Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo NR. VIII-1183 5 straipsnio ir 7 priedėlio pakeitimO įstatymO PROJEKTO NR. XIIP-4430(2)
2017 m. kovo 15 d. Nr. 186
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. SV-S-1700 „Dėl įstatymo projekto išvadų“, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo
Nr. VIII-1183 5 straipsnio ir 7 priedėlio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4430(2) (toliau – Įstatymo projektas) 2 straipsniui, kuriame siūloma pakeisti Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – Įstatymas) 7 priedėlį, dėl šių priežasčių:
1.1. 1999 m. balandžio 26 d. Tarybos direktyvos 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų (OL 1999 L 182, p. 1–19) (toliau – Direktyva) 10 straipsnis aiškiai įpareigoja valstybes nares imtis priemonių užtikrinti, kad „mokestis, kurio operatorius reikalauja už visų rūšių atliekų šalinimą sąvartyne, padengtų visas sąvartyno įrengimo ir eksploatavimo sąnaudas, įskaitant kiek įmanoma finansinės arba lygiavertės garantijos, apie kurią kalbama 8 straipsnio a punkto iv papunktyje, sąnaudas ir numatytas sąvartyno uždarymo bei jo vėlesnės priežiūros bent 30 metų po uždarymo sąnaudas. Laikydamosi 1990 m. birželio 7 d. Tarybos direktyvos 90/313/EEB dėl laisvo priėjimo prie informacijos apie aplinką reikalavimų, valstybės narės užtikrina būtinos informacijos apie sąnaudas rinkimo ir naudojimo skaidrumą“.
Atsižvelgiant į minėtą Direktyvos įpareigojimą užtikrinti, kad mokesčiai padengtų visas sąvartyno įrengimo ir eksploatavimo sąnaudas, ir į tai, kad pavojingųjų atliekų sąvartyno įrengimo sąnaudos daug didesnės už nepavojingųjų atliekų sąvartyno įrengimo sąnaudas, mokesčio už pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų sąvartyne šalinimą tarifų suvienodinimas – nepagrįstas ir neužtikrinantis tinkamo Direktyvoje nustatyto įpareigojimo vykdymo.
Sumažinus mokesčio tarifą ir nuo mokesčio atleidus sąvartyno operatorių, daugėtų sąvartyne šalinamų pavojingųjų atliekų, tačiau sąvartyno patiriamos fiksuotos sąnaudos nemažėtų. Jeigu lėšos būtų skiriamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų, būtų pripažintina valstybės pagalba, apie kurią turėtų būti informuojama Europos Komisija, ir tik gavus jos pritarimą tokia priemonė galėtų būti įgyvendinta.
Nustatant sąvartyno mokesčio tarifus, atsižvelgta į atliekų šalinimo sąvartynuose aplinkosauginius kaštus, tai yra ekonominį žalos aplinkai, kuri padaroma šalinant atliekas sąvartynuose ir prarandant materialinius ir energetikos išteklius, vertinimą.
1.2. Atlikus prognozinius skaičiavimus, nustatyta, kad mokestis už pavojingųjų atliekų sąvartyne šalinamas atliekas taikant galiojančius mokesčio tarifus atitinkamai sudarytų apie 130 tūkst. eurų 2017 metais, 145 tūkst. eurų 2018 metais ir 160 tūkst. eurų 2019 metais. Patvirtinus Įstatymo projekte siūlomus mokesčio už pavojingųjų atliekų sąvartyne šalinamas atliekas tarifus, biudžeto įplaukos sumažėtų iki 8,1 tūkst. eurų 2017 metais ir 2018 metais (biudžeto įplaukos sumažėtų 121,9 tūkst. ir 136,9 tūkst. eurų) ir 13,5 tūkst. eurų 2019 metais (biudžeto įplaukos sumažėtų 146,5 tūkst. eurų).
1.3. Siūlymas sumažinti mokesčio už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis pavojingosiomis atliekomis tarifą, motyvuojamas tuo, kad pavojingosios atliekos, esant dideliems mokesčio tarifams, bus tvarkomos neteisėtais būdais, nepagrįstas, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 „Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, reikalavimų nevykdymas užtraukia atitinkamas pinigines baudas. Be to, Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 „Dėl Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, nustato aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių skaičiavimo metodus, taip pat ir atliekų, išmestų į aplinką (aplinkos komponentų), padarytos žalos atlyginimo tarifus. Minėti teisės aktai sudaro sąlygas užkirsti kelią nesąžiningam ar neteisėtam atliekų tvarkymui.
2. Iš esmės pritarti Įstatymo projekto 1 straipsnyje teikiamam pakeitimui, atleidžiančiam nuo mokesčio už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis atliekomis sąvartynų operatorius už pavojingųjų atliekų sąvartyne šalinamas pavojingąsias atliekas, ir pasiūlyti jį tobulinti pagal toliau pateiktas pastabas. Sąvartyno operatoriaus atleidimas nuo mokesčio už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis pavojingosiomis atliekomis neigiamai veiks atliekų tvarkymo sistemos kūrimą Lietuvoje. Atleidus sąvartyno operatorių nuo minėto mokesčio, pavojingųjų atliekų šalinimas sąvartyne taptų pigiausiu tokių atliekų tvarkymo būdu, nebūtų laikomasi atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumo, nes atliekų šalinimas sąvartynuose – žemiausią prioritetą turintis atliekų tvarkymo būdas, todėl jį skatinti ir plėtoti netikslinga. Pavojingųjų atliekų deginimo įrenginyje deginant pavojingąsias atliekas susidaro dugno, lakieji pelenai ir šlakas, kurių tvarkymo vienintelė alternatyva – šalinimas pavojingųjų atliekų sąvartyne. Šiuo metu mokestis nemokamas ir už fosfogipso ir asbesto atliekų šalinimą – vienintelę jų tvarkymo alternatyvą. Įmoka už pavojingųjų atliekų šalinimą susideda iš atliekų turėtojo mokamos įmokos už atliekų šalinimą sąvartyne ir mokesčio už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis atliekomis. Nuo mokesčio už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis atliekomis atleidus sąvartyno operatorių už pavojingųjų atliekų sąvartyne šalinamus po pavojingųjų atliekų deginimo susidariusius dugno ir lakiuosius pelenus, sąvartyno mokestis sumažės ta dalimi, kurią sudaro įmoka už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis atliekomis. Tačiau išliks atliekų turėtojo mokama įmoka už atliekų šalinimą sąvartyne. Todėl Įstatymo projekto 1 straipsnyje dėstomą Įstatymo 5 straipsnio 8 dalį reikėtų išdėstyti taip: