Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-162-303/2019
Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00003-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio, Alvydo Pikelio, Artūro Ridiko ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Rolandui Stankevičiui,
nuteistajam A. C. ir jo gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui,
nuteistosios R. A. gynėjui Mindaugui Dūdai,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. A. gynėjo advokato Mindaugo Dūdos ir nuteistojo A. C. gynėjo advokato Valdemaro Bužinsko kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 19 d. nuosprendžiu:
R. A. pripažinti kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas R. A. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. R. A. skirta BK 682 straipsnyje nurodyta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas trejiems metams.
A. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas A. C. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 19 d. nuosprendis pakeistas:
R. A. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 21 straipsnio 1 dalies ir 226 straipsnio 4 dalies į BK 226 straipsnio 4 dalį ir jai paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams įpareigojant R. A. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 682 straipsniu, R. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas dvejiems metams.
A. C. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 21 straipsnio 1 dalies ir 226 straipsnio 4 dalies į BK 226 straipsnio 4 dalį ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. C. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už Lietuvos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios R. A. gynėjo M. Dūdos, prašiusio tenkinti jo kasacinį skundą, nuteistojo A. C. ir jo gynėjo V. Bužinsko, prašiusių gynėjo V. Bužinsko kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų gynėjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. A. nuteista už tai, kad, pasitelkusi A. C. ir su juo veikdama bendrininkų grupe, pasinaudodama savo pažintimis su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) teisėju V. A. ir deklaruodama A. C. tariamą įtaką jam, sudarydama A. C. įspūdį, jog veikia V. A. vardu, susitarė su A. C. ir pažadėjo per jį (A. C.), o A. C., pasinaudodamas savo pažintimi su V. G. ir tariama R. A. įtaka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui V. A., pažadėjo R. A. pareikalauti iš V. G. kyšį neva V. A. naudai už tai, kad šis, būdamas baudžiamąją bylą Nr. 2K-304-976/2016 kasacine tvarka nagrinėjančios teisėjų kolegijos pirmininkas, paveiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegiją ir jos priimamą sprendimą taip, kad jis būtų palankus nuteistajam tos baudžiamosios bylos proceso metu V. G.. Taip pat R. A. susitarė su A. C. pareikalauti iš V. G. didesnės negu 250 MGL vertės dydžio kyšio už jųdviejų pastangas paveikiant V. A.. Vykdydami nusikalstamus veiksmus, R. A. ir A. C., ne vėliau kaip nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d. naudodamiesi elektroninių ryšių tinklais (mobiliuoju telefonu) ir susitikinėdami įvairiose Vilniaus miesto viešojo maitinimo įstaigose, t. y. 2016 m. spalio 3 d. ir 2016 m. gruodžio 12 d. kavinėje „Manami“, 2016 m. spalio 19 d. kavinėje „Čili kaimas“, 2016 m. gruodžio 21 d. kavinėje „Pizza Jazz“, aptarinėjo, kada ir kiek pinigų V. A. ir jų pačių (R. A. ir A. C.) naudai paprašyti iš sprendimu baudžiamojoje byloje suinteresuoto V. G., V. A. pastangas paveikti likusią teisėjų kolegiją taip, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-976/2016 būtų palikta galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartis. 2016 m. gruodžio 21 d. Vilniuje, prekybos centre „Akropolis“ esančioje maitinimo įstaigoje „Pizza Jazz“, nuo 12.19 val. iki 13.00 val. vykusio susitikimo metu R. A. įvardijo A. C. kyšio V. A. sumą ir jie susitarė, kad A. C. pareikalaus iš V. G. ne mažiau kaip 15 000 Eur. Vykdydamas bendrai suplanuotą ir parengtą nusikalstamą veiką, A. C. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau nei 2016 m. gruodžio 21 d. 13.04 val. ir ne vėliau nei 2016 m. gruodžio 22 d. 13.02 val. vykusių susitikimų su V. G. metu, iš pastarojo už pastangas paveikiant V. A. pareikalavo ne mažesnio kaip 15 000 Eur dydžio kyšio.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad išnagrinėjus bylą yra pagrindas pakeisti kaltinimą R. A. ir A. C. pagal prokuroro prašymus, pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir R. A. bei A. C. nuteisti už baigtos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 226 straipsnio 4 dalyje, padarymą. Teismas nustatė, jog R. A. ir A. C. pareikalavo kyšio iš V. G.. BK 226 straipsnio 4 dalyje (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo redakcija) įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji ir atsakomybė nustatyta už pažadėjimą ar susitarimą priimti kyšį arba kyšio reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį, arba kyšio priėmimą, todėl R. A. ir A. C. veiksmai turi būti kvalifikuoti ne kaip rengimasis (BK 21 straipsnis), bet kaip baigta nusikalstama veika. Teismas nurodė, kad R. A. ir A. C. atliktų veiksmų kvalifikavimui neturi įtakos tai, ar V. G. aiškiai suprato, kad iš jo reikalaujama kyšio, ir ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, nes nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 226 straipsnio 4 dalyje, sudėtis yra formalioji, t. y. nereikalauja padarinių, o nusikalstama veika laikoma baigta nuo reikalavimo momento. Teismas atmetė argumentus dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką, BK 23 straipsnio nuostatų netaikė.
III. Kasacinių skundų argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistosios R. A. gynėjas advokatas M. Dūda prašo: 1) panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą R. A. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 382 straipsnio 2 dalis); arba 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 dalis). Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas R. A. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 226 straipsnio 4 dalį, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laivių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, BPK 7, 10, 44 straipsnių reikalavimus bei BPK 255, 256 straipsniais įtvirtintą veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarką.
3.2. Pirmosios instancijos teismas BPK 255, 256 straipsnių nuostatas pažeidė, nes savo iniciatyva perkvalifikavo R. A. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 226 straipsnio 4 dalies į 21 straipsnio 1 dalį, 226 straipsnio 4 dalį, taip pat nurodydamas naują faktinę aplinkybę – „tačiau pinigai iš V. G. nebuvo išreikalauti dėl tyrimo nenustatytų, nuo rengimosi dalyvių R. A. ir A. C. valios nepriklausančių aplinkybių“.
3.3. Dėl tokio skirtingo kaltinimo nepagrįstumo R. A. pirmosios instancijos teisme neturėjo galimybės išdėstyti savo gynybos pozicijos. Rengimosi stadija nuo baigtos nusikalstamos veikos skiriasi atliktų veiksmų pobūdžiu. Toks pažeidimas pirmosios instancijos teisme buvo esminis ir buvo pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį panaikinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių pažeidimų nenustatė ir nepanaikino nuosprendžio, o perkvalifikavo R. A. veiką pagal BK 226 straipsnio 4 dalį, taip dar labiau suvaržydamas jos teisę į gynybą.
3.4. Be to, taip buvo nesilaikyta apeliacinio skundo ribų, nes buvo konstatuotos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo apibrėžtos prokuroro apeliaciniame skunde. Prokuroro skunde nebuvo nurodyta būtinybė keisti kaltinimą R. A. inkriminuojant ir faktines aplinkybes, nurodytas 2018 m. rugsėjo 21 d. prašyme. Toks prokuroro prašymas esmingai išėjo už apeliacinio skundo ribų. Todėl teismas, tenkindamas tokį prašymą ir nuteisdamas R. A. pagal šiame prašyme nurodytas faktines aplinkybes, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 256 straipsnį.
3.5. R. A. viso proceso metu turėjo gintis nuo keturių skirtingų kaltinimų: pareikštų kaltinamajame akte, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotų aplinkybių, 2018 m. birželio 16 d. prašyme pakeisti kaltinimą nurodytų faktinių aplinkybių, 2018 m. rugsėjo 21 d. prašyme keisti kaltinimą nurodytų faktinių aplinkybių. Tokia kaltinimo keitimo gausa reiškia, kad neįvyko sąžiningas ir teisingas bylos nagrinėjimas. R. A. turėjo gintis nuo kaltinimo modifikacijų nesant teisinio tikrumo ir apibrėžtumo dėl to, kokios apimties kaltinimas yra formuojamas. Taip neįmanoma realizuoti teisės į gynybą, nes kaltinamasis priverstas gintis nuo bet kokios kaltinimo modifikacijos.
3.6. Abiejų instancijų teismai padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pažeidimus vertindami bylos įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas padarė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus.
3.7. Išvada apie R. A. veiksmų nusikalstamumą nulemta tik nepagrįstu netikėjimu jos parodymais, prielaidomis, samprotavimais ir įrodymų (susitikimų ir bendravimo telefonu įrašų, liudytojų parodymų) interpretavimu kaltinimui naudinga linkme. R. A. elgesys nėra siekis padaryti nusikalstamą veiką, tai tik apsimetinėjimas ir blefavimas, susireikšminimas ir gyvenimiškos tarpusavio santykių aiškinimosi aplinkybės. R. A. kaltė motyvuota vien tik kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis (užfiksuotais susitikimų ir bendravimo telefonu turiniu). Teismai nepaisė, kad tokių duomenų pagrindu darydami išvadas turi patikrinti: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti tokius veiksmus; 2) ar šie veiksmai atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo; 3) ar duomenis, gautus atliekant neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmus, patvirtina kiti įrodymai. Be to, turėjo būti pateikti ir kiti įrodymai, kurie patvirtina, jog tai buvo ne tik dviejų asmenų pašnekesiai, o realūs jų veiksmai planuojant ir darant nusikalstamą veiką. Tačiau tokių duomenų nuosprendžiuose nėra, nes jų nėra ir byloje. Pokalbių įrašų turinio interpretavimo išvadoms prieštarauja bylos duomenys: R. A. parodymai, kad ji naudojosi tik viešai prieinama medžiaga apie Darbo partijos bylą, kuriuos patvirtina bylos duomenys, pagal kuriuos jokių kontaktų tarp R. A. ir V. A. sprendimų Darbo partijos baudžiamojoje byloje priėmimo metu nebuvo. Visi galutiniai sprendimai byloje priimti gruodžio mėnesio pradžioje, o pirmasis skambutis tarp R. A. ir V. A. fiksuotas 2016 m. gruodžio 19 d. Iki to laiko R. A., kaip ir nurodo parodymuose, su V. A. nekontaktavo. Susitikimo su A. C. 2016 m. gruodžio 21 d. metu R. A. aptarinėjo ne iš V. A. gautą informaciją. V. A. paneigė davęs bet kokią informaciją R. A. apie Darbo partijos bylą. R. A. pokalbio su A. C. metu aptarinėjo ne tai, ko skunde prašė V. G., o pasinaudodama A. C. teisiniu neraštingumu kalbėjo apie savo supratimą apie bylos esmę.
3.8. Priešingai apeliacinės instancijos teismo išvadai, jokia konkreti suma tarp A. C. ir R. A. net nebuvo suderinta, pačiuose jų pokalbiuose buvo daug melo. Pagal 2016 m. gruodžio 21 d. pokalbį, R. A., iš A. C. gavusi neigiamą atsakymą, turėjo sutartine fraze informuoti ir V. A., nedelsiant pasveikindama jį su Kalėdomis, tačiau to nebuvo. Visi pokalbiai buvo tik nereikšmingos kalbos, nes jų pagrindu nieko nebuvo daroma. Pokalbio dalyviai tiesiog melavo vienas kitam. Pvz., R. A. melavo A. C. apie savo vakaro leidimą V. A. kompanijoje, nes nustatyta, kad minimą vakarą jos mobiliojo ryšio telefonas buvo jos gyvenamojoje vietoje, taip pat R. A. melavo A. C., kad V. A. jai pasakojo, neva teisėjų kolegija niekaip neranda sutarimo, kokį sprendimą priimti Darbo partijos byloje. Apklaustas teisme V. A. paneigė sakęs tokius dalykus. Be to, jis 2016 m. gruodžio 21 d. ir negalėjo tokių dalykų nurodyti, nes visi sprendimai Darbo partijos byloje de facto (faktiškai) buvo priimti 2016 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tai patvirtino ir V. A., ir R. A..
3.9. Teismai sureikšmino R. A. susitikimus su V. A., bei neteisingai nustatytas jų ryšys su R. A. elgesiu A. C. atžvilgiu. R. A. su V. A., kol buvo nagrinėjama Darbo partijos byla, susitiko du kartus. Pirmasis susitikimas įvyko 2016 m. vasarą, dar prieš pokalbius su A. C., taigi domėjimasis Darbo partijos byla galėjo būti susijęs tik su moksliniais interesais. Antrasis susitikimas įvyko 2016 m. gruodžio 21 d., jo metu nebuvo diskusijų apie Darbo partijos bylos esmę, galimus sprendimus.
3.10. Liudytojas V. A. kategoriškai paneigė bet kokio poveikio jam darymą ar realų domėjimąsi Darbo partijos byla. Nors jis buvo susitikęs su R. A. keletą kartų, tačiau tikslas nebuvo Darbo partijos bylos aptarimas. Šių aplinkybių teismai nevertino, nors jos patvirtina, kad R. A. domėjimasis Darbo partijos byla buvo bendro pobūdžio, o ne realiai vykdant nusikalstamą veiką. R. A. V. A. nieko konkretaus apie šią bylą neklausė, apie prašymus ir pinigus jokios kalbos nebuvo, poveikis jam nebuvo padarytas. R. A. elgesys buvo įžeisto žmogaus (dėl apgaulės per atranką į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas) noras patikrinti, kiek A. C. jai meluoja dėl savo santykių su V. G.. Iš esmės tai buvo tik puikavimasis prieš kitą asmenį savo statusu. Nė vienas iš pokalbio dalyvių nevertino to kaip realaus nusikaltimo planavimo. Be to, 2012 m. gruodžio 30 d. tarp R. A. ir A. C. įvyko susitikimas, kurio metu jie vienas kitam prisipažino, kad realiai nei darė, nei ketino ką nors nusikalstamo daryti.
3.11. Siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už pažadėjimą už kyšį paveikti atitinkamus subjektus reikia įvertinti, ar šie pažadai buvo realaus pobūdžio. Tokia nusikalstama veika negali būti padaroma netiesiogine tyčia. Gaunantis kyšį tarpininkas jį priima ne atsitiktinai, bet sąmoningai ir jo valia taip veikti išplaukia iš intelektinio kriterijaus, savo veikos pavojingumo ir kitų aplinkybių suvokimo. Svarbu nustatyti, ar kaltininkas tikrai siekė ateityje gauti kyšį (valinis kriterijus), be to, svarbu, kad asmuo suvoktų ir tai, jog potencialus davėjas tinkamai suprato valios išreiškimą. Nagrinėjamoje byloje teismai jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė R. A. siekio gauti kyšį, kaltės valinio momento. Reikalavimas gauti kyšį nėra savitikslis dalykas. Aplinkybė, kad nei R. A., nei A. C. jokių realių veiksmų neatliko, parodo tikrą jų tyčios turinį ir kryptingumą, kad nebuvo jokio realaus ketinimo daryti nusikalstamą veiką. Teismai nepaneigė jų parodymų.
3.12. Pagal nustatytas aplinkybes R. A. veiksmuose nėra rengimosi stadijos. Baudžiamąją atsakomybę už rengimąsi užtraukia tik tokie veiksmai, kurie palengvina ateityje daryti nusikaltimą. Vien tyčios iškėlimas aikštėn (įvardijami kaltininko veiksmai, padaromi ir žodžiu ar raštu, kuriais jis atskleidžia tretiesiems asmenims savo ketinimą ar apsisprendimą padaryti konkretų nusikaltimą) nėra pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei.
3.13. R. A. ir A. C. pokalbiai net ir vertinant, kad abu kalbėjo rimtai ir turėjo ketinimų elgtis nusikalstamai, neatitinka BK 21 straipsnio 1 dalies požymių. R. A. veiksmai niekaip nepalengvino ir net negalėjo palengvinti nusikalstamos veikos – prekybos poveikiu – padarymo. Žmogaus įsitikinimai negali būti baudžiami, kol jis nieko nepadaro siekdamas bent pasirengti realizuoti šį sumanymą. Tai, kad pokalbių tarp R. A. ir A. C. metu buvo kalbama apie galimybę paveikti V. A., net ir vertinant, kad abu kalbėjo rimtai ir turėjo ketinimų elgtis nusikalstamai, yra tik minčių atskleidimas, kuris visiškai nepalengvino nusikaltimo darymo ir nesudarė būtinų nusikaltimo padarymo sąlygų. R. A. susitikimai su V. A. taip pat nerodo, kad buvo rengiamasi daryti nusikaltimą, nes šių pokalbių metu nebuvo diskusijų apie Darbo partijos bylą ar galimus sprendimus. V. G. paliudijo, kad A. C. nei siūlė, nei prašė pinigų dėl jo procesinės padėties išsprendimo LAT. Tarp R. A. ir A. C. nebuvo suderintas joks veikimo planas, kuris bent kiek atitiktų BK 21 straipsnio 1 dalyje nustatyto veikimo plano sudarymo požymius.
3.14. Taip pat skunde nurodoma, kad atsakomybė R. A. negalima ir dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką (BK 23 straipsnis). Net ir įvertinus, kad R. A. turėjo rimtų ketinimų elgtis nusikalstamai, nusikaltimas nebuvo baigtas, nes tiek ji, tiek A. C. toliau sąmoningai nesiėmė atlikti jokių veiksmų, kuriais galėtų būti pradėti realizuoti BK 226 straipsnyje nurodyti objektyvieji veiksmai.
3.15. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas kvalifikuoti veiką pagal BK 226 straipsnio 4 dalį kaip baigtą nusikaltimą nepagrįstas. Nuosprendyje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad V. G. buvo pažadėta, kad už kyšį bus paveiktas V. A., kuris paveiktų visą kolegiją ir jos sprendimą taip, kad jis būtų palankus V. G.. Apie požymį – pažadą paveikti – nėra užsimenama, be to, šis požymis nenurodytas nė viename iš keturių kaltinimų.
3.16. Kyšio reikalavimas, provokavimas, susitarimas ar pažadas priimti kyšį visada siejamas su kitu būtinuoju požymiu – pažadu paveikti subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai. Pagal sudėties požymių aprašymą šis požymis nurodomas kaip būtojo kartinio laiko dalyvis, todėl reikia suprasti, kad iš pradžių įtakos turintis subjektas turi pažadėti paveikti, o tik po to atsiranda kiti objektyviąją pusę sudarantys veiksmai. Nors šių veiksmų laikas gali sutapti, tačiau priešingas veiksmų išdėstymas negalimas. R. A. kaltinamajame akte ir prokuroro prašyme apeliacinės instancijos teisme pakeisti kaltinimą nėra nurodytas pažadėjimo paveikti požymis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, o ir byloje nėra duomenų, kad pažadas paveikti V. A. buvo žinomas (perduotas) V. G.. Taigi nėra visų būtinųjų BK 226 straipsnio 4 dalies požymių.
3.17. Nuosprendis neteisėtas ir dėl to, kad nenustatyta, jog A. C. būtų atlikęs bent vieną nusikalstamos veikos (BK 226 straipsnio 4 dalis) alternatyvų veiksmą, susijusį su kyšiu (pažadėjo, susitarė, provokavo, reikalavo, priėmė). Byloje nėra duomenų, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad tarp A. C. ir V. G. vyko kriminalinio pobūdžio bendravimas, kad A. C. jų pokalbių per susitikimus metu pranešė V. G. apie pokalbius su R. A.. Pokalbių turinys susitikimų metu tarp V. G. ir A. C. nenustatytas. O jie savo parodymais paneigė, kad buvo kalbama apie bylos reikalus. Teismas nemotyvuodamas nusprendė netikėti A. C. ir V. G. parodymais.
3.18. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. A. ir A. C. veiksmams neturi įtakos tai, ar V. G. aiškiai suprato, kad iš jo reikalaujama kyšio, ir ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, neteisėta ir prieštarauja teismų praktikai. Pagal kasacinę praktiką prekybos poveikiu baigtinumui būtina, kad kyšio davėjas aiškiai suvoktų pažadą paveikti, ir būtent su kyšio davėju turi būti vienaip ar kitaip bendraujama dėl kyšio (pažadama, susitariama priimti kyšį, reikalaujama, provokuojama duoti kyšį ar paimamas kyšis). Šioje byloje prekybos poveikiu objektyvieji požymiai būtų realizuoti tik tuo atveju, jeigu dėl A. C. ir R. A. valios ir veiksmų V. G. taptų žinoma apie jų susitarimo turinį, t. y. V. G. būtų perduotas pažadas paveikti, pažadėta padaryti poveikį ir atliktas bent vienas alternatyvus veiksmas, susijęs su kyšiu. Tokių duomenų byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė konkrečių motyvų, kodėl netiki V. G. ir A. C. parodymais, tai neatitinka įrodymų vertinimo reikalavimų, nes rodo teismo šališkumą. Nuosprendyje nėra aiškiai nurodyta, kurį iš alternatyvių veiksmų padarė A. C. bendraudamas su V. G.. Susitikimų tarp R. A. ir A. C. metu taip pat neužfiksuota, ką susitarė, kad A. C. padarys, neaptarta konkreti jo veika, nebuvo jokio susitarimo ir dėl pažado paveikti, t. y. kad A. C. bendraudamas su V. G. pažadės jam, jog paveiks jo interesais V. A..
3.19. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad buvo susitarta dėl 15 000 Eur dydžio reikalaujamo kyšio dydžio, yra neteisinga ir nepagrįsta. Iš 2016 m. gruodžio 21 d. pokalbio tarp R. A. ir A. C. matyti, kad jokia konkreti iš V. G. gautina pinigų suma nebuvo sutarta. Pokalbio metu buvo tik diskutuojama, kaip derėtų pasielgti, ir galiausiai R. A. tik pritarė A. C. pasiūlymui, kad jis paklaus V. G., kiek jis vertina problemą, ir tik tada priims sprendimą. Taigi konkretaus susitarimo dėl dydžio nebuvo. Nepagrįsta išvada, kad A. C. pareikalavo ne mažiau kaip 15 000 Eur dydžio kyšio, iš užfiksuoto pokalbio aišku, kad pats V. G. turėjo įvardyti, kaip jis vertina problemos išsprendimą, tuo viskas ir buvo baigta. Toliau jokie veiksmai nebuvo atlikti, todėl jokia konkreti suma nebuvo sutarta nei tarp R. A. ir A. C., nei su V. G..
3.20. Joks pokalbis tarp A. C. ir V. G. nėra užfiksuotas, susitikimuose ir pokalbiuose po 2016 m. gruodžio 21 d. tarp R. A. ir A. C. nebuvo kalbama apie jokią pinigų sumą, todėl nėra pagrindo teigti, kad A. C. iš V. G. už pastangas paveikiant V. A. pareikalavo būtent ne mažesnio kaip 15 000 Eur dydžio kyšio. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo dalies, kurioje teigiama, kad yra argumentų, kurie patvirtina, jog frazė „penkiolika“ turi būti siejama ne su kyšio dydžiu, o su 15 000 Lt dydžio A. C. skola už tvorą. Nenustačius veikos kvalifikuojančio požymio – didesnio negu 250 MGL vertės kyšio, veika teoriškai galėtų būti kvalifikuojama tik pagal BK 226 straipsnio 2 arba 5 dalį, o pagal šias dalis nusikaltimai nėra sunkūs, todėl negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės už rengimąsi.
4. Kasaciniu skundu nuteistojo A. C. gynėjas advokatas V. Bužinskas prašo panaikinti teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą A. C. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Nei A. C., nei R. A. negalėjo būti kyšio davėjas ir gavėjas, todėl joks susitarimas tarp šių asmenų pats savaime negali būti laikomas susitarimu, kurį uždraudžia BK 226 straipsnio 2 dalis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje kategoriškai konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog V. G. būtų žinojęs apie R. A. ir A. C. pokalbių turinį, duomenų apie tai, kad A. C. įgyvendino susitarimą su R. A., byloje nėra. Vertindamas tokias nustatytas aplinkybes teismas turėjo A. C. išteisinti BK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes tarpininkų susitarimas, kuris nerealizuotas objektyviais veiksmais, nesudaro nusikaltimo, nustatyto BK 226 straipsnyje, sudėties.
4.2. Visi objektyvūs veiksmai rengiantis padaryti nusikalstamas veikas atliekami tiesiogine tyčia, suvokiant, kad nusikalstama veika bus padaryta, ir to sąmoningai siekiant. Vien asmenų tarpusavio kalbos apie nusikalstamos veikos galimybę, nusikalstamos veikos padarymą negali būti laikomi rengimusi, kad ir kiek intensyviai šiuo klausimu būtų bendraujama. Pirmosios instancijos teismas rengimusi laikė nusikalstamo veikimo plano sudarymą, kuris pasireiškė konspiracinio pobūdžio A. C. ir R. A. bendravimu. Negalima sutikti ir su tuo, kad konspiraciniai veiksmai laikytini nusikalstamo plano sudarymu. Tokie veiksmai nesudaro BK 21 straipsnio 1 dalies požymių. Nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik toks rengimasis, kai kartu realizuojami ir objektyvieji, ir subjektyvieji tokios parengtinės veikos požymiai. Prekyba poveikiu laikoma baigtu nusikaltimu, atlikus vien formalius veiksmus: susitarimą, siūlymą, reikalavimą ar provokavimą. Dažniausiai šie veiksmai laikomi nusikalstamais, kai nurodytos veikos padarytos tarp kyšio davėjo ir gavėjo, o tarp kitų asmenų šie formalūs veiksmai nusikaltimo nesudaro (BK 2 straipsnio 1 dalis).
4.3. Prokuroras kaltinimą apeliacinės instancijos teisme keitė tris kartus, galiausiai nurodydamas, kad A. C. kaltinamas kyšio reikalavimu nenurodant nei vietos, nei datos, nei konkrečios kyšio sumos. Tokie kaltinimo keitimai rodo, kad prokuroras suprasdamas, jog susitarimas tarp R. A. ir A. C. neužtraukia baudžiamosios atsakomybės BK 2 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme, pareiškė kaltinimus A. C. dėl veikos, kuri nebuvo ištirta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, taip prokuroras išplėtė bylos apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 3 dalis). Pateikdamas naują kaltinimą prokuroras nenurodė, kuo jį grindžia, kokie įrodymai patvirtina kaltinimą.
4.4. Kyšio reikalavimas iš V. G. nėra fiksuotas jokiomis techninėmis priemonėmis, nėra jokių duomenų apie V. G. elgesį gavus tokį reikalavimą. Nesant tokių duomenų turėjo būti laikoma, kad kyšio reikalavimo iš viso nebuvo (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalys).
4.5. Byloje esantys pokalbius telefonu fiksuojantys protokolai nėra pakankami įrodinėjant susitarimą arba reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Šie duomenys neatskleidžia tyčios, t. y. psichologinės asmenų nuostatos dėl gauto pasiūlymo. Vien tai, kad asmuo pritaria jam pateiktam pasiūlymui, neįrodo, kad asmuo su gautu pasiūlymu sutinka, taip pat neįrodo, kad jau pasiektas susitarimas veikti bendrai, o juo labiau nusikalstamai. Nors prekyba poveikiu yra formali veika, baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka vien formalaus susitarimo, pažado ar reikalavimo, tačiau užfiksavus vien susitarimo faktą būtina įrodyti, kad asmenys realiai susitarė veikti bendrai nusikalstamai. Taigi turi būti tiriamas asmenų elgesys, turi būti renkami įrodymai, patvirtinantys tokį elgesį, pvz., liudytojų, kuriems žinomas kaltininko elgesys prieš susitarimą ir po jo, parodymai bei kiti duomenys, rodantys, kad asmuo supranta susitarimo esmę ir yra pasirengęs jį vykdyti, pradeda vykdyti teisėtą ar neteisėtą veiklą, ieško pinigų ir kt. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme A. C. tiesioginės tyčios klausimas nebuvo nei tirtas, nei vertintas.
4.6. Pirmosios instancijos teismas nusikaltimu laikė A. C. susitarimą su R. A., kuris realizuotas nebuvo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas vertindamas tuos pačius duomenis priėjo prie išvados, kad nusikaltimas buvo ne tik A. C. ir R. A. susitarimas, bet ir tolesni veiksmai – kyšio pareikalavimas iš V. G..
4.7. V. G. nepavykus tyrimo metu surinkti pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad jis dalyvavo prekyboje poveikiu, buvo pripažintas liudytoju. Byloje nėra duomenų apie jo reakciją, jo interesus, poziciją dėl neva jam išdėstyto reikalavimo. Teismai išvadas dėl to darė vertindami tik vieną šaltinį, t. y. R. A. ir A. C. pokalbius, fiksuotus kriminalinės žvalgybos pagrindu. Taigi neturėdami jokių duomenų apie tai, kad buvo veikiama V. G. naudai, teismai neteisingai nustatė, kad buvo veikiama V. G. naudai ir jo interesais siekiant paveikti LAT teisėjų kolegiją. Byloje nėra duomenų, kad sprendimas buvo palankus V. G..
4.8. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neatkreipė dėmesio į tai, kad A. C. ir V. G. 6 min. trukmės susitikimas prekybos centre „Akropolis“ buvo per trumpas, kad A. C. išdėstytų V. G. visą informaciją, kurią išgirdo iš R. A.. Garso įrašo dėl šio susitikimo nėra, kitų susitikimų turinys byloje visai neatskleistas. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad V. G. ir A. C. buvo sekami, todėl jų susitikimai, jeigu tokie buvo, negalėjo būti nefiksuoti.
4.9. Teismai nevertino, kad A. C. ir V. G. santykiai buvo draugiški, kad A. C. buvo žinoma jo sunki materialinė padėtis, kad V. G. veiksmai buvo kontroliuojami kitoje ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje jis kaltinamas, kurioje buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai, galėję suteikti informacijos apie jo reakciją į bylos išsprendimo variantus LAT, bet tokių duomenų nėra. Nėra duomenų, kad V. G. būtų rinkęs pinigus ar su kuo nors apie tai konsultavęsis, ar būtų atsisakęs mokėti iš jo neva reikalaujamą kokią nors pinigų sumą. Nesant duomenų apie V. G. aktyvumą, negalima teigti, kad iš jo kokia nors forma buvo pareikalauta kyšio ar jis buvo provokuojamas duoti kyšį. Teismas nevertino ir to, kad byloje yra duomenų, jog A. C. jau buvo melavęs R. A. dėl R. R. dalyvavimo prokurorų atrankoje. Tai rodo, kad A. C. ir R. A. bendravimo pobūdis buvo grįstas melavimu vienas kitam. Tai reiškia, kad jų pokalbių turinys ne visada atitinka tikrąsias aplinkybes.
4.10. Teismas neįvertino, kad A. C. prieš susitikimą su V. G. 2012 m. gruodžio 21 d. R. A. pakartojo, kad „tegu jie tarpusavyje aiškinasi“, taip pat siuntė žinutę, iš kurios turinio matyti, kad jis kalba daugiskaita, apie kažkokius žmones, tai reiškia, kad R. A. pageidavimas turėtų būti nukreiptas ne V. G., o kažkokiems tretiesiems asmenims, kurie byloje nenustatyti ir neaiškinti. Nevertindamas šių duomenų teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
4.11. Tame pačiame procese kelis kartus pakeitus kaltinimą, kartu išsaugant galimybę nagrinėti ir pradinį kaltinimą, tampa visiškai neaiškios bylos nagrinėjimo ribos. Tokia situacija naikina BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, sumenkina reikalavimus kaltinamajam aktui pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą bei apriboja apeliacinės instancijos teismo teises bylą nagrinėti laikantis apeliacinio skundo ribų. Tai procesinis neapibrėžtumas, kuris paneigia ikiteisminio tyrimo paskirtį, nes nebereikia tirti ir aiškinti aplinkybių, kadangi prokurorui paliekama teisė keisti kaltinimus pritaikant prie kitų argumentų. Kartu netenka svarbos ir kaltinamasis aktas. Taip pat iškreipiama ir apeliacinio proceso paskirtis, nes teismui keliami reikalavimai, tokie kaip ikiteisminio tyrimo institucijai ar pirmosios instancijos teismui. Prokurorui suteikta teisė kaitalioti kaltinimo aplinkybes ir ji pažeidžia kitų proceso dalyvių teises žinoti kaltinimo ribas (BPK 22 straipsnio 3 dalis).
4.12. Kaltinimas apeliacinės instancijos teisme buvo keičiamas prieš kiekvieną posėdį, todėl tokiomis sąlygomis gynybai buvo neįmanoma pasiruošti. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo pagal tris kaltinimus, turėdamas galimybę priimti nuosprendį ir pagal pradinį kaltinimą, išdėstytą kaltinamajame akte A. C. perduodant į teismą, toks nagrinėjimas pažeidžia BPK 255 straipsnio 1 dalį, 324 straipsnio 6 dalį, nes priimant kaltinimus nebuvo išspręstas įrodymų tyrimo klausimas.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistosios R. A. gynėjo advokato M. Dūdos ir nuteistojo A. C. gynėjo advokato V. Bužinsko kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų laikymosi keičiant kaltinimus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
6. Kasatoriai kelia kaltinimo keitimą reguliuojančių nuostatų (BPK 255, 256 straipsniai) pažeidimo abiejų instancijų teismuose klausimą, teigia, kad dėl daugkartinių kaltinimo keitimų buvo pažeista nuteistųjų R. A. ir A. C. teisė į gynybą (BPK 7, 10, 44 straipsniai). Šie kasatorių argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.
7. Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu nustatyta BPK 44 straipsnyje. Šio straipsnio 7 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė, susijusi su jo pasirengimu gynybai, o konkrečiai, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo, be kita ko, turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai.
8. Nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia ir nustato BPK 255 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis).
9. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Šiame straipsnyje įtvirtina teismo pareiga, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota ar kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie šią galimybę nedelsiant pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams.
10. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-526/2014,
2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, 2K-112-697/2016, 2K-44-648/2016, 2K-42-942/2016, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, 2K-8-696/2016, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Kita vertus, tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (neįspėjus apie tai gynybos) asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-693/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-8-696/2016 ir kt.). Darydamas tokią išvadą teismas vertina viso proceso eigą nuo kaltinamojo akto įteikimo iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kasacinės instancijos teismo praktikoje ne visada pripažįstama, kad nepranešimas apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimo galimybę iš esmės suvaržo kaltinamųjų teisę žinoti, kuo jie yra kaltinami, ir jų galimybę veiksmingai gintis nuo kaltinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-278-788/2018, 2K-142-719/2019).
11. Bylos duomenimis, nuteistųjų R. A. ir A. C. baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal nusikalstamą veiką ir tą veiką nustatantį baudžiamąjį įstatymą, kuris buvo nurodytas kaltinamajame akte, t. y. pagal BK 226 straipsnio 4 dalį (prekyba poveikiu). R. A. buvo kaltinama susitarimu su A. C. ir pažadu per jį (t. y. A. C.) priimti iš V. G. kyšį neva V. A. naudai už tai, kad šis paveiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegiją ir jos priimamą sprendimą taip, kad jis būtų palankus tos bylos nuteistajam V. G., o kartu ir susitarimu su A. C. pareikalauti iš V. G. didesnės negu 250 MGL dydžio kyšį už jų pačių pastangas paveikiant V. A.; A. C. – pažadu ir susitarimu su ja tai padaryti, t. y. pareikalauti iš V. G. sutarto su R. A. dydžio kyšio už V. A. ir jų abiejų veiksmus.
12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. A. susitarė su A. C. ir pažadėjo per jį priimti, o A. C. pažadėjo pareikalauti iš V. G. kyšį neva V. A. naudai už kaltinime nurodytus veiksmus; taip pat susitarė ir veikdami bendrai rengėsi pareikalauti iš V. G. didesnės negu 250 MGL dydžio vertės kyšio už savo pastangas paveikiant V. A., tačiau pinigai iš V. G. nebuvo išreikalauti dėl tyrimo metu nenustatytų, nuo rengimosi dalyvių R. A. ir A. C. valios nepriklausančių aplinkybių. Tokius kaltinamųjų veiksmus pirmosios instancijos teismas įvertino kaip rengimąsi prekiauti poveikiu, pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį.
13. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka. Apeliacinius skundus padavė tiek nuteistųjų gynėjai, tiek ir prokuroras, kuris, be kitų skundo argumentų, prašė pakeisti ir kaltinimą; taip pat teismui padavė analogišką išdėstytam apeliaciniame skunde prašymą (2018 m. birželio 12 d.) pakeisti kaltinime nurodytas faktines bylos aplinkybes, papildydamas jas R. A. ir A. C. inkriminuotos veikos baigtumo momentu – kyšio iš V. G. reikalavimu – dėl ko, anot prokuroro, jie nebuvo kaltinami, t. y. kaltinime nurodant, kad <...> „A. C., vykdydamas bendrai suplanuotą ir parengtą nusikalstamą veiką, susitikimo su V. G., įvykusio 2016 m. gruodžio 21 d., laikotarpiu tarp 13.04 val. ir 13.10 val., p/c „Akropolis“, metu, iš pastarojo už pastangas paveikiant V. A. pareikalavo ne mažesnio nei 15 000 Eur kyšio“. Vėliau apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas dar vienas prokuroro prašymas (2018 m. rugsėjo 21 d.) pakeisti (patikslinti) kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, patikslinant kyšio reikalavimo laiko aplinkybę, t. y. kad „<...> A. C., vykdydamas bendrai suplanuotą ir parengtą nusikalstamą veiką, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau nei 2016 m. gruodžio 21 d., 13.04 val., ir ne vėliau nei 2016 m. gruodžio 22 d., 13.02 val., bendravimo su V. G. metu iš pastarojo už pastangas paveikiant V. A. ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje pareikalavo ne mažesnio nei 15 000 Eur kyšio“. Prokuroro prašymuose nuteistųjų veikos kvalifikavimas pagal BK 226 straipsnio 4 dalį liko toks pat kaip ir kaltinamajame akte.
14. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų turinio matyti, kad apie galimybę, jog R. A. ir A. C. nusikalstama veika, nurodyta BK 266 straipsnio 4 dalyje, gali būti perkvalifikuota kaip rengimasis pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį, kaltinamieji, kaip tai nustato BPK 255 straipsnio 2 dalis, informuoti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šį pažeidimą, įvertino jį kaip neesminį, neturėjusį esminės įtakos kaltinamųjų veiksmingai gynybai. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į bylos eigą apeliacinės instancijos teisme, apeliacinių skundų turinį.
15. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nagrinėjimo teisme dalyviai buvo įspėti apie visas kaltinimo keitimo ir veikos kvalifikavimo galimybes, taip pat, kaip ir nustatyta BPK 256 straipsnio 3 dalyje, kaltinamiesiems ir jų gynėjams buvo išaiškinta jų teisė prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Prokurorui patikslinus kaltinimą dėl kyšio reikalavimo laiko aplinkybės, nagrinėjimo teisme dalyviai apie tai taip pat buvo informuoti; kaltinamieji ir jų gynėjai savo teise prašyti pertraukos pasirengti gynybai šiuo atveju nesinaudojo.
16. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką apeliacinis procesas vis labiau suprantamas ne kaip priimto sprendimo patikrinimas (lot. revisio prioris instantiae), o kaip bylos nagrinėjimas iš naujo (lot. de novo) arba pakartotinai (lot. novum judicium). Baudžiamajame procese apeliacinis bylos nagrinėjimas suprantamas kaip bylos nagrinėjimas iš naujo neperžengiant apeliacinių skundų nustatytų ribų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-696/2017).
17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad R. A. ir A. C. padarė baigtą nusikaltimą, nustatytą BK 226 straipsnio 4 dalyje, konstatuodamas, jog nuteistieji, be tarpusavyje vykusio susitarimo ir R. A. pažado per A. C. priimti, o A. C. pažado pareikalauti iš V. G. kyšio neva V. A. naudai už tai, kad šis paveiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegiją ir jos priimamą sprendimą taip, kad jis būtų palankus tos bylos nuteistajam V. G., susitarimo pareikalauti iš V. G. didesnės negu 250 MGL dydžio vertės kyšio už savo pastangas paveikiant V. A., pareikalavo iš V. G. ne mažesnio kaip 15 000 Eur kyšio.
18. Atsakydama į kasatorių argumentus dėl pažeistų gynybos teisių keičiant kaltinimą teisme išplėstinė teisėjų kolegija vertina viso proceso eigą nuo kaltinamojo akto įteikimo iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Taigi, kaltinamasis aktas R. A. ir A. C. buvo surašytas dėl kaltinimo, nustatyto BK 226 straipsnio 4 dalyje; byla perduota teismui ir nagrinėjama pirmosios instancijos teisme pagal kaltinamajame akte nurodytą veiką, kurios padarymu jie buvo kaltinami, ir tą nusikalstamą veiką nustatantį baudžiamąjį įstatymą; pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems inkriminuotos veikos juridinį vertinimą iš esmės paliko tą patį, patikslindamas tik veikos stadiją; prokuroras apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes, nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti pagal kaltinamajame akte nurodytą baudžiamąjį įstatymą; pateikė atskirus prašymus; apie tokius prokuroro prašymus nuteistieji teismo buvo informuoti, jiems suteikta pertrauka pasiruošti gynybai; be to, apeliacinės instancijos teismas juos įspėjo, kad veika ir jos kvalifikacija gali likti ir pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes (t. y. kaip rengimasis prekiauti poveikiu), ir pagal kaltinamąjį aktą.
19. Atsižvelgdama į baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei jų aiškinimą kasacinėje praktikoje, įvertinusi bylos nagrinėjimo aplinkybes, susijusias su kaltinimo keitimu apeliacinės instancijos teisme, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios instancijos teismas, pakeisdamas nuteistiesiems kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą, BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos nepažeidė. Vien aplinkybė, kad šios instancijos teisme du kartus buvo keičiamas (tikslinamas) kaltinimas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog esmingai buvo pažeista R. A. ir A. C. teisė į gynybą, nes, pagal bylos duomenis, jų gynyba nebuvo kitokia. Nuteistieji visose baudžiamosios bylos stadijose žinojo, dėl kokios veikos padarymo, kokiomis aplinkybėmis jie yra įtariami ir vėliau kaltinami, kokia veika jiems inkriminuojama; žinojo apie prokuroro paduotą apeliacinį skundą, taip pat prašymus, kuriais buvo prašoma pakeisti (patikslinti) kaltinime nurodytas faktines bylos aplinkybes, o jų veikas kvalifikuoti iš esmės taip, kaip buvo nurodyta kaltinamajame akte, nuteistųjų gynėjai taip pat teikė apeliacinius skundus dėl nuteistiesiems perkvalifikuotos veikos. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, gynyba turėjo galimybę ginčyti kaltinimą tiek fakto, tiek ir teisės aspektu.
20. Nuteistojo A. C. gynėjas kaip pažeidimą vertina ir tai, jog prašyme pakeisti (patikslinti) kaltinime nurodytas faktines aplinkybes nebuvo nurodyta kyšio reikalavimo vieta, data ir kyšio suma. Prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą, anot kasatoriaus, išplėtė apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribas; prašyme išdėstytos aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos. Tokie kasacinio skundo teiginiai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrįsti; tiek prokuroro prašyme, tiek ir apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje A. C. inkriminuojamas kyšio reikalavimo iš V. G. laikas ir jo dydis, kiek tai buvo nustatyta bylos medžiaga, yra nurodytas (t. y. ne anksčiau nei 2016 m. gruodžio 21 d. 13.04 val. ir ne vėliau nei 2016 m. gruodžio 22 d. 13.02 val.; reikalaujamo kyšio dydis – ne mažiau kaip 15 000 Eur). Tuo tarpu tai, kad nebuvo nustatyta ir dėl to nenurodyta tiksli pareikalauto iš V. G. kyšio vieta, šiuo konkrečiu atveju esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, jog prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą išplėtė apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo ribas. Kaip minėta, prokuroras tiek apeliaciniu skundu, tiek ir atskirai teikiamais prašymais prašė pakeisti (patikslinti) kaltinime nurodytas faktines bylos aplinkybes. Šios aplinkybės, kaip minėta, proceso dalyviams buvo žinomos ir, priešingai nei teigia kasatorius, teismų ištirtos.
21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios bylos procesinė situacija iš esmės nesuvaržė kaltinamųjų teisės žinoti, kuo jie yra kaltinami, bei jų galimybės veiksmingai gintis nuo kaltinimo, taigi teisės į gynybą nesuvaržė ir teisingo proceso principo nepažeidė.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi
22. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo, ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.
2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016). Vadinasi, teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų.
23. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
24. Kasaciniuose skunduose BPK 20 straipsnio pažeidimas argumentuojamas keliais aspektais. R. A. gynėjas tvirtina, kad nebuvo paneigta nuteistosios versija, jog ji tik manipuliavo ir norėjo pasirodyti prieš A. C., taip pat, kad buvo nustatytas neteisingas ryšys tarp R. A. ir liudytojo V. A.. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, motyvuotai atmetė tokius nuteistosios gynėjo skundo argumentus; išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo su jais nesutikti. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl R. A. ir liudytojo V. A. tarpusavio santykių turinio vertinimo, rėmėsi tiek V. A. parodymais, tiek ir informacija, gauta atlikus neviešo pobūdžio veiksmus (t. y. slaptą sekimą, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, kartu darant pokalbių tarp R. A. ir A. C., tarp R. A. ir V. A. įrašus). Ir nors, kaip matyti iš liudytojo V. A. parodymų, jis nepatyrė konkretaus poveikio dėl Darbo partijos bylos, tačiau patvirtino, kad kiekvieno jo susitikimo su R. A. metu ji rodė suinteresuotumą Darbo partijos byla, domėjosi jos eiga bei V. G. situacija, kitaip tariant, siekė iš jo išgauti vienokio ar kitokio pobūdžio informaciją apie šią bylą. Teismas, išanalizavęs liudytojo V. A. parodymus kitų įrodymų kontekste, padarė motyvuotas išvadas, kad R. A. telefono skambučiai, susitikimai su V. A., vykę prieš jos susitikimus su A. C. ir po jų, atitiko rengiamo nusikaltimo veiksmų planą, veikimo kryptis ir uždavinius, kaip antai R. A. užduotį pasidomėti Darbo partijos byla, ieškoti ryšių su šią bylą nagrinėjančiais teisėjais dėl V. G. palankaus sprendimo toje byloje priėmimo. Nustatytų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismo išvada dėl R. A. veiksmų vertinimo yra logiška ir pagrįsta ir, priešingai nei teigiama jos gynėjo kasaciniame skunde, nėra sureikšminta. Šios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai išdėstė motyvus, kuriais atmetė R. A. versiją dėl to, kad jos elgesys su A. C. iš esmės buvo manipuliacinis žaidimas, nereikšmingos kalbos, kurių pagrindu nieko nebuvo daroma. Nustatytos byloje aplinkybės ne tik paneigia tokius nuteistosios parodymus, bet ir patvirtina aktyvų jos veikimą realizuojant sutartą su A. C. nusikalstamų veiksmų planą.
25. Nepagrįstas kasacinių skundų teiginys, jog byloje nenustatyta nusikalstamos veikos dalyko (kyšio) vertė; nėra šią aplinkybę patvirtinančių objektyvių duomenų. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kyšio vertė nustatyta nepažeidžiant BPK reikalavimų, teismams ištyrus ir įvertinus byloje esančius duomenis (pavyzdžiui, vaizdo ir garso įrašus), atlikus jų loginę analizę. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl R. A. ir A. C. susitarimo pareikalauti iš V. G. ne mažesnio kaip 15 000 Eur dydžio kyšio yra pagrįsta, o R. A. versija dėl 15 000 Lt dydžio sumos skolos, kaip nelogiška, neatitinkanti užfiksuoto R. A. ir A. C. pokalbio turinio, argumentuotai atmesta.
26. Taip pat, kasatorių teigimu, byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie patvirtintų apeliacinės instancijos teismo nustatytą nusikalstamos veikos, t. y. prekybos poveikiu, objektyvųjį požymį – reikalavimą duoti kyšį. Dėl šių kasatorių skundų argumentų išplėstinė teisėjų kolegija pasisakys aiškindama BK 226 straipsnio 4 dalies taikymą.
Dėl BK 226 straipsnio 4 dalies taikymo
27. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas asmens padarytoje veikoje (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir, remiantis įstatymo reikalavimais, įvertintų įrodymų visuma.
28. Pagal BK 226 straipsnio 1 dalį (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo redakcija) atsako tas, kas siekdamas, kad asmuo, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, paveiktų atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus, jam ar trečiajam asmeniui tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. BK 226 straipsnio 4 dalyje nustatyta kvalifikuota prekybos poveikiu sudėtis, t. y. atsakomybė pagal ją kyla tam, kas padarė minėto straipsnio 2 dalyje nustatytus veiksmus, tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjęs ar susitaręs priimti arba reikalavęs ar provokavęs duoti, arba priėmęs didesnės negu 250 MGL vertės kyšį.
29. Įstatymų leidėjo valia kriminalizuoti prekybą poveikiu (tarpininko kyšininkavimą) sietina su Europos Tarybos 1999 m. Europos baudžiamosios teisės konvencija prieš korupciją, kuri įpareigoja prie konvencijos prisijungusias valstybes priimti reikiamus teisės aktus ir imtis priemonių, kad pagal jos nacionalinę teisę baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomi tyčiniai veiksmai bet kuriam asmeniui, kuris teigia arba patvirtina galįs mainais už nepagrįstą atlygį daryti poveikį (12 straipsnis) (Valstybės žinios, 2002, Nr. 23-853). Tokiu kriminalizavimu, be kita ko, siekiama saugoti skaidrumą ir nešališkumą viešųjų institucijų sprendimo priėmimo procese.
30. Prekybos poveikiu sudėtis apima tiek tuos atvejus, kai tarpininkas turi realių galimybių už kyšį paveikti adresatą ir ketina tai padaryti, tiek ir tuos atvejus, kai kyšio davėjas dėl tarpininko galimybių ir (ar) ketinimų paveikti adresatą yra apgaunamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2014).
31. Byloje nustatyta, kad R. A. susitarė su A. C. ir pažadėjo per jį priimti, o A. C. pažadėjo pareikalauti iš V. G. kyšio neva V. A. naudai už tai, jog šis paveiktų Darbo partijos bylą nagrinėjančią teisėjų kolegiją ir jos priimamą sprendimą, kad jis būtų palankus toje byloje nuteistajam V. G.. Taip pat nustatyta, kad R. A. susitarė su A. C., jog šis po jų pokalbio, vykusio 2016 m. gruodžio 21 d., susitiks su V. G. ir iš jo pareikalaus ne mažiau kaip 15 000 Eur, be kita ko, ir už savo pastangas; aptarė, kokiomis užmaskuotomis frazėmis (pavyzdžiui, „žinau, kur yra ružavas moët Kalėdoms“, t. y. „šampanas“) jie bendraus kyšio tema po A. C. pokalbio su V. G..
32. Toks R. A. ir A. C. elgesys, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, neapsiribojo vien nuteistųjų tarpusavio kalbomis. Pavyzdžiui, kaip buvo minėta, R. A. ėmėsi realių veiksmų, t. y. aktyviai ir ne kartą ieškojo kontaktų su kasacinės instancijos teisme nagrinėjamos Darbo partijos bylos teisėjų kolegijos pirmininku V. A., domėjosi nagrinėjamos bylos eiga, tos bylos nuteistojo V. G. situacija ir perspektyva; apie tai A. C. žinojo, nes susitikimų su R. A. metu pastaroji jį informavo apie atliktų veiksmų rezultatus, tariamas ar tikras problemas, neva su V. A. suderintą kyšio dydį ir pan.; be to, gruodžio 21 d., susitikimo su A. C. metu, R. A. akivaizdžiai jam darė spaudimą, kad šis kuo greičiau (šiandien, o blogiausiu atveju rytoj) iš bylos rezultatu suinteresuoto asmens (ar asmenų) sužinotų jo (ar jų) poziciją dėl kyšio davimo.
33. Byloje taip pat nustatyta, kad A. C., vykdydamas susitarimą su R. A., teikė pastarajai tam tikrą informaciją apie savo atliktus veiksmus. Pagal bylos duomenis, 2016 m. gruodžio 21 d., t. y. iš karto po pokalbio su R. A., nuo 13.04 val. iki 13.10 val. A. C. susitiko su V. G.; tą pačią dieną nuo 14.46 val. iki 17.27 val. A. C. su V. G. bendravo mobiliojo ryšio telefonu (tarėsi susitikti), o 17.27 val. susitiko; 2016 m. gruodžio 22 d., laikotarpiu nuo 9.50 val. iki 12.23 val., pastarieji ir toliau bendravo mobiliojo ryšio telefonu, tarėsi susitikti 12.38–12.43 val. Jų pokalbių turinys minėtų susitikimų metu byloje neužfiksuotas. Kita vertus, iš karto po susitikimų su V. G. A. C. R. A. arba siuntė trumpąsias SMS žinutes, arba skambino telefonu, taip informuodamas ją apie savo veiksmus ir jų rezultatus (pavyzdžiui, gruodžio 21 d. 15.30 val. A. C. R. A. išsiuntė trumpąją SMS žinutę: „šampano vis dar ieškau:)“; 17.40 val. po susitikimo su V. G. A. C. paskambino ir pranešė, jog reikiamos informacijos užklausė ir atsakymą turėtų žinoti kitos dienos ryte, ją informuos; R. A. patvirtino, kad jai yra būtinas atsakymas, nes nuo to priklausys tolesni jos veiksmai; gruodžio 22 d. 13.02 val., vėlgi iš karto po kontakto su V. G., A. C. R. A. išsiuntė trumpąją SMS žinutę: „keista, bet ten žmonės nesusikalba, kas turi surasti ir nupirkti tą moët rose:( Gal tegul jie patys ieškosi...“).
34. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis prieš tai minėtu A. C. ir R. A. pokalbio telefonu bei A. C. išsiųstų trumpųjų SMS žinučių R. A. turiniu, padarė išvadą, jog A. C. iš V. G. kyšio pareikalavo. Vertindamas šiuos duomenis kartu su kitais įrodymais (A. C. ir R. A. gruodžio 21 d. pokalbiu, gruodžio 21–22 dienomis užfiksuotais A. C. ir V. G. kontaktais), teismas konstatavo, kad nuteistųjų nusikalstama veika, nurodyta BK 226 straipsnio 4 dalyje, buvo baigta. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta patikimais įrodymais.
35. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad prekybos poveikiu nusikaltimo sudėtis yra formalioji ir šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas už kyšio davėjo pasiūlytą ar pažadėtą arba duotą kyšį pažada šiam jo interesais paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų arba neveiktų. Kaltininko veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės, kam konkrečiai kaltininkas ketino skirti reikalaujamus, provokuojamus duoti ar paimtus pinigus ir ar iš viso ketino tai padaryti, – svarbu, kad kyšio davėjui susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430-746/2015, 2K-120-489/2016, 2K-113-696/2018, 2K-P-58-697/2019). Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad prekybos poveikiu baigtumui būtina nustatyti ne tik vieną iš alternatyvių objektyviųjų požymių, t. y. kaltininko (taip pat ir per tarpininką) duotą pažadą ar susitarimą priimti kyšį arba reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį, ar kyšio priėmimą, bet ir jo (taip pat ir per tarpininką) pažadą kyšio davėjui paveikti BK 226 straipsnyje nurodytus subjektus, kad šie atitinkamai veiktų ar neveikų vykdydami įgaliojimus.
36. Nagrinėjamoje byloje prekybos poveikiu veika būtų laikoma baigta nustačius, kad dėl R. A. ir A. C. valios bei atliktų veiksmų V. G. buvo perduotas jų, kaip tarpininkų, susitarimo turinys, t. y. pažadas per R. A. paveikti teisėjų kolegijos narius, nagrinėjančius Darbo partijos bylą, taip pat reikalavimas potencialiam kyšio davėjui V. G. duoti ne mažesnį kaip 15 000 Eur dydžio kyšį. Tačiau aplinkybė, kad V. G. buvo perduotas nuteistųjų susitarimo turinys, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje objektyviai nenustatyta, pažymint tai, kad aptariama veika, kaip minėta, gali būti padaroma bet kuriuo vienu iš alternatyvių minėto BK straipsnio dispozicijoje nustatytų veiksmų, t. y. kaltininko (taip pat ir per tarpininką) duotu pažadu ar susitarimu priimti kyšį arba reikalavimu ar provokavimu duoti kyšį, arba kyšio priėmimu už, kaip minėta, pažadą kyšio davėjui paveikti įstatyme nurodytus subjektus. Byloje kaip liudytojas apklaustas V. G. (specialiojo liudytojo statusas jam ikiteisminio tyrimo metu panaikintas, nesurinkus duomenų, kad jis aktyviai dalyvavo aptariamoje veikoje) šią aplinkybę nuosekliai neigė, tokios pozicijos laikėsi ir nuteistasis A. C.. Jų pokalbių turinys, kaip minėta, neužfiksuotas. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, vien A. C. ir R. A. pokalbio telefonu bei trumpųjų SMS žinučių turinio nepakanka, kad būtų konstatuotas prekybos poveikiu (BK 226 straipsnio 4 dalis) objektyviojo požymio, t. y. reikalavimo duoti kyšį, buvimas A. C. ir R. A. veikoje. Reikalavimas duoti kyšį – tai žodžiu, raštu, veiksmu informavimas, kad asmens interesai bus patenkinti tik už kyšį. Kyšio reikalavimo formos gali būti įvairios, jo gali būti reikalaujama atvirai, tiesiai ar užmaskuotai ir pan. Be to, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką kyšio reikalavimas gali būti inkriminuojamas tik tais atvejais, kai iniciatyva gauti (duoti) kyšį kyla ne iš kyšio davėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231/2007, 2K-89/2009). Šios įrodinėtinos aplinkybės, taip pat ir tai, kad buvo realizuota būtent reikalavimo, o ne kita alternatyvi BK 226 straipsnio 4 dalyje nustatyta veika, apeliacinės instancijos teismo nepagrįstos. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš kurių analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Kai iš skirtingų byloje pateiktų duomenų gaunama prieštaringa informacija, teismai turi šį prieštaravimą išspręsti ir atsakyti į klausimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos atmesti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019). Atsižvelgiant į tai, iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šalintinas kaip neįrodytas objektyvusis požymis – nuteistojo A. C. reikalavimas V. G. duoti ne mažesnį kaip 15 000 Eur dydžio kyšį. Atitinkamai išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų veiksmai negali būti pagal BK 226 straipsnio 4 dalį vertinami kaip baigta nusikalstama veika. Kita vertus, vadovaujantis apeliacinėje instancijoje apibrėžtomis kaltinimo ribomis, spręstina, ar nuteistųjų veiksmai nelaikytini nutrūkusiais parengtinės nusikalstamos veikos (rengimosi ar pasikėsinimo) stadijoje.
37. Pagal BK 21 straipsnio 1 dalį rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Vadovaujantis kasacinės instancijos teismo praktika, rengimasis padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas savo veiksmais palengvina sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo įgyvendinimą, tačiau jo veiksmuose dar nėra ketinamo įvykdyti nusikaltimo objektyviųjų požymių, nustatytų konkretaus BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Taigi kaltininkas yra nusprendęs, kad tik po atitinkamo pasirengimo, sąlygų sudarymo pradės daryti sumanytą nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345-511/2018, 2K-130-693/2017). Tokie veiksmai, nors jais ir nepradedamas faktinis konkretaus nusikaltimo darymas, laikytini pavojingais, nes būtent jie sudaro lengvinančias sąlygas realizuoti susiformavusį nusikalstamą sumanymą. Rengimasis padaryti nusikaltimą turi būti konkretus. Vien tik tai, kad sumanymas nebuvo realizuotas iki galo, todėl nėra aišku, kokie galėjo būti nusikaltimų rezultatai, neužkerta kelio kaltininkui inkriminuoti rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-345-511/2018). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pašalinus neįrodytą reikalavimo duoti kyšį požymį, byloje nustatyti R. A. ir A. C. veiksmai atitinka rengimąsi padaryti prekybos poveikiu nusikaltimą (BK 21 straipsnio 1 dalis).
38. Spręsdama dėl R. A. ir A. C. veiksmų atitikties rengimosi padaryti nusikaltimą požymiams, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais kasatorių teiginius, kad jų ginamųjų veiksmai atitinka tik tyčios iškėlimo aikštėn požymius, todėl nelaikytini rengimusi padaryti nusikaltimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad tyčios iškėlimas aikštėn – tai tokie kaltininko veiksmai, kuriais jis atskleidžia tretiesiems asmenims savo ketinimą ar apsisprendimą padaryti konkretų nusikaltimą. Šie veiksmai atliekami iki tiesiogiai pradedant daryti nusikaltimą, tačiau jie baudžiamosios teisės požiūriu nėra nusikalstami, todėl yra nebaudžiami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-677/2016). Ir nors, viena vertus, vien tik kaltininko žodžiu išreikštas ketinimas padaryti nusikaltimą (tyčios iškėlimas aikštėn) baudžiamosios teisės požiūriu iš tiesų nėra laikomas nusikalstamu, kita vertus, veiksmai, kurių imamasi sudarant lengvinančias sąlygas padaryti sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, BK 21 straipsnio prasme jau laikytini rengimusi padaryti tokį nusikaltimą. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 21 straipsnio 1 dalyje nenustatytas baigtinis rengimosi veiksmų sąrašas – šių veiksmų pobūdis priklauso nuo ketinamo įvykdyti nusikaltimo ypatumų; dėl konkrečių veiksmų pripažinimo rengimusi sprendžiama įvertinus, ar jie sudaro nusikaltimo padarymą lengvinančias sąlygas. Byloje nustatyta, kad R. A. kartu su A. C., veikdami kaip bendrininkai, keleto susitikimų metu (pagal bylos duomenis, nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d.) aptarinėjo galimo nusikaltimo planą, derino kiekvieno iš jų veiksmų kryptį, nustatė reikalaujamo kyšio dydį, sprendė, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo variantas V. G. būtų palankiausias, analizavo, kurie teisėjai galimai prieinami kontaktui dėl derybų užmegzti. Be to, pasiskirstę užduotimis, ėmėsi veiksmų, kuriais realiai buvo sudaromos sąlygos įgyvendinti nusikalstamą sumanymą: R. A. skambino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui V. A., kuris buvo juos dominančią bylą nagrinėjančios kolegijos pirmininkas, susitikimų su juo metu teiravosi apie Darbo partijos bylos eigą; A. C. tuo tarpu ieškojo ryšio su V. G.; po kiekvieno iš susitikimų R. A. ir A. C. vienas kitam teikdavo informaciją apie pasiektus tikrus ar tariamus jų veiksmų rezultatus. Byloje konstatuoti konkretūs į nusikalstamo sumanymo įgyvendinimą nukreipti R. A. ir A. C. veiksmai, šių veiksmų pobūdis ir intensyvumas neleidžia jų laikyti tik tyčios iškėlimu aikštėn. R. A. ir A. C. nustatyti išoriškai pasireiškę aktyvūs veiksmai BK 21 straipsnio 1 dalies prasme pripažintini veikimo plano sudarymu siekiant prekiauti poveikiu, todėl laikytini nusikalstamais.
39. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atmeta nuteistųjų gynėjų teiginius, kad R. A. ir A. C. savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką. BK 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Išvada dėl savanoriško atsisakymo gali būti padaryta, jei sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo priėmė savanoriškai, o ne susidūręs su neįveikiamomis ar sunkiai įveikiamomis aplinkybėmis (kliūtimis), neleidžiančiomis pabaigti pradėtą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-391/2005, 2K-360/2013, 2K-7-788/2015,
2K-345-511/2018). Pagal bylos duomenis (t. y. neviešo pobūdžio veiksmais užfiksuotus pokalbius, SMS žinučių turinį), klausimas dėl kyšio gavimo R. A. buvo aktualus, iki A. C. pranešė, kad realizuoti jų nusikalstamą sumanymą nėra galimybės dėl nepalankių jiems kitų asmenų veiksmų (1 t., b. l. 51–53). Jokių konkrečių veiksmų dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką, bylos duomenimis, nesiėmė ir A. C.. Priešingai, kaip minėta, byloje yra nustatyti aktyvūs ir į nusikalstamo sumanymo realizavimą nukreipti nuolat tarpusavyje derinti veiksmai. Tai, kad prekybos poveikiu baigtumui nebuvo nustatytas reikalavimo duoti kyšį požymis, nėra ta aplinkybė, kuri leistų A. C., taip pat R. A. veiksmus pripažinti savanorišku atsisakymu nutraukti tarpusavyje suderintus ir atliktus prekybos poveikiu rengimosi veiksmus.
40. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstu nuteistojo A. C. gynėjo kasacinio skundo teiginį, kad A. C. turi būti išteisintas BK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes tarpininkų susitarimas, jei jis nerealizuojamas objektyviais veiksmais, nesudaro nusikaltimo, nurodyto BK 226 straipsnyje, sudėties, o kartu ir nelaikytinas įstatymo uždrausta veika BK 2 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė BK 226 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta tarpininkui, veikiančiam tarp suinteresuoto asmens ir atitinkamos institucijos, įstaigos ar organizacijos, valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens tam, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad R. A. su A. C. BK 226 straipsnio 4 dalies prasme veikė būtent kaip tarpininkai: vienas jų turėjo derinti veiksmus su galimu kyšio davėju, o kitas – atitinkamai veikti surandant ryšį su asmeniu, kuris galėtų paveikti sprendimą priimančius teisėjus, siekiant palankaus kyšio davėjui sprendimo priėmimo. Siekdami naudos sau R. A. ir A. C. buvo minėto nusikalstamo susitarimo iniciatoriai ir veiksmų plano kūrėjai. Nors tokiais veiksmais, kaip konstatuota anksčiau, nebuvo pradėti realizuoti BK 226 straipsnio 4 dalyje nustatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai, jie laikytini baudžiamojo įstatymo uždrausta pavojinga veika, nes, kaip minėta, atitinka rengimosi padaryti prekybą poveikiu požymius (BK 21 straipsnio 1 dalis ir 226 straipsnio 4 dalis); kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, šiuos rengimosi veiksmus, veikdami būtent kaip tarpininkai, atliko R. A. ir A. C..
41. Perkvalifikavus R. A. ir A. C. nusikalstamą veiką iš BK 226 straipsnio 4 dalies į BK 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį, spręstinas ir bausmės jiems paskyrimo klausimas. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nustatyti BK 54 straipsnyje. BK 57 straipsnis nustato, kad bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. Išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama bausmės skyrimo R. A. ir A. C. klausimą, atsižvelgia į tai, kad jų nusikalstami veiksmai, kuriuos įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai, nutrūko rengimosi stadijoje; įvertina kitas apeliacinės instancijos teismo nustatytas ir skundžiamame nuosprendyje aptartas aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę (R. A. neteista, administracine tvarka nebausta, turi šeimą; A. C. taip pat neteistas, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus; nusikalstamą veiką nuteistieji padarė veikdami bendrininkų grupe, ką teismas įvertino kaip jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, taip pat siekdami pasipelnyti; lengvinančių jų atsakomybę aplinkybių byloje nenustatyta ir kt.), taip pat įstatymo teismui nustatytas ribas nagrinėjant kasacinę bylą (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Vertindama visumą minėtų aplinkybių, taip pat rengimosi veiksmų pobūdį, kiekvieno iš bendrininkų nustatytą skirtingą veiksmų aktyvumą, išplėstinė teisėjų kolegija R. A. ir A. C. parenka apeliacinės instancijos teismo jiems nustatytas laisvės atėmimo bausmes, nekeisdama bausmių dydžio, BK 75 straipsnio pagrindu atidėdama teismo nustatytam terminui ir sąlygomis jų vykdymą. R. A. taip pat skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, nustatyta BK 682 straipsnyje, t. y. draudimas dirbti valstybės tarnyboje.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendį pakeisti.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teismo nustatytą aplinkybę, kad A. C., vykdydamas bendrai suplanuotą ir parengtą nusikalstamą veiką, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau nei 2016 m. gruodžio 21 d. 13.04 val. ir ne vėliau nei 2016 m. gruodžio 22 d. 13.02 val. vykusių susitikimų su V. G. metu, iš pastarojo už pastangas paveikiant V. A. pareikalavo ne mažesnio kaip 15 000 Eur dydžio kyšio.
R. A. nusikalstamą veiką iš BK 226 straipsnio 4 dalies perkvalifikuoti į BK 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį ir paskirti jai laisvės atėmimą trejiems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams ir įpareigoti R. A. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 682 straipsniu, R. A. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje dvejiems metams.
A. C. nusikalstamą veiką iš BK 226 straipsnio 4 dalies perkvalifikuoti į BK 21 straipsnio 1 dalį ir 226 straipsnio 4 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams ir įpareigoti A. C. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už Lietuvos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.