Baudžiamoji byla Nr. 2K-53-511/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-68248-2017-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.2; 2.1.7.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Telšių apylinkės teismo 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 50 MGL, t. y. 2500 Eur, dydžio bausmė ir V. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 23 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti M. A. ir M. V., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 19 d. nutartis, kuria nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. P. nuteistas už tai, kad 2017 m. gruodžio 30 d. vakare, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su M. A. ir M. V., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą iš aptvertos teritorijos, iškeldami iš vyrių vartus, pateko į aptvertą teritoriją, po to, ištraukdami garažo durų rakinimo velkės dalį iš ąselės, esančios ant durų dalies, įsibrovė į P. M. priklausančias patalpas – garažą, esantį Degaičių g. 12G, Degaičių k., Telšių r., iš šio garažo pagrobė jiems svetimą (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas teisėtas savininkas) turtą, t. y. 1900 litrų dyzelino, kurio vertė 1577 Eur, ir jį M. V. automobiliu „Renault Master“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno, o M. A. su V. P. automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo priekyje gabenamo pagrobto krovinio (dyzelino), kol 2017 m. gruodžio 30 d. apie 21.40 val. Telšių r., Gadūnavo k., Bažnyčios g., tarp pastatų Nr. 23 ir Nr. 36, buvo sustabdyti vienas po kito ir sulaikyti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnų.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2022 m. spalio 3 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 19 d. nutartį ir bylą jam nutraukti arba panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 178 straipsnio 2 dalį) ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nes neįvertino jo nurodytų ir baudžiamojoje byloje nustatytų labai reikšmingų aplinkybių, kurios leistų išteisinti V. P., o apeliacinės instancijos teismas padarė dar ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.
2.2. Šioje baudžiamojoje byloje V. P. kaltės nepripažino ir parodė, kad įvykio dieną jam paskambino M. V. ir paprašė palydėti jį iki Klaipėdos; kartu nuvyko į Klaipėdą pasiimti autobusiuko, kurį M. V. buvo išsinuomojęs, nes norėjo parsivežti dyzelino; važiuojant iš Klaipėdos, M. V. paprašė vakare atvažiuoti prie kavinės „Branša“ ir parodyti trumpiausią kelią iki Mažeikių; kartu su M. A. jo automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvažiavo iki kavinės „Branša“, ten jų laukė M. V.; kai jie visi važiavo link Gadūnavo, juos sustabdė policijos pareigūnai; pats niekada nebuvo jokioje aptvertoje teritorijoje kaltinime nurodytu adresu, jokių vartų iš vyrių nekėlė, į jokį garažą neįsibrovė ir jokio dyzelino nevogė; drabužiai ir rankos galėjo smirdėti dyzelinu, kadangi, būdamas prie kavinės „Branša“, iš talpyklos, esančios M. V. vairuojamo autobusiuko, į M. A. automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pripylė pilną baką dyzelino.
2.3. Iš liudytojų D. L., A. M., P. M. parodymų matyti, kad nė vienas iš liudytojų nepažįsta V. P., nėra jo matę ir nenurodė jokių jo nusikalstamų veiksmų, todėl darytina pagrįsta išvada, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis išimtinai byloje apklaustų, ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų prieštaringais parodymais (paaiškinimais), kurie netikslūs, subjektyvūs, dirbtinai siekiant apkaltinti kasatorių.
2.4. Nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti du požymius – nusikalstamos veikos padarymo vietą (patalpa, saugykla, saugoma teritorija) ir būdą (įsibrovimas). Liudytojas A. M. parodė, kad į garažo teritoriją galima patekti trimis įvažiavimais, iš kurių vienas yra nerakinamas, o paties garažo durys yra iš pūvančio, apgriuvusio medžio. Tai reiškia, kad, norint patekti į garažo patalpas, nereikia atlikti jokių įsilaužimo veiksmų, t. y. kelti vartų iš vyrių ar laužti jų su laužtuvu. Byloje nėra jokių duomenų apie kasatoriaus paliktas įsilaužimo žymes ir akivaizdu, kad į garažo patalpas buvo galima tiesiog užeiti bet kam, kas būtų to norėjęs, be jokio laužtuvo.
2.5. Baudžiamojoje byloje pateikti garso įrašai iš mobiliojo ryšio SIM kortelių nėra susieti su V. P.. Ekspertizė, kuri būtų galėjusi patvirtinti arba paneigti, kad girdimas balsas yra kasatoriaus, nebuvo atlikta, o SIM kortelės apskritai dingo iš baudžiamosios bylos. Kad balsas yra kasatoriaus, negalėjo patvirtinti ir ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatyta telefoninių pokalbių buvimo vieta. Be to, klausantis pokalbių aiškiai girdima, kad pokalbio dalyviai juokauja ir supranta, kad jų pokalbių yra klausomasi.
2.6. Baudžiamojoje byloje apklausti pareigūnai negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių vyko į įvykio vietą ir kokiu pagrindu buvo pradėta rinkti žvalgybinė informacija. Baudžiamojoje byloje šių duomenų nėra, juos pateikti buvo atsisakyta, žvalgybos informacijos rinkimo pagrįstumas ir teisėtumas liko nepatikrinti, todėl galima išvada, kad pareigūnų veiksmai renkant informaciją buvo neteisėti, o iš jų gautais duomenimis negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Priešingai nei teigia pareigūnai, balso įrašuose nė vienas iš pokalbio dalyvių neužsimena nei apie planuojamą nusikaltimą, nei apie laužtuvą, nei apie dyzeliną, nepateikiamos jokios datos ir (ar) adresai. Nė vienas iš pareigūnų negalėjo paaiškinti, kaip sužinojo apie nusikalstamos veikos organizavimą, kodėl būtent jie ėmėsi tirti vagystę, kodėl jie neieškojo ir nerado visų liudytojų nuosekliai nurodomo degalų savininko vardu T., kodėl prieš mėnesį žinoję apie planuojamą nusikaltimą nesulaikė jų įvykio vietoje ir neužkardė nelegalaus didelio kiekio dyzelino laikymo garaže. Taip pat nėra aišku, kodėl ši baudžiamoji byla teismą pasiekė tik po penkerių metų nuo įvykio.
2.7. Byloje nenustatytas nukentėjęs asmuo. Jį būtina nustatyti, o jo nenustačius, negali būti konstatuojamas vagystės faktas. Šioje byloje M. V. teigia, kad dyzelinius degalus pirko iš Tomo, o tai reiškia, kad įvyko šalių sandoris, dėl kurio teisėto įgijimo kasatoriui nekilo jokių abejonių.
2.8. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas, neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę naudoti, valdyti jam priklausantį turtą ir juo disponuoti. Todėl pagrobimo sąvokos turinys (objektyvieji požymiai) visada turi būti atskleidžiamas kartu su subjektyviaisiais veikos požymiais. Pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė arba ji apsunkinama. Tai reiškia, jog, pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo. Atsižvelgiant į tai, kad svetimo turto pagrobimas yra tyčinė veika, reikia pripažinti, jog pagrobimo turinyje, siejant jį su subjektyviaisiais veikos požymiais, turi būti ir svetimo turto pasisavinimo elementas. Šis teisinis aiškinimas nagrinėjamoje byloje yra esminis, kadangi nuo įvykio praėjo penkeri metai, tačiau nukentėjusysis nenustatytas, dyzelinių degalų savininkas nenustatytas, nė vienas iš liudytojų V. P. apskritai nepažįsta ir niekada nematė įvykio vietoje, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis buvo garaže, kuriame buvo laikomas niekam nepriklausantis dyzelinas. Byloje tik nustatyta, kad V. P. pylė degalus iš M. V. nuomoto autobusiuko į M. A. automobilį.
2.9. Pažymėtina, kad daiktai, kurie išimti iš apyvartos, ar daiktai, kurių apyvarta yra ribota, nėra nusikalstamos veikos dalykas pagal BK 178 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad garaže rastas didelis kiekis degalų neabejotinai yra išimtas iš apyvartos, akivaizdu, kad šis objektas negali būti BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos dalykas. Nesant vagystės dalyko ir nukentėjusiojo, nėra visų būtinų BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, t. y. nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.
2.10. Pirmosios instancijos teismas ignoravo liudytojų parodymus ir neteisingai interpretavo ikiteisminio tyrimo medžiagą darydamas išvadas, kurios nėra logiškos, pavyzdžiui, teismas padarė išvadą, kad V. P. buvo garaže, nors tokių duomenų byloje apskritai nėra. Pažymėtina, kad, siekiant užtikrinti išsamų ir nešališką visų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, BPK 242 straipsnyje nustatyta, jog teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus. Abiejų instancijų teismai šioje byloje neatliko išsamaus bei visapusiško įrodymų tyrimo ir daugybę kilusių abejonių vertino kasatoriaus nenaudai, taip pažeisdami BPK l, 2 straipsnius, 20 straipsnio 5 dalį, ignoruodami nekaltumo prezumpciją bei kaltinamojo teisę į gynybą. Teismai nenustatė jokių kaltės požymių, rėmėsi savo spėjimais, kuriuos aiškino nepatikrintomis aplinkybėmis, iškraipydami faktus, ir visų baudžiamojoje byloje egzistuojančių abejonių gausą vertino jo nenaudai. Abiejų instancijų teismai tendencingai, šališkai įvertino įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino kasatorių kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
2.11. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal V. P. apeliacinį skundą, skundžiamoje nutartyje sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jas tiesiog motyvavo paneigdamas apeliacinio skundo teiginius. Tai aiškiai rodo šio teismo šališkumą ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nesilaikymą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, t. y. nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.
2.12. Pažymėtinas akivaizdus teismų šališkumas, pasireiškęs išankstiniu nusistatymu prieš kasatorių, išankstiniu palankumu prokurorui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams, teismų sprendimų motyvais, kuriuose įrodymai išdėstyti atsirenkant tik pagrindžiančius kaltinimo versiją, be pagrindo atmetant įrodymus, paneigiančius nusikaltimo fakto buvimą ir kasatoriaus kaltę.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Paškevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Kasatorius skundą grindžia savo gynybine pozicija, argumentais, išdėstytais apeliaciniame skunde, visiškai nekreipdamas dėmesio į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų dėstomus motyvus bei daromas išvadas.
3.2. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl liudytojų D. L., A. M. ir P. M. parodymų. Kasatoriaus minimi liudytojai (pagal BPK 78 straipsnio nuostatas) davė parodymus apie jiems žinomas aplinkybes (automobilio, garažo nuomą ir pan.), bet ne apie patį įvykį, todėl visiškai neaišku, kodėl, anot kasatoriaus, visi byloje apklausti liudytojai turi pažinoti toje byloje įtariamus (kaltinamus) asmenis ir tik esant šiai kasatoriaus nurodytai sąlygai galima teigti, jog tik tuomet yra įrodyta asmens kaltė. Kasatorius, visiškai nekreipdamas dėmesio į teismų sprendimuose dėstomus įrodymus bei motyvus, įvykio aplinkybes ginčija remdamasis pareigūnų parodymais, jog jų parodymų dalies dėl planuojamo nusikaltimo, dėl laužtuvo ir pan. nepatvirtina balso įrašuose nė vienas iš pokalbių dalyvių, tačiau kasatorius neginčija nuosprendžio 13 lape bei nutarties 12 punkte dėstomų teismų išvadų šiuo klausimu.
3.3. Tai, kad byloje nepavyko nustatyti nukentėjusiojo, visiškai nereiškia, kad nebuvo padarytas nuteistajam V. P. inkriminuotas nusikaltimas. BK 178 straipsnyje nustatyta ne tik tai, kas yra vagystė, ją kvalifikuojantys požymiai, bet ir tai, kad už šio straipsnio 1, 5 dalyse nurodytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kuriai minėta išlyga netaikoma. Nuteistieji įsibrovė į P. M. priklausantį garažą, suvokė vagiantys svetimą turtą ir iš ten pagrobė neteisėtai laikomą, tačiau jiems svetimą turtą – dyzeliną. Neabejotina, jog nuteistieji veikė suvokdami, kad užvaldo svetimą turtą ir kad dėl tokių jų veiksmų savininkas šio turto nebeatgaus, o jie jį turės kaip nuosavą.
3.4. Nepagrįstas skundo argumentas, kad į garažo teritoriją galima patekti trimis įvažiavimais, iš kurių vienas nerakinamas, o į garažo patalpas galima tiesiog užeiti bet kam, kadangi nusikalstamai veikai kvalifikuoti svarbu tai, kad kaltininkas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją patenka be savininko ar kito teisėto turto valdytojo valios arba prieš jo valią.
3.5. Atmestinas ir kasacinio skundo argumentas dėl daiktų, kurie išimti iš apyvartos, ar daiktų, kurių apyvarta yra ribota, negalėjimo būti BK 178 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dalyku. Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas daiktų, išimtų iš apyvartos, ar daiktų, kurių apyvarta yra ribota, jei šių daiktų baudžiamoji teisinė apsauga nenustatyta kitų specialių BK straipsnių, kvalifikuotinas pagal BK 178 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-232/2007).
3.6. Nepagrįsti ir kasatoriaus argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo vertinant įrodymus, teismų šališkumo ir išankstinio nusistatymo. Kasatorius skundą grindžia savo gynybine pozicija, motyvais, išdėstytais apeliaciniame skunde, visiškai nekreipdamas dėmesio į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų dėstomus motyvus bei daromas išvadas. Faktinės bylos aplinkybės buvo išsamiai patikrintos pagal apeliacinį skundą. Kasatoriaus nurodomas teismo šališkumas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Kasatoriaus pateikiamos savos įvykių versijos ir savo duomenų vertinimo atmetimas BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados būtų pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, apeliacinės instancijos teismas BPK 320–324 straipsnių nuostatų nepažeidė. Esminių BPK pažeidimų, kurie nurodomi kasaciniame skunde, nepadaryta, pagrindo panaikinti teismų sprendimus nėra.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinės instancijos teismo praktikoje yra nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, o šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-7-628/2020, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-358-942/2017). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus ir nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
6. Nuteistojo V. P. gynėjo kasaciniame skunde dalis argumentų, skirtų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimui pagrįsti, yra susiję būtent su įrodymų vertinimo ir ypač jų pakankamumo klausimais. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad V. P. dalyvavo padarant dyzelino vagystę, skunde pateikia versiją, kad dyzeliną teisėtai įsigijo kitas nuteistasis iš asmens vardu T., savaip interpretuoja liudytojų D. L., A. M., P. M. parodymus ir kritikuoja tai, kaip šiuos įrodymus vertino teismai ir kad teismai išvis jais rėmėsi. Tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir siūlant padaryti priešingas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su teismų padarytais BPK pažeidimais (įrodymų tyrimu ir vertinimu, teismų šališkumu, tinkamu bylos išnagrinėjimu apeliacine tvarka)
7. Nuteistojo V. P. teigimu, teismai įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir tai lėmė klaidingas išvadas, kad jis padarė BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
8. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-246-689/2019, 2K-98-489/2020, 2K-34-648/2021 ir kt.).
9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdami, vertindami įrodymus, nustatydami faktines bylos aplinkybes teismai pažeidė BPK reikalavimus.
10. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl V. P. kaltumo padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką pagrindė byloje esančių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma – liudytojų policijos pareigūnų A. M., M. J., G. V., parodymais apie V. P. ir kitų asmenų sulaikymo aplinkybes, taip pat krovininio automobilio „Renault“ savininko D. L., nurodžiusio, kad šį automobilį išnuomojo M. A., garažo savininko P. M., garažo nuomininko A. M., patvirtinusio, kad garažo durys buvo rakinamos pakabinamąja spyna, sodybos, kurios link važiavo V. P. su M. A. prieš juos sulaikant, savininko V. V. parodymais, įvykio vietos ir automobilių „Renault Master“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolų duomenimis, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2018 m. vasario 8 d. išvada apie dyzelino pavyzdžių, paimtų įvykio vietoje (garaže), ir dyzelino pavyzdžio, rasto automobilyje „Renault Master“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turimą (didelė tikimybė) bendrą kilmės šaltinį, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos specialisto išvadomis apie įvykio vietoje rastų transporto priemonių padangų protektoriaus pėdsakų ir automobilių „Renault Master“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinių padangų atitikimą ir apie tai, kad įvykio vietos apžiūros metu paimti avalynės pėdsako fragmentai galėjo būti palikti tos pačios rūšies avalyne, kaip ir tirti pateikti iš automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paimti batai, taip pat mobiliojo ryšio telefono numerių, priklausančių V. P., M. V. ir M. A., įeinančių ir išeinančių pokalbių išklotinių duomenimis apie tarpusavio bendravimą, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo duomenimis apie atliekamą V. P. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, pokalbių suvestinėje užfiksuota informacija, kaip V. P. su M. V. ir M. A. tariasi dėl dyzelinių degalų (pokalbio metu dažnai įvardijamo skysčiu) vagystės iš patalpų Telšių rajone, aptaria krovininio autobusiuko ar priekabos, skysčiams perpumpuoti skirtos įrangos įsigijimo (išsinuomojimo) galimybes, laužtuvo ar kito įrankio spynai išlaužti reikalingumą. Iš bylos matyti, kad teismai išsamiai išanalizavo visus įrodymus, įvertino juos laikydamiesi įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindami juos tarpusavyje – ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia V. P. kaltumą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas motyvuotai atmetė gynybos pateiktą versiją, kad dyzelinas buvo įsigytas iš asmens vardu T., kad V. P. nieko nežinojo apie įvykdytą dyzelino vagystę ir nebuvo garažo teritorijoje. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo V. P. (ir kitų nuteistųjų bei prokuroro) apeliacinį skundą, dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, yra pagrįstos ir teisingos.
11. Atsižvelgdamas į nuteistojo V. P. apeliacinio skundo argumentą dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų šioje byloje, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą – įpareigojo prokurorą pateikti duomenis apie teisinį ir faktinį pagrindą atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus ir, įvertinęs gautus duomenis (nutarimą dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos pradėjimo) ir byloje esančius duomenis (Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį, 2018 m. gruodžio 3 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolą, išslaptintą pokalbių suvestinę), konstatavo, kad kriminalinės žvalgybos metu išslaptinti tyrimui reikšmingi V. P. pokalbiai ir SMS pranešimai buvo gauti teisėtu būdu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis išvadomis.
12. Kasaciniame skunde nurodyta, kad byloje esantys garso įrašai nėra susieti su V. P., o ekspertizė, kuri būtų galėjusi patvirtinti arba paneigti, kad girdimas balsas yra kasatoriaus, nebuvo atlikta. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo teiginiais nesutinka. Iš bylos duomenų matyti, kad atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus buvo kontroliuojamas elektroninio ryšio tinklų galinis įrenginys, kuriuo naudojosi V. P.. Šį telefono numerį kaip savo asmeninį V. P. yra nurodęs oficialiai – registruodamasis darbo biržoje. Tai patvirtina pirmiau nurodyto telefono numerio sąsają su V. P.. Be to, liudytojų policijos pareigūnų parodymais nustatyta, kad, būtent pagal šią kriminalinės žvalgybos informaciją kontroliuojant nurodytu telefono numeriu vykstančius pokalbius apie planuojamą dyzelino vagystę, nuteistieji, tarp jų V. P., su įkalčiais ir buvo sulaikyti. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad bylos nagrinėjimo dalyvių prašymų tenkinimas ar jų atmetimas yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2014, 2K-173-976/2016), o įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015). Nagrinėjamu atveju teismams pakako duomenų, neleidžiančių abejoti dėl V. P. dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką, todėl skirti fonoskopinę ekspertizę nebuvo pagrindo.
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek apeliacinės, tiek (kaip jau buvo minėta) pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susieti į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, motyvuotai paneigtos gynybos keltos versijos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
14. Nepagrįsti nuteistojo kasaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl teismų šališkumo. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-196-303/2022, 2K-249-942/2022, 2K-182-495/2023). Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas ir su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-251-1073/2018). Kasatoriaus tvirtinimas dėl teismų šališkumo iš esmės grindžiamas nesutikimu su teismų padarytomis išvadomis dėl bylos įrodymų vertinimo ir abstrakčiais teiginiais apie teismų išankstinį nusistatymą prieš kasatorių ir palankumą prokurorui bei ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Vien tai, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas neatitinka kasatoriaus lūkesčių ar teismų padarytos išvados netenkina gynybos, savaime nereiškia nei teismo šališkumo, nei nuteistojo teisių į teisingą teismą pažeidimo.
Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) taikymo
15. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, kvalifikuodami nuteistojo V. P. veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius, neigdamas esant BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį, akcentuoja, kad byloje nerastas neva pagrobto dyzelino savininkas, t. y. nukentėjusysis, o tai reiškia, kad dyzelinas niekam nepriklausė, taip pat kad į teritoriją, kurioje yra garažas, galima patekti per nerakinamus vartus, todėl byloje liko nenustatyti du sudėties požymiai – nusikalstamos veikos padarymo vieta (patalpa, saugykla, saugoma teritorija) ir būdas (įsibrovimas). Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
16. BK 178 straipsnio 2 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija), galiojusioje veikos padarymo metu, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, tam, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją (analogiškai ši veika aprašyta ir naujoje, šiuo metu galiojančioje BK 178 straipsnio 3 dalies redakcijoje).
17. Pagal BK 178 straipsnį, vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas vagystės (BK 178 straipsnis) požymius, ne kartą konstatavo, kad vagystės dalykas – svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas. Pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-118-746/2016). Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kai kaltininkas suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018, 2K-212-511/2023). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad, pagal teismų praktiką, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018, 2K-243-699/2018, 2K-94-303/2019, 2K-183-511/2019).
18. Šioje byloje nustatyta, kad V. P. kartu su kitais dviem nuteistaisiais, siekdami pagrobti svetimą turtą, atvyko prie aptvertos garažų masyvo teritorijos, iškėlė iš vyrių teritorijos vartus ir taip pateko į šią teritoriją, po to įsibrovė į garažą (ištraukdami garažo durų rakinimo velkės dalį iš ąselės, esančios ant durų dalies) ir iš šio garažo pagrobė jiems svetimą turtą – 1900 litrų dyzelino.
19. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad dyzelinas, kurį gabenant sulaikyti nuteistieji, negali būti nusikaltimo, nustatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, dalykas. Kaip jau buvo minėta, vagystės dalykas yra svetimas turtas. Teismų praktikoje aiškiai nurodoma, kad turtas laikomas svetimu, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, t. y. priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad planuojant vagystę M. V. aiškino V. P., kad dyzelinių degalų savininkai prieš nuteistuosius nieko padaryti negalės, nes veikia nelegaliai, yra „banditai“, „aferistai“. Teismas atkreipė dėmesį, kad degalų savininką buvo bandoma nustatyti kitame ikiteisminiame tyrime, t. y. dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, tačiau to padaryti nepavyko; sekdami, kiek dyzelino yra garaže, jie matė, kas atvyksta ir yra galimas dyzelinių degalų savininkas, tačiau tyrimui to neatskleidė. Teismas pagrįstai nusprendė, kad nors nuteistųjų pagrobto dyzelino savininkas nebuvo nustatytas, bet kokiu atveju šis dyzelinas nuteistiesiems buvo svetimas turtas, – jie į jį neturėjo jokios teisės ir jiems tai buvo žinoma, šis turtas priklausė kitiems asmenims.
20. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pagrobiamas neteisėtai įgytas turtas – daiktai, išimti iš apyvartos, ar daiktai, kurių apyvarta yra ribota, baudžiamosios atsakomybės pagrindo pagal BK nepašalina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-232/2007, 2K-215-895/2019). Tokių daiktų pagrobimas, jei jų baudžiamoji teisinė apsauga nenustatyta kitų specialių BK straipsnių, kvalifikuotinas pagal BK 178 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-232/2007).
21. Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad į aptariamą teritoriją galima patekti ir per nerakinamus vartus, ši teritorija nėra saugoma, kvalifikuojant nuteistųjų veiką nėra svarbi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, V. P. yra nuteistas už vagystę, padarytą be kita ko, ištraukiant garažo durų rakinimo velkės dalį, t. y. įsibraunat į patalpą – rakinamą garažą, į kurį patekti bet kas negalėjo.
22. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal teismų nustatytas aplinkybes, V. P. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija). Teismai, pripažindami V. P. kaltu dėl dyzelino vagystės, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,