Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMO NR. IX-216 8, 10, 11, 23, 33 IR 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektO NR. XIIP-2748
2015 m. birželio 17 d. Nr. 632
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. SV-S-994 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 8 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 8, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-2748 (toliau – Įstatymo projektas) ir pagal kompetenciją pateikti šias pastabas ir pasiūlymus dėl Įstatymo projekte siūlomų teisinio reguliavimo priemonių tobulinimo:
1. Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti vieno mėnesio terminą nuo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Įstatymas) 4 straipsnyje nurodytų pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų atsiradimo dienos, per kurį įmonės vadovas, savininkas (savininkai) ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis (turintys) teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat atsakomybę už šios normos nesilaikymą.
Įstatymo 4 straipsnio 4 punkte nurodyta viena iš pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui sąlygų – įmonės viešas paskelbimas arba pranešimas kreditoriams, kad įmonė negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Šiuo pagrindu pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismui gali teikti ir įmonės vadovas bei savininkai. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga įmonės vadovui bei savininkams kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai yra ta pati Įstatymo 4 straipsnio 4 punkte nurodyta sąlyga, o Įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad ta pati Įstatymo 4 straipsnio 4 punkte nurodyta sąlyga yra pagrindas teismui kelti bankroto bylą.
Siekiant suderinti Įstatymo projekto nuostatas su galiojančio Įstatymo 4, 5 ir 8 straipsnių nuostatomis, siūlyti:
1.1. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 punkte nurodytas viešas paskelbimas arba kitoks pranešimas kreditoriams, kad įmonė negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, yra viena iš pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui sąlygų, tačiau toks paskelbimas neįpareigoja įmonės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors įmonė faktiškai paskelbia, kad yra Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta situacija (įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais), kuriai esant įmonės vadovas ar kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, siūlyti atsisakyti dispozityvios, teisinio įsipareigojimo nesukuriančios Įstatymo 4 straipsnio 4 punkto nuostatos ir Įstatymo projektą papildyti nauju 1 straipsniu:
1.2. Kadangi įmonės vadovas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.82 straipsnio 3 dalį atsako už įmonės veiklos organizavimą, įmonėse, kuriose pagal atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančius įstatymus yra vienasmenis valdymo organas – vadovas, prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo turi teikti vadovas. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės savininkai (dalyviai) prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo galėtų pateikti tik tuo atveju, jeigu tokia teisė (kompetencija) jiems būtų suteikta pagal atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar steigimo dokumentuose nurodytas funkcijas ir kompetenciją, siūlyti atsisakyti Įstatymo 5 straipsnio nuostatų, kad pareiškimą teismui gali pateikti įmonės savininkas (savininkai), nurodyti, kad jį gali pateikti asmenys, pagal kompetenciją galintys priimti sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir Įstatymo projektą papildyti nauju 2 straipsniu:
„2 straipsnis. 5 straipsnio pakeitimas
2. Pakeisti 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar steigimo dokumentuose, turintis (turintys) teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (toliau – vadovas ar pagal kompetenciją kiti asmenys).“
1.3. Siekiant įmonės nemokumo problemas spręsti laiku, būtina aiški atskaita nuo realaus įmonės finansinės būklės pablogėjimo momento, o Įstatymo 4 straipsnyje nurodyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindai nesiejami su įmonės finansinės būklės pablogėjimo (nemokumo) pradžios momentu (nurodomas tik pats faktas, kad įmonė nevykdo tam tikrų įsipareigojimų), ir to pakanka, kad kita šalis, kuriai nevykdomi įsipareigojimai, nesvarbu, kiek laiko jie nevykdomi, galėtų kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, įmonės savininkai (dalyviai) privalomai turėtų būti informuojami apie įmonės finansinę būklę, kad galėtų imtis priemonių įmonės mokumui atkurti. Atsižvelgiant į tai, Įstatyme reikėtų nustatyti, per kiek laiko nuo to momento, kurį tapo aišku arba turėjo tapti aišku, kad įmonė yra nemoki, o ne nuo pagrindų pateikti pareiškimą dėl bankroto atsiradimo dienos įmonės vadovas privalo inicijuoti bankroto procedūrą, atsisakyti Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalyje siūlomo Įstatymo 8 straipsnio 4 dalies papildymo antruoju sakiniu, nustatančiu pareigą administratoriui pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes tokią pareigą administratoriui siūloma nustatyti ir Įstatymo projekto 3 straipsniu pildomame Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 26 punkte, o Įstatymo projekto 1 straipsnį laikyti 3 straipsniu ir jį išdėstyti taip:
„3 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 8 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„8 straipsnis. Įmonės vadovo ar pagal kompetenciją kitų asmenų pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo
1. Jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar pagal kompetenciją kiti asmenys privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba laikydamasis minimalių įstatymuose arba steigimo dokumentuose nustatytų terminų ir tvarkos sušaukti dalyvių susirinkimą.
2. Pareiškime teismui nurodomos priežastys, dėl kurių įmonė kreipiasi, kad būtų iškelta bankroto byla. Prie pareiškimo pridedami įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašai, kuriuose nurodomi jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo dienos finansinių ataskaitų rinkinys, informacija apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus ir įrodymai, kad Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka įvykdyti šio straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai. Teismui gali būti pateikiami ir kiti bankroto bylai svarbūs dokumentai.
3. Teismui priėmus pareiškimą ir informaciją apie priimtą pareiškimą paskelbus specialioje interneto svetainėje, pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus įmonės vadovas ar pagal kompetenciją kiti asmenys privalo pateikti įmonės dalyviams jų prašymu.
4. Įmonės vadovas ar pagal kompetenciją kiti asmenys privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar pagal kompetenciją kiti asmenys kreditoriams atsako solidariai.
Keičiamo Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje siūlomas nustatyti ne ilgesnis kaip 40 dienų terminas įmonės dalyviams imtis priemonių įmonių mokumui atkurti leistų visiems galintiems bankrutuoti juridiniams asmenims, išskyrus akcines bendroves ir uždarąsias akcines bendroves, per minimalius įstatymuose arba steigimo dokumentuose nustatytus terminus sušaukti dalyvių susirinkimą. Įstatyme nustačius, kad būtina taikyti minimalius įstatymuose nustatytus dalyvių susirinkimo sušaukimo terminus, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme turi būti atitinkamai sutrumpinti uždarųjų akcinių bendrovių, akcinių bendrovių, įskaitant ir akcines bendroves, kurių akcijomis leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje, visuotinio akcininkių susirinkimo, taip pat ir pakartotinio, sušaukimo terminai.
Įstatyme nustačius atsakomybę už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą ne tik įmonės vadovui, bet ir kitiems asmenims, pagal kompetenciją turintiems teisę pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atitinkamai turėtų būti pakeistas ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 506 straipsnis.
1.4. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 punktas pripažintinas netekusiu galios, ir į tai, kad viešas paskelbimas arba pranešimas kaip procedūra, neanalizuojant, netikrinant šiame punkte nurodyto skelbimo turinio esmės, negali būti laikomas sąlyga iškelti bankroto bylą, siūlyti nustatyti, kad bankroto byla būtų keliama tik esant faktui, kad įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų, Įstatymo projektą papildyti nauju 4 straipsniu ir jį išdėstyti taip:
1.5. Jeigu bus atsižvelgta į šio nutarimo 1.2 papunktyje pateiktą siūlymą pakeisti Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktą, siekiant suvienodinti Įstatyme vartojamas sąvokas, Įstatymo projekto 2 straipsnis turėtų būti laikomas Įstatymo 5 straipsniu ir papildytas nauja 1 dalimi (buvusią 1 dalį atitinkamai laikant 2 dalimi):
„1. Pakeisti 10 straipsnio 11 dalį ir ją išdėstyti taip:
„11. Kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją, dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar pagal kompetenciją kiti asmenys kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai.“
2. Kadangi Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje reglamentuojami administratoriaus veiksmai, siūlyti atsisakyti šiame straipsnyje kreditorių susirinkimo teises nustatančių Įstatymo projekto 3 straipsniu keičiamo Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 26 punkto antrojo sakinio nuostatų ir perkelti jas į Įstatymo 23 straipsnį, atitinkamai:
2.1. Įstatymo projekto 3 straipsnį laikyti 6 straipsniu ir jį išdėstyti taip:
„6 straipsnis. 11 straipsnio pakeitimas
Papildyti 11 straipsnio 5 dalį 26 punktu:
„26) pateikia teismui ieškinį dėl šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nurodytos žalos atlyginimo ir (ar) kreipiasi į teismą, kad būtų sprendžiamas teisės eiti pareigas, nurodytas šio įstatymo 10 straipsnio 14 dalyje, klausimas, kai yra priimtas atitinkamas kreditorių susirinkimo nutarimas, arba savo iniciatyva, nustatęs, kad įmonės vadovas ar pagal kompetenciją kiti asmenys nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti ir dėl to galėjo būti padaryta žala įmonei ir (ar) kreditoriams;“.
2.2. Įstatymo projekto 4 straipsnį laikyti 7 straipsniu ir jį išdėstyti taip:
„7 straipsnis. 23 straipsnio pakeitimas
1. Papildyti 23 straipsnį 17 punktu:
„17) įpareigoti administratorių pateikti teismui ieškinį dėl šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nurodytos žalos atlyginimo ir (ar) kreiptis į teismą, kad būtų sprendžiamas teisės eiti pareigas, nurodytas šio įstatymo 10 straipsnio 14 dalyje, klausimas, kai esant šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti ir dėl to galėjo būti padaryta žala įmonei ir (ar) kreditoriams;“.
3. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nenurodyta, kuo pagrįsta Įstatymo projekto 5 straipsnio 1 dalimi keičiamame Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte siūlomo privalomai iš varžytynių parduoti didelės vertės turto kaina, todėl siūlyti Įstatymo projekto 5 straipsnį laikyti 8 straipsniu ir šio straipsnio nuostatas suderinti su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 694 straipsniu, kuriame nustatyta, kad „skolininkui priklausantis nekilnojamasis turtas ir kitas įstatymų nustatyta tvarka registruojamas turtas, kurio vertė viršija du tūkstančius trisdešimt eurų, taip pat kitas kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė viršija trisdešimt tūkstančių eurų, realizuojamas parduodant iš varžytynių“.
4. Įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalyje siūloma atsisakyti keičiamo Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto antrojo sakinio, kurio nuostatos suteikia galimybę kitą ir neparduotą dvejose varžytynėse turtą kreditorių susirinkimo sprendimu toliau pardavinėti iš varžytynių. Tačiau tada Įstatyme liktų neišsami kito turto pardavimo tvarka, nes šis turtas Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nenurodytas, būtų neaišku, ar kitą turtą galima parduoti iš varžytynių. Be to, nuostata, kad kreditorių susirinkimui nusprendus pakeisti turto apimtį ir detalumą turtas parduodamas šios dalies 2 punkte nustatyta tvarka, įpareigotų kreditorių susirinkimą nusprendus pakeisti turto apimtį ir detalumą visais atvejais toliau pardavinėti turtą iš varžytynių, neatsižvelgiant į šio turto vertę ir rūšį. Taip pat lieka neaišku, kokia apimtimi taikoma nuoroda į 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nuodytą tvarką: ar kad šis pakeistos apimties ir detalumo turtas, neatsižvelgiant į jo rūšį ir kainą, parduodamas iš varžytynių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, ar ši tvarka taikoma tik šiame 2 punkte nurodytam – nekilnojamajam, įkeistam ir didelės vertės – turtui. Siekiant ištaisyti šiuos netikslumus ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 694 straipsnyje nustatytą reikalavimą nekilnojamąjį turtą ir kitą įstatymų nustatyta tvarka registruojamą turtą, kurio vertė viršija du tūkstančius trisdešimt eurų, privalomai realizuoti parduodant iš varžytynių, siūlyti nustatyti, kad menkavertis turtas – tai turtas, kurio kaina nesiekia 2 000 eurų, ir Įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalimi keičiamo Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 3 punktą išdėstyti taip:
„3) kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse šios dalies 2 punkte nurodytas turtas – kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Kreditorių susirinkimo nutarimu šis turtas gali būti parduodamas šios dalies 2 punkte nurodyta tvarka. Jeigu kreditorių susirinkimas nutaria išskaidyti iš varžytynių neparduotą turtą ir jį parduoti dalimis, išskaidytas turtas parduodamas šios dalies 2 punkte nurodyta tvarka. Kai iš varžytynių neparduotas turtas išskaidomas dalimis, atskiriant menkavertį turtą, kurio kreditorių susirinkimo nustatyta, jeigu turtas įkeistas, suderinta su įkaito turėtoju, hipotekos kreditoriumi, kaina nesiekia 2 000 eurų, šis turtas gali būti parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka.“
5. Kadangi nustatyti bankroto išlaidų apskaičiavimo tvarką būtų sudėtinga, nes administravimo išlaidų dydis gali priklausyti nuo daugybės veiksnių, kurių negalima iš anksto numatyti, bet vykdant bankroto procedūras privalomiems veiksmams atlikti būtina turėti tiek lėšų, kiek reikia jiems atlikti mažiausiomis sąnaudomis, o administravimo išlaidos turi būti apmokamos tada, kai padaromos, nes jų mokėjimą reglamentuoja ir kiti įstatymai, siūlyti Įstatymo projekto 6 straipsnį laikyti 9 straipsniu ir šio straipsnio 1 dalimi keičiamą Įstatymo 36 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:
„2. Administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Bankroto administravimo išlaidų rekomendaciniai dydžiai nustatomi įvertinus per praėjusius 3 metus baigtų bankroto procesų faktinius administravimo išlaidų dydžius, atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodytų įmonę apibūdinančių kriterijų reikšmes. Bankroto administravimo išlaidų rekomendaciniai dydžiai gali būti viršyti tik tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas arba teismas pritaria administratoriaus pateiktam motyvuotam prašymui patvirtinti rekomendacinius dydžius viršijančią administravimo išlaidų sąmatą. Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per 3 metus peržiūri ir patikslina bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Jeigu administratorius ar kreditoriai ginčija kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, išsprendęs ginčą, ją patvirtina bankroto bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Ši teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Administratorius neturi teisės viršyti patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos ir įmonės vardu prisiimti sąmatą viršijančių įsipareigojimų, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Jeigu planuojama viršyti administravimo išlaidų sąmatą arba įmonės vardu prisiimti sąmatą viršijančius įsipareigojimus, administratorius sušaukia kreditorių susirinkimą dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo. Administratorius turi teisę viršyti administravimo išlaidų sąmatą arba įmonės vardu prisiimti sąmatą viršijančius įsipareigojimus tik tais atvejais, kai dėl nenumatytų priežasčių būtina imtis skubių priemonių, siekiant apsaugoti įmonės ir jos kreditorių interesus. Apie tai administratorius nedelsdamas informuoja kreditorių susirinkimą ir pateikia jam sąmatos viršijimo arba įmonės vardu prisiimtų sąmatą viršijančių įsipareigojimų ataskaitą. Jeigu kreditorių susirinkimas šios ataskaitos nepatvirtina, išlaidos ar įsipareigojimai, viršijantys sąmatą, dengiami iš administratoriaus asmeninių lėšų. Kreditorių susirinkimo nutarimas dėl sąmatos viršijimo ataskaitos tvirtinimo šio įstatymo nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui. Jeigu kreditorių susirinkimas sąmatos viršijimo ataskaitos nepatvirtina, ją gali patvirtinti teismas, įvertinęs atliktų išlaidų ir prisiimtų įsipareigojimų būtinumą, pobūdį, atitiktį įmonės ir kreditorių interesams ir kitas svarbias aplinkybes. Tokia teismo nutartis neskundžiama.
6. Siekiant pabrėžti, kad atlyginimas administratoriui turi būti nustatomas už visą įmonės administravimo laikotarpį ir visų galimų bankroto ypatumų, nuo kurių priklausys administratoriaus atlyginimas, negalima iš anksto numatyti, siūlyti atsisakyti Įstatymo projekto 6 straipsnio 3 dalimi keičiamo Įstatymo 36 straipsnio 5 dalies paskutinio sakinio ir Įstatymo projekto 6 straipsnio (kurį siūloma laikyti 9 straipsniu) 3 dalimi keičiamo Įstatymo 36 straipsnio 5 dalį išdėstyti taip:
„5. Administratoriaus atlyginimas nustatomas už visą įmonės administravimo laikotarpį, atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintas Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisykles, administratoriaus atlyginimas siejamas su administratoriaus veiklos rezultatais ir nepriklauso nuo bankroto procedūros trukmės. Konkreti administratoriaus atlyginimo suma (atsižvelgiant į tai, ar bankrutuojanti ir (arba) bankrutavusi įmonė tęsia (vykdo) veiklą, į parduodamo įmonės turto rūšį ir kiekį, gautas lėšas iš parduoto įmonės turto, bankroto metu išieškotas sumas, taip pat įmonei iškeltų bylų bei pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir kiekį) ir jo mokėjimo tvarka (atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto baigus bankroto procesą arba dalimis vykdant bankroto procesą) nustatoma pavedimo sutartyje.“