LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL DIDŽIOSIOS KUOLINGOS (NUMENIUS ARQUATA)
APSAUGOS PLAnO PATVIRTINIMO
2017 m. liepos 11 d. Nr. D1-595
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 „Dėl Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 3 punktu,
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2017 m. liepos d. įsakymu Nr. D1-595
DIDŽIOSIOS KUOLINGOS (NUMENIUS ARQUATA) APSAUGOS PLANAS
I SKYRIUS
DIDŽIOSIOS KUOLINGOS, joS populiacijos, buveinės aprašymas
Didžiosios kuolingos apibūdinimas
1. Didžioji kuolinga (Numenius arquata L.) priklauso paukščių (Aves) klasei, sėjikinių (Charadriiformes) būriui, tilvikinių (Scolopacidae) šeimai, kuolingų (Numenius) genčiai. Tai didžiausias sėjikinių būrio paukštis, perintis Lietuvoje, kurio kūno ilgis 50–60 cm, snapo ilgis 10–15 cm, ištiestų sparnų mostas siekia 80–100 cm. Didžioji kuolinga sveria apie 0,5–0,9 kg. Patelės didesnės ir sunkesnės už patinus. Didžiosios kuolingos kūno danga pilkai ruda, neryškiai dryžuota, antuodegis ir dalis nugaros balti, snapas ilgas, lenktas žemyn. Patino ir patelės išvaizda panaši, tik patino snapas šiek tiek trumpesnis.
Didžiosios kuolingos buveinės aprašymas
2. Lietuvoje didžiosios kuolingos perėjimo buveinių ištirtumo lygis yra pakankamas, nors labai detalių buveinių tyrimų šalies mastu nebuvo atlikta.
Didžioji kuolinga įsikuria didelėse atvirose, nelabai klampiose pelkėse, šlapiose pievose, ganyklose. Paprastai didžioji kuolinga laikoma didelių atvirų aukštapelkių paukščiu. Be aukštapelkių taip pat įsikuria nedidelėse pelkutėse, apsuptose agrarinio kraštovaizdžio. Tai daugiau būdinga kalvoto reljefo regionuose. Taip pat paskutiniuoju metu stebimas didžiųjų kuolingų plitimas į šlapias pievas arba ganyklas. Tačiau daugeliu atvejų, renkantis buveinę, galioja keletas taisyklių: teritorija turi būti pakankamai atvira ir šlapia. Aukštapelkėms sausėjant ar jas dirbtinai nusausinus, paspartėja pelkės užaugimas medžiais, sumažindamas atvirus plynių plotus, taip pat įsigali krūmokšniai (viržiai, gailiai, vaivorai ir kt.) ir nebelieka klampynių, kurios svarbios jauniklių auginimo periodu. Žemapelkių užaugimas krūmais ir medžiais taip pat turi neigiamos įtakos didžiosioms kuolingoms. Pavieniai nedideli medžiai ir krūmai gali būti toleruojami, bet svarbu, kad vietovė nepradėtų vertis į mišką ar ištisinį krūmyną. Aukšti medžiai atviroje vietoje taip pat nėra toleruotini. Ant jų mėgsta tupėti varniniai ir plėšrieji paukščiai, taip sukeldami stresą didžiosioms kuolingoms. Kuolingos, sukdamos lizdą, nuo stambesnių medžių atsitraukia bent 100 metrų spinduliu. Jei buveinės pakraštyje driekiasi miško siena, paukščiai atsitraukia dar toliau – apie 500 metrų. Dar vienas buveinės tipas, kurį perėjimui renkasi didžiosios kuolingos, – dirbami laukai. Iš visų buveinių – tai kažkada buvęs rečiausias ir mažai tikėtinas pasirinkimas, tačiau paskutiniuoju metu įgaunantis vis didesnę svarbą. Matomai, tai susiję su natūralių buveinių degradacija ar visišku sunaikinimu. Vertinant didžiosios kuolingos veisimosi buveinių atitikimą Europos Bendrijos svarbos buveinėms, pačios tinkamiausios yra 7110 Aktyvios aukštapelkės, 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai, 7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės, mažiau tinkamos – 7120 Degrdadavusios aukštapelkės, 6270 Rūšių turtingos ganyklos ir 6450 Aliuvinės pievos.
Esant didelei veisimosi teritorijai, paukščiai maitinasi vietoje, neišskrisdami iš užimtos veisimosi buveinės ribų. Jei teritorija nedidelė, jie skrenda toliau nuo lizdų ir maisto ieško kitose aplinkinėse buveinėse. Ši taisyklė ypač galioja paukščiams perint mažose, agrariniame kraštovaizdyje esančiose pelkutėse, arba perint aukštapelkėse, apsuptose pievų, ganyklų ar dirbamų laukų. Didžiosios kuolingos iki maitinimosi vietų paprastai skrenda iki 3 km atstumu.
Tipiškos didžiajai kuolingai tinkamos buveinės susikoncentravusios Vakarų Lietuvoje (Šilutės, Pagėgių savivaldybės), Šiaurės–Vakarų Lietuvoje (Plungės, Rietavo savivaldybės), Rytų ir Pietų Lietuvoje (Zarasų, Ignalinos, Rokiškio, Molėtų, Utenos, Švenčionių, Varėnos savivaldybės). Likusioje šalies dalyje yra potencialiai tinkamų suboptimalių buveinių, tačiau jos pasklidusios dideliame plote ir yra sunkiai prognozuojamos.
Kaimyninėse šalyse stebimi skirtingi didžiosios kuolingos buveinių pasirinkimo prioritetai. Latvijoje 1980–1984 metų laikotarpiu 61 proc. paukščių perėjo aukštapelkėse, 30 proc. – šlapiose krūmais užaugančiose pievose arba daugiamečių augalų laukuose, 9 proc. perėjo agrariniame kraštovaizdyje – kultūrinių augalų laukuose. Paskutiniuoju metu čia stebimas perinčių paukščių gausėjimas agrariniame kraštovaizdyje. Baltarusijoje taip pat didžioji dalis populiacijos susitelkusi didelėse aukštapelkėse ar tarpinio tipo pelkėse. Agrariniame kraštovaizdyje perintys paukščiai stebimi itin retai. Lenkijoje didžioji dalis populiacijos peri šlapiose pievose ar žemapelkėse.
Didžiosios kuolingos veisimosi buveinės dydis priklauso nuo kraštovaizdžio sąlygų. Renkantis aukštapelkių buveines, jos dydis turi būti bent 50 ha ploto. Tas pats minimalus atviras plotas išlieka galioti ir pievų, ganyklų ar dirbamų laukų atveju. Žemapelkėse, įsiterpusiose agrariniame kraštovaizdyje, pelkės dydis turi būti ne mažesnis nei 0,5 ha. Didžiosios kuolingos neturi labai didelės konkurencijos tarpusavyje renkantis buveinių plotus, arba atstumai tarp greta perinčių porų yra nedideli, todėl vienoje kompaktiškoje teritorijoje gali perėti kelios ar net keliolika porų.
Mitybiniais konkurentais gali būti kiti tilvikiniai paukščiai, tačiau nėra pastebėta, kad dėl to sumažėtų vietinė didžiųjų kuolingų perinti populiacija.
Pasibaigus perėjimo sezonui, didžiosios kuolingos žemynines buveines keičia į pajūrines. Migracijų metu jos dažniausiai laikosi reguliarių jūros potvynių-atoslūgių veikiamose dumblingose ar smėlėtose pakrantėse. Potvynių metu užliejus dumblingus plotus, jos trumpam pasitraukia į šalia esančias pakrantes ar pajūrines druskingas pelkes.
Didžiosios kuolingos paplitimas, populiacijos dydis, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje
3. Lietuvos Respublikos teritorijoje didžioji kuolinga paplitusi netolygiai. 1996–2000 metų stebėjimų, gautų vykdant pirmąjį Lietuvos perinčių paukščių atlasą, kurio metu buvo ištirti visi Lietuvos rajonai, duomenimis (1 pav.), aiškiai matoma, kad didžiųjų kuolingų daugiau ten, kur vyrauja aukštapelkės arba kalvotas reljefas – Vakarų Lietuvoje (Šilutės, Plungės, Rietavo, Telšių, Kelmės savivaldybėse), Rytų Lietuvoje (Rokiškio, Utenos savivaldybėse) ir Pietų Lietuvoje (Varėnos savivaldybėje). Vidurio Lietuvoje, kur vyrauja lygus kraštovaizdis ir gerai išvystytas žemės ūkis (ypač arimai), didžiųjų kuolingų sutinkama daug mažiau. 2013–2016 m. paplitimo duomenimis, kurie gauti vykdant antrąjį Lietuvos perinčių paukščių atlasą, situacija pasikeitusi iš esmės – didžiųjų kuolingų Vakarų ir Pietų Lietuvoje sutinkamos tik pavienės poros. Kiek stabilesnė populiacija išlieka tik Nemuno žemupyje ir Rytų Lietuvoje.
Lietuvos didžiųjų kuolingų populiacija, 1999–2001 metų duomenimis, gautais apibendrinus pirmojo Lietuvos perinčių paukščių atlaso stebėjimus, buvo vertinama 300–400 perinčių porų. 2008–2012 metų duomenimis, atlikus ekspertinį vertinimą apklausus aktyviai paukščius stebinčius ornitologus, populiacija vertinama jau tik 50–100 perinčių porų. Remiantis 2013–2016 m. duomenimis, vertinama, kad populiacija gali nesiekti 50 porų, o realus skaičius gali siekti tik 30–50 porų. 1999–2001 metų populiacijos ištirtumą galima vertinti kaip gana gerą ir patikimą, tuo tarpu dabartinis populiacijos ištirtumo lygis nėra labai geras, nes nėra vykdyti detalūs tyrimai dalyje Lietuvos rajonų – Kelmės, Šilalės, Mažeikių, Raseinių, Tauragės, Anykščių, Kupiškio. Tačiau, stebint populiacijos tendencijas gerai ištirtuose regionuose – Nemuno deltoje, Vidurio, Rytų ir Pietų Lietuvoje, galima teigti, kad dabartinė bendra Lietuvos didžiųjų kuolingų populiacija neviršys 50 perinčių porų.
Duomenų apie buveinių užimamą plotą ir jo kitimo tendencijas Lietuvoje nėra.
Didžiosios kuolingos Lietuvos populiacijos reguliarus mažėjimas stebimas jau nuo praėjusio šimtmečio vidurio. 1961 m. Kamanų pelkėje aptikta perint 40 porų, Mūšos Tyrelio pelkėje – 34 poros, o 1985 m. atitinkamai 1 ir 5 poros. Dabar paukščių Kamanose jau nebeaptinkama, o Mūšos Tyrelyje peri tik pavienės poros. 1985 m. Aukštumalos pelkėje stebėtos 8 poros, dabar aptinkamos tik pavienės poros. Žuvinto apylinkėse 1985 metais buvo stebimos 6 poros, o dabar jau nebeaptinkama nei vienos. Dabar Lietuvoje iš viso nėra žinoma vietos, kur perėtų daugiau nei 2 didžiųjų kuolingų poros. Kiek didesnė perinti populiacija stebima Nemuno žemupyje ties Velniažeriu, Gėge, Senrusne ir Rytų Aukštaitijoje Pušnies pelkės ir Erzvėto-Tverečiaus apylinkėse.
Įvertinta, kad per 1980–2012 metų laikotarpį didžiųjų kuolingų populiacija sumažejo net 60–80 proc. Po 2012 metų stebimas tolimesnis populiacijos mažėjimas ir didžioji kuolinga jau tampa viena rečiausių Lietuvos perinčių paukščių rūšių. Saugomų rūšių informacinėje sistemoje apie didžiosios kuolingos registracijos atvejus yra 31 įrašas, iš jų 21 įrašas – rūšies perėjimo metu (prisijungta 2017-05-12).
1 pav. Didžiosios kuolingos paplitimas Lietuvoje (juodas taškas – perėjimo vietos 2013–2016 m., X – 2013–2016 m. neaptiktos ankstesnėse radavietėse, baltas taškas – perėjimo vietos 1996–2000 m.)
Didžiosios kuolingos paplitimas, populiacijos dydis, buveinių užimamas plotas
ir pokyčiai Europoje ir visame areale
4. Didžioji kuolinga paplitusi Eurazijoje nuo Atlanto vandenyno iki Vidurio Sibiro. Šiaurėje jos arealas siekia šiaurinę Norvegiją, Suomijos ir Rusijos Kareliją, Pečioros aukštupį, Obės, Jenisiejaus žemupius. Pietuose didžiosios kuolingos arealas tęsiasi iki pietinės Prancūzijos, Alpių kalnų grandinės, Juodosios ir Kaspijos jūrų pakrančių, Kazachstano, Aralo jūros, Baikalo ežero. Vakaruose didžiosios kuolingos arealas prasideda Airijoje ir tęsiasi į rytus iki Amūro aukštupio. Lietuva yra vakarinėje didžiosios kuolingos paplitimo arealo dalyje ir sudaro mažiau nei 0,1 proc. viso arealo.
Pasaulinę didžiosios kuolingos populiaciją preliminariais vertinimais sudaro apie 835 000–1 310 000 porų. Europos didžiosios kuolingos populiacija, kuri sudaro apie 22–25 proc. visos šios rūšies populiacijos, 2015 metų duomenimis, vertinta 212 000–292 000 porų. Europos Sąjungoje didžiausios populiacijos yra susitelkusios Suomijoje (2012 m. įvertinta 76 000–88 000 perinčių porų), Jungtinėje Karalystėje (2010 m. įvertinta 68 000 porų) ir Švedijoje (2012 m. įvertinta 6800–11 000 porų).
Pagal esamus nepilnus turimus duomenis iš visų šalių, trijų kartų (15 metų) pokytis vertinamas neigiamu populiacijai mažėjant nuo 26 proc. iki 34 proc. Įvertinus nežinomumo veiksnį, ar populiacijos sumažėjimas pietuose visiškai kompensuotas padidėjimu šiaurinėse populiacijose, pasaulinis trendas vertinamas didžiosios kuolingos populiacijos mažėjimu 20–30 proc. ribose. Europoje nustatytas populiacijos mažėjimas 30–49 proc. ribose per paskutines 3 kartas. Jungtinėje Karalystėje registruotas 53 proc. mažėjimas 1994–2006 m. laikotarpiu, Airijoje – net 86 proc. 1988–2003 m. laikotarpiu, Nyderlanduose – 31 proc. nuo 1984 m. Panaši situacija konstatuojama Vokietijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje ir kitose Europos valstybėse.
Kaimyninėse šalyse didžiosios kuolingos populiacijos dydis ir būklė skiriasi. Estijoje populiacijos dydis yra apie 2000–4000 porų ir stebimas 20–50 proc. mažėjimas 2001–2012 m. laikotarpiu ir net 50–70 proc. – 1980–2012 m. laikotarpiu. Latvijoje populiacija įvertinta 134–288 poros ir teigiama, kad 1980–2004 m. laikotarpiu populiacijos ir buveinių būklė stabili. Naujesnių vertinimų iš šios šalies nėra. Lenkijoje populiacijos dydis vertinamas nuo 250 iki 350 porų, o populiacija 2000–2013 m. laikotarpiu sumažėjo 50–60 proc., 1980–2013 m. laikotarpiu mažėjimas vertinamas 10–40 proc. ribose. Baltarusijoje populiacija yra 950–1200 porų, būklė 1980–2000 m. laikotarpiu yra svyruojanti 0–26 proc. ribose. Visose šalyse stebima buveinių degradacija atviroms šlapynėms užaugant sumedėjusia augmenija arba keičiantis augalijos rūšinei sudėčiai ir struktūrai buveinėse bei labiau pasireiškiant plėšrūnams, intensyvėjant žemės ūkiui. Baltarusijoje, gamtotvarkiniais tikslais atlikus kontroliuojamą deginimą, tose teritorijose stebimas didžiųjų kuolingų pagausėjimas.
Didžiosios kuolingos biologija
5. Didžiosios kuolingos aktyvios dienos metu. Šie paukščiai lytiškai subręsta per metus, tačiau paprastai perėti pradeda sulaukę ar būdami 2 metų amžiaus. Didžiausia užregistruota didžiosios kuolingos gyvenimo trukmė – 31 metai.
Didžiosios kuolingos į veisimosi vietas sugrįžta balandžio mėnesio pradžioje, o jas palieka liepos mėnesio antrojoje pusėje. Lietuvoje didžiosios kuolingos kiaušinius deda balandžio ar gegužės mėnesiais. Didžiosios kuolingos lizdavietė – tai 15–24 cm pločio ir 3–12 cm gylio duobutė, truputį išklota sausa žole su pavienėmis plunksnomis. Patinas pradeda rausti kelias duobutes, iš kurių patelė išsirenka vieną. Dėtyje paprastai būna 4 (nuo 2 iki 5 atskirais atvejais) žalsvi su rusvu atspalviu, išmarginti negausiomis rusvai pilkomis giliau esančiomis ir gausesnėmis paviršinėmis tamsiai rudomis arba tamsiomis dėmėmis, kiaušiniai. Kiaušiniai dedami 1–3 dienų intervalais. Peri pakaitomis abu porelės nariai 27–29 dienas nuo paskutiniojo padėto kiaušinio. Jaunikliai ritasi dažniausiai antrojoje gegužės mėnesio pusėje. Tik apdžiūvę jaunikliai apleidžia lizdą. Jais rūpinasi abu tėvai. Jaunikliai skraidyti pradeda po 32–38 dienų. Pradėję skraidyti jauni paukščiai atsiskiria nuo tėvų ir tampa savarankiški.
Apie pusė sudėtų kiaušinių sėkmingai yra išperinama, bet tik apie 28 proc. jauniklių užauga iki išskridimo. Vidutiniškai viena pora užaugina 1,33 jauniklių. Koks perėjimo ir jauniklių užauginimo sėkmingumas yra atskirose veisimosi buveinėse, nėra nustatyta. Pirmaisiais gyvenimo metais jauniklių mirtingumas svyruoja nuo 53 iki 66 procentų, toliau kiekvienais metais jis siekia apie 30 procentų.
Didžiosios kuolingos dėtims didelę grėsmę kelia žinduoliai (lapės, barsukai, mangutai, valkataujantys šunys ir katės) ir varniniai paukščiai (krankliai ir varnos), galintys sunaikinti dėtis ir vadas. Varniniams paukščiams ypač pasitarnauja žmogus, kai pabaido ant kiaušinių tupinčias kuolingas.
Didžiosios kuolingos mityba, žiemojimas, migracija
6. Didžioji kuolinga yra vabzdžiaėdis paukštis, mintantis vien bestuburiais. Sezoninė variacija mitybiniame racione yra dėl buveinių pasikeitimo perėjimo, migracijų ir žiemojimo vietose. Didžioji kuolinga turi tris maitinimosi strategijas. Pirmas, paviršinis būdas, kai snapo nekiša į žemę ir renka tik dirvos paviršiuje esančius bestuburius. Antras būdas, kai trumpam įkiša apie pusę turimo ilgo snapo į žemę. Šiuo būdu dažniausiai tikrina grobio gausumą ir prieinamumą. Trečias būdas, kai įkišamas snapas ilgesniam laikui, visiškai ar tik iš dalies, bet jau pagriebiant grobį. Perėjimo buveinėse didžioji kuolinga dažniausiai maitinasi vabalų (žygių (Carabidae), kryptūnėlių (Histeridae), trumpasparnių (Staphylinidae), kūdravabalių (Hydrophilidae), plokštėtaūsių (Scarabeidae)) lervomis ir suaugėliais, dvisparniais (ilgakojais uodais (Tipulidae), musiniais dvisparniais (Orthorrhapha ir Cyclorrhapha)), žiogais, sliekais, laumžirgiais, voragyviais, skruzdėlėmis ir kt.
Didžioji kuolinga yra tikrasis tolimas migrantas. Didžioji kuolinga skrenda dieną ir naktį. Lietuvoje pavasarį ši rūšis paprastai grįžta kovo viduryje, bet migracijos pikas būna balandžio viduryje ar antrojoje balandžio pusėje. Vasarą, pasibaigus perėjimo sezonui, didžiųjų kuolingų migracija prasideda liepos antrojoje pusėje, bet pikas būna rugpjūčio mėnesį. Pavasarį migracija ryškesnė ir tuo metu stebima apie 10 kartų daugiau paukščių nei rudenį. Pavasarį stebimi dideli grįžtančių didžiųjų kuolingų būriai, o rudenį paprastai stebimi maži būreliai arba tik pavieniai individai.
Nors didžiųjų kuolingų migracijos kelias nėra labai gerai žinomas, tačiau, manoma, kad Lietuvos populiacijos paukščiai rudeninės migracijos metu skrenda vakarų kryptimi ir žiemojimui renkasi Jungtinės Karalystės, Airijos, Vakarų Prancūzijos, Pirėnų pusiasalio žemes ar skrenda dar labiau į pietus, į Maroką. Mauritanija yra pietinis žiemojimo taškas.
Didžiosios kuolingos tarptautinis ir nacionalinis teisinis statusas
7. Didžioji kuolinga saugoma pagal tarptautinius ir nacionalinius teisės aktus.
Ši rūšis įrašyta į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvencijos III priedėlį „Globojamos faunos rūšys“. Didžioji kuolinga taip pat įrašyta į Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo (Bonos) konvencijos II priedą, kaip migruojanti rūšis, kuri saugoma pagal tarptautinius susitarimus. Jos apsaugai taikomas Afrikos-Eurazijos migruojančių vandens paukščių susitarimas (AEWA), kuriame ji įrašyta į II priedą.
Didžioji kuolinga saugoma ir Europos Sąjungos lygmeniu – rūšis įrašyta į 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2010 L 20, p.7) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/17/ES (OL 2013 L 158, p. 193) (toliau – Paukščių direktyva), II priedą, į kurį įrašytų rūšių medžioklė ribojama.
Lietuvos teritorijoje didžioji kuolinga saugoma nuo 1976 metų. Šiuo metu didžioji kuolinga įrašyta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“, ir priskirta 2(V) retumo kategorijai. Didžioji kuolinga taip pat yra įrašyta į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. D1-263 „Dėl Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“. Didžioji kuolinga yra įtraukta į Paukščių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. D1-358 „Dėl paukščių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijų patvirtinimo“, 3 ir 4 priedus. Saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 „Dėl Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, nustatyti baziniai įkainiai už didžiajai kuolingai, jos kiaušiniui, lizdui ar jaunikliui padarytą žalą.
II SKYRIUS
DIDŽIOsios kuolingos BUVEINIŲ, RADAVIEČIŲ IR populiacijos būklės LIETUVOJE įvertinimas
Buveinių, lizdaviečių apsaugos būklė
8. Didžioji kuolinga nėra įtraukta į Paukščių direktyvos I priedo sąrašą, todėl jai nereikia steigti Paukščių apsaugai svarbių teritorijų, tačiau Bendraisiais buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“, nustatyti ribojimai didžiųjų kuolingų sankaupų vietose.
Į Svarbiausių griežtai saugomų rūšių radaviečių ir augaviečių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. D1-76 „Dėl Svarbiausių griežtai saugomų rūšių radaviečių ir augaviečių sąrašo patvirtinimo“, yra įtrauktos didžiosios kuolingos radavietės Lietuvoje: Senrusnės ežeras, Pagėgių sav. ir Drūkšos slėnis, Ignalinos r.
Dauguma dabar žinomų didžiosios kuolingos perėjimo vietų nepatenka į saugomas teritorijas, todėl radaviečių apsaugos būklė šalyje nėra palanki. Didžiosios kuolingos apsaugos spragos sietinos su dviem priežastimis. Pirmoji – nepakankamos žinios apie perinčių porų lokalizaciją. Trūkstant žinių apie veisimosi vietų lokalizaciją, neįmanoma taikyti veiklos apribojimų, siekiant išsaugoti perimvietes ir užtikrinti netrikdomą aplinką didžiųjų kuolingų veisimosi metu. Antroji priežastis – nepakankama buveinių apsauga. Didžiosios aukštapelkės yra saugomos pakankamai gerai, tačiau mažos žemapelkutės gali būti sunaikintos jas nusausinant ir paverčiant kitomis naudmenomis. Pievose, ganyklose ir dirbamoje žemėje esančios perimvietės daugeliu atvejų neturi jokios teisinės apsaugos ir bet kada gali būti sunaikintos.
Populiacijos būklė
9. Paskutiniuoju metu neaptinkama vietų, kur perėtų daugiau nei 2 poros didžiųjų kuolingų. Nors ir stebimos gausesnės koncentracijos Nemuno žemupyje ar Rytų Aukštaitijoje, tačiau visur sutinkamos pavienės didžiųjų kuolingų poros. Prieš kelis dešimtmečius buvusios gana gausios populiacijos didžiosiose šalies aukštapelkėse dabar jau yra išnykusios. Perinčių didžiųjų kuolingų jau nebesutinkama Čepkelių, Žuvinto, Amalvo, Kamanų, Svencelės aukštapelkėse, nors prieš kelis dešimtmečius čia perėjo didelė Lietuvos populiacijos dalis. Kai kuriose kitose aukštapelkėse (Mūšos Tyrelyje, Aukštumaloje) dar peri pavienės poros, tačiau iš esmės sunku paaiškinti tokį drastišką aukštapelkinės populiacijos sumažėjimą per trumpą laiką, nes aukštapelkėse tiek hidrologinės, tiek augalijos sudėties buveinės sąlygos nėra taip drastiškai pasikeitusios. Panaši situacija yra ir su žemapelkine didžiosios kuolingos populiacija, kai vietoj anksčiau buvusio įprasto paukščio kalvotuose Vakarų ir Pietų Lietuvos regionuose dabar jų čia iš viso nebeaptinkama arba stebimos tik pavienės poros.
Ilgalaikės rūšies išlikimo galimybės susijusios su visų didžiųjų kuolingų porų veisimosi vietų inventorizacija, degradavusių buveinių atkūrimu, žmonių lankymosi reguliavimu inventorizuotose lizdavietėse, mažesniu individų mirtingumu nuo plėšrūnų.
Vykdant reguliarią stebėseną ir laiku identifikavus grėsmes didžiajai kuolingai jų paplitimo vietose, galima priimti reikiamus sprendimus ir per trumpą laiką realiai įgyvendinti apsaugos priemones svarbiausiose rūšies veisimosi buveinėse. Dabartiniu metu Lietuvoje yra išskirtos dvi svarbesnės teritorijos – Senrusnės ežeras Pagėgių sav. ir Drūkšos slėnis Ignalinos r., tačiau ir čia kiekvienoje jų stebima tik iki kelių porų. Parenkant vietoves, kuriose pirmiausia turi būti vykdomi didžiųjų kuolingų buveinių tvarkymo, atkūrimo ir kiti panašūs projektai, būtina atsižvelgti į didžiųjų kuolingų žinomų lizdaviečių būklę arba įvertinti vietas, į kurias labiausiai tikėtinas jų populiacijos plitimas, įgyvendinant apsaugos priemones. Vykdant rūšies apsaugos projektus ir programas, rekomenduojama orientuotis į saugomas teritorijas, esančias Vakarų, Rytų ir Pietų Lietuvoje. Visos žinomos didžiųjų kuolingų radavietės nesaugomose teritorijose bet kurioje šalies vietoje yra svarbios rūšies išlikimui šalyje, todėl būtina didžiosios kuolingos būklės stebėsena, apimanti visas žinomas rūšies radavietes tiek saugomose teritorijose, tiek už jų ribų. Pagal stebėsenos rezultatus nustačius poreikį, turi būti įgyvendinami apsaugos veiksmai.
Apibendrinant turimus duomenis, didžiosios kuolingos populiacijos būklė Lietuvoje yra nepalanki. Didžiosioms kuolingoms yra didelė grėsmė išnykti per trumpą laiką, jei toliau bus stebimos tokios populiacijos kitimo tendencijos ir nebus pakankamo pasipildymo natūraliai išaugusiais ir / ar imigravusiais individais iš aplinkinių šalių.
Grėsmę keliantys veiksniai
10. Didžiajai kuolingai grėsmę keliantys veiksniai, jų svarba, aprašymas ir reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės pateikiamos 1 lentelėje.
1 lentelė. Didžiajai kuolingai grėsmę keliantys veiksniai
| Grėsmė |
Svarba* |
Aprašymas |
| Veisimosi buveinių degradavimas |
Kritinė |
Aukštapelkių ar apypelkio nusausinimas sustabdo kiminų augimą ir tuo pačiu aktyvius durpėdaros procesus pelkėse, dėl ko sumažėja klampynių plotas arba jos iš viso išnyksta, stipriai suaktyvėja krūmokšnių (viržių, vaivorų, gailių ir kt.) bei medžių (pušų, beržų) augimas, sumažindamas plynių plotus arba jas iš viso panaikindamas. Žemapelkėse, nevykdant jokio ūkininkavimo, jos pradeda apauginėti nendrėmis arba įvairia sumedėjusia augalija (medžiais, krūmais), taip išstumdamos būdingą viksvinę augaliją. Mažose pelkutėse, apsuptose dirbamų laukų, sukcesinius procesus labai pagreitina iš aplinkinių laukų patenkančios žemės ūkyje naudojamos biogeninės medžiagos. Šiai grėsmei sumažinti reikalingas degradavusių ir apleistų buveinių atkūrimas ir reguliarus palaikymas, ekologinių ūkių ir ekstensyvios gyvulininkystės, susijusios su pievų ir ganyklų aplink pelkutes, skatinimas. |
| Natūralūs priešai |
Didelė |
Natūralūs priešai dažniausiai sunaikina didžiųjų kuolingų dėtis ir vadas, kurios lieka be priežiūros, žmonėms pabaidžius suaugusius paukščius. Šiuo atveju pavojingiausi yra varniniai paukščiai. Lapės, barsukai, mangutai, valkataujantys šunys ir katės gali sunaikinti dėtis ir vadas net ir be žmogaus pasirodymo perimvietėse. Tose vietose, kur krankliai telkiasi į būrius, taip pat iškyla grėsmė didžiųjų kuolingų dėtims ir vadoms būti sunaikintoms be papildomo pabaidymo. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su žmonių lankymosi didžiųjų kuolingų perimvietėse balandžio–birželio mėnesiais apribojimu aukštapelkėse bei lapių, barsukų, mangutų, valkataujančių šunų, kačių ir varninių paukščių gausos reguliavimu didžiųjų kuolingų veisimosi vietose. |
| Informacijos apie didžiųjų kuolingų perėjimo vietas trūkumas |
Didelė |
Keičiantis perėjimo buveinėms, keičiasi ir paukščių perėjimo vietos. Buveinėms stipriai degradavus, paukščiai jas palieka, o atsiradus naujoms (pvz., pievose užsikišus drenažui) arba restauravus senas (pvz., pašalinus sumedėjusią augaliją nuo žemapelkės), paukščiai vėl gali įsikurti. Paskutinė detalesnė informacija šalies mastu apie didžiųjų kuolingų perėjimo vietas yra daugiau nei 20 metų senumo, todėl būtinas informacijos apie radavietes atnaujinimas. Grėsmės sumažinimui reikalinga atlikti rūšies inventorizaciją šalies mastu ir išsiaiškinti dabartinį perinčių porų pasiskirstymą ir esamas grėsmes kiekvienoje radavietėje. |
| Trikdymas perėjimo vietose |
Šalies mastu nedidelė, lokaliai didelė |
Didžioji kuolinga yra gana jautri žmonių veiklai, lankymuisi (žvejai, ūkininkai, turistai) perimvietėse veisimosi metu. Šių paukščių perėjimas gali pasibaigti nesėkmingai net dėl trumpo žmonių pasirodymo šalia lizdaviečių. Lankytojams pabaidžius paukščius nuo lizdų su dėtimis ar vadomis, jos gali žūti nuo plėšrūnų. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su lizdaviečių inventorizacija visose didžiųjų kuolingų radavietėse. Lankytojų srautų ribojimas pelkėse balandžio–birželio mėnesiais radaviečių prieigose taip pat gali būti taikytina priemonė inventorizuotose radavietėse, kuriose nustatoma didelė ar potenciali žmonių lankymosi galimybė. |
| Veisimosi buveinių sunaikinimas |
Nedidelė |
Pelkių pavertimas durpynais visiškai sunaikina tinkamas didžiosioms kuolingoms perėti buveines. Tiek didelių aukštapelkių, tiek ir mažų žemapelkių, esančių reljefo pažemėjimuose, agrariniame kraštovaizdyje sunaikinimas yra vienodai svarbus. Šios grėsmės poveikio sumažinimas susijęs su specializuotos inventorizacijos įgyvendinimu, informacijos apie didžiosios kuolingos radavietes kaupimu ir apsikeitimo tarp skirtingų institucijų, organizacijų bei informacijos atnaujinimo efektyvumu. |
| Dėčių sunaikinimas dėl netyčinės žmonių veiklos |
Nedidelė |
Grėsmė aktuali paukščiams perint pievose ar ganyklose. Ūkininkai, taikydami ankstyvą šienavimą, pievą gali nušienauti dar nespėjus jaunikliams palikti teritorijas, gali netyčia užlipti ar su technika užvažiuoti ant lizdo su kiaušiniais arba, perginant didesnį kiekį galvijų ar ganant didesniu intensyvumu, patys galvijai gali sutrypti dėtis ar neskraidančius jauniklius. Grėsmės sumažinimui nustatytose didžiosios kuolingos perimvietėse reikėtų taikyti ekstensyvų ganymą arba lizdavietes laikinai, kol paukščiai išsiperės, atitverti nuo galvijų ir tuo laikotarpiu nevykdyti šienavimo darbų. |
| Pesticidų naudojimas |
Nežinoma |
Pesticidai nukreipti į bestuburių naikinimą. Tokiu būdu gali suprastėti mitybinė bazė paukščiams, sumažėjant tiek bestuburių rūšinei sudėčiai, tiek ir bendrai biomasei. Kol kas Lietuvoje tokių tyrimų nėra atlikta, todėl grėsmės mastas nėra žinomas ir reikalingi detalesni tyrimai. |
* Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai:
Kritinė grėsmė – populiacijos išnykimas per ateinančius 20 ar mažiau metų.
Didelė grėsmė – populiacijos sumažėjimas daugiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų.
Nedidelė grėsmė – populiacijos sumažėjimas mažiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų.
Nežinoma – tikėtinas neigiamas poveikis rūšiai, bet nežinomas poveikio intensyvumas.
Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai
11. Didžiosios kuolingos inventorizacijos ir moksliniai tyrimai Lietuvoje apibendrinti 2 lentelėje. Daugiau duomenų apie didžiosios kuolingos paplitimą, gausą, ekologinius poreikius perėjimo buveinėms sukaupta valstybiniuose rezervatuose. Apie paplitimą nesaugomose teritorijose duomenys buvo renkami rengiant Lietuvos perinčių paukščių atlasą. Labai trūksta tikslių duomenų apie didžiųjų kuolingų veisimosi sėkmingumą, buveinių pokyčius buvusiose perimvietėse. Dar nėra tirtas pesticidų poveikis rūšiai. Taip pat reikalingi išsamūs ir apibendrinti duomenys apie didžiųjų kuolingų veisimosi vietų kaitą individualiose teritorijose. Tokie duomenys leistų įvertinti apsaugos reikalingumo ir, reikalui esant, skubaus taikymo didžiųjų kuolingų lizdavietėms aplinkybes.
2 lentelė. Didžiosios kuolingos inventorizacijos ir moksliniai tyrimai
|
Data, trukmė |
Tyrinėta teritorija |
Naudotos metodikos, pagrindinės publikacijos |
Rezultatų apibendrinimas |
|
1980–2000 m.
2007 m. |
Lietuva
|
Kn.: Logminas V. (sud.), Lietuvos fauna. Paukščiai. 1 tomas. Vilnius, Mokslas: 270–272.
Kn.: Rašomavičius V. (red.), Lietuvos raudonoji knyga. Vilnius, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija: 222 p. |
Pateikiami duomenys apie pastarųjų dešimtmečių didžiosios kuolingos paplitimą, elgseną, biologiją, ekologiją, grėsmes.
Rezultatai svarbūs vertinant populiacijos dydį, pasiskirstymą, mitybą, elgseną. |
|
1992–1996 m.
1996– 2000 m. |
Klaipėdos kraštas
Lietuva |
Jusys V., Mačiulis M., Mečionis R., Poškus A., Gražulevičius G., Petraitis A. 1999. Klaipėdos krašto perinčių paukščių atlasas. Vilnius, „Daigai”
Kn.: Kurlavičius P. (red.), Lietuvos perinčių paukščių atlasas. Kaunas, Lututė: 91 p. |
Pateikiami duomenys apie pastarųjų dviejų dešimtmečių didžiosios kuolingos paplitimą.
Rezultatai svarbūs vertinant populiacijos būklę ir dinamiką. Duomenys, naudojami šiuose šaltiniuose, yra patikimi. |
Apsaugos, tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas
12. Apsaugos, tvarkymo planų, skirtų didžiosios kuolingos, kaip tikslinės rūšies, apsaugai, iki 2017 metų parengta ir įgyvendinta nebuvo, tačiau buvo parengti šie gamtotvarkos ir tvarkymo planai, susiję ne tikslingai su didžiaja kuolinga, bet su jos buveinės tvarkymu:
12.1. Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. D1-489 „Dėl Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo plano patvirtinimo“. Šiame tvarkymo plane nustatytos konservacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Rezervato reguliuojamos apsaugos kraštovaizdžio tvarkymo zona skirta vykdyti gamtotvarkos priemones, kurių tikslas – atkurti ir palaikyti saugomų rūšių ir buveinių tinkamą apsaugos būklę, atkurti veiklos pažeistą gamtinį kraštovaizdį, ekosistemas ir objektus. Rezervato reguliuojamos apsaugos kraštovaizdžio tvarkymo zonoje išskirtose tvarkymo teritorijose numatyti pirmaeiliai tvarkymo darbai, tarp kurių yra numatyta, išskirtose tvarkymo teritorijose kas 5 metus iškirsti medžius, paliekant tipingas aukštapelkinių formų pušis;
12.2. Kepurinės pelkės gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. D1-129 „Dėl Kepurinės pelkės gamtotvarkos plano patvirtinimo“. Šio gamtotvarkos plano tikslas – išsaugoti gamtinį pelkių ir pelkinių bei kitų miškų buveinių kompleksą su būdinga bendrijų struktūra ir rūšine sudėtimi. Šiame gamtotvarkos plane buvo numatyti uždaviniai: atstatyti pelkėje natūralų hidrologinį režimą, kad būtų išvengta intensyvaus atvirų aukštapelkių plotų apaugimo pelkiniais miškais, išsaugoti 9010 *Vakarų taigos buveines, informuoti visuomenę apie Kepurinės pelkės gamtines vertybes ir apsaugos priemones;
12.3. Notigalės pelkės gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. D1-189 „Dėl Notigalės pelkės gamtotvarkos plano patvirtinimo“. Šio gamtotvarkos plano tikslas – sudaryti sąlygas išsaugoti gamtinį pelkių ir pelkinių miškų buveinių kompleksą su būdinga bendrijų struktūra ir rūšių sudėtimi. Šiame gamtotvarkos plane buvo numatyti uždaviniai: atstatyti pelkėje natūralų hidrologinį režimą, kad būtų išvengta intensyvaus atvirų aukštapelkių plotų apaugimo pelkiniais miškais ir atvirų plotų nykimo; kartografuoti miškų buveines ir imtis priemonių joms apsaugoti; informuoti vietos gyventojus ir lankytojus apie teritorijos vertybes ir jų apsaugos poreikius;
12.4. Aukštojo Tyro gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-266 „Dėl Aukštojo Tyro gamtotvarkos plano patvirtinimo“. Šio gamtotvarkos plano tikslas – išlaikyti aukštapelkių, žemapelkių, pievų ir miškų (pelkinių, aliuvinių, pelkėtų lapuočių, aliuvinių) buveinių su joms būdinga struktūra ir rūšių sudėtimi bei retų rūšių populiacijų palankią apsaugos būklę, išsaugant ir pagerinant esamas sąlygas. Šiame gamtotvarkos plane buvo numatyti uždaviniai: atstatyti pelkės ir apypelkio hidrologinį režimą, sureguliuoti bebrų gausą, kad jų daroma žala nekeltų grėsmės Europos Bendrijos svarbos miško buveinėms, padidinti ir palaikyti atvirus pievų plotus, informuoti vietos gyventojus, žemės savininkus ir naudotojus apie teritorijos gamtines vertybes ir apsaugos priemones, įtraukti juos į buveinių tvarkymą;
12.5. Biržulio-Stervo pelkių komplekso gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. D1-492 „Dėl Biržulio-Stervo pelkių komplekso gamtotvarkos plano patvirtinimo“. Šio gamtotvarkos plano tikslas – sudaryti tinkamas hidrologines sąlygas ir užtikrinti ūkinį naudojimą, tinkamą biologinei įvairovei atsikurti ir išsaugoti, Biržulio šlapynėje 2155,47 ha plote, užtikrinant Europos Bendrijos svarbos paukščių: didžiojo baublio (ne mažiau nei 8 baubiančių patinų), pievinės lingės (ne mažiau nei 2 perinčių porų), švygždos (ne mažiau nei 20 švilpiančių patinų), plovinės vištelės (ne mažiau nei 2 perinčių porų), juodosios žuvėdros (ne mažiau nei 50 perinčių porų) ir mėlyngurklės (ne mažiau nei 3 giedančių patinų) populiacijų palankią apsaugos būklę, sudaryti tinkamas hidrologines sąlygas biologinei įvairovei išsaugoti Stervo ežere ir pakrantėse, užtikrinant Europos Bendrijos svarbos paukščių: didžiojo baublio (ne mažiau nei 2 baubiančių patinų) ir juodosios žuvėdros (ne mažiau nei 10 perinčių porų) populiacijų palankią apsaugos būklę, sudaryti hidrologines sąlygas, tinkamas atsikurti 7110* aukštapelkės ir 91D0* pelkinio miško buveinėms vietoje 65,1 ha 7120 degradavusios aukštapelkės buveinės Stervo gamtiniame rezervate. Šiame gamtotvarkos plane buvo numatyti uždaviniai: atkurti Biržulio šlapynės hidrologinį režimą, sudarantį prielaidas biologinei įvairovei atsikurti, užtikrinant palankią Europos Bendrijos svarbos saugomų rūšių populiacijų apsaugos būklę: didžiojo baublio, pievinės lingės, švygždos, plovinės vištelės, juodosios žuvėdros ir mėlyngurklės, informuoti vietos bendruomenę apie šio gamtotvarkos plano tikslus, atkurti natūralų Stervo ežero hidrologinį režimą ir atkurti žuvų migraciją, atkurti degradavusios aukštapelkės buveinės Degėsių pelkėje hidrologinį režimą;
12.6. Aukštumalos telmologinio draustinio gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. D1-623 „Dėl Aukštumalos telmologinio draustinio gamtotvarkos plano patvirtinimo“. Šio gamtotvarkos plano tikslas – sudaryti prielaidas teritorijoje esančių Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių: 7110 *Aktyvios aukštapelkės (ne mažesniame kaip 621 ha plote), 91D0 *Pelkiniai miškai (ne mažesniame kaip 12,6 ha plote), 3160 Natūralūs distrofiniai ežerai (ne mažesniame kaip 11,7 ha plote) būklės išsaugojimui ir gerėjimui su joms būdinga struktūra ir rūšių sudėtimi ir sudaryti palankias sąlygas 7120 Degradavusios aukštapelkės buveinei (148,8 ha) vystytis į 7110 *Aktyvios aukštapelkės arba 91D0 *Pelkiniai miškai buveines. Šiame gamtotvarkos plane buvo numatyti uždaviniai: atkurti ir palaikyti palankias sąlygas 7110 *Aktyvios aukštapelkės ir 91D0 *Pelkiniai miškai, 3160 Natūralūs distrofiniai ežerai buveinėse, sudaryti sąlygas 7120 Degradavusios aukštapelkės buveinei vystytis į 7110 *Aktyvios aukštapelkės ir 91D0 *Pelkiniai miškai buveines, optimizuoti teritorijos pažintinio lankymo, gamtosauginio švietimo sąlygas ir infrastruktūrą;
12.7. Paršežerio-Lūksto pelkių komplekso gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. D1-769 „Dėl Paršežerio-Lūksto pelkių komplekso gamtotvarkos plano patvirtinimo“. Šio gamtotvarkos plano tikslas – užtikrinti gerą teritorijoje esančių Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių būklę: 7140 *Tarpinės pelkės ir liūnai (22 ha), 7230 Šarmingos žemapelkės (19 ha), 6410 Melvenynai (3 ha), 6230 *Rūšių turtingi briedgaurynai (0,6 ha) ir jose aptinkamų į Saugomų rūšių sąrašą įrašytų rūšių (dėmėtosios, gelsvosios, siauralapės, baltijinės ir raudonosios gegūnių, pelkinės lanksvos, sibirinio vilkdalgio ir paprastosios tuklės) ir į Buveinių direktyvos II priedą įrašytų dvilapio purvuolio ir žvilgančiosios riestūnės populiacijų palankią apsaugos būklę bei užtikrinti gerą Paršežerio ir Lūksto ežerų ekologinę būklę, kartu sudarant prielaidas į Buveinių direktyvos II priedą įrašytų rūšių: paprastojo kirtiklio, kartuolės ir dvijuostės nendriadusės populiacijų išsaugojimui. Šiame gamtotvarkos plane buvo numatyti uždaviniai: įvertinti Debesnų pelkės hidrologinio režimo atkūrimo galimybes, atkurti ir išsaugoti dalies Teritorijoje aptinkamų 7140 *Tarpinės pelkės ir liūnai, 7230 Šarmingos žemapelkės, 6410 Melvenynai, 6230 *Rūšių turtingi briedgaurynai buveinių ir jose aptinkamų į Saugomų rūšių sąrašą, Buveinių direktyvos II priedą įrašytų rūšių palankią apsaugos būklę, atkurti plėšriųjų žuvų išteklius Lūksto ežere;
12.8. Rėkyvos pelkės gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-747 „Dėl Rėkyvos pelkės gamtotvarkos plano patvirtinimo“. Šio gamtotvarkos plano tikslas – užtikrinti palankią atvirų pelkių buveinių, auksuotosios šaškytės ir kūdrinio pelėausio apsaugos būklę. Šiame gamtotvarkos plane buvo numatyti uždaviniai: atkurti ir palaikyti palankias sąlygas 7110* Aktyvių aukštapelkių ir 7140 Tarpinių pelkių ir liūnų buveinėse, sudaryti sąlygas daliai 7120 Degradavusių aukštapelkių buveinių vystytis į 7110 *Aktyvių aukštapelkių, 91D0 *Pelkinių miškų ir 7140 Tarpinių pelkių ir liūnų buveines, atkurti ir palaikyti palankias buveinės sąlygas auksuotosios šaškytės populiacijai, įrengti vietas pasislėpti kūdriniam pelėausiui, naikinti invazinių augalų rūšis, saugomoms Rėkyvos pelkės BAST vertybėms mažinti grėsmes, kylančias dėl medžioklės, rekreacinės veiklos ir ribojimosi su gyvenvietėmis;
12.9. Amalvos pelkės gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. D1-266 „Dėl Amalvos pelkės gamtotvarkos plano patvirtinimo“. Šio gamtotvarkos plano tikslas – sekliems eutrofiniams ežerams būdingai augalų ir gyvūnų rūšių įvairovei ir gausai atsikurti bei pelkių buveinių ir jų ekologinių funkcijų atsikūrimui, įskaitant Europos Bendrijos svarbos prioritetinių buveinių: 7110 *Aktyvių aukštapelkių ir 91D0 *Pelkinių miškų (vietoje 7120 Degradavusios aukštapelkės; visame plote), 9080 *Pelkėtų lapuočių miškų (žemapelkinėje zonoje) atsikūrimą, taip pat užtikrinti palankią Europos Bendrijos svarbos natūralių miško buveinių apsaugos būklę: 9080 *Pelkėtų lapuočių miškų (ne mažesniame kaip 135 ha plote) ir 91D0 *Pelkinių miškų (ne mažesniame kaip 104 ha plote) bei užtikrinti palankią Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių apsaugos būklę: griežlių – ne mažiau 30 griežiančių patinų, tetervinų – ne mažiau 10 patinų tuoktavietėse, švygždų – ne mažiau 5 švilpiančių patinų, mėlyngurklių – ne mažiau 3 perinčių porų ir palaikyti migruojantiems paukščiams tinkamas buveines ne mažesniame kaip 500 ha plote. Šiame gamtotvarkos plane buvo numatyti uždaviniai: atkurti hidrologinį režimą Amalvos pelkėje, atstatyto vandens lygio teritorijoje atkurti Europos Bendrijos svarbos miško ir pelkių buveines, pagerinti Amalvo ežero ekologinę būklę, užtikrinti tinkamą hidrologinį režimą reguliuojamo vandens lygio plotuose, griežlių, švygždų ir kitų perinčių paukščių veisimosi ir migruojančių paukščių apsistojimo vietose, užtikrinti tinkamą žemės naudojimą (šienavimą ir ganymą) griežlių, švygždų, mėlyngurklių ir kitų perinčių paukščių veisimosi ir migruojančių paukščių apsistojimo vietose, pagerinti aplinkosauginio švietimo sąlygas teritorijoje.
13. Čepkelių, Kepurinės, Notigalės, Aukštojo Tyro, Biržulio-Stervo, Aukštumalos, Paršežerio-Lūksto, Rėkyvos ir Amalvos pelkių kompleksų tvarkymo planuose numatytos bendros teritorijų buveinių būklę palaikančios priemonės, kurios ilgalaikėje prognozėje gali teigiamai įtakoti didžiosios kuolingos populiaciją šiose teritorijose.
III SKYRIUS
Apsaugos plano tikslai, uždaviniai, priemonės IR FINANSAVIMO ŠALTINIAI
14. Didžiosios kuolingos (Numenius arquata) apsaugos plano (toliau – Apsaugos planas) tikslas – sustabdyti didžiosios kuolingos populiacijos nykimą ir išsaugoti ne mažesnę nei 80 perinčių porų populiaciją Lietuvoje bei palaikyti palankią jos apsaugos būklę.
16. Apsaugos plano uždavinių įgyvendinimas gali būti finansuojamas iš Europos Sąjungos fondų, Lietuvos Respublikos biudžeto, privačių ir / ar kitų lėšų.
3 lentelė. Apsaugos plano uždaviniai ir priemonės
| Uždaviniai |
Priemonės |
| 1. Padidinti didžiajai kuolingai tinkamų buveinių plotą |
1.1. atkurti degraduojančias, agrariniame kraštovaizdyje kalvotose šalies vietose esančias žemapelkes, pašalinant medžius, krūmus ir nendres; 1.2. atverti plynes aukštapelkėse, iškertant dalį medžių; 1.3. skatinti ekologinį ūkininkavimą ir gyvulininkystę aplink žemapelkes, tinkamas didžiųjų kuolingų veisimuisi. |
| 2. Reguliuoti plėšrūnų, keliančių grėsmę didžiajai kuolingai, gausą |
reguliuoti lapių, barsukų, mangutų ir varninių paukščių (varnų ir kranklių) gausumą vietovėse, kuriose peri didžiosios kuolingos ir stebimas padidėjęs plėšrūnų skaičius. |
| 3. Mažinti žmonių lankymąsi didžiųjų kuolingų veisimosi vietose |
riboti turistų srautus didžiųjų kuolingų radavietėse aukštapelkėse nuo balandžio 1 d. iki liepos 1 d. |
| 4. Apsaugoti dėtis nuo netyčinio sunaikinimo |
agrarinėse didžiųjų kuolingų populiacijose skatinti ekstensyvų ganymą ir taikyti vėlyvą šienavimą. |
| 5. Išsiaiškinti pesticidų poveikį didžiajai kuolingai |
atlikti tyrimus dėl galimo žalingo pesticidų poveikio paukščiams didžiosios kuolingos agrarinėse populiacijose. |
| 6. Stebėti didžiųjų kuolingų populiacijos būklę |
parengti ir įgyvendinti didžiosios kuolingos populiacijos stebėsenos programą. Stebėsenos metu registruoti žinomų individualių teritorijų užimtumą, paukščių veisimosi sėkmingumą, taikytų apsaugos priemonių poveikį rūšiai. |