Administracinė byla Nr. eAS-646-624/2024

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01573-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos  Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „TS Start“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 24S182419 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos (2024 m. lapkričio 18 d.). Grįsdamas šį prašymą, pareiškėjas teigė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis neteks leidimo laikinai gyventi, todėl jo buvimas ir darbas Lietuvos Respublikoje bus neteisėti, o pareiškėjas turės išvykti iš Lietuvos Respublikos, kur yra jo socialinių ir ekonominių interesų centras, ir pareiškėjui nebus galima dirbti iki 2024 m. lapkričio 18 d.  Pareiškėjas taip pat teigė, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus padaryta neatitaisoma žala, nes teismui priėmus sprendimą tenkinti pareiškėjo skundą, jis jau bus išvykęs iš Lietuvos Respublikos, nedirbs uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „TS Start“ bei neteks darbo užmokesčio, o valstybės biudžetas – surinktinų mokesčių. Pareiškėjas akcentavo, jog nuo 2024 m. liepos 1 d. iš esmės pasikeitė Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytas teisinis reguliavimas: padavus teismui skundą, Sprendimo vykdymas nėra sustabdomas (Įstatymo 139 str. 2 d.). Dėl to, pareiškėjo vertinimu, jeigu jis per 14 dienų nuo leidimo gyventi panaikinimo pats neišvyks iš Lietuvos Respublikos, neįvykdžius grąžinimo sprendimo, jis bus išsiunčiamas ir pareiškėjui bus uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, sustabdė Sprendimo galiojimą iki bus išnagrinėta byla ir įsiteisės joje priimtas sprendimas.

Teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, nurodė, jog ginčo dalykas – leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrįstumas ir teisėtumas, ir tai apsprendžia taikomų užtikrinimo priemonių pobūdį. Nors byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos, tačiau, siekiant išvengti tokio pobūdžio sprendimų priėmimo šios bylos nagrinėjimo metu, teismo vertinimu tikslinga stabdyti Sprendimo galiojimą. Dėl to teismas padarė išvadą, jog byloje egzistuoja sąlygos bei pagrindai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Atsakovas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį.

Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė nei argumentų dėl tikėtino skundo reikalavimo pagrįstumo ir nevertino šios sąlygos egzistavimo aplinkybių. Spręsdamas, ar nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pirmosios instancijos teismas nurodė vienintelį taikymo pagrindą – jog priemonė taikytina siekiant išvengti išsiuntimo sprendimo priėmimo. Atsakovo vertinimu, ši teismo išvada yra nepagrįsta, nes hipotetinė galimybė, kad atsakovas priims sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, nei patvirtina jo skundo teiginių pagrįstumą, nei tai, kad tik dėl sprendimo priėmimo pareiškėjas patirs sunkiai atitaisomą arba neatitaisomą žalą. Tai, kad pareiškėjo turėtas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, savaime nereiškia, kad dėl jo bus priimtas išsiuntimo sprendimas, nes visi sprendimai yra priimami individualiai išnagrinėjus užsieniečio situaciją, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir gali būti skundžiami Įstatymo bei ABTĮ nustatyta tvarka.

Atsakovas akcentuoja, jog jeigu būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, o pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutiktų, pareiškėjas turėtų galimybę šį sprendimą skųsti teisės aktų nustatyta tvarka ir prašyti teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamoje byloje yra paremtas išimtinai hipotetine aplinkybe, kuri savaime negali patvirtinti jokios žalos padarymo fakto ar netgi tikimybės, neatitinka pagrįstumo ir teisingumo kriterijų. Atsakovo vertinimu, šiuo atveju sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2023 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-608-822/2023, 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016 bei 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019.

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl Sprendimo galiojimo sustabdymo bei nusprendė, jog taikomų užtikrinimo priemonių pobūdį šioje byloje apsprendžia ginčo dalykas. Nesustabdžius Sprendimo, pareiškėjui būtų padaryta neatitaisoma žala, nes jis netektų darbo Lietuvos Respublikoje, turėtų išvykti į kilmės valstybę, kurioje neturi gyvenamosios vietos ir yra išregistruotas, nes pareiškėjo socialinių ir ekonominių interesų centras yra Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog Sprendime buvo nurodyta, kad „asmuo leidimą laikinai gyventi turi grąžinti Migracijos departamento teritoriniam skyriui“, nuo 2024 m. liepos 1 d. Įstatymo teisinis reguliavimas iš esmės pasikeitė, todėl pareiškėjo skundo padavimas Sprendimo vykdymo nesustabdo. Taigi, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas visais atvejais neteks galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl jo buvimas ir darbas Lietuvos Respublikoje bus neteisėti. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo atskirajame skunde akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra reikšminga šiai bylai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nes be galiojančio leidimo laikinai gyventi pareiškėjas netektų darbo UAB „TS Start“, o ši bendrovė turėtų atleisti iš darbo pareiškėją, nes kitu atveju gautų baudą už nelegalų darbą (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 str.). Atskirajame skunde akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika buvo suformuota esant senesniam teisiniam reguliavimui, todėl, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nėra aktuali šioje byloje, kuri buvo pradėta po 2024 m. liepos 1 d. Įstatymo pakeitimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjimo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė ir iki bylos išnagrinėjimo ir joje priimto sprendimo įsiteisėjimo sustabdytas Sprendimo galiojimas (ABTĮ 70 str. 1 d.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę, nusprendęs, jog, siekiant išvengti atsakovo sprendimų dėl pareiškėjo išsiuntimo priėmimo bylos nagrinėjimo metu, tikslinga sustabdyti pareiškėjo byloje ginčijamo Sprendimo galiojimą.

Atsakovas, nesutikdamas su šia nutartimi, atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino skundo reikalavimo pagrįstumo tikėtinumo sąlygos, o tai, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, savaime nereiškia, kad bus priimtas išsiuntimo sprendimas, nes atsakovas nėra priėmęs tokio sprendimo. Atsakovo vertinimu, skundžiama nutartis (nutarties dalis, kuria išspręstas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas) yra grindžiama hipotetine aplinkybe ir nėra pagrįsta, todėl ji turėtų būti panaikinta.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė pagrindo naikinti šią nutarties dalį: reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reglamentuojamas ABTĮ 70 straipsnyje, kurio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, ginčydamas Sprendimą, kuriuo atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui darbo pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi, nes: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir 2) pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Pareiškėjas skunde prašė teismo taikyti Įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos (2024 m. lapkričio 18 d.) sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką (Įstatymo 2 str. 14 d.). Pagal Įstatymo 24 straipsnio 2 dalį leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi ar leidimą gyventi, kuris yra panaikintas, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu (Įstatymo 39 str. 1–3 p.). Kai užsieniečiui panaikintas leidimas laikinai gyventi, priimamas sprendimas jį grąžinti į užsienio valstybę (Įstatymo 125 str. 1 d. 2 p.). Kaip inter alia nurodyta Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą (1 p.).

Pagal iki 2024 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2021 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XIV-816 redakcija) nuostatas, apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai panaikinamas užsieniečio leidimas gyventi, išskyrus atvejus, kai sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi priimtas šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, o leidimas nuolat gyventi – šio Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 ar 2¹ punkte nurodytais pagrindais. Nuo 2024 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2024 m. birželio 20 d. įstatymas XIV-2784, kurio 35 straipsniu nuspręsta pripažinti Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punktą netekusiu galios. Įstatymo 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. 

Taigi, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, sprendimo dėl išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo apskundimas teismui jo vykdymo savaime nesustabdo: apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Grįsdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas prašė taikyti šią priemonę, iš esmės teigdamas, jog dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo susiklostė situacija, kai teismine tvarka nepatikrinus Sprendimo ir nepripažinus jo pagrįstu ir teisėtu, pareiškėjui dar iki administracinės bylos dėl Sprendimo išnagrinėjimo kiltų itin reikšmingi teisiniai padariniai, susiję su jo buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs individualią situaciją, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo, kuris iš esmės pritarė šiems pareiškėjo argumentams, priimtu procesiniu sprendimu: reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-264-662/2024). Be to, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš 2024 m. balandžio 11 d. aiškinamojo rašto Nr. XIVP-3635 dėl atliktų Įstatymo pakeitimų, 4 punkte (Siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir, kokių teigiamų rezultatų laukiama) inter alia nurodoma: „praktikoje pastebimi piktnaudžiavimo atvejai, kai, Migracijos departamentui nustačius, kad užsienietis nebeatitinka leidimo gyventi išdavimo sąlygų (pvz., užsienietis, gavęs leidimą gyventi darbo pagrindu), ir panaikinus leidimą, užsienietis teikia skundą, kuris akivaizdžiai nepagrįstas, teismui vien tik tam, kad galėtų likti Lietuvos Respublikoje kaip galima ilgiau. Bylinėjimasis trunka kelis mėnesius ar net ilgiau ir per tą laikotarpį užsienietis stengiasi įteisinti savo buvimą (prašo leidimo laikinai gyventi kitais pagrindais). Atsižvelgiant į tai, siūloma netaikyti automatinio apskųsto sprendimo vykdymo sustabdymo ir pripažinti netekusiu galios Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Užsienietis, kuris skųs sprendimą galės teismo prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones dėl apskųsto sprendimo vykdymo sustabdymo (taikymas ir terminai nustatyti ABTĮ). Jeigu priemonės bus pritaikytos, jis galės ginčo nagrinėjimo metu likti Lietuvoje (kol galios jo leidimas laikinais gyventi), o jeigu priemonių nepritaikys, turės išvykti ir sprendimo laukti ne Lietuvoje.“ (Lietuvos Respublikos „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 211, 26, 28, 35, 36, 40, 44, 44¹, 50, 53, 57, 57¹, 58, 59, 61, 62, 62¹, 63, 94, 95, 103, 133, 138, 139 ir 140²⁶ straipsnių pakeitimo ir 61¹  pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 16, 30¹ ir 57 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas. Prieiga per internetą: XIVP-3635 AIŠKINAMASIS RAŠTAS dėl įstatymų projektų Reg. Nr. XIVP-3435, XIVP-3436 (lrs.lt)).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje, įvertinus pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi reikšmę jo teisėtam buvimui Lietuvos Respublikoje bei Sprendimu sukeliamus teisinius padarinius, duomenų apie pareiškėjo siekį piktnaudžiauti procesu nebuvimą, reikalavimo užtikrinimo priemonė taikyta pagrįstai.

Pažymėtina, jog nors, kaip atskirajame skunde teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atskirai neaptarė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pirmosios sąlygos dėl pareiškėjo skundo reikalavimo prima facie pagrįstumo tikėtinumo, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog vien atskiras šios sąlygos neaptarimas sudaro pagrindą teigti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šioje byloje savaime yra nepagrįstas. Kita vertus, susipažinusi su pareiškėjo skundo turiniu ir jame dėstomais argumentais, teisėjų kolegija nustatė, jog skunde yra aiškiai ir nuosekliai dėstomos ginčo faktinės ir teisinės aplinkybės, kritikuojami Sprendimo teiginiai bei atsakovo padarytos išvados, todėl manytina, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą. Kartu pažymėtina, jog įvertinusi minėtame 2024 m. balandžio 11 d. aiškinamajame rašte Nr. XIVP-3635 išdėstytas abejones dėl galimų piktnaudžiavimo atvejų, kai užsienietis „teikia skundą, kuris akivaizdžiai nepagrįstas, teismui vien tik tam, kad galėtų likti Lietuvos Respublikoje kaip galima ilgiau“, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog byloje nagrinėjamas atvejis atitinka šiuos požymius.

Spręsdama dėl antrosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, susijusios su neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, kriterijumi, teisėjų kolegija pažymi, jog, atsižvelgus į šioje nutartyje aptartus leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisinius padarinius, manytina, jog nenustačius aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo buvimas, gyvenimas ir darbas šiuo metu Lietuvos Respublikoje nėra galimas, siekiant nepažeisti proporcingumo principo ir priėmus byloje baigiamąjį teismo aktą įvykdyti teisingumą, Sprendimo galiojimas laikinai stabdytinas. Be to, pareiškėjas nurodė pakankamai aplinkybių, leidžiančių spręsti apie neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos egzistavimą netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės: pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, kurioje yra jo socialinių ir ekonominių interesų centras; jis yra deklaravęs išvykimą iš kilmės valstybės, o neturėdamas leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas negalės dirbti Lietuvos Respublikoje, dėl ko jau iki bylos dėl Sprendimo išnagrinėjimo jis susidurs su reikšmingais teisiniais padariniais, galbūt sukeliant jam neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Kartu pažymėtina, jog atsakovas atskirajame skunde nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog atsakovas migracija.lt puslapyje nurodė, kad užsieniečiui surašomas grąžinimo sprendimas, jeigu užsienietis per 14 dienų nuo leidimo gyventi panaikinimo pats neišvyks iš Lietuvos; neįvykdžius grąžinimo sprendimo, užsienietis bus išsiunčiamas ir jam bus uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuotina, jog atsakovo atskirojo skundo argumentais naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pažymėtina, kad šioje proceso stadijoje bylinėjimosi išlaidų klausimas nėra sprendžiamas, nes šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi byla nėra išnagrinėjama iš esmės ir nėra priimamas sprendimas proceso šalies naudai ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-251-968/2024).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutarties dalį reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                       Arūnas Dirvonas

                                    Veslava Ruskan

                                    Milda Vainienė