Administracinė byla Nr. eA-2387-968/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02753-2024-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Transriva“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128447 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760318078 (toliau – ir Leidimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad ketina dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Transriva“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 12 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau ginčijamu Sprendimu Leidimą panaikino, sprendimą motyvuojant tuo, kad: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje; 3) nutraukta darbo sutartis.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nespėjo pakeisti darbdavio. Ankstesnis darbdavys nemokėjo tinkamo atlyginimo ir, pareiškėjui nežinant, nutraukė darbo sutartį. Nėra duomenų, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, jis bendradarbiauja su atsakovu ir noriai teikia visą informaciją. Pareiškėjas nėra padaręs jokių pažeidimų. Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi priimtas ne dėl pareiškėjo, bet dėl darbdavio kaltės. Pareiškėjas jau susirado kitą darbdavį, tačiau dar nespėjo pateikti dokumentų Migracijos departamentui. Atsakovas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Sprendimas turi būti panaikintas, o pareiškėjui turi būti leista pakeisti darbdavį, paliekant galioti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nesuprasdamas lietuvių, nepilnai anglų kalbos nesugebėjo suprasti, kaip veikia įstatymai ir kokias teises ir pareigas jis turi.
4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 23S222770 išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Transriva“ pagrindu. Patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nustatyta, kad asmuo buvo įdarbintas nuo 2024 m. sausio 29 d. iki 2024 m. balandžio 2 d. ir jam nebuvo mokamas darbdavio tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis. Pareiškėjui negaunant Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatyto atlyginimo išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjui nėra uždrausta atvykti ar lankytis Lietuvos Respublikoje ar Europos Sąjungoje, kita vertus, Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas surinko visus prieinamus duomenis apie pareiškėją ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad asmuo neatitinka Įstatymo reikalavimų. Ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.
II.
5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Transriva“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Numatomas darbo užmokestis – 1 387 Eur/mėn. UAB „Transriva“ tarpininkavimo rašte nurodė, kad pareiškėjas nuo 2023 m. gruodžio 30 d. dirbs tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, įsipareigodamas mokėti darbo užmokestį – 1 387 Eur/mėn. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Transriva“ pagrindu.
6.2. Migracijos departamentas, patikrinęs duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatė, kad pareiškėjas UAB „Transriva“ dirbo nuo 2024 m. sausio 29 d. iki 2024 m. balandžio 2 d. ir jam nei kartą nebuvo išmokėtas prašyme bei tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis 1 387 Eur darbo užmokestis. Už 2024 m. sausio mėn. darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo išmokėtas, už 2024 m. vasario mėn. jam buvo išmokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – MMA) (648,44 Eur), už 2024 m. kovo mėn. jam išmokėtas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte (933,01 Eur), už 2024 m. balandžio mėn. išmokėta 236,49 Eur atleidimo išmoka. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą. Sprendime atsakovas, be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai, be to, nenustatyta, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
7. Teismas, įvertinęs nustatytus faktinius duomenis apie pareiškėjui mokėtą darbo užmokestį, darbo sutarties nutraukimą, sprendė, kad Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Pareiškėjas savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė vienintelį pragyvenimo šaltinį – 1 387 Eur/mėn. darbo UAB „Transriva“ užmokestį, tačiau pareiškėjas nurodytų pajamų negavo, jo gaunamas atlyginimas neviršijo 1 MMA dydžio, be to, darbo sutartis buvo nutraukta. Nurodytos aplinkybės pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą sudaro pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas pažymėjo, kad atsakovas rėmėsi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavusiais duomenimis, buvo nustatyti teisiniai pagrindai panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog nėra surinkta jokių duomenų, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne dėl grėsmės Lietuvos Respublikai, o dėl Įstatymo imperatyvių nuostatų nesilaikymo.
9. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti kitoje bendrovėje (UAB „Autokaravanas“), Migracijos departamentui 2024 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį, tačiau Migracijos departamentas 2024 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 24S144025 atsisakyti leisti pakeisti darbdavį, kuris nėra skundžiamas nagrinėjamoje byloje, todėl teismas šių aplinkybių plačiau neaptarė ir neanalizavo.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą bei palikti galioti Leidimą; 2) netenkinus pirmojo prašymo – panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo skundo nagrinėti iš naujo.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja jo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus, papildomai nurodydamas, kad Sprendime nepateikti jokie faktai, pagrindžiantys išvadą, kodėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl šis Sprendimas negalėjo būti pripažintas teisėtu, taip pat cituoja teismų praktiką dėl grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo bei teisės būti išklausytam. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad turi teisę gauti visą prašomą informaciją iš atsakovo, todėl prašo teismo įpareigoti atsakovą šiuos duomenis pateikti į šią administracinę bylą ir paaiškinti, kodėl leidimas laikinai gyventi panaikinamas.
13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Be atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytų aplinkybių, atsakovas nurodo, kad šio asmens ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo šeimos nariams nėra išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ginčijamu Sprendimu nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas turi pareigą atitikti Įstatymo jam keliamus reikalavimus ne tik leidimo laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šio leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128447, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
15. Apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikto prašymo įpareigoti atsakovą pateikti tam tikrus duomenis į bylą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas turi teisę gauti visą prašomą informaciją iš atsakovo, todėl prašo teismo įpareigoti atsakovą šiuos duomenis pateikti į šią administracinę bylą ir paaiškinti, kodėl panaikintas leidimas laikinai gyventi. Pažymėtina, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 str. 3 d.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga; apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme; apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Nagrinėjamu atveju analogišką prašymą pareiškėjas buvo išdėstęs ir savo skunde pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. birželio 13 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti teismui raštu išsamų atsiliepimą į pareiškėjo skundą bei visus kitus su ginčo dalyku susijusius dokumentus. Atsakovas į bylą pateiktame atsiliepime į skundą išdėstė savo argumentus dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo bei pateikė su ginču susijusią medžiagą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai teikdamas analogišką prašymą neteigia, kad tam tikrų įrodymų, reikšmingų nagrinėjamai bylai, atsakovas į bylą nepateikė, taip pat apeliaciniame skunde neįvardijami konkretūs apeliaciniame procese išreikalautini duomenys. Nenustačius priežasčių ir būtinybės išreikalauti naujus įrodymus, pareiškėjo prašymas dėl duomenų išreikalavimo netenkinamas.
16. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nustačius, kad: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) nutraukta darbo sutartis su asmeniu.
17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus.
18. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš esmės atkartoja jo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus, be kita ko, kad Sprendimas buvo priimtas neišsiaiškinus visų faktinių aplinkybių, kadangi pareiškėjui nustatytas darbo užmokestis nebuvo mokamas ne dėl jo, bet dėl darbdavio kaltės, be to, pareiškėjas susirado kitą darbą ir nėra duomenų, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai.
19. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Vertindama pareiškėjui išduoto Leidimo panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-789/2024).
21. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, inter alia (be kita ko), nustatoma, kad nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia minėta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, inter alia, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).
22. Sprendžiant dėl pragyvenimo lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat reikšminga tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2024 m. – 924 Eur).
23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Transriva“ pagrindu, pareiškėjas minėtoje bendrovėje dirbo nuo 2024 m. sausio 29 d. iki 2024 m. balandžio 2 d., tačiau jam nei kartą nebuvo išmokėtas jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir darbdavio tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis 1 387 Eur darbo užmokestis. Už 2024 m. sausio mėn. darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo išmokėtas, už 2024 m. vasario mėn. jam buvo išmokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, už 2024 m. kovo mėn. jam išmokėtas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte (933,01 Eur), už 2024 m. balandžio mėn. išmokėta 236,49 Eur atleidimo išmoka.
24. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovui nustačius, kad su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta bei jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis (aptariamu laikotarpiu tik vieną mėnesį pareiškėjo pajamos siekė 1 MMA), esantis vienintelis šiuose dokumentuose nurodytas pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog pareiškėjo Leidimas buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankiškus imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p. (dėl pragyvenimo lėšų) bei Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. (dėl nutrauktos darbo sutarties) pagrindais). Šiame kontekste akcentuotina, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).
25. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, jog aptariama situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo, o dėl jo buvusio darbdavio kaltės, nes pareiškėjui išduoto Leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimai negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024), o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo buvusio darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie teiginiai yra nepagrįsti (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024).
26. Kaip minėta, byloje ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas trimis teisiniais pagrindais, atsakovui taip pat nusprendus, jog dėl aptartų faktinių aplinkybių kartu pripažintina ir tai, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.).
27. Spręsdama, ar šiuo atveju ginčijamu Sprendimu buvo pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, kad prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023, 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).
28. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, šiuo atveju atsakovas, pagrįstai ir teisėtai pripažinęs, jog su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta bei pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, remdamasis pastarąja aplinkybe dėl pareiškėjui mokėto užmokesčio dydžio nusprendė, kad tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Vis dėlto šiame kontekste atsižvelgusi į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas nagrinėjamoje byloje nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau siekiant laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pakankamai akivaizdu, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Bendrovės bus nutraukta ar numatytas mokėti darbo užmokestis nebus mokamas ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi.
29. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendime nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas panaikinti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi yra pripažintinas neįrodytu. Nepaisant to, kadangi atsakovas taip pat rėmėsi kitais dviem, šioje nutartyje jau aptartais Leidimo panaikinimo pagrindais, išvada dėl minėto Leidimo panaikinimo pagrindo nekeičia pagrindinės apibendrinamosios ginčo išvados, jog šiuo atveju pareiškėjui išduotas Leidimas panaikintas pagrįstai ir teisėtai vadovaujantis imperatyviais Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindais.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad Sprendime nepateikti jokie faktai, pagrindžiantys išvadą, kodėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Sprendimas nebuvo grindžiamas pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, todėl atsakovas neturėjo pagrindo nustatinėti ir Sprendime aptarti tokią grėsmę patvirtinančių aplinkybių.
31. Pareiškėjas teigia esą jis, nesuprasdamas lietuvių, nepilnai anglų kalbos nesugebėjo suprasti, kaip veikia įstatymai ir kokias teises ir pareigas jis turi. Šiame kontekste primintina, kad teisėje galioja principas ignorantia legis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), kuris taip pat įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje. Tai reiškia, kad asmuo turi žinoti įstatymus, elgtis taip, kad jų nepažeistų, ir negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus, laikytis juose nustatytų pareigų, įpareigojimų. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad, vadovaujantis šiuo principu, yra preziumuojama, jog užsienietis, atskirais Įstatyme nustatytais pagrindais gavęs leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, yra susipažinęs su jam, kaip tokio leidimo turėtojui keliamais reikalavimais. Kartu jis prisiima visas rizikas, be kita ko, susijusias su tuo, kad, kompetentingai institucijai nustačius Įstatyme įtvirtintus tokio leidimo panaikinimo pagrindus, jam išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje bus panaikintas.
32. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba cituojama teismų praktika, nenurodant, kuo ji reikšminga nagrinėjamai bylai, nenurodant kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.
33. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, jog atsakovo priimtu Sprendimu pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai dėl to, jog buvo nutraukta darbo sutartis su pareiškėju (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.) ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Įvertinus tai, byloje nenustatytas pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.