By1a Nr. 5/2024
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
Lietuvos Respublikos vardu
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENOS ĮSTATYMO 156 STRAIPSNIO 2 DALIES (SU 2020 M. BIRŽELIO 30 D. PAKEITIMU) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2024 m. lapkričio 7 d. Nr. KT85-N13/2024
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2024 m. spalio 29 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 5/2024 pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-3/2024 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) tiek, kiek joje nenustatyta galimybė atnaujinti administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški proceso teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį), ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo argumentai
1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs administracinę bylą, kurioje atsakovas administracinėje byloje kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti administracinės bylos dėl skolos grąžinimo, užbaigtos įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą šalims, ir taip, pažeisdamas atsakovo teisę į teisminę gynybą, išnagrinėjo bylą nesudarydamas jam galimybės būti išklausytam ir dalyvauti teismo procese. Atsakovas administracinėje byloje apie dėl jo priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą sužinojo tik gavęs procesinius dokumentus iš antstolio, jau praėjus terminui apeliaciniam skundui paduoti ir terminui praleistam apeliacinio skundo padavimo terminui atnaujinti.
2. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas nurodo, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) įtvirtintame baigtiniame administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindų sąraše nėra nustatyta galimybė atnaujinti administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški proceso teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį), ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) nustatytą teisinį reguliavimą, procesas gali būti atnaujinamas tik dėl padaryto esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (10 punktas). Tokiu būdu, pasak pareiškėjo, nenumačius galimybės kreiptis dėl proceso atnaujinimo tais atvejais, kai yra padaryta aiški proceso teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį), ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, yra pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises teisme.
2.2. Pareiškėjo teigimu, įstatymų leidėjui ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) įtvirtintame baigtiniame administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindų sąraše nesuteikus galimybės teismui atnaujinti administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški proceso teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį), ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, yra užkertamas kelias teismui priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą, taip pažeidžiant Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
II
Suinteresuoto asmens atstovų argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovų Seimo narės Agnės Širinskienės, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus vyresniosios patarėjos Mildos Masteikienės ir vyresniojo patarėjo Sauliaus Švedo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
3.1. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra pasiekti kuo didesnį objektyvumą nagrinėjant bylas, nustačius tam tikrus kriterijus, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, kad byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu ir yra skirtas patikrinti, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) įtvirtintas baigtinis 13 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas.
Suinteresuoto asmens atstovai, remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, pažymi, kad griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo ir teisinės valstybės principus, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai ir tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovų, įstatymų leidėjas turi objektyvią teisę reguliuoti proceso atnaujinimo institutą ne kaip įprastinę teisminio bylos nagrinėjimo teisme stadiją, bet kaip ekstraordinarinę priemonę, kuriai įgyvendinti gali ir turi būti taikomos papildomos, įstatymų leidėjo nustatytos sąlygos.
3.2. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) ratifikavusios valstybės neprivalo asmenims suteikti teisę atnaujinti procesą bylose, kurios buvo užbaigtos galutiniu teismo sprendimu, turinčiu res judicata galią, proceso atnaujinimas nėra pripažįstamas žmogaus teise Konvencijos prasme.
3.3. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, nors tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, pasisakydami atitinkamai dėl „aiškios teisės normos taikymo klaidos“ (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir „esminio teisės normų pažeidimo“ (ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas), iš principo vienodai traktuoja teisės normos pažeidimo (taikymo klaidos) turinį, tačiau jo detalizavimas ir pagrindimas yra nulemtas atitinkamai civilinės ir administracinės teisės ypatumų ir terminijos. Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pareiškėjo minimas proceso atnaujinimo pagrindas „kai yra padaryta aiški proceso teisės normos taikymo klaida“, kurio turinys atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, negalėtų būti vertinamas kaip nuoseklus, sistemiškai derantis su galiojančio ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatomis ir jose vartojama teisine terminija.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
4. Seimas 1999 m. sausio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, kuris ne kartą buvo keičiamas ir (arba) pildomas, be kita ko, Seimo 2016 m. birželio 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2016 m. liepos 1 d. (su tam tikromis išimtimis)), kuriuo ABTĮ išdėstytas nauja redakcija.
ABTĮ nustatyta administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarka (1 straipsnio 1 dalis).
5. ABTĮ 156 straipsnyje „Proceso atnaujinimo pagrindai“, kurio 2 dalis (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta inter alia, kad:
„1. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.
2. Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams:
1) kai Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams, arba kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimu pažeista Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte nustatyta asmens teisė;
2) naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu;
3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas;
4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami proceso dalyvių, liudytojo, specialisto, eksperto ar vertėjo veiksmai arba nusikalstamos teisėjų veikos, padaryti nagrinėjant šią bylą;
5) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą ar nutartį;
6) jeigu viena iš proceso šalių proceso metu buvo neveiksni tam tikroje srityje ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą;
10) jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį;
11) panaikinamas kaip neteisėtas individualus teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą;
13) Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Konstitucijos 106 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyto asmens prašymą, pripažįsta, kad įstatymas ar kitas Seimo priimtas aktas, Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jų dalis), kurio (kurios) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, prieštarauja Konstitucijai.“
Taigi ginčijamoje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) yra nustatyti pagrindai, kada bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas.
5.1. Kaip matyti iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) įtvirtinto teisinio reguliavimo, juo nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai yra įvairūs:
– nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai, leidžiantys prašyti atnaujinti procesą, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) priima sprendimą arba Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas priima išvadą byloje prieš Lietuvą (1 punktas);
– nustatytas proceso atnaujinimo pagrindas, kai pareiškėjui naujai paaiškėja faktinės aplinkybės (t. y. esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) (2 punktas);
– nustatyti atitinkami proceso atnaujinimo pagrindai, susiję su tam tikromis teismų sprendimuose (nuosprendžiuose) nustatytomis aplinkybėmis, reikšmingomis bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, kontekste, taip pat su individualaus teisės akto, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, panaikinimu kaip neteisėto (3–5, 11 punktai);
– nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai, susiję su tam tikrų procesinių reikalavimų nesilaikymu bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, kontekste (6, 7, 9 punktai) arba paaiškėjus, kad sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 punktas);
– nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai, susiję su padarytu esminiu materialiosios teisės normų pažeidimu jas taikant, galėjusiu turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, arba su būtinybe užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (10, 12 punktai);
– nustatytas proceso atnaujinimo pagrindas, susijęs su atitinkamu Konstitucinio Teismo baigiamuoju aktu, priimtu asmeniui pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį ginant savo pažeistas konstitucines teises ar laisves (13 punktas).
Taigi, pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą, bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujintas nustačius, be kita ko, kad buvo nesilaikoma tam tikrų proceso teisės normų reikalavimų: jeigu viena iš proceso šalių proceso metu buvo neveiksni tam tikroje srityje ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą (6 punktas); jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų (7 punktas); jeigu paaiškėja, kad sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 punktas); jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (9 punktas).
5.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) nustatytas pagrindų, kuriais gali būti atnaujinamas procesas administracinėse bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, sąrašas yra baigtinis.
6. Pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų ABTĮ nuostatų kontekste.
6.1. ABTĮ 132 straipsnio „Regionų administracinio teismo sprendimų apskundimas“ 1 dalyje (2022 m. lapkričio 24 d. redakcija) nustatytas trisdešimties kalendorinių dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo terminas apeliaciniam skundui paduoti. Pagal ABTĮ 132 straipsnio (su 2022 m. lapkričio 24 d. pakeitimu) 2 dalį, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu pirmosios instancijos teismas, per kurį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tačiau šis prašymas pagal ABTĮ 132 straipsnio (su 2022 m. lapkričio 24 d. pakeitimu) 4 dalį negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos.
Taigi, pagal ABTĮ 132 straipsnyje (su 2022 m. lapkričio 24 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą, tais atvejais, kai apeliacinis skundas paduodamas tiek praleidus ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje (2022 m. lapkričio 24 d. redakcija) nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą, tiek pasibaigus ABTĮ 132 straipsnio (su 2022 m. lapkričio 24 d. pakeitimu) 4 dalyje nustatytam terminui, per kurį gali būti paduodamas prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą, apeliacinį skundą atsisakoma priimti. Tai matyti ir iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (pavyzdžiui, 2022 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-498-1047/2022, 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3727-492/2022, 2023 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-143-624/2023).
6.2. ABTĮ 146 straipsnio „Sprendimo panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas“ 2 dalyje yra nustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. Esant bent vienam iš šioje dalyje išvardytų procesinės teisės normų pažeidimų, pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažįstamas negaliojančiu. Vienas tokių procesinės teisės normų pažeidimų yra atvejis, kada pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
6.3. Kaip minėta, pagal šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą, bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujintas nustačius, kad buvo nesilaikoma tam tikrų proceso teisės normų reikalavimų: jeigu viena iš proceso šalių proceso metu buvo neveiksni tam tikroje srityje ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą (6 punktas); jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų (7 punktas); jeigu paaiškėja, kad sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 punktas); jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas (9 punktas).
Pareiškėjo ginčijamą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant ABTĮ 132 straipsnio (su 2022 m. lapkričio 24 d. pakeitimu) 1, 4 dalių, 146 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatų kontekste pažymėtina, kad pagal jį nėra galimybės atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso, kai byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta nesilaikant proceso teisės normų reikalavimų – nesant nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, – ir nebėra galimybės tokiam dalyviui apskųsti teismo sprendimo (nutarties).
Pažymėtina ir tai, kad, pagal ABTĮ 148 straipsnio „Apeliacinės instancijos teismo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimas ir privalomumas“ 1 dalį, apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis kasacine tvarka neskundžiami. Taigi tokia situacija, kai byla išnagrinėjama nesilaikant proceso teisės normų reikalavimų – nesant nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, – ir nebėra galimybės tokiam dalyviui apskųsti teismo sprendimo (nutarties), yra galima ir nagrinėjant bylas apeliacinės instancijos teisme. Tokiu atveju, pagal šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą, taip pat nėra galimybės atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso.
7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad, pagal CPK 366 straipsnio „Proceso atnaujinimo pagrindai“ 1 dalies 9 punktą (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), procesas civilinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškindamas šią nuostatą yra konstatavęs, kad pagrindas atnaujinti procesą gali būti aiški tiek materialiosios, tiek proceso teisės normos taikymo klaida (2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-943/2022); be to, CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) atveju teisės normos taikymo klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011).
8. Šioje konstitucinės justicijos byloje paminėtina ir EŽTT jurisprudencija proceso atnaujinimo aspektu aiškinant Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
EŽTT savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro valstybių Konvencijos dalyvių paveldo dalis; vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, pagal kurį, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimai neturėtų būti kvestionuojami, taip užtikrinant santykių stabilumą (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimo byloje Brumărescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95, 61 punktas); procesas, susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu; vadovaujantis teisinio apibrėžtumo principu, bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo, vien galimi keli požiūriai į tą pačią situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas; prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku ir res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams ir juos taikant neformaliai; nukrypimas nuo teisinio apibrėžtumo principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms; siekiant didžiausios įmanomos pusiausvyros tarp asmens interesų ir poreikio užtikrinti teisingumo sistemos veiksmingumą (EŽTT 2007 m. kovo 1 d. sprendimo byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04, 25–26 punktai; 2008 m. liepos 31 d. sprendimo byloje Protsenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 13151/04, 25–26 punktai; 2020 m. sausio 21 d. sprendimo byloje Şamat prieš Turkiją, peticijos Nr. 29115/07, 54 punktas).
Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad esminiais ankstesnio proceso trūkumais laikytini, be kita ko, rimti teisminio proceso pažeidimai, kaip antai asmens neįtraukimas į jam svarbų procesą, apie kurį jis sužinojo jau suėjus apeliacinio skundo padavimo terminui, t. y. teismo sprendimui jau įgijus galutinio teismo sprendimo galią (2008 m. liepos 31 d. sprendimo byloje Protsenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 13151/04, 29–34 punktai).
II
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
9. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, atitiktis Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.
10. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat kad šio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo – vieno pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; teisingumas gali būti įgyvendinamas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant interesų priešpriešos (inter alia 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai).
11. Teisingumo ir teisinės valstybės principų turinys yra išreikštas įvairiose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (2000 m. gruodžio 6 d., 2022 m. vasario 10 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai).
11.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai); vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai); teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (inter alia 2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, taip pat būtų nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2013 m. gruodžio 6 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai).
11.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teisingumą vykdo tik teismai, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo įsiteisėjimas sukelia tam tikrus teisinius padarinius; įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, visiems fiziniams asmenims, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms ir turi būti vykdomas visoje šalies teritorijoje (1998 m. rugsėjo 24 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai); priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas teisės subjektų pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais; kartu sudaromos realios galimybės įgyvendinti ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, ir tarptautiniuose dokumentuose pabrėžiamą teismo pareigą garantuoti žmogaus teisių gynybą (1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2022 m. vasario 10 d. nutarimas); įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra res judicata, turi prejudicinę reikšmę, jie iš naujo neįrodinėjami (2010 m. gegužės 13 d., 2019 m. lapkričio 25 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai); įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas (2019 m. lapkričio 25 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai).
Pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiu teisingumo principu, vykdant teisingumą priimtų ir įsiteisėjusių, t. y. res judicata galią įgijusių, teismo sprendimų privalomumas yra konstitucinė vertybė; tai, be kita ko, reiškia, kad bet kokia vykdant teisingumą priimtų ir įsiteisėjusių teismo sprendimų patikra galima tik ypač retais, išimtiniais, atvejais, kai tai būtina siekiant inter alia užtikrinti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, paaiškėjus tam tikroms esminėms aplinkybėms, sudarančioms prielaidas kilti abejonėms dėl konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumo; Konstituciją aiškinant kitaip (t. y. taip, esą įsiteisėjusių teismo sprendimų patikra galima ne tik ypač retais, išimtiniais, atvejais), būtų sudarytos prielaidos ne tik paneigti konstitucinę teisingumo sampratą, vykdant teisingumą priimtų ir įsiteisėjusių teismo sprendimų privalomumą, bet ir pakirsti teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais; pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, įstatymų leidėjas įstatyme nustatydamas tam tikrus išimtinius atvejus, kada galėtų būti atnaujinama įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigta byla (jos procesas), turi diskreciją, kurią įgyvendindamas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos suponuojamo reikalavimo, kad įsiteisėjusių teismo sprendimų patikra būtų galima tik ypač retais, išimtiniais, atvejais, kai tai būtina siekiant inter alia užtikrinti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, paaiškėjus tam tikroms esminėms aplinkybėms, sudarančioms prielaidas kilti abejonėms dėl konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumo (2022 m. vasario 10 d. nutarimas).
12. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis yra neatskiriamai susijusi su 30 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo (inter alia 2002 m. liepos 2 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2020 m. liepos 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Asmeniui garantuojama teisė turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (inter alia 1997 m. spalio 1 d., 2001 m. liepos 12 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
12.1. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuota, kad teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos (inter alia 2019 m. kovo 1 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (inter alia 2002 m. liepos 2 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad įstatymų leidėjas esą negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos; įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, inter alia sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia inter alia viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (inter alia 2013 m. liepos 5 d., 2021 m. gruodžio 30 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, taip pat asmens teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą (inter alia 2015 m. liepos 9 d., 2018 m. spalio 11 d., 2019 m. kovo 1 d. nutarimai). Pagal Konstituciją, teisę į teisingą teisinį procesą turi kiekvienas teisinėn atsakomybėn traukiamas asmuo (2005 m. lapkričio 10 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).
12.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. spalio 24 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai); teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį paaiškėjus naujoms aplinkybėms (inter alia 1998 m. gruodžio 9 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai); žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu teismu, bet ir visa teismų sistema conditio sine qua non (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai); pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, kad būtų užtikrinta galimybė ištaisyti galimas klaidas, yra neatsiejama konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisės į tinkamą teismo procesą dalis; teisės kreiptis į bent vienos aukštesnės instancijos teismą, kad būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, negalima dirbtinai suvaržyti ar išvis paneigti, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės nebuvo tinkamai apgintos pirmosios instancijos teisme, teisė kreiptis į aukštesnės instancijos teismą būtų neproporcingai apribota (2019 m. kovo 1 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai).
13. Kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatyme nustatyti tam tikrus išimtinius atvejus, kada galėtų būti atnaujinama įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigta byla (jos procesas). Tai darydamas jis privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos suponuojamo reikalavimo, kad įsiteisėjusių teismo sprendimų patikra būtų galima tik ypač retais, išimtiniais, atvejais, kai tai būtina siekiant inter alia užtikrinti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, paaiškėjus tam tikroms esminėms aplinkybėms, sudarančioms prielaidas kilti abejonėms dėl konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumo. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, kylančią pareigą garantuoti asmeniui teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus visapusiškai ir objektyviai ištirtų visas bylos aplinkybes ir iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą, siekdamas užtikrinti visų bylos procese esančių interesų pusiausvyrą ir apginti ne tik asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, bet ir kitų proceso dalyvių teises ir teisėtus interesus, negali nustatyti tokio įsiteisėjusių teismo sprendimų patikros teisinio reguliavimo, pagal kurį nebūtų sudaryta galimybė ištaisyti teismo padarytų esminių proceso teisės normų taikymo klaidų, kuriomis paneigiama Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, suponuojanti kiekvieno asmens teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, taip pat teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, kuri yra neatsiejama konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisės į tinkamą teismo procesą dalis.
III
Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) atitikties Konstitucijai vertinimas
14. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai neprieštarauja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) tiek, kiek joje nenustatyta galimybė atnaujinti administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški proceso teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį), ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
15. Pareiškėjo teigimu, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) nenumačius galimybės kreiptis dėl proceso atnaujinimo tais atvejais, kai yra padaryta aiški proceso teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį), ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, yra pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises teisme, užkertamas kelias teismui priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą, taip pažeidžiant Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
16. Sprendžiant dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) įtvirtinto teisinio reguliavimo tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatyme nustatyti tam tikrus išimtinius atvejus, kada galėtų būti atnaujinama įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigta byla (jos procesas); tai darydamas, jis privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos suponuojamo reikalavimo, kad įsiteisėjusių teismo sprendimų patikra būtų galima tik ypač retais, išimtiniais, atvejais, kai tai būtina siekiant inter alia užtikrinti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, paaiškėjus tam tikroms esminėms aplinkybėms, sudarančioms prielaidas kilti abejonėms dėl konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumo; įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, kylančią pareigą garantuoti asmeniui teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus visapusiškai ir objektyviai ištirtų visas bylos aplinkybes ir iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą, siekdamas užtikrinti visų bylos procese esančių interesų pusiausvyrą ir apginti ne tik asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, bet ir kitų proceso dalyvių teises ir teisėtus interesus, negali nustatyti tokio įsiteisėjusių teismo sprendimų patikros teisinio reguliavimo, pagal kurį nebūtų sudaryta galimybė ištaisyti teismo padarytų esminių proceso teisės normų taikymo klaidų, kuriomis paneigiama Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, suponuojanti kiekvieno asmens teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, taip pat teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, kuri yra neatsiejama konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisės į tinkamą teismo procesą dalis.
16.1. Apibendrinant ginčijamą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) įtvirtintą ir su juo susijusį šiame įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, konstatuota, kad pagal jį nėra galimybės atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso, kai byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta nesilaikant proceso teisės normų reikalavimų – nesant nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, – ir nebėra galimybės tokiam dalyviui apskųsti teismo sprendimo (nutarties).
Minėta, kad tokia situacija, kai byla išnagrinėjama nesilaikant proceso teisės normų reikalavimų – nesant nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, – ir nebėra galimybės tokiam dalyviui apskųsti teismo sprendimo (nutarties), yra galima ir nagrinėjant bylas apeliacinės instancijos teisme; tokiu atveju, pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą, taip pat nėra galimybės atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso.
Vadinasi, pagal ginčijamą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą, nėra galimybės atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso tokiose situacijose, kai proceso dalyviui nesudaryta galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus teisme.
16.2. Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti tam tikrus išimtinius atvejus, kada galėtų būti atnaujinama įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigta byla (jos procesas), ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) nustatytu teisiniu reguliavimu nesudarė galimybių atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso, kai byla išnagrinėta nesant nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdį ir nebėra galimybės apskųsti tokio sprendimo (nutarties), ir taip nepaisė iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančio reikalavimo nenustatyti tokio įsiteisėjusių teismo sprendimų patikros teisinio reguliavimo, pagal kurį nebūtų sudaryta galimybė ištaisyti teismo padarytų esminių proceso teisės normų taikymo klaidų, kuriomis paneigiama asmens teisė kreiptis į teismą, suponuojanti kiekvieno asmens teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, taip pat teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui.
17. Taigi darytina išvada, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu) tiek, kiek joje nenustatyta galimybė atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso, kai byla išnagrinėta nesant nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nepranešta apie teismo posėdį ir nebėra galimybės apskųsti tokio sprendimo (nutarties), prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija, TAR, 2016-06-15, Nr. 16849) 156 straipsnio 2 dalis (su 2020 m. birželio 30 d. pakeitimu, TAR, 2020-07-10, Nr. 15516) tiek, kiek joje nenustatyta galimybė atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, proceso, kai byla išnagrinėta nesant nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nepranešta apie teismo posėdį ir nebėra galimybės apskųsti tokio sprendimo (nutarties), prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Giedrė Lastauskienė
Vytautas Mizaras
Algis Norkūnas
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė
Stasys Šedbaras