LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO
MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL Žemės, maisto ūkio, žuvininkystės ir kaimo plėtroS MOKSLINIŲ TYRIMŲ IR EKSPERIMENTINĖS PLĖTROS 2015–2020 METŲ PROGRAMOS
PATVIRTINIMO
2014 m. spalio 16 d. Nr. 3D-745
Vilnius
Siekdama įgyvendinti nuoseklią su žemės, maisto ūkio, žuvininkystės ir kaimo plėtros politika suderintą mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros sistemą,
t v i r t i n u Žemės, maisto ūkio, žuvininkystės ir kaimo plėtros mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros 2015–2020 metų programą (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro
2014 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 3D-745
ŽEMĖS, MAISTO ŪKIO, ŽUVININKYSTĖS IR KAIMO PLĖTROS MOKSLINIŲ TYRIMŲ IR EKSPERIMENTINĖS PLĖTROS 2015–2020 METŲ PROGRAMA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Žemės, maisto ūkio, žuvininkystės ir kaimo plėtros mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros 2015–2020 metų programa (toliau – Programa) parengta atsižvelgiant į Valstybės pažangos strategiją „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. XI-2015 „Dėl valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ patvirtinimo“, 2014–2020 metų nacionalinę pažangos programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1482 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos patvirtinimo“, Lietuvos inovacijų plėtros 2014–2020 metų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1281 „Dėl Lietuvos inovacijų plėtros 2014–2020 metų programos patvirtinimo“, Valstybinę studijų, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros 2013–2020 metų plėtros programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Valstybinės studijų, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros 2013–2020 metų plėtros programos patvirtinimo“, Nacionalinę 2014–2020 metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 1162 „Dėl Nacionalinės 2014–2020 metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programos patvirtinimo“, Europos Komisijos 2010 m. kovo 3 d. komunikatą „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (KOM (2010) 2020 galutinis) (toliau – strategija „Europa 2020“), Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. reglamentą (ES) Nr. 1291/2013, kuriuo sukuriama bendroji mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Horizontas 2020“ (2014–2020 m.) ir panaikinamas Sprendimas Nr. 1982/2006/EB (OL 2013 L347, p.104).
II. PROGRAMOS TIKSLAS, UŽDAVINYS, ĮGYVENDINIMO KRYPTYS, VERTINIMO KRITERIJAI
3. Programos tikslas – įgyvendinti nuoseklią žemės, maisto ūkio, žuvininkystės ir kaimo plėtros MTEP sistemą, siekiant plėtoti modernų, dinamišką, konkurencingą žemės ir maisto ūkį bei tolygią ekonominę ir socialinę veiklą.
4. Programos uždavinys – orientuojant MTEP į šalies ūkio, verslo ir visuomenės poreikius, plėtoti kryptingus kompleksinius tyrimus, kuriant naujus metodus, procesus ir technologijas.
5. XXI amžius – labai sparčios technologijų, ekonomikos ir klimato kaitos amžius. Todėl būtina greitai reaguoti į permainas, išnaudoti visas galimybes ir keistis prisitaikant prie pokyčių. Lietuvos žemdirbių ir kitų kaimo gyventojų kuriamas visuomenės gyvenimas ir ekonomika turi būti pagrįsti principais, leidžiančiais drąsiai sutikti naujus iššūkius.
6. Europos Komisijos parengtoje strategijoje „Europa 2020“ iškelti trys vienas kitą papildantys prioritetai: pažangus augimas – žiniomis ir inovacijomis pagrįsto ūkio vystymas; tvarus augimas – tausiau išteklius naudojančio, ekologiškesnio ir konkurencingesnio ūkio skatinimas; integracinis augimas – didelio užimtumo ūkio, kuriame užtikrinta socialinė ir teritorinė sanglauda, skatinimas.
7. Su strategija „Europa 2020“ suderinti ir paramos kaimo plėtrai 2014–2020 metams prioritetai: skatinti žinių perteikimą ir inovacijas žemės ūkyje, miškininkystėje ir kaimo vietovėse; didinti ūkių gyvybingumą ir visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumą visuose regionuose, taip pat skatinti inovacines ūkių technologijas ir tvarų miškų valdymą; skatinti maisto tiekimo grandinės organizavimą, įskaitant žemės ūkio produktų perdirbimą ir rinkodarą, gyvūnų gerovę ir rizikos valdymą žemės ūkyje; skatinti efektyvų išteklių naudojimą ir remti perėjimą prie klimato kaitai atsparios mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos žemės ūkio, maisto ir miškininkystės sektoriuose.
8. Lietuvos ekonomikos pagrindas ir siekiamybė – didelės pridėtinės vertės produktų gamyba ir paslaugos. Ypač daug dėmesio reikėtų skirti naujoms perspektyvioms sritims, kurios ateityje galėtų lemti šalies gerovę: draugiškoms aplinkai technologijoms, ateities energetikai, kūrybinei industrijai, sveikatingumui.
9. Šiems Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) prioritetams ir siekiams įgyvendinti reikalingi įvairūs moksliniai tyrimai, savo rezultatais galintys pagrįsti tvarią žemės, maisto ūkio ir žuvininkystės produkcijos gamybą, švaresnę ir darnesnę aplinką. Būtina tinkamai nustatyti MTEP kryptis ir prioritetus, sutelkti Lietuvos mokslinį potencialą, koncentruoti žmogiškuosius ir finansinius išteklius žemės ūkiui svarbiems klausimams spręsti. Pagrįsta mokslinių tyrimų ir inovacijų plėtra gali labai prisidėti užtikrinant žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą, ekonominę ir socialinę pažangą. Naujausios mokslinių tyrimų žinios ir technologijos turi būti prieinamos ūkininkams, žemės ūkio ir kitų sričių įmonėms bei konsultacinėms tarnyboms.
10. Atsižvelgiant į pirmiau išvardytus poreikius, Programą tikslinga įgyvendinti šiomis kryptimis:
11. Agrarinės aplinkosaugos uždaviniai yra orientuoti į visos aplinkos, ypač vandens, dirvožemio, oro geros kokybės palaikymą ir turtingos bioįvairovės užtikrinimą, todėl pagrindinis agrarinės aplinkosaugos taikomųjų tyrimų dėmesys turėtų būti sutelktas į tausų gamtos išteklių valdymą, bioįvairovės, kraštovaizdžio, ekosistemų išsaugojimą, žemės ūkio sektoriaus pasirengimą spręsti klimato kaitos keliamas problemas ir išlaikyti žemės, kurioje ūkininkaujama, gamybos pajėgumą. Ne mažiau svarbus neigiamo žemės ūkio poveikio aplinkai mažinimas. Žemės ūkis yra atsakingas už dalies maistingųjų medžiagų – azoto, fosforo – išplovimą į vandens telkinius (ežerus, upes ir gruntinius vandenis) ir galiausiai į Baltijos jūrą. Žemės ūkio veikla (žemės dirbimas, tręšimas, dirvožemio bei augalinės dangos pažeidimai) tiesiogiai skatina atmosferos šiltnamio efektą sukeliančių dujų (azoto oksido, anglies dioksido, metano) (toliau – ŠESD) emisijas. Todėl svarbu moksliškai ištirti ir pagrįsti aplinkai nekenksmingus žemės ūkio gamybos būdus, galinčius sumažinti maisto medžiagų išsiplovimo srautus per gruntinius vandenis į Baltijos jūrą, įvertinti ŠESD emisijų dydį ir riziką bei pasirinkti alternatyvias, švelninančias klimato kaitą agroekosistemų tvarkymo priemones. Lietuvoje trūksta kompleksinių mokslinių tyrimų, kurie galėtų įvertinti, kaip įvairūs ūkininkavimo būdai veikia ekosistemos komponentų kokybę ir kokį turi poveikį bioįvairovei. Inovacijos, moksliniai tyrimai turėtų užimti svarbią vietą siekiant išspręsti aplinkosaugos, produktyvumo ir išteklius tausojančios gamybos plėtojimo uždavinius – žemdirbiai ir kiti kaimo gyventojai turėtų būti nuolat mokomi, siekiant plėsti jų žinias, didinti gebėjimus dirbti rinkos sąlygomis, skatinti aktyvų bendruomeninių problemų sprendimą.
11.1. Agrarinės aplinkosaugos taikomuosius mokslinius tyrimus būtų tikslinga atlikti pagal šias temas:
11.1.1. ekologinis žemės ūkis (uždarojo ciklo ekologinis žemės ūkio gamybos būdas; ūkininkavimas pagal žemės ūkio našumo balus);
11.1.2. eutrofikacija (vandens žydėjimas) (ekosistemų pokyčių tyrimai, eutrofikacijos prognozė ir prevencija; žemės naudmenų ir koncentruotos taršos šaltinių pokyčių atskiruose regionuose ir upių bei kitų vandens telkinių baseinuose įvertinimas; nuotolinių tyrimų taikymas eutrofikacijos vertinimui);
11.1.3. augalinės ir gyvūninės žaliavos kokybės tyrimai (ekologinės ir įprastinės žemės ūkio gamybos būdu užaugintos augalinės ir gyvūninės maisto, pašarinės ir perdirbimui skirtos žaliavos kokybės palyginamieji tyrimai);
11.1.4. geriamasis vanduo agrarinės aplinkos zonose (vandenviečių sanitarinių zonų įrengimas; šachtinių šulinių įrengimas ir apsauga);
11.1.5. medžiagos ir produktai, leidžiami naudoti ekologinėje žemės ūkio gamyboje (trąšų ir dirvos gerinimo bei augalų apsaugos produktų poveikis agroekosistemai ir augalinei produkcijai);
11.1.6. klimato kaita (žemės ūkio veiklos poveikio klimato kaitai mažinimas; anglies balanso optimizavimas agroekosistemose);
11.1.7. žaliojo tinklo formavimas (agrarinės veiklos priemonių (ekologinių, cheminių) poveikis gerinant žaliųjų plotų (sodo bendrijų, apsauginių juostų, želdinių ir kt.) tinklą, agroekosistemų bioįvairovę ir žmogaus aplinkos kokybę);
12. Mokslo tyrimo darbai ir jais remiantis parengtos inovacijos stimuliuoja augalininkystės plėtrą. Tobulėjantis žemės ūkio technikos, chemijos ir kitų agrotechninio serviso dalių progresas nuolat reikalauja naujų, didesnio tikslumo žinių apie augalų auginimą ir aplinką, kurioje auga augalai, naujų augalų genotipų, geriau atitinkančių pramonės, aplinkos ir ekonomikos reikalavimus. Koncentruojantis ir modernėjant ūkiams, svarbu kuo daugiau atpiginti produkcijos gamybą, didinti derlingumą, taikyti precizinę agrotechniką. Didinant sveikatingumo ir gamtos švaros reikalavimus, išlieka svarbūs natūralaus augalų atsparumo žalingiems organizmams tyrimai, maksimaliai saugaus ir minimalaus cheminių preparatų vartojimo analizė. Visada aktualus taupaus gamtinių resursų naudojimo klausimas, galimybė su mažiau išteklių gauti didesnę naudą augintojams ir valstybei, stabilus kasmetinis derlius, išvengiant nepalankių augimo sąlygų nuostolių ir didinant dirvožemių potencialų biopajėgumą, taip pat nacionalinių konkurencingų augalų veislių kūrimas.
12.1. Augalininkystės taikomuosius mokslinius tyrimus tikslinga atlikti pagal šias temas:
12.1.1. agrotechnika (dirvos paruošimas; pasėlių priežiūra; dirvožemio kokybės nustatymas, pagerinimas; sėjomaina ir kt.);
12.1.2. augalų apsauga (žolinių ir sumedėjusių augalų ligų sukėlėjų, kenkėjų ir piktžolių vystymosi biologija; agrotechninių, biologinių ir cheminių priemonių naudojimas; integruota augalų apsauga ir kt.);
12.1.3. augalų mityba (dirvožemio savybių kompleksiniai tyrimai; augalų mitybos makro/mikroelementais dėsningumai; tręšimo mineralinėmis ir organinėmis trąšomis optimizavimas; maisto medžiagų balansas);
12.1.4. žolininkystė (žolinių augalų panaudojimas pašarų gamybai, bioenergetikai, apželdinimui; pievų ir ganyklų įrengimas ir naudojimas; daugiamečių žolių auginimas sėklai);
12.1.5. augalų genetika, sėklininkystė ir selekcija (ūkiškai vertingų augalų genetinių išteklių kaupimas, saugojimas ir palaikymas; augalų veislių, pritaikytų vietos sąlygoms ir specializuotiems rinkos poreikiams, kūrimas ir plėtra; sėklinės medžiagos kokybės palaikymo ir gerinimo tyrimai);
13. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme ir Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 789 „Dėl Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijos patvirtinimo“, numatyta, kad atsinaujinančių energijos išteklių dalis, palyginti su šalies bendru galutiniu energijos suvartojimu, 2008 metais sudariusi 15,3 procento, 2020 metais sudarytų ne mažiau kaip 23 procentus. Ieškoti alternatyvų bioenergetikoje skatina brangstantys ištekliai, priklausomybė nuo iškastinio kuro. Užsibrėžtam siekiui įgyvendinti svarbu kuo efektyviau panaudoti atliekas, aplinkai nekenksmingus produktus ir metodus bei šalutinius gamybos produktus. Viena iš alternatyvų – biodujų gamyba ir naudojimas. Lietuvoje biodujų gamybos žaliavų potencialas didelis, todėl moksliniai tyrimai aktualūs siekiant parinkti optimalius šalutinių produktų ir atliekų kiekius, didinančius biodujų išeigą. Biodujas naudojant kaip biodegalus transportui, galima sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir padidinti atsinaujinančių išteklių dalį transporto sektoriuje. Išlieka aktualus neigiamo biodyzelino gamybos poveikio maisto sektoriui mažinimas – ieškomos ir tiriamos alternatyvios žaliavos jo gamybai, potencialiai išnaudojant naujų rūšių aliejinguosius augalus, įvairias riebalines atliekas ir maistui netinkamas žaliavas. Europos Komisija ragina palaipsniui diegti antrosios kartos biodegalų, savo savybėmis labai panašių į mineralinius, gamybą iš nemaistinių žaliavų, tad tokie tyrimai ne tik aktualūs, bet ir nauji. Atsinaujinančių ir vietinių energijos išteklių – biomasės, biokuro – gamybos ir naudojimo plėtra yra vienas iš pagrindinių Lietuvos energetikos tikslų, tad svarbūs gamybos būdų, leidžiančių sumažinti kietojo biokuro savikainą, racionaliai panaudojant atliekas ir šalutinius produktus, tyrimai. Dalį biokurui gauti reikalingos biomasės, gaunamos iš žemės ūkio augalų, galėtų pakeisti biomasė, gaunama iš vandens augalų – dumblių, kurie, priklausomai nuo ląstelėse kaupiamų medžiagų, gali būti naudojami skirtingoms biokuro rūšims gauti: biodyzelinui, bioetanoliui, biovandeniliui ar biodujoms.
13.1. Bioenergetikos taikomuosius mokslinius tyrimus būtų tikslinga atlikti pagal šias temas:
13.1.1. biodyzelinas (naujų rūšių aliejingųjų sėklų, atliekinių aliejų ir riebalų panaudojimas skystųjų biodegalų gamybai; gamybos proceso tyrimai; gauto produkto kokybės nustatymas);
13.1.3. kietasis biokuras (įvairių atliekų ir šalutinių produktų panaudojimas granulių ir briketų gamyboje; jų savybių tyrimai);
14. Gyvulininkystės sektorius yra reikšmingas aprūpinant Lietuvos vartotojus įvairiais maisto produktais bei svarbus Lietuvos eksporto šaltinis. Šio sektoriaus plėtrai šalyje yra palankios gamtinės sąlygos, susiformavusios gyvulių auginimo tradicijos, sukaupta patirtis, tačiau pastaraisiais metais atsiskleidė tam tikrų neigiamų tendencijų – mažėjantis gyvulių skaičius, neracionali ūkių struktūra rodo, kad mažėja suinteresuotumas plėtoti gyvulininkystę. Inovacijų taikymą gyvulininkystėje skatina ne tik konkurencija, bet ir šiam sektoriui būdingų problemų sprendimų paieška – moksliniai tyrimai, naujų ir pažangių technologijų diegimas gali būti svarbiausias veiksnys siekiant gyvulininkystės plėtros. Produktyvumo didinimas, modernių gyvulių šėrimo ir laikymo technologijų taikymas leidžia sumažinti sąnaudas gyvulininkystės ūkiuose, padidinti konkurencingumą, padėti išspręsti taršos problemas ir sukurti papildomą pridėtinę vertę. Daug dėmesio turėtų būti skiriama gyvulininkystės produktų kokybei, nes aukštesnė produkcijos kokybė yra vienas iš tam tikrą pranašumą rinkoje suteikiančių veiksnių, taip pat gyvūnų reprodukcijai, genetinių išteklių potencialo palaikymui ir išsaugojimui.
14.1. Gyvulininkystės taikomuosius mokslinius tyrimus tikslinga atlikti pagal šias temas:
14.1.1. gyvūnų veisimas ir genetiniai tyrimai (genetinių selekcijos metodų tobulinimas; funkcinių požymių (produktyvumo, produkcijos kokybės, ilgaamžiškumo, rezistentiškumo, tešmens sveikatos ir kt.) gerinimas; gyvūnų potencialių galimybių gerinimas ir veisimo schemų optimizavimas; gyvūnų genetinių išteklių saugojimas ir kaupimas bei platesnio panaudojimo būdų paieška);
14.1.2. gyvūninės kilmės produkcijos kokybė (gyvūninės produkcijos kokybės gerinimas; įvairių veiksnių įtakos produkcijos kokybei nustatymas; saugios produkcijos gamybos schemų kūrimas; naujos kokybės gyvūninių žaliavų kūrimas);
14.1.4. pašarų gamyba ir gyvūnų mityba (aukštos kokybės pašarų gamybos technologijų tobulinimas; gyvūnų mitybos pilnavertiškumo ir pašarų konversijos gerinimas; naujų pašarinių žaliavų, biotechnologijos produktų panaudojimas virškinamumo gerinimui);
14.1.5. gyvūnų reprodukcija (gyvulių spermos kokybės tyrimai, patelių nevaisingumo priežasčių tyrimai, spermos šaldymo metodų ir sėklinimo technologijų tobulinimas, gyvulių bandų reprodukcijos organizavimas ir valdymas);
14.1.6. gyvūnų gerovė ir aplinkos apsauga (gyvūnų gerovės ir auginimo aplinkos optimizavimas; agresyvios aplinkos poveikis gyvulininkystės pastatų konstrukcijų patikimumui; ekologiškų statybinių medžiagų panaudojimo gyvulininkystės pastatų statyboje efektyvumo tyrimai; gyvūnų gerovės indikatorių tyrimai ir adaptavimas ūkio sąlygomis; technologinių procesų optimizavimas siekiant sumažinti teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas; mėšlo šalinimo ir kaupimo technologijų tobulinimas);
15. Ūkio sektoriai skirtingai reaguoja į aplinkos pokyčius. Žemės ūkis yra vienas jautriausių ir labiausiai klimato kaitos pažeidžiamų sektorių, kuriam svarbu kuo greičiau prisitaikyti. Oro temperatūra ir drėgmės kiekis dažniausiai lemia augalų vegetacijos ir vystymosi tarpsnių trukmę, todėl svarbu ištirti dirvožemio drėgmės kaitos įtaką įvairių žemės ūkio augalų derlingumui. Perteklinei drėgmei pašalinti būtina melioracija – sausinimas. Sausinamų dirvožemių vandens režimas yra vienas iš dirvožemio derlingumo rodiklių, valdomų hidrotechninėmis ir agrotechninėmis priemonėmis. Moksliniai tyrimai šiomis kryptimis padėtų įvairius žemės ūkio augalus auginantiems ūkininkams tausiai ir darniai naudoti visus turimus – vandens, dirvožemio, technikos – išteklius. Taip pat labai svarbi aplinkosaugos problema – vandens eutrofikacija, kurią sukelia fosforas, išplaunamas iš tręšiamų žemdirbystės laukų. Naujų ištirtų fosforo sulaikymo priemonių taikymas leistų sumažinti fosforo patekimą iš žemės ūkio plotų į paviršinius vandens telkinius ir taip pat sumažintų Baltijos jūros taršą.
Žemėtvarkos srityje siekiant efektyvaus žemės išteklių planavimo ir subalansuoto valdymo – žemdirbystei tinkamų plotų išsaugojimo ir atkūrimo, kaimo teritorijų ir miestelių optimalios infrastruktūros išplanavimo – svarbu visos šalies mastu ištirti žemės išteklius, panaudojant naujausią žemės vertinimo ir erdvinio geoinformacinių duomenų nustatymo medžiagą.
15.1. Hidrotechnikos ir žemėtvarkos taikomuosius mokslinius tyrimus būtų tikslinga atlikti pagal šias temas:
15.1.1. dirvožemio drėgmės režimo prognozės (dirvos drėgmės režimo ir galimų pokyčių poveikio žemės ūkio augalams, žemės dirbimo technologijoms, dirvožemio struktūros pokyčiams ir žemės ūkio technikos pravažumui modeliavimas ir prognozavimas galimų klimato kaitos pokyčių fone);
15.1.2. melioracijos sistemos (dėl klimato kaitos besikeičiančių hidrometeorologinių sąlygų ir sausinimo sistemų susidėvėjimo įtaka įvairių tipų drenuotuose dirvožemiuose vykstantiems procesams ir šių procesų poveikis derlingumui);
15.1.3. melioracijos sistemų priežiūra (reguliuotų upelių ir griovių savireguliacijos procesų tyrimai siekiant pritaikyti juos vagų stabilumo padidinimui ir priežiūros išlaidų sumažinimui; nuotolinių tyrimo metodų adaptavimas operatyviai nustatant drenažo gedimus);
15.1.4. žemės naudojimo optimizavimas (aerofotografavimo technologijų plėtra siekiant žemės naudmenų optimalaus išdėstymo; erdvinės analizės metodų taikymas kompleksiškai vertinant bei optimizuojant žemės ūkio gamybos ir ekosistemų tvarumo bei gyvybingumo parametrus);
15.1.5. nuotekų utilizavimo inžinerija (uždaro ciklo lokalinių nuotekų utilizavimo iki galo išgaunant ir panaudojant energiją sistemų kūrimas; gamtinių savivalos procesų taikymas kompleksiškai tvarkant fermų nuotekas);
15.1.6. taršos prevencija (gamtosauginių ir inžinerinių priemonių, mažinančių fosforo patekimą į vandens šaltinius, tyrimai);
16. Kaimas yra svarbi ir neatsiejama šalies bei kiekvieno jos regiono ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis, etninės kultūros židinys ir erdvė rekreacijai. Kaimo vietovėse kylančios problemos ir uždaviniai sprendžiami pasitelkus ES kaimo plėtros politiką, kuria, atsižvelgiant į strategiją „Europa 2020“ ir bendrosios žemės ūkio politikos (toliau – BŽŪP) tikslus, siekiama didinti žemės ūkio konkurencingumą, užtikrinti tvarų gamtos išteklių valdymą, klimato politikos veiksmus, subalansuotą teritorinę kaimo ekonomikos ir bendruomenių plėtrą, taip pat kurti darbo vietas ir jas išlaikyti.
Žemės ūkio ir kaimo plėtros politika yra įgyvendinama įvairiomis priemonėmis, kurios yra bendros, ir neatsižvelgiama į konkrečius kaimo vietovės plėtros ypatumus ar turimą potencialą. Kaimo vietovės nėra homogeniškos, todėl kyla mokslinių tyrimų, nagrinėjančių kaimo vietovių tipologiją, konkrečių politikos priemonių nustatymą pagal šių vietovių ekonominį vystymąsi, poreikis.
Vieningos ekonominės erdvės išsiplėtimas ir ES rinkos reguliavimo bei paramos priemonės suteikė galimybę didinti lietuviškos produkcijos eksportą. Todėl svarbi Lietuvos žemės ūkio produktų perdirbimo, gamybos ir rinkų raidos, struktūros keitimosi, gyvybingumo ir konkurencingumo, palyginti su kitomis ES šalių įmonėmis, analizė, produktų rinkodaros silpnųjų ir stipriųjų pusių tyrimas, gamybos ir realizavimo krypčių numatymas. Aktualu ištirti žemdirbių gamintojų organizacijų ir jų asociacijų vaidmenį stiprinant žemdirbių rinkos galią maisto grandinėje, didinant jiems tenkančios realizuojamos produkcijos pridėtinės vertės dalį.
Viena iš paskutiniuoju metu atsiradusių maisto vartojimo tendencijų – aukštos pridėtinės vertės, ekologiškų, vietos maisto produktų paklausos didėjimas. Pirmenybės teikimas tokiems maisto produktams yra labai svarbus siekiant tvarios maisto gamybos, todėl klausimais, susijusiais su jų gamybos ir vartojimo skatinimu, plačiai diskutuoja mokslininkai ir politikos formuotojai – svarbu ištirti šių produktų tvarumo, konkurencingumo sąlygas ir tinkamą rinkos plėtros strategiją. Lietuva ne tik apsirūpina daugeliu maisto produktų, bet nemažai jų eksportuoja. Mūsų šalyje žemės ūkio gamyba dar nėra tokia intensyvi, kaip senosiose ES šalyse, tad intensyvinimo galimybės yra didesnės. Todėl reikėtų įvertinti, ar žemės ūkio tolesnis intensyvinimas, siekiant ekonominės naudos, nepakenks šios ir ateinančių kartų gyvenimo kokybei, nustatyti atitinkančias tvarios plėtros reikalavimus ir jų neatitinkančias žemės ūkio gamybos intensyvinimo kryptis, kad vykdant valstybės politiką būtų galima skatinti tvarias ir riboti sukeliančias neigiamas pasekmes.
BŽŪP reforma siekiama palaipsniui atsisakyti pirmojo ramsčio, skirto ūkių pajamoms palaikyti ir produkcijos gamybai remti, paramą nukreipiant į antrojo ramsčio priemones, t. y. kaimo plėtrai ir viešųjų gėrybių teikimui skatinti. Viešųjų gėrybių teikimas lemia didesnius ūkinės veiklos kaštus, todėl valstybės parama žemės ūkiui bei darniai kaimo plėtrai yra būtina. Darnaus vystymosi požiūriu ekonomiškai efektyviau remti aplinkosaugines technologijas ir ūkininkavimo būdus nei leisti lėšas suprastėjusiems gamtiniams ištekliams atkurti. Tiesioginių išmokų už viešąsias gėrybes sistema, jos galimi rezultatai ir poveikiai, perėjimo prie tokios sistemos modeliai moksliniuose tyrimuose yra nauji ir mažai išanalizuoti.
Darbo vietų išlaikymas ir kūrimas kaimo vietovėse – yra vienas iš svarbiausių uždavinių įgyvendinant ES ir Lietuvos kaimo plėtros politikos strategines nuostatas. Reikalingas tyrimas apie darbo vietų kūrimo kaimo vietovėse potencialą ir jo vertinimą, t. y. kiek ir kokių darbo vietų kaimo vietovėse būtų galima sukurti efektyviai panaudojant turimus vietos išteklius.
16.1. Kaimo plėtros taikomuosius mokslinius tyrimus būtų tikslinga atlikti pagal šias temas:
16.1.1. žinių kaupimas ir sklaida žemės, maisto ūkyje bei kaimo vietovėse (tarptautinės ir ES žemės ūkio politikos priemonių ekonominio ir socialinio poveikio vertinimas; ūkiuose ir kaimo vietovėse sukuriamos pridėtinės vertės didinimas, inovacijų agrariniame sektoriuje sistemos diegimo būdai ir priemonės; inovacijų skleidėjų kvalifikacijos tobulinimo bei ūkio ir kitų kaimo plėtros subjektų gerosios patirties tyrimai; LEADER metodo kaimo vietovėse įgyvendinimo rezultatyvumo vertinimas ir jo didinimas; kaimo vietovių įvaizdžio formavimo priemonės);
16.1.2. žemės ūkio bei alternatyviosios veiklos konkurencingumas, ūkių gyvybingumas ir perspektyvumas (žemės ūkio ir kitų kaimo subjektų bendradarbiavimo ir kooperacijos plėtra; žemės ir maisto ūkio subjektų ekonominio gyvybingumo ir konkurencingumo stebėsena bei vertinimas; naujų investavimo, finansavimo ir verslo organizavimo formų, įtraukiant bendruomenines ir kitas nevyriausybines organizacijas kaimo vietovėse, tyrimai; žemės ūkio ir alternatyviojo verslo rizikos veiksnių nustatymas, rizikos vertinimas ir valdymo būdų bei priemonių parinkimas; kaimo turizmo paslaugų diversifikacija ir rinkodara);
16.1.3. tvarios, konkurencingos ir atsakingos maisto grandinės organizavimas (žemės ūkio ir maisto produktų tiesioginių pardavimų ir gamintojų integracijos į maisto tiekimo grandinę skatinimas bei atsakomybės didinimas; didelės pridėtinės vertės, ekologiškų ir kitų maisto produktų konkurencingumas; žemės ūkio ir maisto produktų vartotojų nuomonių tyrimai; racionalus žemės ūkio ir maisto produktų gamybos intensyvinimas bei kokybės didinimas maisto ir ne maisto produktų grandinėje; tvaria maisto produktų gamyba pagrįsto verslo skatinimo priemonių pagrindimas; alternatyvių maisto tiekimo grandinių formavimas, rinkų paieška);
16.1.4. ekosistemų, priklausomų nuo žemės ūkio ir miškininkystės, išsaugojimas ir stiprinimas (žaliosios ekonomikos verslininkystė ir atsinaujinančių išteklių naudojimas; žemės ūkio aplinkos biologinės įvairovės išsaugojimas ir stiprinimas; įvairių ekosistemų tipų ir jų paslaugų kokybės skirtingose kaimo vietovėse nustatymas ir vertinimas);
16.1.5. efektyvus ir tausus išteklių naudojimas bei perėjimas prie mažiau taršios ekonomikos žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose (darnios atsinaujinančių biologinių medžiagų ir energijos gamybos, perdirbimo ir panaudojimo rinkodarinis bei ekonominis pagrindimas; racionalių žemės ūkio ir maisto gamybos intensyvinimo krypčių ekonominis, socialinis ir aplinkosauginis pagrindimas, tausaus išteklių naudojimo skatinimas žemės ūkio ir maisto produktų gamyboje; viešųjų gėrybių kaimo vietovėse kūrimo skatinimo principai, būdai ir atlygio už jų kūrimą nustatymas);
16.1.6. darbo vietų kūrimo potencialo didinimas ir kaimo vietovių darni plėtra (gyventojų gyvenimo kokybė kaimo vietovėse bei kaimo ir miesto socialinės-ekonominės sąveikos; kaimo vietovių tapatumo (identiteto) ir įvaizdžio vertinimas; kaimo gyventojų užimtumo ir darbo vietų gyvybingumo bei ūkinės veiklos diversifikavimo tyrimai; kliūčių, trukdančių įdiegti socialines inovacijas kaimo vietovėse, nustatymas ir gerosios praktikos sklaida; žemės ūkio ir kaimo plėtros krypčių, siekiant tipizuoti kaimo vietoves ir jų plėtros potencialą, nustatymas bei įvertinimas; vietos ekonomikos plėtros modelių formavimas skirtingų tipų kaimo vietovėse; socialinės infrastruktūros plėtros modeliavimas skirtingo tipo kaimo vietovėse).
17. Sparčiai besikeičianti visuomenė kelia naujus reikalavimus žaliavų ir maisto produktų kokybei, saugai bei jų gamybos būdo poveikiui aplinkai. Kadangi šių dienų mitybos racione dominuoja „chemizuoti“ maisto produktai, jų skurdi maistinė vertė sudaro prielaidas civilizacijos ligoms plisti. Maisto žaliavos ir produktai yra ne tik žmogaus mitybos, bet ir nepageidaujamų cheminių medžiagų bei mikroorganizmų šaltinis, todėl labai svarbu formuoti aiškų ir teisingą požiūrį į mitybą ir aprūpinti gyventojus geros kokybės maisto produktais. Iškyla būtinybė moksliškai vertinti maisto sudėtį, maisto komponentų funkcionalumą, kiekybinius ir kokybinius pokyčius, vykstančius jame technologinių procesų ir saugojimo metu, taikyti naujausius maisto mokslo ir technologijos principus, leisiančius tinkamai užtikrinti tradicinių maisto produktų kokybės gerinimą, naujų funkcionaliųjų maisto gaminių sukūrimą, saugaus ir sveiko maisto pasiūlą vartotojams.
17.1. Maisto ūkio taikomuosius mokslinius tyrimus būtų tikslinga atlikti pagal šias temas:
17.1.1. biotinių ir abiotinių veiksnių įtaka bioaktyviųjų komponentų stabilumui augalinėje žaliavoje;
17.1.3. produktų maistinės vertės gerinimas, praturtinant juos žmogaus mitybai/sveikatai būtinais elementais;
17.1.4. inovatyvios technologijos (inovatyvios technologijos naujų, didesnės pridėtinės vertės ir nišinių produktų kūrimui);
17.1.5. nauji produktai (naujų biologiškai vertingų vaisių, uogų, daržovių, vaistažolių ir kt. produktų kūrimas, jų maistinės vertės ir biocheminės sudėties nustatymas);
17.1.6. tausojanti gamyba (perdirbimo šalutinių produktų panaudojimas beatliekinei gamybai, naujų produktų kūrimui);
17.1.7. biologiškai aktyvūs komponentai (biologiškai aktyvių komponentų augalinėje žaliavoje identifikavimas ir jų išskyrimo bei panaudojimo galimybių tyrimas);
17.1.9. „bemielės“ duonos rauginimo mikroorganizmų sudėtis duonos pusgaminiuose ir gatavuose kepiniuose;
18. Kiekviena šalis sodininkystę ir daržininkystę plėtoja atsižvelgdama į savo regiono klimatines, ekonomines sąlygas ir nuo seno nusistovėjusias tradicijas. Aktuali šiandienos problema – nesubalansuota, per gausi žmonių mityba, lemianti nutukusių žmonių skaičiaus didėjimą, širdies, alerginių ir kitokio pobūdžio ligų plitimą. Dėl to svarbus kuo gausesnis natūralių ir biologiškai vertingų medžiagų, kurių gausu vaisiuose, uogose, daržovėse, vartojimas. Reikia siekti ne tik kuo geriau aprūpinti savo šalies gyventojus vietoje išaugintais vaisiais ir daržovėmis, bet ir plačiau išplėtoti šviežios bei perdirbtos vaisių ir daržovių produkcijos eksportą. Todėl išlieka pakankamai didelis šiuolaikinius rinkos reikalavimus atitinkančios, konkurencingos, aplinką tausojančios verslinės ir mėgėjų sodininkystės ir modernios daržininkystės plėtotės, sodo ir daržo augalų apsaugos, aukštos kokybės produktų tiekimo rinkai klausimų sprendimo, vaisių ir daržovių prekinio paruošimo, laikymo bei perdirbimo technologijų tobulinimo MTEP poreikis.
18.1. Sodininkystės ir daržininkystės taikomuosius mokslinius tyrimus būtų tikslinga atlikti pagal šias temas:
18.1.1. sodininkystė (sodų agrotechnika, augimo ir derėjimo bei derliaus nuėmimo laiko optimizavimas; pramečiavimo pašalinimas; priemonių komplekso uogų ir vaisių kokybei užtikrinti sudarymas);
18.1.2. sodų augalų veislės ir poskiepiai (genetinės medžiagos tyrimas ir palaikymas; vietinėms sąlygoms adaptuotų veislių kūrimas ir introdukcija bei veislių – poskiepių derinių tyrimas; optimalių derinių atranka; sodų konstrukcijos);
18.1.3. sodo ir daržo augalų apsauga (augalų ligų ir kenkėjų, cheminių ir kitų priemonių panaudojimo tyrimai; integruotos augalų apsaugos sistemos kūrimas ir tobulinimas, maža apimtimi auginamiems augalams taikomų biopreparatų ir pesticidų registraciniai tyrimai);
18.1.4. uoginių augalų veislių kūrimas ir auginimas (tinkamiausių šalies sąlygoms veislių kūrimas ir atranka; auginimo technologijų elementų tyrimai ir optimizavimas; veislių tyrimai ir parinkimas);
18.1.5. daržininkystė (daržo, prieskoninių ir vaistinių augalų technologinių elementų tyrimas ir optimizavimas; veislių kūrimas ir parinkimas; mineralinės mitybos optimizavimas; ekologinio auginimo technologijos);
18.1.6. vaisių ir daržovių laikymas (vaisių ir daržovių biocheminės sudėties ir fizikinių savybių pokyčiai laikymo metu; vaisų ir daržovių laikymo modifikuotoje, kontroliuojamoje ir ultra žemo deguonies kiekio atmosferoje parametrų modeliavimas ir optimizavimas; aktyvių vaisių ir daržovių pakuočių tyrimai ir optimizavimas).
19. Vienas svarbiausių veterinarijos tikslų – greitai ir tiksliai nustatyti gyvūnų susirgimų priežastis, rekomenduoti tinkamas kovos priemones, kurios užkirstų kelią ligoms plisti ir sumažintų galimus ekonominius nuostolius. Rimti ligų protrūkiai daro ūkininkams, visuomenei, ekonomikai didžiulį neigiamą poveikį. Europoje šiuo metu labai akcentuojama užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų gyvūnų ligų stebėsena, siekiama rinkai tiekti kuo saugesnį maistą. Todėl veterinarijos srityje ūkiams aktualiausi ir reikalingiausi moksliniai tyrimai bei pagrįstos mokslininkų rekomendacijos dėl gyvūnų užkrečiamųjų ir neužkrečiamųjų ligų, gyvūnų gerovės, maisto grandinės saugos ir kokybės užtikrinimo. Tai susiję su didėjančiu konkurencingumu, verslo plėtros perspektyvomis, produkcijos kokybės gerinimu.
19.1. Veterinarijos taikomuosius mokslinius tyrimus būtų tikslinga atlikti pagal šias temas:
19.1.1. gyvūnų užkrečiamosios ligos (gyvūnų užkrečiamųjų ligų prevencija, diagnostika bei jų likvidavimo priemonės);
19.1.2. gyvūnų neužkrečiamosios ligos (ūkinių gyvūnų ligų diagnostika, gydymas bei priemonės produkcijos kiekybei ir kokybei gerinti);
19.1.3. smulkiųjų gyvūnų ligos (smulkiųjų gyvūnų ligų diagnozavimas, gydymas, laikymo sąlygos ir gerovė);
19.1.4. biologiškai aktyvūs komponentai (gyvūninių funkcionaliųjų produktų kūrimas ir maistinės vertės didinimas);
20. Atsižvelgiant į Europos šalių ir Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros perspektyvas, žemės ūkio inžinerinių sistemų, technikos modernėjimą, robotų naudojimą maisto gamybos procesuose neabejotinai kyla nauji poreikiai žemės ūkio moksliniams tyrimams. Norint pagausinti kultūrinių žemės ūkio augalų derlių, pagerinti gyvulių laikymo sąlygas, didinti karvių ilgaamžiškumą, mažinti energijos sąnaudas ir aplinkos taršą gyvulininkystėje, būtina ieškoti naujų būdų, kaip optimizuoti žemės ūkio gamybos technologinius procesus. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas aplinką ir išteklius tausojančioms žemės ūkio inžinerijos inovacijoms, kuriomis ūkiuose būtų diegiami sprendimai, leidžiantys mažinti gamtinių išteklių sąnaudas, neigiamą poveikį žmonėms, gyvūnams, aplinkai bei klimato kaitai, užtikrintų našią ir saugią žemės ūkio produktų gamybą, perdirbimą, laikymą ir naudojimą. Tokių inžinerinių sprendimų diegimas į žemės ūkio gamybą yra sudėtingas procesas, reikalaujantis daug mokslinių žinių ir eksperimentinių taikomųjų tyrimų.
20.1. Žemės ūkio inžinerijos taikomuosius mokslinius tyrimus būtų tikslinga atlikti pagal šias temas:
20.1.1. augalininkystės inžinerija (žemės dirbimo, sėjos, sodinimo, pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo ir kitų mašinų inžineriniai sprendimai; darbo laiko ir energijos sąnaudų mažinimas);
20.1.2. pašarų ruošimo inžinerija (pjovimo, smulkinimo, presavimo, krovimo, transportavimo, džiovinimo, laikymo ir kiti inžineriniai sprendimai; darbo laiko ir energijos sąnaudų mažinimas);
20.1.3. gyvulininkystės inžinerija (mažaatliekinė gamyba; aplinkos taršos ir energijos sąnaudų mažinimas; organinių atliekų surinkimas ir panaudojimas; automatizavimas-robotizavimas; palankių gyvuliams sąlygų sukūrimas; technologinių procesų kontrolė ir valdymas);
20.1.4. tiksliojo ūkininkavimo inžinerija (automatinis mašinų vairavimas; palydovinės sistemos diegimas dirvos ruošimo, sėjos, tręšimo, purškimo, derliaus nuėmimo mašinose; ISOBUS sistema; dirvožemyje esančių medžiagų, tręšimo ir purškimo žemėlapiai);
20.1.5. biomasės paruošimo energetinėms reikmėms inžinerija (energetinių augalų auginimo, nuėmimo, smulkinimo, džiovinimo, laikymo, granuliavimo, briketavimo, transportavimo, deginimo ir kiti inžineriniai tyrimai);
21. Plėtojant žuvininkystės sektorių labai svarbus žuvų išteklių tausojimas ir atkūrimas. Tausiam žuvų išteklių naudojimui turi įtakos žvejybos reglamentavimo priemonių, ypač pagrįstų žvejybos įrankių selektyvumu ir efektyvumu, nustatymas. Kad žuvų išteklių atkūrimas šalies vandens telkiniuose būtų racionalus, būtina nustatyti optimalias žuvų įveisimo normas, įveisiamų žuvų rūšinę sudėtį bei periodiškumą atsižvelgiant į konkretaus vandens telkinio ekologinę talpą, žuvų populiacijų būklę, žuvivaisą vykdyti atsižvelgiant į vandens telkinių suskirstymą pagal žuvininkystės vystymo kryptis, esamą ar prognozuojamą jų naudojimo intensyvumą verslinei, mėgėjų ar limituotai žvejybai. Perteklinė žuvivaisa ar įveisimas tų žuvų rūšių, kurios dėl netinkamų aplinkos sąlygų negali telkinyje natūraliai veistis, dažnai neduoda norimo efekto, todėl išlieka svarbūs tokie tyrimai, kurie susiję su vandens telkinių geros ekologinės būklės palaikymu, žuvų išteklių būklės vertinimu, taip pat tausios verslinės ir mėgėjų žvejybos reglamentavimo priemonių nustatymu. Šalyje yra visos galimybės šiuolaikinei uždarųjų sistemų akvakultūrai plėtoti. Tam tikslui reikėtų koordinuoti įvairių krypčių akvakultūros plėtrą, skleisti ir diegti naujas mokslo idėjas bei patirtį, teikti konsultacijas, vykdyti bandomuosius demonstracinius projektus. Ne mažiau svarbus racionalus žuvininkystės produktų, taip pat ir antrinių žaliavų, panaudojimo galimybių išplėtimas.
21.1. Žuvininkystės taikomuosius mokslinius tyrimus būtų tikslinga atlikti pagal šias temas:
22. Programos įgyvendinimo vertinimo kriterijai:
| Vertinimo kriterijai |
Mato vnt. |
Faktinės reikšmės 2013 m. |
2020 m. |
| 1. Vykdytų MTEP projektų skaičius |
vnt. |
45 |
50 |
| 2. Sukurtų naujų augalų veislių skaičius per metus |
vnt. |
6 |
5 |
| 3. Parengtų mokslinių informacinių straipsnių mokslo populiarinimo žurnaluose, periodinėje spaudoje skaičius |
vnt. |
60 |
65 |
| 4. Vykdytų mokslo žinių ir inovacijų sklaidos priemonių (parodomųjų bandymų) skaičius per metus |
vnt. |
219 |
180 |
| 5. Remtų inovacijų populiarinimo renginių ir kitų informacinių iniciatyvų (konkursai, parodos, konferencijos, seminarai, televizijos ir radijo laidos, leidiniai, kt.) skaičius per metus |
vnt. |
100 |
110 |
III. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS
23. Programos įgyvendinimą koordinuoja ir jos vykdymo stebėseną atlieka Žemės ūkio ministerija. Įgyvendinant Programą dalyvauja Žemės ūkio ministerija, žemės ūkio mokslo ir studijų institucijos.