KULTŪROS PAVELDO DEPARTAMENTO
PRIE KULTŪROS MINISTERIJOS
DIREKTORIUS
ĮSAKYMAS
DĖL ISTORINIŲ ŽELDYNŲ IR ŽELDINIŲ PRIEŽIŪROS IR TVARKYBOS
METODINIŲ REKOMENDACIJŲ PATVIRTINIMO
2024 m. gegužės 9 d. Nr. Į-122
Vilnius
Vadovaudamasis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 9.1 ir 17.4 papunkčiais, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 1 ir 2 punktais, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos metodinių nurodymų bei nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos metodinių rekomendacijų rengimo, tvirtinimo bei pripažinimo netekusiais galios tvarkos aprašu, patvirtintu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2021 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. Į-313 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos metodinių nurodymų bei nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos metodinių rekomendacijų rengimo, tvirtinimo bei pripažinimo netekusiais galios tvarkos aprašo patvirtinimo“,
t v i r t i n u Istorinių želdynų ir želdinių priežiūros ir tvarkybos metodines rekomendacijas (pridedama).
PATVIRTINTA
Kultūros paveldo departamento prie
Kultūros ministerijos direktoriaus
2024 m. gegužės 9 d. įsakymu
Nr. Į-122
ISTORINIŲ ŽELDYNŲ IR ŽELDINIŲ PRIEŽIŪROS IR TVARKYBOS
METODINĖS REKOMENDACIJOS
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Istorinių želdynų ir želdinių priežiūros ir tvarkybos metodinės rekomendacijos (toliau – Rekomendacijos) nustato nekilnojamojo kultūros paveldo reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį turinčių želdynų (kultūros paveldo objektų – reikšmingais pripažintų istorinių želdynų-parkų, sodų ir kt. istorinių želdynų), želdynų ir želdinių, Kultūros vertybių registre įvardytų kultūros paveldo objekto teritorijos ar kultūros paveldo vietovės vertingosiomis savybėmis (toliau - istoriniai želdynai ir želdiniai), jų augaviečių bei medžių būklės tyrimų ir vertinimo, jų priežiūros ir tvarkybos principus bei darbų atlikimo technologijas, taikomas siekiant užtikrinti istorinių želdynų bei želdinių gerovę ir išsaugoti kultūros paveldo objekto ar kultūros paveldo vietovės vertingąsias savybes.
2. Rekomendacijos skirtos kultūros paveldo valdytojams, naudotojams ir specialistams, atliekantiems istorinių želdynų ir želdinių priežiūros ir tvarkybos darbus. Rekomendacijos taip pat taikomos sprendžiant klausimus, susijusius su želdynų ir želdinių, esančių kultūros paveldo objektų teritorijose bei kultūros paveldo vietovėse, priežiūra ir tvarkyba.
3. Rekomendacijų teisinis pagrindas:
3.8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutarimas Nr. 1239 „Dėl valstybinės reikšmės parkų nuostatų ir valstybinės reikšmės parkų sąrašo patvirtinimo“;
3.9. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos metodinių nurodymų bei nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos metodinių rekomendacijų rengimo, tvirtinimo bei pripažinimo netekusiais galios tvarkos aprašas, patvirtintas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2021 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. Į-313 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos metodinių nurodymų bei nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos metodinių rekomendacijų rengimo, tvirtinimo bei pripažinimo netekusiais galios tvarkos aprašo patvirtinimo“;
3.10. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 1.01.01.2005 „Paveldo tvarkybos reglamentų rengimo taisyklės“, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-151 „Dėl Paveldo tvarkybos reglamento PTR 1.01.01:2005 „Paveldo tvarkybos reglamentų rengimo taisyklės“ ir paveldo tvarkybos reglamentų sąrašo patvirtinimo“;
3.11. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 3.08.01:2013 „Tvarkybos darbų rūšys“, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-663 „Dėl paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.08.01:2013 „Tvarkybos darbų rūšys“ patvirtinimo“;
3.12. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 3.06.01:2014 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-329 „Dėl Paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ patvirtinimo“;
3.13. Apsaugos techninių priemonių įrengimo ir neatidėliotinų saugojimo darbų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-607 „Dėl Apsaugos techninių priemonių įrengimo ir neatidėliotinų saugojimo darbų sąrašo patvirtinimo“;
3.14. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 2.13.01:2022 „Archeologinio kultūros paveldo tvarkyba“, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-538 „Dėl Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2022 „Archeologinio kultūros paveldo tvarkyba“ patvirtinimo“;
3.15. Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-5 „Dėl Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“;
3.16. Želdynų ir želdinių būklės ekspertizės atlikimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. D1-673 „Dėl Želdynų ir želdinių būklės ekspertizės atlikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
3.17. Želdinių apsaugos, vykdant statybos darbus, taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. D1-193 „Dėl želdinių apsaugos, vykdant statybos darbus, taisyklių patvirtinimo“;
3.18. Medžių ir krūmų, vandens telkinių, esančių želdynuose, priežiūros taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 „Dėl Medžių ir krūmų, vandens telkinių, esančių želdynuose, priežiūros taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Medžių priežiūros taisyklės);
3.19. Želdynų įrengimo ir želdinių veisimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-717 „Dėl Želdynų įrengimo ir želdinių veisimo taisyklių patvirtinimo“;
4. Lietuvos Respublikos želdynų įstatyme istoriniai želdynai apibūdinami kaip želdynai, turintys išliekamąją istorinę, stilistinę, meninę vertę arba svarbūs urbanistinės raidos požiūriu ir susiję su visuomenės, kultūros ar valstybės įvykiais arba asmenybėmis. Jų tipologija, priežiūros ir tvarkybos principai pateikiami (nustatomi) atskirame Rekomendacijų skyriaus skirsnyje.
5. Atskiri želdiniai kultūros paveldo objektų teritorijose bei kultūros paveldo vietovėse ar jų apsaugos zonose arba želdiniai pripažinti kultūros paveldo objektais tiriami, tvarkomi ir prižiūrimi laikantis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 3 straipsnyje nustatytų bendrųjų želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo principų: 1) darnaus vystymosi, 2) viešojo intereso prioriteto, 3) profesionalumo ir atsakomybės, 4) tęstinumo, 5) želdinių gerovės užtikrinimo. Istorinių želdynų, želdynų ir želdinių kultūros paveldo objektų teritorijose bei kultūros paveldo vietovėse priežiūros ir tvarkybos darbais užtikrinamas istorinių želdynų ir želdinių autentiškumas, jų savitumo išsaugojimas arba atkūrimas, neigiamų gamtinių ir antropogeninių veiksnių pasekmių prevencija ir kitų kultūros ir gamtos paveldo apsaugos tikslų ir uždavinių įgyvendinimas.
6. Rekomendacijose vartojamos sąvokos:
6.1. Arboristika – teorinės, ekspertinės ir praktinės veiklos, taikant sumedėjusių augalų ir jų aplinkos puoselėjimo (priežiūros) priemones, visuma.
6.2. Atestuotas specialistas – asmuo, turintis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo ir (arba) kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą, suteikiantį teisę atlikti šiose Rekomendacijose nustatytus istorinių želdynų, želdynų ir želdinių kultūros paveldo objektų teritorijose bei kultūros paveldo vietovėse tvarkybos (tyrimo, priežiūros, projektavimo) darbus.
6.3. Biokonstrukcinis elementas – suformuota sumedėjusių augalų bendrija, sudaranti vieningą tūrinį darinį želdyno struktūroje.
6.4. Brandus medis – medis pasiekęs biologinės raidos etapą, kada jis geba lytiškai daugintis (užaugina sėklas).
6.5. Europos arboristikos standartai – Europos arboristikos tarybos parengti ir patvirtinti metodiniai dokumentai medžių sodinimo, priežiūros, įvertinimo ir apsaugos temomis.
6.6. Specialiosios arboristinės technologijos – darbų atlikimo technologijos, nustatytos želdinių priežiūros apraše arba tvarkybos darbų projekte.
6.7. Senoliai medžiai – gamtinę brandą pasiekę ir senti pradėję medžiai su jiems būdinga medienos struktūra ir mikrobuveinių sankloda.
6.8. Tyrinėtojas – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam atitinkamą tyrinėjimų sritį reglamentuojantys teisės aktai suteikia teisę atlikti istorinių želdynų ir želdinių tyrinėjimus.
II SKYRIUS
ISTORINIŲ ŽELDYNŲ IR ŽELDINIŲ, PRIEŽIŪROS IR TVARKYBOS
METODINĖS GAIRĖS
PIRMAS SKIRSNIS
ISTORINIŲ ŽELDYNŲ IR ŽELDINIŲ TIPOLOGIJA IR KLASIFIKACIJA
7. Želdynas ir (ar) želdiniai Lietuvos klimato sąlygomis yra neatsiejama nekilnojamojo kultūros paveldo (pavieniai ar kompleksiniai objektai, kultūros paveldo vietovės) sudėtinė dalis. Jie lemia teritorijos išplanavimo struktūras, estetinį ir utilitarinį naudojimo aspektą, aplinkos kaitą, nes želdiniai būdami gyvosios gamtos dalimi išgyvena savo raidos ciklą, auga veši, žūva. Paveldosaugoje želdiniai yra atskira nekilnojamojo kultūros paveldo vertingąsias savybes turinti arba galinti turėti medžiaginė dalis, biokonstrukcinis elementas, savo sąranga ir užimamu plotu sudaranti želdyną (teritorinę sistemą, kompleksą, kur auga želdiniai) arba atskirus želdinius (plg. gatvės želdiniai, bažnyčios šventoriaus želdiniai ir pan.). Medžio biologinių ir architektoninių savybių analizės principai aptariami Rekomendacijų 1 priede.
8. Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžiamoje istorinio želdyno sąvokoje šis želdynas nurodomas kaip turintis išliekamąją istorinę, stilistinę, meninę vertę, tačiau tokią išliekamąją vertę turi ir pavieniai memorialiniai, svarbių įvykių proga ar žymių asmenybių pasodinti medžiai. Tiek istorinio želdyno, tiek istorinio želdinio (medžio) svarba ir vertingoji savybė priklauso nuo visuomenės požiūrio ir gali būti pripažįstama reikšminga pagal nekilnojamojo kultūros paveldo reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio nuostatas istorinis želdynas ir istorinis želdinys gali būti laikomas ne tik želdynu, bet ir istoriniu, memorialiniu ar sakraliniu nekilnojamuoju kultūros paveldu.
9. Kultūros paveldo sampratoje žmogaus sukurtas ar performuotas iš gamtos pagal tam tikrus principus želdinių biokonstrukcinis elementas ar elementų visuma visada turi paskirtį (funkciją) ir būdingą išplanavimo struktūrą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 straipsnio ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 3 straipsnio nuostatomis istoriniai želdynai, želdynai ir želdiniai kultūros paveldo objektų teritorijose ir kultūros paveldo vietovėse pagal augimo vietas gali būti:
9.1. Kultūros paveldo vietovių – miestų ar kaimų viešųjų erdvių, kiemų, gatvių želdynai ir želdiniai;
10. Istoriniai želdynai ir želdiniai skirstomi:
10.1. Parkas – ne mažesnė kaip 1 hektaro žmogaus sukurta ar pertvarkyta, meniškai suformuota ir želdiniais apsodinta teritorija, skirta reprezentacijai, poilsiui, edukacijos, kultūros reikmėms pramogai ar laukinės gamtos, natūralių buveinių apsaugai ir eksponavimui; gali būti atskiras, savarankiškas objektas arba sudėtinė architektūrinio komplekso (ansamblio) struktūros reikšminga dalis.
10.2. Sodas – nedidelė, dažnai mažesnė nei 1 hektaro želdinių teritorija, sukurta konkrečiais utilitariniais tikslais, papildanti architektūrinio komplekso (ansamblio) struktūrą ir esanti vertinga jo sistemos dalis.
10.3. Skveras – ne mažesnis kaip 0,03 hektaro dekoratyvinis ar trumpalaikiam poilsiui skirtas urbanizuotoje teritorijoje (dažnai – buvusioje aikštėje, gatvės prieigose) esantis atskirasis želdynas su vyraujančiomis atviromis erdvėmis ir poilsiui ar pramogoms skirta įranga.
10.4. Alėja – linijinė želdinių struktūra, suporintų eilių juosta, akcentuojanti reikšmingą taką arba kelią kultūros paveldo objekto teritorijoje arba kultūros paveldo vietovėje; alėja yra reikšmingas tūrinis elementas, gali būti geometriškai taisyklingos (tiesios) arba plastiškai laisvos konfigūracijos.
10.5. Linijiniai želdiniai (medžių eilė) – linija pasodintų ir augančių medžių arba medžių ir krūmų derinys, įprastai akcentuojantis kokią nors ribą (perimetrą) arba pridengiantis kito objekto teritoriją.
11. Tūriniai želdinių elementai, iš kurių formuojama želdyno struktūra, kuriama stilistinė dermė ir kompozicija ir kurie yra laikytini pagrindinėmis želdyno biokonstrukcijomis:
11.1. Medžių ir krūmų masyvas (vad. giraitė) – didelė, pakankamai tankiai augančių medžių ir krūmų bendrija, formuojanti želdyno pobūdį ir erdvių struktūrą;
11.2. Medžių ir krūmų retmė – retai medžiais ir krūmais užsodintas plotas arba natūraliai išretėjęs ar specialiai išretintas masyvas. Retme laikoma želdinių bendrija teritorijoje, kai vidutinis atstumas tarp medžių neviršija vidutinio medžių aukščio;
11.3. Medžių ir krūmų grupė (vad. guotas) – nedidelis, tankiai augantis medžių arba medžių ir krūmų derinys, sudarantis vieningą kompaktišką tūrinį vienetą;
11.4. Medžių ratas (vad. žalioji pavėsinė) – kompaktiškai augančių medžių grupė, pasodinta nedidelio poligono-aikštelės (apskritimo, kvadrato, šešiakampio, ovalo ar kitokios formos) kontūre ir formuojanti nedidelę vidinę erdvę;
11.5. Medžių lizdas – iš vienos sodinimo vietos (iš vieno kelmo) augančių kelių medžio kamienų derinys;
11.6. Alėja – medžių arba medžių ir krūmų suporintų eilių juosta, kurios vidinėje ištęstoje erdvėje yra takas arba kelias. Alėjos (plg. 10.4 punktą) gali būti geometriškai taisyklingos (tiesios) arba plastiškai laisvos konfigūracijos;
11.7. Medžių eilė – linija pasodintų ir augančių medžių derinys, kuriame medžiai gali būti pasodinti geometriškai taisyklinga tiese arba plastiškai laisva kreive (plg. 10.5 punktą);
12. Parkų ir sodų planavimo tipai:
12.1. Geometrinis (vad. prancūziškasis) parkas arba sodas – radikaliai pertvarkant natūralią arba suformuojant naują želdyno teritoriją, griežtomis ir aiškiomis kompozicinėmis priemonėmis suteikiant reguliarią struktūrą ir aiškią kompozicinę meninę idėją sukurtas parkų meno kūrinys. Geometriniams parkui (sodui) ar jo daliai būdinga:
12.1.1. transformuotas plokščias arba taisyklingai terasomis suformuotas teritorijos paviršius (reljefas);
12.1.2. taisyklingų formų, dažnai ir karpomi ar kitaip formuojami biokonstrukciniai elementai (gyvatvorės, žalisienės, medžių eilės ir pan.);
12.1.3. aiški kompozicinė (planinė ir erdvinė) idėja, taisyklingas tiesių takų ir alėjų tinklas, simetrijos (disimetrijos) ašys;
12.2. Gamtovaizdiškas (vad. angliškasis) parkas arba sodas – parkų meno kūrinys, sukurtas pertvarkant natūralią arba suformuojant naują želdyno teritoriją, plastinėmis ir laisvomis kompozicinėmis priemonėmis bei elementais, pakartojančiais gamtines formas ir struktūras arba jų pagrindu (jį akcentuojant bei subtiliai papildant) suformuojant savitą gamtos koncentratą želdyno teritorijoje. Gamtovaizdiškam parkui (sodui) ar jo daliai būdinga:
12.3. Mišrus parkas arba sodas – jungtinis parkų meno kūrinys, kuriame vienoje teritorijoje organiškai ir neatsiejamai sujungti homogeninių kompozicijų tipų (9.1.ir 9.2 punktai) komponentai, taikant tiek geometriniams, tiek gamtovaizdiškiems parkams (sodams) būdingus atskirus elementus, jų jungimo būdus ir kompozicines priemones. Mišraus parko planinei struktūrai būdingi geometrinio ir gamtovaizdinio parko planavimo bruožai. Mišrūs parkai dažniausiai yra geometrinių parkų rekonstrukcijų ar išplėtimų, kuriuos lėmė vėliau plačiai paplitusių gamtovaizdiškų (angliškųjų) parkų (sodų) tradicija, rezultatas. Pačioje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kurtiems parkams yra būdinga pradinė mišraus parko planinė ir erdvinė kompozicija.
12.4. Sudėtinis parkas – parkų meno kūrinys, kurį sudaro gretimai esančios savarankiškos skirtingos kompozicijos ar amžiaus želdyno dalys (teritorijos), ryškiai besiskiriančios viena nuo kitos planavimo principais, taikyta stilistika ir kompozicijos priemonėmis, želdinių amžiumi ir asortimentu bei kitais lengvai skiriamais bruožais; gretimos dalys susietos teritoriniais, vizualiniais ar praktinio naudojimo ryšiais.
13. Istoriniams želdynams būdingi mažieji statiniai ir įtaisiniai, skirti želdyno funkcijai formuoti ir užtikrinti, meninei raiškai atskleisti ir sustiprinti ar utilitarinėms (želdyno naudojimo) reikmėms tenkinti. Būdingų, istoriniuose želdynuose sutinkamų smulkių dekoratyvinių ir utilitarinių statinių priskaičiuojama iki trisdešimties, būdingiausi iš jų – pavėsinės, arkos, arkados, atraminės sienutės, baliustrados, grotos, kolonos, obeliskai, kolonados, rotondos, pergolės, stogastulpiai, koplytėlės, koplytstulpiai, parko (sodo) tvoros, dirbtinės uolos, parko (sodo) vartai, apšvietimo įtaisiniai, lieptai (tilteliai), fontanų baseinai ir kt. Tokius statinius ir įtaisinius atskleisti, jų buvimo faktą ir būklę išsiaiškinti ir fiksuoti reikia istorinių želdynų architektūrinių tyrimų, archeologinių tyrimų, istorinių tyrimų bei kitų Rekomendacijų 20 p. nurodytų tyrimų, atliktų tvarkybos projektų rengimo metu.
ANTRAS SKIRSNIS
ISTORINIŲ ŽELDYNŲ IR ŽELDINIŲ PRIEŽIŪROS IR TVARKYBOS DARBAI
14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata, istorinių želdynų ir želdinių kultūros paveldo objektuose bei kultūros paveldo vietovėse tyrimo, priežiūros ir tvarkybos darbai atliekami siekiant įgyvendinti įstatymu nustatytus mokslinio pažinimo, viešojo pažinimo ir naudojimo, viešosios pagarbos tikslus ir išsaugant pagrindinę vertingąją savybę – autentiškumą, t. y. pirminę ar istoriškai susiklosčiusią objekto paskirtį, išraišką ir savitą fizinį pavidalą, panaudotas medžiagas (želdynų atveju – želdinių rūšis), konstrukcijas, suplanavimą, atlikimo technologiją, aplinką.
15. Teisės aktais istorinio želdyno ir želdinių kultūros paveldo objektuose bei kultūros paveldo vietovėse valdytojas įpareigojamas prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, kultūros paveldo vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti objektą nuo neigiamo aplinkos poveikio; laiku atnaujinti želdinius, šalinti savaime užaugančius augalus, teritorijoje šienauti žolę ir genėti medžius, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius.
Istoriniai želdynai ir želdiniai, priklausomai nuo jų tipo tvarkomi laikantis paveldosaugos reikalavimų, nustatytų kultūros paveldo objektų tipiniuose ar individualiuose apsaugos reglamentuose arba kultūros paveldo vietovėms bei kompleksiniams kultūros paveldo objektams taikomų paveldosaugos reikalavimų, nustatytų nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose tvarkymo planuose (jeigu parengti), tačiau visais atvejais jie tvarkomi tyrimu pagrindu parengus tvarkybos darbų projektą.
Atliekant istorinio želdyno tvarkybos darbus siekiama darnos ir dermės su kultūrinio kraštovaizdžiu – žmogaus veiklos sukurtu ir jo sambūvį su aplinka atspindinčiu kraštovaizdžiu.
16. Istorinių želdynų, želdynų ir želdinių kultūros paveldo objektų teritorijose bei vietovėse priežiūros ir tvarkybos darbai:
16.2. želdynų ir želdinių priežiūros darbai (lajos genėjimas, sausų šakų išėmimas, šaknyno zonos priežiūra ir pan.); rekomendacijos pateikiamos Rekomendacijų II skyriaus 4 skirsnyje, taip pat Rekomendacijų 2 ir 3 prieduose;
16.3. avarijos grėsmės pašalinimas (pavojingų medžių tvarkymas: kamienų ir lajų sutvirtinimas, lajos genėjimas, išramstymas, medžio šalinimas);
16.5. restauravimas (istorinių parkų, želdynų ir želdinių grupių kultūros paveldo objektų teritorijose ar kultūros paveldo vietovėse kompleksinis tvarkymas, kai grąžinama autentiška želdyno struktūra ir kompozicija, atkuriamos neišlikusios, sunykusios želdyno dalys ir elementai, savaiminių želdinių šalinimas);
17. Kultūros paveldo objektų teritorijose bei kultūros paveldo vietovėse ar jų apsaugos zonose planuojamai kiti darbai, kurie nesusiję su nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių keitimu, atliekami Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo nustatyta tvarka.
18. Kai vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu „Dėl Kriterijų, kuriuos atitinkantys medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems želdiniams, patvirtinimo“, kultūros paveldo objektų teritorijose ar kultūros paveldo vietovėse augantys medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems (nustatyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje saugotinais laikomi 20 cm ir didesnio skersmens kamienais 1,3 m aukštyje ąžuolai, uosiai, klevai, skroblai, skirpstai, guobos, bukai, vinkšnos, pušys, eglės, maumedžiai, pocūgės, kėniai, beržai, juodalksniai, liepos, gluosniai, šermukšniai, riešutmedžiai, kaštonai, miškinės obelys, miškinės kriaušės), bet nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte jie nenurodyti šio paveldo vertingosiomis savybėmis ir yra nepageidaujami, nes vizualiai iškreipia ar net fiziškai žaloja vertingąsias savybes, sprendžiant dėl tokių želdinių tvarkymo ar pašalinimo prioritetas teikiamas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teisės aktais ir dokumentais nustatytiems paveldosaugos reikalavimams, pateikiant priimamo sprendimo argumentus.
TREČIAS SKIRSNIS
ISTORINIŲ ŽELDYNŲ IR ŽELDINIŲ TYRIMO PRINCIPAI IR METODIKOS
19. Istorinių želdynų ir želdinių kultūros paveldo objektų teritorijose bei kultūros paveldo vietovėse planuojami tvarkybos darbai turi būti pagrįsti atliktais tyrimais. Taikomųjų tyrimų būtinumas, kiekis ir apimtys nustatomi atsižvelgiant į istorinių želdynų ir želdinių priežiūros ir tvarkybos darbų pobūdį ir aprėptį bei želdynų sudėtingumą. Kuo platesni ir išsamesni želdynų ir želdinių tyrimai, tuo svaresni ir labiau pagrįsti bus kiti Rekomendacijų 16 punkte nurodytų tvarkybos darbų sprendiniai ir rezultatai.
20. Istorinio želdyno, želdynų ir želdinių kultūros paveldo objektų teritorijose bei kultūros paveldo vietovėse esamos būklės pagrindiniai tyrimai (pateikiama tyrimų ataskaita arba projektavimui būtina tyrimų apžvalga):
20.2. architektūriniai tyrimai (želdynų ar želdinių kontekstas, komplekso želdynų ir želdinių planavimo principų, mažųjų statinių tyrimai);
21. Rengiant aplinkos kraštovaizdžio tyrimus yra įvertinama istorinio želdyno teritorija ir ją supantis kraštovaizdis, analizuojama turima inventorizacijų ir vertingųjų savybių vertinimo medžiaga, įvertinami aplinkos veiksniai (vėjų stipris ir skvarba, klimato ir mikroklimato duomenys, insoliacijos ir kitų meteorologinių reiškinių poveikis ir pan.), analizuojami istorinio želdyno teritorijoje ir apylinkėse susiklostę gyvenimo kokybę lemiantys veiksniai, rekreacinis, kultūrinis potencialas, vizualinės įtakos (poveikio) aspektai, žemėnaudos pobūdis, kultūros ir gamtos paveldo visuma. Tyrimų duomenys pateikiami tekstu, lentelėmis, iliustruojami schemomis, nuotraukomis.
22. Istorinio želdyno teritorijos kraštovaizdžio elementai vertinami atsižvelgiant į bendrą supančio kraštovaizdžio kontekstą ir vidinę kompozicinę sąrangą. Istorinio želdyno teritorijos kraštovaizdžio tyrimas turi atskleisti teritorijos gamtinį ir kultūrinį pobūdį ir išskirtinumą, vizualinius ir funkcinius ryšius, antropogeninių elementų ir įtaisinių vertingumą ir svarbą istorinio želdyno kompozicijoje. Išskiriami ir aptariami vertingi elementai ir savybės, probleminės vietos, užfiksuojant esamą situacija foto nuotraukose, brėžiniuose, eskizuose.
23. Pavienių želdinių ar želdinių grupės (grupių) kultūros paveldo objektų teritorijose bei kultūros paveldo vietovėse kraštovaizdinė, ekologinė ir kultūrinė vertė analizuojama ir aptariama teritorijos kraštovaizdžio vertingųjų savybių aspektu, užfiksuojant esamą situaciją foto nuotraukose, brėžiniuose. Išaiškinami ir analizuojami vertingiausi medžiai, nurodant jų dendrometrinius ir būklės duomenis.
24. Istoriniai tyrimai arba istorinių planų ar projektų, ikonografijos apžvalga (retrospektyva) yra privaloma atkuriant istorinius želdynus, planuojant ir projektuojant istorinio želdyno tvarkybos darbus. Istorinė analizė atliekama fiksuojant išlikusias istorinio želdyno struktūras, statinius ir želdinius ar jų grupes. Aptariama istorinė nagrinėjamos teritorijos raida bei vietovės urbanistinė analizė akcentuojant reljefo (žemės paviršiaus), hidrografinio tinklo ir hidrologinio režimo, kelių ir takų tinklo formavimo klausimus, parke, sode ar kitame istoriniame želdyne esančių statinių, želdinių ir kitų elementų išdėstymo kaitą. Sukaupta informacija, atlikta analizė gali būti pateikiama tekstu, ikonografine ir/ar topografine forma. Istorinė informacija ir medžiaga istorinių tyrimų ataskaitoje, apybraižoje ar apžvalgoje pateikiama chronologine tvarka.
25. Kai istorinis želdynas yra viena iš kompleksinio architektūrinio kultūros paveldo objekto (dvaro sodybos, vienuolyno ar kito sakralinio objekto) sudėtinių dalių, įvertinama želdyno istorinė architektūrinė raida šio komplekso kontekste, želdyno vaidmuo komplekso tūrinėje erdvinėje kompozicijoje, funkcinėje struktūroje. Įvertinamas pirminis želdyno kompozicinis sumanymas ir planinė struktūra. Išryškinamos charakteringos ir unikalios, išskirtinės istorinio želdyno vietos, želdinių ir (ar) želdinių grupių kultūros paveldo objekte ir vietovėse svarbiausi struktūros elementai, didžiausios želdyno, kultūros paveldo objekto ar vietovės istorinės vertybės. Duomenys pateikiami juos siejant su svarbiausiais istoriniais laikotarpiais ir įvykiais, taip pat jie gali būti lyginami su to laikotarpio Europos ir Pasaulio kultūros paveldo raida.
26. Dendrologiniai tyrimai želdinių priežiūros praktikoje bei gamtos paveldo ir kultūros paveldo tvarkyboje suvokiami skirtingai. Plačiąją prasme ir aprėptimi dendrologiniai tyrimai gali būti kompleksiški ir apimti:
26.1. želdynų ir želdinių inventorizaciją, kaip ji reglamentuojama Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklėse. Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – surinkti, apibendrinti ir viešinti duomenis apie želdynų ir želdinių rūšinę sudėtį, plotus, želdinių parametrus, būklę, sudaryti sąlygas šiuos duomenis naudoti planuojant ir projektuojant želdynus, planuojant želdinių apsaugą, priežiūrą ir tvarkymą, vertinant želdynų plotų atitiktį teisės aktuose nustatytoms želdynų normoms ir nustatant želdynų ir želdinių būklės pokytį;
26.2. želdynų ir želdinių būklės ekspertizę, kaip ji reglamentuojama Želdinių būklės ekspertizės tvarkos aprašu. Želdynų ir želdinių būklės ekspertizė, šiuo atveju suvokiama kaip želdynų ir (ar) želdinių fizinės, ekologinės, fiziologinės, estetinės būklės, mechaninio stabilumo ir gyvybinės erdvės tyrimas ir vertinimas;
26.3. išplėstinius dendrologinius tyrimus, taikomus kultūros paveldo objektų teritorijose ir kultūros paveldo vietovėse, istoriniuose želdynuose projektuojančių subjektų ir aprašytus kraštovaizdžio architektūros metodiniuose leidiniuose. Tokiuose tyrimuose, paprastai, siekiama įvertinti ne tik medžio rūšį, amžių bet ir svarbą kompozicijoje, grafinėje medžiagoje atvaizduoti medžio lajos projekciją ir šaknų zoną (žr. Rekomendacijų 1 priedą, 2 pav.);
26.4. specialiąją želdyno ir (arba) želdinio arboristinę ekspertizę, pagrįstą tarptautine arboristikos praktika ir metodikomis, Europos arboristikos standartais. Ši ekspertizė reikalauja specifinių žinių ir technologijų, darbo priemonių – akustinio tomografo, rezistografo, orapūtės šaknynui tirti ir pan. Ji iš dalies gali būti siejama su arboristiniu medžio būklės vertinimo procesu ir pirmiausia taikytina pavienių istorinių želdinių (medžių) ar jų grupių, biokonstrukcinių elementų: medžių eilių, alėjų ir kt. (žr. Rekomendacijų 11 punkto papunkčius).
27. Dendrologinių ir(ar) arboristinių tyrimų rezultatai pateikiami tekstine ir grafine (topografinio plano papildymo, atskiro brėžinio) forma. Brėžinyje arba plane vaizduojama medžio lajos projekcija, jei įmanoma, šaknyno zonos riba; grafiškai yra tikslinga atskirti spygliuočius ir lapuočius medžius, skirtingais sutartiniais ženklais žymėti esamus saugomus, kertamus, projektuojamus sodinti medžius ir krūmus (Rekomendacijų 1 priedas, 2 pav.). Medžių ar jų grupių vertingumas ekologiniu, estetiniu, istoriniu, nekilnojamojo paveldo apsaugos požiūriu gali būti parodomas:
28. Pagal rengiamą techninę dendrologinių ir (arba) arboristinių tyrimų užduotį, laikantis kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems želdiniams, istoriniame želdyne ir betarpiškai greta jo augančius želdinius, kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje augančius želdinius pasirenkamas želdinių tyrimo ir analizės metu tiriamo medžio kamieno minimalus skersmuo. Želdinių duomenys aprašomi pasirinkto formato (siauresnio arba išplėstinio) dendrologinių tyrimų duomenų lentelėse.
29. Atskirų medžių ar jų grupių, nedidelių istorinių želdynų medžių būklės arboristinis vertinimas (arba arboristinė ekspertizė) atliekamas kliaujantis arboristikos teorijoje ir praktikoje pripažintais principais, nuostatomis ir metodais, apibendrintais Europos arboristikos standartuose, yra išsamesnis ir labiau tikslingai orientuotas į tvarkybos ir priežiūros darbus nei dendrologinė inventorizacija. Arboristinio medžio būklės vertinimo metu įvertinama fiziologinė ir fitopatologinė augalo būklė, nustatomas abipusis pavojingumo laipsnis žmonių ir supančios aplinkos atžvilgiu. Medžių fiziologinę būklę reikia (geriausia) vertinti vegetacijos metu gegužės–rugpjūčio mėnesiais. Medžio gyvybingumas nustatomas pagal bendrą lajos, metinių ūglių, lapų (spyglių) būklę, kompensacinės (reakcinės) medienos prieaugį.
30. Rekomendacijų 18 punkte aptartos situacijos atveju dendrologiniai ir (arba) medžių būklės arboristiniai tyrimai ir jų ataskaita (ekspertizės aktas) bei išvada turi teikti aiškius argumentus dėl istorinio želdyno ar želdinių kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje tvarkybos principų taikymo, atsižvelgiant į Rekomendacijų 18 punkto nuostatą dėl prioritetinio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos reikalavimų taikymo. Tokiu atveju dendrologinius arba arboristinius tyrimus (vertinimus) atliekantis atestuotas specialistas turi bendradarbiauti su nekilnojamojo kultūros paveldo atestuotais specialistais, kurio argumentuotas sprendinys turi būti pateiktas tyrimų išvadoje ir ataskaitoje.
31. Dirvožemio tyrimai yra svarbūs arboristikos praktikoje, t. y. taikant želdynų ir želdinių augaviečių puoselėjimo priemones užtikrinant želdinių gerovę, parenkant želdinių asortimentą konkrečioje vietovėje, augavietėje. Atliekant dirvožemio tyrimus yra nustatoma: dirvožemio sudėtis, humuso ir mineralinių medžiagų (pagrindinių N, K. P elementų ir mikroelementų) kiekiai; dirvožemio struktūra, poringumas, suslėgimas; dirvožemio derlumas ir drėgnumas; dirvožemio rūgštingumas; atskirais atvejais užterštumas. Dirvožemio tyrimai atliktini istoriniuose želdynuose ir pavienių želdinių augavietėse.
32. Archeologiniai taikomieji tyrimai atliekami siekiant ištirti istorinio želdyno ar kultūros paveldo objekto teritorijos, kultūros paveldo vietovės virš žemės, žemėje, po vandeniu esančius (numanomus) objektus ir surinkti informaciją apie išlikusias, pakitusias ar prarastas archeologinio pobūdžio vertingąsias savybes, statinių elementus, nustatyti tiriamojo objekto ir teritorijos istorinę raidą patvirtinančius faktus, juos apibendrinti ir dokumentuoti.
33. Archeologinių tyrimų pobūdis ir aprėptis parenkami atsižvelgiant į istorinių želdynų ar želdinių kultūros paveldo objekto teritorijoje bei kultūros paveldo vietovėje istorinės raidos sudėtingumą, tvarkybos darbų rūšį, kitus kriterijus, apibrėžtus Paveldo tvarkybos reglamente PTR 2.13.01:2022 „Archeologinio paveldo tvarkyba“.
34. Inžineriniai geologiniai, hidrogeologiniai ir (arba) geotechniniai tyrimai (toliau – geoinžineriniai tyrimai arba IGG) atliekami vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymu, Leidimų tirti žemės gelmes išdavimo taisyklėmis ir Statybos techniniu reglamentu STR 1.04.02:2011 „Inžineriniai geologiniai ir geotechniniai tyrimai“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-1053 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.04.02: 2011 „Inžineriniai geologiniai ir geotechniniai tyrimai“ patvirtinimo“, kuris nustato, kad atliekant kultūros paveldo tvarkomuosius statybos darbus projektinius IGG tyrimus privaloma atlikti ir nesudėtinguose statiniuose, taigi, ir istoriniuose želdynuose, ypač tvarkant hidrotechnines sistemas, inžinerinius statinius ir tiesinius (kelius, takus). IGG tyrimų darbų sudėtis, apimtis ir turinys priklauso nuo statybos techniniame reglamente STR 1.04.02:2011 „Inžineriniai geologiniai ir geotechniniai tyrimai“ nustatytos minimalios tyrimų apimties, techninėje užduotyje suformuluotų papildomų uždavinių ir nuo geotechninės kategorijos. Geotechninė kategorija nustatoma atsižvelgiant į kriterijus, nustatytus statybos techniniame reglamente STR 1.04.02:2011 „Inžineriniai geologiniai ir geotechniniai tyrimai“.
35. Hidrologiniai ir hidrografiniai paviršinių vandens telkinių tyrimai atliekami kai istorinio želdyno, kultūros paveldo objekto teritorijoje arba kultūros paveldo vietovėje yra paviršinio vandens telkinys arba telkiniai, turintys kompozicinę, funkcinę, utilitarinę ir kitokią reikšmę nagrinėjamoje teritorijoje. Šie tyrimai sietini su hidrogeologinių tyrimų duomenimis, jie padeda analizuoti vandens, kaip kraštovaizdžio elemento ir ištekliaus, valdymo ir naudojimo, gamtinio ir kultūrinio paveldo sąveikos klausimus. Tyrimų apimtis priklauso nuo tvarkybos projekto apimties ir sąsajų su vandens telkiniu. Jei paviršinių vandens telkinių būklė kelia abejonių, turėtų būti atliekami mikrobiologiniai ir cheminiai vandens užterštumo tyrimai. Tyrimų išvados pateikiamos ataskaitoje arba akte.
36. Istoriniuose želdynuose esančių statinių (žr. Rekomendacijų 13 punktą) architektūriniai ir techniniai tyrimai atliekami pagal poreikį. Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje nurodyta, kad želdynų statiniai ir įrenginiai yra atraminės sienelės, aikštelės, terasos, tvorelės, laiptai, pavėsinės, paviljonai, amfiteatrai, stoginės, lieptai, tiltai, šviestuvai, pergolės, stendai, skydai, nuorodos, meno kūriniai, kiti želdynų elementai, atitinkantys želdynų formavimo tikslus ir jų lankytojų poreikius. Pagal pastarąjį kriterijų ir požymį tokiais statiniais ir elementais laikytini istorinio želdyno takai, keliai ir nesudėtingi hidrotechniniai statiniai (užtvankos, pylimai, pralaidos, vandens nupylimo šachtos).
37. Atliekant istoriniuose želdynuose ir kultūros paveldo objektų teritorijoje esančių Rekomendacijų 13 ir 36 punktuose nurodytų statinių ir elementų tyrimus yra vertinama: jų fizinis nusidėvėjimas, konstrukcinis unikalumas ir funkcinis patikimumas, istorinė, meninė, estetinė vertė bei jų poveikis želdymams. Atliekami šių statinių ir įrenginių apmatavimai arba fotofiksacija. Pateikiama šių tyrimų ataskaita, kurios apimtis priklauso nuo tyrimų detalumo.
KETVIRTAS SKIRSNIS
ISTORINIŲ ŽELDYNŲ IR ŽELDINIŲ PRIEŽIŪRA
38. Vienas iš svarbiausių brandaus medžio ar medžio senolio, gamtinę brandą pasiekusio medžio puoselėjimo darbų yra jo lajos tvarkymas ir priežiūra. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas medžio ar biokonstrukcijos biomechaniniam stabilumui palaikyti, t. y. subalansuoti lają (lajas biokonstrukcijoje), sumažinti lajos svorį ją genint. Atskirais atvejais būtina lają sutvirtinti tiek statinėmis (nepaslankiomis), tiek dinaminėmis jungtimis. Atliekant bet kokius medžio ar biokonstrukcijos priežiūros darbus reikalinga kaip įmanoma mažiau medžiui pakenkti. Bet kokia didesnė invazija į medžio lają ar šaknis gali stipriai sumažinti jo fiziologinį gyvybingumą.
39. Pagrindinės medžių ir biokonstrukcijų, nurodytų Rekomendacijų 11 punkte, genėjimo nuostatos pateikiamos Rekomendacijų 2 priede, šaknynų priežiūros rekomendacijos – Rekomendacijų 3 priede. Šiuos priežiūros darbus (be atskiro projekto) atlieka (organizuoja) istorinių želdynų ir želdinių valdytojas, pasitelkdamas kvalifikuotus specialistus ir vadovaujamasis paveldosaugos reikalavimais bei Medžių priežiūros taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-453 „Dėl Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių patvirtinimo“.
40. Jei istorinių želdynų ir želdinių autentiška stilistika, forma ir kompozicinis sumanymas reikalauja specifinio genėjimo ir lajos formavimo, priežiūros darbai atliekami taikant specialiąsias arboristines technologijas, nustatytos želdinių priežiūros apraše arba želdyno įveisimo ar tvarkybos projekte.
41. Istorinių želdynų, želdynų ir želdinių kultūros paveldo objektų teritorijose bei kultūros paveldo vietovėse sutinkamos labai skirtingos želdinių augavietės sąlygos. Siekiant užtikrinti želdinių gerovę ir palankesnes augimo sąlygas gali tekti pasirūpinti jų šaknų augimo sąlygomis, taikant šiuos metodus, plačiau aprašytus Rekomendacijų 3 priede:
III SKYRIUS
ISTORINIŲ ŽELDYNŲ IR ŽELDINIŲ TVARKYBA
PIRMAS SKIRSNIS
AVARIJOS GRĖSMĖS PAŠALINIMAS
42. Pavojų aplinkai keliantys medžiai – pavojingai pasvirę, praradę mechaninį stabilumą dėl pakirstų ar puvinio pažeistų šaknų, grėsmingai išplitusiu kamieno puviniu, drevėtu ar tuščiaviduriu kamienu, nesubalansuota laja ir pan. – turi būti tvarkomi vadovaujantis Europos medžio kamienų ir lajos sutvirtinimo standartu EAS 02:2022 (EN). Rekomendacijų 4 priede pateikiamos pagrindinės šio standarto nuostatos ir medžių sutvirtinimo (lajos šakų ar kamienų surišimo ar atrėmimo) metodai, kuriais siekiama sumažinti medžio lūžimo galimybę ir (arba) šio lūžimo sukeltą žalą. Bendras medžių sutvirtinimo (stabilizavimo) tikslas yra išsaugant vertingus medžius ir buveines neleisti šakai ar medžiui lūžti ir (arba) apsaugoti žmones ar turtą, jei toks lūžis įvyktų.
43. Pavojų aplinkai keliančius medžius nustato (identifikuoja), išvadą dėl taikytinų arboristinių priemonių, nustatytų Rekomendacijų 42 punkte nurodytame standarte EAS 02:2022 (EN), pateikia kvalifikuotas specialistas, turintis medžių būklės arboristinio vertinimo žinių ir galintis patvirtinti savo kvalifikaciją atitinkamais atestatais. Priimtinas arboristo kvalifikacijos įrodymas yra tarptautiniai arba nacionaliniai sertifikatai (atestatai). ES pripažįstamos šios konsultuojančių arboristų kvalifikacijos:
43.2. Tarptautinės arboristų bendrijos (TAB) valdybos sertifikuotas arboristikos meistras (ISA Board certified master arborist);
44. Po apžiūros ir įvertinimo stipriai nestabiliems medžiams taikomos skirtingos sutvirtinimo sistemos ar kiti stabilizavimo metodai. Tai daroma siekiant pagerinti medžio biomechaninį stabilumą arba sumažinti riziką, susijusią su struktūrinėmis medžio ydomis. Sutvirtinimo sistemų įrengimas ir su tuo susiję arboristiniai darbai yra profesinė veikla, reikalaujanti atitinkamos kvalifikacijos. Priimtinas praktikuojančio arboristo kvalifikacijos įrodymas yra tarptautiniai arba nacionaliniai sertifikatai. ES pripažįstamos šios praktikuojančių arboristų sertifikavimo sistemos ir kvalifikacijos:
ANTRAS SKIRSNIS
ISTORINIŲ ŽELDYNŲ IR ŽELDINIŲ KONSERVAVIMAS,
SENOLIŲ MEDŽIŲ IŠSAUGOJIMAS
45. Siekiant išsaugoti išskirtinės vertės senolius medžius ir pratęsti jų gyvavimą gali būti taikomos specialiosios medžių sutvirtinimo sistemos ir priemonės, kurios iš esmės atitinka kultūros ir gamtos paveldo, kaip gyvo organizmo, konservavimo sampratą, t. y. specialų senolio medžio apdorojimą ir mechaninį sutvirtinimą, saugantį jį nuo gedimo, irimo, gresiančio nepalankių gamtos veiksnių poveikio. Šias priemones turi projektuoti specialistai, atsižvelgdami į tikėtinas medžio mechanines apkrovas, puvinių plitimo dinamiką, klimatinių sąlygų poveikį. Šiuolaikinė arboristikos teorija ir praktika nepritaria supuvusios medienos šalinimui, antiseptikų naudojimui dezinfekuojant gyvą medieną, drevių „plombavimui“, taip naikinant unikalias gamtines buveines su gausybe įvairių mikrobuveinių. Anksčiau buvo rekomenduojama tokio medžio ertmes užpilti betonu, užmūryti, drevių viršų uždengti. Šiuo metu taip nerekomenduojama, nes moksliškai įrodyta, kad medis žaizdą ar puvinį atriboja nuo sveikos medienos. Uždengdami drevę ar ertmę medyje sudarome palankesnes sąlygas puvinį sukeliančių grybų klestėjimui. Kamieno ar šakos ertmių užpildymas betonu sukelia tik trumpalaikį sutvirtinimo efektą, vėliau tai tik silpnina medį ir pagreitina jo sutrūnijimą.
46. Dabartinė arboristikos teorija ir praktika rekomenduoja dreves ir kitas ertmes, kurios seniau buvo užpildytos betonu, užmūrytos ar kitaip uždengtos, atidengti ir išvalyti nuo betono, mūro ar kitų medžiagų, kuriomis buvo užpildytos. Tuo atveju, jeigu mūro ar betono dalys ar likučiai stipriai apauginti mediena ir jų išėmimas paliktų dideles žaizdas, rekomenduojama tas dalis palikti. Medžio drevė turi vėdintis. Drevės viduje esanti negyva mediena ir jos liekanos turi būti visa be išimties palikta. To reikalauja medžio, kaip atskiros ekosistemos, principas. Negyva mediena reikalinga kitų rūšių organizmų, mikroorganizmų, saprofitinių grybų mitybai. Išimti reikia tik buitines šiukšles, jeigu jų ten yra. Iš drevių išimti užpildą rekomenduojama tik tada, kai genėjimo ir lajos, kamieno sutvirtinimo darbai jau atlikti.
47. Istorinių želdynų, želdynų ir želdinių kultūros paveldo objektų teritorijose bei kultūros paveldo vietovėse konservavimo darbai atliekami vadovaujantis Europos medžio kamienų ir lajos sutvirtinimo standarto EAS 02:2022 (EN) nuostatomis ir nurodytais medžio sutvirtinimo metodais (Rekomendacijų 4 priedas) taikant individualias medžių sutvirtinimo, parėmimo sistemas: atramas, suveržiamuosius diržus arba lankus, atotampas, šerdinius (vidinius) ir išorinius statramsčius. Sutvirtinimo sistemas įrengti ir su tuo susijusius darbus atlikti gali tik tinkamai apmokytas ir patyręs atestuotas želdinių priežiūros specialistas arba jo priežiūra dirbantis darbuotojas. Pageidautinas praktikuojančio arboristo kvalifikacijos įrodymas yra tarptautinė senolių medžių VETsert specialisto (praktinis lygmuo) (VETcert Veteran Tree Specialist, practising level) kvalifikacija (atestatas) arba kitos nacionalinės arboristų kvalifikacijos.
48. Architektūrinis ir inžinerinis istorinių želdynų ir želdinių kultūros paveldo objektų teritorijose bei kultūros paveldo vietovėse, senolių medžių konservavimo ar kitų žmonėms ir pastatams keliančių medžių šalinimo sprendinys (darbo brėžinys) derinamas su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritoriniais skyriais. Avarijos ar stichinės nelaimės pažeisti išskirtinės vertės medžiai tvarkomi nedelsiant siekiant pašalinti pavojų aplinkai (gyventojams, jų turtui) ir pačiam medžiui keliančius veiksnius ir aplinkybes, pažeistas medžio dalis. Išskirtiniais atvejais ištikusios avarijos (medžio griūties, lūžio) ar stichinio reiškinio pažeisti medžiai senoliai šalinami iš augavietės.
TREČIAS SKIRSNIS
ISTORINIŲ ŽELDYNŲ RESTAURAVIMAS
49. Kompleksinis istorinio želdyno restauravimas, grąžinant buvusią, atitinkančią autentišką želdyno struktūrą ir kompoziciją, yra įmanomas turint išsamią taikomųjų tyrimų medžiagą ir atliktais tyrimais pagrįstą autentiškos struktūros ir planinės kompozicijos modelį. Istorinis želdynas, paprastai, yra darni želdinių struktūra ir sistema, kuri gali būti apleista (sulaukėjusi), pažeista, apnykusi arba suvešėjusi savaime, nes želdynai ir želdiniai nėra laike pastovus darinys, jam būdinga planinės, tūrinės ir erdvinės struktūros kaita medžiams ir krūmams augant. Rekomendacijų 12 punkte yra aptarti parkų ir sodų planavimo tipai. Kiekviename iš aptartų tipų istorinio želdyno autoriaus santykis su gamtiškąja dalimi buvo skirtingas:
49.1. Geometriniame (vad. prancūziškajame) parke arba sode bei mišraus stiliaus arba sudėtinio želdyno geometrinėse dalyse želdinių augimas dažniausiai buvo reguliuojamas žmogaus (medžių lajų formavimas, krūmų karpymas, periodiškas augalų keitimas naujais, siekiant išlaikyti numatytą dydį ir formą. Todėl imantis restauruoti apleistą (ar dėl kitokių priežasčių praradusį meninę kompozicinę išraišką) želdyną būtina pirmiausia įsivertinti, kiek ir kaip stilistinę išraišką pavyktų atkurti atnaujinant, sutvarkant/restauruojant esamus ir/arba buvusius želdyno statinius (takų sistemą, skulptūrinių akcentų, fontanų, vietas, baliustradas, pergoles, laipus ir pan.) ir siekiant išsaugoti medžius ar kitus želdinius. Dėl reikšmingai pakitusių gamtinių elementų (peraugusių arba priaugusių medžių, įsikerojusių krūmų ar pan.) sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į kompozicijos prioritetus (vizualinės ašys, atviros uždaros erdvės santykis, pagrindinių rūmų fasado atvėrimas ir pan.), urbanistinius/ architektūrinius (pakitusios prieigos bei gretimybės, negrįžtamai nutrauktos/užstatytos funkcinės bei vizualinės ašys, atsiradę naujos dominantės ar pan.), ekologinius (sausros, karščio, patvinimo problemos, nusekę vandens telkiniai, ir pan.) vietovės pokyčius, vartotojų poreikius bei nuostatas (želdyno naudojimo būdas, priežiūros galimybės, požiūris gamtos reguliavimą ir suvaržymą ir pan.).
49.2. Gamtovaizdiškajame (vad. angliškajame) parke arba sode bei mišraus stiliaus arba sudėtinio želdyno gamtiškosiose dalyse, kaip taisyklė želdiniai buvo sodinami turint viziją nuolat besikeičiančios, mažai reguliuojamos gamtos viziją. Šio tipo istorinių želdynų pirminį sumanymą „apčiuopti“ padeda išlikusi ir/ar tyrimų medžiagoje aptikta takų bei tam tikrų statinių sistema, kuri sufleruoja judėjimo trajektorijas, sustojimo vietas ir patiriamų vaizdų sąrangą. Šio tipo istoriniuose želdynuose ypatingai svarbu fiksuoti parko kūrimo laikotarpio medžius (įskaitant ir kelmus) santykyje su atviromis erdvėmis (gali būti užaugusios prisisėjusiais žėliniais), su vandens telkiniais, pastatais, ar parko statiniais. Vienas esminių pasirengimo istorinio želdyno atkūrimo darbams etapų yra jo intuityvus ir loginis stebėjimas, rezultatus ir apibendrinimus gretinant su istorine dokumentacija bei esamos padėties inventorizacija. Idealiu atveju stebėjimas turėtų vykti ištisus metus, želdyną vertinant visais metų laikais. Žiemą labai gerai matomi medžių ir medynų siluetai, tankmės ir retmės, potencialūs vaizdai ir pan. Pavasarį gerai atsiskleidžia galimos polaidžio vandens problemos, žolinė įvairovė, ankstyvieji augalai, pavasarinis žydėjimas, medyno pavasarinė spalvinė gama ir pan. Vasarą matomas (lyginant su žiemos stebėjimu) vaizdų atvėrimo poreikis prakertant jaunuolynus, visiško šešėlio ar labai saulėtos vietos, lengvo šešėlio paunksmės, vasaros spalvų monotonija arba įvairovė, žydintys augalai ir pan. Rudens metu fiksuojamo rudeninių spalvų gama, atskiri medžiai akcentai, pomedžio ypatybės ir pan. Svarstant dėl jaunų medžių ar krūmų pašalinimo – pagrindinė taisyklė neskubėti, nes galės pasitarnauti atkuriamai kompozicijai. Gamtovaizdiškasis želdynas yra bendrinė sąvoka apibūdinanti kūrėjo santykį su gamta. Kiekvienas istorinis želdynas, priklausomai nuo sukūrimo laikotarpio, autoriaus, vietovės savybių gali turėti skirtingus komponavimo principus ir priemones, tokius kaip trijų ardų masyvai, pomedžio naudojimas atvirų erdvių kontūrui sukurti, prasišviečiantys medžių masyvai ir pan.
50. Antropogeniniams (kultūriniams, žmogaus sukurtiems) želdynams būdingos išplanavimo struktūros ir funkcijos yra lemiančios sprendžiant istorinių želdynų atkūrimą (restauravimą). Istorinio želdyno autentiškumo ir planinės struktūros deformacijų įvertinimas yra svarbus etapas planuojant želdyno restauravimą. Rengiant restauravimo (želdyno atkūrimo) projektą turi būti remiamasi autentiškų, transformuotų, pakeistų, pakitusių, sunaikintų ir naujai suformuotų biokonstrukcinių elementų analize. Istorinio želdyno tūrinės ir erdvinės struktūros, vidinių išklotinių ir silueto kaita išaiškinta želdyno istorinių ir architektūrinių tyrimų metu turi būti tęsiama ir interpretuojama restauravimo tvarkybos projekto rengimo metu, atsižvelgiant į esamą biokonstrukcinių elementų būklę.
51. Istorinio želdyno restauravimo (želdyno atkūrimo) metu biokonstrukcinių elementų būklei, ilgaamžiškumui ir perspektyvai įvertinti patogiausia remtis želdynų tūrinius biokonstrukcinius elementus sudarančių augalų (sumedėjusių augalų) bendrijų vertikalaus išsidėstymo sluoksnių, vadinamų ardais, apibrėžtimis ir analize. Medynuose želdiniai (augalai) paprastai pasiskirstę į keturis ardus:
51.2. II ardas – žemesnysis medyno sluoksnis, kurį sudaro medžiai, augantys po pirmojo ardo medžių lajomis;
51.3. III ardas – pats žemiausias sumedėjusių augalų vertikalusis sluoksnis, kurį sudaro jauni medeliai ir krūmai, augantys po aukštesniųjų ardų medžių lajomis. Šiame arde skiriami du sluoksniai:
52. Intensyviai prižiūrimuose ir tvarkomuose parkuose (soduose, skveruose) gali būti specialiai išnaikinti kurie nors tarpiniai (II, III) ardai, ar kuri nors jų dalis (pomiškis, trakas). Tai abejotinas meninis ar praktinis sprendimas. Istoriniuose želdynuose sumedėjusių augalų kaita ir krūmų ardas, ypač gamtovaizdiškojo (angliškojo) plano želdynuose, yra įprastas dalykas. Tačiau reguliuotinas vienos rūšies pomiškio įsigalėjimas (pvz., klevų, liepų) želdyno masyvuose. Biokonstrukcijose – alėjoje, medžių rate, medžių grupėje – sunykusius želdinius dera pakeisti (atsodinti) paaugintu suformuotu atkeliamu želdiniu. Išskirtiniais atvejais galima taikyti vienalaikį želdinių pakeitimą autentiška arba gimininga, panašios architektoninės išraiškos rūšimi.
53. Restauruojamuose istoriniuose želdynuose, dideliuose parkuose, ypač dvarų sodybų parkuose, pagal savo kompozicijos principus, skirtingą želdinių biokonstrukcinių elementų išdėstymo pobūdį ir gyvybingumo būklę, paskirtį, išskiriamos trys dalys:
53.1. parteris – erdvė priešais pagrindinį statinį, suformuota iš plokštuminių biokonstrukcinių elementų, puoštų dekoratyviniais želdiniais, hidrotechniniais įrenginiais, mažais statiniais, skulptūromis;
53.2. centrinė dalis – želdyno kompozicijos ir struktūros branduolys, vientisa teritorija, gaubianti parterį arba pagrindinį statinių architektūrinį kompleksą;
53.3. periferinė dalis – toliausiai nuo parterio ir centrinės istorinio želdyno dalies nutolusi parko teritorija ar atskiri sklypai, gaubiantys arba tik vietomis papildantys centrinę dalį, kurių biokonstrukciniai elementai atlieka jungties tarp parko ir jį supančios aplinkos vaidmenį; dažnai tai būna sukultūrinti natūralūs medynai.
54. Restauruojamo istorinio želdyno – dvaro parko parterio atkūrimas susijęs su radikaliu esamų biokonstrukcinių elementų tvarkymu, atnaujinimu arba pakeitimu. Paprastai šioje dalyje atnaujinami takai, jų dangos, atnaujinamos žemės paviršiaus (reljefo) formos, atkuriami fontanų baseinai ir mažieji statiniai bei įtaisiniai, plokštuminės biokonstrukcijos (veja, gėlynai, augaliniai apvadai). Tvarkybos projekte (projektiniuose pasiūlymuose) šie sprendiniai grindžiami istorinių tyrimų ikonografine medžiaga, taikomųjų archeologinių tyrimų informacija ir kita medžiaga. Savaiminiai želdiniai šioje dalyje šalinami. Jeigu dėl užaugusių (peraugusių) želdinių apsisprendžiama kitaip, turi būti pateikiami svarūs argumentai ir programinės istorinio želdyno restauravimo nuostatos (koncepcija).
55. Centrinė istorinio želdyno dalis tvarkoma ir atkuriama remiantis atliktų taikomųjų tyrimų (Rekomendacijų 20–38 punktai), pirmiausia istorinių, architektūrinių, dendrologinių tyrimų, išvadomis ir informacija. Čia labai svarbu išsaugoti autentiškus planavimo principus, buvusį želdinių (sumedėjusių augalų) asortimentą, neperkrauti istorinio želdyno kompozicijos naujomis želdinių rūšimis ir formomis (veislėmis), pagarbiai elgtis su senaisiais introdukuotais sumedėjusiais augalais, juos puoselėti arba atsodinti. Savaiminiai želdiniai, atžalynas, jauni medeliai įvertinami ir sprendimai dėl jų šalinimo arba nešalinimo priimami vadovaujantis meninės raiškos, želdyno ekologijos ir naudojimo kriterijais ir aspektu.
56. Periferinė istorinio želdyno dalis restauruojant istorinį želdyną gali būti paliekama natūrali, susiklosčiusios medyno struktūros, atliekant čia būtiniausius priežiūros ar avarinės būklės pašalinimo darbus (genėjimas, senų medžių lajų ir kamienų sutvirtinimas), arba pertvarkoma pagal naują meninę interpretaciją, atliepiant į atkuriamo ir atgaivinamo istorinio želdyno šiuolaikinę paskirtį, numatomas funkcijas ir želdyno naudotojo ar visuomenės reikmes. Savaiminiai želdiniai, ypač sukultūrintuose natūraliai susiklosčiusiuose medynuose yra pageidaujami kaip natūralus meninės raiškos ir ekosisteminių paslaugų išteklius.
KETVIRTAS SKIRSNIS
ŽELDINIŲ PAKEITIMAS KITAIS ŽELDINIAIS
57. Želdiniai istoriniuose želdynuose arba kultūros paveldo teritorijose ir kultūros paveldo vietovėse pripažinti vertingąją savybe gali būti pasiekę gamtinę brandą ir žūstantys, nykstantys, praradę estetines ir funkcines savybes. Jie turėtų būti šalinami ir pakeičiami naujais želdiniais. Pageidautina sodinti tas pačias arba naujas ilgaamžes medžių ir krūmų rūšis.
58. Želdiniai sodinami laikantis Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytų apribojimų sodinti želdinius, taip pat Europos arboristikos tarybos standartu „Europos medžių sodinimas“ EAS 03:2022 (EN) arba praktinio vadovo „ Medžių priežiūra. Sodinimo, genėjimo ir saugaus darbo praktikos vadovas“ (2019) nuostatų. Išlaikomi atstumai nuo statinių ir jų elementų iki sodinamų želdinių, nustatyti Želdynų įrengimo ir želdinių veisimo taisyklėse. Sodinant būtina tinkamai paruošti sodinimo vietą (sodinimo duobę), atlaisvinti sodmens šaknų gumulą, neužpilti šaknies kaklelio, tinkamai sodinį pririšti ir atlikti kitus minėtame EAS 03:2022 (EN) ar medžių sodinimo vadove nurodytus veiksmus. Istorinių želdynų ar kultūros paveldo teritorijose ir kultūros paveldo vietovėse esančių želdinių tvarkybos projektuose gali būti naudojama medžio sodinimo schema ir pagrindinės rekomendacijos, kurios pateikiamos Rekomendacijų 5 priede.
59. Gamtovaizdiškojo (angliškojo) parko (sodo) raida paprastai sukuria sąlygas natūraliam, savaiminiam želdinių pasikeitimui, t. y. senuose medynuose užauga nauja medžių karta. Tokiu atveju priaugantys medeliai tampa reikalingu, puoselėtinu ištekliumi, padedančiu išlaikyti parko ilgaamžiškumą.
PENKTAS SKIRSNIS
TAKŲ ISTORINIUOSE ŽELDYNUOSE, KULTŪROS PAVELDO OBJEKTUOSE
BEI KULTŪROS PAVELDO VIETOVĖSE ĮRENGIMAS, RESTAURAVIMAS
61. Restauruojant (atkuriant) istorinį ar įrengiant naują takų tinklą kultūros paveldo objektuose bei kultūros paveldo vietovėse turi būti vengiama galimos žalos želdinių (medžių) šaknims, ypač saugoti reikia skeletines medžių šaknis, kurios atlieka ne tik maisto medžiagų transportavimo bet ir medžio įsitvirtinimo (biomechaninio stabilumo) funkciją. Tvarkybos darbų projektuose ar statinių projektuose takų nužymėjimo brėžiniuose turi būti pažymimos medžių ar želdinių šaknų zonos ribos ir nustatomi tausojančio (šaknis saugančio) dirvožemio ar buvusių takų sluoksnių kasimo atstumai.
62. Ten, kur nėra būtina iš naujo perkloti tako konstrukciją, atlikus esamos konstrukcijos patikrą ir įsitikinus jos tinkamumu, tvarkybos darbų projektuose gali būti (turėtų būti) numatytas rekonstruojamas (įrengiamas) tik paviršinis tako dangos sluoksnis, taip išvengiant bereikalingo istorinio želdyno ar želdinių kultūros paveldo objektuose bei kultūros paveldo vietovėse šaknynų žalojimo.
63. Tvarkybos darbų projektuose numatant įrengti naujus takų lovius medžių šaknyno zonoje turi būti laikomasi Rekomendacijų 3 priede išdėstytų nuostatų, suvokiant, kad bet koks šaknų pakirtimas yra kritinė aplinkos tvarkymo priemonė, turėsianti įtakos medžio gyvybingumui. Net kai šaknų pakirtimas neišvengiamas, nederėtų šalinti storų, >5 cm skersmens šaknų. Jas reikia išsaugoti kaip parodyta Rekomendacijų 3 priedo 6 ir 7 paveiksluose.
64. Įrengiant naujus pėsčiųjų (ir dviračių) takus istoriniuose želdynuose ir želdynuose kultūros paveldo objektų teritorijose bei kultūros paveldo vietovėse želdinių išsaugojimo klausimai tvarkybos darbų projektuose ar statinių projektuose sprendžiami vadovaujantis paveldosaugos reikalavimais bei statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ patvirtinimo“, atitinkamų skyrių nuostatomis.
ŠEŠTAS SKIRSNIS
ŽELDINIŲ PRIE VANDENS TELKINIŲ IR HIDROTECHNINIŲ STATINIŲ TVARKYMAS
65. Natūralūs ir dirbtiniai vandens telkiniai daugeliu atvejų yra svarbūs istorinių želdynų struktūros elementas, kuriam būdinga individualus kompozicinis planavimo (stilistikos) sprendinys, želdinių prie vandens telkinių parinkimas ir išdėstymas, hidrotechniniai statiniai ir hidrodinaminės detalės (rėva, brasta, slenkstis, krioklys, kaskada, akmenys). Vandens telkinys daugeliu atvejų yra utilitarinis ir estetinis elementas želdyne, tačiau jo santykis su atskiru želdiniu inžineriniu aspektu yra kiek komplikuotas – želdiniai nėra pageidaujami prie kai kurių hidrotechninių statinių: dambų, krantinių, grunto (žemių) užtvankų – dėl šaknų poveikio konstrukcijoms, drenavimo savybių ir pan., todėl jų pašalinimas turi būti numatytas tvarkybos darbų projektuose ar statinių projektuose (kai jie privalomi)
66. Prie hidrotechninių statinių arba ant jų išaugę medžiai turėtų būti vertinami inžinerinio tikslingumo (neutralumo, poveikio statiniui) prasme ir autentiškumo aspektu. Želdinio perspektyvumas priklauso nuo to, ar konkrečioje vietoje augdamas sukuria planuojamo ar rengiamo tvarkybos darbų projekto ar statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinio sinergiją (kompozicinę, funkcinę, stilistinę), numatant išsaugoti autentišką aplinką ir vertingąsias nekilnojamojo kultūros paveldo savybes.
67. Upių, ežerų, tvenkinių, kūdrų ar kitų vandens telkinių pakrantėse augantys medžiai turi pakęsti vandens lygio svyravimus (užliejimus, nusekimus), atitikti drėgnos augavietės sąlygas, kurti ekologinę ir emocinės nuotaikos dermę. Juodalksniai (Alnus glutinosa), vinkšnos (Ulmus laevis), guobos (Ulmus glabra), paprastieji uosiai (Fraxinus excelsior), plaukuotieji beržai (Betula pubescens), įvairūs gluosniai (Salix sp.) ir kiti drėgnamėgiai medžiai ir krūmai istoriniuose želdynuose atitinka istorinę tradiciją ir istorinį asortimentą, tuo pačiu, ekologinę paradigmą. Visos šios nuostatos turi būti įvertintos rengiant tvarkybos darbų projektus ar statinio projektus (kai jie privalomi).
SEPTINTAS SKIRSNIS
ŽELDINIŲ PRIE STATINIŲ TVARKYMAS
68. Per arti statinių augančių želdinių (medžių) poveikis gali būti įvairus, nes medžiai:
68.1. kelia vizualinį diskomfortą (užstoja statinių architektūrinį fasadą, darko kompozicinę dermę, simetriją ir pan.);
68.3. liečia ir fiziškai bei biochemiškai veikia statinio požemines konstrukcijas (pamatus, komunikacinius kanalus);
69. Istorinių želdynų, želdynų ir želdinių kultūros paveldo objektų teritorijose bei paveldo vietovėse augančių medžių atstumai nuo statinių dėl taikomų paveldosaugos reikalavimų gali neatitikti reikalavimų, nustatytų naujų želdinių sodinimo atstumai nuo statinių ir jų dalių nurodyti „Želdynų įrengimo ir želdinių veisimo taisyklėse“,. Atsižlegiant į tai, kad atstumai nėra vienintelis ir pakankamas kriterijus ir veiksnys, lemiantis sprendimą šalinti tokį medį, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienu atveju pagal medžio būklės arboristinio vertinimo išvadą, patikrinus medžio šaknyno ir jo lajos išsidėstymą ir poveikį statiniui.
70. Skirtingų medžių šaknų skverbimasis į statinių pamatus arba požemines konstrukcijas (konstrukcijų elementus) yra skirtingas. Senieji statinių, pastatų pamatai gali kaupti drėgmę arba turėti savyje maisto medžiagų, reikalingų medžiui, ir taip paskatinti medžių šaknis raizgytis šalia pamatų ar požeminių konstrukcijų. Daugelis medžių rūšių (liepos, eglės ir kt.) nepasižymi agresyvia šaknų skvarba į akmenų ir plytų mūro, betono gaminių sienas ir konstrukcijas. Kiek skvarbesnes šaknis turi medžiai beržai, klevai, kaštonai, tačiau normaliomis augavietės sąlygomis ir šios medžių šaknys nelaikytinos agresyviomis ir ardančiomis konstrukcijas. Šaknyno poveikį konkrečiam statiniui galima įvertinti tik atlikus šaknyno zonos tyrimą ir pateikus faktinėmis aplinkybėmis pagrįstas išvadas. Nustačius nepageidaujamą (žalingą) poveikį, galima tvarkybos darbų projektuose ar statinių projektuose (kaip jie privalomi) numatyti it taikyti šaknų izoliavimo nuo statinio priemones ir metodus, atribojant šaknis nuo statinio kaip parodyta Rekomendacijų 3 priedo 7 paveiksle.
71. Antžeminės medžio dalies fizinio sąlyčio su statiniais poveikio faktą (rezultatą) ir perspektyvą gali įvertinti atestuoti specialistai. Pagal jų teikiamas išvadas ir rekomendacijas bei pasiūlymus priimamas tvarkybos darbų projektų ar statinių projektų (kaip jie privalomi) sprendinys dėl želdinių prie statinių tvarkymo. Genėjimo darbus, lajų sutvirtinimo darbus, jeigu tokie darbai būtų numatyti, atlikti turi kvalifikuoti ir atestuoti specialistai, kaip tai yra nustatyta Rekomendacijų atitinkamai 2 ir 4 prieduose.
AŠTUNTAS SKIRSNIS
SAKRALINIŲ OBJEKTŲ ŽELDYNŲ IR ŽELDINIŲ TVARKYBA
72. Sakralinių objektų teritorijose augantys želdynai ir želdiniai (senųjų vienuolynų sodai ir parkai, perimetriniai želdiniai, privažiavimo alėjos ankstesniais amžiais – XVIII–XIX a. – turėjo atitikti religinių kanonų augalų sąrašus. Tyrimų metu labai svarbu identifikuoti augintus sumedėjusius augalus (jų asortimentą). Daugeliu atvejų sakralinių objektų teritorijos su želdynais ir želdiniais yra neatsiejama urbanistinių vietovių struktūros dalis, lemianti šių vietovių savitumą ir tapatumą, siluetą ir panoramą kraštovaizdyje. Todėl medžiai ir krūmai sakralinių objektų teritorijose turėtų būti puoselėjami ir pagal tvarkybos darbų projektus ar statinių projektus (kai jie privalomi) tvarkomi su ypatinga atida. Galimas dvejopas sakralinio kultūros paveldo objekto santykis su želdynais ir želdiniais:
72.1. želdynas ir želdiniai yra vertingoji sakralinio kultūros paveldo objekto savybė ir istorinę, architektūrinę, estetinę (meninę) vertę lemiantis veiksnys;
73. Tvarkybos (restauravimo) darbų metu atkuriant sunykusias sakralinio kultūros paveldo objekto (komplekso, ansamblio) dalis, kai tokias dalis nurodo atliktų tyrimų išvados, sodinami tradiciniai sakralinio objekto klestėjimo laikotarpio medžiai ir krūmai; gali būti įveisiami ir naujų augalų rūšių sodeliai. Konstatuotina, kad kartu su krikščionybe į Lietuvą atkeliavusi vienuolynų sodų tradicija XV a. diegė asketišką, geometrišką kryžiaus formos želdyno (sodo, daržo) takų planą ir teritorijos ploto dalinimą į kvarterius (kvadratus). Renesansiniai sodai tėra minimi istoriniuose šaltiniuose, bet jų „parafrazės“ galėtų būti godotinos ir atkartojamos senuose bažnyčių ir vienuolynų soduose. XIX a. Alsėdžių ir Varnių vyskupo sodai, Vilniaus vyskupo sodai, Pažaislio vienuolyno želdynai, jų aprašymai konkrečių sakralinių objektų teritorijų istoriniai ir archeologiniai tyrimai turėtų teikti medžiagos ir teorinį pagrindą (modelį) šiuolaikiniam sakraliniam želdynui kurti arba puoselėjant išlikusius želdynų fragmentus naujai interpretuoti vienuolynų ir kitų sakralinių objektų želdynus (sodus).
74. Bažnyčių šventorių ribomis pasodinti perimetriniai želdiniai (medžių eilės) turi labai aiškią biokonstrukcijos išraišką ir struktūrą, kur kiekvienas medis atlieka savo funkciją, užtikrina ir palaiko gebą priešintis vėjo gūsiams. Tačiau daugeliu atvejų dėl anksčiau taikyto netinkamo tokių eilių medžių genėjimo, biokonstrukcijos medžiai turi struktūrinių ir stabilumo problemų. Didžiausia problema dėl sukeltų lajų medžio (medžių) svorio centro padėties perkėlimas į viršutinę medžio dalį. Viršutinės lajų dalys sutankėję; susidaro išvirtimo arba lūžio galimybė, veikiant vėjo apkrovai. Ši problema išsprendžiama atliekant šakų redukcinį ir lajos priežiūros genėjimą, sutvirtinant medžių lajos šakas, tuo pačiu leidžiant medžiams atsiauginti apatinę lajos dalį. Genėjimo darbus, lajų sutvirtinimo darbus, jeigu tokie darbai būtų numatyti, atlikti turi kvalifikuoti ir atestuoti specialistai. Darbai atliekami vadovaujantis paveldosaugos reikalavimais ir Europos medžių genėjimo standarto EAS 01: 2021 (EN), Europos medžio kamienų ir lajos sutvirtinimo standarto EAS 02:2022 (EN) ir Rekomendacijų 2 priedo ir 4 priedo nuostatomis.
DEVINTAS SKIRSNIS
ETNOGRAFINIŲ KAIMŲ IR MEMORIALINIŲ SODYBŲ ŽELDINIŲ TVARKYBA
75. Etnografinių kaimų ir memorialinių sodybų želdinimo tradicinė sankloda, rūšinė želdinių sudėtis yra vertybė, kuri turi būti saugoma ir puoselėjama. Tokių kultūros paveldo objektų teritorijų ir kultūros paveldo vietovių želdynų ir želdinių tvarkyba tvarkybos darbų projektų ar statinių projektų (kai jie privalomi) sprendiniuose turi būti paremta istoriniais, etnologiniais, etnografiniais tyrimais, konkretaus regiono ypatumų bei gamtinės situacijos kompleksine analize, įvertinant kultūros paveldo objekto ar vietovės želdynų ir želdinių pobūdį, rūšinę sudėtį, vertingus brandžius medžius, medžius senolius ir pan., taip pat arboristinę želdinių būklę.
76. Istorinių želdynų ir želdinių gerovės užtikrinimas yra lemiamas veiksnys, išsaugant etnografinių kaimų ir memorialinių sodybų stilistiką, urbanistinius, architektūrinius, istorinius, gamtinius bruožus ir vertingąsias savybes, regionų tradicinę architektūrinę ir kraštovaizdžio raišką.
Skirtingos istorinių etnografinių kaimų ir sodybų planinės - erdvinės struktūros formavimuisi tiesioginę įtaką darė vykdytos žemės reformos ir nevienodos gamtinės sąlygos, nulėmusios gyventojų verslus bei gyvenseną, o tuo pačiu - sodybų, pastatų bei apsodinimo pobūdį, želdinių rūšinę sudėtį. Apželdinimas turėtų būti vertinamas kaimo istorinės planinės struktūros bei sodybų užstatymo kontekste – vertinant sodybų ryšį su keliu ar gatve, sodybos kiemų organizaciją ir padėtį gatvės atžvilgiu, pastatų kompozicinį ir tarpusavio funkcinį ryšį. Gatviniuose kaimuose buvo apsodinama gatvės perimetru - eilėmis, pavieniais medžiais ar grupėmis, atskiriant gyvenamą erdvę ar žymint sklypo ribas, padrikuose, kupetiniuose - vyrauja pavieniai želdiniai ir jų grupės, išdėstytos laisvai ar atribojant vandens telkinius, vienkieminiuose želdinta daugumoj sodybų perimetru - formuojant užuovėją.
Dzūkijoje, dėl vyraujančių lengvų gruntų, neapsaugančių šaknų nuo šalčio, gausesni želdynai ar didesni sodai būdingi ne visur. Smėlėtame ir nederlingame Baltijos pajūrio ruože nedidelėse žvejų sodybėlėse taip pat nebuvo vešlaus apželdinimo.
77. Sodai ir daržai buvo skirti maistinėms kultūroms (vaismedžiams, uogakrūmiams) auginti; sodybos paribiais ar atskiriant gražiojo ir ūkinio kiemų erdves, prie įvažiavimo vartų bei atskirų sodybos pastatų buvo sodinami pavieniai vietinių rūšių medžiai ar medžių eilės. Sodinti ir tradiciniais tapę seniai introdukuoti medžiai: paprastasis bukas vakarinėje Lietuvoje; platanalapis klevas pietvakarių Lietuvoje; įvairūs maumedžiai rytinėje Lietuvos dalyje; paprastasis kaštonas Vidurio Lietuvoje. Sodybose buvo sodinami paprastieji ąžuolai, paprastieji šermukšniai, liepos, paprastieji klevai, paprastieji uosiai, beržai, gluosniai ir kiti medžiai, dekoratyvūs krūmai: jazminai, alyvos, diemedžiai, erškėtrožės, baltuogės meškytės ir kiti. Labai vertingas ir saugotinas yra senųjų sodo vaismedžių – obelų, kriaušių, trešnių, vyšnių ar ir kitų medžių bei vaiskrūmių veislių paveldas.
78. Sodybos želdynas ir želdiniai yra estetinės (meninės) ir utilitarinės sanklodos raiška, susiformavusi dviejų tarpusavyje susipynusių kultūrų – dvasinės ir materialinės – pagrindu. Želdiniai ne tik formavo sodybos erdvę, teikė užuovėją, pavėsį, saugojo nuo ugnies ar žaibo, tvirtino šlaitus, kūrė estetinį ir dvasinį prieglobstį, tuo pačiu dauguma šių sodintų rūšių buvo naudojamos dėl jų gydomųjų-vaistinių savybių, pagalbos sunegalavus, sveikatai stiprinti. Sodybos želdyne taip pat buvo sodinti vardiniai, proginiai ir atminties (atmintiniai) medžiai, kurie teikia memorialinio, istorinio aspekto išraišką. Kaimuose ar prie sodybų statyti kryžiai arba koplytėlės taip pat turėjo želdinimo tradiciją.
DEŠIMTAS SKIRSNIS
URBANISTINIŲ KULTŪROS PAVELDO VIETOVIŲ ŽELDYNŲ
IR ŽELDINIŲ TVARKYBA
80. Urbanistinio kultūros paveldo vietovėse želdynų ir želdinių gerovės, medžių priežiūros užtikrinimas kartu su saugomomis jų vertingosiomis savybėmis lemia bendrą vietovės dvasią (genus loci) ir įvaizdį. Dalis miestų ir miestelių želdynų yra kapinių ar sakralinių objektų teritorijose išlikę ar suformuoti želdynai. Želdynai ir želdiniai urbanistinėse vietovėse tvarkomi laikantis bendrųjų nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos principų. Saugomi, prižiūrimi ir puoselėjami brandūs medžiai ir senoliai medžiai. Želdiniai ir savaiminiai želdynai, neatitinkantys vertingųjų savybių sampratos ir urbanistinės vietovės planinės-erdvinės-tūrinės struktūros sanklodos gali būti pertvarkomi pagal tvarkybos darbų projektus ar statinių projektus (kai jie privalomi).
81. Urbanistinėje struktūroje įvairiais miesto ir miestelio raidos etapais skirtingai buvo vertinama želdynų ir želdinių svarba planinės-erdvinės struktūros aspektu. Lietuvos architektūros, urbanistikos, kraštovaizdžio architektūros (menotyros) mokslininkų atlikti tyrimai ir studijos teigia, kad miestų ir miestelių savitumas ir vietovės tapatumas pirmiausia priklauso nuo jų planavimo, užstatymo ir apželdinimo pobūdžio. Galimas dvejopas urbanistinio kultūros paveldo vietovės ir želdynų bei želdinių santykis:
81.1. želdynas ir želdiniai yra vertingoji urbanistinio kultūros paveldo vietovės savybė, savitumą ir išskirtinumą, istorinę, architektūrinę, estetinę (meninę) vertę lemiantis veiksnys;
82. Urbanistinių vietovių želdynų ir želdinių tvarkymas, naujų želdynų formavimas turi nekeisti kultūros paveldo objektų ir kultūros paveldo vietovių vertingųjų savybių, išlaikyti istorinius planavimo ir formavimo principus. Urbanistinių vietovių želdynų ir želdinių tvarkyba sietina su trimis pagal pobūdį skiriamomis darbų grupėmis:
82.1. naujų poilsio ir rekreacijos vietų planavimas, sutvarkymas ir želdinimas, išsaugant vertingąsias kultūros paveldo vietovės savybes;
82.2. viešųjų erdvių – aikščių, gatvių želdynų ir želdinių – rekonstrukcija, pertvarkymas, želdinimas, išsprendžiant palei gatves sodintų želdinių išsaugojimo arba pakeitimo kitais laikantis Rekomendacijų III skyriaus 4 skirsnio „Želdinių pakeitimas kitais“ nuostatų;
82.3. miestų ir miestelių vidaus struktūros, reprezentacinių erdvių ir panoramų formavimo darbai – čia jau ne tik želdinimo, medžių sodinimo, bet ir medžių, kurie neleidžia suvokti gatvės ar aikštės erdvės, uždengia vaizdingas perspektyvas, vertingus reprezentacinius ir sakralinius pastatus, kirtimo, pašalinimo dalykai.
VIENUOLIKTAS SKIRSNIS
NEVEIKIANČIŲ AR RIBOTO LAIDOJIMO KAPINIŲ ŽELDINIŲ TVARKYBA
83. Kapinės buvo ir lieka nuolat besikeičianti erdvė, savyje sukaupianti dvasinę aurą, panyranti į kraštovaizdį arba išnyranti iš jo kaip miestas-sodas, kapų kalnelis, miško ar parko erčia. Lietuvoje iki šiol nekilo abejonių kapines suvokti kaip želdyną, priskirti jas želdynų, tegu ir labai specifinių, kategorijai. Lietuvos kapinėse buvo įprasta matyti klevus, liepas, ąžuolus ir kitus lapuočius medžius, pietryčių Lietuvoje gana įprastos paprastosios pušys, kai kur pasitaiko eglių. Visžaliai svetimžemiai medžiai Lietuvos kapinėse, pirmiausia vakarinės tujos (Thuja occidentalis), išplito XX a. antroje pusėje. Tačiau XXI a. Lietuvos kapinėse, ypač senosiose, visuomenės akyse medis tampa nepageidaujamu objektu. Neprižiūrimos, netvarkomos kapinės turi tendenciją apaugti savaiminiais želdiniais. Tvarkomose, prižiūrimose kapinėse nuolat sprendžiamas medžių juose likimo klausimas. Daugelio kapinių priežiūros darbai orientuojami nesaikingo medžių genėjimo arba šalinimo kryptimi. Sukeliamos medžių lajos (šakų vainikai) padaro medį neatsparų vėjo gūsiams, keliantį riziką būti nulaužtam arba išverstam. Neveikiančių ar riboto laidojimo kapinių želdinių tvarkymo (genėjimo, šalinimo) darbams pagrįsti reikalinga atestuotų kultūros paveldo apsaugos ir želdinių apsaugos specialistų ekspertizė, medžių būklės įvertinimas, konsultacija, situacijos analizė.
84. Į Kultūros vertybių registrą įrašytų neveikiančių ar riboto laidojimo kapinių želdinių tvarkybos darbai, kurie vykdomi pagal tvarkybos darbų projektus pradedami atlikus situacijos analizę ir tyrimus:
84.1. vizualiai įvertinama kapinių medžių fizinė būklė, jeigu reikia atliekamas instrumentinis tyrimas, apimantis šaknyno, kamieno, lajos ir polajo būklės vertinimą. Puviniams kamienuose aptikti ir išmatuoti taikoma akustinė tomografija ir tyrimai rezistografu. Gali būti atliekami dirvožemio ir kiti medžio aplinkos tyrimai;
85. Neveikiančių ar riboto laidojimo kapinių želdinių tvarkymo darbai numatomi tik tais atvejais, kai yra akivaizdūs medžių neigiamo poveikio kapavietėms ir memorialiniams paminklams ženklai, taip pat medžių būklės blogėjimo požymiai: nudžiūvusios arba nulaužtos skeletinės ar kitos stambios šakos; nudžiūvusios arba nulaužtos medžių viršūnės, netinkama lajų svorio centro padėtis; skylantys arba perskilę, drevėti kamienai ir įsimetę puviniai; matomi kenkėjų ir ligų židiniai; neigiamų antropogeninių veiksnių ir (ar) ekstremalių gamtinių reiškinių padariniai. Kapinių želdinius (medžius) tvarkant taikomi bendrieji medžių arboristinio tvarkymo principai:
85.1. neigiamų pasekmių prevencija, kai atsižvelgiama, kad medžio būklė gali pablogėti įgyvendinant tvarkymo darbus arba po jų dėl pakitusių aplinkos ir meteorologinių reiškinių (pvz., vėjo stiprio ir suformuotų atvirų erdvių) sąlygų;
85.2. atsižvelgiama į visus situacijos analizės metu nustatytus kapinių ir želdinių jose vertingumo požymius bei istoriškai susiklosčiusį tradicinį naudojimą ir želdinių poveikį kapų paminklams ir antkapiams, kai avarijos grėsmę paminklams ir antkapiams keliantys medžiai gali būti šalinami;
85.3. tiesioginės intervencijos į išsaugotinus medžius minimizavimas, t. y. jiems tvarkyti parenkamos priemonės ir metodai be intervencijos į patį medį ar ji taikoma minimaliai, siekiant nesudaryti sąlygų objekto būklės blogėjimui ateityje dėl intensyvaus medžio genėjimo ar pažeisto šaknyno arba parenkamos tvarkymo priemonės ir metodai mažiausiai keičiantys medžio vizualinę išraišką ir jo aplinką;
86. Į Kultūros vertybių registrą įrašytų neveikiančių ar riboto laidojimo kapinių želdinių tvarkybos darbai atliekami vadovaujantis paveldosaugos reikalavimais ir Europos medžių genėjimo standartu EAS 01: 2021 (EN), Europos medžio kamienų ir lajos sutvirtinimo standartu EAS 02:2022 (EN), Kapinių tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ ir Rekomendacijų 2 ir 4 priedų nuostatomis. Atliekant kapinių želdinių priežiūros ir tvarkybos darbus laikomasi specialiųjų želdinių tvarkymo principų, nurodytų Rekomendacijų 6 priede.
DVYLIKTAS SKIRSNIS
MEDŽIŲ BEI KITŲ ŽELDINIŲ PRIEŽIŪRA IR TVARKYBA ARCHEOLOGINIO VERTINGŲJŲ SAVYBIŲ POBŪDŽIO KULTŪROS PAVELDO OBJEKTUOSE
IR VIETOVĖSE
87. Medžių ir kitų želdinių priežiūra ir tvarkyba archeologinio paveldo vertingųjų savybių pobūdžio kultūros paveldo objektuose ir vietovėse grindžiama ir vykdoma derinant Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2022 „Archeologinio kultūros paveldo tvarkyba“, tipinio arba individualaus (jeigu toks yra patvirtintas) archeologinės vietos apsaugos reglamento ir Lietuvos Respublikos želdynų įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatas. Medžių ir kitų želdinių priežiūros darbai ir tvarkybos darbų sprendiniai turi atitikti Želdynų įstatyme ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nustatytus principus, užtikrinti harmoningą želdinių apsaugos, jų gerovės ir nekilnojamojo kultūros paveldo archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių išsaugojimo santykį.
88. Archeologinio paveldo objektų teritorijose ir (ar) vertingųjų savybių pobūdžio kultūros paveldo objektuose ir vietovėse augantys medžiai ir kiti želdiniai, atitinkantys Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus saugotinų medžių ir krūmų kriterijus, dažnai būna svarbūs kraštovaizdžio regimosios raiškos ir emocinio įspūdžio elementai, neatsiejamai susiję su medžiagine ir semantine archeologinio kultūros paveldo objekto teritorijos ar vietovės kraštovaizdžio išraiška ir fizine forma. Medžiai ir kiti želdiniai, jeigu jie esmingai nekeičia, neužgožia, nežaloja archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių elementų išraiškos ir savito fizinio pavidalo visumos, neiškreipia tokių vertybių visumos kultūrinės vertės ir netrukdo suvokti archeologinio paveldo vertingųjų savybių, archeologinio paveldo tvarkybos darbų metu turėtų būti išsaugomi, taikant specialiąsias arboristines technologijas: atrankinius ugdomuosius kirtimus, sanitarinius kirtimus, kraštovaizdžio formavimo medžių ir krūmų kirtimus, brandžių medžių genėjimą pagal Rekomendacijų 2 priedo nuostatas.
89. Archeologinio paveldo vertingųjų savybių pobūdžio kultūros paveldo objektuose ir vietovėse vykdant tvarkybos – konservavimo ir restauravimo – darbus gali būti taikomos arboristinės technologijos:
89.2. Sanitariniai kirtimai (Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2022 „Archeologinio kultūros paveldo tvarkyba“ 105.2.1, 105.2.2 ir 105.2.5 papunkčiai). Sanitariniais kirtimais galima šalinti invazinių rūšių medžius, sausuolius, vėjavartas, vėjalaužas, sniegalaužas, krūmus ir atžalas.
89.3. Atrankinis ugdomasis medžių retinimas, gerinant žolinės dangos kokybę ir augimo sąlygas (Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2022 „Archeologinio kultūros paveldo tvarkyba“ 105.2.4 papunktis).
89.5. Kraštovaizdžio formavimo (kraštovaizdžio ir archeologinio paveldo fizinio pavidalo visumos, formos atidengimo) kirtimai. Tokiais kirtimais laikytini ir želdinių, augančių ant žemėje esančių archeologinių medžiaginių, pvz., mūro, akmenų klojinių, grindinių ar kitų liekanų, šalinimas, vengiant realiai ar potencialiai želdinių šaknų daromos žalos archeologiniams kultūros paveldui.
90. Piliakalnių šlaituose ir viršuje augančių pavienių saugotinų želdinių kriterijus atitinkančių medžių priežiūra ir tvarkyba atliekama laikantis neigiamų pasekmių prevencijos principo, kai siekiama, kad saugotino medžio būklė ir piliakalnio būklė medžiagiškumo, vizualinės išraiškos ir kraštovaizdžio raiškos aspektu nepablogėtų. Taikomi specialieji medžių tvarkymo principai, nurodyti Rekomendacijų 6 priede. Dirbant draudžiama rauti medžių kelmus ir krūmus, kasti ar kitaip judinti žemę piliakalnio teritorijoje.
91. Senovės gyvenviečių ir kitose archeologinio paveldo objektų teritorijose ir vietovėse augantys ir susiformavusį vietovės kraštovaizdžio pobūdį lemiantys medžiai prižiūrimi laikantis bendrųjų želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo principų. Medžių ir kitų želdinių tvarkybos darbai atliekami pagal parengtus ir nustatyta tvarka patvirtintus želdinių tvarkybos projektus. Atlikti saugotino medžio ir kitų želdinių tvarkybos darbus be atskiro projekto leidžiama tik tais atvejais, kai matomi akivaizdūs archeologini pobūdžio vertingąsias savybes turinčio objekto teritorijoje ar vietovėje augančių medžių būklės blogėjimo požymiai: nudžiūvusios arba nulaužtos lajos skeletinės šakos, nudžiūvusi arba nulaužta viršūnė, netinkama lajos svorio centro padėtis (asimetriška laja), skylantis arba perskilęs, drevėtas kamienas, stipriai pažengęs (pavojų lūžti keliantis) puvinys, medžių kenkėjų židiniai.
92. Archeologinio paveldo vertingųjų savybių pobūdžio kultūros paveldo objektuose ir vietovėse želdinių priežiūros darbai atliekami nuolat pagal poreikį. Šalinti savaime išdygusių ir augančių medelių ar krūmų sąžalynus, saugotinus brandžius ir (ar) gamtinę brandą pasiekusius medžius galima tik šį sprendinį pagrindus argumentuota archeologinių tyrimų ataskaitos arba atestuoto archeologinio paveldo specialisto, tyrinėtojo pažymos išvada ir parengus tvarkybos projektą, kuriame pateikiama medžio (medžių) bei kitų želdinių būklės analizė ir arboristinis vertinimas. Arboristinio vertinimo metu vadovaujantis Rekomendacijų 1 priedu:
92.1. vizualiai įvertinama medžio ir jo aplinkos fizinė būklė, jeigu reikia atliekamas instrumentinis tyrimas, apimantis šaknyno, kamieno, lajos ir polajo būklės vertinimą. Puviniams kamienuose aptikti ir išmatuoti taikoma akustinė tomografija ir tyrimai rezistografu. Gali būti atliekami dirvožemio ir kiti medžio aplinkos tyrimai;
TRYLIKTAS SKIRSNIS
ISTORINIŲ ŽELDYNŲ IR ŽELDINIŲ TVARKYBOS DARBŲ PLANAVIMAS IR PROJEKTAVIMAS
93. Istorinių želdynų ir želdinių kultūros paveldo objektų teritorijoje ir kultūros paveldo vietovėse tvarkyba planuojama ir projektuojama vadovaujantis Kultūros vertybių registro duomenimis, prieš projektavimą būtinų atlikti tyrimų išvadomis ir įvertinant tvarkybos darbų poveikį nekilnojamosioms kultūros vertybėms bei jų aplinkai. Tyrimų, atliekamų prieš projektavimą ir reikalingų įvertinti poveikį aplinkai, privalomumą ir apimtį nustato paveldo tvarkybos reglamentai (žr. Rekomendacijų II skyriaus 3 skirsnį „Istorinių želdynų ir želdinių tyrimo principai ir metodikos“). Tvarkybos darbų sprendiniai turi atitikti Želdynų įstatyme ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nustatytus principus, užtikrinti harmoningą želdinių gerovės ir nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo santykį.
94. Istorinių želdynų, želdynų ir želdinių kultūros paveldo objektų teritorijoje ir kultūros paveldo vietovėse tvarkybos darbų projektuose turi dalyvauti želdynų projektų rengimo vadovo ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto kvalifikacijas turintys atestuoti specialistai. Tvarkybos darbų projektus rengia Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-146 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka atestuoti specialistai. Atestuotas specialistas gali tvarkybos darbų projektų parengimo techninius darbus pavesti atlikti neatestuotiems pagalbininkams, vadovaujamiems atestuoto specialisto, atsakančio už tokius pavestus darbus. Privaloma pasitelkti Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 21 ir 22 straipsniuose numatytas kvalifikacijas turinčius specialistus.
95. Istorinių želdynų, želdynų ir želdinių kultūros paveldo objektų teritorijoje ir kultūros paveldo vietovėse tvarkybos darbų projektai rengiami, derinami ir tvirtinami vadovaujantis paveldo tvarkybos reglamentu PTR 3.06.01:2014 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ pagal tvarkybos darbų projektavimo sąlygas, išduotas vadovaujantis paveldo tvarkybos reglamentu ir šiomis Rekomendacijomis.
96. Planuojant bet kokius medžių tvarkymo darbus, būtina atsižvelgti į poveikį greta augantiems medžiams. Stabilizavimo priemonės neturėtų neigiamai paveikti kitų medžių, pavyzdžiui, nepriimtinai pakeisti vėjo apkrovos pasiskirstymo, reikšmingai pažeisti aplinkinių medžių šaknyno zoną. Į tai ypač reikia atsižvelgti tais atvejais, kai aplinkiniai medžiai naudojami konkrečiam medžiui stabilizuoti arba kai įrengiamos stabilizavimo sistemos su požeminiais pamatais (pvz.: atramos). Jei poveikio greta augantiems medžiams išvengti neįmanoma, būtina imtis poveikio mažinimo priemonių, projektuoti ir įgyvendinti kompensacines priemones.
97. Rekomenduojama želdynų tvarkybos darbų projekto sudėtis:
97.1. Antraštinis lapas, kaip numatyta PTR 3.06.01:2014 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ 14.1.1-14.1.5 punktuose.
97.2. Aiškinamasis raštas, kaip numatyta PTR 3.06.01:2014 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ 14.2 punkte, bet papildant informacija apie istorinio želdyno esamą padėtį, vertingąsias savybes ir autentiškumą, raidą, atliktus ir reikalingus atlikti tyrimus, želdinių inventorizaciją ir vertinimą, planuojamus tvarkybos darbus ir pan.
97.3. Kita informacija apie atliktus istorinių želdynų architektūrinių elementų (takų, laiptų, sienučių, baliustradų, baseinų, pavėsinių, skulptūrų, postamentų, grotų, krioklių ar kitokių akmens kompozicijų ir t. t.) apmatavimus ir tyrimus, esamos padėties ir būklės fotofiksacija.
97.5. Istorinio želdyno esamų medžių inventorizacija ir vertinimas – brėžinys ant aktualios topografinės nuotraukos ir tekstinė informacija, susieta su brėžiniu.
97.6. Istorinių tyrimų medžiaga ir jos analizė – palyginamieji istorinio želdyno raidos planai, istorinės nuotraukos bei jų sugretinimas su esama situacija ir kt.
97.8. Istorinio želdyno tvarkybos planas, kuriame būtų matoma sprendinių visuma (takai, medžiai, atviros erdvės, statiniai, vanduo ir t. t.), pateikiant eksplikacijas ir sutartinius ženklus.
97.12. Atskirų elementų detalizacijos (planai pjūviai, išklotinės ir kt.), kultūros paveldo teritorijos charakteringi pjūviai, išklotinės.
97.13. Istorinio želdyno vandens telkinių ar ir jų inžinerinės įrangos (jei Kultūros vertybių registre jie įvardyti šio želdyno vertingosiomis savybėmis) tvarkybos sprendiniai.
97.14. Istorinio želdyno sutvarkymo darbų organizavimo brėžinys ir aprašas užtikrinant esamų medžių ir kitų želdyno elementų apsaugą.
Pastaba. Istorinio želdyno teritorijos apšvietimo (jei įrengiamas) sprendiniai, vandens telkinių inžineriniai bei kiti inžineriniai sprendiniai pateikiami statinio projekte.
IV SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
98. Asmenys padarę žalą ar sunaikinę istorinius želdynus ar želdinius kultūros paveldo objektų teritorijose bei kultūros paveldo vietovėse atsako Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo nustatyta tvarka.
99. Ginčai dėl Rekomendacijų taikymo ir jų nuostatų laikymosi sprendžiami Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ir Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo nustatyta tvarka.