielaidų manyti, kad nesant tokio draudimo būtų pažeidžiamos asmenų teisės ir laisvės, Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir (ar) konstituciškai svarbūs tikslai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
5. Seimas 1994 m. balandžio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės įstatymą, kuris ne kartą buvo keičiamas ir pildomas, inter alia 2004 m. sausio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2004 m. vasario 21 d., kuriuo Žemės įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, jame, be kita ko, nustatant pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad, kaip matyti iš 2004 m. sausio 27 d. priimto Žemės įstatymo pakeitimo įstatymo travaux préparatoires, jis buvo priimtas siekiant užtikrinti asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į pertvarkomą, inter alia atidalijamą žemės sklypą, teisėtų interesų apsaugą.
Žemės įstatymas (2004 m. sausio 27 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) pildomas, inter alia Seimo 2010 m. birželio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2, 3, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 15, 16, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 30, 31, 32, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 48, 49, 50, 51, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuriuo, be kita ko, pakeista pareiškėjo ginčijama Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis, joje vartotą sąvoką „žemės sklypo amalgamacija“ pakeičiant sąvoka „žemės sklypo perdalijimas“.
5.1. Žemės įstatymo paskirtis – reglamentuoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe Baltijos jūroje (1 straipsnio 1 dalis (2015 m. gruodžio 15 d. redakcija)).
5.2. Žemės įstatymo V skyrius „Žemės sandoriai“, kuriame buvo įtvirtintas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, kaip matyti iš jo pavadinimo, skirtas žemės sandoriams ir jiems taikytiniems reikalavimams reglamentuoti.
5.3. Žemės įstatymo 30 straipsnyje „Reikalavimai žemės sandoriams“ (su 2013 m. birželio 27 d. pakeitimu), kurio 9 dalis tiek, kiek nurodyta, ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, be kita ko, buvo nustatyta, kad žemės sklypai sujungiami, padalijami, atidalijami ar atliekamas jų perdalijimas sudarant notariškai tvirtinamą sutartį, išskyrus atvejus, kai pertvarkomas vienam asmeniui priklausantis žemės sklypas (sklypai), laikantis CK, šio ir kitų įstatymų reikalavimų ir apribojimų (3 dalis).
Taigi Žemės įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) buvo įtvirtinta žemės sklypų savininkų teisė jiems priklausančius žemės sklypus pertvarkyti, inter alia atidalyti, sudarant sandorį, taip pat nurodyta, kad sandorio šalys šiuo atveju yra saistomos įstatymuose, taigi ir pareiškėjo ginčijamoje Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija), nustatytų reikalavimų ir apribojimų.
6. Pareiškėjo ginčijamoje Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) buvo nustatyta: „Negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai.“
Taigi, pagal Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį (2010 m. birželio 18 d. redakcija), buvo draudžiama sudaryti sandorį dėl žemės sklypo pertvarkymo, inter alia atidalijimo, t. y. Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) buvo įtvirtintas žemės sklypo savininko teisės disponuoti jam priklausančiu turtu ribojimas; šis ribojimas buvo taikomas dviem atvejais – kai žemės sklypas yra areštuotas arba kai jis yra teisminio ginčo objektas.
6.1. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtina, kad, pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio (2022 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14 dalį, žemės sklypas – teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre.
Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio (2022 m. lapkričio 17 d. redakcija) 15 dalį, žemės sklypo atidalijimu buvo laikomas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys ir iš jų suformuojami atskiri žemės sklypai.
Taigi, pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio (2022 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14, 15 dalis, atidalijimo būdu žemės sklypas pertvarkomas įgyvendinant bendraturčių teisę atidalyti jiems priklausančią žemės sklypo dalį iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo. Per tokį pertvarkymą bendrosios nuosavybės teise iki atidalijimo valdytas žemės sklypas išnyksta ir bendraturčiams priklausančių žemės sklypo dalių pagrindu suformuojami atskiri nustatytas ribas, kadastro duomenis turintys žemės sklypai, kurie įregistruojami Nekilnojamojo turto registre.
6.2. Vadinasi, pagal pareiškėjo ginčijamą Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su Žemės įstatymo 2 straipsnio (2022 m. lapkričio 17 d. redakcija) 14, 15 dalimis, buvo ribojama žemės sklypo bendraturčio teisė disponuoti jam nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi, kai bendrosios nuosavybės teise valdomas žemės sklypas buvo areštuotas arba buvo teisminio ginčo objektas, – tokio žemės sklypo bendraturčiui visais atvejais buvo draudžiama nuosavybės teisę įgyvendinti sudarant sandorį dėl jam priklausančios žemės sklypo dalies atidalijimo suformavus atskirą, jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, įregistruojamą Nekilnojamojo turto registre.
6.3. Taigi pagal Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą, kuriuo bendraturčiui buvo draudžiama nuosavybės teisę įgyvendinti inter alia sudarant sandorį dėl jam priklausančios žemės sklypo dalies, kuri yra areštuota arba yra teisminio ginčo objektas, atidalijimo, buvo ribojama ne tik šio asmens, bet ir jo bendraturčio, kurio žemės sklypo dalis nebuvo areštuota arba nebuvo teisminio ginčo objektas, nuosavybės teisė.
7. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, pagal Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį (2010 m. birželio 18 d. redakcija), buvo draudžiama sudaryti sandorį dėl žemės sklypo atidalijimo, kai žemės sklypas buvo areštuotas arba teisminio ginčo objektas, šioje dalyje įtvirtintas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas teisės aktų, reglamentuojančių nurodytų juridinių faktų (arešto, teisminio ginčo) registravimą viešame registre, kontekste.
7.1. Pagal Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 3 dalį, turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši.
Taigi, pagal Turto arešto aktų registro įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, turto areštu nuosavybės teisė laikinai apribojama siekiant įstatymu nustatytų tikslų, inter alia susijusių su teisingumo vykdymu, kreditorių interesų gynimu; turto areštu nuosavybės teisė gali būti ribojama visa apimtimi arba iš dalies, t. y. ribojama tik valdymo, naudojimosi ar disponavimo teisė; informacija apie areštuotą turtą prieinama viešai.
7.2. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 18 straipsnį, teismas apie civilinės bylos dėl įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą ne vėliau kaip kitą darbo dieną po bylos iškėlimo praneša Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui (1 dalis); Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, gavęs teismo pranešimą, nedelsdamas apie tai pažymi nekilnojamojo turto registre (2 dalis). Pagal šio įstatymo 42 straipsnio (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) 1 dalį, Nekilnojamojo turto registro duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys yra vieši, išskyrus šio ir kitų įstatymų nustatytus apribojimus.
Taigi, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 18 straipsnį, 42 straipsnio (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) 1 dalį, taip pat viešinami duomenys apie tai, kad įregistruotas nekilnojamasis daiktas, inter alia žemės sklypas, yra tapęs teisminio ginčo, kurio metu inter alia siekiama apginti asmenų, kurių teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, priimant teismo sprendimą ir taip įvykdant teisingumą, objektu.
7.3. Vadinasi, pagal pareiškėjo ginčijamą Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su minėtų Turto arešto aktų registro įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 3 dalies, Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 18 straipsnio nuostatomis, buvo draudžiama sudaryti sandorį dėl žemės sklypo atidalijimo, kai nuosavybės teisė į žemės sklypą (jo dalį) buvo priverstinai laikinai apribota (žemės sklypas (jo dalis) areštuotas) ar dėl žemės sklypo buvo iškelta byla (pradėtas teisminis ginčas) siekiant įstatymu nustatytų tikslų, inter alia susijusių su teisingumo, teismų sprendimų vykdymu, asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į atidalijamą žemės sklypą, teisėtų interesų apsauga. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad, pagal nurodytas Turto arešto aktų registro įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalies, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) 1 dalies nuostatas, duomenys apie tai, kad įregistruotas nekilnojamasis daiktas yra areštuotas arba tapęs teisminio ginčo objektu, viešinami dėl kiekvieno Nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto (tiek dėl buvusio iki atidalijimo, tiek dėl suformuoto po atidalijimo). Taigi sandorio dėl nekilnojamojo daikto atidalijimo suformuojant atskirus Nekilnojamojo turto registre registruojamus nekilnojamuosius daiktus sudarymas savaime nepanaikina (nepakeičia) viešame registre įregistruotų teisės disponuoti nekilnojamuoju daiktu apribojimų.
8. Aiškinant pareiškėjo ginčijamą Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, atsižvelgtina ir į šia nuostata siekiamiems minėtiems tikslams įgyvendinti aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytas priemones.
8.1. Pagal CPK 144 straipsnį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (1 dalis); laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (2 dalis). Pagal CPK 145 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalį, laikinosios apsaugos priemonės gali būti inter alia įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (2 punktas); draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų (6 punktas), kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (13 punktas).
Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad, pagal CPK 144 straipsnį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), 145 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalį, inter alia vykstant teisminiam ginčui, kurio objektas yra žemės sklypas, tokiame teisminiame ginče dalyvaujantys ar kiti suinteresuoti asmenys, turintys teisių ar pretenzijų į teisminio ginčo objektą, gali bet kurioje šio ginčo stadijoje prašyti taikyti nuosavybės teisę į žemės sklypą ribojančias laikinąsias apsaugos priemones, o teismas gali nuspręsti taikyti tokias priemones, be kita ko, neribojančias teisės atidalyti dalį iš bendrosios nuosavybės, arba jų netaikyti.
8.2. Pagal CPK 667 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 1 dalį, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis areštuoja bendrąjį turtą ir, jeigu nė vienas išieškotojas neprieštarauja, pasiūlo skolininkui ir prireikus bendraturčiams sudaryti notaro tvirtinamą susitarimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo. CPK 671 straipsnyje nurodyta, kad skolininko juridinio asmens ar kitos organizacijos turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalis nustatoma CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka.
Taigi, pagal CPK 667 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 1 dalį, 671 straipsnį, jeigu skolininkui (fiziniam arba juridiniam asmeniui) priklausanti bendrojo turto, inter alia žemės sklypo, dalis nenustatyta, areštuojamas visas turtas ir sprendžiama dėl skolininkui priklausančios turto dalies nustatymo, t. y. laikinai areštuojama ir bendraturčio, kuris nėra skolininkas konkrečioje vykdomojoje byloje, turto dalis, tačiau, pagal CPK 667 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 1 dalį, jeigu tam neprieštarauja išieškotojai, bendraturčiai gali susitarti dėl areštuoto turto dalies nustatymo, taip pat dėl tokio turto pasidalijimo.
8.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą nurodytų CPK 144 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), 145 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalies, 667 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 1 dalies, 671 straipsnio kontekste, bendraturčiai negalėjo sudaryti sandorio dėl areštuoto arba teisminio ginčo objektu esančio žemės sklypo atidalijimo visais atvejais, neatsižvelgiant į tai, ar buvo taikomos (galėjo būti taikomos) nurodytose CPK nuostatose įtvirtintos asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į teisminio ginčo objektą, interesų gynimo priemonės.
9. Apibendrinant ginčijamą Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytą ir su juo susijusį nurodytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:
– Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) buvo įtvirtintas draudimas bendraturčiams sudaryti sandorį dėl areštuoto arba teisminio ginčo objektu esančio žemės sklypo atidalijimo;
– nurodytu draudimu sudaryti sandorį dėl žemės sklypo dalies atidalijimo buvo ribojama ne tik asmens, kurio žemės sklypo dalis areštuota arba yra teisminio ginčo objektas, bet ir jo bendraturčio, kurio žemės sklypo dalis nebuvo areštuota arba nebuvo teisminio ginčo objektas, nuosavybės teisė;
– Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytu draudimu bendraturčių nuosavybės teisė buvo ribojama visais atvejais, neatsižvelgiant į šio ribojimo tikslams – teisingumo, teismų sprendimų vykdymui, asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į areštuotą arba teisminio ginčo objektu esantį turtą, teisėtų interesų apsaugai, įgyvendinti kitų įstatymų nustatytas priemones.
10. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Seimas 2022 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį (išskyrus įstatyme nurodytas išimtis) 2023 m. sausio 4 d., kuriuo Žemės įstatymas išdėstytas nauja redakcija. Žemės įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 29 straipsnio 9 dalyje nustatyta: „Negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai.“
Taigi Žemės įstatymą išdėsčius nauja 2022 m. birželio 30 d. redakcija, pareiškėjo ginčijamoje Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintam teisiniam reguliavimui tapatus teisinis reguliavimas buvo nustatytas Žemės įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 29 straipsnio 9 dalyje.
Vadinasi, Žemės įstatymą išdėsčius nauja 2022 m. birželio 30 d. redakcija, pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį negalėjo būti atidalijami areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, nepakito.
II
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
11. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies (2010 m. birželio 18 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją negalėjo būti atidalijami areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai.
12. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama.
12.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių (inter alia 2016 m. birželio 7 d., 2019 m. lapkričio 25 d., 2020 m. liepos 8 d. nutarimai); savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo (1998 m. birželio 1 d., 2018 m. gegužės 4 d., 2023 m. birželio 29 d. nutarimai); iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas (inter alia 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. spalio 30 d., 2023 m. birželio 29 d. nutarimai); savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai); savininkui yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą (inter alia 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. spalio 30 d., 2023 m. spalio 12 d. nutarimai); įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises (inter alia 2003 m. rugsėjo 30 d., 2016 m. birželio 7 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
12.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, ji įpareigoja (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai); konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2023 m. birželio 29 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą (inter alia 2008 m. spalio 30 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai); pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).
12.3. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2013 m. spalio 9 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).
12.4. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2021 m. rugsėjo 28 d., 2023 m. spalio 12 d. nutarimai).
12.5. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis proporcingumo principas, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatymu nustatytos priemonės neturi riboti asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2015 m. birželio 16 d., 2021 m. balandžio 14 d., 2023 m. sausio 24 d. nutarimai); ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimai).
12.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas būtų pažeistas, jeigu savininkui būtų neleidžiama savo turto valdyti, juo naudotis ir disponuoti bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės, tais atvejais, kai dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio nebūtina riboti jo nuosavybės teisių. Nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir laisvių, teisę su jam priklausančia turto dalimi atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, turi ir bendraturtis. Pagal Konstituciją, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nepagrįstai suvaržytos bendraturčio nuosavybės teisės. Pažymėtina, jog tai, kad buvo apribotos vieno iš bendraturčių nuosavybės teisės į jam priklausančią turto dalį, nereiškia, kad turi būti apribotos ir kito (-ų) bendraturčio (-ių) nuosavybės teisės vien tuo pagrindu, kad turtas valdomas bendrosios nuosavybės teise. Pagal Konstituciją, pagrindas apriboti bendraturčio (-ių) nuosavybės teisę, kai yra suvaržyta kito bendraturčio nuosavybės teisė, gali atsirasti tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, kitų asmenų teisių ir laisvių, būtų pakenkta viešajam interesui ar konstituciškai svarbiam tikslui.
III
Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies (2010 m. birželio 18 d. redakcija)
atitikties Konstitucijai vertinimas
13. Kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti, ar Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis (2010 m. birželio 18 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją negalėjo būti atidalijami areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai.
14. Pareiškėjo manymu, Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies (2010 m. birželio 18 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu draudimu atidalyti areštuotus žemės sklypus, nustatytu siekiant užtikrinti kreditorių, kurių naudai areštuojama žemės sklypo dalis, interesus, galimai neproporcingai ribojama žemės sklypo dalies, kuri nėra areštuota, savininko nuosavybės teisė, taip pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą.
15. Minėta, kad pagal pareiškėjo ginčijamą Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą bendraturčiams visais atvejais buvo draudžiama sudaryti sandorį dėl areštuoto arba teisminio ginčo objektu esančio žemės sklypo atidalijimo; nurodytu draudimu buvo ribojama ne tik asmens, kurio žemės sklypo dalis areštuota arba yra teisminio ginčo objektas, bet ir jo bendraturčio, kurio žemės sklypo dalis nebuvo areštuota arba nebuvo teisminio ginčo objektas, nuosavybės teisė.
16. Sprendžiant dėl pareiškėjo ginčijamos Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies (2010 m. birželio 18 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių; savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo; pagal Konstituciją, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymu nustatytos priemonės neturi riboti asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.
Minėta ir tai, kad, pagal Konstituciją, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nepagrįstai suvaržytos bendraturčio nuosavybės teisės; tai, kad buvo apribotos vieno iš bendraturčių nuosavybės teisės į jam priklausančią turto dalį, nereiškia, kad turi būti apribotos ir kito (-ų) bendraturčio (-ių) nuosavybės teisės vien tuo pagrindu, kad turtas valdomas bendrosios nuosavybės teise; pagal Konstituciją, pagrindas apriboti bendraturčio (-ių) nuosavybės teisę, kai yra suvaržyta kito bendraturčio nuosavybės teisė, gali atsirasti tik tuo atveju, kai jos neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, kitų asmenų teisių ir laisvių, būtų pakenkta viešajam interesui ar konstituciškai svarbiam tikslui.
16.1. Minėta, kad pagal ginčijamą Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą buvo draudžiama sudaryti sandorį dėl žemės sklypo atidalijimo, kai nuosavybės teisė į žemės sklypą (jo dalį) buvo priverstinai laikinai apribota (žemės sklypas (jo dalis) areštuotas) ar dėl žemės sklypo buvo iškelta byla (pradėtas teisminis ginčas) siekiant įstatymu nustatytų tikslų, inter alia susijusių su teisingumo, teismų sprendimų vykdymu, asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į atidalijamą žemės sklypą, teisėtų interesų apsauga.
Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo siekiama konstituciškai pagrįstų tikslų.
16.2. Minėta ir tai, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu areštuoto arba teisminio ginčo objektu esančio žemės sklypo bendraturčiui visais atvejais buvo draudžiama nuosavybės teisę įgyvendinti sudarant sandorį dėl jam priklausančios žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios nuosavybės suformavus atskirą jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, įregistruojamą Nekilnojamojo turto registre; nurodytu draudimu sudaryti sandorį dėl žemės sklypo dalies atidalijimo buvo ribojama ir bendraturčio, kurio žemės sklypo dalis nebuvo areštuota arba nebuvo teisminio ginčo objektas, nuosavybės teisė.
Vadinasi, įstatymų leidėjas, pareiškėjo ginčijamoje Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatydamas minėtą bendraturčių nuosavybės teisės apribojimą, neatsižvelgė į tai, kad įgyvendinant žemės nuosavybės teisę gali susiklostyti įvairios tokiam nuosavybės teisės ribojimui sąlygas sudarančios situacijos, kaip antai, kai areštuojamas arba teisminio ginčo objektas yra ne visas žemės sklypas, o tik jo dalis, kai išieškotojas neprieštarauja, kad būtų sudarytas sandoris dėl areštuoto žemės sklypo atidalijimo (CPK 667 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 1 dalis), kai teismas, sprendžiantis ginčą, kurio objektas yra žemės sklypas, nusprendžia, kad netikslinga taikyti nuosavybės teisę ribojančias laikinąsias apsaugos priemones, arba taiko teisės atidalyti dalį iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo neribojančias laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnis (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), 145 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalis), taip pat į tai, kad sandorio dėl areštuoto arba teisminio ginčo objektu esančio nekilnojamojo daikto atidalijimo sudarymas savaime nepanaikina (nepakeičia) viešame registre įregistruotų teisės disponuoti nekilnojamuoju daiktu apribojimų.
Šiame kontekste pažymėtina, kad teisminio ginčo, taip pat arešto trukmė nėra apibrėžta, priklauso nuo inter alia teismo nagrinėjamos ar vykdomosios bylos sudėtingumo, kitų aplinkybių. Taigi teisminio ginčo, kurio objektas yra žemės sklypas, nagrinėjimas gali trukti, taip pat areštas gali būti nustatytas ir ilgą laiką. Vadinasi, bendraturčių, inter alia bendraturčio, kurio žemės sklypo dalis nebuvo areštuota arba teisminio ginčo objektas, nuosavybės teisė Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu galėjo būti apribota neapibrėžtam, taigi ir ilgam laikui, nesant nustatytų išimčių, leidžiančių sandorį dėl žemės sklypo atidalijimo sudaryti neišsprendus teisminio ginčo, nepanaikinus arešto net ir tuo atveju, jeigu, bylą nagrinėjančio teismo vertinimu ar asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į areštuotą arba teisminio ginčo objektu esantį turtą, manymu, toks apribojimas būtų nereikalingas.
Konstatuotina, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas nesuteikė galimybės bendraturčiams, inter alia bendraturčiui, kurio žemės sklypo dalis nebuvo areštuota arba teisminio ginčo objektas, sudaryti sandorį dėl žemės sklypo atidalijimo net ir tais atvejais, kai asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į areštuotą arba teisminio ginčo objektu esantį turtą, teisėtų interesų apsauga galėjo būti užtikrinta kitų įstatymų nustatytomis, be kita ko, bendraturčių nuosavybės teises mažiau ribojančiomis priemonėmis.
Tokiu Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos areštuoto arba teisminio ginčo objektu esančio žemės sklypo bendraturčių, inter alia bendraturčio, kurio žemės sklypo dalis nebuvo areštuota arba teisminio ginčo objektas, nuosavybės teisę riboti individualiai neįvertinus tokio ribojimo poreikio, taip neužtikrinant žemės sklypo bendraturčių ir asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į areštuotą arba teisminio ginčo objektu esantį turtą, interesų pusiausvyros.
16.3. Konstatuotina, kad ginčijamoje Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį negalėjo būti atidalijami areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, žemės sklypo bendraturčių, kurių žemės sklypo dalis nebuvo areštuota arba teisminio ginčo objektas, teisė laisvai savo nuožiūra disponuoti jiems priklausančiu turtu buvo apribota labiau, nei būtina asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į areštuotą arba teisminio ginčo objektu esantį žemės sklypą, teisėtiems interesams apsaugoti. Todėl ginčijamas teisinis reguliavimas neatitiko Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, nesiderino su konstituciniu proporcingumo, taigi ir konstituciniu teisinės valstybės principu.
17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis (2010 m. birželio 18 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją negalėjo būti atidalijami areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
18. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuostatos, įtvirtintos teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas reguliavimas, privalo tai konstatuoti (inter alia 2019 m. lapkričio 8 d., 2020 m. liepos 8 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2023 m. birželio 29 d. nutarimai).
Kaip minėta, Seimas 2022 m. birželio 30 d. priėmė Žemės įstatymo Nr. I-446 pakeitimo įstatymą, kuriuo Žemės įstatymas išdėstytas nauja redakcija. Minėta ir tai, kad Žemės įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 29 straipsnio 9 dalyje buvo nustatytas teisinis reguliavimas, tapatus pareiškėjo ginčijamoje Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintam teisiniam reguliavimui.
Taigi, konstatavus, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis (2010 m. birželio 18 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją negalėjo būti atidalijami areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Žemės įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija) 29 straipsnio 9 dalis tiek, kiek pagal ją negali būti atidalijami areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis (2010 m. birželio 18 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 72-3616) tiek, kiek pagal ją negalėjo būti atidalijami areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2022 m. birželio 30 d. redakcija; TAR, 2022-07-15, Nr. 15638) 29 straipsnio 9 dalis tiek, kiek pagal ją negali būti atidalijami areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.