Lietuvos Respublikos Vyriausybė

 

nutarimas

DĖL Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-354, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. I-1235 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto Nr. XIIIP-355, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-356, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 28, 282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-357, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektO Nr. XIIIP-358

 

2017 m. birželio 21 d. Nr. 487

Vilnius

 

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2017 m. kovo 24 d. sprendimo
Nr. SV-S-159 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 4–8 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Pritarti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo įgyvendinimo tvarkos įstatymo Nr. I-1235 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektui Nr. XIIIP-355.

2. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-354 (toliau – Įstatymo projektas
Nr. XIIIP-354), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – Seimas) jį
tobulinti pagal šias pastabas:

2.1. 2018 m. gegužės 25 d. bus pradėtas taikyti 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL 2016 L 119, p. 1) (toliau – Reglamentas (ES) 2016/679). Pagal Reglamento (ES) 2016/679 1 straipsnio 2 dalį fizinių asmenų (tarp jų ir vaikų) pagrindinės teisės ir laisvės, visų pirma jų teisė į asmens duomenų apsaugą, bus saugomos vadovaujantis tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, todėl siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  5 straipsnį, kuriame kartu su valstybės tarptautinėmis sutartimis ir ratifikuotomis konvencijomis nurodyti ir Europos Sąjungos teisės aktai, kuriuose santykiai gali būti reguliuojami kitaip nei Įstatymo projekte Nr. XIIIP-354.

2.2. Siekiant teisinio aiškumo, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  3 straipsnio 3 punkte vartojamą seksualinio smurto sąvoką suderinti su Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos 18–23 straipsnių ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) XXI skyriaus bei 162, 307, 308 ir 309 straipsnių nuostatomis.

2.3. Papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 9 straipsnį – nurodyti, kad vaikas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą, nes ši teisė įtvirtinta Reglamento (ES) 2016/679 1 straipsnio 2 dalyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnio 1 dalyje ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 16 straipsnio 1 dalyje, kuriose nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą.

2.4. Atsižvelgiant į tai, kad vaikas dėl savo amžiaus ir nepakankamos brandos nėra pajėgus tinkamai įvertinti galimas neigiamas pasekmes ir pavojus, kylančius dėl neriboto ir nekontroliuojamo naudojimosi teise bendrauti, susirašinėti ir panašiai, kas tam tikrais atvejais net gali pakenkti jo geriausiems interesams, siūloma numatyti vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimo ribas – Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 9 straipsnį papildyti 3 dalimi ir ją išdėstyti taip:

3. Vaiko teisė į privatų gyvenimą, bendravimo privatumą, susirašinėjimo slaptumą, teisė dalyvauti taikiuose susirinkimuose ir organizacijose negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jeigu tai būtina paties vaiko ar kito asmens sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei apsaugoti ar konstitucinei santvarkai ginti.“

2.5. Atsižvelgiant į tai, kad, centralizavus vaiko teisių apsaugos sistemą, savivaldybės visa apimtimi nebeįgyvendins valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) vaiko teisių apsaugos funkcijos, siūloma Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatyti, kad savivaldybė užtikrina prevencinės pagalbos vaikui ir šeimai organizavimą, socialinių, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigų bei kitų įstaigų teikiamų paslaugų, užtikrinančių vaiko teisių apsaugą, koordinavimą.

Kartu siūloma patikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  51 straipsnį – papildyti jį nuostata, kad savivaldybės organizuoja prevencinę pagalbą vaikui ir šeimai ir koordinuoja švietimo, sveikatos priežiūros įstaigų bei kitų įstaigų teikiamų paslaugų, užtikrinančių vaiko teisių apsaugą jos teritorijoje, teikimą, taip pat įtvirtinti savivaldybės administracijai pareigą užtikrinti, kad būtų sudarytos prielaidos savivaldybės įstaigoms ir savivaldybės tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriui bendradarbiauti su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba), savivaldybės teritorijoje esančiu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritoriniu padaliniu (toliau – teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos mobilios komandos specialistais, kai vaikams ir jų atstovams pagal įstatymą reikalinga koordinuotai teikiama švietimo pagalba, socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos.

2.6. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  24 straipsnio 5 dalyje siūlomo reguliavimo, susijusio su nepranešimu apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuris suprantamas kaip bendrininkavimas ir (ar) aplaidus pareigų atlikimas, siūloma atsisakyti kaip perteklinio, nes atsakomybė už nepranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą jau nustatyta galiojančiame teisės akte – Baudžiamojo kodekso 238 straipsnio 1 dalyje, o bendrininkavimo sąvoka apibrėžta Baudžiamojo kodekso 24 straipsnyje.

2.7. Siekiant teisinio aiškumo, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  27 straipsnyje nurodant nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  27 straipsnio 1 dalį – nurodyti konkrečius Baudžiamojo kodekso straipsnius ir šią dalį išdėstyti taip:

1. Vaikas saugomas nuo nusikalstamų veikų, nurodytų Baudžiamojo kodekso
149–1511, 1521, 153, 162, 307, 308 ir 309 straipsniuose, taip pat bet kokių kitų nusikalstamų veikų, nurodytų Baudžiamajame kodekse, įskaitant, bet neapsiribojant, vaiko seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaiko fizinei ir psichinei sveikatai bei brandai, vaiko gyvybei, laisvei, pirkimo arba pardavimo, įtraukimo į nusikalstamą veiką, žalingo sau ir visuomenei elgesio formavimo ir kt.“

2.8. Siekiant teisinio aiškumo, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  28 straipsnyje nurodant nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  28 straipsnio 1 dalį – nurodyti atitinkamus straipsnius ir jų dalis ir šios dalies pirmąją pastraipą išdėstyti taip:

1. Asmenims, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais padarius nusikalstamas veikas, nurodytas Baudžiamojo kodekso 149–1511, 1521, 153, 162, 307, 308, 309 straipsniuose, ir (ar) kitas nusikalstamas veikas, susijusias su seksualiniu išnaudojimu, pornografija ar prostitucija, t. y. už išnaudojimą pornografijai, pirkimą arba pardavimą, pelnymąsi iš prostitucijos, įtraukimą į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, taip pat už tyčinius nusikaltimus žmoniškumui, žmogaus gyvybei, laisvei, vaikui ir šeimai, visuomenės saugumui, dorovei, nusikaltimus, pavojingus žmogaus gyvybei, sunkų sveikatos sutrikdymą, tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, susijusius su disponavimu ar prekyba narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, arba už analogiškas veikas, numatytas kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, jeigu nuo nusikalstamos veikos padarymo nėra praėję 25 metai, draudžiama:“.

2.9. Siekiant nustatyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) ne tik tvirtintų sąrašą darbų, veiklų ar paslaugų, kurių dirbti, atlikti ar teikti neturi teisės asmenys, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais už nusikalstamas veikas, nurodytas Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  28 straipsnyje, tačiau ir užtikrinti, kad būtų vykdoma nurodytos įstatymo nuostatos laikymosi kontrolė, siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  28 straipsnį 7 dalimi ir ją išdėstyti taip:

7. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija apie asmenų teistumą teikiama ir šio straipsnio 1 dalies laikymosi kontrolė vykdoma Vyriausybės nustatyta tvarka.

2.10. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 3.164 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisę kreiptis į teismą turi ne bet kokio amžiaus vaikas, o tik sukakęs 14 metų, siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 34 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

3. Vaikas savarankiškai gali kreiptis į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierių (toliau – Vaiko teisių apsaugos kontrolierius), teritorinę vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją ar švietimo, sveikatos priežiūros ar kitą instituciją, o sulaukęs 14 metų – į teismą dėl jo teisių pažeidimų.“

2.11. Vadovaujantis Reglamento (ES) 2016/679 preambulės 19 straipsniu, fizinių asmenų apsauga kompetentingoms valdžios institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar traukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas arba baudžiamųjų sankcijų vykdymo tikslais, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, ir laisvas tokių duomenų judėjimas reglamentuojami specialiu Europos Sąjungos teisės aktu. Siekiant suderinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatas su Europos Sąjungos teisiniu reglamentavimu, siūloma patikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatas, reglamentuojančias asmens duomenų tvarkymą, pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuriuo panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR (OL 2016 L 119, p. 89), reikalavimus.

2.12. Siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  30 straipsnio 5 dalies 1 punkte vietoj žodžių „iki bus pradėtas jo ugdymas pagal pradinio ugdymo programą“ įrašyti žodžius „vaikas iki 6 metų“, nes netikslinga vaiko amžių, iki kurio jis negalėtų likti be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros, sieti su ugdymo pagal pradinio ugdymo programą pradžia.

2.13. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  32, 33 straipsniai ir 49 straipsnio 4 dalies 5 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir Civilinio kodekso nuostatoms. Asmens duomenis apie asmens sveikatą (jos būklę, diagnozę, prognozę, gydymą ir kita) ir kitą asmeninio pobūdžio informaciją apie pacientą, kuri laikoma konfidencialia, gali tvarkyti įgaliotas sveikatos apsaugos sistemos darbuotojas, bet ne vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistai, kaip siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  32, 33 straipsniuose ir 49 straipsnio 4 dalies 5 punkte, todėl siūloma atsisakyti šiuose straipsniuose siūlomo teisinio reguliavimo.

2.14. Siekiant stiprinti bendro darbo su šeimomis organizavimą savivaldybėje, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  36 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

1. Savivaldybė atsako už prevencinės, kompleksiškai teikiamos ir (ar) kitos pagalbos vaikui ir šeimai užtikrinimą, organizuodama ir koordinuodama bendrą socialinės paramos teikimą, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigų, teisėsaugos ir kitų institucijų, seniūnijų darbą su vaikais ir šeimomis. Organizuodamos ir teikdamos prevencinę, kompleksiškai teikiamą pagalbą ar kitą pagalbą šeimoms ir vaikams, savivaldybių institucijos ir įstaigos bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, vietos bendruomenėmis, valstybės ir kitų savivaldybių institucijomis bei įstaigomis. Bendro darbo koordinavimo organizavimą savivaldybėje užtikrina tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius. Savivaldybės bendrą darbą su šeimomis organizuoja ir koordinuoja socialinės apsaugos ir darbo ministro, sveikatos apsaugos ministro, švietimo ir mokslo ministro, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka.“

2.15. Siekiant, kad siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 37 straipsnio 1 dalimi būtų išvengta nepagrįsto tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisių apribojimo ir suvaržymo, kai teritorinei vaiko teisių apsaugos tarnybai visais atvejais siūloma su vaiku bendrauti nedalyvaujant ir negirdint tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  37 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

1. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba ne vėliau kaip per 3 dienas nuo pranešimo gavimo pradeda nagrinėti pareiškimą ir fiziškai susitinka su vaiku, užsitikrindama galimybę su juo pabendrauti be apribojimų, prireikus nedalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą.“

2.16. Siekiant sudaryti prielaidas šeimai ir joje augančiam vaikui gauti socialinę ir švietimo pagalbą, sveikatos priežiūros ir kitas reikalingas paslaugas, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  38–44 straipsnius – įtvirtinti prevencinės pagalbos šeimai ir joje augančiam vaikui teikimo pagrindus, apibrėžti grėsmės vaikui lygius ir pagrindinius institucijų veiksmus nustatant šiuos lygius.

2.17. Siekiant tinkamai užtikrinti vaiko interesus, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  41 straipsnio 2 dalies 1 punktą – nurodyti, kad, esant tarnybiniam būtinumui, vaiko atvejo vadybininkas turi teisę neatlygintinai gauti iš sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje priregistruotas vaikas, išvadas dėl vaikui suteiktų ir reikalingų suteikti sveikatos priežiūros paslaugų, arba išvadas dėl vaiko atstovų pagal įstatymą sveikatos būklės iš sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje jie priregistruoti (asmens sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojai nurodo, ar jų sveikatos būklė leidžia pasirūpinti vaiku).

2.18. Siekiant, kad ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ar bendravimo su juo tvarkos nustatymo, kiti ginčai dėl vaiko būtų sprendžiami greičiau ir mažėtų teismų darbo krūvis, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  41 straipsnio 5 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

1) siunčia vaiko tėvus ar jo atstovus pagal įstatymą gauti paslaugų ir koordinuoja jų teikimą, prireikus suteikia vaiko tėvams ar jo atstovams pagal įstatymą informaciją apie galimybes dalyvauti pozityvios tėvystės įgūdžių ugdymo, vaiko apsaugos nuo smurto užtikrinimo mokymuose ir informaciją apie kitas šeimai reikalingas paslaugas;“.

2.19. Siekiant įtvirtinti prašymo dėl leidimo paimti vaiką iš tėvų ar jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjimą teismo tvarka, siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 42 straipsnį 2 dalimi ir ją išdėstyti taip:

2. Teritorinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, šio įstatymo 38 straipsnyje nustatyta tvarka paėmusi vaiką iš jam nesaugios aplinkos arba nustačiusi, kad yra pagrindas šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju paimti vaiką iš jam nesaugios aplinkos, ne vėliau kaip per 1 dieną kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar jo atstovų pagal įstatymą išdavimo. Leidimas paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek šis įstatymas ir kiti įstatymai nenustato kitaip.“

Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  42 straipsnio 2, 3, 4 dalis reikėtų laikyti atitinkamai 3, 4, 5 dalimis.

2.20. Siekiant numatyti galimybę teismo nutartį leisti arba atsisakyti leisti paimti vaiką iš šeimos skųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 42 straipsnį 6 dalimi ir ją išdėstyti taip:

6. Teismo nutartis leisti ar atsisakyti leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą gali būti skundžiama atskiruoju skundu apygardos teismui. Teismo nutartis leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą vykdoma skubiai. Atskirojo skundo dėl teismo nutarties leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą padavimas nesustabdo nutarties vykdymo. Atskirojo skundo padavimas dėl nutarties atsisakyti leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą sustabdo šios nutarties vykdymą.“

2.21. Siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  45 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

1. Vaikas, paimtas iš vaiko atstovų pagal įstatymą ar iš jam nesaugios aplinkos, laikinai apgyvendinamas pas budinčius globotojus, globėjų (rūpintojų) šeimoje, šeimynoje ar vaikų socialinės globos įstaigoje, įtrauktose į savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą šeimų, šeimynų ar institucijų, galinčių priimti likusį be tėvų globos vaiką bet kuriuo paros metu, sąrašą. Prireikus ištirti vaiko sveikatos būklę ar suteikti jam asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kreipiamasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą.“

2.22. Siekiant aiškiau apibrėžti vaiko teisių apsaugą užtikrinančių institucijų kompetenciją ir jų atribojimą, taip pat atsižvelgiant į Civilinio kodekso 3.163 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad priemonių vaiko teisėms užtikrinti gali imtis vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras, ir Civilinio kodekso 3.182 straipsnio nuostatą, kad prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriems suteikta teisė kreiptis į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo, tikslinga apibrėžti Lietuvos Respublikos prokuratūrą kaip atskirą vaiko teisių apsaugą užtikrinančią instituciją, taip pat siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 46 straipsnio 1 dalį – papildyti nuostatomis dėl Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus ir Vyriausybės funkcijų vaiko teisių apsaugos srityje:

2.22.1. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius gerina vaiko teisinę apsaugą, gina vaiko teises ir jo teisėtus interesus, užtikrina tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų įgyvendinimą, atlieka vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos priežiūrą bei kontrolę Lietuvoje.

2.22.2. Vyriausybė užtikrina vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimą, koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą įgyvendinant vaiko teisių apsaugą reglamentuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.

2.23. Siekiant užtikrinti visapusišką vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimą, papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 47 straipsnį 4 punktu ir jį išdėstyti taip:

4) bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos prokuratūra, Policijos departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) ir kitomis institucijomis vaiko teisių apsaugos užtikrinimo klausimais.“

2.24. Siekiant gerinti teisėjų, nagrinėjančių bylas, susijusias su vaiko teisių apsauga, kompetenciją, tikslinga nuolat organizuoti teisėjų mokymus, susijusius su vaiko teisių apsaugos užtikrinimu. Siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  48 straipsnio 2 dalį 4 punktu ir jį išdėstyti taip:

4) kartu su Nacionaline teismų administracija, Teisėjų taryba, Generaline prokuratūra, Vidaus reikalų ministerija organizuoja bendrus ir specializuotus teisėjų, prokurorų, policijos pareigūnų, dirbančių prevencijos ir pagalbos šeimai ir joje augančiam vaikui srityje, mokymus ir kvalifikacijos tobulinimo kursus.

2.25. Siekiant, kad baudžiamojo proceso veiksmus, susijusius su vaikais, tirtų pareigūnai, turintys specialiųjų žinių, reikalingų darbui su nepilnamečiais, siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  48 straipsnio 5 dalį 3 punktu ir jį išdėstyti taip:

3) užtikrina, kad Policijos departamento generalinis komisaras sudarytų teisines ir administracines prielaidas tam, kad policijos pareigūnai, pagal savo kompetenciją vykdantys vaiko teisių apsaugą, turėtų specialiųjų žinių, reikalingų darbui su vaikais.“

2.26. Siekiant užtikrinti veiksmingą viešojo intereso gynimą vaiko teisių srityje, siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  48 straipsnį 6 dalimi ir ją išdėstyti taip:

6. Lietuvos Respublikos prokuratūra, vykdydama Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme nustatytas funkcijas, susijusias su baudžiamuoju persekiojimu ir viešojo intereso gynimu, atlieka ikiteisminius tyrimus ir jiems vadovauja. Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko ir viešąjį interesą gina prokurorai, turintys specialiųjų žinių, reikalingų darbui su vaikais. Generalinė prokuratūra bendradarbiauja pagal pasirašytą susitarimą su socialinės apsaugos ir darbo ministru, vykdo kitas pagal kompetenciją vaiko teisių apsaugos srities funkcijas.“

2.27. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354  49 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktuose siūloma įtvirtinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teisę gauti ir tvarkyti asmens duomenis, siekiant teisinio aiškumo ir vadovaujantis teisinio ekonomiškumo principu. Atsižvelgiant į tai, siūloma nurodytas nuostatas išdėstyti viename punkte ir papildyti – numatyti, kad Valstybės vaiko teisių ir apsaugos ir įvaikinimo tarnyba turi teisę gauti tiek minėtų asmens duomenų, kiek jų būtina šios tarnybos funkcijoms atlikti.

2.28. Siekiant suderinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 49 straipsnio 4 dalies 1 punkte siūlomą įtvirtinti nuostatą su Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, siūloma vietoj žodžių „Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nepažeisdama konfidencialumo principo bei asmens duomenų teisinės apsaugos užtikrinimo“ įrašyti žodžius „asmens duomenis, įskaitant ir ypatingus asmens duomenis, susijusius su teistumu ir sveikatos būkle, tvarkyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu“.

3. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-356 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-356), tačiau pasiūlyti Seimui jį tobulinti pagal šias pastabas:

3.1. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  1 straipsniu teikiamo siūlymo, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta problema, susijusi su asmens galimybe pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, „kai vaiko tėvystė de jure pripažinta ne vaiko biologiniam tėvui, o vaiko motinos buvusiam sutuoktiniui, sugyventiniui ar kitam asmeniui, su kuriuo vaiko nesieja jokie emociniai ar faktiniai ryšiai“, gali būti sprendžiama vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 3.151 straipsnio 1 dalimi teisė pareikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo suteikta tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše įrašytam kaip vaiko tėvui, tiek asmeniui, vaiko gimimo akto įraše neįrašytam kaip tėvui, bet laikančiam save vaiko tėvu.

3.2. Seimas 2017 m. kovo 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.172, 3.176, 3.180, 3.183, 3.210, 3.212, 3.217, 3.219, 3.222, 3.223, 3.224, 3.243, 3.249, 3.250, 3.252, 3.253, 3.254, 3.256, 3.257, 3.262, 3.264, 3.265, 3.266, 3.267, 3.269, 3.271, 3.274 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 3.2761 straipsniu įstatymą Nr. XIII-241 (toliau – Įstatymas). 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymui, bus pasiekti tie Įstatymo projekto rengėjų tikslai, kuriuos siekiama įgyvendinti ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  3, 4, 5, 7, 9, 10 ir 16 straipsniais, todėl siūloma atsisakyti nurodytų Įstatymo projekto
Nr. XIIIP-356 nuostatų.

3.3. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  6 straipsnio, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta, kad „vaiko teisių apsaugos specialistai ir socialiniai darbuotojai pažymi, kad pasitaiko atvejų, kai tėvai, kuriems teismo tvarka buvo apribota tėvų valdžia, nesistengia vaiko susigrąžinti į šeimą, nes jų vaiku rūpinasi paskirtasis globėjas (rūpintojas), o vaiko išlaikymą užtikrina valstybės skiriama globos (rūpybos) išmoka.“ Nurodytu atveju, net ir suteikus galimybę pareikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, vis tiek turės būti išreikšta tėvų (tėvo ar motinos) valia vaiką susigrąžinti, t. y. turi būti tėvų noras ir siekis. Kita vertus, Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 numačius aplinkybę – rašytinį tėvų (tėvo ar motinos) prašymą – prasmės netenka teisės kreiptis į teismą suteikimas valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai arba prokurorui, t. y. jeigu tėvai (tėvas ar motina) siekia susigrąžinti savo vaiką, neaišku, kokiu tikslu jų norus turėtų įgyvendinti valstybės institucijos. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 aiškinamajame rašte nurodyta problema – „tėvų nežinojimas, kaip pasinaudoti įstatymo jiems suteikta teise kreiptis į teismą“ – praktikoje gali būti sprendžiama valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai aktyviai dirbant su šeima, papildomai (intensyviau) informuojant tėvus (tėvą ar motiną) apie jų teises, gynimo būdus.

3.4. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  8 straipsnio 2 dalies, nes Civilinio kodekso 3.209 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba įvaikinamas vaikas gyvena įvaikintojo šeimoje, nereikalaujama jo įtraukti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą).

3.5. Siekiant spartinti įvaikinimo procedūras (kad vaikas kuo greičiau atsidurtų saugioje šeimos aplinkoje), siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  11 straipsniu siūlomų keitimų, tačiau tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  11 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

3. Tėvai sutikimą įvaikinti vaiką konkrečiam įvaikintojui gali duoti tik tuo atveju, jei jis yra giminaitis. Teismas turi teisę atsižvelgdamas į vaiko interesus priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.“

3.6. Siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  12 straipsnio 1 dalyje teikiamų siūlymų atsisakyti kaip neaktualių, nes Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje jau nustatyta, kokie asmenys negali būti įvaikintojais. Kartu siekiant Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 teikiamus siūlymus suderinti su Įstatymo nuostatomis, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  12 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:

2. Jei būsimieji įtėviai nesutinka su atestuotų asmenų išvada dėl jų pasirengimo įvaikinti, jie gali šią išvadą apskųsti teismui.“

3.7. Siekiant, kad galimam įvaikinti vaikui kuo greičiau būtų surasti įtėviai, o įvaikinimo procedūros vyktų greičiau, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 13 straipsniu teikiamo siūlymo.

3.8. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  14 straipsniu teikiamų siūlymų, kiek jie susiję su Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 1 ir 2 dalių keitimu, nes, pritarus pateiktiems siūlymams, Civiliniame kodekse neliktų nuostatos, tiesiogiai nustatančios subjektą, kuris tvarkytų asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir galimų įvaikinti vaikų apskaitą (galiojanti Civilinio kodekso 3.219 straipsnio 1 dalis nustato, kad toks subjektas yra valstybinė įvaikinimo institucija).

3.9. Kadangi Civilinio kodekso 3.220 straipsnyje reglamentuojamas bylų dėl įvaikinimo teismingumas ir nustatytos kitos procesinės normos, kurios reguliuojamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) nustatyta tvarka, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  15 straipsniu pripažinti Civilinio kodekso 3.220 straipsnį netekusiu galios.

3.10. Siekiant teisinio aiškumo, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 17 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriomis keičiamas Civilinio kodekso 3.224 straipsnis, – nurodyti, kad, taikant nurodytas Civilinio kodekso 3.224 straipsnio nuostatas, taip pat yra taikomos ir Civilinio kodekso 3.222 straipsnyje nustatytos su įvaikinimu susijusios taisyklės. Kartu siūloma papildyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atsižvelgiant į Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 11 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.212 straipsnio 4 dalies pakeitimus, nustatančius teismo teisę, atsižvelgiant į vaiko interesus, priimti sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo.

3.11. Siekiant teisinio aiškumo dėl pirmenybės įvaikinant vaiką, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  17 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.224 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

1) per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą dienos nėra Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymų įvaikinti ar globoti vaiką (rūpintis vaiku), išskyrus šios dalies 2 punkte nustatytą atvejį, kai teismas priima sprendimą įvaikinti be globėjo (rūpintojo) sutikimo;“.

3.12. Siekiant nesukurti teisės spragos, kuri susidarytų nenustačius, koks teismas nagrinėja vaikų – užsienio valstybės piliečių, gyvenančių Lietuvos Respublikoje, – įvaikinimo bylas, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  18 straipsniu siūlomo teisinio reguliavimo atsisakyti.

3.13. Sistemiškai įvertinus Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  25, 26 straipsniuose siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą kartu su galiojančia Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalimi, siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 2 dalies keitimo ir ją pripažinti netekusia galios, nes Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  27 straipsniu siūloma keisti Civilinio kodekso 3.266 straipsnio 3 dalį – nustatyti, kad vaiko laikinosios ir nuolatinės globos organizavimo tvarką nustato Vyriausybės patvirtinti Vaiko globos organizavimo nuostatai. Siekiant suderinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 nuostatas dėl savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos centralizavimo, kartu siūloma pakeisti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  19 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

2. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ne ilgiau kaip dvylika mėnesių. Kai vaiko laikinoji globa (rūpyba) trunka ilgiau kaip dvylika mėnesių, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija privalo įvertinti šeimai teiktų paslaugų kokybę ir galimybę grąžinti vaiką į šeimą ir priima sprendimą grąžinti vaiką į šeimą arba tęsti vaiko laikinąją globą ir paslaugų teikimą šeimai, arba kreiptis į teismą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo.“

3.14. Siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  20 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.254 straipsnio 3 punktą: po žodžio „naudoja“ išbraukti žodžius „fizinį ar psichinį“, po žodžių „smurtą prieš vaiką“ įrašyti žodžius „ar vaiko akivaizdoje“, nes neįtvirtinus pagrindo nustatyti vaiko laikinąją globą (rūpybą), kai tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų naudoja smurtą prieš vaiką jo akivaizdoje, susiaurėtų šio pagrindo taikymo ribas ir tai suponuotų, kad nuolatinis smurtavimas prieš kitus asmenis šeimoje, vaikui esant šalia ir (ar) jam tai matant, nesudaro pagrindo spręsti dėl saugesnės aplinkos vaikui nustatymo ir tinkamo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą pareigų vaiko atžvilgiu įgyvendinimo; po žodžių „saugumui ir“ įrašyti žodžius „teismas yra priėmęs nutartį paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą“; likusią punkto dalį išbraukti ir išdėstyti taip:

3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja smurtą prieš vaiką ar vaiko akivaizdoje arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui, ir tuo pagrindu teismas yra priėmęs nutartį dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą.

3.15. Kadangi Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  21 straipsnio 2 dalimi siūloma nuostata, susijusi su laikinu ar neterminuotu tėvų valdžios apribojimu, yra pakeista Įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  21 straipsnio 2 dalies.

Kartu siūloma tobulinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  21 straipsnio 1 dalį ir aiškiau apibrėžti siūlomos nuostatos „nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti“ turinį, nes siūlomas įtvirtinti kriterijus yra pernelyg vertinamojo pobūdžio laiko perspektyvoje, t. y. neaišku, ar kompetentingoms institucijoms pakanka konstatuoti, kad tokių duomenų negauta, ar turi būti imamasi pastangų patikrinti ir įsitikinti, kad padėtis nepasikeis.

3.16. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  22 straipsniu siūlomo Civilinio kodekso 3.259 straipsnio 5 dalies keitimo, nes siūlymas „įvertinant galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis, nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka“ yra perteklinis – jis įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme.

3.17. Siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  24 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį Civilinio kodekso 3.253 straipsnį ir Vyriausybės 2017 m. gegužės 24 d. nutarimą Nr. 385 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.253 ir 3.261 straipsnius“, kuriuo Vyriausybė įgaliojo valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą – atlikti funkcijas, nustatytas Civilinio kodekso 3.253 straipsnio 2 dalyje ir 3.261 straipsnio 2 dalyje. Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 3.251 straipsnio 2 dalimi, rūpyba nustatoma vaikams, sukakusiems 14 metų, todėl keičiamoje Civilinio kodekso nuostatoje nevartotina sąvoka „rūpyba“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 24 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.261 straipsnio 2 dalį siūloma išdėstyti taip:

2. Vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtinais atvejais ir gali trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius, išskyrus atvejus, kai Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nustato, kad vaiko globa vaikų globos institucijoje turi tęstis ilgiau dėl šių objektyvių priežasčių:

1) vaikui reikalingos specializuotos sveikatos priežiūros ir (ar) slaugos paslaugos, kurių teikimas negali būti užtikrinamas vaikui nustatant globą šeimoje ar šeimynoje arba;

2) vaiko išskyrimas su broliais, seserimis pažeistų jo geriausius interesus, arba;

3) kai globa nustatyta dėl skubaus vaiko paėmimo iš šeimos ir nėra galimybių vaikui nustatyti globą šeimoje arba šeimynoje.“

3.18. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  25 straipsnyje dėstomame Civilinio kodekso 3.262 straipsnyje siūloma tvarka, pagal kurią būtų nustatoma vaiko laikinoji globa, nedera su Civilinio kodekso 3.254 straipsnio, įtvirtinančio vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo pagrindus, nuostatomis. Vaiko laikinoji globa gali būti nustatoma tik esant Civilinio kodekso 3.254 nustatytiems pagrindams, todėl darytina išvada, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25 straipsnyje siūlomas Civilinio kodekso 3.262 straipsnio 1 dalies 3 punkto keitimas yra perteklinis, nes tiek galiojančioje Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje, tiek ir Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  7 straipsniu siūlomoje keisti Civilinio kodekso 3.183 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta prievolė teismui, priėmus sprendimą apriboti tėvų valdžią, tuo pačiu sprendimu nustatyti vaikui globą (rūpybą) ir gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kuriuo keičiamas Civilinio kodekso 3.262 straipsnis, siūlomo teisinio reguliavimo.

Siūloma neatsisakyti nuostatos dėl vaiko, kuriam nustatyta vaiko laikinoji globa (rūpyba), globėjo (rūpintojo) ir jo tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimo subsidiarumo, kadangi tokiu atveju, kol nebus apribota tėvų valdžia, išliks teisės spraga dėl tėvų, kurių vaikui nustatyta laikinoji globa (rūpyba), teisių ir pareigų turinio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma papildyti Civilinio kodekso 3.262 straipsnį 3 dalimi ir ją išdėstyti taip:

„3. Nustačius vaiko laikinąją globą (rūpybą) šio kodekso 3.254 straipsnio 3 punkte nurodytu atveju, vaiko globėjas (rūpintojas) savo teises ir pareigas vaiko atžvilgiu įgyvendina subsidiariai, t. y. tiek, kiek šių teisių ir pareigų neturi galimybės įgyvendinti vaiko tėvai, kurių valdžia nėra apribota, atsižvelgiant į vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo tikslus.“

3.19. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  26 straipsnyje pateiktų siūlymų keisti Civilinio kodekso 3.264 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes šios nuostatos pakeistos Įstatymo 21 straipsniu. Be to, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  26 straipsnio 1 dalyje išbraukus nuostatą „to rajono (miesto)“ lieka neaišku, kurios valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimas turimas omenyje.

3.20. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  28 straipsniu keičiamo Civilinio kodekso 3.267 straipsnyje nėra apibrėžta, kodėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) peržiūros institutas būtų taikomas tik tam tikrais atvejais, siūloma atsisakyti Civilinio kodekso 3.267 straipsnio keitimo.

3.21. Siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  29 straipsnio 1 ir 2 dalių, nes teikiami siūlymai priimti Įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalimis, tačiau pakeisti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  29 straipsnio 3 dalimi keičiamą Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 5 punktą ir jį išdėstyti taip:

5) jeigu anksčiau jo, kaip vaiko globėjo (rūpintojo), įgaliojimai buvo nutraukti šio kodekso 3.246 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais;“.

Kartu siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  29 straipsnio 4 dalimi keičiamo Civilinio kodekso 3.269 straipsnio 6 punkto, nes įtvirtinus apibendrintą reikalavimą nebūti teistam už baudžiamuosius nusižengimus, į asmenų, galinčių netekti teisės globoti vaiką (juo rūpintis), grupę patektų ir asmenys, nubausti už veiksmus (neveikimą) srityse, kurios nėra susijusios su vaiko, šeimos interesų gynimu (pvz., trukdymas profesinių sąjungų veiklai ir kiti panašūs nusižengimai). Toks apribojimas vertintinas kaip nepagrįstas ir, atsižvelgus į tai, kad aptariamoje normoje nenustatoma jokių išimčių, susijusių su teistumo išnykimo ar panaikinimo aplinkybėmis, jis būtų vertinamas kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio penktojoje dalyje įtvirtinto draudimo bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

3.22. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  30 ir 31 straipsnių pavadinimai vienodi, todėl siūloma juos sujungti į vieną straipsnį, suderinti tarpusavyje ir atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  31 straipsnio, o Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  30 straipsnį išdėstyti taip:

30 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas

1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2018 m. sausio 1 d.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2017 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

3. Iki įsigaliojant šiam įstatymui pradėti teismo procesai dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ar įvaikinimo baigiami pagal iki įsigaliojant šiam įstatymui galiojusias nuostatas.

4. Šio įstatymo 22 ir 23 straipsnių nuostatos dėl maksimalaus vaikų skaičiaus netaikomos iki įsigaliojant šiam įstatymui įsteigtoms šeimynoms ir šeimoms, kuriose globojami (rūpinami) vaikai, kol globojamų (rūpinamų) vaikų skaičius dėl jų pilnametystės, grąžinimo tėvams, emancipacijos, santuokos, įvaikinimo ar mirties sumažės iki šiuo įstatymu nustatytos ribos.“

3.23. Siekiant išvengti Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 siūlomų nuostatų taikymo problemų (neaiškumų), siūloma įtvirtinti pereinamąsias Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 nuostatas, kiek tai susiję su Įstatymo projekto Nr. XIIIP-356  29 straipsniu teikiamais siūlymais, kuriais nustatomi nauji, palyginti su galiojančiais, reikalavimai ir apribojimai asmenims, siekiantiems tapti vaiko globėjais (rūpintojais).

4. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 28, 282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-357 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-357), tačiau pasiūlyti Seimui jį tobulinti pagal šias pastabas:

4.1. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357  1 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 28 straipsnio 3 punktu siūloma tikslinti bylų, kurias kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja Vilniaus apygardos teismas, sąrašą. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 ir susijusių įstatymų projektų aiškinamajame rašte nurodoma, kad siekiama tikslinti įvaikinimo teisinį reguliavimą asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, t. y. pagrindiniu kriterijumi, skiriant nacionalinį ir tarptautinį įvaikinimą, siūloma laikyti asmenų gyvenamąją vietą. Civilinio kodekso 1.33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įvaikinimo santykiai nustatomi pagal vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę; to paties straipsnio 4 dalyje nustatyta kolizinė norma, pagal kurią bylos, susijusios su įvaikinimu, priklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu vaiko ar jo įtėvių (įtėvio) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Taigi Įstatymo projektu Nr. XIIIP-357 keičiamo Civilinio proceso kodekso 28 straipsnio 3 punktas turėtų būti tikslinamas taip, kad būtų užtikrinta, jog Vilniaus apygardos teismui būtų priskirtos nagrinėti tik tokios bylos dėl įvaikinimo, kuriose vieno iš subjektų (būsimo įtėvio ar įtėvių arba įvaikinamo vaiko) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apygardos teismui neturėtų būti teismingos bylos dėl įvaikinimo, kuriose ir būsimi įtėviai, ir įvaikinamas vaikas, neatsižvelgiant į jų pilietybę, nuolat gyvena užsienio valstybėje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357  1 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 28 straipsnio 3 punktą ir jį išdėstyti taip:

3) dėl įvaikinimo pagal Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, užsienio valstybių piliečių, asmenų, turinčių ir Lietuvos Respublikos, ir užsienio valstybės pilietybę, asmenų be pilietybės prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį Lietuvos Respublikoje, taip pat pagal asmenų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, prašymus įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį, gyvenantį užsienio valstybėje;“.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, atitinkamai turėtų būti keičiamos ir Civilinio proceso kodekso 480 straipsnio 2 dalies nuostatos.

4.2. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357  2 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalies 5 punkte siūloma nustatyti, kad teismas nukreipia skubiai vykdyti sprendimus dėl įvaikinimo. Vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, teismo sprendimai dėl įvaikinimo gali būti skundžiami apeliacine ir kasacine tvarka, todėl, pritarus siūlomam pakeitimui, vaikas būtų perkeliamas į būsimų įtėvių šeimą dar neįsiteisėjus teismo sprendimui dėl įvaikinimo, o jeigu teismo sprendimas dėl įvaikinimo būtų ginčijamas ir panaikintas, vaikas būtų vėl perkeliamas į kitą aplinką iš būsimų įtėvių šeimos. Be to, Civilinio proceso kodekso 283 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad teismas gali leisti skubiai vykdyti visą sprendimą ar jo dalį bet kurioje byloje, kai dėl ypatingų aplinkybių delsimas įvykdyti sprendimą ar nutartį gali padaryti išieškotojui didelę žalą arba iš viso gali pasidaryti negalima ar labai sunku sprendimą ar nutartį įvykdyti. Taigi teismui sudaryta galimybė atsižvelgti į individualios situacijos aplinkybes ir tam tikrais atvejais leisti teismo sprendimą dėl įvaikinimo vykdyti skubiai. Toks vaiko perkėlimas neatitiktų vaiko interesų. Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas sudaro prielaidas užtikrinti vaiko padėties stabilumą iki įsiteisėjant teismo sprendimui dėl įvaikinimo, todėl teismo sprendimai dėl įvaikinimo neturėtų būti vykdomi skubiai, t. y. turėtų būti vykdomi tik po to, kai įsiteisėja. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357  2 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalies papildymo nauju 5 punktu ir palikti teismui diskrecijos teisę nustatyti skubų sprendimų įvaikinimo bylose vykdymą.

Kartu siūloma papildyti Civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalį 7 punktu – nustatyti, kad nutartis dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo turėtų būti vykdoma skubiai.

4.3. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83, 404, 407 ir 504 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-242, kuris įsigalios 2018 m. sausio 1 d., jau yra pakeistas Civilinio proceso kodekso 407 straipsnis ir jame įtvirtintos analogiškos siūlomoms Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357  4 straipsnyje nuostatos, siūloma atsisakyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357  4 straipsniu siūlomo Civilinio proceso kodekso 407 straipsnio keitimo.

4.4. Galiojanti Civilinio proceso kodekso 481 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata „užsienio valstybės, kurios pilietis pareiškėjas yra ar kurioje yra jo gyvenamoji vieta“ apima ir tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos piliečio nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje. Atsižvelgiant į tai, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357  5 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 481 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

1) duomenys apie pareiškėją (vardas, pavardė, asmens kodas, gimimo data ir vieta, gyvenamoji vieta, darbovietė, šeiminė ir materialinė padėtis, sveikatos būklė, ar įrašytas į asmenų, norinčių įvaikinti, sąrašą, taip pat užsienio valstybės, kurios pilietis pareiškėjas yra ar kurioje yra pareiškėjo gyvenamoji vieta, institucijų išvada, ar jis tinka būti tarptautiniu įvaikintoju);“.

4.5. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymu pakeistos Civilinio kodekso 3.212 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl tėvų sutikimo įvaikinti, taip pat siekiant teisinio aiškumo ir teisinio reguliavimo nuoseklumo, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357  6 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 1 dalies 3 punkte siūloma po žodžių „globėją (rūpintoją)“ įrašyti žodžius „ir šiam vaikui nustatyta nuolatinė globa (rūpyba) šeimoje“, o formuluotę „išskyrus vaikų globos institucijas ar šeimynas“ išbraukti.

4.6. Atsižvelgiant į tai, kad atvejus, kada įvaikintojas ar įvaikinamas vaikas nėra įrašomi atitinkamai į asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, apskaitą ir į galimų įvaikinti vaikų apskaitą (sąrašą), reglamentuoja Civilinio kodekso 3.209 ir 3.210 straipsniai, reikėtų tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357  6 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuriame nustatytos išimtys, kada nereikia pateikti duomenų dėl asmenų įrašymo į atitinkamas apskaitas (sąrašus), ir pateikti nuorodas į nurodytus Civilinio kodekso straipsnius, o kitų Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 6 straipsniu siūlomų Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 1 dalies 5 punkto pakeitimų tikslinga atsisakyti kaip perteklinių.

4.7. Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo, Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 6 straipsniu siūlomas Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 2 dalies pakeitimas turėtų būti suderintas su Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 1 straipsniu siūlomu Civilinio proceso kodekso 28 straipsnio 3 punkto pakeitimu, t. y. Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 2 dalyje nurodytas siekiančių įvaikinti subjektų sąrašas turėtų sutapti su Civilinio proceso kodekso 28 straipsnio 3 punkte nurodytu subjektų sąrašu. Šiuo atveju taip pat siūloma kaip perteklinės atsisakyti nuorodos į asmens pagrindinę gyvenamąją vietą, nes, vadovaujantis Civilinio kodekso 2.16 straipsnio 2 dalimi, asmens pagrindinė gyvenamoji vieta nurodoma tik kaip vienas iš kriterijų, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą. Analogiškos pastabos taikytinos Įstatymo projektu Nr. XIIIP-357 keičiamo Civilinio proceso kodekso 483 straipsnio 3 punkto ir 487 straipsnio 5 dalies pakeitimams. Dėl Įstatymo projektu Nr. XIIIP-357 keičiamo Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 2 dalies papildomai reikėtų atkreipti dėmesį, kad šioje dalyje vartojama sąvoka „savo valstybė“ yra neaiški, todėl ją reikėtų patikslinti – pateikti nuorodą į užsienio valstybę, kurioje yra asmens nuolatinė gyvenamoji vieta. Atsižvelgiant į tai, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357  6 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 482 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

2. Užsienio valstybės piliečiai ar asmenys be pilietybės, išskyrus tuos, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai arba asmenys, turintys ir Lietuvos Respublikos, ir užsienio valstybės pilietybę, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, paduodami pareiškimą įvaikinti, pateikia savo gyvenamosios vietos valstybės įstatymų nustatyta tvarka įformintus dokumentus, duomenis, kad užsienio valstybė pripažins konkretaus vaiko įvaikinimą, kad vaikui yra išduotas ar bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti į tą šalį ir nuolat joje gyventi. Prie šių dokumentų turi būti pridėti jų vertimai į lietuvių kalbą, patvirtinti įstatymų nustatyta tvarka. Dokumentai turi būti legalizuoti, išskyrus įstatymų ar tarptautinių sutarčių numatytus atvejus.“

4.8. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357  7 straipsniu keičiamame Civilinio proceso kodekso 483 straipsnio 3 punkte įtvirtinti trumpiniai „TD“, „BIFK“, kurie nėra apibrėžti, todėl siūloma jų atsisakyti ar apibrėžti jų turinį.

4.9. Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357  8 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 487 straipsnio papildymo nauja 2 dalimi turėtų būti atsisakyta kaip perteklinio, nes analogišką nuostatą taip pat siūloma įtvirtinti Įstatymo projektu Nr. XIIIP-356 keičiamo Civilinio kodekso 3.212 straipsnio 4 dalyje. Siekiant sudaryti galimybes įvaikinamam vaikui kuo greičiau būti apgyvendintam įtėvių šeimoje, siūloma Įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 8 straipsniu keičiamo Civilinio proceso kodekso 487 straipsnį papildyti nauja 8 dalimi ir ją išdėstyti taip:

8. Teismo sprendimą dėl įvaikinimo teismas gali nukreipti vykdyti skubiai.“

Civilinio proceso kodekso 487 straipsnio 8 ir 9 dalis reikėtų laikyti atitinkamai 9 ir 10 dalimis.

5. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-358 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-358), tačiau pasiūlyti Seimui jį tobulinti pagal šias pastabas:

5.1. Siekiant skatinti savivaldybes ir socialinių paslaugų įstaigas organizuoti socialines paslaugas, jas derinant su koordinuotai teikiama švietimo pagalba, socialinėmis ir sveikatos priežiūros paslaugomis vaikams nuo gimimo iki 18 metų (turintiems didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių – iki 21 metų) ir jų atstovams pagal įstatymą, siūloma tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-358 7 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 18 straipsnio 8 dalį – įrašyti pirmajame sakinyje po žodžio „suderintą“ žodžius „bei koordinuotai teikiamą“.

5.2. Seimas 2017 m. kovo 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 18, 19, 34 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymą Nr. XIII-246, įsigaliosiantį 2018 m. sausio 1 d., kuriame įtvirtintas budinčių globotojų ir globos centrų veiklos teisinis reguliavimas. Atsižvelgiant į tai, siūloma atsisakyti kaip nebeaktualių Įstatymo projekto Nr. XIIIP-358 1 straipsnio 3 dalimi keičiamo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies, 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio, 7 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 18 straipsnio 9 dalies, 8 straipsniu keičiamo įstatymo 19 straipsnio ir 10 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 34 straipsnio 6 dalies pakeitimų.

6. Siekiant užtikrinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 ir su juo susijusių teisės aktų projektų nuostatų įgyvendinimą, vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkai reikalingos papildomos lėšos bus numatytos Lietuvos Respublikos 2018 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte.

7. Siekiant, kad Įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 ir kitų susijusių įstatymų projektų nuostatoms įgyvendinti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai būtų nustatytas pakankamas laikotarpis įgyvendinamiesiems teisės aktams parengti, siūloma nurodytų įstatymų projektų įsigaliojimą nustatyti 2018 m. sausio 1 dieną.

 

 

 

Ministras Pirmininkas                                                                      Saulius Skvernelis

 

 

 

Socialinės apsaugos ir darbo ministras                                            Linas Kukuraitis