Administracinė byla Nr. eA-2526-815/2024
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00080-2023-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.7; 21.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. V. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė : 1) panaikinti Utenos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, ir atsakovas) direktoriaus 2023 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. AĮP-58 (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2023 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 0,08 proc. delspinigius už neišmokėtą darbo užmokestį; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai jo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai šešių jo vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš valstybės tarnautojo pareigų; 5) priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:
2.1. Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius 2023 m. sausio 31 d. priėmė įsakymą Nr. AĮP-58 (Įsakymas), kuriuo atleido pareiškėją iš Utenos rajono savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų skyriaus (toliau – ir VPS) vedėjo pareigų (paskutinė valstybės tarnautojo darbo diena – 2023 m. sausio 31 d.), kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, nukeliant atleidimo iš pareigų terminą tol, kol vyksta ginčas dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Panevėžio teritorinio skyriaus (toliau – ir teritorinis skyrius) vedėjo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. SD-5-26184 (sutikimo atleisti) (toliau – ir VDI sutikimas) panaikinimo, t. y. į pirmą darbo dieną, kai įsiteisės Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas administracinėje byloje Nr. el3-2882-320-2023 pagal V. V. skundą „Dėl Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. SD-5-26184 panaikinimo“, kuriuo paliekamas galioti VDI teritorinio skyriaus sutikimas atleisti (toliau – ir administracinė byla dėl VDI sutikimo panaikinimo). Įsakymo 2 punkte pareiškėjas atleistas nuo tarnybos funkcijų vykdymo, nemokant tarnautojo darbo užmokesčio, nes nuo 2023 m. vasario 1 d. Administracijos VPS vedėjo pareigų nėra ir priimtas sprendimas atleisti, kaip nurodyta Įsakymo 1 punkte, nukeliant atleidimo terminą. Įsakymo 4 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas įsiteisėjusiu sprendimu panaikintų VDI teritorinio skyriaus sutikimą, šio Įsakymo 1 punktas neįsigalios, o pareiškėjui už laikotarpį nuo 2023 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo bus sumokėta kompensacija vidutinio darbo užmokesčio dydžio, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.
2.2. 2005 m. kovo 21 d. pareiškėjas su atsakovu sudarė darbo sutartį, kuria pareiškėjas buvo įdarbintas Administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistu, o 2006 m. sausio 13 d. perkeltas į Viešųjų pirkimų tarnybos vedėjo pareigas. 2008 m. kovo 31 d. atsakovo direktoriaus įsakymo pagrindu pareiškėjas buvo paskirtas į VPS vedėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o darbo sutartis nutraukta. 2022 m. rugsėjo 29 d. Utenos rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. TS-203 nuo 2023 m. vasario 1 d. panaikinti atsakovo VPS. 2022 m. spalio 27 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 168 straipsnio 3 dalimi atsakovas kreipėsi į VDI su prašymu suteikti sutikimą pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas arba nutraukti darbo sutartį su valstybės tarnautoju V. V., einančiu Viešųjų pirkimų tarnybos vedėjo pareigas, kuris yra Utenos apskrities valstybės tarnautojų ir darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir profesinė sąjunga) pirmininkas. VDI teritorinis skyrius 2022 m. gruodžio 21 d. priėmė sprendimą, kuriuo davė sutikimą pakeisti profesinės sąjungos pirmininko V. V. būtinąsias darbo sąlygas arba atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama). 2023 m. sausio 12 d. pareiškėjas pateikė skundą teismui dėl VDI sutikimo panaikinimo. 2023 m. sausio 31 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius priėmė ginčijamą Įsakymą.
2.3. Įsakymo 2 punkte nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis pareiškėjas atleidžiamas nuo tarnybos funkcijų vykdymo, nemokant tarnautojo darbo užmokesčio. VTĮ ir jokie kiti teisės aktai nenumato tokio valstybės tarnautojo statuso – atleistas nuo tarnybos funkcijų vykdymo, nemokant tarnautojo darbo užmokesčio. Iš esmės galimi tik du atvejai, kai valstybės tarnautojui pavedama nevykdyti tarnybos funkcijų, nemokant darbo užmokesčio. Valstybės tarnautojas gali būti nušalintas nuo pareigų VTĮ 40 straipsnyje numatytais pagrindais arba valstybės tarnautojui suteikiamos nemokamos atostogos DK 137 straipsnio pagrindu. Nagrinėjamu atveju nei viena iš šių aplinkybių byloje nėra nustatyta. Todėl ginčo Įsakyme suformuluotas nurodymas atleisti pareiškėją nuo tarnybos funkcijų vykdymo, nemokant tarnautojo darbo užmokesčio yra neteisėtas, nes de facto tai yra pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų neturint jokio VTĮ 40 straipsnyje numatyto nušalinimo pagrindo. Atsakovas savo Įsakyme kaip priežastį atleisti pareiškėją nuo tarnybos funkcijų vykdymo, nemokant darbo užmokesčio, nurodė aplinkybę, kad nuo 2023 m. vasario 1 d. VPS vedėjo pareigų nebėra. Tačiau VTĮ nenumato galimybės panaikinus valstybės tarnautojo pareigas, bet neatleidus valstybės tarnautojo iš valstybės tarnybos nemokėti jam darbo užmokesčio. VTĮ 49 straipsnis 1 dalis nustato, jeigu iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Kitaip tariant, nėra numatyta galimybė, panaikinus valstybės tarnautojo pareigas, atleisti valstybės tarnautoją nuo tarnybos pareigų vykdymo, nemokant darbo užmokesčio. Aptariama teisės norma imperatyviai numato, kad panaikinus pareigas valstybės tarnautojas yra atleidžiamas iš pareigų, išmokant VTĮ 48 straipsnio 2 dalies nustatytą išeitinę išmoką, o ne atleidžiamas nuo pareigų vykdymo nemokant jam darbo užmokesčio, kaip nurodyta ginčo Įsakyme.
2.4. Utenos rajono savivaldybės tarybai 2022 m. rugsėjo 29 d. priėmus sprendimą Nr. TS-203 nuo 2023 m. vasario 1 d. panaikinti atsakovo VPS, atsakovas nespėjo iki 2023 m. vasario 1 d. įvykdyti visų su pareiškėjo atleidimu susijusių procedūrinių reikalavimų, šiuo atveju gauti VDI teritorinio skyriaus įsiteisėjusį sprendimą duoti sutikimą atleisti pareiškėją iš valstybės tarnautojo pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama). Tačiau tokiu atveju DK 47 straipsnis darbdaviui numato vienintelę galimybę skelbti darbuotojui prastovą, o ne nušalinti darbuotoją nuo darbo. Todėl atsakovas turėjo teisę pagal DK 47 straipsnį skelbti pareiškėjui prastovą tuo pagrindu, kad dėl objektyvių priežasčių negali jam suteikti darbo, nes VPS vedėjo pareigų nebėra, o ne savo Įsakymu pareiškėją nušalinti nuo pareigų, nemokant jokio darbo užmokesčio. VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas turi teisę gauti įstatymų nustatytą darbo užmokestį. Tuo tarpu DK 2 straipsnyje įtvirtintas teisingo apmokėjimo už darbą principas reiškia, kad darbo užmokestis gali būti mažinamas ar nemokamas tik griežtai įstatyme numatytais atvejais. Todėl ginčijamu Įsakymu buvo grubiai pažeista pareiškėjo teisė į darbo užmokestį, teisėtų lūkesčių ir teisingo apmokėjimo už darbą principas, nes iki pareiškėjo pareigybės panaikinimo atsakovas, nespėjęs užbaigti visų atleidimo procedūrų, be jokio teisinio pagrindo, faktiškai nušalino pareiškėją nuo pareigų ir nemoka jam darbo užmokesčio.
2.5. Įsakyme nurodoma, kad tuo atveju, jeigu teismas panaikintų VDI sutikimą, šio Įsakymo 1 punktas neįsigalios, o pareiškėjui už laikotarpį nuo 2023 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo bus sumokėta kompensacija vidutinio darbo užmokesčio dydžio, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Tuo tarpu pagal VTĮ 41 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusios nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat delspinigiai. Kitaip tariant pareiškėjui netgi nušalinimo nuo pareigų atveju būtų sumokamas didesnis darbo užmokestis, nei atsakovas nustatė ginčijamo Įsakymo 4 punkte. Kadangi pareiškėjui nuo 2023 m. vasario 1 d. be jokio teisinio pagrindo yra nemokamas darbo užmokestis, tai panaikinus ginčijamą Įsakymą turėtų būti atkurtos pažeistos pareiškėjo teisės į darbo užmokestį ir nuo 2023 m. vasario 1 d. iki įsiteisės teismo sprendimas iš atsakovo pareiškėjo naudai priteistas jam neišmokėtas darbo užmokestis. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-59, pareiškėjui iš atsakovo turėtų būti priteisti ir 0,08 proc. delspinigių už neišmokėtą darbo užmokestį.
2.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1640-968/2024 (toliau – ir LVAT nutartis) palikto galioti VDI sutikimą. Po LVAT nutarties 2024 m. birželio 11 d. pareiškėjas el. paštu buvo informuotas, kad yra atleistas iš pareigų. Teismo sprendimo įsigaliojimas savaime nenustato darbo sutarties pasibaigimo teisėtumo. Todėl po LVAT nutarties atsakovas pradėjo pareiškėjo atleidimo procedūrą ir atleido pareiškėją iš pareigų, tačiau atleidimas buvo neteisėtas. Pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų neteisėtai, nes nebuvo pasiūlytos laisvos Centralizuotų pirkimų skyriaus (toliau – ir CPS) vedėjo pareigos ir netaikyta darbuotojų atstovams DK 57 straipsnio 3 dalies 6 punkte ir 4 dalyje nustatyta pirmumo teisė likti pareigose.
2.7. DK 218 straipsnio 4 dalis nustato, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Kadangi pareiškėjas pas atsakovą dirbo ilgiau kaip 12 metų, tai už neteisėtą atleidimą pareiškėjui turėtų būti priteista šešių jo vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
3. Atsakovas Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus ir faktines aplinkybes:
4.1. Atsakovas 2005 m. kovo 21 d. su pareiškėju sudarė darbo sutartį Nr. 255 (toliau – ir Darbo sutartis), kuria pareiškėjas įdarbintas Administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistu, o 2006 m. sausio 13 d. pasirašytu Darbo sutarties pakeitimu, perkeltas į Viešųjų pirkimų tarnybos vedėjo pareigas. 2008 m. kovo 31 d. Administracijos direktorius priėmė įsakymą Nr. AĮP-48 „Dėl V. V. priėmimo į pareigas“, kuriuo pareiškėjas nuo 2008 m. kovo 31 d. paskirtas VPS vedėju bei nuo 2008 m. balandžio 1 d. pradėjo eiti karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Atsižvelgdama į būsimus (nuo 2023 m. sausio 1 d. turėjusius įsigalioti (įsigaliojusius)) VTĮ pakeitimus, Utenos rajono savivaldybės taryba 2022 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. TS-139 „Dėl pavedimo vykdyti centrinės perkančiosios organizacijos funkcijas“ suteikė teisę atsakovui atlikti centrinės perkančiosios organizacijos funkcijas bei pavedė nuo 2023 m. sausio 1 d. Administracijai atlikti centrinės perkančiosios organizacijos pirkimus, kurių sutarties vertė viršija 15 000 Eur (be pridėtinės vertės mokesčio) Utenos rajono savivaldybės valdomoms biudžetinėms ir viešosioms įstaigoms. Atitinkamai, siekiant kuo efektyvesnio pasikeitusio teisinio reguliavimo įgyvendinimo, tą pačią 2022 m. gegužės 26 d. buvo priimtas Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. TS-140 „Dėl Utenos rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“, kuriuo patvirtinta Savivaldybės administracijos struktūra, inter alia, jos sudėtį papildant atskiru CPS (nuo 2023 m. sausio 1 d. turinčiu administruoti visą centralizuotą viešųjų pirkimų procesą, t. y. atlikti visų Utenos rajono perkančiųjų organizacijų (išskyrus Viešųjų pirkimų įstatyme numatytas išimtis) pirkimus, kurių sutarties vertė viršija 15 000 Eur (be pridėtinės vertės mokesčio). Įvertinusi atsakovo kreipimąsi bei siūlymą dėl Administracijos struktūros pakeitimo (be viso kito, – VPS ir jame buvusių pareigybių panaikinimo) (tokio kreipimosi / pasiūlymo tikslas – siekis užtikrinti Administracijos veiklos efektyvumą bei galimybe sutaupyti lėšų), Utenos rajono savivaldybės taryba 2022 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą Nr. TS-203 „Dėl Utenos rajono savivaldybės tarybos 2022 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. TS-140 „Dėl Utenos rajono savivaldybės administracijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo nusprendė Administracijos struktūrą pakeisti nuo 2023 m. vasario 1 d., inter alia, panaikinant aptartą VPS. Kadangi, įgyvendinant aukščiau paminėtus pakeitimus, nuo 2023 m. vasario 1 d., be viso kito, turėjo būti panaikinta pareiškėjo užimta VPS vedėjo pareigybė, o pareiškėjas yra profesinės sąjungos pirmininkas, atsakovas, laikydamasis DK 168 straipsnio 3 dalies reikalavimų, kreipėsi į VDI su prašymu suteikti sutikimą pakeisti būtinąsias tarnybos sąlygas (esant pareiškėjo sutikimui) arba atleisti pareiškėją iš pareigų pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą. 2022 m. gruodžio 21 d. VDI skyrius priėmė sprendimą Nr. SD-5-26184, kuriuo nusprendė atsakovo prašymą tenkinti bei suteikti Administracijai sutikimą. 2023 m. sausio 12 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl VDI sutikimo panaikinimo. Administracijos direktorius 2023 m. sausio 31 d. priėmė šioje byloje ginčijamą Įsakymą, kuriuo, inter atlia: (i) atleido pareiškėją iš užimamų pareigų (panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę), nukeliant atleidimo terminą tol, kol vyksta ginčas dėl VDI sprendimo panaikinimo, t. y. į pirmą darbo dieną, kuomet įsiteisės teismo sprendimas dėl VDI sutikimo panaikinimo; (ii) atleido pareiškėją nuo tarnybos funkcijų vykdymo, nemokant jam tarnautojo darbo užmokesčio, kadangi nuo 2023 m. vasario 1 d. pareiškėjo užimtų Administracijos VPS vedėjo pareigų neliko bei dėl šios priežasties buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų, nukeliant atleidimo terminą (kaip tai numatyta ginčo Įsakymo 1 p.); (iii) nustatė, kad tuo atveju, jeigu teismo sprendimu VDI sutikimas būtų panaikintas, ginčo Įsakymo 1 punktas neįsigaliotų, o pareiškėjui už laikotarpį nuo 2023 m. vasario 1 d. iki pastarojo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (bet ne ilgiau kaip už vienerius metus) būtų sumokėta pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.
4.2. Skirtingai nei aiškina pareiškėjas, VTĮ bei kiti teisės aktai neapsiriboja dviem atvejais, kurie numato valstybės tarnautojo atleidimą nuo tarnybos funkcijų vykdymo, kuomet tarnautojui nėra mokamas darbo užmokestis. Pavyzdžiui, vadovaujantis VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 6 punktu, valstybės tarnautojai turi teisę būti atleisti nuo tarnybinių pareigų dalyvauti Seimo, Respublikos Prezidento, Europos Parlamento ar savivaldybių tarybų rinkimuose įstatymų nustatyta tvarka paskelbus juos kandidatais, už tą laikotarpį negaudami darbo užmokesčio; remiantis VTĮ 49 straipsnio, reglamentuojančio valstybės tarnautojams taikytinas garantijas, 3 dalies 4 punktu, valstybės tarnautojas yra atleidžiamas nuo pareigų vykdymo (paliekant / garantuojant jam einamas pareigas, tačiau nemokant darbo užmokesčio), kai jis atlieka privalomąją karo tarnybą, savanorišką nenuolatinę karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Kaip nurodyta to paties VTĮ straipsnio 12 dalyje, kiti įstatymai gali nustatyti ir kitokių garantijų valstybės tarnautojų atžvilgiu. Viena tokių garantijų yra įtvirtinta nagrinėjamojo ginčo situacijai aktualioje DK 168 straipsnio 3 dalyje, inter alia, numatančioje, jog darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be VDI teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darboviete, vadovo sutikimo. Darbuotojui ar darbuotojų atstovui administraciniame teisme ginčijant VDI teritorinio skyriaus vadovo sprendimą duoti sutikimą nutraukti darbo sutartį ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, galioja draudimas nutraukti darbo sutartį su darbuotojų atstovavimą įgyvendinančiais asmenimis ar keisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas. Taigi, atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad egzistuojant aptartose DK nuostatose įtvirtintoms garantijoms, pareiškėjas, skirtingai nei interpretuojama jo skunde, iš pareigų 2023 m. vasario 1 d. negalėjo būti atleistas, t. y. atsakovas nukeldamas pareiškėjo atleidimo iš pareigų datą bei analizuojamu laikotarpiu atleisdamas pareiškėją nuo tarnybos funkcijų vykdymo, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Priešingai – tokiu būdu buvo įgyvendintos DK 168 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos garantijos (toks Administracijos elgesio variantas turėjo (turi) teisinį pagrindą). Aptariamų garantijų įgyvendinimas su pareiškėjo skunde akcentuojamu valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų institutu negali būti tapatinamas, kadangi, kaip matyti iš susiklosčiusios situacijos, egzistuoja skirtingi tarnautojo nušalinimo nuo pareigų bei atleidimo nuo tarnybos funkcijų vykdymo pagrindai.
4.3. Administracija į VDI teritorinį skyrių su prašymu suteikti sutikimą pakeisti būtinąsias pareiškėjo tarnybos sąlygas arba atleisti pareiškėją iš pareigų pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą kreipėsi 2022 m. spalio 27 d., t. y. prieš protingą (ilgesnį kaip trijų mėnesių) terminą, skaičiuojant iki 2023 m. vasario 1 d. (datos, kurią buvo numatyta panaikinti pareiškėjo užimtą pareigybę). Atsakovo prašytą sutikimą įforminęs VDI sprendimas buvo išduotas 2022 m. gruodžio 21 d. Paminėtos aplinkybės pagrindžia faktą, jog atsakovas esamu atveju veikė operatyviai – iki pareiškėjo akcentuojamos 2023 m. vasario 1 d. spėjo atlikti visus nuo jo valios priklausiusius procedūrinius veiksmus bei gauti DK 168 straipsnio 3 dalyje imperatyviai numatytą VDI teritorinio skyriaus sutikimą. Susiklosčiusią ginčo situaciją lėmė ne kokie nors Administracijos veiksmai ar neveikimas, bet paties pareiškėjo nesąžiningas elgesys – nepagrįsto skundo dėl VDI sprendimo panaikinimo pareiškimas (administracinės bylos Nr. e3I-2882-320/2023 inicijavimas), tokiu būdu nutolinant VDI sprendimo įsigaliojimą bei pareiškėjui sąmoningai siekiant vilkinti jo atleidimo iš tarnybos procedūrą.
4.4. Tiek pareiškėjo skunde, tiek atsiliepime į skundą įvardytos aplinkybės pagrindžia faktą, jog pareiškėjas nuo tarnybos funkcijų vykdymo Įsakymu buvo atleistas ne dėl kokių nors gamybinio ar panašaus pobūdžio priežasčių, bet dėl jo užimtos pareigybės panaikinimo, t. y. prastovos instituto taikymui nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo / nėra absoliučiai jokio objektyvaus pagrindo. Tokią išvadą, be viso ko, patvirtinta ir bendrosios kompetencijos teismų praktika, remiantis kuria, prastova laikoma tokia situacija, kai darbo vieta yra, tačiau dėl tam tikrų objektyvių priežasčių nėra darbo.
4.5. Nuo 2023 m. vasario 1 d. pareiškėjas jokių tarnybos funkcijų Administracijoje neatlieka, t. y. pareigų, už kurių atlikimą jam turėtų būti mokamas darbo užmokestis, nevykdo. Nepaisant pastarosios aplinkybės, atsakovas, siekdamas užtikrinti pareiškėjo turtinių interesų apsaugą, Įsakyme savo iniciatyva numatė vidutinio darbo užmokesčio išmokėjimo pareiškėjui galimybę, realizuotiną tuo atveju, jeigu VDI sprendimas (kuriuo duotas sutikimas atleisti pareiškėją iš tarnybos) būtų pripažintas neteisėtu. Aptarta situacija patvirtina faktą, jog Administracija pareiškėjo skunde akcentuojamo teisingo apmokėjimo už darbą principo ne tik nepažeidė, bet priešingai, – savo veiksmais (skundžiamo Įsakymo priėmimu) užtikrino minimo principo tinkamą įgyvendinimą. Tuo tarpu, pareiškėjo teiginiai apie jo tariamas galimybes neteisėto nušalinimo nuo pareigų atveju gauti didesnes darbo užmokesčio sumas, lyginant su tomis, kurios numatytos ginčijamo Įsakymo 4 punkte, nagrinėjamam ginčui neturi absoliučiai jokios teisinės reikšmės, kadangi pareiškėjas Įsakymu nušalintas nuo pareigų (VTĮ 40 str.) nebuvo. Taigi VTĮ 41 straipsnyje apibrėžtos valstybės tarnautojo nušalinimo pasekmės ginčo santykiams bet kuriuo atveju nėra taikytinos.
4.6. Pareiškėjas, reikalaudamas priteisti jo naudai iš Administracijos darbo užmokestį bei delspinigius, apskaičiuotus už laikotarpį nuo 2023 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nesąžiningai mėgina pasipelnyti atsakovo sąskaita. Pareiškėjo turtinių reikalavimų patenkinimas, reikštų darbo užmokesčio priteisimą ir už tokį laikotarpį, kurį pareiškėjas visiškai teisėtai ir pagrįstai buvo atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų.
II.
5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą atmetė ir priteisė iš pareiškėjo atsakovo naudai 2 919,13 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad:
6.1. 2005 m. kovo 21 d. pareiškėjas su atsakovu sudarė darbo sutartį, kuria pareiškėjas buvo įdarbintas Administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistu, o 2006 m. sausio 13 d. perkeltas į Viešųjų pirkimų tarnybos vedėjo pareigas.
6.2. 2008 m. kovo 31 d. atsakovo direktoriaus įsakymo pagrindu pareiškėjas buvo paskirtas į VPS vedėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o darbo sutartis nutraukta.
6.3. 2021 m. birželio 4 d. pareiškėjas buvo išrinktas Utenos apskrities valstybės tarnautojų ir darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku.
6.4. 2022 m. rugsėjo 29 d. Utenos rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. TS-203 nuo 2023 m. vasario 1 d. panaikinti atsakovo VPS ir įsteigti naują CPS.
6.5. 2022 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (6.23) VD-2189 atsakovas informavo pareiškėją apie jo pareigybės panaikinimą ir pasiūlė užimti žemesnės kvalifikacijos pareigas. Tačiau užimti naujai, vietoj VPS, įsteigto CPS vedėjo pareigų nepasiūlė, o į šias pareigas perkėlė pareiškėjo buvusią pavaduotoją T. B..
6.6. 2022 m. spalio 27 d. vadovaujantis DK 168 straipsnio 3 dalimi atsakovas kreipėsi į VDI teritorinį skyrių su prašymu suteikti sutikimą pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas arba nutraukti darbo sutartį su valstybės tarnautoju pareiškėju, einančiu Viešųjų pirkimų tarnybos vedėjo pareigas, kuris yra profesinės sąjungos pirmininkas.
6.7. 2022 m. gruodžio 21 d. VDI teritorinis skyrius priėmė sprendimą Nr. SD-5-26184, kuriuo davė sutikimą pakeisti profesinės sąjungos pirmininko pareiškėjo būtinąsias darbo sąlygas arba atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama).
6.8. 2023 m. sausio 12 d. pareiškėjas pateikė skundą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams dėl 2022 m. gruodžio 21 d. VDI teritorinio skyriaus sprendimo Nr. SD-5-26184 panaikinimo.
6.10. 2024 m. gegužės 21 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1640-968/2024 paliko galioti 2021 m. gruodžio 21 d. VDI teritorinio skyriaus sutikimą atleisti pareiškėją iš pareigų.
6.11. 2024 m. birželio 11 d. pareiškėjas el. paštu gavo atsakovo pranešimą, kuriuo jis buvo informuotas, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria paliktas galioti 2021 m. gruodžio 21 d. VDI Panevėžio teritorinio skyriaus sutikimas atleisti jį iš pareigų, įsiteisėjimą, jis yra atleistas iš tarnybos.
7. Teismas pažymėjo, jog darbuotojui ar darbuotojų atstovui administraciniame teisme ginčijant VDI teritorinio skyriaus vadovo sprendimą duoti sutikimą nutraukti darbo sutartį ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, galioja draudimas nutraukti darbo sutartį su darbuotojų atstovavimą įgyvendinančiais asmenimis ar keisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas. Nagrinėjamu atveju egzistuojant DK nuostatose įtvirtintoms garantijoms, pareiškėjas, skirtingai nei interpretuojama jo skunde, iš pareigų 2023 m. vasario 1 d. negalėjo būti atleistas, t. y. atsakovas nukeldamas pareiškėjo atleidimo iš pareigų datą (kaip tai numatyta ginčo Įsakymo 1 p.) bei analizuojamu laikotarpiu atleisdamas pareiškėją nuo tarnybos funkcijų vykdymo, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, tokiu būdu buvo įgyvendintos DK 168 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos garantijos.
8. Teismas nurodė, kad Administracija į VDI su prašymu suteikti sutikimą pakeisti būtinąsias pareiškėjo tarnybos sąlygas arba atleisti pareiškėją iš pareigų pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą kreipėsi 2022 m. spalio 27 d., t. y. prieš protingą (ilgesnį kaip trijų mėnesių) terminą, skaičiuojant iki 2023 m. vasario 1 d. (datos, kurią buvo numatyta panaikinti pareiškėjo užimtą pareigybę). Atsakovo prašytas sutikimas įformintas VDI 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimu. Minėtos aplinkybės pagrindžia faktą, jog atsakovas esamu atveju veikė operatyviai – iki pareiškėjo akcentuojamos 2023 m. vasario 1 d. spėjo atlikti visus nuo jo valios priklausiusius procedūrinius veiksmus bei gauti DK 168 straipsnio 3 dalyje imperatyviai numatytą VDI teritorinio skyriaus sutikimą.
9. Teismas vertino, kad Administracija pareiškėjo skunde akcentuojamo teisingo apmokėjimo už darbą principo ne tik nepažeidė, bet priešingai, – savo veiksmais (skundžiamo Įsakymo priėmimu) užtikrino minimo principo tinkamą įgyvendinimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai apie jo tariamas galimybes neteisėto nušalinimo nuo pareigų atveju gauti didesnes darbo užmokesčio sumas, lyginant su tomis, kurios numatytos ginčo Įsakymo 4 punkte, nagrinėjamam ginčui neturi absoliučiai jokios teisinės reikšmės, kadangi, kaip jau minėta, pareiškėjas skundžiamu Įsakymu nušalintas nuo pareigų (VTĮ 40 str.) nebuvo. Taigi VTĮ 41 straipsnyje apibrėžtos valstybės tarnautojo nušalinimo pasekmės ginčo santykiams bet kuriuo atveju nėra taikytinos.
10. Teismas konstatavo, kad Utenos rajono savivaldybės tarybai 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. TS-203 pakeitus Savivaldybės administracijos struktūrą, pareiškėjo užimta VPS vedėjo pareigybė nuo 2023 m. vasario 1 d. buvo panaikinta, Administracijoje nėra kitų lygiaverčių ar žemesnių karjeros tarnautojo pareigų, kurias pareiškėjas galėtų užimti (esant jo sutikimui). Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas ginčo Įsakymu nebuvo nušalintas nuo pareigų (pagal VTĮ 40 str.), tačiau dėl panaikintos VPS vedėjo pareigybės (t. y. dėl tokių priežasčių, kurios nesudaro teisinių prielaidų skelbti pareiškėjui prastovą (net neatsižvelgiant į tai, kad prastovos instituto taikymas valstybės tarnyboje, remiantis teismų praktika, iš viso nėra galimas) jis jokių tarnybos funkcijų nuo 2023 m. vasario 1 d. neatlieka. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo inicijuotos administracinės bylos dėl VDI sutikimo panaikinimo nagrinėjimo laikotarpiu atsakovas jokio pagrindo mokėti pareiškėjui darbo užmokestį neturi, užtikrindama abiejų šalių interesų pusiausvyrą (o kartu – ir pareiškėjo turtinių interesų apsauga), Administracija skundžiamo Įsakymo 4 punktu numatė kompensacijos pareiškėjui išmokėjimą tuo atveju, jeigu VDI sprendimas (dėl sutikimo atleisti pareiškėją iš pareigų), visgi, būtų pripažintas neteisėtu. Teismas konstatavo, kad ginčo Įsakymu jokie teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti –Įsakymas yra teisėtas bei paliktinas galioti, o pareiškėjo skundas atmestinas.
11. Teismas sprendė, kad ginčijamas Įsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatytus reikalavimus. Teismo vertinimu, Administracija priėmė teisėtą ir pagrįstą Įsakymą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Įsakyme motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
III.
13. Pareiškėjas V. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
14. Pareiškėjas nurodo šiuos argumentus:
14.1. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas, nukeldamas pareiškėjo atleidimo iš pareigų datą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nes tokiu būdu įgyvendino DK 168 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą garantiją, prieštarauja Įsakymo 1 punktui.
14.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks atsakovo elgesio variantas, kai, vykstant teisminiam ginčui dėl VDI teritorinio skyriaus sutikimo, 2023 m. sausio 31 d. pareiškėjas yra atleidžiamas iš pareigų, nurodant, kad paskutinė jo darbo diena yra 2023 m. sausio 31 d., tik nukeliant pareiškėjo atleidimo iš pareigų terminą, tuo laikotarpiu atleidžiant pareiškėją nuo tarnybos funkcijų vykdymo ir nemokant jam darbo užmokesčio yra tinkamas ir teisėtas, prieštarauja DK 168 straipsnio 3 dalies nustatytos teisės normos tikslui. Tokiu būdu atleidžiant profesinės sąjungos pirmininką sutrikdoma profesinės sąjungos veikla, kiti profesinės sąjungos nariai nebegali būti aktyviais atstovais, taip pažeidžiamas visuomeninis interesas turėti veiksmingą bei nepriklausomą darbuotojų socialinių teisių ir interesų gynimo instituciją. Toks pirmosios instancijos teismo formuojamas precedentas, kuriuo pateisinamas atsakovo aptarimas elgesio variantas, iškreipia DK 168 straipsnio 3 dalies nustatytos teisės normos tikslą ir aptariama darbuotojų atstovų garantija tampa beprasmė.
14.3. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendime neturi detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, bet atleidimo iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo vienas iš esminių teisėtumo elementų yra darbdavio pareigos pasiūlyti kitą darbą ir pirmumo teisės likti darbe užtikrinimas. Pirmosios instancijos teismas sprendime niekaip nepagrindė savo išvados, kad Administracijoje nėra kitų lygiaverčių ar žemesnių karjeros tarnautojo pareigų, kurias pareiškėjas galėtų užimti (esant jo sutikimui). Byloje net nekilo ginčas, kad atsakovas pareiškėjui užimti naujai, vietoj VPS, įsteigto CPS vedėjo pareigų nepasiūlė, o į šias pareigas perkėlė pareiškėjo buvusią pavaduotoją T. B.. DK 57 straipsnio 3 dalies 6 punkte ir 57 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtina garantija darbuotojų atstovams – pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti.
14.4. Pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatuodamas, jog toks atsakovo elgesio variantas turėjo (turi) teisinį pagrindą, jokio teisinio pagrindo nenurodė. Priešingai, pirmosios instancijos teismas sprendimu formuoja naujo teisės instituto, nereglamentuoto jokiais teisės aktais, precedentą. Toks teismo sprendimas pažeidžia darbo santykių stabilumo principą, kuris riboja šalių galimybę vienašališkai keisti darbo sąlygas net laikinai, nepaisant objektyvių sąlygų ar pagrįsto poreikio tai daryti. Taip pažeidžiamos ir tarnautojo socialinės garantijos.
14.5. Nesuprantamas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovas, sukurdamas naują atleisto nuo tarnybos funkcijų vykdymo, nemokant tarnautojo darbo užmokesčio, valstybės tarnautojo statusą, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Teisės aktai nenumato atsakovui galimybės sukurti naujus atvejus. Pareiškėjas nebuvo nušalintas nuo pareigų vienu iš VTĮ 40 straipsnyje numatytų atveju, todėl ginčijamo Įsakymo 2 punktas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
15. Atsakovas Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
16. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:
16.1. Šalys byloje nesutaria kaip nagrinėjamoje situacijoje turėtų būti taikoma ir aiškinama DK 168 straipsnio 3 dalis. Pareiškėjas mano, kad buvo pažeista minėtoje teisės normoje numatyta garantija, nes jis buvo atleistas 2023 m. sausio 31 d. Tačiau atsakovas su tokia pozicija nesutinka, nes mano, kad ginčijamu Įsakymu būtent ir įvertino minėtą teisės normą, ir atleidimą nukėlė, kai įsiteisės teismo sprendimas dėl VDI sutikimo panaikinimo, taip pat numatė, kad tuo atveju, jeigu teismas panaikins VDI sutikimą, atleidimas iš tarnybos neįsigalios, bus išmokamos papildomos sumos pareiškėjui. Nukėlus atleidimo datą, atleidimas įvyko 2024 m. gegužės 22 d. Vadinasi atsakovas nepažeidė DK 168 straipsnio 3 dalies. Pareiškėjas suprato ir supranta, kad jo atleidimo iš tarnybos data buvo nukelta į pirmą darbo dieną, kai įsiteisės teismo sprendimas palikti nepakeistu VDI sutikimą atleisti jį iš pareigų (pareiškėjui nesutikus su siūlomomis kitomis pareigomis, esančiomis Administracijoje). Tiek teismų praktika, tiek DK numato galimybę, esant tam tikroms aplinkybėms nukelti atleidimo datą, ir tai nėra laikoma darbo įstatymų pažeidimu.
16.2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iki tol byloje neminėtą argumentą, kad darbdaviui atleidus profesinės sąjungos pirmininką sutrikdoma profesinės sąjungos veika. Tik pačios profesinės sąjungos savo įstatuose numato pirmininko rinkimo, atšaukimo tvarką, pačios sprendžia dėl konkretaus pirmininko asmens. Darbdavys negali ir nedaro jokios įtakos tokiems savarankiškiems profesinės sąjungos sprendimams. Pats pareiškėjas nepaaiškina kaip, jo, kaip valstybės tarnautojo atleidimas (taikant visas teisės aktuose numatytas garantijas bei teises), sutrikdė profesinės sąjungos veiklą, nulėmė, kad kiti profesinės sąjungos nariai nebegali būti aktyviais atstovais, ar pažeidė visuomeninį interesą turėti veiksmingą bei nepriklausomą darbuotojų socialinių teisių ir interesų gynimo instituciją.
16.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad atsakovas jam teisės aktuose nustatytas pareigas vykdė operatyviai ir sąžiningai. Pareiškėjo nesąžiningas elgesys – nepagrįsto skundo dėl VDI sutikimo panaikinimo pareiškimas bei pareiškėjo sąmoningas siekis vilkinti jo atleidimo iš tarnybos procedūrą – lėmė susiklosčiusią situaciją (būtinybę nukelti atleidimo datą).
16.4. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad neteisėtai nebuvo pasiūlytos laisvos CPS vedėjo pareigos ir pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo išvadų šiuo aspektu. Nagrinėjamu atveju pas atsakovą nebuvo laisvų lygiaverčių pareigų, kurias atsakovas būtų galėjęs pasiūlyti, pareiškėjui, todėl buvo pasiūlytos laisvos žemesnės karjeros valstybės tarnautojo pareigos, tačiau pareiškėjas neišreiškė sutikimo būti perkeltas. Vertinant Administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Atsakovas nustatė specialiuosius reikalavimus CPS vedėjo pareigoms užimti, tarp kurių buvo reikalavimas – aukštasis teisės krypties išsilavinimas, kuris pagrįstas objektyviais poreikiais, t. y. CPS skyriaus ir jo vedėjo pareigybei pavestų funkcijų vykdymu, veiklos sritimi, tikslais. Atsakovo žiniomis, pareiškėjas teisės krypties aukštojo išsilavinimo neturi, tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė nei atsakovui, nei teismui. Todėl dėl pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų (teisės krypties aukštojo išsilavinimo) pareiškėjui negalėjo būti siūlomos CPS vedėjo pareigos. Kita vertus, VPS vedėjo pavaduotoja, 2022 m. spalio 7 d. savo iniciatyva pateikė Administracijos direktoriui prašymą perkelti į aukštesnes pareigas (CPS vedėjo) tarnybinės veiklos neeilinio vertinimo atlikimo metu. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas nenurodė argumentų, kodėl nesirinko jam siūlomų laisvų pareigybių, tiesiog deklaratyviai teigia, kad jam nebuvo pasiūlytos laisvos pareigos. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo ir atsakovo argumentus šiuo aspektu ir pagrįstai konstatavo, kad Administracijoje nėra kitų lygiaverčių ar žemesnių karjeros tarnautojo pareigų, kurias pareiškėjas galėtų užimti (esant jo sutikimui).
16.5. Pirmumo teisės likti darbe institutas ginčo atveju netaikytinas, nes: 1) perteklinę darbo (tarnybos) funkciją atliko vienas tarnautojas, o ne keletas tarnautojų, kai atleidžiamas tik dalis iš jų; 2) darbdavys privalo organizuoti ir vykdyti jų atranką tik tuomet, kai perteklinę funkciją atlieka keletas darbuotojų (du ir daugiau), o atleidžiama dalis jų; 3) pareiškėjas neatitiko CPS vedėjo pareigoms keliamų minimalių reikalavimų (neturėjo atitinkamo išsilavinimo), o 4) VTĮ apskritai nenumato pirmenybės teisės likti darbe.
16.6. Pareiškėjas, reikalaudamas priteisti jo naudai iš Administracijos darbo užmokestį bei delspinigius, apskaičiuotus už laikotarpį nuo 2023 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei kartu reikalaudamas priteisti vidutinį darbo užmokestį (toliau – ir VDU) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, nesąžiningai mėgina pasipelnyti atsakovo sąskaita, kadangi prašo priteisti dvigubas sumas už tą patį laikotarpį. Pareiškėjas valstybės tarnybos tarnautojų funkcijų nevykdė nuo 2023 m. vasario 1 d., jo užimta pareigybė buvo panaikinta nuo 2023 m. vasario 1 d. Pagal VTĮ 9 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 35 straipsnio 1 dalies 7 punktą su tam tikromis išimtimis karjeros valstybės tarnautojai gali eiti pareigas iki 65 metų. Kadangi 2023 m. birželio 10 d. pareiškėjui sukako 65 m., todėl po 2023 m. birželio 10 d. pareiškėjas bet kokiu atveju nebūtų galėjęs eiti valstybės tarnautojo pareigų ir nebūtų galėjęs gauti tarnybinės algos, todėl nei darbo užmokestis, nei VDU už priverstinę pravaikštą negali būti priteisiamas už laikotarpį po 2023 m. birželio 10 d. Pareiškėjui pagal tarnybos stažą ir VTĮ 32 straipsnio 4 dalies 4 punktą priklauso 4 mėn. išeitinė išmoka, kuri pagal bylos duomenis pareiškėjui yra išmokėta. Vadovaujantis teismų praktika, išeitinė išmoka įskaitoma į priteisiamas sumas, jeigu atleidimas iš darbo būtų pripažintas neteisėtu. Nei DK 168 straipsnyje, nei VTĮ nenumato, kad šiuo laikotarpiu darbuotojų atstovams turėtų būti taikoma dar ir kita papildoma garantija – mokama tarnybinė alga.
16.7. Tiek pareiškėjo skunde bei patikslintame skunde, tiek atsiliepime įvardytos aplinkybės pagrindžia faktą, jog pareiškėjas nuo tarnybos funkcijų vykdymo atleistas ne dėl kokių nors gamybinio ar panašaus pobūdžio priežasčių, bet dėl jo užimtos pareigybės panaikinimo, t. y. prastovos instituto taikymui nagrinėjamo ginčo atveju nebuvo / nėra absoliučiai jokio objektyvaus pagrindo.
16.8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai pateikia naują (pirmosios instancijos teisme jo nekeltą skundo pagrindą ir teismo byloje nevertintą) argumentą, jog buvo pažeistos jo socialinės garantijos. Nauji skundo pagrindai (pareiškėjo apskritai nekelti pirmosios instancijos teisme) neturėtų būti nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Be kita ko, pareiškėjas šių argumentų nepagrindė įrodymais.
16.9. Administracijoje nėra nei vieno teisininko besispecializuojančio darbo teisėje, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai pasitelkė išorės atstovus – advokatų kontoros teisininkus. Ginčas nėra susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose Administracija atlieka viešąjį administravimą, nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs iš tarnybos teisinių santykių. Be to, bylinėjimosi teisme veikla yra specifinė (tuo labiau tarnybos santykių reguliavimas yra specifinis bei reikalaujantis specializuotų žinių), todėl iškilus sudėtingam teisiniam klausimui Administracijos vidiniai resursai buvo nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudarė sąlygas tinkamai apginti savivaldybės interesus teisme. Byla yra sudėtinga, pareiškėjas poziciją formulavo net dvejais skundais, prašė priteisti dideles pingines sumas, teigė apie profesinių sąjungų teisių pažeidimus, pačiam pareiškėjui taip pat atstovauja advokatas, bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui, kas sudaro papildomus pagrindus priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Byloje nagrinėjamas ginčas, be kita ko, dėl Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. AĮP-58 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2023 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 0,08 proc. delspinigius už neišmokėtą darbo užmokestį, priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai jo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai šešių jo vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš valstybės tarnautojo pareigų. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo.
18. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas, nukeldamas pareiškėjo atleidimo iš pareigų datą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nes tokiu būdu įgyvendino DK 168 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą garantiją, prieštarauja Įsakymo 1 punktui. Mano, kad DK 168 straipsnio 3 dalies nuostata buvo išaiškinta ir pritaikyta netinkamai, todėl Įsakymas turėtų būti naikinamas. Nurodo, jog nesuprantamas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovas, sukurdamas naują atleisto nuo tarnybos funkcijų vykdymo, nemokant tarnautojo darbo užmokesčio, valstybės tarnautojo statusą, jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Teisės aktai nenumato atsakovui galimybės sukurti naujus atvejus. Pareiškėjas nebuvo nušalintas nuo pareigų vienu iš VTĮ 40 straipsnyje numatytų atveju, todėl ginčijamo Įsakymo 2 punktas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pas atsakovą dirba 9 teisininkai, todėl advokato dalyvavimas nagrinėjamoje byloje nebuvo būtinas; atitinkamai, nebuvo pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Įsakyme nurodoma, kad, jis priimtas, be kita ko, remiantis DK 168 straipsnio 3 dalimi, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog darbo sutartis su darbuotojų atstovavimą įgyvendinančiais asmenimis (nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas turi tokį statusą) negali būti nutraukta tol, kol vyksta darbo ginčas. Taigi, tai mutatis mutandis (lot. su išlygomis) reiškia, kad ir valstybės tarnautojo, kuris yra inicijavęs tarnybinį (darbo) ginčą, negalima atleisti tol, kol vyksta darbo ginčas. Šiame kontekste paminėtina, kad labai panaši šiai administracinei bylai savo aplinkybėmis yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-684/2024, kurioje vykstant darbo ginčui darbdavys paskelbė prastovą, bet ieškovo neatleido. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje išaiškino, kad jeigu pareigybė panaikinama ne darbdavio valia, o kitos institucijos valia, tai traktuotina kaip objektyvi aplinkybė, kuri gali būti teisėtu pagrindu skelbti prastovą.
21. Šiame kontekste paminėtina, kad priimant skundžiamą Įsakymą, pareiškėjas buvo inicijavęs darbo ginčą, t. y. pareiškėjas skundė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. SD-5-26184, kuriame buvo nuspręsta suteikti sutikimą pakeisti pareiškėjo būtinąsias darbo sutarties sąlygas arba atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama), jeigu pareiškėjas nesutiktų užimti jam siūlomų kitų lygiaverčių (jeigu tokių būtų) ar siūlomų žemesnių karjeros valstybės tarnautojo pareigų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1640-968/2024 patvirtino, kad minėtas VDI teritorinio skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. netenkino pareiškėjo skundo, kuriame buvo reikalaujama panaikinti tą VDI teritorinio skyriaus sprendimą. Vadinasi, iki 2024 m. gegužės 21 d., t. y. kol vyko tarnybinis (darbo) ginčas, pareiškėjo nebuvo galima atleisti. Tiek atsakovas tvirtino, tiek pirmosios instancijos teismas nustatė, jog DK 168 straipsnio 3 dalies norma nebuvo pažeista, nes pareiškėjo atleidimo data buvo pagrįstai nukelta. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog nukelti atleidimo datą, esant tam tikroms aplinkybėms, joks teisės aktas ginčo metu nedraudė. Tačiau nukelti atleidimo datą kartu įvykdant patį atleidimą yra draudžiama ir net nelogiška, prieštarauja pačiam nukėlimo tikslui. Tad Įsakymo 1 punkto turinys – „Atleidžiu V. V. iš Utenos rajono savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pareigų (paskutinė valstybės tarnautojo darbo diena – 2023 m. sausio 31 d.), kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, nukeliant atleidimo iš pareigų terminą tol, kol vyksta ginčas dėl Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus vedėjo 2022 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Nr. SD-5-26184 (sutikimo atleisti) panaikinimo, t. y. į pirmą darbo dieną, kai įsiteisės <...> sprendimas <...>, kuriuo paliekamas Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus galioti sutikimas atleisti“ – akivaizdžiai patvirtina paties atleidimo įvykdymą, ką imperatyviai draudžia DK 168 straipsnio 3 dalies nuostatos. Vien konstatavus šią aplinkybę, visas skundžiamas Įsakymas (kiti jo punktai neatsiejami nuo pirmojo ir liečia jau atleidimo pasekmes) pripažintinas neteisėtu ir naikintinas. Atsižvelgiant į tai, dėl apelianto argumentų, susijusių su atsakovo neva neužtikrintų teisėtumo elementų / garantijų atleidžiant jį iš valstybės tarnybos dėl pareigybės panaikinamo bei jo turėto profesinės sąjungos pirmininko statuso, kaip šiai bylai nebeaktualių, nebepasisakytina.
22. Skundžiamo Įsakymo 2 punkte nustatyta: „Atleidžiu V. V. nuo tarnybos funkcijų vykdymo, nemokant tarnautojo darbo užmokesčio, nes nuo 2023 m. vasario 1 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjo pareigų nėra ir priimtas sprendimas atleisti <...>“. Pareiškėjas savo skundo ir apeliacinio skundo argumentuose nurodė, kad atsakovas tokiam savo sprendimui nenurodė jokio teisinio pagrindo, nors galėjo skelbti prastovą. Teisėjų kolegija pažymi, kaip jau minėta, labai panaši šiai administracinei bylai savo aplinkybėmis yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-684/2024, kurioje vykstant darbo ginčui darbdavys paskelbė prastovą, bet ieškovo neatleido. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje išaiškino, kad jeigu pareigybė panaikinama ne darbdavio valia, o kitos institucijos valia, tai traktuotina kaip objektyvi aplinkybė, kuri gali būti teisėtu pagrindu skelbti prastovą. Paminėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo pareigybę panaikino ne darbdavys, o Savivaldybės taryba (tai konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2024 m. gegužės 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1640-968/2024), taigi, šiuo atveju liko nepaneigta galimybė atsakovui, nustačius DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas prastovos skelbimo teisėtumo sąlygas, skelbti prastovą ir, remiantis DK 47 straipsnio 2 dalies 3 punktu, mokėti pareiškėjui atitinkamas sumas.
23. Šiuo aspektu taip pat pasakytina, jog išties Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nenumatė (ir nenumato) prastovos instituto, tačiau VTĮ 2 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Įvertinus aptariamo aspekto svarbą tiek tarnautojo statusui, tiek pačiai valstybės tarnybai, manytina, jog paminėtos DK nuostatos dėl prastovos gali būti taikomos tokia apimtimi, kad nebūtų paneigta paties valstybės tarnautojo socialinių garantijų paskirtis bei esmė. Akcentuotina, jog prastovos instituto taikymo galimybę valstybės tarnyboje jau yra patvirtinusi teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3636-556/2019). Tad atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, jog prastovos instituto taikymas valstybės tarnyboje iš viso nėra galimas bei negalimas ir dėl ginčo byloje susiklosčiusių aplinkybių, atmestinas kaip nepagrįstas. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Įsakymo 2 punkte įtvirtintas patvarkymas priimtas be jokio teisinio pagrindo ir yra neteisėtas.
24. Atsižvelgiant į tai, kad VTĮ nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su VTĮ normomis taikytinas DK 218 straipsnis „Sprendimai bylose dėl neteisėto nušalinimo ar atleidimo iš darbo“. Pareiškėjas savo skunde kėlė reikalavimą Įsakymą panaikinti ir priteisti su jo naikinimu susijusias sumas, o būtent: pirma, neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2023 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 0,08 proc. delspinigius už neišmokėtą darbo užmokestį; antra, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; trečia, šešių jo vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš valstybės tarnautojo pareigų.
24.1. Dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį ir delspinigius pasakytina, jog apeliantas nuo 2023 m. vasario 1 d. jokių tarnybos funkcijų neatlieka ir dėl to ginčo nėra, taigi reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokestį nuo minėtos datos atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliantas mano, jog šiuo atveju mokėtini ir delspinigiai. Nagrinėjamu atveju pasakytina, jog delspinigiai kaip sankcija darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai, tokiems santykiams nutrūkus, delspinigių skaičiavimas negalimas. Atitinkamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-59 „Dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo“ nustatytas 0,08 proc. delspinigių dydis prašomai priteisti sumai netaikytinas, nes tarnybos santykiai 2023 m. vasario 1 d. buvo pasibaigę.
24.2. Dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos pasakytina, jog DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių (kas šiuo atveju ir nustatyta – pareigybė panaikinta) arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Taigi, apeliantui priteistinas jo vidutinis darbo užmokestis nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2024 m. vasario 1 d., atleidimo dieną fiksuojant šio procesinio sprendimo įsiteisėjimo dieną (DK 218 str. 6 d.).
24.3. Dėl reikalavimo priteisti šešių vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš valstybės tarnautojo pareigų pasakytina, jog DK 218 straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta, jog neteisėtai atleistam asmeniui priteisiama ir kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Akcentuotina, jog savo esme ši kompensacija atitinka išeitinę išmoką, kas jau yra sureguliuota VTĮ. Taigi, aptartos DK nuostatos dėl kompensacijos nagrinėjamu atveju netaikytinos, o tarnautojui išeitinės išmokos dydžiui nustatyti taikytinos VTĮ normos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-43/2013). Taigi, pagal byloje esančius duomenis apie valstybės tarnybą pareiškėjui priklausytų 4 mėnesių jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (VTĮ 48 str. 2 d. 4 p.). Apeliacinės bylos duomenimis minėta išmoka jau sumokėta, o apeliantas to neneigia, todėl pakartotinis jos priteisimas būtų vertinamas kaip negalimas nepagrįstas praturtėjimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-43/2013).
25. Pagal ginčo metu galiojusio VTĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą su tam tikromis išimtimis karjeros valstybės tarnautojai gali eiti pareigas iki 65 metų. Tačiau VTĮ automatinio tarnybos santykių nutrūkimo / nutraukimo dėl amžiaus nenumatė, atvirkščiai įtvirtino ir papildomas tokiems asmenims garantijas, pavyzdžiui, galimybę sudaryti darbo sutartį dėl mentorystės (VTĮ 49 str. 7 d.), valstybės tarnybos pratęsimą (VTĮ 49 str. 8 d.). Ir nors įvertinus šias aplinkybes bylos kontekste – pareigybė panaikinta ir jos realaus panaikinimo faktas teisminiame bylos nagrinėjime neginčijamas – sudarytų prielaidas spręsti, jog apelianto valstybės tarnyba po 2023 m. birželio 10 d. būtų nutrūkusi (V. V. sukako 65 m.), teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo besiremdama vien prielaidomis šiuo atveju modeliuoti situaciją į praeitį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog aptariamu pagrindu mažinti priteistinas sumas, kaip to reikalavo atsakovas, nėra pagrindo.
26. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatęs, jog skundžiamas Įsakymas teisėtas, reikalavimų dėl konkrečių sumų priteisimo nenagrinėjo ir duomenų dėl konkrečių sumų byloje neanalizavo, todėl darytina išvada, jog byloje liko neištirtos reikšmingos aplinkybės, trukdančios iš esmės išspręsti ginčą. Šie proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies:
2) Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. AĮP-58 panaikinti;
3) Priteisti pareiškėjui V. V. iš atsakovo Utenos rajono savivaldybės administracijos vidutinį jo darbo užmokestį nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2024 m. vasario 1 d., o jo dydžio klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;