Administracinė byla Nr. eA-736-968/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06294-2023-1
Procesinio sprendimo kategorija 36
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą pareiškėjui A. B. dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus AVPK) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2023 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 21RE-268(AG-191/07-2023) (toliau – ir Komisijos sprendimas), kuriuo buvo panaikintas Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos viršininko 2022 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 22-IL-10-00228-e „Dėl A. B. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Vilniaus AVPK sprendimas).
2. Atsakovas skunde nurodė, kad:
2.1. Vilniaus AVPK sprendimu pareiškėjui A. B. panaikintas leidimas Nr. 0008833 laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus – graižtvinį šautuvą MERKEL KR 1,3006, Nr. 104769, pistoletą WALTHER PPK E, kal. 7,65 mm Browning Nr. 001307, nustačius, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų.
2.2. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimu (įsiteisėjo 2022 m. lapkričio 22 d.) pareiškėjas išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 226 straipsnio 1 dalį, o dėl kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla buvo nutraukta bei nuspręsta konfiskuoti 8 vienetus 5,45 mm šovinių. Teismas pareiškėjo veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, pripažino mažareikšmiais dėl jų nepavojingumo. Šios aplinkybės atitinka formalius teisinius pagrindus nelaikyti pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos asmeniu, numatytus Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 18 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Vilniaus AVPK sprendime padaryta techninė klaida dėl sprendimo priėmimo dienos neturi esminės įtakos ir nekeičia šio sprendimo turinio.
2.3. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 5 d. nuosprendyje aiškiai konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas. Pareiškėjas padarė nusikaltimą, susijusį su disponavimu šaudmenimis, ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Pareiškėjo leidimas laikyti (nešiotis) ginklus buvo panaikintas, nes jam taikomi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 7 punkto apribojimai ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos. Įstatyme įtvirtintos nuostatos nenumato išlygų. Nustatyti faktai leidžia neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį ir jį charakterizuoja kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų.
3. Pareiškėjas A. B. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Teismas nusprendė atleisti pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo, įvertinęs visumą aplinkybių: šaudmenys buvo įgyti teisėtai (aplinkybę, kad jie liko pas pareiškėją, teismas įvertino kaip iš tarnybos policijoje išėjusio pareigūno ir jo tarnybinį ginklą priėmusio pareigūno abipusį neatidumą); šaudmenis laikė rakinamame seife kartu su ginklais, kuriems laikyti (nešiotis) turėjo leidimą; galėjo teisėtai disponuoti žymiai didesnio kalibro šaunamaisiais ginklais; ketinimai panaudoti be leidimo laikytus šaudmenis nenustatyti; realus žalos visuomenei atsiradimo pavojus nenustatytas.
3.2. Atsakovas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, pažeidė pareigą motyvuoti administracinį sprendimą. Atsakovo skundas grindžiamas išimtinai formaliu požiūriu į asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sąvoką ir neteisingai vertinant BK įtvirtintą veikos mažareikšmiškumo esmę.
3.3. Vilniaus AVPK sprendimo aprašomojoje dalyje perrašytos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies tiek 5 punkto, tiek ir 7 punkto normos, o rezoliucinėje dalyje buvo remiamasi tik Įstatymo18 straipsnio 2 dalies 7 punktu. Dėl to, pareiškėjui buvo apsunkinta galimybė suvokti Vilniaus AVPK sprendimo priėmimo pagrindus ir jį ginčyti. Vilniaus AVPK sprendimas be motyvų.
3.4. Sistemiškai aiškinant Įstatymo 40 straipsnio nuostatas yra akivaizdu, kad leidimas ginklams bei šaudmenims yra naikinamas tais atvejais, kai asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjas yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl to, kad jo seife pamiršti ir saugiai laikyti 8 vienetai šovinių niekam nekėlė jokios grėsmės, buvo įgyti teisėtai ankstesnėje tarnyboje policijoje.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 10 d. sprendimu atsakovo Vilniaus AVPK skundą tenkino iš dalies, panaikino tiek Komisijos sprendimą, tiek Vilniaus AVPK sprendimą.
5. Įvertinęs Įstatymo 40 straipsnio 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 18 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintą reguliavimą, teismas pažymėjo, kad leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimui pakanka Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytų sąlygų atsiradimo. Pareiškėjas iš esmės atitiko Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytas sąlygas. Vilniaus AVPK sprendimas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 9 dalies ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų reikalavimus.
6. Teismas pažymėjo, kad Įstatyme nėra įtvirtina Vilniaus AVPK teisė, esant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 18 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytoms sąlygoms, nepanaikinti leidimo laikyti (nešiotis) ginklą. Taip pat Įstatyme nėra įtvirtina Vilniaus AVPK teisė įvertinti asmens individualią situaciją, vertinti dar kokias nors kitas aplinkybes nei tas, kurios nurodytos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 18 straipsnio 2 dalies 7 punkte.
7. Teismas, atsižvelgdamas į BK 37 straipsnio nuostatas, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-988/2022, Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Įstatymo tikslą, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą proporcingumo principą, sprendė, kad pareiškėjui išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0008833 panaikinimas būtų neproporcinga priemonė, varžanti pareiškėją akivaizdžiai labiau negu reikia Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytam tikslui pasiekti, užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, todėl panaikino Vilniaus AVPK sprendimą. Teismas taip pat panaikino Komisijos sprendimą dėl to, kad nesutiko su jame išdėstytais motyvais, kuriais remdamasi Komisija panaikino Vilniaus AVPK sprendimą.
III.
8. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 10 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus AVPK sprendimo panaikinimo ir palikti jį galioti.
9. Atsakovo apeliacinis skundas, be atsakovo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytų aplinkybių, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Įstatymo leidėjas nustatė griežtus reikalavimus asmenų elgesiui laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus ir juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas. Tik nesant ginčo santykius reglamentuojančio įstatymo teismas galėjo vadovautis kitais teisės principais. Teismas skundžiamame sprendime viršijo savo kompetenciją nustatęs, kad nepaisant to, jog Vilniaus AVPK sprendimas teisėtas, tačiau jis naikinamas. Teismas, nepagrįstai naudodamasis jam teisės aktų suteikta diskrecijos teise, priėmė neteisėtą sprendimą. Jeigu teismas manė, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 7 punkto ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos pareiškėjo atžvilgiu netaikytinos kaip neproporcinga priemonė, teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar minėtos Įstatymo nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
9.2. Dėl ginčijamame sprendime suformuoto precedento atsirastų situacija, kad viešojo administravimo subjektas veikdamas visiškai teisėtai, priimdamas pagrįstus ir motyvuotus sprendimus, vis tiek pažeistų teisės aktus, nes taip veikti imperatyviai įpareigoja Įstatymas. Negali atsirasti toks precedentas, pagal kurį teisę į visiškai teisėtą sprendimo priėmimą įgytų tik teismas.
9.3. Įstatymų leidėjas priimdamas Įstatymą manė, kad asmens individuali situacija nevertintina Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies kontekste, bei nereglamentavo jokių papildomų procedūrų asmens individualiai situacijai įvertinti. Pirmosios instancijos teismas peržengė savo diskrecijos teisę aiškindamas Įstatymą priešingai nei nustatė įstatymų leidėjas.
k o n s t a t u o j a:
IV.
11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2023 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 21RE-268(AG-191/07-2023), kuriuo buvo panaikintas Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos viršininko 2022 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 22-IL-10-00228-e „Dėl A. B. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Pirmosios instancijos teismas atsakovo skundą tenkino iš dalies. Teismas Komisijos sprendimą panaikino, konstatavęs, kad Komisija nepagrįstai sprendė, jog Vilniaus AVPK sprendimas yra neišsamus ir nepakankamai motyvuotas. Tačiau teismas, nors ir kitais nei Komisija argumentais, taip pat panaikino Vilniaus AVPK sprendimą, iš esmės konstatavęs, kad, nepaisant to, jog Vilniaus AVPK sprendimas priimtas nepažeidžiant įstatymų, pareiškėjui išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimas būtų neproporcinga priemonė, varžanti pareiškėją akivaizdžiai labiau negu reikia Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytam tikslui pasiekti.
13. Atsakovas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Jo nuomone, teismas panaikinęs laikantis Įstatymo nuostatų priimtą Vilniaus AVPK sprendimą peržengė savo diskrecijos ribas. Atsakovo įsitikinimu, teismas, manydamas, kad ginčui aktualios imperatyvios Įstatymo nuostatos neproporcingai apriboja pareiškėjo teises, privalėjo nustatyta tvarka kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad pastarasis įvertintų tokių Įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, tačiau to nepadarė.
14. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą paprastai tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikinamas, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.
15. Vilniaus AVPK sprendimu pareiškėjo leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 7 punktu, nustačius, kad 2022 m. lapkričio 22 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-988/2022 pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla buvo nutraukta. BK 253 straipsnio „Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis“ 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) nustatyta, kad tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
16. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2021 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. XIV-283 redakcija) leidimų nešiotis ir leidimų laikyti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B, C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas atsiradus šio įstatymo <...> 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 9 punktą, numatytoms sąlygoms. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, ir po asmens teistumo išnykimo arba panaikinimo nepraėjo 15 metų. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, dėl šios dalies 1–5 punktuose nurodytų nusikaltimų <...> atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK nustatytais pagrindais ir nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai.
17. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad:
17.1. 2022 m. lapkričio 22 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-988/2022 pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) dėl mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla buvo nutraukta. Nuosprendį priėmęs teismas nustatė, kad: pareiškėjas neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė 8 vienetus pramoninės gamybos, 5,45 mm kalibro kovinius „5,45x18 PSM“ šovinius; šiuos šaudmenis pareiškėjas įsigijo teisėtai, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, o jie buvo grąžinti tiek dėl pareiškėjo, tiek dėl pareigūnų, priimančių ginklus, neatidumo; šaudmenys buvo surasti seife su dar kitais ginklais ir šaudmenimis, kuriems pareiškėjas leidimą turėjo; pareiškėjas galėjo teisėtai disponuoti didesnio kalibro šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis. Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, kad nors pareiškėjo veiksmai atitinka BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertintina kaip nusikaltimas, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas BK 37 straipsnyje įtvirtintu pagrindu.
17.2. BK 253 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) numatyta didžiausia bausmė – laisvės atėmimas iki penkerių metų, t. y. viršija 3 metus laisvės atėmimo.
18. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimus). Oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, pagal kurias įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytinos ir pagal įstatymą įgytai teisei įsigyti ir turėti tam tikrus ginklus ir šaudmenis (2020 m. birželio 5 d., 2023 m. vasario 9 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą nustatyti leidimų įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, įstatyme turi nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos riboti šios teisės turėjimą visais tais atvejais, kai esama prielaidų manyti, kad asmuo, turėdamas šią teisę, galėtų kelti pavojų inter alia sau, kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai (inter alia nepaisant to, kada atsirado konkrečios priežastys, sudarančios prielaidas abejoti dėl galimo pavojaus, kurį asmuo, turėdamas teisę laikyti, nešiotis ginklus, keltų arba galėtų kelti sau, kitiems visuomenės nariams ar viešajai tvarkai) (2023 m. vasario 9 d. nutarimas).
19. Pabrėžtina, kad Įstatyme yra išsamiai išdiferencijuotos sąlygos bei nustatytas platus ratas atvejų, kada asmeniui gali būti panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis. Kartu aiškiai įtvirtinta įstatymų leidėjo valia nepriekaištingos reputacijos asmenimis nelaikyti asmenų, kurie dėl 18 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nurodytų nusikaltimų buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK nustatytais pagrindais (jei nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai). Įstatyme griežtai reglamentuotos aptariamos situacijos, neišskiriant konkrečių BK numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Taigi Įstatyme yra aiškiai įtvirtinta įstatymų leidėjo valia aptariamą teisinį reglamentavimą nustatyti ir asmenims, kurie atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo. Toks šių teisinių santykių reglamentavimas neduoda pagrindo išvadai, kad byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra priskiriamas asmenų grupei, kuriai taikytini išskirtiniai reikalavimai, lyginant su kitais asmenimis šių teisinių santykių srityje.
20. Iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto turinio matyti, kad reikalavimas panaikinti leidimą nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis, esant nagrinėjamai sąlygai, yra išreikštas imperatyviai, t. y. nesuteikiant kompetentingam viešojo administravimo subjektui teisės priimti kitokio pobūdžio sprendimo. Vadinasi, pagal Įstatyme įtvirtiną teisinį reguliavimą Vilniaus AVPK, nustatęs Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 18 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytų sąlygų egzistavimą, neturi veiksmų laisvės vertinti nusikaltimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, individualią situaciją ar dar kokias nors sąlygas, išskyrus tas, kurios aptartos minėtose Įstatymo nuostatose.
21. Nustatytas faktines aplinkybes įvertinus paminėto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuotina, jog nepaisant to, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu BK 37 straipsnio pagrindu yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, jis atitinka Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, todėl jis nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Vadinasi, nagrinėjamu atveju buvo pakankamas teisinis ir faktinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus AVPK ginčijamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
22. Įstatymo 40 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad sprendimas panaikinti leidimo nešiotis ginklus ar leidimo laikyti ginklus galiojimą turi būti motyvuotas Įstatymo 40 straipsnio 1–7 dalyse nurodytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi skundžiamo Vilniaus AVPK sprendimo turinį, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju Įstatymas nesuteikia teisės viešojo administravimo subjektui vertinti kokias nors kitas aplinkybes, nei numatytos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 18 straipsnio 2 dalies 7 punkte, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Vilniaus AVPK sprendimas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 9 dalies ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų reikalavimus – jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, sprendimo priėmimo motyvai, jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, kurios susietos su taikomomis teisės normomis.
23. Atsižvelgiant į tai, sutintina su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl Komisijos sprendimo panaikinimo. Kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl Vilniaus AVPK sprendimo panaikinimo.
24. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog pareiškėjui išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimas būtų neproporcinga priemonė, atsižvelgė į BK 37 straipsnio nuostatas, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-66-988/2022, Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Įstatymo tikslą ir Konstitucijoje įtvirtintą proporcingumo principą. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepaisė Įstatyme įtvirtintos įstatymų leidėjo valios ir iš esmės pritaikė neformalųjį teisingumą.
25. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiame teismo sprendime išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl Vilniaus AVPK sprendimo neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus juo paskirtos poveikio priemonės neteisingumo. Byloje duomenų, kad ginklų bei šaudmenų laikymas pareiškėjui būtų susijęs su jo sveikatos ir/ar gyvybės saugumu, nėra, t. y., tokios teisės iš pareiškėjo atėmimas, nekels pavojaus jo gyvybei ar sveikatai. Pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie nėra nepriekaištingos reputacijos. Taigi, įvertinus ginčo teisinių santykių pobūdį, individualios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nusikaltimo pobūdis ar pagrindas, pagal kurį pareiškėjas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nesudaro pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimas būtų neproporcinga priemonė.
26. Pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime mano, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas nesuteikia jam galimybės tinkamai įvertinti šioje byloje susiklosčiusių aplinkybių, t. y. nepaisant to, kad pagal paminėtą Įstatymo nuostatą pareiškėjas formaliai nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, teismui nesuteikiama galimybė atsižvelgti į, jo nuomone, visas reikšmingas aplinkybes, sudarančias pagrindą konstatuoti, kad paminėtų priežasčių nepakanka iš pareiškėjo atimant teisę įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad teismas iš esmės abejoja Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinto imperatyvaus teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai, inter alia jos 109 straipsnio 1 daliai, nes, jo nuomone, apriboja teismo teisę vykdyti teisingumą. Tokia išvada darytina ir įvertinus tikrinamame teismo sprendime nurodomas oficialiosios Konstitucinio Teismo doktrinos nuostatas (žr., pvz., tikrinamo teismo sprendimo 39.1–39.6 p.), kurios iš esmės susijusios ne su teismo diskrecija vykdyti neformalųjį teisingumą, o su įstatymų leidėją įpareigojančiais konstituciniais imperatyvais. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl ginčui taikytinų Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, kaip numatyta ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje.
27. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad jai, priešingai nei pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonės dėl ginčui taikytinų Įstatymo nuostatų ginčui aktualiu aspektu atitikties Konstitucijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, kuris, be kita ko, grindžiamas šioje nutartyje pateiktais, todėl nebekartojamais argumentais, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nėra pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas proporcingumo principas, šiuo teisiniu reguliavimu asmens teisės nėra varžomos akivaizdžiai labiau negu reikia Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytam tikslui pasiekti.
28. Nurodant Vilniaus AVPK sprendimo priėmimo metus yra įsivėlusi techninė klaida, t. y. vietoj 2022 m. turėtų būti 2023 m. Teisėjų kolegija, įvertinus proceso šalių paaiškinimus, ir Vilniaus AVPK sprendimo priėmimo aplinkybes, konstatuoja, kad paminėta techninė klaida esminės įtakos šio administracinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi.
29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tikrinamame teismo sprendime pagrįstai panaikino Komisijos sprendimą, tačiau nepagrįstai panaikino skundžiamą Vilniaus AVPK sprendimą. Atsižvelgus į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas naujai išdėstant jo rezoliucinės dalies pirmas tris pastraipas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 10 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinės dalies pirmas tris pastraipas išdėstant taip:
„Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą patenkinti.
Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2023 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 21RE-268(AG-191/07-2023)“.
Nutartis neskundžiama.