LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO 2004 M. BIRŽELIO 28 D. ĮSAKYMO NR. V-468 „DĖL BŪTINŲJŲ PRIEŠNUODŽIŲ RINKINIO ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE ĮSIGIJIMO IR PRIEŠNUODŽIŲ VARTOJIMO TVARKOS APRAŠO IR PRIEŠNUODŽIŲ, VARTOJAMŲ APSINUODIJUSIEMS PACIENTAMS GYDYTI ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOSE, SĄRAŠO PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO
2024 m. lapkričio 18 d. Nr. V-1123
Vilnius
1. P a k e i č i u Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. V-468 „Dėl Būtinųjų priešnuodžių rinkinio asmens sveikatos priežiūros įstaigose įsigijimo ir priešnuodžių vartojimo tvarkos aprašo ir Priešnuodžių, vartojamų apsinuodijusiems pacientams gydyti asmens sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašo patvirtinimo“:
1.1. pakeičiu nurodytu įsakymu patvirtintą Būtinųjų priešnuodžių rinkinio asmens sveikatos priežiūros įstaigose įsigijimo ir priešnuodžių vartojimo tvarkos aprašą ir jį išdėstau nauja redakcija (pridedama);
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro
2004 m. birželio 28 d.
įsakymu Nr. V-468
(Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro
2024 m. lapkričio 18 d.
įsakymo Nr. V-1123
redakcija)
Būtinųjų priešnuodžių rinkinio asmens sveikatos priežiūros įstaigose įsigijimo ir PRIEŠNUODŽIŲ vartojimo tvarkOS APRAŠAS
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Būtinųjų priešnuodžių rinkinio asmens sveikatos priežiūros įstaigose įsigijimo ir priešnuodžių vartojimo tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas) nustato įstaigas, kurios privalo įsigyti būtinųjų priešnuodžių rinkinius, būtinųjų priešnuodžių rinkiniams keliamus reikalavimus, priešnuodžių apsinuodijusiems pacientams skyrimą pagal indikacijas ir jų vartojimo būdus.
2. Tvarkos apraše vartojamos sąvokos:
2.1. Būtinųjų priešnuodžių rinkinys – rinkinys, kurį sudaro Būtinųjų priešnuodžių rinkinio asmens sveikatos priežiūros įstaigose įsigijimo ir priešnuodžių vartojimo tvarkos aprašo 9, 10 ir 11 punktuose nurodyti nustatytų kiekių priešnuodžiai.
3. Tvarkos aprašas taikomas greitosios medicinos pagalbos (toliau – GMP) paslaugas teikiančioms įstaigoms ir stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, išskyrus asmens sveikatos priežiūros įstaigas, turinčias licenciją teikti tik medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo arba slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas (toliau – ASP paslaugas teikianti įstaiga).
4. GMP ir ASP paslaugas teikiančių įstaigų vadovai paskiria asmenį, atsakingą už priešnuodžių apskaitą įstaigoje.
II SKYRIUS
BŪTINŲJŲ PRIEŠNUODŽIŲ RINKINIO ĮSIGIJIMAS IR PRIEINAMUMO UŽTIKRINIMAS
6. GMP tarnyba ir kitos GMP paslaugas teikiančios įstaigos:
6.1. privalo užtikrinti, kad Tvarkos aprašo 9.1 papunktyje pateiktų būtinųjų priešnuodžių būtų GMP automobiliuose, vykstančiuose pas apsinuodijusius pacientus;
6.2. privalo turėti būtinųjų priešnuodžių rinkinius, ne mažesnius, kaip nurodyta Tvarkos aprašo 9.2 papunktyje, o jų kiekį ir pastotes, kuriose jie saugomi, pagal aptarnaujamų regionų poreikius ir apsinuodijimų specifiką nustato šių įstaigų administracija;
6.3. GMP tarnyba privalo turėti būtinųjų priešnuodžių rinkinius, ne mažesnius, kaip nurodyta Tvarkos aprašo 9.3 papunktyje;
7. ASP paslaugas teikiančios įstaigos:
7.1. privalo turėti būtinųjų priešnuodžių rinkinius, ne mažesnius kaip nurodyta Tvarkos aprašo 10 ir 11 punktuose;
7.2. būtinųjų priešnuodžių rinkinius, išvardytus Tvarkos aprašo 10 ir 11 punktuose, įsigyja savo lėšomis;
8. Priešnuodžius, kurie išvardyti Tvarkos aprašo 9, 10 ir (ar) 11 punktuose, bet nėra registruoti Lietuvos Respublikoje, GMP ir ASP paslaugas teikiančios įstaigos turi įsigyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. V-374 „Dėl Vardinių vaistinių preparatų įsigijimo taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka.
III SKYRIUS
BŪTINŲJŲ PRIEŠNUODŽIŲ RINKINIAI
9. GMP paslaugas teikiančioje įstaigoje turi būti šių priešnuodžių:
9.1. kiekviename GMP automobilyje turi būti šių priešnuodžių:
9.2. pastotėse turi būti šių priešnuodžių:
9.2.4. gliukozės (ne mažesnės kaip 10 proc. koncentracijos injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 80 g, pvz., 20 ampulių po 10 ml 40 proc. tirpalo;
9.3. GMP tarnybos Kauno regione ir Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio filialuose turi būti šių priešnuodžių:
9.3.1. natrio tiosulfato (injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 100 g, pvz., 4 flakonai po 100 ml 25 proc. tirpalo;
10. ASP paslaugas teikiančioje įstaigoje, išskyrus Tvarkos aprašo 11 punkte nurodytas įstaigas, turi būti šių priešnuodžių:
10.1. acetilcisteino (tabletės arba injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 20 g, pvz., 100 tablečių po 200 mg arba 70 ampulių po 300 mg;
10.2. aktyvintosios anglies (skystis, milteliai arba granulės) – bendras kiekis 250 g, pvz., 5 flakonai po 50 g;
10.4. benzilpenicilino natrio druskos (penicilino G injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 100 mln. TV;
10.8. gliukozės (ne mažesnės kaip 10 proc. koncentracijos injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 200 g, pvz., 50 ampulių po 10 ml 40 proc. tirpalo;
10.9. kalcio druskų (injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 30 g kalcio gliukonato, pvz., 30 ampulių po 10 ml 10 proc. tirpalo arba 10 g kalcio chlorido, pvz., 10 ampulių po 10 ml 10 proc. tirpalo;
10.10. magnio sulfato (injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 50 g, pvz., 40 ampulių po 5 ml 25 proc. tirpalo;
10.11. metileno mėlynojo (injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 1000 mg, pvz., 10 ampulių po 100 mg;
10.14. natrio hidrokarbonato (injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 84 g, pvz., 10 flakonų po 200 ml 4,2 proc. tirpalo;
10.15. natrio tiosulfato (injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 500 g, pvz., 20 flakonų po 100 ml 25 proc. tirpalo;
11. Universiteto ligoninėje ir respublikos lygmens stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčiose licenciją teikti stacionarines klinikinės toksikologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas, turi būti šių priešnuodžių:
11.3. aktyvintosios anglies (skystis, milteliai arba granulės) – bendras kiekis 500 g, pvz., 10 flakonų po 50 g;
11.6. benzilpenicilino natrio druskos (penicilino G injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 400 mln. TV (arba silibinino (injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 10 500 mg., pvz., 30 ampulių po 350 mg);
11.16. gliukozės (ne mažesnės kaip 10 proc. koncentracijos injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 800 g, pvz., 200 ampulių po 10 ml 40 proc. tirpalo;
11.18. kalcio druskų (injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 60 g kalcio gliukonato, pvz., 60 ampulių po 10 ml 10 proc. tirpalo, arba 20 g kalcio chlorido, pvz., 20 ampulių po 10 ml 10 proc. tirpalo;
11.19. magnio sulfato (injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 50 g, pvz., 40 ampulių po 5 ml 25 proc. tirpalo;
11.23. natrio hidrokarbonato (injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 84 g, pvz., 10 flakonų po 200 ml 4,2 proc. tirpalo;
11.24. natrio tiosulfato (injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 1000 g, pvz., 40 flakonų po 100 ml 25 proc. tirpalo;
11.27. pralidoksimo chlorido (injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 200 g, pvz., 200 ampulių po 1000 mg;
11.28. protamino sulfato (injekcinis tirpalas) – bendras kiekis 150 mg, pvz., 3 ampulės po 50 mg (7000 antiheparino TV);
IV SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
12. GMP paslaugas teikiančiose įstaigose priešnuodžius apsinuodijusiems pacientams skiria kompetentingas sveikatos priežiūros specialistas pagal priešnuodžių skyrimo indikacijas ir vartojimo būdus, pateiktus Tvarkos aprašo prieduose.
13. ASP paslaugas teikiančiose įstaigose priešnuodžius apsinuodijusiems pacientams skiria gydantis gydytojas pagal priešnuodžių skyrimo indikacijas ir vartojimo būdus, pateiktus Tvarkos aprašo prieduose.
14. Jei Tvarkos aprašo prieduose priešnuodžių skyrimo indikacijos nenurodytos, gydantis gydytojas ar kitas kompetentingas sveikatos priežiūros specialistas privalo konsultuotis su VVKT Farmakologinio budrumo ir apsinuodijimų informacijos skyriaus specialistu (klinikinės toksikologijos gydytoju) arba su ASP paslaugas teikiančios įstaigos klinikinės toksikologijos gydytoju. Su šiais specialistais būtina konsultuotis visais neaiškiais ir sunkiais atvejais.
Būtinųjų priešnuodžių rinkinio asmens
sveikatos priežiūros įstaigose įsigijimo
ir priešnuodžių vartojimo tvarkos aprašo
1 priedas
PRIEŠNUODŽIŲ SKYRIMO INDIKACIJOS IR VARTOJIMO BŪDAI BIOLOGINIO AR CHEMINIO GINKLŲ PANAUDOJIMO TERORO, NUSIKALSTAMOS VEIKOS AR KARO VEIKSMŲ BEI VIDINĖS TARŠOS RADIOAKTYVIOSIOMIS MEDŽIAGOMIS ATVEJAIS
| Nuodingosios medžiagos |
Priešnuodžiai |
Indikacijos
|
Priešnuodžio dozavimas ir vartojimas |
| Cheminės medžiagos |
|||
| 1. Cianidai |
Priešnuodžiai arba jų deriniai išdėstyti pagal jų pasirinkimo seką |
||
| Hidroksokobalaminas (skirti kartu su deguonimi)
Natrio tiosulfatas |
Apsinuodijus |
Pradinė dozė 5 g švirkščiama lėtai (per 15 min.) į veną. Jeigu per 10–15 min. nėra klinikinio poveikio antroji 5 g dozė per 15–120 min. švirkščiama (lašinama) į veną. Vaikų pradinė ir, jeigu reikia, antroji dozė – 70 mg/kg (iki 5 g) |
|
| Sušvirkštus pradinę hidroksokobalamino dozę, į veną iš lėto (per 10–20 min.) švirkščiama 12,5 g, vaikams – 400 mg/kg (iki 12,5 g) |
|||
| Natrio nitrito tirpalas (skirti kartu su deguonimi)
Natrio tiosulfatas |
Apsinuodijus |
Atskiedus 10 ml 3 proc. (300 mg) tirpalo su 100–150 ml 0,9 proc. natrio chlorido tirpalo, lašinti 75 mg/min. greičiu. Jeigu per 30–60 min. apsinuodijimo simptomai nepraeina, skirti pusę pradinės dozės. Vaikų pradinė dozė 6 mg/kg (iki 300 mg), lašinti 75 mg/min. greičiu. Jeigu per 30–60 min. apsinuodijimo simptomai nepraeina, skirti pusę pradinės dozės |
|
| Sušvirkštus natrio nitrito tirpalą, į veną iš lėto (per 10–20 min.) švirkščiama 12,5 g. Jeigu papildomai skiriama pusė pradinės natrio nitrito dozės, papildomai skirti pusę pradinės natrio tiosulfato dozės. Vaikų pradinė dozė 400 mg/kg (iki 12,5 g) iš lėto (per 10–20 min.) švirkščiama į veną, jeigu papildomai skiriama pusė pradinės natrio nitrito dozės, papildomai skirti pusę pradinės natrio tiosulfato dozės |
|||
| 4-dimetilaminofenolis (4-DMAP)
Natrio tiosulfatas |
Apsinuodijus |
3–4 mg/kg arba 250 mg per 1 min. švirkščiama į veną. Vaikų dozė 3,25 mg/kg (iki 250 mg) |
|
| Sušvirkštus 4-dimetilaminofenolio tirpalą, į veną iš lėto (per 10–20 min.) švirkščiama 12,5 g. Jeigu per 30–60 min. apsinuodijimo simptomai nepraeina, skirti pusę pradinės dozės. Vaikų pradinė dozė 400 mg/kg (iki 12,5 g) iš lėto (per 10–20 min.) švirkščiama į veną. Jeigu per 30–60 min. apsinuodijimo simptomai nepraeina, skirti pusę pradinės dozės |
|||
| Dikobalto EDTA (skirti kartu su deguonimi)
Natrio tiosulfatas |
Tik patvirtinus apsinuodijimo cianidais diagnozę |
Į veną per 1 min. švirkščiama 300 mg ir iš karto švirkščiama 60 ml 40 proc. gliukozės tirpalo. Jeigu per 5 min. paciento būklė nepradeda gerėti, skiriama pusė pradinės dozės ir iš karto švirkščiama 60 ml 40 proc. gliukozės tirpalo. Vaikų dozės yra nenustatytos, jeigu nėra kito pasirinkimo, siūloma pradinė dozė 7,5 mg/kg (iki 300 mg), gliukozės dozę mažinti atsižvelgiant į svorį |
|
| Tikėtina, kad didina ir dikobalto EDTA veiksmingumą |
|||
| Jeigu nėra aukščiau nurodytų priešnuodžių |
|||
| Amilnitritas |
Pirmosiomis 15 min. po apsinuodijimo |
Nulaužus ampulę, suvilgomas vatos ar marlės tamponas ir duodama keletą kartų kas 2–3 min. pacientui (geriau gulinčiam) įkvėpti pro nosį |
|
| Metileno mėlynasis (skirti kartu su natrio tiosulfatu) |
Apsinuodijus |
Švirkščiama į veną per 3–5 min. 1–2 mg/kg, praskiedus 5 proc. gliukozės tirpalu. Po 15–30 min. jeigu išlieka apsinuodijimo simptomų, galima papildomai sušvirkšti 1 mg/kg. Naujagimių dozė 0,3–1 mg/kg per 3–5 min. švirkščiama į veną arba į kaulų čiulpus. |
|
| 2. Ipritas |
Natrio tiosulfatas |
Apsinuodijus |
Į veną iš lėto švirkščiama po 12,5 g (50 ml 25 proc. tirpalo) 3–4 paras, pradinė dozė turi būti sušvirkšta kuo anksčiau per pirmąsias 30 min. po apsinuodijimo |
| 3. Liuizitas ir kiti organiniai arseno junginiai |
Pirmojo pasirinkimo priešnuodžiai |
||
| Dimerkaptopropano sulfonatas (DMPS) |
Lengvai arba vidutiniškai apsinuodijus |
Skiriama gerti, paros dozė 1200–2400 mg, skyrimo schema ir gydymo trukmė nustatomos atsižvelgiant į apsinuodijusiojo būklę |
|
| Sunkiai apsinuodijus Nėščiosioms – tik sunkiai apsinuodijus |
Švirkščiama į raumenis arba lėtai (per 15–20 min.) į veną: pirmąją parą po 3–5 mg/kg kas 3–4 val., antrąją parą po 3–5 mg/kg kas 4–6 val., trečiąją parą po 3–5 mg/kg kas 6–8 val., ketvirtąją parą po 3–5 mg/kg kas 8–12 val., po to, jeigu reikia, po 3–5 mg/kg kas 8–24 val. (arba skiriama gerti po 100 mg kas 6–8 val.) |
||
| Dimerkaptosukcininė rūgštis (DMSA) |
Sunkiai apsinuodijus, jeigu nėra galimybės skirti dimerkaptopropano sulfonato |
Skiriama gerti pirmąsias penkias paras po 10 mg/kg kas 8 val. (maksimali paros dozė 1,8 g), po to 14 parų po 10 mg kas 12 val. (maksimali paros dozė 1,8 g) |
|
| Antrojo pasirinkimo priešnuodis |
|||
| Dimerkaprolas (BAL) |
Tik tada, kai nėra galimybės skirti kitų priešnuodžių |
Švirkščiama giliai į raumenis: pirmąsias dvi paras po 3 mg/kg kas 4 val., trečiąją parą po 3 mg/kg kas 6 val., po to šešias paras po 3 mg/kg kas 12 val. |
|
| 4. Fosforo organiniai junginiai (FOJ) |
Atropinas (skiriamas su pralidoksimo chloridu arba obidoksimu arba HI-6 ir vienu iš benzodiazepinų, pvz., diazepamu) |
Apsinuodijus |
Švirkščiama į raumenis arba į veną 2 mg, po to kas 5–10 min. dozė yra dvigubinama, kol atsiranda prisotinimo atropinu požymių (nėra karkalų plaučiuose, širdies susitraukimų dažnis ne mažiau kaip 80 k./min., sistolinis AKS ne mažiau kaip 80 mm Hg), vėliau atropinizacijai palaikyti skiriama į veną 1–2 mg/val. greičiu iki 24 val. Vaikų pradinė dozė – iki 0,05–0,1 mg/kg, po to kas 5–10 min. dozė yra dvigubinama, kol atsiranda prisotinimo atropinu požymių, vėliau atropinizacijai palaikyti skiriama į veną 0,025 mg/kg/val. greičiu (maksimalus greitis 1–2 mg/val.) iki 24 val. |
| Pralidoksimo chloridas |
Apsinuodijus |
Pradinę 600 mg dozę galima švirkšti į raumenis arba po oda, jeigu reikia, kas 15 min. iki trijų kartų (po 1 val. po paskutinės injekcijos galima kartoti iki trijų injekcijų). Pradinė dozė 30 mg/kg (iki 2000 mg) gali būti lašinama į veną su 50–100 ml izotoninio natrio chlorido tirpalo per 15 min. Palaikomoji dozė gali būti skiriama nuolatinės infuzijos būdu iki 8–10 mg/kg/val. (iki 500 mg/val.) greičiu, kol yra poreikis skirti atropino Vaikų pradinė dozė 20–50 mg/kg, bet ne daugiau kaip 2000 mg, skiesti izotoniniu natrio chlorido tirpalu, kad koncentracija būtų ne didesnė kaip 50 mg/ml Palaikomoji dozė tokia pati kaip suaugusiųjų |
|
| Obidoksimas |
Apsinuodijus
|
Švirkščiama į veną arba į raumenis, pradinė dozė 250 mg, palaikomoji dozė lašinama 750 mg/24 val. greičiu arba švirkščiama po 250 mg kas 8 val. Vaikų pradinė dozė 4–8 mg/kg, bet ne didesnė kaip 250 mg, palaikomąją dozę galima skirti ir nuolatinės infuzijos būdu 10 mg/kg/24 val. Skirti kol išlieka gydymo atropinu poreikis |
|
| HI-6 |
Apsinuodijus |
Švirkščiama į raumenis po 500 mg kas 6 val. |
|
| 5. Stipraus veikimo opioidai (kovinės psichocheminės nuodingosios medžiagos, pagamintos sintetinių opioidų pagrindu) |
Pirmojo pasirinkimo priešnuodžiai |
||
| Naloksonas |
Kai yra sąmonės sutrikimų ir (ar) kvėpavimo centro slopinimas Gydymo tikslas – spontaninio kvėpavimo atsistatymas |
Kuo greičiau sušvirkščiama į veną, į raumenis, po oda arba po liežuviu, įpurškiama į intubacinį vamzdelį arba į nosį Pradinė dozė 0,4–2 mg, jeigu reikia kartojama kas 2–3 min. didinant dozę, po to palaikomoji infuzija 2/3 veiksmingos pradinės dozės/val. greičiu. Vaikų iki 5 metų amžiaus arba iki 20 kg svorio pradinė dozė – 0,1 mg/kg, vyresnių ir sunkesnių vaikų – 2 mg, jeigu reikia kartojama kas 2–3 min. |
|
| Naltreksonas |
Po naloksono, palaikyti gydomąjį poveikį |
Manome, kad sąmoningiems pacientams atkryčiui išvengti galima skirti gerti po 50 mg 1–2 dienas |
|
| Antrojo pasirinkimo priešnuodis |
|||
| Nalmefenas |
Kai yra sąmonės sutrikimų ir (ar) kvėpavimo centro slopinimas |
Optimaliausia pradinę 0,5 mg dozę švirkšti į veną, jeigu reikia, po 2–5 min. dar 1 mg. Jeigu sušvirkštus 1,5 mg nėra poveikio, mažai tikėtina, kad nalmefenas bus veiksmingas. Galima įpurkšti po 2,7 mg kas 2–5 min. į skirtingas šnerves |
|
| Biologinės medžiagos |
|||
| 6. Botulino toksinas |
Heptavalentinis botulino antitoksinas (BAT) |
Botulizmas Apsinuodijimas botulino toksinu arba jo perdozavimas |
Skiriami pagal nurodymus informaciniame lapelyje |
| Trivalentis botulino antitoksinas (ABE) |
|||
| Radioaktyviosios medžiagos |
|||
| 7. Radioaktyvusis jodas |
Kalio jodidas |
Kalio jodidas pradedamas vartoti tik po aiškaus Vyriausybės arba atitinkamų valdžios institucijų, pvz., Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento arba Sveikatos apsaugos ministerijos, kreipimosi |
Optimalus išgėrimo laikotarpis yra mažiau kaip 24 val. iki numatomos apšvitos pradžios ir ne ilgiau kaip 2 val. po jos, kalio jodidas gali būti veiksmingas ne ilgiau kaip 8 val. po ekspozicijos (kalio jodido tablečių vartojimas kitu nei nurodyta laiku gali būti žalingas). Suaugusiųjų (taip pat ir nėščiųjų bei žindyvių) ir vyresnių kaip 12 metų paauglių dozė 130 mg (2 tabletės po 65 mg). 3–12 metų vaikų dozė 65 mg (1 tabletė). 1 mėn.–3 metų vaikų dozė 32,5 mg (pusė tabletės). Naujagimių (iki 1 mėn.) dozė 16,25 mg (ketvirtadalis tabletės). Naujagimiams iki 1 mėnesio amžiaus, nėščiosioms ir žindyvėms bei vyresniems nei 60 metų amžiaus žmonėms negalima vartoti daugiau nei vieną kalio jodido tablečių dozę. Kitoms gyventojų grupėms, kai neįmanoma evakuacija ir (arba) tenka vartoti užterštą maistą ir vandenį arba ilgiau kaip 24 val. tęsiasi radioaktyviojo jodo išsiskyrimas, gali būti rekomenduojama išgerti dar vieną kalio jodido dozę |
| 8. Radioaktyvusis cezis, talis |
Kalio geležies heksacianoferatas (Prūsijos mėlynasis) |
Vidinė radioaktyvioji tarša |
Skiriamas gerti. Įprastinė paros dozė 3 g paskirstoma lygiomis dalimis, pvz., po 1 g kas 8 val., gydymo kurso trukmė ne trumpiau kaip 30 d. Jeigu reikia, galima skirti iki 20 g/d. |
| 9. Americis, kalifornis, iridis, itris, kiuris, kobaltas, plutonis ir toris |
Kalcio dietileno triamino pentaacetatas (Ca-DTPA) Cinko dietileno triamino pentaacetatas (Zn-DTPA) |
Vidinė radioaktyvioji tarša |
Pirmoji dozė turėtų būti skiriama Ca-DTPA, švirkšti į veną 1000 mg vieną kartą per dieną. Nuo antrosios dienos turėtų būti skiriama Zn-DPTA, švirkšti į veną 1000 mg vieną kartą per dieną. Vaikų iki 12 metų dozė 14 mg/kg/d. (maksimali dozė 1000 mg). Švirkščiama per 3–4 min., galima atskiedus lašinti. Gydymo kurso trukmė nustatoma atsižvelgiant į jo veiksmingumą, vėliau vaisto skyrimas retinamas |
PSO rekomenduoja kalcio ir cinko dietileno triamino pentaacetatus naudoti transuraninių elementų (americio, berklio, kalifornio, kiurio ir plutonio) bei aktinio, cerio, chromo, cinko, cirkonio, einšteinio, europio, indžio, itrio, kobalto, lantano, mangano, niobio, paladžio, promečio, rutenio, skandžio ir torio šalinimui iš organizmo.
Neatsižvelgiant į veiksmingumą, PSO dėl galimo nefrotoksinio poveikio nerekomenduoja kalcio ir cinko dietileno triamino pentaacetatų naudoti kadmio, neptūnio ir urano šalinimui iš organizmo.
Būtinųjų priešnuodžių rinkinio asmens
sveikatos priežiūros įstaigose įsigijimo
ir priešnuodžių vartojimo tvarkos aprašo
2 priedas
PRIEŠNUODŽIŲ SKYRIMO INDIKACIJOS IR VARTOJIMO BŪDAI ĮPRASTINIŲ APSINUODIJIMŲ GYDYMUI
| Priešnuodis |
Nuodingoji medžiaga |
Indikacijos, kontraindikacijos
|
Priešnuodžio dozavimas ir vartojimas |
| 1. Acetilcisteinas |
Paracetamolis |
Veiksmingiausias iki 8 valandų po apsinuodijimo, skiriamas, kai: - nustatomas galimas hepatotoksiškumas Rumack-Matthew nomogramoje - nežinomas laikas po apsinuodijimo, bet koncentracija plazmoje yra didesnė kaip 100 mg/l - negalima ištirti paracetamolio koncentracijos plazmoje, bet išgerta didelė jo dozė (daugiau kaip 150 mg/kg arba 7,5 g suaugusiajam) arba atsiranda ar gali atsirasti kepenų pažeidimo simptomų |
Pradinė dozė: 140 mg/kg Palaikomosios dozės – po 70 mg/kg kas 4 val. 17 kartų (suminė dozė – 1330 mg/kg) Jeigu pacientas gėrė aktyvintosios anglies ir nėra injekcinio acetilcisteino tirpalo, skiriama gerti čia nurodytomis dozėmis Jeigu reikia keisti acetilcisteino skyrimo būdą (tabletes keisti injekciniu tirpalu ir atvirkščiai), likusio gydymo trukmė ir acetilcisteino dozės nustatomos po konsultacijos su klinikinės toksikologijos gydytoju |
| Švirkščiama į veną, kai: - pacientas atvyko pavėluotai - pacientas gėrė aktyvintosios anglies - pacientas vemia arba kraujuoja į virškinamąjį kanalą - pacientas nebendradarbiauja su medicinos personalu (dėl psichikos problemų) - vyksta žaibiška kepenų nekrozė - nėščiosioms |
Galima skirti tris dozes, tačiau rekomenduojama apjungti pirmąsias dvi dozes ir lašinti 200 mg/kg su 500 ml 5 proc. gliukozės tirpalo per 4 val. (vaikams iki 14 metų amžiaus su 7 ml/kg izotoninio natrio chlorido tirpalo, bet ne daugiau kaip 500 ml), po to – 100 mg/kg su 1000 ml 5 proc. gliukozės tirpalo per 16 val. (vaikams iki 14 metų amžiaus su 14 ml/kg izotoninio natrio chlorido tirpalo, bet ne daugiau kaip 1000 ml) Jeigu apsinuodijimas paracetamoliu nustatytas vėliau kaip po 24 val., acetilcisteino skyrimo dozės ir trukmė nustatomos po konsultacijos su klinikinės toksikologijos gydytoju Jeigu reikia, klinikinės toksikologijos gydytojas turi teisę skirti 2–3 kartus didesnes dozes arba ilgesnį gydymo kursą |
||
| 2. Aktyvintoji anglis |
Įvairios medžiagos, išskyrus korozines medžiagas, metalų junginius ir alkoholius |
Iki 2 val. po apsinuodijimo skiriama gydančio gydytojo sprendimu, vėliau ar skiriant pakartotinai – po konsultacijos su VVKT Farmakologinio budrumo ir apsinuodijimų informacijos skyriaus specialistu ar klinikinės toksikologijos gydytoju. Kontraindikacijos: - virškinamojo kanalo pažeidimai - numatomas gydymas geriamaisiais priešnuodžiais |
Vaikams iki 1 metų – 1 g/kg, 1–12 metų vaikams – 25–50 g, suaugusiesiems – 25–100 g Flakonuose išfasuota apie 60 g aktyvintosios anglies miltelių (pvz., 61,5 g) yra optimali dozė suaugusiam pacientui |
| 3. Amilnitritas |
Cianidai Vandenilio sulfidas |
Kuo anksčiau pirmosiomis 15 min. po apsinuodijimo |
Nulaužus ampulę, suvilgomas vatos ar marlės tamponas ir duodama keletą kartų kas 2–3 min. pacientui (geriau gulinčiam) įkvėpti pro nosį |
| 4. Antitoksinis serumas |
Paprastosios angies nuodai |
Įkandus gyvatei |
Skiriamas pagal nurodymus informaciniame lapelyje |
| 5. Askorbo rūgštis |
Nitratai, nitritai ir kitos methemoglobiną sudarančios medžiagos |
Jeigu nėra metabolinės acidozės |
Švirkščiama į veną 7,5–10 g |
| Kalio permanganatas |
Apsinuodijus |
5–10 proc. tirpalu valomos nusidažiusios gleivinės |
|
| 6. Atropinas |
Fosforo organiniai junginiai (FOJ), karbamatai |
Apsinuodijus |
Švirkščiama į raumenis arba į veną 1–2 mg per 1 min., po to kas 3–5 min. dozė yra dvigubinama, kol atsiranda prisotinimo atropinu požymių (nėra karkalų plaučiuose, širdies susitraukimų dažnis ne mažiau kaip 80 k./min., sistolinis AKS ne mažiau kaip 80 mm Hg). Vaikų pradinė dozė – 0,05 mg/kg per 1 min., po to kas 3–5 min. dozė yra dvigubinama, kol atsiranda prisotinimo atropinu požymių. Atropinizacijai palaikyti skiriama į veną 0,02–0,08 mg/kg/val. greičiu (sunkiais atvejais galima iki 0,5–2,4 mg/kg/val.). Gydymo trukmė – pagal poreikį |
| Fizostigminas, muskarinas ir kitos cholinerginės medžiagos |
Skiriamas esant ryškiam muskarininiam (cholinerginiam) sindromui |
||
| 7. Benzilpenicilino natrio druska (penicilinas G) |
Amanitinai (baltoji, smailiakepurė ir žalsvoji musmirės, kaštoninė ir smailiažvynė žvynabudėlės, eglinė kūgiabudė) |
Įtarus apsinuodijimą (iš anamnezės paaiškėjus, jog valgyta žaliųjų musmirių ar kitų žalios spalvos grybų, didėja transaminazių aktyvumas, blogėja krešumo rodikliai) pradedamas gydymas, tęsiamas patvirtinus apsinuodijimo diagnozę arba po konsultacijos su klinikinės toksikologijos gydytoju |
Skiriama nuolatinės lašelinės būdu tris paras iki 1 mln. TV/kg per dieną, pvz., 1–2 paras – iki 1 mln. TV/kg per dieną., 3-iąją – iki 0,5 mln. TV/kg per dieną |
| 8. Deferoksaminas |
Geležis |
Sunkiai apsinuodijus, kai: - yra šokas, ryški acidozė, stiprus gastroenteritas ir (ar) geležies koncentracija plazmoje >90 mkmol/l (>5 mg/l) - ištyrus rentgenu virškinamajame kanale randama daug geležies junginių tablečių - arba išgerta >60 mg/kg dozė |
Lašinama į veną iki 15 mg/kg/val. greičiu, maksimali paros dozė – 6–8 g (apie 80 mg/kg) Galima švirkšti į raumenis, pradinė dozė – 1000 mg, po to du kartus po 500 mg kas 4 val., vėliau po 500 mg kas 4–12 val. Vaikams lašinama į veną iki 15 mg/kg/val. greičiu arba švirkščiama į raumenis, pradinė dozė – 90 mg/kg (iki 1000 mg), vėliau po 45 mg/kg kas 4–12 val. Maksimali paros dozė – 6 g (80 mg/kg) |
| Aliuminis |
Jeigu pacientas serga lėtiniu inkstų nepakankamumu, po konsultacijos su klinikinės toksikologijos gydytoju ir gydytoju nefrologu |
Lašinama į veną 5 mg/kg vieną kartą per savaitę, gydymo kurso trukmė ir derinimas su hemodializėmis nustatomas atsižvelgiant į aliuminio koncentraciją serume |
|
| 9. Deguonis |
Anglies monoksidas |
Indikacijos: hipoksijos požymiai |
Skiriama kvėpuoti pro kaukę arba pro nosį specialiu kateteriu 10–15 l/min. greičiu. Jeigu deguonies skiriama ilgiau kaip 24 val., jį reikia skirti su pertraukomis |
| Sunkiai apsinuodijus: - kai COHb daugiau kaip 25 proc., yra ryški vidaus organų išemija (metabolinė acidozė, pH <7,25, išeminiai pakitimai EKG), koma arba neurologinė simptomatika - nėščiosioms, kai COHb daugiau kaip 15 proc. arba yra vaisiaus distreso požymių |
Hiperbarinė oksigenoterapija |
||
| 10. Dimerkaprolas |
Liuizitas |
Apsinuodijus |
Žr. 1 priedą |
| Sunkieji metalai |
Gali būti skiriama tik po konsultacijos su klinikinės toksikologijos gydytoju |
Dozavimą ir gydymo kurso trukmę nustato klinikinės toksikologijos gydytojas |
|
| 11. Dimerkaptopropano sulfonatas |
Liuizitas |
Apsinuodijus |
Žr. 1 priedą |
| Sunkieji metalai: arsenas gyvsidabris |
Gali būti skiriama tik po konsultacijos su klinikinės toksikologijos gydytoju |
Dozavimą ir gydymo kurso trukmę nustato klinikinės toksikologijos gydytojas |
|
| 12. Etanolis |
Etilenglikolis Metanolis |
Įtarus apsinuodijimą, skiriama gerti pradinė, o patvirtinus apsinuodijimo diagnozę arba po konsultacijos su klinikinės toksikologijos gydytoju – palaikomosios dozės (tikslinė etanolio koncentracija kraujyje – 1 promilė) |
Pradinė dozė 2 ml/kg 40 proc. etanolio tirpalo arba tokio pat stiprumo alkoholinio gėrimo, pvz., degtinės (jeigu pacientui yra koma – pro zondą), geriau skirti atskiestą. Palaikomosios dozės – po 0,5 ml/kg kas 2 val. iki 24 val. Hemodializės metu etanolio dozę reikia padidinti 2 kartus |
| Jeigu etanolio negalima skirti gerti, patvirtinus apsinuodijimo diagnozę arba po klinikinės toksikologijos gydytojo konsultacijos galima lašinti į veną 5 arba 10 proc. tirpalų (tikslinė etanolio koncentracija kraujyje – 1 promilė) |
Pradinė dozė 7,5 ml/kg 10 proc. tirpalo Palaikomoji dozė 1–2 ml/kg/val. 10 proc. tirpalo Hemodializės metu etanolio dozę reikia padidinti 2 kartus |
||
| 13. Fitomenadionas |
Netiesioginiai antikoaguliantai |
Apsinuodijus, kai INR daugiau kaip 5 |
Duodama gerti 20 mg kas 6–8 val., vaikams – 0,25 mg/kg kas 6–8 val., jeigu reikia gali būti skiriamos ir didesnės dozės |
| Apsinuodijus, kai INR daugiau kaip 10 ir (arba) yra aktyvus kraujavimas |
Vartoti kartu su šviežiai šaldyta plazma ir (arba) krešėjimo faktorių koncentratais Švirkščiama į veną 10–20 mg, vaikams 0,25–0,3 mg/kg (iki 10 mg) Kūdikiams galima švirkšti po oda 0,5–2 mg (iki 5 mg) |
||
| 14. Fizostigminas |
Atropinas, hiosciaminas, skopolaminas |
Indikacija: Cholinolizinis sindromas |
Pradinė dozė –0,5–1 mg švirkščiama į veną per 5–10 min. Jeigu išlieka gyvybei gresiančios būklės arba nėra pakankamo poveikio, galima kartoti kas 15–20 min. Vaikų pradinė dozė – 0,02 mg/kg (ne daugiau 0,5 mg) švirkščiama į veną per 5–10 min. Jeigu išlieka gyvybei gresiančios būklės arba nėra pakankamo poveikio, galima kartoti maždaug kas 15 min. (maksimali bendra dozė 2 mg) |
| 15. Flumazenilis |
Benzodiazepinai |
Sunkiai apsinuodijus |
Švirkščiama į veną 0,1–0,2 mg per 15 s, jeigu reikia, kartotinės 0,1 mg dozės skiriamos kas 1 min. iki bendros 2 mg dozės. Vaikų pradinė dozė 0,01–0,02 mg/kg (iki 0,2 mg), jeigu reikia, kartojama kas 1 min. iki bendros 0,05 mg/kg arba 1 mg dozės |
| 16. Folio rūgštis |
Metanolis Metotreksatas |
Pirmąsias 24 val. po apsinuodijimo |
Švirkščiama į veną kas 4 val. po 50–100 mg, vaikams – po 1 mg/kg arba galima duoti gerti po 50 mg kas 3–4 val. |
| 17. Fomepizolas |
Etilenglikolis Metanolis |
Apsinuodijus Pirmojo pasirinkimo priešnuodis nėščiosioms ir jaunesnio amžiaus vaikams |
Lašinama į veną, atskiedus 100 ml 0,9 proc. natrio chlorido arba 5 proc. gliukozės tirpalo per 30 min. Pradinė dozė – 15 mg/kg, po to skiriamos dvi palaikomosios dozės po 10 mg/kg kas 12 val. Jeigu dėl objektyvių priežasčių negalima atlikti hemodializės, skiriamos dar dvi palaikomosios dozės po 10 mg/kg kas 12 val. Dėl skyrimo hemodializės metu reikia konsultuotis su klinikinės toksikologijos gydytoju. Nereikia skirti kartu su etanoliu |
| 18. Gliukagonas |
Beta adrenoreceptorių blokatoriai |
Sunkiai apsinuodijus, jeigu negalima pritaikyti gydymo hiperinsulemine euglikemija (apsinuodijus kalcio antagonistais mažai veiksmingas)
|
Pradinė 5–10 mg dozė švirkščiama į veną, palaikomoji – lašinama į veną 1–10 mg/val. greičiu su 5 proc. gliukozės tirpalu Vaikų pradinė dozė – 50–150 mkg/kg (50 mkg/kg/1–2 min. greičiu), palaikomoji – 10–150 mkg/kg/val. |
| Kalcio antagonistai |
|||
| 19. Gliukozė |
Nitratai, nitritai ir kitos methemoglobiną sudarančios medžiagos |
Apsinuodijus |
Į veną lašinami 5–10 proc. tirpalai |
| Hipoglikeminiai vaistai |
Indikacijos: hipoglikemija |
10–40 proc. tirpalo injekcijos į veną |
|
| 20. HI-6 |
Fosforo organiniai junginiai (FOJ) |
Apsinuodijus |
Žr. 1 priedą |
| 21. Hidroksokobalaminas |
Cianidai |
Sunkiai apsinuodijus |
Žr. 1 priedą |
| 22. Kalcio gliukonatas |
Kalcio antagonistai |
Apsinuodijus |
Švirkščiama į veną, pradinė dozė 30–60 ml 10 proc. tirpalo per 5–10 min., sunkiais atvejais per 30–60 s, galima kartoti kas 10–20 min. Palaikomoji dozė lašinama 0,6–1,2 ml/kg/val. greičiu (iki 30 ml/val.). Vaikų pradinė dozė 0,6 ml/kg (iki 30 ml) 10 proc. tirpalo per 5–10 min., sunkiais atvejais per 30–60 s. Galima kartoti kas 10–20 min. Palaikomoji dozė lašinama 0,6 ml/kg/val. greičiu (iki 30 ml per valandą). |
| Kalis, magnis |
Hiperkalemijai ar hipermagnezemijai gydyti, kai yra širdies veiklos sutrikimų |
Švirkščiama į veną 20–30 ml 10 proc. tirpalo per 2–5 min., galima kartoti po 30 – 60 min. Vaikų dozė 0,5 ml/kg (iki 30 ml) 10 proc. tirpalo per 2–5 min., galima kartoti po 30 – 60 min. |
|
| Oksalo rūgštis |
Išgėrus |
Duodama išgerti 3–6 g (30–60 ml 10 proc. tirpalo) Jeigu yra hipokalcemija, kalcio gliukonato reikia švirkšti į veną |
|
| Fluoro rūgštis |
Gali būti skiriama tik po konsultacijos su klinikinės toksikologijos gydytoju |
Dozavimą ir skyrimo būdą nustato klinikinės toksikologijos gydytojas |
|
| 23. Magnio sulfatas |
Tirpiosios bario druskos |
Išgėrus |
Duodama išgerti magnio sulfato tirpalo |
| Etilenglikolis |
Apsinuodijus |
25 proc. 10 ml injekcija į veną |
|
| Oksalo rūgštis |
Išgėrus |
Duodama išgerti magnio sulfato tirpalo |
|
| 24. Metileno mėlynasis |
Nitratai , nitritai ir kitos methemoglobiną sudarančios medžiagos |
Indikacijos: aiški anamnezė, sunkaus apsinuodijimo klinika (pvz., ryški cianozė, sąmonės ir kvėpavimo sutrikimai, traukuliai ir kt.) |
Švirkščiama į veną 1–2 mg/kg per 3–5 min., praskiedus 5 proc. gliukozės tirpalu. Po 15–30 min. jeigu išlieka apsinuodijimo simptomų, galima papildomai sušvirkšti 1 mg/kg. Naujagimių dozė 0,3–1 mg/kg per 3–5 min. švirkščiama į veną arba į kaulų čiulpus |
| Cianidai |
Jeigu nėra kitų priešnuodžių |
||
| Giromitrinas |
Jeigu yra ryški methemoglobinemija |
||
| Vandenilio sulfidas |
Jeigu nėra kitų priešnuodžių kuo anksčiau po apsinuodijimo |
||
| 25. Naloksonas |
Opioidai |
Indikacijos: Kai yra sąmonės sutrikimų ir (ar) kvėpavimo centro slopinimas |
Kuo greičiau sušvirkščiama į veną, į raumenis, po oda arba po liežuviu, įpurškiama į intubacinį vamzdelį arba į nosį Pradinė dozė 0,4–2 mg, jeigu reikia kartojama kas 2–3 min. didinant dozę, po to palaikomoji infuzija 2/3 veiksmingos pradinės dozės/val. greičiu. Vaikų iki 5 metų amžiaus arba iki 20 kg svorio pradinė dozė – 0,1 mg/kg, vyresnių ir sunkesnių vaikų – 2 mg, jeigu reikia kartojama kas 2–3 min. Jeigu sušvirkštus 10 mg naloksono nėra atsako, reikia įtarti, kad kartu išgerta kitų CNS slopinančių medžiagų, arba ieškoti kitos komos priežasties |
| Klonidinas |
Rekomenduojama skirti po konsultacijos su klinikinės toksikologijos gydytoju |
Pradinė dozė 0,4–2 mg, jeigu reikia galima kartoti |
|
| 26. Natrio hidrokarbonatas |
Tricikliniai antidepresantai I klasės antiaritminiai vaistai (pvz., propafenonas) |
Indikacijos: QRS komplekso išsiplėtimas >0,1 s arba pH<7,45 |
Skiriamas lašine infuzija, palaikant pH 7,45–7,55 |
| 27. Natrio tiosulfatas |
Cianidai |
Jei pacientui skiriama hidroksokobalamino, natrio nitrito, 4-dimetilaminofenolio arba metileno mėlynojo |
Žr. 1 priedą |
| Ipritas |
Apsinuodijus |
Žr. 1 priedą |
|
| Jodas |
Išgėrus |
Skiriama gerti 100 ml 1 proc. tirpalo. Jeigu nėra natrio tiosulfato – duoti duonos, krakmolo arba pieno |
|
| 28. Obidoksimas |
Fosforo organiniai junginiai (FOJ) |
Apsinuodijus |
Žr. 1 priedą |
| 29. Penicilaminas (D-penicilaminas) |
Sunkiųjų metalų (vario, gyvsidabrio, švino ir kt.) junginiai Arseno junginiai |
Gali būti skiriama tik po konsultacijos su klinikinės toksikologijos gydytoju Kontraindikacija: alergija penicilinui |
Dozes, skyrimo dažnį ir trukmę nustato klinikinės toksikologijos gydytojas, kartu rekomenduojama skirti piridoksino po 10–25 mg per parą |
| 30. Piridoksinas |
Etilenglikolis |
Pirmąsias 24–48 val. po apsinuodijimo |
Pirmąją parą švirkščiama į veną po 50–100 mg kas 4 val., jeigu reikia, antrąją parą – po 50–100 mg kas 6 val. |
| Giromitrinas (bobausiai) |
Apsinuodijus |
Švirkščiama į veną (atskiestą penkis kartus) po 25 mg/kg per 15–30 min., pasikartojus traukuliams ar komai, maksimali paros dozė – iki 15–30 g |
|
| Izoniazidas ir kiti hidrazinai |
Apsinuodijus |
Reikėtų skirti 1 g piridoksino kiekvienam išgerto izoniazido gramui, jeigu pastarojo dozė yra žinoma. Nežinant išgerto izoniazido kiekio ir apsinuodijus kitais hidrazinais pradinė dozė – 5 g į veną per 5–10 min. (švirkšti į veną atskiestą penkis kartus). Jeigu kartojasi traukuliai, galima kartotinai skirti kas 5–20 min. arba (po to) infuzomatu 5–15 g piridoksino per 24 val. Vaikų pradinė dozė 70 mg/kg (iki 5 g) 0,5–1 g/min. greičiu, galima kartoti kas 5–10 min. |
|
| 31. Pralidoksimas |
Fosforo organiniai junginiai (FOJ) |
Apsinuodijus |
Žr. 1 priedą |
| 32. Protamino sulfatas |
Heparinas |
Perdozavus, kai yra didelių krešumo sutrikimų |
Švirkščiama lėtai (per 10 min.) į veną. 100 TV heparino neutralizuoti iš karto reikia 1–1,5 mg, po 30–60 min. – 0,5–0,75 mg, po 2 val. – 0,25–0,375 mg protamino, maksimali vienkartinė dozė 50 mg |
| Smulkiamolekuliniai heparinai |
Galima skirti po 1 mg kiekvienam 100 anti-Xa TV dalteparino, enoksaparino, nadroparino ar tinzaparino, tačiau per didelės jo dozės gali sustiprinti kraujavimą |
||
| 33. Silibininas |
Amanitinai (baltoji, smailiakepurė ir žalsvoji musmirės, kaštoninė ir smailiažvynė žvynabudėlės, eglinė kūgiabudė) |
Įtarus apsinuodijimą (iš anamnezės paaiškėjus, kad valgyta žaliųjų musmirių ar kitų žalios spalvos grybų, didėja transaminazių aktyvumas, blogėja krešumo rodikliai) |
Pirmąją gydymo valandą skiriama 5 mg/kg į veną, po to lašeliniu būdu po 20 mg/kg/d., kol sunormalėja transaminazių aktyvumas. Benzilpenicilino natrio druskos kartu skirti nereikia |
| 34. Tiaminas |
Etanolis |
Sunkiai apsinuodijus |
Švirkščiama į veną 100–500 mg su gliukozės tirpalais |
| Etilenglikolis, metanolis |
Pirmąsias 24–48 val. po apsinuodijimo |
Pirmąją parą švirkščiama į veną po 100 mg kas 4 val., jeigu reikia, antrąją parą – po 100 mg kas 6 val. |
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro
2004 m. birželio 28 d.
įsakymu Nr. V-468
(Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro
2024 m. lapkričio 18 d.
įsakymo Nr. V-1123
redakcija)
priešnuodžių, vartojamų apsinuodijusiems pacientams gydyti asmens sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašas