Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 129, 140 IR 163 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-327
2017 m. gegužės 31 d. Nr. 394
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. SV-S-159 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129, 140 ir 163 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-327 (toliau – Įstatymo projektas), tačiau siūlyti jį tobulinti atsižvelgiant į toliau išdėstytas pastabas ir pasiūlymus:
1. Nusikalstamų veikų baudžiamumas, sankcijoje numatytos bausmių rūšys ir dydžiai nustatomi išsamiai įvertinus šių nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Tikslinant nusikalstamų veikų baudžiamumą, turėtų būti laikomasi racionalumo ir proporcingumo principų reikalavimų, taip pat siekiama baudžiamųjų sankcijų tarpusavio darnos baudžiamajame įstatyme. Būtent proporcingumo reikalavimas yra laikomas ultima ratio principo konstituciniu pagrindu, reikalaujančiu, kad intervencija į žmogaus teises šiuo aspektu būtų minimali. Proporcingumo principo svarba kuriant baudžiamuosius įstatymus akcentuojama ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Pagal ją „įtvirtintos bausmės neturi būti griežtesnės negu reikia, jog padaręs nusikaltimą asmuo pasitaisytų, t. y. ateityje nebenusikalstų“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“), o „už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija), 43 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).
Jeigu būtų pritarta Įstatymo projekto 3 straipsnio siūlymui už piktnaudžiavimą tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) 163 straipsnis) nustatyti 8 metų laisvės atėmimo bausmę, ši veika pagal pavojingumo pobūdį taptų pavojingesnė už tokias Baudžiamajame kodekse kriminalizuotas veikas kaip nužudymas labai susijaudinus (130 straipsnis), naujagimio nužudymas (131 straipsnis), kvalifikuotas nesunkus sveikatos, įskaitant mažamečio, sutrikdymas (138 straipsnio 2 dalis), išžaginimas (149 straipsnio 1 dalis), seksualinis prievartavimas (150 straipsnio 1 dalis) ir panašiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad piktnaudžiavimo tėvų ar kitų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis veiksmai siejami ne tik su fiziniu, bet ir su psichiniu neteisėtu poveikiu, todėl šių veiksmų pavojingumas tam tikrais atvejais gali labai skirtis. Tačiau, nepaisant šių veiksmų skirtingo pavojingumo, Įstatymo projektu visi tokie veiksmai prilyginami sunkiam nusikaltimui. Dėl šių priežasčių Baudžiamojo kodekso 163 straipsnio sankciją siūloma konstruoti taip, kad ji būtų suderinta su konstitucinio proporcingumo principo reikalavimais.
2. Pažymėtina, kad visi galiojančio Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje nurodyti nužudymą kvalifikuojantys požymiai yra lygiaverčiai ir vienodai pavojingi. Dėl to Įstatymo projektu siūlomas vieno iš šių požymių prioritetizavimas sumenkintų visus kitus nužudymą kvalifikuojančius požymius. Be to, Įstatymo projektu siūlomas mažamečio nužudymo išskyrimas iš nužudymą kvalifikuojančių požymių sąrašo neturės esminės įtakos baudžiamosios atsakomybės praktiniam įgyvendinimui, nes galiojančio Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje už mažamečio nužudymą jau numatyta griežčiausia laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.
3. Įstatymo projektu griežtinant baudžiamąją atsakomybę už Baudžiamojo kodekso 129 straipsnyje nurodytą mažamečio nužudymą, kartu sistemiškai neperžiūrimas kitų šiame skyriuje nurodytų nusikalstamų veikų baudžiamumas (pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnio 2 dalis ir panašiai).