Administracinė byla Nr. eA-535-624/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03611-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Medaus pirkliai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Medaus pirkliai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo – likviduojama dėl bankroto viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“) dėl sprendimo panakinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Medaus pirkliai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2018 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 105 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patvirtintas Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyrio 2018 m. rugpjūčio 21 d. patikrinimo aktas Nr. K-42 (toliau – ir Patikrinimo aktas) dėl pareiškėjui priskaičiuoto 65 051 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotėmis 2013–2015 metais; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjo iš viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau ir – PTO) gauti patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą 2013–2015 metais nuo 2017 m. gruodžio 18 d. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) direktoriaus sprendimo Nr. VR-17.5-82 (toliau ir – Vilniaus RAAD sprendimas) priėmimo dienos yra laikomi netekę galios. Pareiškėjas iki patikrinimo pradžios, t. y. 2018 m. rugpjūčio 14 d., nepatikslino Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013–2015 metus (toliau – ir Deklaracijos). Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Apskaičiavimo aprašas) 7 punktu, mokesčio per 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiuota suma yra 65 051 Eur. Pareiškėjas nesutiko su Patikrinimo aktu ir pateikė dėl jo pastabas. Atsakovas Sprendimu nurodė pareiškėjui ne vėliau kaip per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos susimokėti 65 051 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Pareiškėjo manymu, Sprendimas ir jo pagrindu pateiktas nurodymas susimokėti mokestį yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.
2.2. Dėl Vilniaus RAAD sprendimo neteisėtumo, kuriuo pagrįstas Patikrinimo aktas ir Sprendimas, pareiškėjas, taip pat ir PTO yra pateikę skundus Vilniaus apygardos administraciniame teisme (toliau – ir VAAT) administracinėse bylose Nr. el-1527-244/2018 ir Nr. el-1570-789/2018, kuriose reikalaujama panaikinti Vilniaus RAAD sprendimą. Kol vyksta ginčas teisme, negalima sutikti, kad pareiškėjui PTO išduoti patvirtinimai yra netekę galios ir pareiškėjas privalėjo patikslinti Deklaracijas. Esminį poveikį pareiškėjo ūkinei veiklai darančios priemonės pritaikytos nesant įstatyminio pagrindo. Neatsižvelgta, kad Vilniaus RAAD priimdamas sprendimą viršijo savo kompetenciją, kadangi iki 2016 m. vasario 4 d. teisės aktai nenumatė galimybės panaikinti PTO išduotų patvirtinimų. Vilniaus RAAD sprendimas priimtas remiantis galimai neteisėtu Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo nuostatų pakeitimu ir taikymu. Vilniaus RAAD sprendimas ir Sprendimas priimti remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 papunkčio nuostatomis, kurios neturi įstatyminio pagrindo. Pareiškėjas tinkamai įvykdė visus atliekų tvarkymą reguliuojančių teisės aktų reikalavimus, todėl jam nepagrįstai atgaline data (už 2013–2015 metus) panaikinta mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis lengvata. Atsakovas Sprendimu patvirtindamas mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis atliko neteisėtą atsakomybės perkėlimą ir sankciją taikė sąžiningai įmonei už su ja jokiais teisiniais ryšiais nesusijusių asmenų nusikalstamą veiką. Patikrinimo akte apskaičiuotą ir Sprendimu patvirtintą mokestį turi sumokėti galimai nusikalstamas veikas atlikę ar aplaidžiai veikę asmenys ir ši pareiga negali būti perkelta sąžiningai veikusiems subjektams. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie jo teises ir pareigas tiesiogiai įtakojančius tyrimus, o Vilniaus RAAD sprendimas, kuriuo remiantis buvo panaikinti pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai ir atliktas patikrinimas bei surašyti Patikrinimo aktas ir Sprendimas, yra nemotyvuotas. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad atitinkama sistema, kurios priežiūros pareiga tenka būtent valstybei, veiks tinkamai bei leis pasinaudoti suteiktomis mokestinėmis lengvatomis. Atsakomybė už pakuočių atliekas turėtų būti laikoma pasibaigusia jų sutvarkymo organizavimą perdavus gamintojų ir importuotojų organizacijai, kadangi valstybė prisiėmė pareigą kontroliuoti į atliekų tvarkytojų sąrašą įrašytų atliekų tvarkytojų veiklą; Vilniaus RAAD sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisei, nes Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad valstybė negali įgyti naudos dėl to, kad ji pati netinkamai (ar nevisiškai) įgyvendina ES teisę.
2.3. Dėl galimai nusikalstamų veikų yra pradėti ikiteisminiai tyrimai ir kitos administracinės bylos. Taigi PTO yra apskundusi „Metrail“ pažymų panaikinimo faktą ir kol nėra teismo sprendimo, negalima vienareikšmiškai sutikti, kad pareiškėjas apskųsto Vilniaus RAAD sprendimo pagrindu turi pareigą deklaruoti ir mokėti mokestį. Priešingai, tiek pareiškėjas PTO, tiek trečiaisiais asmenimis į bylą Nr. el-1570-789/2018 įtraukti kiti gamintojai ir importuotojai vienareikšmiškai teigia, kad priėmus Vilniaus RAAD sprendimą buvo nepagrįstai panaikinti PTO išduoti patvirtinimai. Taigi pareiškėjui nepagrįstai buvo panaikinta lengvata ir Vilniaus RAAD sprendimas priimtas nesant pareiškėjo kaltės. Nepaisant to, kad dėl Vilniaus RAAD sprendimo teisėtumo, kurio pagrindu panaikinti metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą gauti patvirtinimai, šiuo metu vyksta teisminiai ginčai, atsakovas vis tiek pradėjo pareiškėjo patikrinimą bei surašė Patikrinimo aktą bei jo pagrindu priėmė Sprendimą. Administracinėje byloje Nr. el-1570-789/2018 tarp bylos šalių vyksta intensyvios derybos ginčą išspręsti taikiai. Taikaus ginčo sprendimo atveju tikėtina, kad pareiškėjui apskritai neliktų pareigos tikslinti Deklaracijas ir mokėti taršos mokestį. Lygiai tas pats būtų, jeigu teismas panaikintų Vilniaus RAAD sprendimą. Tuo tarpu patikslinus Deklaracijas ir sumokėjus mokestį iškyla grėsmė, kad pasibaigus mokestinei senačiai jis gali būti prarastas. Taigi Sprendime ir Patikrinimo akte visiškai nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjas privalėjo patikslinti Deklaracijas, kadangi PTO išduoti patvirtinimai laikomi netekę galios priėmus Vilniaus RAAD sprendimą. Pareiškėjas turi teisę nuspręsti ar koreguoti deklaracijas ir mokėti mokestį, ar ginti savo teises teisme, ką šiuo atveju ir daro – gina savo teises teikdamas šį skundą, taip pat prisidėdamas prie Vilniaus RAAD sprendimo ginčijimo administracinėje byloje Nr. el-1570-789/2018, todėl vien pats faktas, kad „Metrail“ išduotos pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančios pažymos buvo panaikintos, savaime nereiškia, kad pareiškėjas turi pareigą deklaruoti mokesčius.
2.4. Iš Vilniaus RAAD sprendimo turinio suprantama, jog patvirtinimų pripažinimas negaliojančiais sąlygoja mokestinės prievolės atsiradimą ir sudaro pagrindą teigti, jog gamintojas-importuotojas pažeidė savo įstatyminę pareigą sutvarkyti pakuočių atliekas, kad būtų įvykdyta Vyriausybės nustatyta pakuočių atliekų tvarkymo užduotis. Sprendimas, kurio pagrindu pareiškėjas turės sumokėti 65 051 Eur mokesčius, sukuria reikšmingas neigiamas pasekmes pareiškėjui. Didžiuliai finansiniai nuostoliai, kuriuos pareiškėjas turės padengti, apsunkins pareiškėjo veiklą. Tiek Vilniaus RAAD sprendimo, tiek Sprendimo priėmimas sietinas su PTO (atitinkamai ir su
UAB „Metrail“), o ne pareiškėjo teisės aktuose įtvirtintų įsipareigojimų netinkamu vykdymu, todėl toks pareiškėjo teisių ir laisvių (apskaičiuoto mokesčio sumokėjimas) suvaržymas yra neproporcingas ir prieštarauja pagrindiniams teisės principams. Atsakovas, priimdamas šiuos sprendimus ir panaikindamas dokumentus, kurie pagrindžia pareiškėjo teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, pritaikė poveikio priemonę, darančią esminį poveikį ūkinei veiklai, tačiau nenurodė tokios priemonės (mokestinės lengvatos panaikinimo) įstatyminio pagrindo.
2.5. Vilniaus RAAD sprendime nurodoma Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (Tvarkos aprašas dėl įrodančių dokumentų) 55 punkto redakcija, pagal kurią neva tai atsakovas galėjo panaikinti patvirtinimus, atsirado praėjus keliems metams po patvirtinimų išdavimo, t. y. 2017 m. vasario 15 d., kai įsigaliojo aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-736 ir minėtame tvarkos apraše buvo įtvirtinta nuostata dėl pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų panaikinimo. Iki 2017 m. vasario 15 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai patvirtinimai buvo ir galėjo būti išduoti pagal Tvarkos aprašą dėl įrodančių dokumentų ir gamintojai bei importuotojai (įskaitant ir pareiškėją) gautais patvirtinimais pasinaudojo, pateikdami mokesčių už aplinkos teršimą deklaracijas, nei vienas teisės aktas nenumatė teisės ar galimybės Vilniaus RAAD ar kitoms valstybės institucijoms panaikinti gamintojų ir importuotojų organizacijų gamintojams ir importuotojams išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Ir tik priėmus Tvarkos aprašo dėl įrodančių dokumentų pakeitimus, įsigaliojusius 2017 m. vasario 15 d., bei praėjus daugiau nei pusmečiui nuo šio pakeitimo įsigaliojimo, valstybės institucijos ėmėsi „atgalinio“ teisės akto nuostatų taikymo ir atliko veiksmus, skirtus panaikinti pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus, kurie buvo išduoti už 2013–2015 metus. Tokia situacija yra nesuderinama su konstituciniais teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais ir jos rezultate priimti Vilniaus RAAD sprendimas ir Sprendimas negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Patikrinimo akte ir Sprendime nebuvo teisinio pagrindo remtis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu, todėl Sprendimu patvirtinta Patikrinimo akto išvada, kad pareiškėjas nepatikslino Deklaracijų ir turi sumokėti mokestį už aplinkos teršimą, negali būti laikoma pagrįsta ir motyvuota. Administracinė byla Nr. el-1570-789/2018 sustabdyta. Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas nesivadovaujant gero administravimo principais, taip pat asmens teisės į gynybą principu, kadangi atsakovas privalėjo, net ir nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, ad hoc užtikrinti pareiškėjo teises Vilniaus RAAD sprendimo priėmimo proceso metu – informuoti apie vykstantį patikrinimą ir Vilniaus RAAD sprendimo priėmimo procesą, suteikti galimybę būti išklausytam ir kt., tačiau to nepadarė. Priimant Vilniaus RAAD sprendimą buvo atlikti formalūs veiksmais bei pažeistos pareiškėjo esminės konstitucinės teisės, todėl akivaizdu, kad toks sprendimas negali būti laikomas teisėtu, kas reiškia, kad juo vadovaujantis priimtas Sprendimas taip pat yra neteisėtas.
2.6. Pareiškėjas tinkamai įvykdė visus atliekų tvarkymą reguliuojančių teisės aktų reikalavimus, todėl jam nepagrįstai atgaline data (už 2013–2015 metus) panaikinta mokesčio lengvata. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 21 d. su PTO sudarė sutartį Nr. PTO/13/008 dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo (toliau – ir Sutartis). Pareiškėjas atliko visus veiksmus, kurių reikalavo teisės aktai ir tinkamai įgyvendino su atliekų tvarkymu susijusius įsipareigojimus. Taigi pareiškėjas sąžiningai įgijo teisę į mokesčio lengvatą, o PTO išdavė pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus. Pareiškėjas už pakuočių atliekų tvarkymą sumokėjo PTO. Iš Vilniaus RAAD sprendimo matyti, kad patvirtinimai, kuriuos išdavė PTO, yra panaikinti išimtinai dėl to, kad PTO šiuos dokumentus išdavė remiantis atliekų tvarkytojo (UAB „Metrail“) išrašytais dokumentais, o šie UAB „Metrail“ išduoti dokumentai Vilniaus RAAD sprendimais yra pripažinti negaliojančiais. Vilniaus RAAD, atlikęs PTO patikrinimą, nenustatė PTO ar jos pavedimo davėjų, tarp jų ir pareiškėjo, veikloje jokių pažeidimų. Pareiškėjas nėra padaręs nei vieno teisės akto pažeidimo, susijusio su pakuočių atliekų tvarkymo organizavimu ir savo kaip gamintojo-importuotojo pareigomis. Sprendime dėl Patikrinimo akto tvirtinimo nebuvo įvertinta, kad pareiškėjas pareigą saugoti aplinką įvykdė. Patikrinimo aktas priimtas neatsižvelgiant, kad atsakomybė tretiesiems asmenims negali būti taikoma nevertinant dėl kokių priežasčių buvo panaikinti pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, kad jie ginčijami teisme, todėl ir anksčiau suteikta mokestinė lengvata buvo visiškai nepagrįstai panaikinta. Vertinant priimto Sprendimo pasekmes pareiškėjui akivaizdu, kad įpareigojimas sumokėti mokestį vykstant ginčui teisme dėl Vilniaus RAAD Sprendimo teisėtumo pažeidžia ne tik pareiškėjo verslo interesus ir kelia grėsmę dėl jo veiklos tęstinumo, bet ir pažeidžia teisinės valstybės pagrindinius principus. Tuo tarpu kontroliuojanti institucija lieka visiškai neatsakinga už savo pareigos nustatyti tikruosius teršėjus nevykdymą ir už nuostolių atsiradimą.
2.7. Iš faktinių aplinkybių spręstina, kad kompetentingos valstybės institucijos nevykdė arba netinkamai vykdė savo pareigas, neužtikrino efektyvios UAB „Metrail“ kontrolės ir jos vykdomos veiklos atitikties įstatymų normų reikalavimams. Būtent dėl šių subjektų aplaidžių veiksmų ir netinkamo funkcijų vykdymo PTO išduoti pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai (kurie išrašyti remiantis UAB „Metrail“ panaikintais įrodančiais dokumentais) buvo panaikinti. Dėl UAB „Metrail“ galimai nusikalstamos veiklos į teismus buvo kreiptasi dar 2015 m., tačiau nei valstybė, nei atitinkamos institucijos nesiėmė reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta sąžiningai veikiančių juridinių asmenų teisių apsauga. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie jo teises ir pareigas, turinčius tiesioginės įtakos tyrimams, o Vilniaus RAAD sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjas apie atliekamus valstybės įgaliotos institucijos veiksmus informuotas nebuvo. Dėl šios priežasties pareiškėjas neturėjo galimybės gauti informaciją, susipažinti su patikrinimo aktu, teikti paaiškinimus. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų ir pažeidžia gero administravimo principą, kadangi nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės normomis, o taikomos poveikio priemonės nėra motyvuotos. Atsakovui nepateikus duomenų, negalima konstatuoti, kad panaikinti būtent tie patvirtinimai, kurie PTO buvo išduoti pareiškėjui, kadangi nėra pagrindo preziumuoti, kad būtent pareiškėjo atliekos buvo tvarkomos pažeidžiant teisės aktus. valstybės nustatytas reguliavimas suponavo pareiškėjo lūkesčius dėl pateiktų UAB „Metrail“ pažymų (ir PTO patvirtinimų) atitikimo teisės aktų reikalavimams.
2.8. Pareiškėjo atsakomybė už pakuočių atliekas turėtų būti laikoma pasibaigusia jų sutvarkymo organizavimą perdavus gamintojų ir importuotojų organizacijai, kadangi valstybė prisiėmė pareigą kontroliuoti į atliekų tvarkytojų sąrašą įrašytų atliekų tvarkytojų veiklą.
UAB „Metrail“ pažymos už 2013–2015 metus buvo naikinamos tik 2017 metais, kas reiškia, kad Vilniaus RAAD tikrindamas UAB „Metrail“ veiklą savo pareigas vykdė aplaidžiai ir nenustatė jokių pažeidimų anksčiau arba apskritai nevykdė jokios UAB „Metrail“ kontrolės, nors būtent (ir išimtinai) Vilniaus RAAD buvo patikėtas atitinkamų asmenų kontrolės funkcijų atlikimas. Jeigu Vilniaus RAAD būtų tinkamai atlikinėjęs savo pareigas, pareiškėjas jau 2014 metais būtų žinojęs apie PTO ar UAB „Metrail“ darbo trūkumus ir vienareikšmiškai pasirinkęs kitą atliekų tvarkymo organizatorių. Vykęs patikrinimas, Patikrinimo akto ir Sprendimo surašymas turi būti pripažintas piktnaudžiavimu teise, trukdymu verslui ir prieštaraujantis pamatiniams teisinės valstybės principams.
3. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė:
3.1. Jeigu pareiškėjo skundo prašymas nebūtų tenkinamas, pareiškėjas prašo atleisti jį nuo mokėtino mokesčio už 2013–2015 metus arba sumažinti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu paskaičiuotą mokestį bent 10 kartų. Vien dokumentų (patvirtinimų) neteisingas surašymas neturėtų lemti pareiškėjui prievolės mokėti padidintą mokestį, jei nėra faktinių įrodymų apie nesutvarkytus atliekų kiekius. Pareiškėjui nustatyto mokesčio pavadinimas suponuoja, kad mokestis turi būti mokamas už teršimą, o ne už dokumentų (patvirtinimų) neteisingą surašymą. Be to, turi būti įvertinta, kad PTO, su kuria pareiškėjas buvo sudaręs sutartį, yra ne atliekų tvarkytojas, o tik VšĮ, kuri organizavo pakuočių atliekų tvarkymą, pakuočių atliekoms surinkti ir tvarkyti sutartiniais pagrindais pasitelkdama konkurso būdu atrinktus atliekų tvarkytojus, teisės aktų nustatyta tvarka turinčius teisę surinkti ir tvarkyti pakuočių atliekas bei teisę išrašyti pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, todėl už žalą turi atsakyti ją galimai padarę asmenys. Iš esmės PTO yra tik tarpininkas, neturintis kapitalo, ir negali garantuoti nuostolių padengimo kitai įmonei. Būtent valstybė turi prisiimti atsakomybę, jei nepasirūpino teisės aktais, kad tokios įmonės tarpininkai (ginčo laikotarpiu veikė tik dvi – PTO ir Žaliasis taškas) turėtų veiklos draudimus galimiems nuostoliams atlyginti dėl nesutvarkytų pakuočių. Be to, turi būti įvertinta, kad PTO yra likviduojama dėl bankroto ir pareiškėjas nebeturi jokių galimybių išsireikalauti iš šios organizacijos sumokėtų sumų, o taip pat reikalauti atlyginti kaip nuostolius priskaičiuotą mokestį. Aplinkos ministerija, kuriai pavaldus atsakovas, pripažįsta, kad ginčo mokesčio tarifas – 753 Eur/t 2013–2015 metais buvo 17 kartų didesnis už vidutinius metalinės pakuotės atliekų tvarkymo kaštus (44 Eur/t). Aplinkos ministerija Aiškinamajame rašte taip pat nurodė, kad kiti tuo metu, t. y. 2019 metais galiojantys mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis tarifai yra didesni vidutiniškai apie 4,2 karto už pakuočių atliekų tvarkymo vidutinius įkainius, kuriuos taiko gamintojų ir importuotojų organizacijos. Aplinkos ministerija nurodė, kad Aiškinamajame rašte siūlomas mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis tarifo dydis būtų proporcingas kitų tarifų dydžiui. Aiškinamajame rašte Aplinkos ministerija paaiškino, kad lentelėje pateikiami esami ir kitu įstatymo projektu siūlomi pakuočių tarifai ir organizacijų taikomi atliekų tvarkymo įkainiai. Ketvirtame stulpelyje apskaičiuota kiek kartų dabar galiojantys mokesčio tarifai skiriasi nuo organizacijų taikomų atitinkamų pakuočių atliekų tvarkymo įkainių. Atmetus didžiausią ir mažiausią 4 stulpelio reikšmę, buvo apskaičiuota, kiek vidutiniškai pakuočių mokesčio tarifai skiriasi nuo taikomų atitinkamų pakuočių atliekų tvarkymo įkainių, t. y. apie 4,2 karto. Įvertinus tai, projektu nutarta keisti metalinės pakuotės mokesčio tarifą taip, kad jo dydis būtų 4,2 karto didesnis už metalinės pakuotės atliekų tvarkymo įkainius. Kitu įstatymo projektu atitinkamai keičiami kitų pakuočių rūšių tarifai. Pareiškėjui mokėtinas mokestis buvo paskaičiuotas taikant metalinės pakuotės tarifą – 753 Eur/t, tačiau nuo 2019 metų šis mokestis yra sumažintas daugiau kaip 4 kartus, t. y. iki 186 Eur/t. Taigi valstybė pati vėlesniais teisės aktais pripažino, kad 2013–2015 metais nustatytas taršos mokestis neproporcingas palyginus su metalinės pakuotės atliekų tvarkymo įkainiais.
3.2. Įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 nustatyta, kad 3,1592 proc. atliekų kiekio UAB „Metrail“ buvo sutvarkiusi tinkamai už 2013 metus. Vadinasi už 2013 metus pareiškėjo mokėtinas mokestis turėtų būti patikslintas (sumažintas) įvertinus teismo paliktų galioti patvirtinimų kiekį. Be to, pareiškėjas yra nurodytas 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. ATKS-41 priedo Nr. 5 217 punkte, kas reiškia, kad Vilniaus RAAD sprendimu nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu panaikinti patvirtinimai už 7,048 tonų pakuočių už 2014 metus. Pareiškėjo šioje byloje ginčijamas Sprendimas neatitinka objektyvių duomenų ir faktų. Iš pareiškėjo nepagrįstai pareikalauta susimokėti papildomus mokesčius už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis 2014 m., ir taip pat neteisingai apskaičiuota pareiškėjo mokėtina suma už 2013 metus. Atsakovas iki šiol nepatikslino pareiškėjo mokestinės prievolės sumokėti mokestį už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius. Tik iš atsakovo rašytinių paaiškinimų ir kartu pateiktos 2023 m. sausio 23 d. išvados pareiškėjas suprato, kad Sprendimu patvirtinta 65 051 Eur mokesčio suma šiemet pareiškėjui perskaičiuota į 50 089 Eur mokėtiną mokesčio sumą už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius. LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi iš dalies panaikinus Vilniaus RAAD sprendimą, jo pagrindu surašytas Sprendimas turėtų būti pripažintas kaip neatitinkantis proporcingumo principo, tuo labiau, kad nėra pareiškėjo kaltės dėl departamento netinkamai atliktos kontrolės funkcijos ir kilusių pasekmių. Aplinkybė, kad iš esmės tik 2023 metais atsakovas pagaliau „susiskaičiavo“ pareiškėjo mokėtiną mokestį už 2013–2015 metus, nesant jokių įrodymų apie esamą realiai nesutvarkytą atliekų kiekį ir taip pat nesant pareiškėjo kaltės, visiškai neatitinka proporcingumo, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principų. Nagrinėjamu atveju paskirta 50 089 Eur bauda (perskaičiuota tik 2023 metais) nėra proporcinga pažeidimams, todėl turėtų būti panaikinta. Visgi, jeigu teismas manytų, kad pareiškėjas turi sumokėti mokestį padidintu tarifu, yra pagrindas jį sumažinti.
4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais argumentais:
4.1. Pareiškėjas, įvertinęs savo interesus, teises, pareigas bei gamintojo ir importuotojo atsakomybę, pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti PTO. VAAT nagrinėjama administracinė byla Nr. el-1570-789/2018, kurioje ginčijamas Vilniaus RAAD sprendimas. Atsižvelgiant į tai, Departamento 2018 m. rugpjūčio 14 d. pranešimu įmonė buvo informuota apie patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus. Departamentas, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, vadovavosi oficialiais duomenimis, esančias valstybės registruose, informacinėse sistemose, taip pat duomenimis, pateiktais Vilniaus RAAD ir minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principu. Pagal pareiškėjo patvirtintus duomenis, jis 2013–2015 m. į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėjas, elektroniniu būdu pildydamas ir teikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) deklaracijas, pateikė PTO išduotus dokumentus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą ir mokesčio nemokėjo. Vilniaus RAAD sprendimu panaikino PTO įmonei išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais (2013–2015 m.). Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 19 d. raštu informavo įmonę apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius. Tačiau pareiškėjas iki Departamento vykdyto patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d., Deklaracijų VMI nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo.
4.2. Departamento atliekamo patikrinimo metu buvo įvertinti perdirbti (sutvarkyti) pakuotės atliekų kiekiai, atsižvelgiant į 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikintus metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Tokiu būdu nustatyta, kad įmonė
2013–2015 m. neįvykdė (0 proc.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduoties
(54 proc.), Todėl pagal Apskaičiavimo aprašo 7 punkto reikalavimus patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio suma – 65 051 Eur. Mokėtino mokesčio dydis paskaičiuotas įvertinus mokesčio sumažinimo koeficientą, atsižvelgiant į 2013–2015 metų mokestiniais laikotarpiais įvykdytus metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduoties procentus. Po atlikto patikrinimo 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo surašytas patikrinimo aktas ir įteiktas pareiškėjui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 131 straipsnio 1 dalimi, įmonė pateikė rašytines pastabas, nurodydama, kad nesutinka su Patikrinimo akto išvadomis. Įmonė raštu išdėstė situaciją dėl susiklosčiusių nenumatytų ir nepalankių aplinkybių bei teisminių procesų, pripažinus negaliojančiais pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius patvirtinimus. Įmonė pateikė prieštaringą nuostatą Įstatyme apibrėžtoms ir įteisintoms gamintojų ir importuotojų teisėms ir pareigoms dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo, finansavimo bei atsakomybės už prisiimtus sprendimus. Nesant įsiteisėjusios teismo nutarties dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo, kuriomis būtų sustabdytas Vilniaus RAAD sprendimas, Departamentas atliko patikrinimą ir nustatė įmonei mokestinę prievolę. Pastabų dėl Patikrinimo akto įmonė nepateikė bei įrodymų ir faktinių duomenų, kurie pagrįstų, kad metalinės pakuotės atliekos būtų sutvarkytos ir įvykdyta metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduotis (54 proc.). Todėl, vadovaujantis MAĮ 132 straipsniu, 2018 m. rugpjūčio 21 d. patikrinimo aktas Nr. K-42 ir mokestinė prievolė už
2013—2015 m. laikotarpius sumoje 65 051 Eur patvirtinta 2018 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 105. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjui neskirta sankcija, nėra taikytas padidintas mokesčio tarifas ar paskaičiuoti delspinigiai. Sprendimu nurodyta sumokėti mokestinę prievolę už 2013–2015 metų laikotarpius. Organizacijos išrašyti patvirtinimai apie sutvarkytas metalinės pakuotės atliekas pareiškėjui buvo pripažinti negaliojančiais. Patvirtinimai yra negaliojantys nuo atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais fakto. Panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai / importuotojai privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą Įstatymo nustatyta tvarka.
5. Departamentas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad LVAT nutartimi panaikinta Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų pagrindu, buvo perskaičiuoti patvirtinimai, kurie PTO buvo išrašyti gamintojams ir importuotojams UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų pagrindu. Tarp jų ir pareiškėjui PTO išduotas patvirtinimas dėl 10,827 t atliekų kiekio. LVAT nutartimi panaikino 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu. Tarp jų ir pareiškėjui PTO išduotas patvirtinimas dėl 7,048 t atliekų. Dėl pareiškėjui išrašytų patvirtinimų aktualu tai, kad į 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 pateko ir pareiškėjui išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už
2013 ir 2014 metų mokestinį laikotarpį. Informacija už 2015 m. panaikintus patvirtinimus sutampa su PTO pateiktais duomenimis ir su PTO pateikta informacija IKS sistemoje. LVAT nutartyje atskirai nebuvo pasisakyta dėl 2015 metų patvirtinimų, todėl jie nėra laikytini galiojančiais. Atlikus perskaičiavimą remiantis LVAT nutartimi, pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 50 089 Eur mokesčio už 2013–2015 metų laikotarpius. Informacija apie atliktus perskaičiavimus pateikiama išvadoje,
4 priede.
II.
6. VAAT 2023 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. vietoj nurodytos sumokėti pareiškėjui 65 051 Eur mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumos, nurodė sumokėti 50 089 Eur mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumos.
7. Teismas nustatė:
7.1. Pareiškėjas iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. nepatikslino Deklaracijų už 2013–2015 metus, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą metalinių pakuočių kiekį, nors PTO išduoti patvirtinimai apie atliekų sutvarkymą panaikinti Vilniaus RAAD sprendimu, ir vadovaujantis Apskaičiavimo aprašo 7 punktu, pareiškėjui apskaičiuotas 65 051 Eur mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus.
7.2. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, nes nustatė, jog pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai priskaičiuotas 65 051 Eur mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis dėl to, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalį, nes nevykdė Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 (toliau – ir Kontrolės tvarkos aprašas), 17 punktas reglamentuoja pranešimo apie pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų panaikinimo turinį, taip pat numato tik mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą ir sumokėjimą, kai dėl įrodančių dokumentų panaikinimo lieka neįvykdytos pakuočių atliekų tvarkymo užduotys. Sprendimu nepripažinti pagrįstais pareiškėjo argumentai, kad jis tinkamai ir laiku įvykdė Atliekų tvarkymo įstatyme ir PPATĮ nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, nes įmonė 2013–2015 metais, kolektyviai vykdydama gamintojų ir importuotojų pareigas ir Vyriausybės nustatytas pakuotės atliekų perdirbimo užduotis, iš licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos PTO gavo patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą, 2013 metais už 10,827 t, 2014 metais už 7,048 t ir 2015 metais už 14,637 t, todėl buvo atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų metalinių pakuočių atliekomis už perdirbtą pakuočių atliekų kiekį, kaip tai reglamentuota Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje. Tačiau Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO mokesčio mokėtojui išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą. Jie nuo sprendimo priėmimo dienos yra laikomi netekę galios. Pareiškėjas iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. nepatikslino Deklaracijų už 2013–2015 metus.
7.3. LVAT, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios VšĮ PTO, atstovaujamos nemokumo administratoriaus, skundą Departamentui, 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi panaikino atsakovo Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu, t. y. panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu. Taip pat pakeitė atsakovo Vilniaus RAAD sprendimo dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017 m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu PTO gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio. Likusią atsakovo Vilniaus RAAD sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. eA-927-525/2022).
7.4. Pareiškėjas už Įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nurodytas pakuotes 2013–2015 metais privalėjo mokėti mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis, tačiau pareiškėjas 2013–2015 metais pasinaudojo Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta lengvata, nes pavedė PTO organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir kolektyviai vykdydamas gamintojų ir importuotojų pareigas ir Vyriausybės nustatytas pakuotės atliekų perdirbimo užduotis, iš licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos PTO gavo patvirtinimus apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą, todėl buvo atleistas nuo ginčo mokesčio, kaip tai reglamentuota Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje.
7.5. Vilniaus RAAD pripažino negaliojančiais bendrovės „Metrail“ išrašytus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus už 2013–2015 metus, jų pagrindu Vilniaus RAAD direktoriaus sprendimu buvo panaikinti licenzijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašyti patvirtinimai. Gamintojams ir importuotojams buvo išsiųsti pranešimai su prašymu patikslinti mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. bei susimokėti mokestį už į Lietuvos Respublikos vidaus rinką tiektas pakuotes. Todėl Departamentas nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. pradėjo gamintojų ir importuotojų, kuriems buvo panaikinti patvirtinimai, patikrinimus. Pareiga mokėti mokesčius už pakuočių sutvarkymą yra reglamentuota teisės aktais (PPATĮ 7 str. 3 d.). Kontrolės tvarkos aprašo 17 punktas numato tik mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą ir sumokėjimą, kai dėl įrodančių dokumentų panaikinimo lieka neįvykdytos pakuočių atliekų tvarkymo užduotys. Pareiškėjo iš PTO gauti patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą už 10,827 t 2013 metais, už 7,048 t 2014 metais, už 14,637 t 2015 metais nuo sprendimo priėmimo dienos yra laikomi netekę galios, tačiau pareiškėjas iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. nepatikslino Deklaracijų už 2013–2015 metus, todėl mokestis už minėtus metus, vadovaujantis Apskaičiavimo aprašo 7 punktu, pagrįstai apskaičiuotas.
8. Teismas apžvelgė MAĮ 13 straipsnio 8 punkte, 16 straipsnio 1 dalyje, 66 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 128 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 168 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, vadovavosi LVAT praktika dėl mokesčio apskaičiavimo senaties bei nurodė, kad atsakovas patikrinimą atliko 2018 m. rugpjūčio 21 d. ir pareiškėjo mokestinę prievolę už 2013–2015 metų laikotarpį (65 051 Eur ) patvirtino ginčo Sprendimu. Teismas vertino, kad Departamentas 2018 metais pareiškėjui apskaičiavo mokestį ir už 2013–2015 metus, nes pagal MAĮ 168 straipsnio 1 dalį 2018 metais galėjo būti apskaičiuojami mokesčiai už einamuosius 2018 metus ir už penkerius praėjusius metus. Teismas sprendė, kad pareiškėjui mokestis apskaičiuotas už 2013–2015 metus.
9. Teismas vertino, kad Departamentas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą nustatyti, jog pareiškėjas privalo sumokėti mokestį, nustatytą PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje, dėl to, kad yra pasinaudojęs šio mokesčio lengvata, kurią patvirtina pareiškėjui PTO išduoti patvirtinimai.
10. Teismas akcentavo Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies teisinį reglamentavimą bei pažymėjo, kad LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi panaikino 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu, tarp jų ir pareiškėjui PTO išduoti patvirtinimai Nr. 1314VI0055-5513-4613 dėl 10,827 t atliekų ir Nr. 1414VI0003-5462-5513 dėl 7,048 t atliekų. Todėl, 2017 m. gruodžio 18 d. Sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 pateko ir pareiškėjui išduotas patvirtinimas apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013–2014 metų mokestinį laikotarpį. Informacija už 2015 metus panaikintus patvirtinimus (patvirtinimą gavęs gamintojas ir (ar) importuotojas, sutvarkytas pakuočių kiekis ir įrodančio dokumento numeris) sutampa su PTO pateiktais duomenimis ir su PTO pateikta informacija IKS sistemoje. LVAT nutartyje atskirai nepasisakė dėl pareiškėjo 2015 metų patvirtinimų, todėl jie nėra laikytini galiojančiais. Iš 2023 m. sausio 23 d. išvados matyti, kad pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 50 089 Eur mokesčio sumą už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje nurodė, kad PTO išrašyti patvirtinimai (jų dalys) apie pakuočių atliekų sutvarkymą yra reikšmingi gamintojams ir (ar) importuotojams siekiant pasinaudoti mokesčio už aplinkos teršimą lengvata (Įstatymo 6 str. 4 d.), tačiau pažymėjo, jog LVAT 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 nurodė, kad būtent tinkamas atliekų sutvarkymas (Vyriausybės nustatytų užduočių įvykdymas) lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą, ir sprendžiant dėl gamintojų ir (ar) importuotojų apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą yra analizuojama visa turima informacija ir vertinama, ar gamintojai ir (ar) importuotojai gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas, ir tokiose bylose turėtų būti sprendžiama dėl mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos gamintojams ir (ar) importuotojams (ne)taikymo proporcingumo. Be to, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad Vilniaus RAAD turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie metalinių ir kitų atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimams (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. D1-736) (toliau – ir Dokumentų išrašymo tvarkos aprašas), kuriais eksplicitiškai minėto 55 ir 56 punktuose nustatyta, jog išrašytais neteisėtai ir negaliojančiais RAAD sprendimu, be kita ko, gali būti pripažįstami ir patvirtinimai.
12. Teismas pažymėjo, kad teismas, atsižvelgdamas į LVAT išaiškinimus, panaikino Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513; 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513; 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513; 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513; 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513; 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu, sudarė galimybę proceso šalims pateikti papildomus įrodymus. Departamentas pateikė paaiškinimus, kad įvertinus LVAT procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, jog LVAT nutartyje atskirai nepasisakė dėl 2015 metų patvirtinimų, todėl jie nėra laikytini galiojančiais. Atlikus perskaičiavimą remiantis LVAT nutartimi, pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 50 089 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už
2013–2015 metų mokestinį laikotarpį, tai atsispindi 2023 m. sausio 23 d. išvadoje. Taigi, pareiškėjas turi mokėti 50 089 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui neteikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jo atliekos už 2013–2015 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat nenurodė jokių argumentų dėl perskaičiuoto mokesčio nepagrįstumo, taip pat dėl taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų pareiškėjo priduotų metalinių pakuočių kiekį. Bankrutuojanti PTO taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos pareiškėjo priduotos
2013–2015 metais metalinės pakuotės. Be to, pareiškėjas ir skunde nebuvo nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima būtų konstatuoti, kad pareiškėjui apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Pareiškėjas skundą išimtinai grindė tik tuo, kad jis PTO perdavė metalines pakuotes ir jam buvo išrašyti patvirtinimai, todėl jis teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, tačiau pareiškėjui išlieka pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotėmis.
14. Teismas pažymėjo, kad Patikrinimo aktas yra sudėtinė Departamento Sprendimo dalis, todėl dėl Patikrinimo akto panaikinimo detaliau nepasisakys.
III.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
17. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais esminiais argumentais:
17.1. Teismas sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl ginčo šalies pagrindinių argumentų ir nepateikęs dėl jų motyvuotų išvadų. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, neteisingas ir nepagrįstas.
17.2. Toks atliekų tvarkymo mechanizmas (kai gamintojai ir importuotojai privalomai turi pirkti pažymas iš PTO arba Žaliojo taško) buvo sukurtas įstatymų leidėjo. Gamintojų ir importuotojų teisės, galimybės ir „įrankiai“ kontroliuoti ir prižiūrėti minėtų organizacijų veiklą buvo daug kartų mažesnės nei valstybės institucijų, t. y. buvo sukurtos kontrolės tarybos, kuriose be gamintojų atstovų buvo ir perdirbėjai, gamintojai ir kt.
17.3. Būtent valstybės institucijos netinkamai atliko Metrail / PTO / Žaliojo taško priežiūrą ir teismas turėjo spręsti, kad nėra jokios pareiškėjo kaltės dėl Departamento netinkamai atliktos kontrolės funkcijos ir atitinkamai kilusių pasekmių, todėl pareiškėjui negali kilti atsakomybė.
17.4. Faktas, kad Metrail baudžiamoji byla (įskaitant ikiteisminio tyrimo stadiją) tęsėsi virš 7 metų, įrodo šios situacijos sudėtingumą. Todėl akivaizdu, kad gamintojai ir importuotojai neturėjo ir neturi tokių resursų, kad kontroliuoti, tirti ir laiku nustatyti atitinkamus pažeidimus, nes tą pirma privalėjo ir galėjo daryti valstybės institucijos.
17.5. Vadovaujantis proporcingumo, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principais būtent teismas turėjo įvertinti, ar valstybės institucija (atsakovas), kuri paskirta atlikti kontrolės funkciją dėl tinkamo atliekų sutvarkymo, tinkamai ir laiku vykdė savo pareigas, ir jei tų pareigų nevykdė, spręsti, kad pareiškėjui negalėjo būti panaikinta taikyta mokestinė lengvata, už kurios taikymo mechanizmą ir priežiūros kontrolę atsakingas atsakovas.
17.6. Vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais, teismas turėjo spręsti, kad vien dokumentų (patvirtinimų) neteisingas surašymas negali lemti pareiškėjui prievolės mokėti padidintą mokestį nesant faktinių įrodymų apie nesutvarkytus atliekų kiekius. Atsakovas nepateikė nei teismui, nei pareiškėjui informacijos, kur yra tos nesutvarkytos atliekos, koks jų kiekis, kas jas saugo ir pan.
17.7. Visuotinai žinoma, kad metalinė pakuotė de facto yra žaliava ir turi labai didelę vertę antrinėje žaliavų rinkoje, todėl jos faktiškai surenkama žymiai didesne dalimi nei nustatyta užduotimis gamintojams ir importuotojams, ir tik dėl sudėtingos apskaitos pilna apimtimi neužskaitoma gamintojams ir importuotojams, kai tuo pačiu metu gamintojai ir importuotojai surenka kitų (plastiko, PET, kombinuotų ir stiklinių) pakuočių kiekius, viršijančius aplinkos ministro nustatytus užduočių kiekius. Metalinės pakuotės neigiamas poveikis aplinkai yra mažesnis nei, pavyzdžiui, stiklo pakuotės atliekų, kurių irimo laikotarpis yra ilgiausias.
17.8. Atliekų rūšiavimo galimybė atsirado gerokai anksčiau nei 2013–2015 metais. Be to, net ir iš neišrūšiuoto komunalinio srauto atliekos vėliau būdavo išrūšiuojamos komunalinių atliekų mechaninio / biologinio rūšiavimo įrenginiuose. Todėl didžioji dalis metalo pakuotės buvo sutvarkoma, t. y. patekdavo į metalo laužą ir būdavo perdirbama. Tikėtina, kad didžioji dalis gamintojų deklaruotų metalinės pakuotės atliekų pateko ne į sąvartynus, o į metalo laužą, kaip atlieka. Taigi neabejotina, kad aplinka metaline pakuote nebuvo teršiama tokiais kiekiais, už kuriuos reikalaujama sumokėti mokesčius.
17.9. Pagal viešai skelbiamą Aplinkos apsaugos agentūros statistiką 2013–2015 m. vien oficialiai buvo sutvarkyta 69 proc. visų metalo pakuočių atliekų, o bendras nesutvarkytas kiekis (14552 t.) yra labai artimas tam, kuriam atsakovas panaikino Metrail pažymas. Tai reiškia, kad palikus atsakovo Sprendimą galioti pilnoje apimtyje, pareiškėjui 2013–2015 m. buvo nustatyta užduotis sutvarkyti 100 proc. metalo pakuotės atliekų. Tačiau visuotinai žinoma, kad tais metais buvo nustatytas 54 proc. dydis. Atitinkamai mokestis turėtų būti skaičiuojamas ne nuo 100 proc. pareiškėjo į rinką išleistų metalinių pakuočių, bet nuo 54 proc. į rinką išleistų metalinių pakuočių kiekio.
17.10. Aplinkos ministerija yra patvirtinusi, kad 2013–2015 m. galiojęs taršos mokesčio tarifas metalinei pakuotei daugiau nei 17 kartų viršijo realius metalinės pakuotės tvarkymo kaštus. Aplinkos ministerijos parengtame Aiškinamajame rašte dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo NR. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymo projekto nurodyta, kad rašto surašymo metu (2019 metais) galiojantis mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis tarifas – 753 Eur/t yra 17 kartų didesnis už vidutinius metalinės pakuotės atliekų tvarkymo kaštus
(44 Eur/t). Kadangi atsakovas papildomai taiko ir indeksavimo koeficientą 1,438–1,433, iš esmės pareiškėjui paskaičiuotas mokestis už 1 toną metalinės pakuotės sudaro 1 079 Eur (753 Eur x 1,433), kai realūs metalinės pakuotės sutvarkymo kaštai 2013–2015 metais būdavo apie 45 Eur už 1 toną, t. y. atsakovo paskaičiuotas mokestis metalinės sutvarkymo kaštus viršija 24 kartus. Teismas nepagrįstai neįvertino mokesčio neproporcingumo.
17.11. Teismas neįvertino, kad atsakovas nepateikė / neturi įrodymų, kad: konkrečios įmonės, įskaitant pareiškėją, užteršė aplinką konkrečiais kiekiais metalinės pakuotės; kad aplinka užteršta tokiais kiekiais, kuriems buvo panaikintos Metrail / PTO / Žaliojo taško pažymos.
17.12. Teismas neatsižvelgė į tai, kad iš pareiškėjo reikalaujama mokesčių suma yra akivaizdžiai neproporcinga lyginant tiek su galimai aplinkai trečiųjų asmenų (Metrail ir / ar kt.) padarytos žalos dydžiu, tiek su šiuo metu galiojančiu mokesčio tarifu, kuris nuo 2019 m. yra 4 kartus mažesnis, nei buvo 2013–2015 m. (753 Eur).
18. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti šiais argumentais:
18.1. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti, jog metalinių pakuočių atliekos yra realiai sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013–2015 metų mokestiniais laikotarpiais įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotis ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėjas VMI nepateikė patikslintų Deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už 2013–2015 metų mokestiniais laikotarpiais, todėl teismas teisingai nurodė, kad mokestis už
2013–2015 mokestinių metų laikotarpį, vadovaujantis Apskaičiavimo aprašo 7 punktu, apskaičiuotas pagrįstai. Be to, remiantis LVAT 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuri turi prejudicinę galią šioje byloje, Departamentas atliko paskaičiuoto mokesčio perskaičiavimą ir nustatė, jog pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 50 089 Eur mokesčio už
2013–2015 metų mokestinius laikotarpius. Pareiškėjui Sprendimu nėra paskirta sankcija, nėra taikytas padidintas mokesčio tarifas ar paskaičiuoti delspinigiai, o nurodyta sumokėti ginčo mokestį 2013–2015 metų mokestiniais laikotarpiais, kurio pareiškėjas nemokėjo.
18.2. Pareiškėjas nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjui apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Be to, teismas, įvertinęs pareiškėjo rašytinius paaiškinimus dėl taikyto mokesčio dydžio neproporcingumo, nes už atliekų tvarkymą pareiškėjas buvo sumokėjęs PTO, pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su neproporcingo mokesčio dydžio taikymu, nėra laikytinos pagrįstomis, kadangi PTO išduoti patvirtinimai buvo panaikinti, o tai sudaro pareigą mokėti mokestį. Be to, teismas teisingai nurodė, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje nurodė, kad PTO išrašyti patvirtinimai (jų dalys) apie pakuočių atliekų sutvarkymą yra reikšmingi gamintojams ir (ar) importuotojams siekiant pasinaudoti mokesčio už aplinkos teršimą lengvata, tačiau būtent tinkamas atliekų sutvarkymas lemia mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos taikymą, ir sprendžiant dėl gamintojų ir (ar) importuotojų apmokestinimo mokesčiu už aplinkos teršimą yra analizuojama visa turima informacija ir vertinama, ar gamintojai ir (ar) importuotojai gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas, ir tokiose bylose turėtų būti sprendžiama dėl mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos gamintojams ir (ar) importuotojams ne(taikymo) proporcingumo.
18.3. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad atliekos realiai (faktiškai) sutvarkytos, taip pat nenurodė jokių argumentų dėl perskaičiuoto mokesčio nepagrįstumo ar dėl taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų pareiškėjo priduotų metalinių pakuočių kiekį. Kadangi pareiškėjas jokių duomenų apie atliekų sutvarkymą nepateikė, todėl jis negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų.
18.4. LVAT 2023 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1143-520/2023 taip pat pabrėžia, kad nepateikus įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos ar dalis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjui apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir / ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Departamento nuomone, nors pareiškėjas ginčija ir tai, kad institucijos neatliko ir neužtikrino tam tikrų pareigų taip pat, kad pažeidimai galimai atsirado atliekų tvarkytojų veikoje, o pareiškėjo kaltė nebuvo įrodyta, tačiau šie teiginiai nėra šios administracinės bylos dalykas, kadangi nagrinėjamu atveju teismas vertino, ar pagrįstai pareiškėjui patvirtinta privaloma sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis suma.
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Byloje nagrinėjimas ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 105 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyrio 2018 m. rugpjūčio 21 d. patikrinimo aktas Nr. K-42, kuriuo pareiškėjui priskaičiuoto 65 051 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotėmis 2013–2015 metais, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Bylos duomenimis, pareiškėjas, teikęs Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, 2013-2015 metais buvo pavedęs licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ vykdyti jam nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, sudarydamas sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82, panaikinęs VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ UAB „Medaus pirkliai“ išrašytus Patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą 2013-2015 m., 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo UAB „Medaus pirkliai“, kad jis turi patikslinti 2013-2015 m. deklaracijas ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus iki 2018 m. vasario 15 d. Ginčas dėl 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas baigtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. lapkričio 23 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kuriuo, be kita ko, panaikinta šio sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d.
Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513,
2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d.
Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu.
21. Pareiškėjui nepatikslinus Deklaracijų, Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris, atlikęs UAB „Medaus pirkliai“ patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius sumokėjimo, 2018 m. rugpjūčio 21 d. surašė patikrinimo aktą Nr. K-42, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 65 051 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus. Departamentas ginčijamu 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.
22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad Departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-927-525/2022, nurodė, kad „Medaus pirkliai“ 2018 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 105 patvirtinta bendra 65 051 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma perskaičiuotina į mokėtiną 50 089 Eur mokesčio už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius sumą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė ginčijamą Sprendimą ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014-2015 metus patvirtintą 65 051 Eur mokesčio sumą sumažino iki 50 089 Eur.
23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinė skundą, kuriame reiškiamą reikalavimą grindžia pagrindiniais argumentais: teismas neįvertino ginčijamo Sprendimo proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principų aspektu; teismas visiškai nepasisakė kaip vertina aplinkybę, kad nei valstybė, nei valstybės institucijos nesiėmė reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta sąžiningai veikiančių juridinių asmenų teisių apsauga; įpareigojimas sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pažeidžia ne tik verslo interesus ir kelia grėsmę pareiškėjo veiklos tęstinumui, bet ir pažeidžia teisinės valstybės pagrindinius principus, kadangi atsakomybė perkeliama jokių teisės aktų pažeidimų nepadariusiems asmenims; vadovaudamasis teisingumo ir proporcingumo principais, teismas turėjo spręsti, kad vien dokumentų (patvirtinimų) neteisingas surašymas negali lemti prievolės mokėti padidintą mokestį, nesant faktinių įrodymų apie nesutvarkytus atliekų kiekius: atsakovas nepateikė informacijos, kur yra tos nesutvarkytos atliekos, koks jų kiekis, kas jas saugo ir pan.; Aplinkos ministerija pati pripažįsta, kad mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis tarifas (753 Eur/t) 2013-2015 metais buvo 17 kartų didesnis už vidutinius metalinės pakuotės atliekų tvarkymo kaštus (44 Eur/t).
24. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat,
t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
2024 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024 (toliau – 2024 m. gegužės 20 d. nutartis), kurioje nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo:
25.1. byloje nagrinėjamo ginčo mokestinius teisinius santykius, be kita ko, reglamentuojančio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MAT; toliau tekste remiamasi 2002 m.
sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus)
3 straipsnio 3 punktas nustato, kad MAT objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo
4 priedėlyje. Vadovaujantis MAT įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, MAT moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MAT įstatymo
8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija). Taigi, pareiga mokėti MAT kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje
Nr. I-6-822/2019 41 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 26 p.);
25.2. nėra abejonių, kad pakuočių gamintojams ir importuotojams taikomas MAT yra fiskalinė priemonė, kuria, be kita ko, siekiama skatinti 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94//62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Pakuočių direktyva) tikslų įgyvendinimą. Iš tiesų Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje numatyta, kad Taryba priima ekonomines priemones, kuriomis skatinama įgyvendinti šios direktyvos tikslus, ir kad, jei tokios priemonės nepriimtos, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos aplinkos politikos principų ir, inter alia, principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš SESV, gali imtis šiems tikslams įgyvendinti reikalingų priemonių. Kadangi Taryba nepriėmė tokių ekonominių priemonių, kuriomis būtų nustatytas mokestis už valstybių narių rinkai pateikiamas pakuotes, todėl valstybės narės gali imtis tokių priemonių, laikydamosi 15 straipsnio antrame sakinyje nustatytų sąlygų (Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 20 ir 21 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 27 p.);
25.3. pagal Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje ir dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje primintą principą „teršėjas moka“ reikalaujama, kaip rašoma minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kad „visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus ir jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus“ ir „prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas“. Taigi, minėtas principas taikomas ne tik tiems, kas tiesiogiai atsako už atliekų susidarymą, – jo apimtis platesnė. Jis taip pat taikomas tiems, kas prisideda prie tokio atliekų susidarymo, be kita ko, gamintojams ir importuotojams (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 22 ir
31–34 p.). Be to, ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva), kurios nuostatos laikytinos bendrosiomis (lex generalis) Pakuočių direktyvos atžvilgiu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Mayer Parry Recycling,
C-444/00,:EU:C:2003:356, 57 p.), 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog „siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 28 p.); pats MAT, kuris taikomas tik tiems, kas apmokestinamąsias pakuotes pateikia rinkai pirmą kartą, ir netaikomas jokiems tolesniems rinkos dalyviams, atitinka reikalavimą laikytis Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“, ypač atsižvelgiant į tai, jog Teisingumo Teismas minėto 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou (C‑104/17, EU:C:2018:188) 29 punkte jau turėjo galimybę įvertinti, kad iš esmės į MAT panašus valstybės narės nustatytas mokestis už į vidaus rinką išleistą pakuotę neprieštarauja šiam principui. Be to, inter alia atsižvelgiant į jau apžvelgtas Sąjungos taisyklės bei minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog gamintojų ir importuotojų atsakomybe už prisidėjimą prie atliekų susidarymo pagrįsta pareiga mokėti MAT savaime yra nesuderinama su Sąjungos teisėje taikomu proporcingumo principu, juolab, kad, pavyzdžiui, kiek tai yra susiję su dėl apmokestinamosios pakuotės išleidimo susidarančių atliekų tvarkymu, Atliekų direktyvos 14 straipsnio 2 dalis eksplicitiškai nustato, jog „Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas“
(2024 m. gegužės 20 d. nutarties 29 p.);
25.4. pareiškėjas yra MAT mokėtojas, 2015 m. į Lietuvos vidaus rinką pateikęs Patikrinimo akte nurodytą pripildytos metalinės pakuotės kiekį, t. y. kad pagal bendrąsias MAT įstatymo nuostatas pareiškėjas yra MAT mokėtojas, atsakingas už ginčo mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, apeliantas iš esmės laikosi pozicijos, kad jis turėjo būti (i) atleistas nuo ginčo MAT mokėjimo MAT įstatymo
5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) pagrindu arba (ii) pagal MAT įstatymą apskaičiuota MAT suma turėjo būti sumažinta (2024 m. gegužės 20 d. nutarties
30 p.);
25.5. MAT įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“. Šis atleidimo nuo MAT pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (PPATĮ) 7 straipsnio
3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 31-32 p.);
25.6. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Pakuočių direktyvos 15 straipsnis neatlieka išsamaus šia direktyva reglamentuojamose srityse priimtų nacionalinių priemonių derinimo (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Visnapuu, C-198/14, EU:C:2015:751, 47 p.). Tai, be kita ko, reiškia, jog nacionaliniame mokesčio įstatyme nustatyta aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) nėra Sąjungos nustatyta ir jos garantuojama teisė mokesčio mokėtojams (gamintojams ir (ar) importuotojams) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 33 p.);
25.7. minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu
Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro
1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo
Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio
(2024 m. gegužės 20 d. nutarties 34 p.);
25.8. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-90-556/2019 95 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 35 p.);
25.9. iš MAT įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad MAT mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su nacionalinėmis mokesčių teisės taisyklėmis, bet ir neleistų pasiekti Pakuočių direktyvos tikslų, ypač atsižvelgiant į tai, kad aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra šios direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, kuria siekiama užtikrinti, kad inter alia būtų įvykdyti jos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai dėl minimalaus pakuočių atliekų perdirbimo
(2024 m. gegužės 20 d. nutarties 36–37 p.);
25.10. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) minimas užduotis turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Vykdydami šią Užduotį, mokesčio mokėtojai pakuočių atliekų perdirbimą gali organizuoti individualiai arba kolektyviai (PPATĮ 7 str. 5 d.
(2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), ATĮ 3421 str. 2 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)). Pastaruoju atveju gamintojai ir importuotojai pakuočių atliekų tvarkymą kolektyviai organizuoja steigdami Organizaciją ir (ar) tapdami įsteigtos Organizacijos dalyviais arba Organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą (PPATĮ 10 str. 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-864 redakcija), ATĮ 3422 str. 1 ir 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties
38–39 p.);
25.11. aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį. Tai, be kita ko, reiškia, kad, nors viena iš aptariamos Organizacijos pareigų yra minėtų Vyriausybės užduočių vykdymas (ATĮ 3423 str. 10 d. 3 p. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo
Nr. XI-1892 redakcija)), kiek tai yra susiję su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies
(2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)ir PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies
(2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija)) taikymu, ši Organizacija, vykdydama Užduotį, veikia jos dalyvių ir klientų (mokesčio mokėtojų) vardu (pavedimu) ir interesais, kas inter alia lemia, kad rizika ir atsakomybė dėl mokestinių pasekmių, tokiai Organizacijai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų jos dalyviams ar klientams, tenka atitinkamam mokesčio mokėtojui. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad, skirtingai nei mano pareiškėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytinas nacionalines (mokesčių) teisės aktų nuostatas gamintojų ir importuotojų atsakomybė už Užduoties vykdymą pasibaigia šiems pavedus minėtai Organizacijai ją (Užduotį) vykdyti. Toks aiškinimas, t. y. kad gamintojai ir (ar) importuotojai atleidžiami nuo MAT mokėjimo už visą išleistos apmokestinamosios pakuotės kiekį vien dėl to, kad jie minėtai Organizacijai ar atliekų tvarkytojui sutartimi sulygta kaina ir sąlygomis sumokėjo už
54 proc. šių pakuočių kiekio atitinkančių atliekų perdirbimą, akivaizdžiai nebūtų suderinamas su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata) siekiamais tikslais, jei atitinkamas ginčo pakuočių atliekų kiekis realiai nebūtų surinktas ir perdirbtas. Be to, pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Atliekų direktyvos taikymo apimtimi, tokie subjektai, kaip Organizacija ir (ar) pagal sutartis paslaugas teikiantys minėti atliekų tvarkytojai, yra laikytini „tarpininkais“ („įmonė, kitų vardu organizuojanti atliekų naudojimą ar šalinimą, įskaitant tokius tarpininkus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai (Atliekų direktyvos 3 str. 8 d.), t. y., kiek tai yra susiję su Užduoties vykdymu, Atliekų direktyvos taikymo tikslais minėti subjektai organizuoja apmokestinamosios pakuotės atliekų surinkimą ir perdirbimą bei šias atliekas renka ir perdirba sutartį su jais sudariusio gamintojo ir (ar) importuotojo (MAT mokėtojo) vardu. Atskirai atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš pačios Užduoties formuluotės ir turinio, jos įvykdymui visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kokio konkretaus gamintojo ir (ar) importuotojo išleistų metalinių pakuočių atliekos yra tvarkomos – aptariamų mokesčių įstatymų taikymo tikslais mokesčio mokėtojas pripažintinas įvykdžiusiu Užduotį nepriklausomai nuo to, ar jis (jo pavedimu veikę asmenys) sutvarkė savo ar kito ūkio subjekto išleistų pakuočių atliekas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 40–42 p.);
25.12. pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies
(2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Šiuo įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai nustatė, kad Užduoties patvirtinimas pirmiausia grindžiamas MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje nurodytais dokumentais, patvirtinančiais perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kuriuos išrašė Organizacija ir kuriais rėmėsi pareiškėjas deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną MAT, buvo panaikinti Vilniaus RAAD
2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82, o ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje
Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje MAT įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme nepateikė (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 43–44 p.);
25.13. pareiškėjas byloje nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų Užduoties ar jos dalies įvykdymą ginčo mokestiniu laikotarpiu, iš esmės apsiribodamas tik bendro pobūdžio argumentais ir pasvarstymais, kurie negali būti ir nėra pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Atskirai pasisakydama dėl šiuo klausimu apelianto dėstomų argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, pirma, nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teiginys, kad „<...> metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos“, laikytina ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta (visiems žinoma ir neįrodinėtina) aplinkybė, juolab, pavyzdžiui, įstatymų leidėjas
PPATĮ 2 straipsnio 12 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) yra nurodęs, kad pakuočių atliekų šalinimas (sąvartynuose) nėra sutvarkymas. Be to, kaip jau minėta, aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) siejama su Užduoties įvykdymų (pakuočių atliekų perdirbimu nustatytu būdu) bei kad ją (Užduotį) įvykdė mokesčio mokėtojas, todėl, net ir sutinkant su pareiškėjo teiginiu, jog metalinės pakuotės atliekos „aplinkoje nesimėto“, tai dar nereiškia, kad jos buvo nustatytu būdu perdirbtos, šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui vykdant Užduotį. Pastaruoju aspektu ir šios Nutarties 27–29 punktuose nurodytų Sąjungos taisyklių kontekste nėra jokio pagrindo vertinimui, kad inter alia principui „teršėjas moka“ galėtų prieštarauti nurodymas prie aplinkos teršimo pakuotės atliekomis prisidėjusiems šias pakuotes į vidaus rinką išleidusiems gamintojams ir (ar) importuotojams sumokėti MAT atveju, kai tokias atliekas (jų dalį) savo lėšomis surenka (superka) ir (ar) perdirba kiti ūkio subjektai, kaip antai pareiškėjo minimos metalo supirktuvės. Antra, kaip jau minėta, Užduoties įvykdymui nėra svarbu, kieno išleistų metalinių pakuočių atliekos, vykdant šią Užduotį, buvo sutvarkytos, todėl vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad dalis jo išleistų pakuočių atliekų galėjo būti perdirbtos kitų nei UAB „Metrail“ atliekų tvarkytojų, su kuriais sutartis buvo sudariusi Organizacija, neturi įtakos sprendžiant dėl ginčo apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo. Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats (asmeniškai) neperdavė ginčo metalinių pakuočių atliekų tvarkytojams, o tik įpareigojo Organizaciją organizuoti šių atliekų surinkimą ir perdirbimą, todėl nėra objektyvių galimybių, pavyzdžiui, įvertinus konkrečiam atliekų tvarkytojui perduotų ir jo realiai sutvarkytų (perdirbtų) atliekų kiekių santykį, nustatyti, koks gamintojo ar importuotojo perduotų atliekų kiekis realiai buvo perdirbtas. Trečia, tai, kad, kaip teigia apeliantas, Organizacija patvirtinimus apie metalinių pakuočių perdirbimą pagal UAB „Metrail“ ir kitų šių atliekų tvarkytojų surašytus sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo „loterijos būdu“, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių. Iš tiesų tokio pobūdžio (organizaciniai, sutarčių vykdymo) klausimai patenka į tarp Organizacijos ir jos dalyvių ir klientų susiklosčiusius privataus pobūdžio santykius, kurie nėra reguliuojami mokesčių (viešosios teisės) aktų nuostatomis. Kiek tai yra susiję su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Organizacija (iki sueinant mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminui) būtų pasinaikinusi kitų nei UAB „Metrail“ dokumentų pagrindu jos dalyviams ir klientams išrašytus patvirtinimus apie perdirbtą ginčo pakuočių kiekį ir šį kiekį būtų, pavyzdžiui, proporcingai perskirsčiusi. Tuo tarpu jokie įstatymai ir juos įgyvendinantys norminiai aktai nenumatė atsakovo ar kito viešojo administravimo subjekto teisės panaikinti teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, nurodytus MAT įstatymo
5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje. Savo ruožtu, be kita ko, atsižvelgiant į šios Nutarties 40 punkte nurodytą aiškinimą, tokiuose Organizacijos kitiems mokesčio mokėtojams išrašytuose patvirtinimuose nurodytas perdirbtas ginčo pakuočių atliekų kiekis ar jo dalis negali būti pripažinta kaip perdirbta pareiškėjo aptariamos MAT įstatymo nuostatos taikymo tikslais. Atskirai paminėtina, kad ir pats pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad atsakovas nepagrįstai panaikino patvirtinimą apie 2014 m. perdirbtą metalinės pakuotės kiekį, kuris buvo išrašytas ne UAB „Metrail“, t. y. kito atliekų tvarkytojo, išduotų dokumentų pagrindu (ši skundo dalis buvo tenkinta)
(2024 m. gegužės 20 d. nutarties 46–50 p.);
25.14. pareiga mokėti MAT tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolė sumokėti MAT yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Organizacija ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai. Šioms, mokesčio įstatyme aiškiai nustatytoms, prievolėms jokios įtakos neturi ir kitiems atliekų tvarkymo sistemos dalyviams už galimus viešosios teisės normų pažeidimus taikomos poveikio priemonės, be kita ko, minimos apelianto akcentuojamoje Atliekų direktyvos 36 straipsnio 2 dalyje. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (pvz., žr. MAĮ 141 str. 1 d. 1 p.
(2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo MAT (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Toks nacionalinių įstatymų nuostatų aiškinimas, susijęs su gamintojų ir importuotojų atsakomybe inter alia už Užduoties neįvykdymo (mokestines) pasekmes, nėra nesuderinamas su apelianto minimomis atsakomybės už atliekų tvarkymą paskirstymą reglamentuojančiomis Atliekų direktyvos nuostatomis, įskaitant jos
15 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 55–57 p.);
25.15. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir vertinimui, jog mokesčių administratoriui paneigus ginčo apmokestinimo išimtį, buvo nepagrįstai pažeisti iš teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos kylantys reikalavimai: mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra tenkinamos objektyvios materialinės apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, ginčo mokestines prievoles pareiškėjui apskaičiavo nepažeisdamas aiškiai nacionaliniuose mokesčių įstatymuose nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino; tai, kad kompetentingos institucijos gali patikrinti ir panaikinti minėtų organizacijų ir (ar) atliekų tvarkytojų išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra neįprasta ir netikėta, juolab tokia šių institucijų teisė (ir pareiga) buvo aiškiai ir eksplicitiškai numatyta ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, VIII skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ (aplinkos ministro 2013 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. D1-760 redakcija)
(2024 m. gegužės 20 d. nutarties 62 p.);
25.16. atliekų tvarkytojo (UAB „Metrail“) ir Organizacijos išrašytų dokumentų panaikinimas bei ginčijamo Sprendimo priėmimas nagrinėjamu atveju nėra laikytini mokesčių administratoriaus ar kito viešosios valdžios subjekto padarytos klaidos taisymas pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos prasme. Apelianto minimų viešosios valdžios institucijų galimai turėtų pozityvių pareigų aspektu, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjo pavedimu Užduoties neįvykdę Organizacija ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti MAT yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėjas), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Civilinio kodekso 6.271 str.)
(2024 m. gegužės 20 d. nutarties 63 p.);
25.17. apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti MAT Įstatymo 4 priedėlyje (MAT įstatymo 6 str. 8 d.), kuriame metalinei pakuotei 2015 m. buvo nustatyta 753 Eur/t aptariamo mokesčio tarifas, indeksuojamas MAT įstatymo
6 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Nėra ginčo, kad Sprendime apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti MAT dydis atitinka mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šis dydis yra neproporcingas ir, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, turi būti sumažintas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 64–65 p.);
25.18. Sprendimu apskaičiuotas MAT nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas MAT buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai MAT apskaičiavimas padidintu tarifu
(MAT 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti MAT yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti MAT siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, jog nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxygène Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties
66–67 p.);
25.19. ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (MAT įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti MAT už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pripildytas pakuotes. Ginčijamo Sprendimo poveikio pareiškėjui aspektu atskirai paminėtina ir tai, kad (kaip yra ir nagrinėjamu atveju) tokio mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas sustabdo jo (sprendimo) vykdymą, be to, nacionaliniai mokesčių įstatymai numato galimybė išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, jei a posteriori apskaičiuotų mokėtinų mokesčio sumų sumokėjimas į valstybės biudžetą nedelsiant lemtų sunkias finansines pasekmes mokesčio mokėtojui (MAT įstatymo 10 str. 4 d., MAĮ 88 str. 1 d.
(2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 68 p.);
25.20. pareiškėjas taip pat kvestionuoja ginčo laikotarpiu (2015 m.) galiojusio MAT standartinio tarifo, taikomo už aplinkos teršimą ginčo pakuotėmis, dydžio pagrįstumą, iš esmės akcentuodamas, kad jis yra „<...> keletą kartų didesnis, nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai <...>“ (t. y. viršija pakuočių atliekų tvarkymo vidutinius įkainius, kuriuos taiko gamintojų ir importuotojų organizacijos) bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymu (2018 m. gruodžio 18 d. įstatymas
Nr. XIII-1792) už metalinės pakuotės išleidimą mokėtino MAT tarifas, taikomas nuo 2019 m., yra 186 Eur/t, t. y. kelis kartus mažesnis nei 753 Eur/t tarifas, taikytas ginčo laikotarpiu (2015 m.). Šiais aspektais pirmiausia primintina, kad, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, mokesčiai yra įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo
2006 m. sausio 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Svarbu pabrėžti, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimą ir jame paminėtą oficialią konstitucinė doktriną). Primintina ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo
2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, remiami ūkio plėtros prioritetai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus). Be to, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį Seimas gali įstatymu nustatyti tokius valstybinius mokesčius (privalomus mokėjimus), kurių objekto specifika gali lemti surenkamų lėšų tikslinę paskirtį – valstybinės politikos tam tikroje gyvenimo srityje specifinių prioritetų įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimas) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 70–72 p.);
25.21. kaip matyti iš MAT įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, priimdamas šį įstatymą ir, atitinkamai, nustatydamas MAT, įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Šiais aspektais ir kiek tai yra susiję su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, pažymėtina, kad, pirma, atliekų susidarymo prevencijos tikslais MAT yra siekiama sumažinti pakuočių kiekį dar iki apmokestinimo momento, t. y. iki pripildytos pakuotės išleidimo į vidaus rinką – nėra abejonių, jog mokėtino MAT dydis, kurį tiesiogiai lemia mokesčio tarifas, daro poveikį, be kita ko, gamintojų ir (ar) importuotojų apsisprendimui dėl į vidaus rinką išleistinos pakuotės kiekio ir rūšies. Antra, vertinant MAT tarifą kartu su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), akivaizdu, jog šiuo mokesčių inter alia siekiama paskatinti mokesčių mokėtojus vykdyti Užduotį, t. y. skatinti susidariusių pakuočių atliekų perdirbimą. Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog tai, kad MAT nėra siejamas (išimtinai) su apmokestinamųjų pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudomis, patvirtina ir tai, kad mokesčio mokėtojai yra atleidžiami nuo viso MAT, jei jie įvykdo Užduotį, t. y. perdirba tik dalį šių atliekų (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 73–74 p.);
25.22. kadangi, kaip jau minėta šios Nutarties 27 punkte, aptariamas mokestis, be kita ko, yra Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, pastebėtina, kad, kiek tai yra susiję su joje apibrėžtais tikslais, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, minėtoje direktyvoje nustatomos „priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai – pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos, ir taip būtų sumažintas galutinis tokių šalintinų atliekų kiekis“. Šiuos tikslus patvirtina Pakuočių direktyvos pirmos ir antros konstatuojamųjų dalių tekstas: nurodyta, kad šia direktyva atitinkamai siekiama, pirma, „apsaugoti aplinką“ nuo pakuočių atliekų poveikio arba jį „sumažinti ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį“ ir, antra, „mažinti bendrą pakuočių apimtį“. Pakuočių išleidimo į rinką ribojimo tikslai bei pakuotės atliekų pakartotinio panaudojimo ir (ar) perdirbimo prioritetai, taip pat padidinta tokių pakuočių gamintojų ir (ar) importuotojų atsakomybė už šių tikslų bei prioritetų įgyvendinimą atsispinti ir Atliekų direktyvos 4 straipsnio
(„Atliekų hierarchija“) 1 dalyje, 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 ir 2 dalyse,
9–11 straipsniuose. Kitaip tariant, gamintojams ir importuotojams nacionalinio mokesčio įstatymu nustatytu MAT siekiami pakuočių atliekų prevencijos ir jų (atliekų) perdirbimo tikslai, atitinka įtvirtintus minėtose direktyvose, numatančiose inter alia padidintą gamintojų ir importuotojų, t. y. MAT mokėtojų, atsakomybę už pakuočių atliekų prevenciją ir jų perdirbimą. Trečia, vadovaujantis MAT įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis mokamas į valstybės biudžetą ir šios lėšos naudojamos ATĮ numatytiems Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti, t. y. atliekų tvarkymo finansavimo galimybėms padidinti (ATĮ 34 str. 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), šiuo tikslu programos lėšomis finansuojant: (i) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, įskaitant ir investicinių projektų įgyvendinimą; (ii) visuomenės ir savivaldybių darbuotojų mokymą, švietimą ir informavimą gaminių ir pakuotės bei jų atliekų tvarkymo klausimais; (iii)) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, teikiant dotacijas savivaldybėms ir subsidijas ūkio subjektams; (iv) programos lėšų ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekomis administravimo priemones (ATĮ 34 str. 3 d.
(2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 75–76 p.);
25.23. šiame bei padidintos gamintojų atsakomybės, kuri apima ir finansinę atsakomybę už atliekų tvarkymą (Atliekų direktyvos 8 str. 1 d. antra pastraipa), kontekste atskirai paminėtina, kad Pakuočių ir Atliekų direktyvoms, taip pat principui „teršėjas moka“ neprieštarauja valstybės narės nustatytos priemonės, kuriomis siekiama, užtikrinti, jog pakuotes į vidaus rinką išleidę ir taip prie jų (pakuočių) atliekų susidarymo prisidėję gamintojai ir (ar) importuotojai dalyvautų darant investicijas į pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą ir vystymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 29 p. ir jame nurodyta šio teismo jurisprudenciją), taip pat visiškai ar iš dalies finansuotų šių sistemų funkcionavimą (Atliekų direktyvos 14 str. 2 d.) bei pakuočių vartotojų ir kitų visuomenės narių švietimą (Pakuočių direktyvos 13 str. ir 15 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 77 p.);
25.24. iš to, kas paminėta, taip pat iš ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-94, nuostatų matyti, kad, skirtingai nei iš esmės vertina pareiškėjas, MAT nėra skirtas išimtinai padengti tiesiogines pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas – juo siekiama kitų, be kita ko, su aplinkos apsauga susijusių, tikslų. Todėl apelianto teiginiai dėl to, kad ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis MAT tarifas ženkliai viršijo realius pakuočių atliekų tvarkymo kaštus nesudaro pagrindo abejoti šio mokesčio teisingumu, protingumu ir proporcingumu. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad ginčo mokestiniam laikotarpiui taikytas standartinis MAT tarifas už į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes būtų nesuderinamas su kokiais nors iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais – jis nėra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ar neproporcingas inter alia minėtų įstatymų leidėjo siektų tikslų aspektu, jis (tarifas) nepaneigė ir nepagrįstai neapribojo jokių mokesčio mokėtojų teisių ir laisvių, kurias saugo Konstitucija. Tokiam vertinimui jokios reikšmės neturi apelianto akcentuojama aplinkybė, jog įstatymų leidėjas, veikdamas jam Konstitucijos numatytos kompetencijos ir diskrecijos ribose, sumažino už 2019 m. ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes mokėtino ginčo mokesčio (standartinio) tarifo dydį. Iš tiesų įstatymų leidėjas nenumatė, kad mažesnis mokesčio tarifas taikomas retroaktyviai, t. y. ir ginčo (mokestiniams) teisiniams santykiams, o apelianto nurodomame Aiškinamajame rašte, kurį parengė projekto rengėjai (Aplinkos ministerija), aprašytos tarifo pakeitimą paskatinusios priežastys, ypač atsižvelgiant į prieš tai paminėtus MAT tikslus, neleidžia manyti, kad ginčo laikotarpiu taikytas mokesčio tarifas buvo akivaizdžiai nepagrįstas (atskirai pastebėtina, kad Aiškinamajame rašte aptariamas siūlomų pakeitimų poveikis viešiesiems finansams siejamas su numatomomis didesnėmis biudžeto pajamomis dėl „<...> neigiam[ų] „Metrail“ pasekm[ių] mokesčio mokėtojams <...>“). Paminėtina ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta ekonominė politika pagrįstumo ir tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 78–79 p.);
25.25. išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C‑104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems MAT siekiamiems Sąjungos tikslams (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – MAT skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 80 p.);
25.26. nesant atitinkamų nuostatų mokesčių įstatymuose, MAT dydis ir pareiškėjo mokestinių prievolių apimtis nėra ir negali būti valstybės biudžeto sąskaita mažinami sąnaudomis, kurias mokesčio mokėtojas patyrė siekdamas įvykdyti Užduotį. Kadangi, kaip dar
1997 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, dėl mokesčių nesitariama, klausimas dėl pareiškėjo Organizacijai pagal sutartį sumokėtų sumų galėtų būti reikšmingas, pavyzdžiui, bylose dėl šios Organizacijos sutartinės arba, kaip jau minėta, valstybės deliktinės atsakomybės, bet ne nagrinėjant šioje byloje kilusį mokestinį ginčą. Iš tiesų sutarties šalis turi teisę reikalauti inter alia grąžinti už nesuteiktas ar netinkamai suteiktas paslaugas sumokėtas sumas (jų dalį) iš įsipareigojimų neįvykdžiusios (netinkamai juos vykdžiusios) kitos sutarties šalies, o aplinkybė, jog jam galimai nepavyks ar nepavyko šių sumų išsireikalauti iš kontrahento, nedaro ir, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, negali daryti įtakos jo mokestinių prievolių apimčiai. Be to, atsižvelgiant į aptartus MAT tikslus bei tai, kas nurodyta šios Nutarties 28 ir 61 punktuose, nėra jokio pagrindo manyti, kad toks nacionalinių nuostatų taikymas ginčo atveju būtų nesuderinamas su Sąjungos taisyklėmis, be kita ko, įtvirtintomis Pakuočių ar Atliekų direktyvose (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 81 p.).
26. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. sprendime pateiktu ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo aiškinimu, kuriuo pasisakoma iš esmės visais apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, ir / ar daryti kitokias išvadas dėl įrodymų viseto, kuris reikšmingais aspektais šiose bylose yra iš esmės identiškas, vertinimo ir nustatytų aplinkybių, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs reikšmingas faktines aplinkybes bei iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas, priėmė sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliacinį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
27. Pažymėtina, kad kita dalis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, atsižvelgiant į aptartas taikytino teisinio reguliavimo nuostatas, nėra reikšmingi.
28. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Medaus pirkliai“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.