Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMO, NAUDOJIMO IR DISPONAVIMO JUO ĮSTATYMO NR. VIII-729 14 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-3721
2016 m. gegužės 11 d. Nr. 472
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. SV-S-1425 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 8 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-3721 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad valstybės ir savivaldybių turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudoti valstybės ir savivaldybių įmonėms, organizuojančioms orlaivių skrydžius ir eksploatuojančioms oro uostus. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad 2014 metais pakeistas valstybės ir savivaldybių turto panaudos teisinis reguliavimas, panaikinęs galimybes valstybės ir savivaldybių įmonėms, organizuojančioms orlaivių skrydžius ir eksploatuojančioms oro uostus, panaudos pagrindais perduoti valstybės arba savivaldybės turtą, sukėlė didžiules neigiamas pasekmes, nes prisidėjo prie šių specifine veikla užsiimančių įmonių finansinės būklės prastėjimo ir galimo bankroto ateityje.
Šiuo metu Lietuvos Respublikoje veikia dvi valstybės ir savivaldybės įmonės teisinę formą turinčios įmonės, organizuojančios orlaivių skrydžius ir eksploatuojančios oro uostus, – valstybės įmonė Lietuvos oro uostai ir savivaldybės įmonė Šiaulių oro uostas. Valstybės įmonė Lietuvos oro uostai valstybės jai perduotą turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje, todėl panaudos teisinio reguliavimo pakeitimai, panaikinę galimybes valstybės ir savivaldybių įmonėms, organizuojančioms orlaivių skrydžius ir eksploatuojančioms oro uostus, panaudos pagrindais perduoti valstybės arba savivaldybės turtą, įtakos šios įmonės veiklai ar finansams neturėjo. Teikiamas Įstatymo projektas sietinas ir taikytinas vienam ūkio subjektui – savivaldybės įmonei Šiaulių oro uostui. Ši savivaldybės įmonė nuo 2006 metų pagal tuo metu galiojusį valstybės turto panaudos teisinį reguliavimą ir sudarytas turto panaudos sutartis naudojosi valstybei nuosavybės teise priklausančiu turtu neatlygintinai, ir nors įmonė galėjo užtikrinti mažus veiklos kaštus (neturėjo oro uosto infrastruktūros nusidėvėjimo kaštų) ir pasiūlyti mažesnius nei valstybės įmonė Lietuvos oro uostai civilinių orlaivių aptarnavimo tarifus, jos finansinė būklė nuo to negerėjo, ir savivaldybei iš jos Privatizavimo fondo teko dengti įmonės skolas. Todėl Įstatymo projekto aiškinamojo rašto teiginiai, kad savivaldybės įmonės finansinės būklės prastėjimas tiesiogiai sietinas su galimybės panaudos pagrindais perduoti savivaldybių įmonėms, organizuojančioms orlaivių skrydžius ir eksploatuojančioms oro uostus, savivaldybės turtą panaikinimu, nepagrįsti, o Įstatymo projekte siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas netinkamas būdas, kaip gelbėti finansinių sunkumų turinčią įmonę.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Be to, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis viešojo administravimo subjektus įpareigoja užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, įgyvendinant pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus ar kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 16 dalyje ūkinė veikla apibrėžiama kaip gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Ūkio subjektas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 17 dalyje apibrėžiamas kaip įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir panašiai), įstaigos ar organizacijos arba kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Sisteminis Konkurencijos įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad viešieji juridiniai asmenys – valstybės ir savivaldybių įmonės, organizuojančios orlaivių skrydžius ir eksploatuojančios oro uostus, šio įstatymo taikymo požiūriu yra ūkinę veiklą vykdantys ūkio subjektai. Kadangi ūkinę veiklą vykdyti ir atitinkamoje rinkoje konkuruoti gali ir viešieji, ir privatūs juridiniai asmenys, nesvarbu, ar savo veikla jie siekia pelno, viešojo administravimo subjektai privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę ir vienodas konkurencijos sąlygas visiems rinkoje veikiantiems ūkio subjektams.
Įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas pažeistų sąžiningos konkurencijos laisvės ir ūkio subjektų lygiateisiškumo principus, suteiktų tam tikriems ūkio subjektams palankesnes nei kitiems sąlygas ir išskirtinį ekonominį pranašumą.