Administracinė byla Nr. eA-2422-968/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06621-2023-5
Procesinio sprendimo kategorija 13.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Ivetos Pelienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Glassbel Baltic“ (toliau – ir Bendrovė) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. (4.14E)3BE-3842 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta pakeisti Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Klaipėdos TM) 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9LM320062M (toliau – ir Ataskaita) ir patikslinti importo deklaracijose importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekės ženklą bei perskaičiuoti importo mokesčius, papildomai apskaičiuojant 5 458 Eur muito bei 39 436 Eur įskaitomo importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau ir – PVM), 243 Eur delspinigių ir skirti 30 proc. papildomai apskaičiuotos 44 894 Eur sumos dydžio baudą – 13 468 Eur.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Departamentas skundžiamu Sprendimu Bendrovei dėl padarytų mokesčių įstatymų pažeidimų priskaičiavo iš viso 58 605 Eur mokesčių ir baudų. Atsakovas nagrinėjo Bendrovės skundą iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nurodymu, LVAT konstatavus, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo apmokestinimu, todėl skundžiamas sprendimas neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Departamentas, išnagrinėjęs medžiagą iš naujo, įvertino tik informaciją apie pareiškėjo sumokėtas licencinio mokesčio sumas, ir pagal šias sumas, nurodytas auditorių patvirtintose finansinėse ataskaitose, perskaičiavo mokesčių dydį. Skundžiamame Sprendime nėra pateikta nė vieno papildomo motyvo ar paaiškinimo, nėra įvardinta jokia aplinkybė, pagrindžianti pareiškėjo pareigą sumokėti priskaičiuotus mokesčius. Bendrovė importuotų prekių muitinę vertę importo deklaracijose nurodė teisingai, o licenciniai mokesčiai, kuriuos ji moka už savo gaminamą ir prekės ženklu „Glassbel“ ženklinamą produkciją, nėra susiję su importo deklaracijose nurodytomis importuojamomis prekėmis.
2.2. Prekės ženklo „Glassbel“ (toliau – ir Prekės ženklas) savininkas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teritorijoje nagrinėjamos situacijos metu buvo Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) įmonė „Glastech Industries Ltd. Co“ (toliau – ir Glastech arba Licenciaras), o Baltarusijoje – individuali verslininkė L. S. (S.). Bendrovė ir Glastech 2015 m. sausio 2 d. sudarė Prekės ženklo licencinę sutartį Nr. TM2015/1 (toliau – ir Sutartis TM2015/1), kuria Glastech patvirtino, kad teisės į prekės ženklą nėra suvaržytos, o suteikiama licencija – neišimtinė. Sutartyje TM2015/1 yra aiškiai apibrėžta Prekės ženklo naudojimo apimtis, t. y. objektas, už kurį yra apskaičiuojamas ir mokamas mokestis: Bendrovė naudoja Prekės ženklą savo gaminamiems stiklo paketams, grūdintam, dažytam stiklui, architektūriniam stiklui bei stiklo pjaustymo vandeniu paslaugoms, o plėsti paslaugų ir produkcijos asortimentą pareiškėjas turi teisę tik suderinęs su Licenciaru. Be to, Bendrovė įsipareigojo mokėti Glastech 3,5 proc. dydžio mokestį nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos Prekės ženklu (skaičiuojant be PVM). Minėta sutartimi yra nustatytas apribojimas, kad metinė mokėjimų suma neviršytų 500 000 Eur (nuo 2017 m. gegužės 2 d. – metinė Bendrovės kartu su UAB „Glassbel EU“ mokėjimų suma negali viršyti 600 000 Eur (neįskaitant mokesčių).
2.3. Bendra Baltarusijos ir JAV įmonė „Zavod steklopaketov i architekturnogo stekla“ (toliau – ir ZSIAS) bei L. S. 2008 m. balandžio 11 d. sudarė Prekės ženklo ir aptarnavimo ženklo licencinę sutartį Nr. 001/01/04.3-08, kuria licenciaras L. S. patvirtino, jog suteikia ZSIAS išskirtinę teisę naudotis „Glassbel“ prekės ženklu, o Prekės ženklo naudojimo apimtis – Baltarusijos Respublikos teritorijoje ZSIAS pagaminamų, įvežamų, realizuojamų prekių ženklinimui ant jų pakuočių; taip pat ženklas gali būti naudojamas reklamose, spaudos leidiniuose, iškabose, parodose, vykstančiose Baltarusijos Respublikoje, demonstruojamiems eksponatams, lydraščiuose ir verslo dokumentuose. ZSIAS įsipareigojo mokėti L. S. kiekvieną mėnesį 3,5 proc. nuo produkcijos realizavimo įplaukų. Pareiškėjas ir ZSIAS 2014 m. vasario 14 d. sudarė sutartį Nr. 14-02/14 dėl ZSIAS prekių pardavimo Bendrovei, kurioje nurodoma, kad į prekių kainą, be kitų sudedamųjų dalių, visais atvejais įskaičiuotas prekių ženklinimas, o atsiskaitymai pagal sutartį vykdomi pervedant pinigines lėšas į pardavėjo banko sąskaitą, t. y. nėra numatyta jokių galimybių reikalauti, kad pirkėjas bet kokius kitus su sutartimi susijusius mokėjimus atliktų kitam asmeniui. Pagal 2014 m. vasario 14 d. sutartį Nr. 14-02/14 importuotų prekių muitinė vertė deklaruota sandorio vertės muitinio įvertinimo metodu pagal ZSIAS sąskaitas faktūras.
2.4. Klaipėdos TM, atlikusi patikrinimą, o vėliau – ir pakartotinį patikrinimą, Ataskaitoje padarė išvadą, jog tikrinamuoju laikotarpiu (2015 m. spalio 1 d. – 2018 m. gegužės 31 d.) pagal 2014 m. vasario 14 d. sutartį Nr. 14-02/14 importuotų prekių muitinė vertė turėjo būti patikslinta Bendrovės įmonei Glastech sumokėtais mokesčiais už prekės ženklą, todėl buvo pripažinta, kad Bendrovė padarė mokesčių įstatymo pažeidimus. Klaipėdos TM patikslino importuotų prekių vertę, padidinant ją 3,5 proc. dydžiu, skaičiuojant nuo ZSIAS sąskaitose faktūrose nurodytos vertės. Savo sprendimą Klaipėdos TM grindė tuo, kad teises į Prekės ženklą turi susiję asmenys (šeimos nariai), atstovaujantys įmonėms Baltarusijoje ir JAV. Kadangi visi susitarimai sudaryti ir vykdomi tarp susijusių įmonių, pirkimo-pardavimo dokumentuose aiškios nuostatos, kad Bendrovė turi sumokėti licenciarui Glasstech už iš Baltarusijos įmonės importuotas prekes, gali ir nebūti, o pats faktas, kad importuotos prekės turi prekės ženklą „Glassbel“, už kurį yra sumokėti licenciniai mokesčiai, įrodo, jog mokestis susijęs su šiomis importuotomis prekėmis.
2.5. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 30 d. Departamentui pateikė skundą dėl Ataskaitos, Departamentas 2019 m. gruodžio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 1A-262, kuriuo nusprendė patvirtinti Ataskaitą. Bendrovė dėl šio Departamento sprendimo pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris Bendrovės skundą atmetė, o LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1563-261/2021 (toliau – ir LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis) iš dalies tenkino Bendrovės apeliacinį skundą, panaikino VAAT sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. VAAT 2022 m. vasario 1 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Departamento 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1A-262 bei Klaipėdos TM ataskaitą. Departamentui pateikus apeliacinį skundą, LVAT 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1700-442/2022 (toliau – ir LVAT 2022 m. gegužės 18 d. nutartis) panaikino VAAT 2022 m. vasario 1 d. sprendimą bei perdavė Bendrovės skundą Departamentui nagrinėti iš naujo. Departamentas 2023 m. gegužės 12 d. priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą, kuriuo, atsižvelgęs į Bendrovės pateiktus dokumentus, šiek tiek sumažino priskaičiuotas mokesčių ir baudų sumas. Departamentas papildomai analizavo tik klausimus, susijusius su Bendrovės finansinėse ataskaitose nurodytomis pardavimo pajamomis bei licencinio mokesčio sumomis, tačiau dėl esminio klausimo, t. y. kokiu teisiniu pagrindu yra reikalaujama, kad šis mokestis būtų sumokėtas, motyvų nepateikė.
2.6. Prekės ženklas stiklo žaliavai suteikia papildomą vertę tik to žaliavinio stiklo įsigijimo metu (žaliavos pirkėjui – Bendrovei, kuri gali įsitikinti, kad perka žinomą produktą). Kai tik šis žaliavinis stiklas atgabenamas į Bendrovės gamyklą Lietuvoje, jis tampa bevarde žaliava naujam stiklo produktui, o ZSIAS ženklinimas galutiniam produktui visiškai neturi reikšmės, kadangi gautas stiklas yra supjaustomas pagal poreikį ir dažnu atveju ta stiklo dalis, ant kurios buvo prekės ženklas, nepatenka į galutinį produktą, o yra išmetama su stiklo atliekomis. Žaliavinis stiklas gamybos procese yra iš esmės perdirbamas, keičiasi stiklo forma, dydis, storis, atsparumas ir kita. Visais atvejais prieš pradedant gamybos procesą nuimamas viršutinis stiklo sluoksnis, t. y. bet kokia iki gamybos proceso pradžios ant stiklo buvusi markiruotė ar ženklinimas yra panaikinami, o po to stiklas apdirbamas. Bendrovė pirko ir perka skirtingų gamintojų žaliavinį stiklą. Iš ZSIAS pirktas stiklas buvo ženklinamas „Glassbel“ ženklu, iš kitų tiekėjų perkamas stiklas ženklinamas jų prekės ženklais. Baigus stiklo apdirbimo procesus, bet kurio gamintojo stiklas būna praradęs savo pradinį ženklinimą ir galutinis produktas yra ženklinamas Lietuvoje, ženklu „Glassbel“. Lygiai taip pat atrodo ir stiklo paketas, pagamintas iš stiklo, importuoto iš ZSIAS, ir stiklo paketas, pagamintas iš kitų prekių ženklų stiklo. Nuo 2020 m. žaliavinio stiklo ZSIAS iš viso nebetiekia ir visa stiklo žaliava perkama iš kitų gamintojų, neturinčių jokių sąsajų su ZSIAS, Glasstech ar D. S. Nepaisant to, Bendrovė tiek tikrinamuoju laikotarpiu, tiek vėlesniais metais mokėjo už naudojimąsi prekės ženklu „Glassbel“ lygiai tokį patį licencinį mokestį, t. y. 3,5 proc. dydžio nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos Prekės ženklu. Be to, licencinis mokestis skaičiuojamas nuo gautų sumų ne tik už produktus, bet ir už paslaugas, kurioms iš viso nenaudojamos žaliavos, o už sumokėtą mokestį Bendrovė įgyja teisę ne tik pardavinėti „Glassbel“ ženklu ženklintą produkciją, bet ir naudoti Prekės ženklą Bendrovės pavadinime, komerciniuose dokumentuose, reklamose ir pan., t. y. atlikti veiksmus, kurie visiškai nėra susiję su prekėmis, perkamomis iš ZSIAS. Importuoto žaliavinio stiklo pavidalas buvo keičiamas iš esmės, prekė iš esmės yra perdaroma į kitą produktą, turintį iš esmės skirtingas specifikacijas. Į rinką Bendrovė pateikia visiškai naujas prekes, pažymėtas ne prekės ženklu, kuriuo jos buvo pažymėtos ZSIAS prieš importavimą (ar iškart po importavimo), o su visiškai nauju prekės ženklu, kuris, nors ir atrodo analogiškai, tačiau žymi visiškai naują, Lietuvoje pagamintą produktą. Dėl šios priežasties licencinis mokestis negali būti papildomai skaičiuojamas už importuotas stiklo apdirbimui naudotas žaliavas.
2.7. Departamentas savo Sprendimą grindė tuo, jog teises į prekės ženklą „Glassbel“ turi susiję asmenys (šeimos nariai), t. y. D. S. yra Glastech vadovas, o L. S. yra D. S. sutuoktinė, be to, jie abu yra Bendrovės valdybos nariai, o susijęs asmuo Glasstech turi teisę reikalauti 3,5 proc. mokesčio nuo kiekvienos Bendrovės parduotos prekės. Tačiau LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje konstatavo, jog teises į Prekės ženklą turi susiję asmenys (šeimos nariai), atstovaujantys įmonėms Baltarusijoje ir JAV, abu minėti asmenys dalyvauja ir Bendrovės valdyme, o aplinkybė, kad ginčui aktualias įmones bei Prekės ženklą kontroliuoja susiję asmenys, savaime neįrodo licencinio mokesčio už ginčo prekes mokėjimo Glasstech fakto.
2.8. Atskiro licencinio mokesčio už importuotas prekes Bendrovė iš viso nemoka – bet kokie su importuojamomis prekėmis ir jų ženklinimu susiję mokesčiai jau yra įskaičiuoti į prekių kainą. Departamentas konstatavo, kad su ginčo prekių pardavėju susijęs asmuo, t. y. Glastech, turėjo teisę reikalauti iš Bendrovės 3,5 proc. dydžio mokesčio nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos Prekės ženklu, tačiau nepaaiškino, kuo šis paminėtas faktas susijęs su 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir SMK), nuostatų įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) 136 straipsnio 4 dalies a punkto sąlyga, reglamentuojančia importuotų prekių pardavimą (šiuo atveju tai būtų ZSIAS prekės pardavimas Bendrovei). Glastech turėjo teisę reikalauti mokėti mokesčius už visiškai kitas prekes, t. y. už prekes / paslaugas, kurias Bendrovė pagamino / suteikė Lietuvos teritorijoje, ir jas pardavė savo klientams (nesusijusiems asmenims), nepriklausomai nuo to, iš kokios įmonės ar šalies toms prekėms / paslaugoms buvo įsigytos žaliavos. Šiuo atveju byloje nėra duomenų apie jokius Bendrovės atliktus licencinio mokesčio mokėjimus pagal sutartinius įsipareigojimus pardavėjui ZSIAS. Priešingai, sutartyje aiškiai ir konkrečiai įvardijama, kad jokių papildomų sutartinių įsipareigojimų, viršijančių sutartą prekės pirkimo kainą, dėl prekės ženklo mokesčio mokėjimo pirkėjas neturi. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų teigti, kad prekių importas dalimi priklausė nuo to, ar Bendrovė atliko mokėjimus Glastech už naudojimąsi Prekės ženklu.
2.9. LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje konkrečiai įvardijo, kad Departamentas turėtų faktą, jog Bendrovė žaliavą perka iš įvairių tiekėjų ir visi jos pagaminti nauji produktai žymimi „Glassbel“ prekės ženklu, įvertinti SMK 136 straipsnio 4 dalies a punkto aspektu, t. y. neįrodyta SMK 136 straipsnio 4 dalies a punkte numatyta sąlyga dėl pardavėjo arba su pardavėju susijusio asmens reikalavimo atlikti mokėjimą už licenciją, tačiau Sprendime Departamentas į tai neatsižvelgė. Departamento pareiga vykdant LVAT nurodymą buvo įvertinti, ar skiriasi prekės ženklo licencinio mokesčio taikymas bei reikalavimas, kad Bendrovė sumokėtų mokestį įmonei Glastech, tais atvejais, kai žaliava produktui, nuo kurio galutinės kainos skaičiuojamas mokestis, yra įsigyjama iš įmonės, kurią kontroliuoja susiję asmenys, ir kai žaliava įsigyjama iš nesusijusio tiekėjo. Nagrinėjamu atveju nebuvo analizuojama, iš kokios žaliavos yra pagamintas galutinis produktas, ar jo sudėtyje yra iš ZSIAS importuotų prekių, ar ne, o mokesčio dydis buvo vienodo dydžio visai „Glassbel“ produkcijai. Prekių, importuotų iš ZSIAS, apmokestinimas nebuvo nei padidintas, nei lengvatinis, todėl licencinio mokesčio mokėjimas įmonei Glastech nesusijęs su prekių importu iš ZSIAS.
2.10. Kiekybiškai įvertinamų ir patikimų duomenų apie tai, kokia buvo gaminyje panaudoto stiklo vertė, neįmanoma nustatyti, nes produkcijai paprastai panaudojamas ne visas stiklas (dužimai, brokas, kt.). Be to, kai kurių rūšių stiklo žaliava turi gana trumpą galiojimo terminą, o pasibaigus galiojimo terminui turi būti utilizuojamas kaip stiklo atlieka. Sprendime neteisingai nurodoma, jog Bendrovė mokestinio ginčo metu „nuosekliai tvirtino, kad visos iš Baltarusijos įmonės importuotos prekės buvo sunaudotos ginčo prekių gamyboje“, kadangi Bendrovė nurodė, jog prekės yra perkamos ir naudojamos tik produkcijos gamybai, tačiau gamyboje nėra sunaudojama 100 proc. žaliavos. Ženkli iš bet kokio gamintojo nupirkto stiklo dalis nėra panaudojama galutiniame pirkėjui parduodamame produkte, todėl sprendimas skaičiuoti licencinį mokestį nuo bendros visų importuotų prekių vertės iš esmės prieštarauja 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 158 straipsnio 3 dalies išaiškinimui dėl prievolės mokestį skaičiuoti tik remiantis patikimais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis.
2.11. Atsakovas nurodė, kad nėra tikslo nustatinėti ginčo prekių dalies galutiniame produkte, nes visos prekės tapo licencinio mokesčio objektu, todėl visoms importuotoms prekėms priskaičiuojamas atitinkamais metais pagal Bendrovės įmonei Glastech sumokėtas sumas proporcingai apskaičiuoto dydžio licencinis mokestis. Taigi atsakovas pripažįsta, kad kiekviena sudedamoji galutinio produkto dalis yra apmokestinama lygiai tokio paties dydžio licenciniu mokesčiu, o tai įrodo, jog ir atsakovui aišku, jog prekėms, importuotoms iš ZSIAS, nebuvo taikomas joks išskirtinis licencinio mokesčio paskaičiavimas, susijęs su jų ženklinimu Prekės ženklu Baltarusijoje.
2.12. Bendrovė mokėjo Glastech ne pastovų 3,5 proc. licencinį mokestį nuo visos produkcijos ir paslaugų, o fiksuotą metinį mokestį. Susitarimuose tarp įmonių ir banko nustatyta, kad nuo 2017 m. metinė Bendrovės kartu su UAB „Glassbel EU“ mokėjimų suma negali viršyti 600 000 Eur, neįskaitant mokesčių. Sprendime atsakovas licencinio mokesčio dydžio procentą nuo fiksuotos metinės sumos paskaičiavo atsižvelgdamas tik į vienos įmonės, t. y. Bendrovės, metinę apyvartą. Sprendime nėra pasisakoma dėl duomenų apie UAB „Glassbel EU“ apyvartą, jis grindžiamas tik tuo, kad UAB „Glassbel EU“ nėra minima jokiuose susitarimuose tarp Bendrovės, ZSIAS bei Glastech. Bendrovė taip pat nėra minima jokiame susitarime tarp ZSIAS bei Glastech. Licencinius mokesčius Bendrovė mokėjo įmonei Glastech lygiai tokiais pačiais pagrindais, kaip ir UAB „Glassbel EU“, t. y. pagal Prekės ženklo licencinę sutartį, abiejų įmonių licenciniai mokesčiai buvo apriboti susitarimais su banku (dėl Bendrovės paskolos, už kurią laidavo UAB „Glassbel EU“, grąžinimo). Be to, abiejų įmonių vienodai mokamas licencinis mokestis neturėjo jokios sąsajos su įmone ZSIAS ir jos parduodamomis prekėmis. Sprendime išdėstytos licencinio mokesčio sumos, nurodytos Bendrovės finansinėse ataskaitose, atitinka susitarimus, sudarytus tarp Bendrovės, Glastech ir banko. 2015 m. ribojimai nebuvo taikomi, 2016 m. nustatyta riba iki 500 000 Eur, o nuo 2017 m. maksimali riba padidinta iki 600 000 Eur (neįskaitant mokesčių), todėl 2017 ir 2018 m. įmonei Glastech buvo priskaičiuota ne po 600 000 Eur, o po 666 667 Eur licencinio mokesčio.
2.13. Bendrovė nemoka ir neturi pareigos mokėti Glastech jokių licencinių mokesčių už prekes, importuotas iš Baltarusijos įmonės.
2.14. Pareiškėjas nesutiko su Klaipėdos TM ir Departamento pritaikyto mokesčio dydžiu. Objektyvaus paskaičiavimo šioje situacijoje neįmanoma atlikti, nes nėra žinomi nei Bendrovės produkcijai realiai panaudoto žaliavinio stiklo kiekiai, nei už kokią konkrečiai produkciją ir kokiomis sumomis buvo skaičiuotas prekių licencinis mokestis. Muitinės pritaikytas „tarifas“ yra neteisingas, nes skaičiuojama tik nuo Bendrovės apyvartos, o ne nuo bendros Bendrovės ir UAB „Glassbel EU“ parduotų prekių sumos, taip pat importuotoms prekėms pritaikomas mokestis, kurio dydis nustatomas pagal prekių importavimo metais parduotų prekių apyvartą ir tų metų mokesčius įmonei Glastech, visiškai nesigilinant, ar parduotoje produkcijoje buvo panaudotos tais, ar ankstesniais metais įsigytos prekės. Be to, nesigilinta, kokią tų prekių dalį sudarė ginčo prekės. Šiuo atveju licencijų mokesčiai, mokami įmonei Glastech už Bendrovės teisę naudoti Prekės ženklą, iš viso negali būti pridedami prie kainos, faktiškai sumokėtos ar priklausančios sumokėti už importuotas prekes, skaičiuojant šių prekių muitinę vertę.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Pareiškėjas Klaipėdos TM pateikė 2018 m. rugpjūčio 20 d. paaiškinimą, kuriame nurodė, kad iš Baltarusijos į Lietuvą importuojamos prekės jau būna pažymėtos prekės ženklu „Glassbel“, kadangi Baltarusijos įmonė yra sudariusi sutartį dėl „Glassbel“ prekės ženklo naudojimo su JAV įmone „Glasstech Industries Ltd. Co“, kuriai priklauso dalis Baltarusijos įmonės akcijų, o Bendrovės generalinis direktorius D. S. yra JAV įmonės įgaliotas asmuo; pagal minėtą sutartį prievolė sumokėti licencinį mokestį už į Lietuvą eksportuojamas prekes, pažymėtas „Glassbel“ prekės ženklu, tenka Baltarusijos bendrovei; kitaip tariant, pareiškėjai iš Baltarusijos bendrovės įsigijus perpardavimui skirtas prekes, mokestis už „Glassbel“ prekės ženklo naudojimą jau yra įskaičiuotas į prekių įsigijimo vertę. Tokiu būdu, remiantis mokestinio patikrinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjo sumokėtas licencinis mokestis Licenciarui taip pat tiesiogiai yra susijęs ir su stiklu, todėl šis mokestis privalėjo būti įtrauktas į stiklo muitinę vertę. Pareiškėjas pripažįsta, jog visas importuotas stiklas buvo sunaudojamas Bendrovės prekių gamyboje, o visa jos produkcija, ženklinta Prekiniu ženklu, atitinkamai buvo ir licencinio mokesčio, mokamo Licenciarui, objektu. Tai, jog dalis stiklo žaliavos prarandama produkcijos gamybos metu, yra natūralus procesas, tačiau minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo neapmokestinti importuotų prekių atitinkamais importo mokesčiais ar atleisti nuo jų mokėjimo.
3.2. Vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 3 dalies a punktu, su ginčo prekių pardavėju susijęs asmuo, t. y. Licenciaras, remiantis Sutartimi TM2015/1, turėjo teisę reikalauti iš pareiškėjo 3,5 proc. dydžio mokesčio nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos prekės ženklu „Glassbel“.
3.3. Tiek Baltarusijos Respublikoje, tiek ir Lietuvos Respublikoje registruoto Prekės ženklo savininkai yra susiję asmenys, kaip tai suprantama pagal Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 15 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas (pirmuoju atveju – L. S., antruoju – Licenciaras, kurio vadovas bei savininkas yra L. S. sutuoktinis D. S.). Minėti asmenys taip pat yra Bendrovės valdybos nariai. Aplinkybę, kad pirmiau minėti asmenys laikytini susijusiais, pripažino ir LVAT 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi. Pareiškėjas nuosekliai tvirtino, kad visas iš pardavėjo įsigytas stiklas buvo sunaudotas prekių, paženklintų Prekės ženklu, gamyboje. Aplinkybė, kokiomis proporcijomis ir kokiais prekių ženklais pažymėtos prekės buvo naudojamos Bendrovės gamyboje, neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos galutinio produkto apmokestinimui licenciniu mokesčiu. Prekės ženklo savininkui – JAV įmonei Glasstech mokamas licencinis mokestis priklausė išimtinai nuo pareiškėjo pagamintų prekių, paženklintų Prekės ženklu, galutinės vertės. Teiginiai, kad jokiuose susitarimuose tarp pareiškėjo ir Licenciaro nebuvo susitarta dėl licencinio mokesčio skaičiavimo prekėms, įsigytoms iš pardavėjo, yra iš esmės niekiniai, kadangi Licenciaras atitinkamus licencinius mokesčius gaudavo nuo Prekėa ženklu pažymėtos produkcijos, nepaisant to, iš kur ir kaip buvo įsigyta žaliava.
3.4. Nors LVAT 2022 m. gegužės 18 d. nutartyje buvo nurodyta atsakyti į pareiškėjo argumentą, kad tuo atveju, jei prekių muitinė vertė turėjo būti patikslinta, tai prekių faktūrinė vertė buvo nepagrįstai padidinta 3,5 proc., kadangi galutiniame produkte neįmanoma išskirti būtent iš pardavėjo įsigytos žaliavos dalies, t. y. SMK 71 straipsnio 2 dalies prasme trūksta objektyvių ir kiekybiškai įvertinamų duomenų, tačiau nustatinėti ginčo prekių dalies galutiniame produkte, kuris buvo žymimas Prekės ženklu ir už kurį pareiškėjas mokėjo licencinį mokestį, nėra jokio tikslo bei būtinybės, kadangi visos ginčo prekės buvo sunaudotos produkto, ženklinamo Prekės ženklu, gamyboje, taigi visos ginčo prekės tapo to paties licencinio mokesčio objektu. Ginčo prekių dalies nustatymas pareiškėjo produkcijoje, atsižvelgiant į tai, jog visas stiklas buvo sunaudotas „Glassbel“ produkcijos gamyboje, neturėtų jokios įtakos sumoms, kurios įtrauktos į stiklo muitinę vertę. Be to, pareiškėjas niekada nėra teikęs licencinio mokesčio skaičiavimų, nepaisant to, jog tokią teisę ir galimybę turėjo šio ilgai trunkančio mokestinio ginčo, prasidėjusio dar 2019 m., metu.
3.5. LVAT buvo įpareigojęs atsakovą pasisakyti dėl aplinkybės, jog licencinio mokesčio dydžiui taikomi apribojimai (bendra metinė suma nuo 2016 m. sausio 2 d. negali viršyti 500 000 Eur, nuo 2017 m. gegužės 2 d. – 600 000 Eur, skaičiuojant bendrai pareiškėjo ir UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamas), dėl kurių licencinis mokestis realiai būdavo mažesnis nei 3 proc. UAB „Glassbel EU“ nėra minimas jokiuose susitarimuose tarp pareiškėjo, Baltarusijos įmonės ZSAIS bei Glasstech, todėl UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamos negali būti įskaitomos į pareiškėjo pagamintų prekių, paženklintų Prekės ženklu, vertę. Tai skirtingi ūkio subjektai, turintys atskirą finansinę apskaitą bei atskaitomybę. Be to, UAB „Glassbel EU“ su Licenciaru buvo sudariusi atskiras sutartis, todėl apskaičiuojant pareiškėjo mokestinę nepriemoką nėra jokio pagrindo vertinti kito ūkio subjekto, t. y. UAB „Glassbel EU“, pardavimo pajamas bei licencinio mokesčio mokėjimus.
3.6. Departamentas 2022 m. liepos 29 d. raštu Nr. (4.14 E)3BE-4529 kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų bei įrodymų gavimo. Bendrovė pateikė paaiškinimą, Kredito sutartį Nr. KS/1408 bei pareiškėjo ir UAB „Glassbel EU“ 2015–2018 metų finansinių ataskaitų rinkinius, kuriuose nurodytos tiek metinės minėtų ūkio subjektų prekių pardavimų pajamos, tiek ir išlaidos, susijusios su Prekės ženklo naudojimu, iš kurių matyti, kad mokėjimai už Prekės ženklo naudojimą buvo mažesni nei 3,5 proc. nuo stiklo gaminių pardavimo pajamų. Dėl to licencinio mokesčio dydis skundžiamu Sprendimu perskaičiuotas pagal pareiškėjo pateiktus duomenis. Kadangi faktiškai sumokėtos licencinio mokesčio sumos yra didesnės už sumas, kurių maksimalus dydis buvo apribotas susitarimais, sudarytais tarp pareiškėjo bei Glasstech, todėl licencinio mokesčio dydis turėjo būti skaičiuojamas remiantis faktiniais mokėjimais.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos TM atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei nurodė, kad atlikusi pakartotinį Bendrovės 2015 m. spalio 1 d. – 2018 m. gegužės 31 d. ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos, finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su importuotų prekių muitinės vertės patikslinimu licenciniais mokesčiais, Klaipėdos TM 2019 m. rugpjūčio 7 d. priėmė ginčijamą Ataskaitą. Departamentas, pakeisdamas Ataskaitos 1–6 punktus, įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino skundžiamą atsakovo sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Ataskaitos teisėtumo.
6. Teismas nurodė, kad atliekamo patikrinimo metu muitinei kilus pagrįstoms abejonėms dėl deklaruotų prekių muitinės vertės ir licencinių mokesčių, pirmiausia būtent Departamentui kilo pareiga išsiaiškinti faktines aplinkybes, ištirti įrodymus remiantis LVAT ankstesnių nutarčių išaiškinimais, tačiau atsakovas iš esmės nevertino, ar byloje surinkti faktiniai duomenys pagrindžia aplinkybes, kuriomis remdamasi muitinė nusprendė, kad pareiškėjo sumokėtas licencinis mokestis Licenciarui tiesiogiai susijęs su stiklu, todėl privalėjo būti įtrauktas į stiklo muitinę vertę; taip pat neaišku, kuo remdamasis Departamentas padarė išvadą, jog aplinkybė, kad ginčui aktualias įmones bei Prekės ženklą kontroliuoja susiję asmenys, įrodo licencinio mokesčio už ginčo prekes mokėjimo Glasstech faktą. Teismas pažymėjo, kad nors Sprendime atsakovas lakoniškai atsakė į LVAT 2022 m. gegužės 18 d. nutartyje padarytas išvadas, tačiau nėra išsamaus faktinių aplinkybių vertinimo, detalizavimo, nėra aišku, kuo remiantis padarytos atitinkamos išvados ir nuspręsta pakeisti Ataskaitos rezoliucinę dalį.
7. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas neatliko išsamaus ir visapusiško pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateiktų dokumentų vertinimo. Individualiai neištirtos visos reikšmingos aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai byloje dėl licencinių mokesčių, susijusių asmenų, UAB „Glassbel EU“ įtakos licencinio mokesčio apskaičiavimui, nėra pateikta 2015–2018 metų finansinių ataskaitų išsami analizė, taip pat nėra nustatyta ginčo prekių dalis galutiniame produkte; atsakovas iš esmės apsiribojo tik savo deklaratyviu vertinimu, neatlikęs išsamaus situacijos pagrindimo ir analizės, remdamasis išvadomis, kurios nėra pagrįstos jokiais konkrečiais įrodymais.
III.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. birželio 19 d. nutartimi panaikino Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius yra įsitikinęs, kad surinko visus reikiamus įrodymus ir pateikė visus reikiamus teisinius argumentus, pagrindžiančius apskaičiuotų mokestinių prievolių pagrįstumą. Taip pat Bendrovė laikosi pozicijos, kad visos faktinės aplinkybės, visi galimi ir aktualūs bylos nagrinėjimui duomenys yra surinkti ir aprašyti daugybėje byloje esančių procesinių dokumentų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl teisės nėra, tereikia pasisakyti dėl ginčo šalių pateiktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nukreipti mokestinio ginčo aplinkybes dar kartą nagrinėti mokesčių administratoriui (vien Departamentui jau 4 kartą) nedera su apmokestinimui taikytinais teisingumo ir protingumo principais, taip pat su administracinio proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 11 str.).
10. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad mokesčių administratorius įsitikinęs, jog surinko visus reikiamus įrodymus ir pateikė visus reikiamus teisinius argumentus ir nėra pagrindo manyti, kad mokesčių administratorius pateiks papildomus apmokestinimo motyvus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui teko pareiga įsitikinti, ar mokesčių administratoriaus teiginiai yra motyvuoti, pagrįsti įstatymais ir įrodymais, ar mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą ir jis įvykdė pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar Bendrovė teisingai nurodė prekių, deklaruotų Ataskaitoje išvardintomis muitinės deklaracijomis, muitinę vertę, ar Bendrovės sumokėtas licencinis mokestis susijęs su importuotomis prekėmis, ar Prekės ženklo naudojimas pagamintai produkcijai susijęs su importuotomis prekėmis, o licenciniai mokesčiai už prekės ženklą yra neatskiriama importuotų prekių dalis ir pardavimo sąlyga, ar Bendrovė, išleisdama prekes į laisvą apyvartą, neteisėtai į prekių muitinę vertę neįtraukė licencinių mokesčių už prekės ženklą, ar pagrįstai Bendrovė teigia, kad į prekių kainą jau buvo įtraukti licenciniai mokesčiai.
IV.
12. Teismas nustatė, kad:
12.1. Klaipėdos TM 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 9LM320062M nusprendė patikslinti importo deklaracijose importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekės ženklą ir perskaičiuoti importo mokesčius, papildomai apskaičiuojant 6 393 Eur muito bei 46 386 Eur įskaitomo importo PVM, 211 Eur delspinigių, ir skirti 30 proc. papildomai apskaičiuotos 52 779 Eur sumos dydžio baudą – 15 834 Eur. Ataskaitoje nurodyta, jog pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. iš Baltarusijos įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ importavo įvairių rūšių stiklą ir stiklo paketus, pažymėtus „Glassbel“ prekės ženklu ir panaudojo architektūrinio stiklo gamybai. Minėtu Prekės ženklu buvo ženklinama visa pareiškėjo pagaminta produkcija. Pareiškėjas pagal pasirašytus susitarimus už Prekės ženklo naudojimą mokėjo JAV įmonei Glasstech mokestį, lygų 3,5 proc. nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos. Ataskaitoje nurodoma, jog teises į prekės ženklą „Glassbel“ turi susiję asmenys – sutuoktiniai D. S. ir L. S., kurie atstovauja minėtas JAV ir Baltarusijos įmones, taip pat dalyvauja šių įmonių valdyme. Konstatavusi, jog pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nėra informacijos apie licencinių mokesčių įtraukimą į importuotų prekių kainą, Klaipėdos TM nusprendė patikslinti muitinę vertę, padidindama faktūrinę vertę3,5 proc.
12.2. Muitinės departamentas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 1A-262 atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino Ataskaitą. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo sumokėtas licencinis mokestis Glasstech taip pat yra susijęs ir su ginčo prekėmis, todėl šis mokestis privalėjo būti įtrauktas į prekių muitinę vertę.
12.3. LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1563-261/2021 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo pozicija, jog akivaizdu, kad ginčo prekių – iš Baltarusijos importuoto žaliavinio stiklo, pažymėto „Glassbel“ prekės ženklu, – vertė buvo įtraukta apskaičiuojant JAV įmonei Glasstech mokamą licencinį mokestį, nėra pagrįsta objektyviais duomenimis, nes pirmosios instancijos teismas pritarė Ataskaitoje ir Sprendime padarytoms išvadoms, tačiau iš esmės neatliko savarankiško bylos aplinkybių vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad ginčui aktualias įmones bei Prekės ženklą kontroliuoja susiję asmenys, savaime neįrodo licencinio mokesčio už ginčo prekes mokėjimo Glasstech fakto. LVAT vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo esminius pareiškėjo argumentus, išsakytus ir atliekant mokestinį patikrinimą, pavyzdžiui, kad pareiškėjas žaliavą perka iš įvairių tiekėjų ir visi jo pagaminti nauji produktai žymimi „Glassbel“ prekės ženklu, kad JAV įmonei Glasstech mokėtinas licencinis mokestis skaičiuojamas toks pat, nepriklausomai nuo to, kokiais prekės ženklais pažymėtos žaliavos buvo naudotos konkrečios prekės gamyboje (t. y. neįrodyta SMK 136 straipsnio 4 dalies a punkte numatyta sąlyga dėl pardavėjo arba su pardavėju susijusio asmens reikalavimo atlikti mokėjimą už licenciją), taip pat, kad tuo atveju, jei prekių muitinė vertė turėjo būti patikslinta, tai prekių faktūrinė vertė buvo nepagrįstai padidinta 3,5 proc., kadangi galutiniame produkte neįmanoma išskirti būtent iš Baltarusijos įmonės įsigytos žaliavos dalies (SMK 71 straipsnio 2 dalies prasme trūksta objektyvių ir kiekybiškai įvertinamų duomenų), be to, licencinio mokesčio dydžiui taikomi apribojimai (bendra metinė suma nuo 2016 m. sausio 2 d. negali viršyti 500 000 Eur, nuo 2017 m. gegužės 2 d. – 600 000 Eur, skaičiuojant bendrai pareiškėjos ir UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamas), dėl kurių licencinis mokestis realiai būdavo mažesnis nei 3 proc.
12.4. LVAT 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1700-442/2022 panaikino Departamento sprendimą bei perdavė pareiškėjo skundą Departamentui nagrinėti iš naujo. LVAT konstatavo, kad atsakovas nepateikė LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje nurodytų faktinių duomenų. Konstatuota, kad įsiteisėjusia LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi pripažinta, jog mokesčių administratorių prieitos išvados nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo apmokestinimu, ištyrimu. Buvo pripažinta, kad atsakovas neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo apmokestinimu.
12.5. Muitinės departamentas 2023 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą Nr. (4.14E)3BE-3842, kuriuo nusprendė pakeisti Ataskaitos rezoliucinės dalies 1–6 punktus ir juos išdėstyti taip: „1. Patikslinti importo deklaracijose, nurodytose 1 priede, importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekės ženklą ir perskaičiuoti importo mokesčius, papildomai apskaičiuojant 5 458 Eur muito, 39 436 Eur įskaitomo importo PVM, iš viso – 44 894 Eur; 2. Skirti UAB „Glassbel Baltic“ už padarytus mokesčių įstatymo pažeidimus nuo papildomai apskaičiuotos 44 894 Eur sumos 30 procentų dydžio baudą – 13 468 Eur; 3. Įregistruoti UAB „Glassbel Baltic“ mokestinę prievolę muitinei: 5 458 Eur muito bei 13 468 Eur baudą, viso – 18 926 Eur; 4. Apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą 2 priede nurodytus delspinigius; 5. Perskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą įskaitomo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje PVM sumą, ją padidinant 39 436 Eur; 6. Įpareigoti UAB „Glassbel Baltic“ teisės aktų nustatyta tvarka į muitinės įstaigos sąskaitą sumokėti mokestinę prievolę: 5 458 Eur muito (įmokos kodas A00) ir 13 468 Eur baudą (įmokos kodas 894).“
12.6. LVAT 2024 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1684-575/2024, Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė tarp ginčo šalių kilusio mokestinio ginčo iš esmės.
13. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad iš Baltarusijos importuota žaliava neturi intelektinės nuosavybės požymių ir nėra licencinio mokesčio objektas, paneigiamas jo paties pateiktu Nacionalinio intelektinės nuosavybės centro individualiai verslininkei L. S. Baltarusijoje išduotu prekės ženklo pažymėjimu Nr. 27188, suteikiančiu L. S. išskirtinę teisę ZSIAS naudotis prekės ženklu „Glassbel“ Baltarusijos Respublikos teritorijoje pagamintoms, įvežamoms, realizuojamoms prekėms (I t., b. l. 44–55).
14. Teismo vertinimu, byloje nėra paneigta, kad pareiškėjo sumokėtas licencinis mokestis Licenciarui yra tiesiogiai susijęs iš Baltarusijos importuotomis prekėmis (stiklu). Pareiškėjas nepaneigė atsakovo nustatytos aplinkybės, kad importuotos prekės (stiklas) buvo sunaudojamos pareiškėjo prekių gamyboje, t. y. jis pripažįsta, kad importuota žaliava yra perdirbama. Dėl to pareiškėjo teiginys, kad iš Baltarusijos importuotos prekės (stiklas) nėra susijusios su apmokestinimu licenciniais mokesčiais, laikytinas jo gynybine pozicija. Nors pareiškėjas teigia, kad dalis stiklo žaliavos prarandama produkcijos gamybos metu, tačiau ši aplinkybė savaime nelemia teisinio pagrindo neapmokestinti importuotų prekių atitinkamais importo mokesčiais.
15. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Departamentas privalėjo nustatyti, kokią dalį galutiniame produkte, nuo kurio buvo skaičiuojamas licencinis mokestis, sudarė ginčo prekių dalis. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad aplinkybė, kaip ginčo prekės buvo apdirbtos bei kokią dalį jos sudarė galutiniame produkte, kuris buvo apmokestinamas licenciniu mokesčiu, neturi jokios įtakos ginčo prekių apmokestinimui, nes viso galutinio produkto vertė, kaip ir šio produkto atskirų komponentų vertė, tampa to paties dydžio licencinio mokesčio objektu.
16. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas moka fiksuotas mėnesio įmokas Licenciarui, o metų pabaigoje daro perskaičiavimą, be kita ko, pareiškėjas pripažįsta ir neginčija, jog visa jo produkcija ženklinama „Glassbel“ prekės ženklu. Be to, Departamentas niekada ir neteigė, kad prekių pardavėjas ZSIAS reikalavo mokėti atitinkamą licencinį mokestį prekės ženklo „Glassbel“ savininko D. S. vadovaujamai JAV įmonei, tačiau šioje mokestinėje byloje nėra ginčo būtent dėl to, kad šį licencinį mokestį reikalavo mokėti su prekių pardavėju susijęs asmuo – JAV įmonė Glasstech. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai nustatė, kad Glasstech, remiantis prekės ženklo licencine sutartimi Nr. TM2015/1, turėjo teisę reikalauti iš pareiškėjo 3,5 proc. dydžio mokesčio nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos Prekės ženklu. Byloje pateikti duomenys sudaro pagrindą manyti, jog nagrinėjamu atveju prekių pardavimą į ES, produkcijos gamybą, pardavimus, Prekės ženklo naudojimą gali kontroliuoti vienas ir tas pats asmuo – D. S. Teises į „Glassbel“ prekės ženklą turi susiję asmenys (šeimos nariai), atstovaujantys įmones Baltarusijoje ir JAV. Licencinis mokestis už tą patį prekės ženklą mokamas L. S. už įmonei ZSIAS suteiktą teisę naudoti jį Baltarusijos teritorijoje, ir įmonei Glasstech, vadovaujamai D. S., – už pareiškėjui suteiktą teisę naudoti Prekės ženklą Lietuvos Respublikos, Europos ekonominės erdvės valstybių, Rusijos Federacijos ir kitų Nepriklausomos valstybių sandraugos valstybių teritorijoje. Abu minėti asmenys dalyvauja ir pareiškėjo valdyme: D. S. yra UAB Bendrovės valdybos pirmininkas, o L. S. – valdybos narė.
17. Teismas priėjo prie išvados, kad vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 4 dalies a punktu, laikyta, jog JAV įmonės, kuri pripažinta susijusi su Baltarusijos įmone, reikalavimas mokėti licencinį mokestį prilyginamas paties ginčo prekių pardavėjo, t. y. Baltarusijos įmonės reikalavimui. Dėl to teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad jis nurodė teisingą ginčo prekių muitinę vertę importo deklaracijose, neįtraukiant mokesčio už Prekės ženklo naudojimą. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai perskaičiavo ginčo prekių muitinę vertę, ją padidindamas licenciniais mokesčiais už prekės ženklą (SMK 71 straipsnio 1 dalies c punktas). Departamentas nustatęs, kad mokėjimai už Prekės ženklo naudojimą buvo mažesni nei 3,5 proc. nuo stiklo gaminių pardavimo pajamų, licencinio mokesčio dydį perskaičiavo pagal pačios Bendrovės pateiktus dokumentus. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentinių įrodymų, patvirtinančių, jog importuotų prekių vertė, prieš apmokestinant galutinį produktą licenciniu mokesčiu, buvo išskaičiuojama iš apmokestinamos licenciniu mokesčiu vertės, todėl pareiškėjas neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos pagrįsti, todėl mokesčių administratoriaus apskaičiuota mokestinė nepriemoka yra neteisinga. Dėl to teismas pripažino nepaneigta Departamento išvadą, jog ginčo prekių vertė buvo įtraukta į licenciniu mokesčiu apmokestinamą prekių vertę.
18. UAB „Glassbel EU“ nėra minimas susitarimuose tarp pareiškėjo, ZSIAS bei Glasstech, todėl, teismo vertinimu, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamos negali būti įskaitomos į pareiškėjo pagamintų prekių, paženklintų Prekės ženklu, vertę. Atsakovas apskaičiuodamas pareiškėjo mokestinę nepriemoką neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo vertinti kito ūkio subjekto pardavimo pajamų bei licencinio mokesčio mokėjimų.
V.
19. Pareiškėjas Bendrovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento Sprendimą ir Ataskaitą bei joje apskaičiuotas mokestines prievoles bei skirtą baudą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
20. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. ZSIAS moka licencinį mokestį už prekės ženklą L. S. Intelektinės nuosavybės santykiai atsiranda tik tarp šio prekės ženklo savininkės Baltarusijos teritorijoje (L. S.) ir tarp žaliavinį stiklą pagaminusios, paženklinusios prekės ženklu ir į rinką išleidusios įmonės (ZSIAS). ZSIAS pagamintas žaliavinis stiklas yra intelektinės nuosavybės objektas, kai kalbama apie ZSIAS ir L. S. santykius, tačiau jokie intelektinės nuosavybės santykiai neatsiranda tarp ZSIAS / L. S. ir Bendrovės.
20.2. Departamentas patvirtino, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog licencinis mokestis (kurį ZSIAS mokėjo L. S.) jau yra įtrauktas į ZSIAS parduodamų prekių kainą (2019 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 1A-262, 3 psl., 4 pastraipa). T. y., mokėdama už importuojamas prekes Bendrovė pilnai atlygino ZSIAS patirtas prekės ženklo išlaidas (atitinkamai ZSIAS iš gauto užmokesčio sumokėjo licencinius mokesčius L. S.).
20.3. Pareiškėjas niekada neginčijo paties mokesčio paskaičiavimo metodo, o siekė pagrįsti, kad licencinis mokestis šioje situacijoje negali būti taikomas, nes Bendrovė neperparduodavo ZSIAS žaliavinio stiklo. Importuotų prekių pareiškėjas į rinką nepateikė, o sunaudojo jas savo gamybiniame procese ir į rinką pateikė jau visai kitą produktą.
20.4. Teismas nepagrįstai nurodė nesutinkantis su pareiškėjo pozicija, kad Departamentas privalėjo nustatyti, kokią dalį galutiniame produkte, nuo kurio buvo skaičiuojamas licencinis mokestis, sudarė ginčo prekių dalis. Su tuo susiję teismo teiginiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir ES teisės aktų nuostatoms, be to, prieštarauja šioje byloje anksčiau priimtai LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarčiai, kurioje LVAT konkrečiai įvardijo, kad „pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo esminius pareiškėjo argumentus, išsakytus ir atliekant mokestinį patikrinimą <...> pavyzdžiui, kad <...> tuo atveju, jei prekių muitinė vertė turėjo būti patikslinta, tai prekių faktūrinė vertė buvo nepagrįstai padidinta 3,5 proc., kadangi galutiniame produkte neįmanoma išskirti būtent iš Baltarusijos įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ įsigytos žaliavos dalį“. Pareiškėjo įsitikinimu, byloje yra neginčijamai nustatyta, kad neįmanoma nustatyti, kokią dalį Bendrovės pagamintoje galutinėje produkcijoje sudarė ZSIAS žaliavinio stiklo dalis.
20.5. Bendrovė tik naudojo prekes savo reikmėms. Už tai, kad pirkėjas savo reikmėms sunaudoja prekę, jokiais atvejais licencinis prekės ženklo mokestis nėra mokamas. Bendrovė L. S. priklausančio prekės ženklo savo veikloje nenaudojo.
20.6. Mokesčių administratorius nepateikė nė vieno įrodymo, kad byloje minimas įmones bei Prekės ženklą kontroliuojantys susiję asmenys reikalavo, kad Bendrovė mokėtų licencinį mokestį už Baltarusijos teritorijoje ZSIAS pagamintas ir vėliau į Lietuvą importuotas prekes. Atsakovo išvados, kad mokestį buvo reikalaujama sumokėti už importuotas prekes, yra visiškai niekuo nepagrįsta prielaida. Tai patvirtino ir LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje, tiesiogiai įvardindamas, kad „neįrodyta Sąjungos muitinės kodekso 136 str. 4 d. a p. numatyta sąlyga dėl pardavėjo arba su pardavėju susijusio asmens reikalavimo atlikti mokėjimą už licenciją“. Departamentas po šios nutarties nepateikė jokio papildomo šios sąlygos įrodymo, o savo vėlesnius sprendimus priėmė tik perfrazuodamas anksčiau išsakytus spėliojimus. LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje aiškiai įvardijo, jog aplinkybė, kad ginčui aktualias įmones bei Prekės ženklą kontroliuoja susiję asmenys, savaime neįrodo licencinio mokesčio už ginčo prekes mokėjimo Glasstech fakto.
21. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, todėl apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovo atsiliepimais į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Įvertinus Įgyvendinimo reglamento 127 straipsnio ir 136 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatas akivaizdu, kad D. S. ir L. S. bei jų valdomi verslo subjektai laikytini susijusiais asmenimis. Minėtą aplinkybę ne kartą pripažino ir LVAT. Šioje mokestinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad licencinį mokestį reikalavo mokėti su prekių pardavėju susijęs asmuo – Licenciaras. Atsižvelgus į LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje suformuluotas išvadas dėl susijusių asmenų bei vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 4 dalies b punktu, Licenciaro, kuris pripažintas susijęs su ZSIAS, reikalavimas mokėti licencinį mokestį prilyginamas paties ginčo prekių pardavėjo, t. y. ZSIAS reikalavimui.
21.2. Į Sąjungos muitų teritoriją importuojamos prekės yra apmokestinamos atitinkamais importo mokesčiais nepriklausomai nuo to, ar minėtos prekės buvo tam tikrų mokesčių, mokėjimų ar bet kokių rinkliavų objektu trečiosiose šalyse. Ta pati taisyklė galioja ir Sąjungos muitų teritorijoje mokamiems licenciniams mokesčiams, kurie privalo būti įskaitomi į prekių muitinę vertę nepriklausomai nuo to, ar jie buvo mokami Baltarusijos Respublikoje.
21.3. Aplinkybę dėl tariamo licencinių mokesčių įtraukimo į ginčo prekių muitinę vertę paneigia tiek pareiškėjo atlikti mokėjimai Licenciarui, tiek ir ta aplinkybė, kad importuotų prekių vertė, prieš apmokestinant Bendrovės pagamintas prekes Lietuvos Respublikoje licenciniu mokesčiu, niekada nebuvo išskaičiuojama iš apmokestinamos licenciniu mokesčiu pagamintų prekių vertės. Kitaip tariant, ginčo prekės buvo sunaudotos pareiškėjo gaminamose prekėse, taigi jos taip pat tapo licencinių mokesčių apmokestinimo objektu.
21.4. Apeliantas nepagrįstai neatsižvelgia į Įgyvendinimo reglamento 158 straipsnio 3 dalies nuostatas. Licencinis mokestis buvo apskaičiuotas ne nuo bendros pareiškėjo pagamintos produkcijos vertės, o būtent nuo importuotų prekių, kurios buvo sudėtinė pareiškėjo gaminamos produkcijos dalis, statistinės vertės, naudojant atitinkamai apskaičiuotą licencinį mokestį. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog importuotų prekių vertė, prieš apmokestinant galutinį produktą licenciniu mokesčiu, buvo išskaičiuojama iš apmokestinamos licenciniu mokesčiu vertės. Darytina išvada, kad licencinių mokesčių sumos privalėjo būti įtrauktos į ginčo prekių muitinę vertę.
21.5. Pareiškėjas šio mokestinio ginčo metu aktyviai ginčijo muitinės apskaičiuotų importo mokesčių dydį. Pasikeitusi pareiškėjo pozicija dėl mokestinės nepriemokos apskaičiavimo laikytina netiesioginiu pripažinimu, jog skundžiamu Sprendimu perskaičiuotų importo mokesčių sumos yra pagrįstos ir teisingos.
k o n s t a t u o j a:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Muitinės departamento 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. (4.14E)3BE-3842 (Sprendimas), kuriame, pakeitus Klaipėdos TM 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9LM320062M (Ataskaita), pareiškėjui UAB „Glassbel Baltic“ papildomai perskaičiuoti muito mokesčiai už importuotas prekes (ginčo prekės), padidinus importuotų prekių muitinę vertę licenciniais mokesčiais už prekės ženklą „Glassbel“ (Prekės ženklas).
24. Muitinės departamento 2023 m. gegužės 12 d. sprendime įvertinti mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai, įskaitant 2015-2018 metų finansinių ataskaitų rinkinius, kuriose nurodytos tiek metinės minėtų ūkio subjektų prekių pardavimų pajamos, tiek ir išlaidos, susijusios su Prekės ženklo naudojimu, ir pareiškėjo paaiškinimai. Departamentas nustatė, kad Bendrovė tikrinamu laikotarpiu už ginčo prekes licencinius mokesčius mokėjo tiesiogiai Prekės ženklo savininkui JAV įmonei „Glastech Industries Ltd. Co“ (Licenciaras, „Glassbel“), pagal tarp Bendrovės ir Licenciaro sudarytą 2015 m. sausio 2 d. Prekių ženklo licencinę sutartį Nr. TM2015/1 (atitinkamai, licencinio mokesčio dydis procentais nuo pareiškėjo pardavimo pajamų 2015 metais sudarė 3,47 proc., 2016 metais – 2,48 proc., 2017 metais – 2,92 proc., 2018 metais – 3,51 proc.). Taip pat nustatyta ir tai, kad tiek Baltarusijos Respublikoje, tiek ir Lietuvos Respublikoje registruoto „Glassbel“ prekės ženklo savininkai yra susiję asmenys, t. y. L. S. ir JAV įmonės „Glasstech Industries Ltd. Co“ vadovas bei savininkas D. S. yra sutuoktiniai ir Bendrovės valdybos nariai. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis SMK 71 straipsnio 1 dalies c punktu, Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 3 dalimi ir 4 dalies a punktu, pareiškėjui muito mokesčiai už ginčo prekes perskaičiuoti padidinus ginčo prekių muitinę vertę licenciniais mokesčiais už Prekės ženklą.
25. SMK 71 straipsnio, kuriame reglamentuojami sandorio vertės elementai, 1 dalies c punkte nustatyta, jog nustatant muitinę vertę pagal 70 straipsnį [Sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas], prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos už importuojamas prekes kainos pridedami mokesčiai už <...> licencijas, susiję su vertinamomis prekėmis, kuriuos pirkėjas privalo tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti, vykdydamas vertinamų prekių pardavimo sąlygas, tiek, kiek mokesčiai už <...> licencijas nėra įskaityti į faktiškai sumokėtą ar mokėtiną kainą.
26. Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnyje, kuriame reglamentuojami mokesčiai už patentus ir licencijas, be kita ko nustatyta, kad: „mokesčiai už <...> licencijas yra susiję su importuotomis prekėmis visų pirma tais atvejais, kai pagal licencinį <...> susitarimą perduodamos teisės yra neatskiriama prekių dalis. Mokesčio už <...> licenciją apskaičiavimo metodas nėra lemiamas veiksnys“ (1 d.); „Jei mokesčių už <...> licencijas sumos apskaičiavimo metodas grindžiamas importuotų prekių kaina, tai, negavus priešingų įrodymų, laikoma, kad tų mokesčių už <...> licencijas mokėjimas yra susijęs su vertinamomis prekėmis“ (2 d.); „Jei mokesčiai už <...> licencijas iš dalies susiję su vertinamomis prekėmis ir iš dalies su kitomis sudėtinėmis dalimis arba komponentais, kuriais prekės papildytos jas importavus, arba su vykdoma veikla ar teikiamomis paslaugomis po importavimo, atliekamas atitinkamas tikslinimas“ (3 d.); „Mokesčiai už <...> licencijas laikomi mokamais kaip būtina importuotų prekių pardavimo sąlyga, kai įvykdoma kuri nors iš šių sąlygų: a) pardavėjas arba su pardavėju susijęs asmuo reikalauja, kad pirkėjas atliktų šį mokėjimą; <...>“ (4 d.).
27. Vadinasi, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, siekdamas perskaičiuoti ginčo prekių muitinę vertę licenciniais mokesčiais už Prekės ženklą vadovaujantis SMK 71 straipsnio 1 dalies c punktu, Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 3 dalimi ir 4 dalies a punktu, privalėjo pateikti pakankamai įrodymų, pagrindžiančių šias būtinas įrodyti sąlygas, t. y. 1) Bendrovė nuo ginčo prekių sumokėjo konkretaus dydžio licencinius mokesčius, 2) tokius licencinius mokesčius nuo ginčo prekių sumokėti buvo privaloma, 3) tokie licenciniai mokesčiai nėra įskaityti į importuotų ginčo prekių kainą, kuri deklaruota importo deklaracijose, 4) pareiškėjo sumokėti mokesčiai už licencijas buvo būtina prekių pardavimo sąlyga, nes to reikalauja su pardavėju susijęs asmuo.
28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus pareiškėjo skundą atmetė iš esmės konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą ir jis įvykdė pareigas, nustatytas MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje, o pareiškėjas nepagrindė, kodėl mokesčio administratoriaus išvados, susijusios su prekių muitinės vertės apskaičiavimu yra neteisingos. Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka.
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, šios tikrinamame teismo sprendime padarytos išvados pagrįstumą patikrinusi visų byloje surinktų duomenų kontekste, sprendžia, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
30. Tikrinamame teismo sprendime teisingai nurodyta, jog MAĮ 67 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (1 d.), mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (2 d.). Lietuvos administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo; kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvadą; jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
31. Dėl teismo atliekamo įrodymų vertinimo primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tai, kad Bendrovei pagal tarp Bendrovės ir Licenciaro sudarytą 2015 m. sausio 2 d. Prekių ženklo licencinę sutartį Nr. TM2015/1 tikrinamu laikotarpiu kilo pareiga už ginčo prekes mokėti licencinius mokesčius. Taip pat tai, kad Bendrovė licencinius mokesčius (atitinkamai, licencinio mokesčio dydis procentais nuo pareiškėjo pardavimo pajamų 2015 metais sudarė 3,47 proc., 2016 metais – 2,48 proc., 2017 metais – 2,92 proc., 2018 metais – 3,51 proc.) sumokėjo ne pardavėjui, o tiesiogiai su juo susijusiam Licenciarui (t. y. JAV įmonei „Glastech Industries Ltd. Co“) (tai, be kita ko, patvirtina paminėtos Prekių ženklo licencinės sutarties turinys; pareiškėjo pateikti paaiškinimai ir 2015–2018 metų finansinių ataskaitų rinkiniai, kuriose nurodytos tiek metinės minėtų ūkio subjektų prekių pardavimų pajamos, tiek ir išlaidos, susijusios su Prekės ženklo naudojimu). Šių įrodymais pagrįstų išvadų Bendrovė nepaneigė. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad licenciniai mokesčiai buvo įskaičiuoti į Bendrovės importo deklaracijose deklaruotas ginčo prekių kainas. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius pakankamai pagrindė SMK 71 straipsnio 1 dalies c punkto ir Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies a punkto taikymo sąlygas ir pagrįstai pareiškėjui perskaičiavo muito mokesčius už ginčo prekes, padidindamas ginčo prekių muitinę vertę licenciniais mokesčiais už Prekės ženklą.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad ginčo prekių muitinė vertė licenciniais mokesčiais už Prekės ženklą negalėjo būti padidinti, nes esą jokie intelektinės nuosavybės santykiai neatsiranda tarp ZSIAS, L. S. ir Bendrovės (žr. šios nutarties 20.1 p.); Bendrovė neperparduodavo ZSIAS žaliavinio stiklo, importuotų prekių pareiškėjas į rinką nepateikė, o sunaudojo jas savo gamybiniame procese ir į rinką pateikė jau visai kitą produktą (žr. šios nutarties 20.3 p.). Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami, kadangi jie nepaneigia mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, kad Bendrovė, vykdydama sutartinę prievolę, nuo ginčo prekių sumokėjo konkretaus dydžio licencinius mokesčius, kurie nėra įskaityti į importo deklaracijose deklaruotą importuotų ginčo prekių kainą, kuri deklaruota importo deklaracijose.
34. Kaip įrodymais nepagrįstas atmetamas ir apeliacinio skundo teiginys, esą mokėdama už importuojamas prekes Bendrovė pilnai atlygino ZSIAS patirtas prekės ženklo išlaidas (atitinkamai ZSIAS iš gauto užmokesčio sumokėjo licencinius mokesčius L. S.) (žr. šios nutarties 20.2 p.).
35. Apeliaciniame skunde išdėstyta pareiškėjo pozicija, esą neįmanoma nustatyti, kokią dalį Bendrovės pagamintoje galutinėje produkcijoje sudarė ZSIAS žaliavinio stiklo dalis, ir su tuo susiję argumentai (žr. šios nutarties 20.4 p.), tik patvirtina, kad pareiškėjas nepateikė (negali pateikti) įrodymų, paneigiančių atsakovų paskaičiavimą, kuris, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, visų pirma grindžiamas 2015 m. sausio 2 d. prekių ženklo licencine sutartimi Nr. TM2015/1 ir jos įgyvendinimą pagrindžiančiais įrodymais. Tai tik patvirtina išvadą, kad pareiškėjas neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos pagrįsti poziciją, jog mokesčių administratoriaus apskaičiuota mokestinė nepriemoka yra neteisinga.
36. Kaip deklaratyvus ir nepaneigiantis mokesčių administratoriaus įrodymais pagrįstų aplinkybių, reikšmingų ginčo prekių apmokestinamosios vertės padidinimui nagrinėjamu atveju, atmetamas ir pareiškėjo teiginys, kad Bendrovė tik naudojo prekes savo reikmėms, ir kad už tai, jog pirkėjas savo reikmėms sunaudoja prekę, jokiais atvejais licencinis prekės ženklo mokestis nėra mokamas, o Bendrovė L. S. priklausančio prekės ženklo savo veikloje nenaudojo (žr. šios nutarties 20.5 p.).
37. Konstatavus, jog mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu surinko pakankamai įrodymų (taip pat žr. tikrinamo teismo sprendimo 11 psl. 3–5 pastraipas, 12 psl. 1 pastraipą) išvadai, kad už ginčo licenciją turėjo būti mokama, pagrįsti, o pareiškėjas neįvykdė pareigos pagrįstai tai paneigti (MAĮ 67 str. 2 d.), šios nutarties 20.6 punkte paminėti Bendrovės apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip neįrodyti.
38. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo aktualios teismų praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.