Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 3, 22, 57, 58, 256, 293, 312, 317, 320, 322 IR 324 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO, 34 STRAIPSNIO IR XXX SKYRIAUS PRIPAŽINIMO NETEKUSIAIS GALIOS ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4116
2016 m. liepos 20 d. Nr. 754
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. SV-S-1559 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3, 22, 57, 58, 256, 293, 312, 317, 320, 322 ir 324 straipsnių pakeitimo, 34 straipsnio ir XXX skyriaus pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektui Nr. XIIP-4116 (toliau – Įstatymo projektas), tačiau siūlyti jį tobulinti atsižvelgiant į toliau išdėstytas pastabas ir pasiūlymus:
1. Įstatymo projektu siūloma panaikinti privataus kaltinimo institutą ir iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) pašalinti 407 straipsnį, tačiau lieka neišspręsti šiame straipsnyje išvardytų nusikalstamų veikų baudžiamojo persekiojimo klausimai. Įstatymo projektu nesiūloma nei papildyti Baudžiamojo proceso kodekso 167 straipsnyje pateiktą nusikalstamų veikų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pradedamas tik pagal nukentėjusiojo skundą, jo teisėto atstovo pareiškimą ar prokuroro reikalavimą, sąrašą, nei, kaip kitą galimą alternatyvą, pakeisti Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – Baudžiamasis kodeksas) (pavyzdžiui, dekriminalizuoti kai kurias nusikalstamas veikas arba pašalinti sąlygą dėl atsakomybės taikymo tik tais atvejais, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas). Taigi Įstatymo projektu siūlomas naujas teisinis reguliavimas nepakankamas. Atsižvelgiant į tai, siūlytina peržiūrėti siūlomo pripažinti negaliojančiu Baudžiamojo proceso kodekso XXX skyriaus 407 straipsnyje pateiktą nusikalstamų veikų sąrašą ir priimti vieną iš minėtų galimų sprendimų (pavyzdžiui, perkelti šį sąrašą į Baudžiamojo proceso kodekso 167 straipsnį).
2. Pažymėtina, kad vienu reikšmingiausių privataus kaltinimo bylų proceso ypatumų laikytina baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta galimybė konflikto šalims susitaikyti ir sudaryti teisines prielaidas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą. Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalyje nurodomas svarbus privataus kaltinimo bylų proceso etapas – taikinamasis posėdis. Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso kodekso 416 straipsnis leidžia proceso dalyviams pasinaudoti minėta konflikto šalių susitaikymo galimybe net iki baigiamųjų kalbų pabaigos, t. y. iki pat asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, pripažinimo kaltu arba nekaltu. Įstatymo projektu panaikinus privataus kaltinimo institutą, būtų itin smarkiai suvaržytos ir taip gana ribotos atkuriamojo teisingumo ir mediacijos galimybės baudžiamajame procese. Panaikinus plataus pobūdžio galimybę šalims susitaikyti privataus kaltinimo bylų proceso metu, iš esmės liktų tik Baudžiamojo kodekso 38 straipsnyje nustatyta daug siauresnė ir jau kitokio pobūdžio susitaikymo galimybė.
Kadangi Įstatymo projektu būtų labai apribotos konflikto šalių susitaikymo galimybės, o baudžiamajam procesui dėl nusikalstamų veikų, pavyzdžiui, šmeižimo, pradėti pakaktų tik nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo ir baudžiamasis procesas dėl tokių nusikalstamų veikų toliau vyktų bendra tvarka, neišvengiamai didėtų ir nuteistų asmenų skaičius.
Atsižvelgiant į tai, tobulinant Įstatymo projektą siūlytina numatyti priemones, kuriomis nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas galėtų daryti įtaką baudžiamojo proceso eigai arba kuriomis būtų išlaikytos konflikto šalių susitaikymo galimybės (pavyzdžiui, apsvarstyti tokių veikų galimybę ir toliau rengti taikinamąjį posėdį). Taip Įstatymo projektu siūlomi teisinio reguliavimo pakeitimai būtų labiau suderinti su valstybės baudžiamosios politikos prioritetais, skirtais baudžiamajam procesui optimizuoti ir efektyvesniems teisinių ginčų sprendimams priimti.
3. Nors Įstatymo projektu siūlomi esminiai baudžiamojo proceso pokyčiai, Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad šiam projektui įgyvendinti papildomų išlaidų iš valstybės biudžeto neprireiks. Toks teiginys nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad, Baudžiamojo proceso kodekse panaikinus privataus kaltinimo institutą, dėl Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, kurių, apytiksliais skaičiavimais, užregistruojama apie 5 000–6 000 atvejų per metus, baudžiamasis procesas vyktų bendra tvarka, t. y. visais atvejais privalomai būtų atliekamas ikiteisminis tyrimas. Atsižvelgiant į tai, labai padidėtų atliekamų ikiteisminių tyrimų, tenkančių vienam ikiteisminio tyrimo pareigūnui, skaičius, o tai neišvengiamai lemtų poreikį didinti bendrą ikiteisminių pareigūnų skaičių ir su tuo susijusias papildomas finansines sąnaudas. Išaugęs nuteistųjų skaičius lemtų alternatyvias laisvės atėmimui bausmes vykdančių institucijų – probacijos tarnybų – didėjančius darbo krūvius ir sąnaudas. Tam tikru mastu gali padidėti ir realią laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skaičius. Taigi Įstatymo projektu siūlomiems teisinio reguliavimo pakeitimams įgyvendinti neabejotinai reikės papildomų valstybės biudžeto lėšų ir į tai būtina atsižvelgti, priimant sprendimą dėl Įstatymo projekto ir įstatymo įgyvendinimo tvarkos (pavyzdžiui, nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą, kad galėtų būti suplanuota ir skirta papildomų asignavimų ikiteisminio tyrimo įstaigoms ir kita).