Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS ENERGETIKOS ĮSTATYMO NR. IX-884 8, 19 IR 191 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2342, LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTROS ENERGETIKOS ĮSTATYMO NR. VIII-1881 68 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2343, LIETUVOS RESPUBLIKOS GAMTINIŲ DUJŲ ĮSTATYMO NR. VIII-1973 9 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2344, LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠILUMOS ŪKIO ĮSTATYMO NR. IX-1565 32 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2345, LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO NR. XI-2053 5 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2346, LIETUVOS RESPUBLIKOS ATSINAUJINANČIŲ IŠTEKLIŲ ENERGETIKOS ĮSTATYMO NR. XI-1375 20 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2347 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS GERIAMOJO VANDENS IR NUOTEKŲ TVARKYMO ĮSTATYMO NR. X-764 33 IR 34 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2348
2016 m. kovo 30 d. Nr. 316
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. SV-S-1306 „Dėl įstatymų ir nutarimo projektų išvadų“ 1–7 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo Nr. IX-884 8, 19 ir 191 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2342, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 68 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2343, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo Nr. VIII-1973 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2344, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 32 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2345, Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo Nr. XI-2053 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2346, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo Nr. XI-1375 20 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2347 ir Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 33 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2348 (toliau – Įstatymų projektai) dėl šių priežasčių:
1. Šiuo metu galiojančiuose energetikos, geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo sektorius reguliuojančiuose įstatymuose nustatyta, kad investicijų grąžos nustatymo komponenčių vertinimas ir konkrečios investicijų grąžos normos nustatymas priskiriamas nepriklausomos reguliavimo institucijos – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) – kompetencijai, ir juose vartojamos formuluotės, susijusios su investicijų grąža („protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža“), atitinka kitų Europos Sąjungos valstybių narių praktiką ir principus. Komisija, nustatydama investicijų grąžos normą, vadovaujasi aiškiais, skaidriais, nediskriminuojančiais kriterijais, nustatytais Investicijų grąžos normos nustatymo metodikoje, patvirtintoje Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. O3-510 „Dėl Investicijų grąžos normos nustatymo metodikos patvirtinimo“ (toliau – Metodika). Metodikoje naudojami investicijų grąžos normos nustatymo kriterijai, nustatyti atsižvelgiant į konkrečios rinkos ir ūkio šakos parametrus, potencialiems investuotojams, priimantiems investicinius sprendimus, suteikia skaidrumo ir užtikrina teisėtus lūkesčius. Apribojusi investicijų grąžos normą 2,5 procento dydžiu, Lietuva išsiskirtų iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių kaip valstybė, nesilaikanti metodinių nuostatų.
2. Įstatymų projektų aiškinamajame rašte nurodyta, kad siūlomais pakeitimais siekiama užtikrinti teisinį aiškumą, mažinti energijos, geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainas ir gerinti verslo sąlygas, tačiau siūlomas teisinis reguliavimas turėtų priešingą
poveikį – fiksuotas investicijų grąžos procentas neatitiktų įmonių veiklos finansavimo sąnaudų, būtų iš esmės žalingas reguliuojamoms įmonėms ir blogintų verslo sąlygas, nes kliudytų įmonėms užsitikrinti finansinį stabilumą.
Be to, fiksuoto investicijų grąžos dydžio nustatymas energetikos, geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo sektorius reguliuojančiuose įstatymuose turėtų ir kitokios neigiamos įtakos šiems sektoriams – nustačius maksimalų investicijų grąžos dydį, kuris visais atvejais negalės viršyti 2,5 procento, energetikos, geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įmonėms gali būti sunku investuoti į infrastruktūros plėtrą, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo didinimą. Nustačius maksimalų 2,5 procento investicijų grąžos dydį, valstybės reguliuojamą veiklą vykdančios įmonės mažintų ir (ar) ribotų investicijas į infrastruktūrą, nes tai, kad lėšos, reikalingos strateginiams plėtros projektams įgyvendinti, bus gautos, iš dalies užtikrina objektyvi reguliavimo aplinka ir protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąžos norma. Nevykdant reikiamų projektų, ilgainiui smarkiai sumažėtų paslaugų teikimo patikimumas ir saugumas, nes energetikos, geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įmonės neturėtų galimybės išlaikyti ir atkurti vartotojams būtino eksploatuojamo turto kokybiškai paslaugai teikti.
3. Būtina pažymėti ir tai, kad energetikos, geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo sektorius reguliuojantys įstatymai Komisijai suteikia teisę Komisijos tvirtinamų kainų viršutinių ribų nustatymo metodikų ir Metodikos nustatyta tvarka kasmet nustatyti investicijų grąžos dydį, atsižvelgiant į įmonių ekonominius rodiklius ir į tai, ar pagerinti įmonių teikiamų paslaugų ir veiklos efektyvumo rodikliai per reguliavimo periodą (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 68 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai, nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų, keliamų veiklos elektros energetikos sektoriuje saugumui ir patikimumui, pagerinami veiklos efektyvumo rodikliai, palyginti su šiame įstatyme numatyta tvarka Komisijos nustatytais įpareigojimais, tokią veiklą vykdantis asmuo turi teisę į didesnę investicijų grąžą per atitinkamą reguliavimo periodą). Taigi konkrečios investicinės grąžos normos nustatymas neskatintų įmonių didinti veiklos efektyvumo.