Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo Nr. X-296 1 ir 2 straipsnių pakeitimo ir papildymo trečiuoju1 skirsniu įstatymo projekto Nr. XIIP-3442
2016 m. rugsėjo 15 d. Nr. 920
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. SV-S-1589 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo Nr. X-296 1 ir 2 straipsnių pakeitimo ir papildymo trečiuoju1 skirsniu įstatymo projekto Nr. XIIP-3442 (toliau – įstatymo projektas) tikslui – teikti pagalbą smurtinių nusikaltimų aukoms, tačiau siūlyti įstatymo projekto nesvarstyti dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad įstatymo projekto tikslas – „ginti fizinius asmenis, nukentėjusius nuo smurtinių nusikaltimų, kurie dėl žalos visuomenei priskiriami prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, greitai reaguoti į atsiradusią grėsmę, taikyti prevencines poveikio priemones, teikti tinkamą pagalbą bei imtis prevencinio pobūdžio priemonių. Siekiant projekto tikslo, siūloma nustatyti teisinius mechanizmus, jų taikymą ir pagalbą nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų subjektams, apibrėžti sąvokas.“ Tačiau šiems tikslams siekti nurodytas netinkamas teisinio reguliavimo pagrindas – pasirinkta pakeisti ir papildyti ne tą teisės aktą. Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas (toliau – Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas) yra specialusis įstatymas, nustatantis smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo iš valstybės lėšų mechanizmą. Kaip rodo šio įstatymo pavadinimas, tikslai ir nuostatų turinys, jis neskirtas reguliuoti su kompensacijomis nesusijusiems klausimams, pavyzdžiui, smurtinio nusikalstamumo prevencijos, pagalbos ir apsaugos priemonių smurtinių nusikaltimų aukoms ir panašiai. Nors įstatymo projekte ir siūloma išplėsti Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo reguliavimo sritį ir nustatyti „valstybės garantuojamos pagalbos asmenims, nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų, gaires“, tačiau tai būtų nenuoseklus, Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo paskirčiai ir struktūrai svetimas įterpinys. Siekiant reguliuoti prevencijos, pagalbos ir paramos smurtinių nusikaltimų aukoms klausimus, turėtų būti pasirinktas kitas teisės aktas, pavyzdžiui, parengtas naujas atskiras įstatymas arba plečiama Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas) reguliavimo sritis, arba šie klausimai galėtų būti reguliuojami ne įstatymu, o kitais teisės aktais, pavyzdžiui, Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. XII-1682 „Dėl Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programos patvirtinimo“ (toliau – Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programa), ir jos įgyvendinimo priemonėmis.
2. Įstatymo projekto 2 ir 3 straipsnių nuostatos iš esmės tapačios Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2, 8, 9, 10 straipsnių nuostatoms, todėl sukuriama kolizija tarp šių dviejų teisės aktų ir smurto artimoje aplinkoje atveju tampa neaišku, kuris įstatymas turėtų būti taikomas.
3. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad „priėmus teikiamą projektą, galiojančių teisės aktų pakeisti ar panaikinti nereikės“, tačiau taip pat siūloma Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai per 3 mėnesius nuo įstatymo priėmimo dienos pateikti Lietuvos Respublikos Seimui įstatymų, susijusių su priimto įstatymo įgyvendinimu, pakeitimų projektus ir iki šio įstatymo įsigaliojimo (po 6 mėnesių nuo įstatymo priėmimo dienos) priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Būtina pažymėti, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalimi, kartu su įstatymo projektu rengėjai turėtų pateikti ir kitų Lietuvos Respublikos Seimo priimamų teisės aktų projektus dėl galiojančių teisės aktų pakeitimo ar pripažinimo netekusiais galios, kuriuos būtina priimti, priėmus teikiamą projektą, taip pat prireikus – ir šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektą. Taigi susiję įstatymų projektai turėtų būti parengti ir svarstomi Lietuvos Respublikos Seime kartu.
Įstatymo projekte nustatytas pavedimas Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinti ilgalaikę valstybinę pagalbos asmenims, nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų, teikimo ir finansavimo programą neturėtų būti vertinamas kaip savitikslis veiksmas problemai spręsti, nes nauja programa problemos iš esmės nespręstų, tik didintų administracinę naštą. Prioritetas turėtų būti teikiamas nusikalstamumo prevencijai, siekiant mažinti nusikalstamų veikų, kaip numatyta Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programoje, taip pat jau galiojančių dokumentų, pavyzdžiui, Valstybinės smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims 2014–2020 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 485 „Dėl Valstybinės smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims 2014–2020 metų programos patvirtinimo“, įgyvendinimui, o ne naujų strateginio planavimo dokumentų rengimui, nes šių dokumentų Lietuvos Respublikos Vyriausybė kryptingai siekia mažinti.
4. Būtina paminėti, kad pagalbos, paramos ir apsaugos smurtinių nusikaltimų aukoms priemones nustato ir kiti teisės aktai, pavyzdžiui: Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) nustato nukentėjusiojo specialių apsaugos poreikių vertinimą, visiško ar dalinio anonimiškumo suteikimą, kitų procesinių apsaugos garantijų taikymą; Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas apibrėžia pagrindines apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones, kurios gali būti taikomos ir nukentėjusiesiems ir jų šeimos nariams, nustato jų skyrimo pagrindus ir tvarką; Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas) nustatyta teisė nukentėjusiems dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo bylose gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas; Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas apibrėžia socialinių paslaugų sampratą, tikslus ir rūšis, reglamentuoja socialinių paslaugų valdymą, skyrimą ir teikimą socialinės rizikos asmenims, kuriems priskiriami psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą patyrę asmenys, dėl to iš dalies ar visiškai netekę gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Be to, aktualioms nusikalstamų veikų kategorijoms ir pažeidžiamiausioms nusikaltimų aukų grupėms valstybėje skiriama daugiau dėmesio, pavyzdžiui: Baudžiamojo proceso kodeksas ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, kai advokato (įgaliotojo atstovo) dalyvavimas baudžiamojoje byloje yra būtinas užtikrinant atstovavimą nepilnamečių vaikų, nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų žmogaus sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai, dorovei ir kitose baudžiamosiose bylose, interesams; nuo 2002 metų kasmet planuojamos, finansuojamos ir vykdomos prekybos žmonėmis prevencijos, kontrolės ir pagalbos aukoms priemonės; Vaiko gerovės 2016–2018 metų veiksmų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. A1-132 „Dėl Vaiko gerovės 2016–2018 metų veiksmų plano patvirtinimo“, be kita ko, nurodomos paslaugos ir priemonės, skirtos nuo smurto nukentėjusiems vaikams, ir taip toliau.
Be to, iš įstatymo projekto neaišku, ar rengėjai siūlo steigti naują specializuotos kompleksinės pagalbos centrų nuo smurtinių nusikaltimų nukentėjusiems asmenims tinklą, ar ketinama išplėsti jau veikiančių specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, teikiančių pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims, funkcijas. Siekiant suteikti tinkamą pagalbą visoms smurtinių nusikaltimų aukoms, svarbu atsižvelgti į šiuo metu teikiamos specializuotos kompleksinės pagalbos nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims specifiškumą, todėl veikiančių specializuotos kompleksinės pagalbos centrų funkcijų išplėtimas siekiant padėti visoms smurtinių nusikaltimų aukoms gali iškreipti specializuotos pagalbos nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims teikimo sistemą ir neduoti siekiamo rezultato teikiant pagalbą kitoms smurtinių nusikaltimų aukoms.
Taigi siekiant tobulinti pagalbą visoms smurtinių nusikaltimų aukoms pirmiau reikėtų išanalizuoti esamos pagalbos infrastruktūros pritaikymo ir naudojimo galimybes, valstybės, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo ryšius, veiklos apimtį, žmogiškuosius ir finansinius išteklius, tam tikrų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas šiais klausimais.
5. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad „priėmus teikiamą įstatymą papildomų valstybės biudžeto lėšų nereikės“, tačiau įstatymo projekte nustatyta, kad turės būti steigiami specializuotos pagalbos centrai, kurie visiems nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų asmenims teiks ar bent pasiūlys specializuotą kompleksinę pagalbą, taip pat kad savivaldybių institucijos ir nevyriausybinės organizacijos įstatymų nustatyta tvarka teiks ir įgyvendins ilgalaikės pagalbos paslaugas. Taigi įstatymui įgyvendinti neišvengiamai reikės papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.
Verta paminėti, kad Valstybinės smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims 2014–2020 metų programos įgyvendinimo 2014–2016 metų veiksmų planui, patvirtintam Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. A1-462 „Dėl Valstybinės smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo nukentėjusiems asmenims 2014–2020 metų programos įgyvendinimo 2014–2016 metų veiksmų plano patvirtinimo“, įgyvendinti 2016 metais prireiks, išankstiniais skaičiavimais, beveik 700 tūkst. eurų, o Specializuotų pagalbos centrų programai, patvirtintai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. A1-534/V-1072/1V-931 „Dėl Specializuotos pagalbos centrų programos patvirtinimo“, įgyvendinti 2011–2015 metais prireikė 3 900 tūkst. eurų. Kadangi Lietuvoje per metus vidutiniškai registruojama apie 13,5 tūkst. asmenų, patiriančių fizinį smurtą, seksualinę ar psichologinę prievartą, iš kurių 5,5 tūkst. asmenų smurtą ar prievartą patyrė artimoje aplinkoje (Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenys), įstatymo projekto nuostatoms dėl pagalbos nuo smurto ne artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto kasmet papildomai reikėtų dar 1 000–1 500 tūkst. eurų. Tikslesnis lėšų poreikis galėtų būti nustatytas tik atlikus šio nutarimo 4 punkte nurodytą analizę.
Būtina pažymėti, kad 2017 metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai iš esmės suplanuoti ir skirti papildomų lėšų siūlomoms įstatymo projekto nuostatoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė nematytų galimybių. Be to, papildomiems Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimams suplanuoti reikėtų daugiau nei siūlomų 6 mėnesių, per kuriuos įsigaliotų įstatymas.
6. Įstatymo projekte siūloma ilgalaikę valstybinę pagalbos teikimo ir finansavimo programą finansuoti ne iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, o iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo (toliau – Fondas) lėšų. Vadovaujantis Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 12 straipsniu, specialiosios Fondo programos lėšas, be Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, taip pat sudaro teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į Fondą ir pagal šį įstatymą regreso (atgręžtinio reikalavimo) teise išieškotos lėšos. Tačiau Fondo iš šių dviejų šaltinių gaunamų lėšų jau šiuo metu nepakanka bent kiek didesnei daliai Fondo išlaidų padengti. Pavyzdžiui, 2015 metais Fondas smurtiniais nusikaltimais padarytai žalai kompensuoti išmokėjo 980,5 tūkst. eurų, o į Fondą įmokėta 187 tūkst. eurų. Į Fondą regreso (atgręžtinio reikalavimo) teise pavyksta grąžinti tik apie 2 procentus išmokėtų lėšų. Be to, 2009 metais pakeitus Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymą – išplėtus smurtinių nusikaltimų, kuriais padaryta žala kompensuojama, sąrašą ir padidinus mokamas kompensacijas, išmokamų kompensacijų suma išaugo apie dvylika kartų. Fondo veiklai reikia vis daugiau Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų: 2013 metais skirta 615 tūkst. eurų, 2014 metais – 817,5 tūkst. eurų, 2015 metais – 998,4 tūkst. eurų, 2016 metais – 1 002 tūkst. eurų. Taigi Fondo turimų lėšų nepakaktų įstatymo projekte nurodytoms veikloms finansuoti, todėl siūlomai ilgalaikei valstybinei pagalbos teikimo ir finansavimo programai įgyvendinti turėtų būti skirta papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.