Administracinė byla Nr. A-1053-822/2016
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00207-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija 35.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Halsas“ ir atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Halsas“ skundą atsakovams Druskininkų savivaldybės administracijai ir Druskininkų savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas UAB „Halsas“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. T1-9 „Dėl akvatorijos ribų ir ploto derinimo“ bei įpareigoti Druskininkų savivaldybės tarybą suderinti su UAB „Halsas“ steigiamos 28.98 kv. m ploto vidaus vandenų prieplaukos akvatorijos ribas (600 kv. m) Druskininkų mieste, Nemuno dešiniajame krante, buvusios senosios prieplaukos vietoje, pagal pridedamas schemas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamu sprendimu Druskininkų savivaldybės taryba nusprendė nederinti UAB „Halsas“ vidaus vandenų prieplaukos akvatorijos ribų. Sprendimą atsakovas argumentavo tuo, kad akvatorijos ribos dalis patenka į Druskininkų savivaldybės panaudos teise, pagal panaudos sutartį Nr. PN 15/01479, valdomą žemės sklypą, kurio atsakovas neturi teisės perduoti neatlygintinai naudotis kitiems asmenims. Atsakovo teigimu, steigiama prieplaukos veikla bus neatsiejamai susijusi su kranto teritorijos naudojimu, neišvengiamai naudojant Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Druskininkų savivaldybės panaudos teise valdomus žemės sklypus, kurie negali būti perduoti naudotis kitiems asmenims. Atsakovas skundžiamo sprendimo motyvuose taip pat nurodė, jog UAB „Halsas“ veikla nesusijusi su rekreaciniais ir turizmo tikslais, suteikiančiais teisę kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostomis, lankant bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas) (Žemės įstatymo 21 str.). Skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, neobjektyvus, priimtas netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, numatytas Žemės įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje, 21 straipsnyje, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje, Vidaus vandenų transporto kodekso 13 straipsnio 5 dalyje. Pareiškėjas siekė suderinti vidaus vandenų prieplaukos akvatorijos ribas Druskininkų mieste, Nemuno upės dešiniajame krante, buvusios senosios prieplaukos vietoje, tačiau nereiškė prašymo derinti steigiamos prieplaukos projekto. Pagal Vidaus vandenų transporto kodekso 13 straipsnio 5 dalį, savivaldybės taryba nustato vidaus vandenų uostų ir prieplaukų teritorijos ir akvatorijos ribas, ir plotus, todėl akvatorijos ribų nustatymas yra savivaldybės teisė ir pareiga. Atsakovas nepagrįstai atsisakė vykdyti įstatymo pavestą pareigą. Nepagrįsti ir subjektyvūs atsakovo argumentai, jog ginčo teritorija nėra pritaikyta naujų prieplaukų steigimui ir savivaldybė šioje teritorijoje nenumato galimybės jas steigti. Nurodyti atsisakymo motyvai yra visiškai nesusiję su pareiškėjo prašymu derinti vidaus vandenų prieplaukos akvatorijos ribas. Atsakovas atsisakydamas nustatyti akvatorijos ribas tuo pagrindu, kad negalimas panaudos teise valdomo žemės sklypo panaudojimas prieplaukai steigti, neišsiaiškino faktinių aplinkybių, ar siekiama steigti stacionari, ar plaukiojanti prieplauka, nenustatė aplinkybių, ar prieplaukos naudojimas neišvengiamai bus naudojamas sąlytyje su atsakovo panaudos teises valdomu žemės sklypu. Atsakovo atsisakymas derinti akvatorijos ribas nepagrįstas. Atsakovas visiškai nevertino, kad pareiškėjas ketina steigti plaukiojančią (ne stacionarią) prieplauką, senosios prieplaukos vietoje, iki kurios galima patekti vandens apsaugos zonoje esančia betonuota aikštele. Pareiškėjo veikla – keleivių pervežimas, vykdomas ant paviršinio vandens, Nemuno upėje. Plūduriuojanti priemonė – plaukiojanti prieplauka (debarkaderis), kurios akvatorijos ribas prašė nustatyti pareiškėjas, ketinama eksploatuoti ne atsakovo valdomame žemės sklype, o ant paviršinio vandens Nemuno upėje. Atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo nei pareiškėjui (nepriklausomai nuo to, jis vykdo ūkinę komercinę veiklą, ar ne), nei kitiems asmenims drausti prieiti prie paviršinio vandens telkinio esančios prieplaukos. Derinant prieplaukos akvatorijos ribas turi būti išsiaiškintos kitos aplinkybės, susijusios su planuojamos prieplaukos naudojimu. Tačiau net ir vertinant pareiškėjo eksploatuojamos plaukiojančios prieplaukos naudojimo pobūdį ir tikslą, visiškai akivaizdu, kad prieplauka būtų naudojama rekreaciniais ir turizmo tikslais, siekiant suteikti žmonėms galimybes plaukioti Nemunu, grožėtis gamtovaizdžiu ir ilsėtis. Pareiškėjo pagrindinė veikla yra pramoginė, pažintinė, keleivinė laivyba Nemuno upe. Prašomos derinti akvatorijos ribos nepatenka į Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) panaudos teise valdomą žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Plaukiojančios prieplaukos naudojimui (šiuo konkrečiu atveju), nereikalingas atsakovo valdomas žemės sklypas ar jo dalis, kadangi prieplauka, kurios akvatorijos ribas prašo derinti pareiškėjas yra plaukiojanti (ne stacionari), steigiama ant paviršinio vandens – Nemuno upėje, bet ne atsakovui priklausančiame žemės sklype. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. rugpjūčio 11 d. rašte Nr. (8.4)-2D-12435 yra aiškiai nurodyta, kad jei plaukiojanti prieplauka (debarkaderis) neturi Statybos įstatyme nustatytų statiniui būdingų požymių, statybos techninis reglamentas STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal naudojimo paskirtį" jam netaikytinas. Pagal Vidaus vandenų transporto kodekso 13 straipsnio 1 dalį, tokio pobūdžio prieplaukai nepriskiriama kranto teritorija ir joje esantys pastatai ir įrenginiai. Atsakovas nepagrįstai sutapatina dvi skirtingas sąvokas ir dvi skirtingas procedūras, t. y. akvatorijos ribų nustatymą ir prieplaukos steigimą. Plaukiojančios prieplaukos naudojimas nebus susietas su atsakovo patikėjimo teise valdomu žemės sklypu, o patekimą prie tokios prieplaukos užtikrina vandens apsaugos zonoje esanti betonuota aikštelė. Plūduriuojančios priemonės paskirtis nurodyta 2008 m. rugsėjo 19 d. išduotame vidaus vandenų transporto priemonės biliete Nr. 102. Plaukiojanti prieplauka – laivų priplaukimo, stovėjimo, išplaukimo, keleiviams įlaipinti ir išlaipinti vieta. 2013 m. birželio 11 d. išduotame vidaus transporto priemonės biliete Nr. 254 nurodyta, kad ji skirta mažųjų, pramoginių, sportinių ir asmeninių laivų stovėjimui. Plūduriuojanti priemonė yra eksploatuojama Nemuno upėje (vandens plote) ir metalinėmis atotampomis tvirtinama Nemuno upės vagoje. Atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą nepaisė įstatymo viršenybės, objektyvumo, lygiateisiškumo principų, todėl atsakovo argumentai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, teisės aktais ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų. Skundžiamo sprendimo 2 punkte siūloma pareiškėjui steigti prieplauką centrinėje Druskininkų miesto dalyje, Nemuno upės dešiniajame krante, teritorijoje žemyn nuo Ratnyčėlės intako į Nemuną įrengtoje betoninėje upės krantinėje. Tačiau toks siūlymas yra nepagrįstas dėl to, jog pareiškėjas jokio prašymo dėl prieplaukos steigimo atsakovui nepareiškė, pareikštas prašymas buvo dėl akvatorijos ribų derinimo. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1939/2014, neįvertino pareiškėjo pateiktų dokumentų ir faktinės situacijos esmės, pažeidė viešojo administravimo principus, netinkamai pritaikė nurodytas materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas sprendimas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas suderinti UAB „Halsas" steigiamos 28,98 kv.m ploto vidaus vandenų prieplaukos akvatorijos ribas (600 kv. m) Druskininkų mieste, Nemuno dešiniajame krante, buvusios senosios prieplaukos vietoje, pagal pridėtas schemas.
Atsakovas Druskininkų savivaldybės administracija atsiliepime į skundą nurodė, kad skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Atsakovas Druskininkų savivaldybės taryba, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1939/2014, atsižvelgdamas į 2014 m. lapkričio 13 d. pareiškėjo prašymą, 2015 m. sausio 29 d. priėmė ginčijamą sprendimą. Atsakovas, priimdamas sprendimą, įvertino, kad vidaus vandenų registre pareiškėjo vardu yra įregistruota plūduriuojanti priemonė – plaukiojanti prieplauka, kuri gali būti traktuojama tik kaip transporto priemonė, bet ne prieplauka. Pareiškėjas, teikdamas prašymus dėl akvatorijos ribų derinimo, teikė jam tinkamų ir norimų akvatorijos ribų variantą, schemoje nurodytame plote, nurodytais dydžiais ir teritorijos koordinačių ribose. Pareiškėjas pats sprendė, kokioje teritorijoje pageidauja derinti akvatorijos ribas. Pareiškėjo prašomos derinti akvatorijos ribos pateko į panaudos teise atsakovo valdomą žemės sklypą. Žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytas draudimas valstybinės žemės sklypus perduotus neatlygintinai naudotis perduoti naudotis kitiems asmenims. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas perduotas neatlygintinai naudotis, negali būti išnuomotas ar kitaip perduotas naudotis tretiesiems asmenims. Atsakovas neturi teisinio pagrindo derinti pareiškėjo nurodytų schemoje akvatorijos ribų ir plotų. Žemės įstatymo 2 straipsnio 6 dalis reglamentuoja, kad žemė — Lietuvos Respublikos žemės paviršiuje esantys sausumos plotai, paviršiniai vidaus ir teritoriniai vandenys. To paties įstatymo 2 straipsnio 14 dalis numato, jog žemės sklypas – teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Taigi žemės sklypas yra ne tik sausumos dalis, tačiau į šią sąvoką įeina ir vidaus, teritoriniai vandenys, jeigu jie turi nustatytas ribas, kadastro duomenis ir yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tai, kad pareiškėjo prašomos derinti akvatorijos ribos patenka į panaudos teise valdomą žemės sklypą, patvirtina Valstybinės žemės panaudos 2008 m. rugsėjo 23 d. sutartis Nr. Pn15/08-1479, susitarimas prie minėtos sutarties, kad panaudos teise Druskininkų savivaldybei yra perduodamas 6,7770 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Žemė sklypas, kuris panaudos teise perduotas atsakovui, buvo suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, todėl žemės sklypas turi nustatytas konkrečias ribas, kadastro duomenis ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo prašomų nustatyti akvatorijų ribų schema patvirtina, kad dalis akvatorijos ribų ploto patenka į panaudos teise atsakovo valdomą žemės sklypą. Pareiškėjas teikė prašymus dėl akvatorijos ribų nustatymo, nurodydamas tikslą – steigti prieplauką. Pareiškėjo tikslas negali būti pripažįstamas rekreacijos objektu, nes pareiškėjas vykdys komercinę veiklą. Pareiškėjo steigiama prieplauka yra tiesiogiai susijusi ne su priėjimu prie paviršinio vandens juostos, bet su naudojimusi vandens telkiniu. Pareiškėjas prieplauką, dėl kurios pateiktas prašymais dėl akvatorijos ribų nustatymo, ketina pritvirtinti prie betonuotos aikštelės, kuri yra vandens apsaugos zonoje, todėl turės ryšį su krantu. Atsakovas nekvestionuoja, kad betonuotos aikštelės ribos yra paviršinio vandens apsaugos juostoje, tačiau pažymi, kad pareiškėjo planuojamas prieplaukos pritvirtinimas prie betonuotos aikštelės yra neįmanomas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Halsas“ skundą tenkino iš dalies. Panaikino Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. T1-9 „Dėl akvatorijos ribų ir ploto derinimo“. Įpareigojo Druskininkų savivaldybės tarybą iš naujo artimiausiame tarybos posėdyje išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 13 d. prašymą, 2014 m. lapkričio 17 d. gautą Druskininkų savivaldybėje, dėl akvatorijos ribų derinimo. Kitą skundo dalį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1939/2014, nagrinėdamas iš esmės tapatų ginčą apeliacine tvarka tarp tų pačių proceso šalių ir iš esmės dėl analogiško ginčo dalyko, panaikino Druskininkų savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. T1-62 „Dėl akvatorijos ribų derinimo“ bei įpareigojo Druskininkų savivaldybės tarybą iš naujo, per 2 mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, išnagrinėti pareiškėjo UAB „Halsas“ 2013 m. vasario 14 d. prašymą. Pareiškėjas 2013 m. vasario 14 d. prašymu prašė Druskininkų savivaldybės tarybą derinti steigiamos vidaus vandenų prieplaukos Druskininkų mieste, Nemuno upės dešiniajame krante, buvusios senosios prieplaukos vietoje, akvatorijos (bendras plotas 600 kv.m) ribas pagal pateiktą schemą. Pareiškėjas pakartotinai 2014 m. lapkričio 17 d. pateikė Druskininkų savivaldybės administracijai 2014 m. lapkričio 13 d. prašymą, prašydamas derinti tos pačios steigiamos vidaus vandenų prieplaukos Druskininkų mieste, Nemuno upės dešiniajame krante, buvusios senosios prieplaukos vietoje, akvatorijos (bendras plotas 600 kv.m) ribas pagal akvatorijos ribų iš esmės analogišką schemą. Druskininkų savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 13 straipsnio 5 dalimi, įvertinusi imperatyvias Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalies ir 21 straipsnio bei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 6 dalies nuostatas, nusprendė nederinti pareiškėjo steigiamos prieplaukos akvatorijos ribų bei ploto. Druskininkų savivaldybės taryba skundžiamą sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjo steigiamos prieplaukos akvatorijos dalis patenka į Druskininkų savivaldybės panaudos teise pagal Valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. Pn15/08-1479 valdomą žemės sklypą ir kad pareiškėjo steigiamos prieplaukos veikla bus neatsiejamai susijusi su kranto teritorijos naudojimu, į steigiamą prieplauką bus galima patekti tik naudojantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos arba Druskininkų savivaldybės panaudos teise valdomais žemės sklypais. Šie sklypai kaip valstybės turtas perduoti panaudos pagrindais ir jų negalima išnuomoti ar kitaip perduoti naudotis kitiems asmenims. Taip pat Druskininkų savivaldybės taryba skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjo vykdoma komercinė veikla nesuteikia teisės žemės sklypų savininkui ar kitam naudotojui leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinio ne rekreaciniais tikslais.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašė nustatyti tik vidaus vandenų plaukiojančios prieplaukos akvatorijos ribas. Todėl atsakovo argumentai, kad pareiškėjo steigiamos prieplaukos veikla bus neatsiejamai susijusi su kranto teritorijos naudojimu, ginčo atveju visiškai nepagrįsti ir nereikšmingi. Pareiškėjas neprašė Druskininkų savivaldybės nustatyti prieplaukos teritorijos plotų ir ribų, pareiškėjo prašymas buvo teikiamas išskirtinai tik dėl prieplaukos akvatorijos ribų – vandens ploto nustatymo Nemuno upės vandenyse. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1939/2014 pažymėjo, jog fiziniams ir juridiniams asmenims nėra draudžiama kreiptis į savivaldybės tarybą skaidant savo prašymą į dvi dalis, iš pradžių teikiant prašymą dėl akvatorijos ribų nustatymo, o vėliau dėl prieplaukos teritorijos ribų nustatymo, arba atvirkščiai.
Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjo prieplaukos akvatorijos ribų dalis Nemuno upės vandenyje patenka į Druskininkų savivaldybės panaudos teise pagal Valstybinės žemės panaudos 2008 m. rugsėjo 23 d. sutartį Nr. Pn15/08-1479 valdomos žemės sklypo ribas, kurios suformuotos atlikus kadastrinius matavimus ir pažymėtos Nemuno upės vandens dalyje. Šias aplinkybes patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenų banko 2015 m. vasario 10 d. išrašas, situacijos schema teismui, žemės sklypo plano ištrauka. Valstybinės žemės panaudos 2008 m. rugsėjo 23 d. sutartyje Nr. Pn15/08-1479 duomenų apie tai, kad Druskininkų savivaldybei panaudos teise perduoti valdyti vidaus vandenys – Nemuno upės dalis, nėra.
Byloje nustatyta, kad Valstybinės žemės panaudos 2008 m. rugsėjo 23 d. sutartyje Nr. Pn15/08-1479 nėra duomenų apie vandens telkinio, kaip specialaus objekto, panaudą. Vandens įstatymo 7 straipsnyje numatytas vandens telkinio naudojimo teisinis pagrindas yra nuomos ar kita sutartis. Tokio pobūdžio sutartis su Druskininkų savivaldybe nebuvo sudaryta, todėl Druskininkų savivaldybei vandens telkinys – Nemuno upės dalis nebuvo perduotas panaudos pagrindais. Atsakovo pateiktoje Valstybinės žemės panaudos 2008 m. rugsėjo 23 d. sutartyje Nr. Pn15/08-1479 tokių aplinkybių nėra nurodyta ir nustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybinės žemės panaudos 2008 m. rugsėjo 23 d. sutarties Nr. Pn15/08-1479 5 punkte pažymėta, jog perduotame neatlygintinai naudotis žemės sklype esantis paviršinis vanduo naudojamas įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas Druskininkų savivaldybės taryba neturėjo teisės savivaldybei neperduoto turto – vandens telkinio panaudos pagrindais, neleisti naudotis tretiesiems asmenims kaip savivaldybės panaudos teise valdomo turto. Druskininkų savivaldybė panaudos teise perduotame neatlygintinai naudotis žemės sklype esantį paviršinį vandenį turi teisę naudoti tik įstatymų nustatyta tvarka taip, kaip nurodyta Valstybinės žemės panaudos 2008 m. rugsėjo 23 d. sutarties Nr. Pn15/08-1479 5 punkte, todėl minėta sutartis nėra kliūtis nustatyti pareiškėjo prašomas akvatorijos ribas.
Byloje nenustatyta duomenų, jog pareiškėjo prašymas nustatyti plaukiojančios prieplaukos akvatorijos ribas Nemuno upės vandens plote bei tokių ribų nustatymas pažeistų vandens naudojimo sąlygas ir prieštarautų vandensaugos tikslams. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti derinti pareiškėjo plaukiojančios prieplaukos akvatorijos ribas Nemuno upės vandenyse skundžiamame sprendime nurodytais argumentais.
Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatavo, jog nebuvo jokių teisinių kliūčių savivaldybės tarybai suderinti pareiškėjo prašomas plaukiojančios prieplaukos akvatorijos ribas. Nagrinėjant ginčą teisme nebuvo nustatyta, ar pakanka duomenų plaukiojančios prieplaukos akvatorijos ribų derinimo administracinei procedūrai atlikti, t. y. ar pareiškėjo pateikti dokumentai pakankami nustatyti minėtas akvatorijos ribas. Tokio pobūdžio administracinė procedūra, susijusi su pateiktų dokumentų, jų pakankamumo vertinimu, priskirta viešojo administravimo subjekto kompetencijai. Administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir imti spręsti ar administracinei procedūrai atlikti pakanka pareiškėjo pateiktų dokumentų ir (ar) nepasikeitė aplinkybės įgalinančios atsakovą užbaigti administracinę procedūrą palankiu pareiškėjui sprendimu, nustatant prašomas akvatorijos ribas.
III.
Atsakovas Druskininkų savivaldybė su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas savo sprendimą peržengė reikalavimo ribas ir kvestionavo ne tik atsakovo sprendimą, bet ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus, jo teisinę registraciją ir pasirašytą panaudos sutartį dėl minėto žemės sklypo. Atsakovas pažymi, kad atsisakė tenkinti prašymą, nes pareiškėjo kartu su prašymu pateiktos derinimui akvatorijos ribos įeina į panaudos teise atsakovo valdomą žemės sklypą. Akcentuoja, kad į žemės sąvoką įeina ne tik sausumos dalis, bet ir paviršiniai vandenys (Žemės įstatymo 2 str. 6 d.). Atsakovas žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertina pagal kadastriniais matavimais, kurie nėra nuginčyti, nustatytas ribas, ir neteigia, kad vandens telkinys yra perduotas atsakovui, bet konstatuoja, kad į panaudos pagrindais perduotą žemės sklypą įeina ir paviršinių vandenų (Nemuno teritorijos) dalis. Dėl šio žemės sklypo atsakovas sudarė panaudos sutartį su Nacionaline žemės tarnyba. Pažymi, kad negalėjo peržengti pareiškėjo prašymo ribų ir sprendė tik akvatorijos ribų derinimo, o ne akvatorijos naudojimo ir galimo poveikio aplinkai klausimą. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad net jei šioje konkrečioje situacijoje turėjo būti taikomas išimtinai Vandens įstatymas, šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nukreipia į Žemės įstatymą, vadinasi ir paviršinio vandens naudojimosi tvarką iš esmės nustato Žemės įstatymas, kurio pagrindu ir buvo sudaryta panaudos sutartis. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai vertino Vidaus vandenų transporto kodekso 13 straipsnio 5 dalies nuostatas, kaip suponuojančias savivaldybės teisę ir pareigą nustatyti akvatorijas ribas. Minėtas aktas numato savivaldybės tarybos teisę ir pareigą nagrinėti pateiktus prašymus dėl akvatorijos ribų nustatymo, bet nenumato imperatyvo jas nustatyti.
UAB „Halsas“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą. Mano, kad Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas dalyje, kurioje pareiškėjo skundas buvo patenkintas ir Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimas Nr. T1-9 „Dėl akvatorijos ribų ir ploto derinimo“ panaikintas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl turėtų būti paliktas nepakeistas.
Pareiškėjo nuomone, atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas, ar atsakovas pagrįstai atsisakė derinti prašomos akvatorijos ribas dėl to, jog jos dalis patenka i savivaldybei panaudos teise priklausančio žemės sklypo dalį, tinkamai ir iš esmės analizavo tai, ar paviršinis vanduo, esantis žemės sklype savivaldybei perduotas panaudos teise, ar ji juo naudojasi kitu pagrindu. Priešingai, nei nurodo atsakovas, nei pirmos instancijos teismas, nei pareiškėjas nekvestionavo ir nepaneigė žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinės registracijos, o tik aiškinosi, ar panaudos sutartimi savivaldybei buvo perduotas naudoti ir valstybinės reikšmės paviršinis vandens telkinys – Nemunas ar jo dalis. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad valstybinės žemės panaudos 2008 m rugsėjo 23 d sutarties Nr. Pn15/08-1179 5 punkte paminėta, jog perduotame neatlygintinai naudotis žemės sklype esantis paviršinis vanduo naudojamas įstatymo nustatyta tvarka. Paviršinis vanduo nėra žemės sklypas, kaip bando teigti atsakovas. Be to, atsakovas netinkamai interpretuoja Vidaus vandenų transporto kodekso 13 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Pareiškėjas UAB „Halsas“ apeliaciniame skunde nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo dalimi, kuria atmestas pareiškėjo skundas ir atsakovas iš naujo įpareigotas svarstyti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas prašo nurodytą teismo sprendimo dalį pakeisti ir įpareigoti Druskininkų savivaldybės tarybą suderinti su UAB „Halsas“ steigiamos 28,98 kv. m ploto vidaus vandenų prieplaukos akvatorijos ribas (600 kv. m) Druskininkų mieste, Nemuno dešiniajame krante, buvusios senosios prieplaukos vietoje, pagal pridedamas schemas. Iš atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos UAB „Halsas“ naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas (21 Eur dydžio žyminį mokestį, sumokėtą pirmosios instancijos teisme, 14 Eur dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir atstovavimo išlaidas – 400 Eur).
Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pateiktus rašytinius įrodymus, atsakovo poziciją, iš kurios yra akivaizdu, kad atsakovas prašomų akvatorijos ribų nederins, net ir kelis kartus iš naujo svarstydamas pareiškėjo prašymą. Skundžiama teismo sprendimo dalis sudaro prielaidas atsakovui ir toliau piktnaudžiauti jam įstatymo suteiktais įgaliojimais, diskrecijos teise, derinant prašomos akvatorijos ribas, tuo pačiu pažeidžiant bendrovės teises ir teisėtus interesus, negalint visapusiškai eksploatuoti jam priklausančią plaukiojančią priemonę. Skundžiama teismo sprendimo dalis, atsižvelgiant į byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, ankstesnius ginčus tarp pareiškėjo ir atsakovo, sudaro prielaidas naujiems teisminiams ginčams. Pažymi, kad šioje byloje teismas nei karto nekėlė klausimo dėl duomenų nepakankamumo tam, kad pareiškėjo prašymas būtų tenkintas visa apimtimi. Teigia, kad atsakovas, priimdamas administracinį aktą, neįvykdė 2014 m. gruodžio 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A556-1939/2014, ir šios aplinkybės teismas, priimdamas sprendimą, nevertino.
Atsakovas Druskininkų savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo UAB „Halsas“ apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1939/2014 atsakovas nėra įpareigotas derinti akvatorijos ribas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo pakankamai aktyvus, rinkdamas ir vertindamas bylai reikšmingus įrodymus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ginčas byloje kilo dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. T1-9 „Dėl akvatorijos ribų ir ploto derinimo“ teisėtumo.
Skundžiamą sprendimą Druskininkų savivaldybės taryba priėmė išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. lapkričio 13 d. prašymą, 2014 m. lapkričio 17 d. gautą Druskininkų savivaldybėje, bei vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1939/2014, kuria teismas nutarė panaikinti Druskininkų savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. T1-62 „Dėl akvatorijos ribų derinimo“ ir įpareigoti Druskininkų savivaldybės tarybą iš naujo, per 2 mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, išnagrinėti UAB „Halsas“ 2013 m. vasario 14 d. prašymą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Halsas“ 2013 m. vasario 14 d. pateikė Druskininkų savivaldybės administracijai prašymą derinti steigiamos vidaus vandenų prieplaukos Druskininkų mieste, Nemuno upės dešiniajame krante, buvusios senosios prieplaukos vietoje, akvatorijos (bendras plotas 600 kv. m) ribas pagal pateiktą priedą Nr. 1. Prie prašymo pateikė vidaus vandenų prieplaukos akvatorijos ribų schemą.
Druskininkų savivaldybės taryba 2013 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. T1-62, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 13 straipsnio 5 dalies nuostatomis, išnagrinėjusi UAB „Halsas“ 2013 m. vasario 14 d. prašymą „Dėl akvatorijos ribų derinimo“, nusprendė atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 13 straipsnio 5 dalies nuostatas, nustatančias, kad savivaldybė derina steigiamos prieplaukos akvatorijos ir teritorijos ribas ir plotus, o UAB „Halsas“ pageidaujama steigti prieplauka bei jos akvatorija galima naudotis tik naudojantis Tarnybos panaudos teise valdomo žemės sklypo dalimi, dėl kurios panaudojimo minėta Tarnyba 2012 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (2.22)-B7-395 išreiškė nesutikimą, taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. D1-187 „Dėl aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis ir Vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikromis plaukiojimo priemonėmis draudžiamas arba ribojamas, sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 15 punkto nuostatas, kurios nustato miestų ir miestelių teritorijose esančiuose vandens telkiniuose plūduriuojančių priemonių projektų ir laikymo vandens telkinyje sąlygų derinimą, bei 2008 m. rugsėjo 19 d. įregistruotą vidaus vandenų transporto priemonės bilietą Nr. 102, kuriame nurodyta, kad UAB „Halsas“ priklausanti plūduriuojanti prieplauka viršija 30 kv. m plotą, o plūduriuojančios prieplaukos projektas ir laikymo vandens telkinyje sąlygos nesuderintos su savivaldybės administracija, nederinti UAB „Halsas“ vidaus vandenų prieplaukos akvatorijos ribų.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 17 d. sprendimu išnagrinėjęs UAB „Halsas“ skundą, šį atsakovo sprendimą paliko nepakeistą. LVAT nagrinėdamas apeliacinį skundą 2014 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1939/2014 (toliau – LVAT 2014 m. gruodžio 2 d. nutartis) inter alia pažymėjo, kad Vidaus vandenų transporto kodekso 13 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią savivaldybės taryba nustato savivaldybės vidaus vandenų uostų ir prieplaukų teritorijos ir akvatorijos ribas ir plotus, savyje talpina dvi sudėtines dalis: savivaldybės tarybos teisę bei pareigą nustatyti savivaldybės vidaus vandenų uostų ir prieplaukų teritorijas bei teisę ir pareigą nustatyti akvatorijos ribas ir plotus. Nenustačius prieplaukos teritorijos bei akvatorijos ribų, pagal teisinį reguliavimą būtų paneigta teisė į prieplaukos įregistravimą, tačiau fiziniams ir juridiniams asmenims nėra draudžiama kreiptis į savivaldybės tarybą skaidant savo prašymą į dvi dalis. Iš pradžių teikiant prašymą dėl akvatorijos ribų nustatymo, o vėliau dėl prieplaukos teritorijos ribų nustatymo. Arba atvirkščiai. Nėra kliūčių teikti ir prašymo kartu dėl prieplaukos teritorijos ir akvatorijos ribų ir plotų nustatymo, kas būtų logiška bei racionalu (2005 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus vandenų uostų ir prieplaukų steigimo ir registravimo nuostatų patvirtinimo“ 8–11 p., 12 p., 23.1 p.).
LVAT pažymėjo, kad tiriamu atveju, turint omenyje ginčo ribas, reikia atkreipti dėmesį į tai, jog prieplauka gali būti ne tik stacionari (su kranto teritorija), bet ir plaukiojanti (Vidaus vandenų transporto kodekso 13 str. 2 d.), todėl atsisakymas nustatyti akvatorijos ribas vien tuo pagrindu, kad atitinkamas teisinis vienetas nesutinka dėl jo panaudos teise valdomo žemės sklypo panaudojimo prieplaukai steigti, neišsiaiškinus, ar siekiama steigti stacionarią ar plaukiojančią prieplauką, nenustačius aplinkybės, jei būtų steigiama plaukiojanti prieplauka, ar ji tikrai būtų naudojama prie panaudos teise valdomo žemės sklypo, ar įmanoma išvengti sąlyčio su panaudos teise valdomu žemės sklypu, atsisakymas dėl akvatorijos ribų derinimo negalėjo būti laikomas pakankamai pagrįstu. Prie 2013 m. kovo 21 d. sprendimo nėra papildomos medžiagos leidžiančios daryti savivaldybės tarybai palankias išvadas. Pastarojo subjekto priimamas sprendimas turėjo būti pagrįstas taip, jog nesukeltų jokių abejonių.
Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 13 d. pakartotinai pateikė Druskininkų savivaldybės administracijai prašymą (gautas 2014 m. lapkričio 17 d.) derinti tos pačios steigiamos vidaus vandenų prieplaukos Druskininkų mieste, Nemuno upės dešiniajame krante, buvusios senosios prieplaukos vietoje, akvatorijos (bendras plotas 600 kv. m) ribas pagal iš esmės analogišką akvatorijos ribų schemą.
Druskininkų savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 13 straipsnio 5 dalimi, įvertinusi imperatyvias Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalies ir 21 straipsnio bei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 6 dalies nuostatas, nusprendė nederinti pareiškėjo steigiamos prieplaukos akvatorijos ribų bei ploto. Atsakovas skundžiamą sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjo steigiamos prieplaukos akvatorijos dalis patenka į Druskininkų savivaldybės panaudos teise pagal Valstybinės žemės panaudos sutartį Nr. Pn15/08-1479 valdomą žemės sklypą ir kad pareiškėjo steigiamos prieplaukos veikla bus neatsiejamai susijusi su kranto teritorijos naudojimu, į steigiamą prieplauką bus galima patekti tik naudojantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos arba Druskininkų savivaldybės panaudos teise valdomais žemės sklypais. Šie sklypai kaip valstybės turtas perduoti panaudos pagrindais ir jų negalima išnuomoti ar kitaip perduoti naudotis kitiems asmenims. Taip pat pažymėta, kad pareiškėjo vykdoma komercinė veikla nesuteikia teisės žemės sklypų savininkui ar kitam naudotojui leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinio ne rekreaciniais tikslais.
Pirmosios instancijos teismas panaikino šį atsakovo sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 13 d. prašymą. Teismas pažymėjo, kad Valstybinės žemės panaudos 2008 m. rugsėjo 23 d. sutartyje Nr. Pn15/08-1479 nėra duomenų apie vandens telkinio (Nemuno upės dalies), kaip specialaus objekto, panaudą. Atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kad atsakovas neturėjo teisės vandens telkinio panaudos pagrindais neleisti naudoti tretiesiems asmenims kaip savivaldybės panaudos teise valdomo turto. Taigi minėta sutartis nėra kliūtis nustatyti pareiškėjo prašomas akvatorijos ribas. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė nustatyti tik vidaus vandenų plaukiojančios prieplaukos akvatorijos ribas, todėl atsakovo argumentai, kad pareiškėjo steigiamos prieplaukos veikla bus neatsiejamai susijusi su kranto teritorijos naudojimu, ginčo atveju visiškai nepagrįsti ir nereikšmingi.
Atsakovo nuomone, teismas sprendime nepagrįstai kvestionavo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus, jo teisinę registraciją ir pasirašytą panaudos sutartį dėl minėto žemės sklypo, bei netinkamai aiškino Vidaus vandenų transporto kodekso 13 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Pareiškėjo prašymas buvo teikiamas dėl prieplaukos akvatorijos ribų nustatymo Nemuno upės vandenyse. Pagal Vidaus vandenų transporto kodekso 13 straipsnio 2 dalį, prieplauka – stacionari arba plaukiojanti (debarkaderis) laivų priplaukimo, stovėjimo, pakrovimo, iškrovimo, išplaukimo vieta, neturinti visų uostui būdingų požymių. Akvatorija – tam tikras natūralaus arba dirbtinio vandens baseino plotas (Tarptautinių žodžių žodynas, www.zodynas.lt). Lietuvos Respublikos vidaus vandenų uostų ir prieplaukų steigimo ir registravimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. 1057 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 20 d.), 2 punkte numatyta, kad akvatorija – uosto ar prieplaukos vidaus vandenų plotas, kurio ribas ir plotą nustato: Lietuvos Respublikos Vyriausybė Susisiekimo ministerijos teikimu – valstybinių uostų ir prieplaukų, savivaldybių uostų ir prieplaukų, esančių Kuršių nerijos nacionalinio parko ribose; savivaldybės taryba – kitų savivaldybių uostų ir prieplaukų; steigėjas, suderinęs su savivaldybe, – privačių uostų ir prieplaukų. Savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti savivaldybės vidaus vandenų uostų ir prieplaukų teritorijos ir akvatorijos ribas ir plotus įtvirtinta ir Vidaus vandenų transporto kodekso 13 straipsnio 5 dalyje.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad asmenys, kuriems valstybės ir savivaldybių turtas perduotas neatlygintinai naudotis, negali jo išnuomoti ar kitaip perduoti naudotis tretiesiems asmenims. Kaip minėta, atsakovas atsisakė derinti akvatorijos ribas, skundžiamą sprendimą motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo ketinamos steigti prieplaukos akvatorijos dalis patenka į Druskininkų savivaldybės panaudos teise pagal Valstybinės žemės panaudos 2008 m. rugsėjo 23 d. sutartį Nr. Pn15/08-1479 valdomą žemės sklypą, taip pat, kad prieplaukos veikla bus neatsiejamai susijusi su kranto teritorijos naudojimu, į steigiamą prieplauką bus galima patekti tik naudojantis panaudos teise valdomais žemės sklypais.
Pareiškėjo teigimu, nurodyti atsisakymo motyvai yra visiškai nesusiję su pareiškėjo prašymu derinti vidaus vandenų prieplaukos akvatorijos ribas. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui yra atkreipęs dėmesį į tai, kaip svarbu nustatyti prieplaukos naudojimo vietą - teigia, kad atsisakymas nustatyti akvatorijos ribas vien tuo pagrindu, kad atitinkamas teisinis vienetas nesutinka su jo panaudos teise valdomo žemės sklypo panaudojimo prieplaukai steigti, neišsiaiškinus, ar siekiama steigti stacionarią ar plaukiojančią prieplauką, nenustačius aplinkybės, jei būtų steigiama plaukiojanti prieplauka, ar ji tikrai būtų naudojama prie panaudos teise valdomo žemės sklypo, ar įmanoma išvengti sąlyčio su panaudos teise valdomu žemės sklypu, negalėjo būti laikomas pakankamai pagrįstu. Taip pat skunde teismui teigiama, kad plūduriuojanti prieplauka, kurios akvatorijos ribas ir prašė nustatyti pareiškėjas, bus eksploatuojama ne atsakovo valdomame žemės sklype, o ant paviršinio vandens – Nemuno upėje, o pritvirtinta bus prie vandens apsaugos zonoje esančios betonuotos aikštelės. 2015 m. sausio 29 d. Druskininkų savivaldybės tarybos posėdyje UAB „Halsas“ direktorius Vidmantas Malinauskas taip pat teigė, kad eksploatuojama prieplauka neturi sąlyčio su krantu ir jai nereikalingas sklypas (posėdžio protokolas Nr. TP-1). Pareiškėjas teigia, kad atsakovas, atsisakydamas nustatyti akvatorijos ribas tuo pagrindu, kad negalimas panaudos teise valdomo žemės sklypo panaudojimas prieplaukai steigti, neišsiaiškino faktinių aplinkybių, ar siekiama steigti stacionari, ar plaukiojanti prieplauka, nenustatė aplinkybių, ar prieplaukos naudojimas neišvengiamai bus naudojamas sąlytyje su atsakovo panaudos teises valdomu žemės sklypu.
Atsakovas pažymi, kad priimdamas sprendimą, įvertino, kad vidaus vandenų registre pareiškėjo vardu yra įregistruota plūduriuojanti priemonė – plaukiojanti prieplauka, kuri gali būti traktuojama tik kaip transporto priemonė, bet ne prieplauka. Pareiškėjas prieplauką, dėl kurios pateiktas prašymas dėl akvatorijos ribų nustatymo, ketina pritvirtinti prie betonuotos aikštelės, kuri yra vandens apsaugos zonoje, todėl turės ryšį su krantu. Atsakovas nekvestionuoja, kad betonuotos aikštelės ribos yra paviršinio vandens apsaugos juostoje, tačiau pažymi, kad pareiškėjo planuojamas prieplaukos pritvirtinimas prie betonuotos aikštelės yra neįmanomas.
Kaip minėta, LVAT 2014 m. gruodžio 2 d. nutartyje įpareigodamas atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pažymėjo, kad atsisakymas dėl akvatorijos ribų derinimo negalėjo būti laikomas pakankamai pagrįstu neišsiaiškinus, ar ketinama steigti stacionarią ar plaukiojančią prieplauką, ar ji tikrai būtų naudojama prie panaudos teise valdomo žemės sklypo, ar įmanoma išvengti sąlyčio su minėtu sklypu.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertindamas atsakovo sprendimą aiškinosi atsakovo panaudos teise naudojamajame žemės sklype esančio paviršinio vandens statusą ir padarė išvadą, kad vandens telkinys nebuvo atsakovui perduotas panaudos pagrindais, tačiau iš esmės neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo.
Pažymėtina, kad nors prašymas pateiktas dėl akvatorijos, t. y. vandens teritorijos ribų nustatymo, atsakovas skundžiamame sprendime, atsižvelgdamas ir į LVAT 2014 m. gruodžio 2 d. nutarties motyvus, aiškinosi ir tai, ar bus įmanoma išvengti sąlyčio su krantu ir iš pareiškėjo pateiktų duomenų padarė priešingą išvadą, nes prieplauka tilteliu sujungta su panaudos teise naudojamu žemės sklypu, t. y. patekti į ją bus galima tik naudojantis atsakovo panaudos teise valdomu sklypu. Tokiu būdu atsakovas, bandydamas atsakyti į teismo iškeltus klausimus, vertino ir pačios prieplaukos teritorijos ribas, nors tokio atskiro prašymo pareiškėjas nebuvo pateikęs. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje susidarė tokia situacija, kai pareiškėjas teikia pretenzijas atsakovui, kad šis priėmė ginčijamą sprendimą neva neišsiaiškinęs visų su pateiktu konkrečiu prašymu susijusių aplinkybių, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, tikėdamasis objektyvaus ir pagrįsto sprendimo savo atžvilgiu, privalėjo pats pasirūpinti tuo, kad atsakovui būtų žinomos visos su konkrečiu prašymu susijusios aplinkybės.
Kaip minėta, LVAT 2014 m. gruodžio 2 d. nutartyje pažymėta, kad prašymai dėl prieplaukos teritorijos ir akvatorijos ribų ir plotų nustatymo gali būti pateikiami atskirai, tačiau nėra kliūčių juos teikti kartu, kas būtų logiška bei racionalu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju siekiant pašalinti abejones dėl to, kaip pareiškėjo veiklai bus naudojama kranto teritorija, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas abu minėtus prašymus (prašymą dėl prieplaukos teritorijos ir prašymą dėl akvatorijos ribų bei plotų nustatymo) atsakovui turėtų pateikti kartu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nesant pateikto prašymo dėl prieplaukos teritorijos ribų nustatymo, teismas neturi galimybės patikrinti, ar prieplaukos veikla bus neatsiejamai susijusi su kranto teritorijos, t. y. ir atsakovo panaudos teise valdomo žemės sklypo, naudojimu.
Išvadą (kad prieplaukos veikla neatsiejama nuo kranto teritorijos naudojimo, o į pareiškėjo steigiamą prieplauką galima patekti tik naudojantis panaudos teise valdomais žemės sklypais) atsakovas padarė remdamasis pareiškėjo su prašymu pateiktais dokumentais. Teismui nepateikti dokumentai, kuriais remiantis būtų galima padaryti priešingą išvadą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, nesutikdamas su šia išvada, turi teisę atsakovui teikti naują prašymą dėl akvatorijos ribų ir ploto derinimo, kartu pateikdamas prašymą dėl prieplaukos teritorijos ribų nustatymo ir atitinkamus dokumentus, galinčius paneigti atsakovo nustatytas aplinkybes.
Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos administracinis teismas, motyvuodamas šioje byloje skundžiamą 2015 m. birželio 15 d. sprendimą ir vertindamas atsakovo panaudos teise valdomo žemės sklypo ir jame esančio paviršinio vandens statusą, išėjo už ginčo ribų, todėl netinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir išaiškinęs materialinės teisės normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimas Nr. T1-6 priimtas iš esmės tinkamai vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir vykdant LVAT 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį, todėl nėra pagrindo šio sprendimo naikinti. Atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pateikto prašymo ir pridėtų dokumentų, taip pat vertinant pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentus kaip tam tikrą pareiškėjo pasirinktą gynybinę taktiką bei esant galimybei pareiškėjui pateikti naują prašymą dėl prieplaukos teritorijos ir akvatorijos ribų ir ploto nustatymo, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 13 d. prašymą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepagrįsti ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas turėjo pats priimti sprendimą dėl akvatorijos ribų nustatymo, o ne grąžinti šį klausimą spręsti atsakovui. Šiuo aspektu pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, kad administracinė procedūra, susijusi su pateiktų dokumentų, jų pakankamumo vertinimu, priskirta viešojo administravimo subjekto kompetencijai. Administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimas Nr. T1-6 ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 13 d. prašymą dėl akvatorijos ribų derinimo, naikinama ir pareiškėjo UAB „Halsas“ skundas atmetamas.
Kadangi galutinis teismo sprendimas šioje byloje priimtas atsakovo naudai, pareiškėjo UAB „Halsas“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nenagrinėjamas (ABTĮ 44 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Halsas“ apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria teismas panaikino Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. T1-9 „Dėl akvatorijos ribų ir ploto derinimo“ ir įpareigojo Druskininkų savivaldybės tarybą iš naujo artimiausiame tarybos posėdyje išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. lapkričio 13 d. prašymą, 2014 m. lapkričio 17 d. gautą Druskininkų savivaldybėje, dėl akvatorijos ribų derinimo.
Sprendimo dalį, kurią atmestas pareiškėjo skundas, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.