Administracinė byla Nr. eA-2290-815/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02923-2024-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo U. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Liunetė“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas U. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 24S133743 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
2.1. Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 23S136532 pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris pareiškėjui įteiktas 2023 m. rugsėjo 11 d. ir galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 29 d. (toliau – ir Leidimas).
2.2. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 15 d. įsidarbino uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Liunetė“ (toliau – ir Bendrovė) betonuotoju, darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis – 1 241 Eur. Pareiškėjas darbo funkcijas atliko sąžiningai, tikėjosi, kad darbdavys mokės nustatytą darbo užmokestį, stengėsi turėti pakankamai pajamų, reikalingų pragyvenimui, todėl įsiregistravo kaip individualią veiklą vykdantis asmuo.
2.3. Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad nepakanka piniginių lėšų pragyvenimui bei, kad buvo teikiama tikrovės neatitinkanti informacija, nėra proporcingas. Darbdavys nemokėjo sulygto darbo užmokesčio ne nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių. Migracijos departamentas neinformavo apie numatomą panaikinti leidimą, nesiuntė jokių pranešimui ar įspėjimų, neprašė pateikti papildomos informacijos ar paaiškinimo. Sprendimas neatitinka proporcingumo bei gero administravimo principų.
4. Migracijos departamento atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
4.1. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu 2023 m. rugpjūčio 28 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 29 d. Pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. rugsėjo 15 d.
4.2. Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 1 241 Eur darbo užmokestis. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę ir patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjui nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (mokėtas daug mažesnis darbo užmokestis), todėl Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas faktiškai nedirbo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
4.3. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytos pragyvenimo lėšos – 1 241 Eur Bendrovės mokamas darbo užmokestis per mėnesį (kai pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje 2023 m. yra 840 Eur). Nustačius, kad pareiškėjas nustatyto dydžio pragyvenimo lėšų negauna, Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
4.4. Pareiškėjas neneigia, kad nei 1 241 Eur mėnesinis atlyginimas Bendrovėje (vienintelės Migracijos departamentui nurodytos pareiškėjo pragyvenimo lėšos), nei minimali mėnesinė alga (840 Eur) nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo, nebuvo mokama, todėl yra imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
4.5. Nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl pareiškėjui nemokamo 1 241 Eur mėnesinio atlyginimo ir nepakankamų pragyvenimo lėšų) Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos.
II.
6. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. liepos 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo U. G. skundą.
7. Teismas nustatė, kad:
7.1. Pareiškėjas yra Azerbaidžano pilietis. Per Lietuvos migracijos informacinės sistemą (MIGRIS) pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu – betonuotoju, pareiškėjui mokant 1 241 Eur mėnesinį atlyginimą. Tarpininkavimo rašte nurodyta, kad su pareiškėju ir Bendrove bus sudaryta neterminuota darbo sutartis, pareiškėjas dirbs betonuotoju ir bus mokamas 1 241 Eur mėnesinis atlyginimas.
7.2. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu (ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas) ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas).
7.3. Pareiškėjas turėjo nacionalinę vizą nuo 2023 m. birželio 8 d. iki 2023 m. rugpjūčio 28 d., leidimas laikinai gyventi išduotas 2023 m. rugpjūčio 29 d. ir nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas įdarbintas Bendrovėje. Sodros duomenimis išmokos pareiškėjui sudarė: už 2023 m. rugsėjo mėn. – 438 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 406,45 Eur, už 2023 m. lapkričio mėn. – 427 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 1074,46 Eur, už 2024 m. sausio mėn. – 407 Eur, už 2024 m. kovo mėn. – 1081,02 Eur, už 2024 m. balandžio mėn. – 1077,20 Eur. 2024 m. vasario mėn. pareiškėjui darbo užmokestis nemokėtas. Nuo 2023 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas yra registruotas kaip individualią veiklą vykdantis asmuo.
7.4. Sprendimu pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 str. 1 d. nustatyti pagrindai) ir 35 straipsnio 1 dalies 2 (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai <...>) ir 5 (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi <...>) punktais. Sprendime, įvertinus, kad pareiškėjui anksčiau leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, Lietuvos Respublikoje įdarbintas nuo 2023 m. rugsėjo 15 d., prieita prie išvados, kad pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.
8. Teismas, įvertinęs ginčo santykiams aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, o išimčių, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatyta.
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyta, jog pragyvenimo lėšų šaltinis – darbo sutartis, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad Bendrovė pareiškėjui laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2024 m. gegužės 29 d. (duomenų tikrinimas Sodros duomenų sistemoje) nustatyto darbo užmokesčio nemokėjo (mokėtas daug mažesnis darbo užmokestis). Teismas konstatavo, kad duomenų apie ginčus dėl mokėto darbo užmokesčio dydžio nepateikta.
10. Teismas pažymėjo, kad užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją. Teismas sprendė, kad pareiškėjui nepateikus duomenų apie kitas gaunamas pajamas (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Migracijos departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.).
11. Teismas teigė, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė kilusius neaiškumus (pvz., dėl darbo sutarties nuostatų ir (ar) (ne)mokėto darbo užmokesčio) išsiaiškinti, ar kreipėsi į įmonės atstovus ir (ar) kitas institucijas.
12. Teismas pritarė Migracijos departamento išvadoms, kad pareiškėjo deklaruojamas tikslas dirbti Lietuvoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Įstatymo 44 straipsnio nuostatas, neatitinka tikrovės, taip pat kad yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
13. Apibendrinęs teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.
III.
14. Pareiškėjas U. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Sprendimą panaikinti arba perduoti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
15. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tapačiais argumentais nurodytais skunde pirmomsios instancijos teismui. Be kita ko, pareiškėjas nurodo:
15.1. Darbo krūvio paskirstymas yra darbdavio prerogatyva, todėl pareiškėjas negali būti atsakingas už tai, kad darbo krūvis nebuvo pakankamas ar, kad darbdavys nutraukė darbo sutartį su darbuotoju. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad net ir esant neatitikimui Įstatymo keliamiems reikalavimams, leidimas gyventi neprivalo būti automatiškai naikinamas, jeigu šis neatitikimas atsirado ne dėl užsieniečio kaltės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nežinojo ir negalėjo numatyti nei, tai, kad darbdavys jam mokės mažesnį nei darbo sutartyje nurodytą ir sulygtą darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas nevertino šių aplinkybių, nurodė, kad neva darbo santykių nutraukimas nėra šios bylos dalykas ir ignoravo suformuotą teismų praktiką.
15.2. Pareiškėjo santykis su Lietuva yra ilgalaikis, tamprus. Pareiškėjas šiuo metu vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą ir tam turi išduotą licenciją, suteikiančią teisę vykdyti minėtą veiklą, o kiekvieną mėnesį gaunamas darbo užmokestis sudaro apie 2 000 – 3 000 Eur, t.y. daugiau nei 3 kartus didesnis nei MMA.
15.3. Atsakovo Sprendimas neatitinka teismų praktikos, reikalaujančios konstatuoti ne formalųjį, o realųjį (esminį) atitikimą ar neatitikimą keliamiems reikalavimams, įskaitant neatitikimo priežastį.
15.4. Migracijos departamentas netinkamai taikė atsakingo valdymo principą ir kitus iš jo išplaukiančiais principus, kaip viešojo administravimo institucija, turėjo tinkamai įvertinti visas faktines aplinkybes ir pareiškėjo situaciją, o to nepadaręs, priėmė nepagrįstą Sprendimą.
15.5. Atsakovas apsiribojo pareiškėjui nepalankiais duomenimis iš Sodros informacinės sistemos ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką. Atsakovo atliktas patikrinimas nebuvo išsamus, padarytos išvados nepagrįstos surinktų įrodymų visuma, neteisingai aiškinamos ir taikomos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
15.6. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti žodinius paaiškinimus teismo posėdžio metu ir pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, tuo iš esmės pažeisdamas pareiškėjo teisę būti išklausytam, taip pat pažeidė šalių lygiateisiškumo prieš įstatymą ir teismą, bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo ir žodiškumo principus bei pareiškėjo procesines teises.
16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė praleidęs terminą, kuris nebuvo atnaujintas.
k o n s t a t u o j a:
18. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 24S133743, kuriuo pareiškėjui U. G. panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir pritaręs Migracijos departamento išvadoms, kad pareiškėjo deklaruojamas tikslas dirbti Lietuvoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Įstatymo 44 straipsnio nuostatas, neatitinka tikrovės, taip pat kad yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, teigia, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, be to, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, pažeidė nagrinėjimo teisme betarpiškumo ir žodiškumo principus bei pareiškėjo procesines teises.
21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Nagrinėjamos bylos kontekste visų pirma primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu.
24. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
25. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 p.).
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos nuostatos yra imperatyvios, pakanka vieno iš pagrindų panaikinti leidimą laikinai gyventi. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pirmiausia mano esant tikslinga pasisakyti dėl Leidimo panaikinimo pagrindo – asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
27. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, nurodytų šios nutarties 7.1 – 7.3 punktuose. Kaip minėta, pareiškėjui Leidimas išduotas darbo Bendrovėje pagrindu. Byloje taip pat nustatyta, kad Sodros duomenimis išmokos pareiškėjui sudarė: už 2023 m. rugsėjo mėn. – 438 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 406,45 Eur, už 2023 m. lapkričio mėn. – 427 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 1074,46 Eur, už 2024 m. sausio mėn. – 407 Eur, už 2024 m. kovo mėn. – 1081,02 Eur, už 2024 m. balandžio mėn. – 1077,20 Eur. 2024 m. vasario mėn. pareiškėjui darbo užmokestis nemokėtas. Nuo 2023 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas yra registruotas kaip individualią veiklą vykdantis asmuo.
28. Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur, nuo 2024 m. sausio 1 d. – 924 Eur). Byloje nustatyta, šių aplinkybių neginčija ir pareiškėjas, kad kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 1 241 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas ne tik negauna darbo užmokesčio nurodyto prašyme bei tarpininkavimo rašte, tačiau gaunamas vidutinis darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nustačius minėtą Leidimo panaikinimo pagrindą, konstatuotina, kad ginčijamu Sprendimui pareiškėjui išduotas Leidimas panaikintas pagrįstai ir teisėtai.
29. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo suformuotą teismų praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2394-552/2020, 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad cituojamų bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios ar panačios, todėl remtis šiomis bylomis priimant sprendimą nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą. Be kita ko, Migracijos departamentas, įvertinęs išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, nacionalines vizas, darbą Bendrovėje, kad nenustatyta, jog pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, konstatavo, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuva yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas surinko visą medžiagą, reikalingą Sprendimui priimti, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo nuomone, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017, 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, Migracijos departamentas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, pakankamas priimti pagrįstą ir teisėtą administracinį Sprendimą šioje byloje.
32. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jo teisės būti išklausytam, bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo ir žodiškumo principų pažeidimais, pažymi, kad ABTĮ 78 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, o 6 dalyje nurodyta, jog byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde (prašyme, pareiškime) prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, o Migracijos departamentas atsiliepime su rašytiniu procesu taip pat sutiko, taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepažeidė ABTĮ nustatytos tvarkos. Atsižvelgdamas į proceso šalių išsakytą poziciją dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, pirmosios instancijos teismas organizavo bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka (2024 m. liepos 10 d. nutartis siūlyti teismo pirmininkui skirt bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, 2024 m. liepos 12 d. pranešimas apie bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė, kad po skunde išsakyto sutikimo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, pareiškėjas pakeitė savo nuomonę šiuo aspektu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats pasirinko savo teisių gynybos būdą, todėl prisiima su tuo susijusias pasekmes, todėl apeliaciniame skunde išsakyti argumentai, kad byla nebuvo išnagrinėta žodine proceso tvarka, nėra pagrindas šiuo aspketu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
33. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija