Administracinė byla Nr. I-7-662/2024
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00055-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovei Daivai Brazdžiuvienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Beatos Pietkiewicz pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 (2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-169 redakcija) patvirtintų Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklių 14 punkto teisėtumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės Beatos Pietkiewicz (toliau – ir pareiškėja) patikslintas abstraktus pareiškimas ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 (2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-169 redakcija) patvirtintų Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad magistralinio dujotiekio vamzdynas (toliau – ir MDV), kuris baigtas statyti iki 2006 m. gruodžio 1 d., bei teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo šio MDV, priskiriami 1 vietovės klasei (toliau – ir VK), neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4, 6 ir 10 punktams bei konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, teisingumo ir asmenų lygiateisiškumo principams.
2. Pareiškėja nurodo, kad 2016 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo Nr. VIII-1973 2 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-2782 (toliau – ir GDĮ pakeitimo įstatymas), Gamtinių dujų įstatymo (toliau – ir GDĮ) 2 straipsnis buvo papildytas 46 ir 47 dalimis, kuriose apibrėžtos magistralinio dujotiekio vietovės klasės ir magistralinio dujotiekio vietovės klasės vieneto sąvokos. Taip pat Gamtinių dujų įstatymo 13 straipsnis papildytas 4 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad didžiausią leistiną pastatų ir jų aukštų skaičių vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete, atsižvelgdama į magistralinio dujotiekio (toliau – ir MD) pavojingumo ir rizikos laipsnį, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (šiuo metu galiojančios redakcijos GDĮ 13 str. 5 d.). GDĮ pakeitimo įstatymo projekto iniciatoriaus Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos aiškinamajame rašte šio projekto rengimą paskatinusiomis priežastimis nurodyti teisinio reguliavimo aiškumo ir nuoseklumo trūkumas dėl specifinio režimo teritorijų, esančių greta gamtinių dujų vamzdynų ir kitų gamtinių dujų sistemų objektų, bei institucijų kompetencijos šį režimą nustatyti (detalizuoti) teisinis aiškumas. Projektu pasiūlyta apibrėžti magistralinio dujotiekio vietovės klasės ir vietovės klasės vieneto sąvokas, aiškiai numatant, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato maksimalų leistiną pastatų bei jų aukštų skaičių magistralinio dujotiekio vietovės klasėse ir jų vienetuose. Be to, nurodytas šių teritorijų bei jose taikomų užstatymo normatyvų pagrindinis tikslas – atsižvelgiant į magistralinio dujotiekio vamzdyno, kaip potencialiai pavojingo įrenginio, pavojingumo ir rizikos laipsnį, atitinkamoje potencialiai pavojingoje teritorijoje riboti žmonių skaičių ir taip išvengti potencialios žalos jų sveikatai ir gyvybei vamzdyno avarijos, sutrikimo ar kito įvykio atveju, kaip ir užtikrinti šių konstitucinių vertybių apsaugą.
3. Remiantis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 1-213 (2019 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 1-332 redakcija) patvirtintų Magistralinių dujotiekių apsaugos taisyklių (toliau – ir MD apsaugos taisyklės) 5 punktu, magistralinis dujotiekis priskiriamas potencialiai pavojingiems įrenginiams. MD bei gretimos aplinkos ir greta būnančių žmonių saugą užtikrina šios teritorijos: MD apsaugos zonos (5.1 p.); MD vietovės klasių teritorijos (5.2 p.); mažiausi leistini atstumai nuo MD iki statinių bei kitų objektų, žemės ir vandens paviršiaus (5.3 p.). MD apsaugos taisyklių 8 punkte nustatyta, kad MD vietovės klasės teritorijos ir vietovės klasės vieneto dydis, taip pat MD vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete taikytini užstatymo normatyvai nustatyti Gamtinių dujų įstatyme. Šie reikalavimai detalizuoti ir veiklos MD vietovės klasių teritorijose reikalavimai nustatyti Taisyklėse. Taigi, teisės aktai imperatyviai nustato, kad MD bei gretimos aplinkos ir greta būnančių žmonių saugą užtikrina trys teritorijos, kurios turi atitikti teisės aktuose įtvirtintus imperatyvius reikalavimus.
4. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1-169 buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 1-12 „Dėl Magistralinio dujotiekio įrengimo taisyklių patvirtinimo“ bei juo patvirtintos Taisyklės. Taisyklių 13 punkte nustatyta, kad MDV, taip pat teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo MDV bei besitęsianti per visą MDV ilgį ir 200 metrų nuo kraštinių MDV taškų, yra skirstomi pagal vietovės klases, kiekvienam MDV arba jo dalims (atkarpoms), taip pat nurodytai 200 metrų atstumu į abi puses nuo MDV arba atitinkamos jo dalies (atkarpos) esančiai teritorijai priskiriant tam tikrą vietovės klasę. Išskiriamos keturios vietovės klasės nuo žemiausios 1 VK iki aukščiausios 4 VK. Pagal Taisyklių 16–17 punktus, nuo teritorijos, esančios po 200 metrų į abi puses nuo MDV ašies, vietovės klasės priklauso šioje teritorijoje taikomi užstatymo normatyvai (t. y. didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius bet kuriame atitinkamos vietovės klasės vienete, didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius ir mažiausias leistinas atstumas nuo MDV iki viešam žmonių susibūrimui skirtų statinių ir įrenginių), o konkrečios vietovės klasės teritorijoje taikomi užstatymo normatyvai nurodyti Taisyklių 1 lentelėje.
5. Pareiškėjos teigimu, įstatymų leidėjas suteikė teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nustatyti tik didžiausią leistiną pastatų ir jų aukštų skaičių magistralinio dujotiekio vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete. Tačiau prašomoje ištirti Taisyklių 14 punkto nuostatoje, nesant įstatyminio pavedimo, įtvirtinančio energetikos ministro teisę savarankiškai nustatyti MD VK (juolab remiantis tik MDV statybos pabaigos metais ir neatsižvelgiant į konkrečios teritorijos faktinį užstatymą), buvo įtvirtinta, kad MDV, kuris baigtas statyti iki 2006 m. gruodžio 1 d., bei teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo šio MDV, priskiriami 1 vietovės klasei. Tokia nuostata energetikos ministras poįstatyminiame akte įtvirtino įstatymu nereglamentuotą MDV ir teritorijos po 200 metrų į abi puses nuo šio MDV priskyrimo 1 vietovės klasei kriterijų, kuriuo savarankiškai priskyrė iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigtą statyti MDV 1 vietovės klasei, nepriklausomai nuo tos teritorijos faktinio užstatymo, kas neišplaukia iš įstatymų leidėjo suformuluoto minėto konkretaus įstatyminio pavedimo Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai. Taigi, ginčijama Taisyklių 14 punkto nuostata buvo priimta energetikos ministrui viršijus savo kompetenciją, todėl prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui bei konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją.
6. Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad iki MDV nutiesimo teritorijos vietovės klasė yra nustatoma pagal MDV teritorijų planavimo dokumente arba projekte nurodytą MDV vietovės klasę. Planuojamo ir (ar) projektuojamo MDV vietovės klasė nustatoma pagal šių Taisyklių IV skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas taisykles, kuriose reglamentuojamas MDV vietos ir vietovės klasės parinkimas pagal 64.1–64.4 punktuose nurodytus užstatymo kriterijus: pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių vietovės klasės vienetuose; pastatų aukštų skaičių; viešam žmonių susibūrimui skirtų statinių ir įrenginių atstumą iki planuojamo ar projektuojamo MDV ašies; pastatų atstumą iki planuojamo ar projektuojamo MDV ašies. Pagal Taisyklių 16 punktą, nuo teritorijos, esančios po 200 metrų į abi puses nuo MDV ašies, vietovės klasės priklauso šioje teritorijoje taikomi užstatymo normatyvai. Remiantis Taisyklių 17 punktu, konkrečios vietovės klasės teritorijoje taikomi užstatymo normatyvai nurodyti Taisyklių 1 lentelėje. Tačiau prašomoje ištirti Taisyklių 14 punkto nuostatoje įtvirtintas kitoks, nepriklausantis nuo faktinio užstatymo, vietovės klasės nustatymo kriterijus MDV, baigtam statyti iki 2006 m. gruodžio 1 d., ir teritorijoms, esančioms po 200 metrų į abi puses nuo tokio MDV, t. y. MDV statybos pabaigos metai. Prašoma ištirti norma įtvirtina išimtį, priskirdama MDV, baigtą statyti iki 2006 m. gruodžio 1 d., 1 vietovės klasei, nepriklausomai nuo faktinio tokios teritorijos užstatymo, kas yra susiję su šios teritorijos gyventojų saugos neužtikrinimu. 1 vietovės klasė yra didžiausio pavojingumo ir rizikos teritorija, todėl joje taikomi patys griežčiausi užstatymo normatyvai. Tačiau ginčijamas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas atsirasti teritorijoms, kuriose 1 vietovės klasei nustatyti užstatymo normatyvai de facto (faktiškai, iš tikrųjų) yra viršyti ir nepriklausomai nuo to šios teritorijos priskirtos 1 vietovės klasei, kas iš esmės prieštarauja įstatymų leidėjo tikslams potencialiai pavojingo objekto teritorijoje riboti žmonių skaičių ir taip išvengti potencialios žalos jų sveikatai bei gyvybei MDV avarijos atveju, siekiant užtikrinti šių konstitucinių vertybių apsaugą.
7. Pareiškėja mano, kad prašoma ištirti Taisyklių 14 punkto nuostata ir joje įtvirtintas įstatymu nereglamentuotas vietovės klasės nustatymo kriterijus MDV, baigtam statyti iki 2006 m. gruodžio 1 d., neatsižvelgiant į faktinį teritorijos užstatymą, prieštarauja lygiateisiškumo ir proporcingumo principams, kadangi nepagrįstai suvaržo iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigto statyti MDV teritorijos gyventojų teises dėl saugių gyvenimo ir veiklos sąlygų užtikrinimo, lyginant su planuojamų ir (ar) projektuojamų MDV teritorijų gyventojais. Iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigto statyti MDV teritorijos gyventojai netenka vienodų saugos sąlygų, lyginant su planuojamo ir (ar) projektuojamo MDV teritorijos gyventojais, kadangi jų saugą turinti užtikrinti viena iš teritorijų (vietovės klasė) neatitinka tokiai teritorijai nustatytų užstatymo reikalavimų, kas yra susiję su sėkmingos evakuacijos MDV avarijos atveju neužtikrinimu. Toks reglamentavimas neturi jokio būtino ir teisėto pagrindimo, kadangi visų žmonių sauga potencialiai pavojingo objekto teritorijoje bei greta jos turi būti užtikrinama prioritetiškai ir vienodai, nepriklausomai nuo to, kada MDV yra baigtas statyti. Jeigu iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigto statyti MDV teritorija vertintina kaip didžiausio pavojingumo ir rizikos laipsnio, priskiriant ją 1 vietovės klasei, užstatymo normatyvų laikymasis tokioje teritorijoje yra ypatingai svarbus, kadangi būtent visuomenės saugos tikslais užstatymo normatyvų pagalba ir yra (turi būti) siekiama riboti greta MDV būnančių žmonių skaičių bei taip išvengti potencialios žalos jų sveikatai ir gyvybei MDV avarijų atveju, tokiu būdu užtikrinant šių konstitucinių vertybių apsaugą. Ginčijamu teisiniu reguliavimu tokių teritorijų gyventojai yra diskriminuojami, netenka vienodo saugos užtikrinimo, lyginant su planuojamo ir (ar) projektuojamo MDV teritorijų gyventojais, kuriose vietovės klasės nustatomos atsižvelgiant į faktinį teritorijų užstatymą.
8. Nevienodi vietovės klasės nustatymo kriterijai poįstatyminiame teisės akte, kai pagal Taisyklių 14 punktą MDV, kuris baigtas statyti iki 2006 m. gruodžio 1 d., bei teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo šio MDV, neatsižvelgiant į faktinį teritorijos užstatymą yra priskiriami didžiausio pavojingumo ir rizikos 1 vietovės klasei, kurioje taikomi griežčiausi ribojimai dėl pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus, pastatų aukštų skaičiaus bei mažiausių leistinų atstumų nuo MDV iki viešam žmonių susibūrimui skirtų statinių ir įrenginių, o pagal Taisyklių 15 punktą planuojamo ir (ar) projektuojamo MDV vietovės klasė nustatoma pagal faktinį teritorijos užstatymą, nėra objektyviai pateisinami ir neužtikrina vienodų saugos sąlygų visų, tiek baigtų statyti iki 2006 m. gruodžio 1 d., tiek planuojamų ir (ar) projektuojamų MDV, teritorijų gyventojams. Kadangi MDV teritorija, kuri yra priskiriama konkrečiai vietovės klasei, privalo atitikti tai vietovės klasei nustatytus užstatymo normatyvus, ginčijama Taisyklių 14 punkto nuostata įtvirtina imperatyvių užstatymo normatyvų neatitinkančias 1 vietovės klasės teritorijas, t. y. įtvirtina 1 vietovės klasės teritorijai nustatytų užstatymo normatyvų pažeidimą. Toks imperatyvių užstatymo reikalavimų neatitinkančių teritorijų, keliančių grėsmę šių teritorijų gyventojų sveikatai ir gyvybei, nustatymas poįstatyminiame akte, neužtikrinant visų MDV teritorijų gyventojų saugos, nepriklausomai nuo MDV statybos pabaigos metų, prieštarauja ne tik proporcingumo ir lygiateisiškumo principams, bet ir teisingumo principui.
II.
9. Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į pareiškimą prašo ginčijamą Taisyklių 14 punkto nuostatą pripažinti teisėta.
10. Energetikos ministerija atsiliepime dėsto šiuos esminius argumentus:
10.1. Įstatymų leidėjas Energetikos ministerijai suteikė teisę nustatyti magistralinio dujotiekio įrengimo techninius bei saugos reikalavus, atitinkamai ir vertinti magistralinio dujotiekio vamzdyno pavojingumo bei rizikos laipsnį, pagal ką nustatomas didžiausias leistinas pastatų ir jų aukštų skaičius vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete.
10.2. Magistralinio dujotiekio vietovės klasės samprata yra seniausias metodas, apibrėžiantis (diferencijuojantis) teritorijas šalia magistralinio dujotiekio, atsižvelgiant į hipotetinių dujų avarijų galimas pasekmes. Pirmą kartą magistralinio dujotiekio vietovės klasės ir vietovės klasės vieneto sąvoka Lietuvos teisinėje sistemoje buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 86/146 patvirtintame sritiniame norminiame dokumente „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“ (toliau – ir 2001 m. Taisyklės).
10.3. Taisyklių 14 punkte yra nustatytos dvi magistralinio dujotiekio vietovės klasės nustatymo taisyklės: 1) magistralinio dujotiekio vietovės klasės nustatymas dar iki magistralinio dujotiekio suprojektavimo ir pastatymo, t. y. teritorijų planavimo ir projektavimo metu, kai iš tiesų vertinamas faktinis teritorijos užstatymas nustatant planuojamo ir projektuojamo magistralinio dujotiekio vietovės klasę; 2) jau suprojektuoto ar pastatyto magistralinio dujotiekio vietovės klasės nustatymas, kai vadovaujamasi projekto sprendiniais ir (arba) pastatymo metais, o ne faktiniu užstatymu.
10.4. Visi iki įsigaliojant magistralinio dujotiekio vietovės klasės teisiniam reguliavimui Lietuvos Respublikoje nutiesti magistraliniai dujotiekiai pagal techninius parametrus (projekto sprendinius), nustatytus laikantis jų suprojektavimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, priskirtini 1 magistralinio dujotiekio vietovės klasei.
10.5. Nustatant anksčiau pastatytų magistralinių dujotiekių vietovės klasę nėra ir negali būti vertinamas faktinis magistralinių dujotiekių gretimybės užstatymas pastatais, nes tai nėra naujai tiesiamas magistralinis dujotiekis. Tokiais atvejais nėra įmanoma pagal esamą užstatymą parinkti aukštesnę magistralinių dujotiekių vietovės klasę, kadangi faktiškai pagal techninius magistralinio dujotiekio parametrus jis gali atitikti tik 1 magistralinių dujotiekių vietovės klasei taikomus reikalavimus.
11. Atsakovas atsiliepime dėl energetikos ministro kompetencijos pažymi, kad GDĮ 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog didžiausią leistiną pastatų ir jų aukštų skaičių vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete, atsižvelgdama į magistralinio dujotiekio vamzdyno pavojingumo ir rizikos laipsnį, nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, o pagal GDĮ 5 straipsnio 3 punktą Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gamtinių dujų sektoriuje nustato perdavimo ir skirstymo sistemos, gamtinių dujų saugyklos, suskystintų gamtinių dujų sistemų įrengimo, plėtros, eksploatavimo, priežiūros ir apsaugos reikalavimus. Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1104 energetikos ministerija, kurios viena iš funkcijų – rengti ir tobulinti teisės aktus, užtikrinančius patikimą energijos ir jos išteklių tiekimą, energetikos objektų ir įrenginių techninę saugą, efektyvų energijos ir jos išteklių naudojimą, buvo įgaliota, be kita ko, nustatyti perdavimo ir skirstymo sistemos, gamtinių dujų saugyklos, suskystintų gamtinių dujų įrenginių įrengimo, plėtros, eksploatavimo, priežiūros ir apsaugos reikalavimus. Atitinkamai Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme apibrėžta Energetikos ministerijos kompetencija – pagal kompetenciją tvirtina teisės aktus, reglamentuojančius energijos tiekimo saugumo, energetikos objektų ir įrenginių, vartotojų energetikos įrenginių įrengimo, eksploatavimo, naudojimo, techninės saugos, efektyvaus naudojimo ir kitus techninius klausimus. Šiomis nuostatomis įstatymų leidėjas Energetikos ministerijai suteikė teisę nustatyti MD įrengimo techninius bei saugos reikalavus, taigi ir vertinti MDV pavojingumo bei rizikos laipsnį, pagal ką ir yra nustatomas didžiausias leistinas pastatų bei jų aukštų skaičius vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete.
12. Taisyklių 14 punkte, be kita ko, nustatyta, kad teritorijos VK yra tapati šioje teritorijoje nutiesto MDV vietovės klasei, kuri nustatoma pagal MDV projektą. Todėl MDV gretimybėje esančios teritorijos VK iš esmės apsprendžia techniniai MD parametrai, nes projekte parinkus planuojamo tiesti MD VK yra suprojektuojami atitinkamos VK magistralinio dujotiekio vamzdynui nustatyti techniniai reikalavimai (pvz., išorinis vamzdžio sienelės skersmuo ir (ar) projektinis slėgis). Kadangi įstatymų leidėjas yra delegavęs teisę nustatyti reikalavimus magistralinio dujotiekio (perdavimo sistemos) įrengimui Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai, o Vyriausybė yra tinkamai įgaliojusi energetikos ministrą, atsakovas turėjo kompetenciją nuspręsti, kokius reikalavimus atitinkantis MD priskiriamas konkrečiai MD VK, nuo ko priklauso aplinkinės teritorijos VK. Atitinkamai laikytina, kad energetikos ministras turėjo įgaliojimus spręsti ir dėl anksčiau pastatytų MD (kai nebuvo taikomi VK teisiniai reikalavimai) priskirtinumo konkrečiai MD VK.
13. Grįsdamas ginčijamą teisinį reguliavimą, atsakovas atkreipia dėmesį, kad MD vietovės klasės samprata yra seniausias metodas, apibrėžiantis (diferencijuojantis) teritorijas šalia MD, atsižvelgiant į hipotetinių dujų avarijų galimas pasekmes. Vietovės klasės apibrėžimas yra paremtas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiumi, pastatų aukštų skaičiumi ir mažiausiu leistinu atstumu tarp MD ir pastatų, skirtų žmonių susibūrimui. Iki 2001 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo ūkio ministro ir aplinkos ministro įsakymu patvirtintos 2001 m. Taisyklės, MD buvo projektuojami ir statomi vadovaujantis Statybos normomis ir taisyklėmis SniP 2.05.06-85 „Magistraliniai vamzdynai“ (toliau – ir SniP 2.05.06-85). Šiame norminiame dokumente vietovės klasės nebuvo išskiriamos, bet priklausomai nuo MD skersmens buvo reglamentuotas atstumas (100–300 metrų) tarp pastatų, statinių ir MD, MD negalėjo būti klojamas gyvenamosios teritorijos ribose, o normalių eksploatacinių sąlygų užtikrinimui ir MD apsaugai nuo pažeidimų buvo nustatyta MD apsauginė zona 25 metrų atstumu nuo MD vamzdyno ašies. Dujotiekio trasa turėjo būti priskiriama atskirai kategorijai priklausomai nuo trasos padėties, vamzdžio skersmens, situacijos, kaip nurodyta SniP 2.05.06-85 2, 3 ir 4 lentelėse. Buvo išskirtos 5 kategorijos: B, I, II, III ir IV. Kiekvienai kategorijai buvo nurodytas darbo sąlygų koeficientas „m“, kuris buvo naudojamas dujotiekio stiprumo skaičiavimui, t. y. vamzdžio sienelės storio nustatymo formulėje.
14. Pirmą kartą MD VK ir VK vieneto sąvoka Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtinta 2001 m. Taisyklėse. Tačiau 2001 m. Taisyklių 1.2 punkte (redakcija, galiojusi iki 2006 m. gruodžio 1 d.) buvo nustatyta, kad šios taisyklės netaikomos magistralinio dujotiekio vamzdynams, projektuotiems ir nutiestiems iki įsigaliojant šioms taisyklėms. Pagal 2001 m. Taisykles nustatytos MD vietovės klasės buvo reikšmingos parenkant dujotiekio trasą, t. y. buvo privalu atsižvelgti tiek į MD vietovės klasę, tiek į projektinį faktorių (f), kuris 2001 m. Taisyklių 3.4 punkte buvo apibrėžiamas kaip koeficientas, naudojamas apskaičiuojant sienučių storį arba slėgį (2001 m. Taisyklių 4.2.1 p.). 2006 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus 2001 m. Taisyklių pakeitimams, buvo įtvirtinta pareiga MD VK taikomų užstatymo normatyvų laikytis projektuojant ir statant naujus statinius MD VK teritorijoje 200 metrų atstumu nuo veikiančių MD. Taip pat nustatyta, kad vietovė, kurioje jau yra suprojektuotas, nutiestas ir iki šių taisyklių įsigaliojimo pripažintas tinkamu naudoti magistralinis dujotiekis, priskiriama 1 klasei (2001 m. Taisyklių 4.14 p.).
15. Energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 patvirtintose Magistralinio dujotiekio įrengimo taisyklėse buvo įtvirtinta nuostata, jog vietovė, kurioje yra baigti statyti MDV bei jo priklausiniai ir iki 2006 m. gruodžio 1 d. pripažinti tinkamais naudoti pagal tuo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.11.01 „Statinių pripažinimo tinkamais naudotis tvarka“ reikalavimus, priskiriama 1 klasei (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Taisyklių 33 p.). Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Taisyklių redakcijoje įtvirtintos ir šiuo metu galiojančios nuostatos, kad teritorijos vietovės klasė yra tapati šioje teritorijoje nutiesto MDV vietovės klasei, kuri nustatoma pagal MDV projektą. MDV, kuris baigtas statyti iki 2006 m. gruodžio 1 d., bei teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo šio MDV, priskiriami 1 vietovės klasei. Energetikos ministerijos duomenimis, taisyklės, kad iki VK teisinio reguliavimo įsigaliojimo suprojektuoti MD priskiriami didžiausios rizikos klasei (Lietuvos atveju – 1 VK), nustatytos ir užsienio teisinėse sistemose (pvz., Lenkijos, Danijos).
16. Dėl ypatingo MD statuso teisės aktai saugos užtikrinimo tikslais nustato specifinį teritorijų, esančių greta MD, režimą. Pagal Taisyklių 9.2 punktą, MD bei gretimos aplinkos ir greta būnančių žmonių saugą užtikrina, be kita ko, MD vietovės klasių teritorijos bei jose taikomi užstatymo normatyvai, inter alia (be kita ko) didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius bet kuriame atitinkamos MD vietovės klasės vienete (Taisyklių 16.1 p.). Kaip nurodyta GDĮ pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte, MD vietovės klasių teritorijų ir jose taikomų užstatymo normatyvų, tad ir didžiausio leistino pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus pagrindinis tikslas – atsižvelgiant į MD vamzdyno, kaip potencialiai pavojingo įrenginio, pavojingumo ir rizikos laipsnį, atitinkamoje potencialiai pavojingoje teritorijoje riboti žmonių skaičių ir taip išvengti potencialios žalos jų sveikatai ir gyvybei vamzdyno avarijos, sutrikimo ar kito įvykio atveju, kaip ir užtikrinti šių konstitucinių vertybių apsaugą.
17. Pagal GDĮ 2 straipsnio 46 dalį MD vietovės klasė apibrėžiama kaip saugos kriterijus, kuriuo apibūdinamas tiek pats MD vamzdynas, tiek ir MD vietovės klasės teritorija, esanti po 200 m į abi puses nuo MD ašies ir besitęsianti per visą MD ilgį, pagal kurį nustatomi šioje teritorijoje taikomi užstatymo normatyvai (didžiausias leistinas pastatų ir jų aukštų skaičius, mažiausi leistini atstumai nuo MD iki statinių ir kitų objektų, žemės ir vandens paviršiaus). Ši įstatyminė nuostata detalizuota Taisyklėse, kurių 13 punkte nustatyta, kad tiek MD vamzdynas, tiek ir MD vietovės klasės teritorija, esanti po 200 m į abi puses nuo MD vamzdyno ir besitęsianti per visą MD vamzdyno ilgį bei dar 200 m nuo kraštinių vamzdyno taškų, yra skirstomi pagal vietovės klases, išskiriant keturias vietovės klases nuo žemiausios 1 vietovės klasės iki aukščiausios 4 vietovės klasės. Kaip patvirtina GDĮ pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas, žemesnė MD vietovės klasė rodo potencialiai didesnį MD pavojingumo ir rizikos laipsnį. Tai, be kita ko, lemia mažesnis leistinas MD vamzdžio sienelės storis bei didesni leistini atstumai tarp vamzdyno uždarymo įtaisų. Be to, kuo žemesnė yra MD vietovės klasė ir, atitinkamai, potencialiai didesnis MD pavojingumo bei rizikos laipsnis, tuo MD bei gretimos teritorijos ir žmonių saugos, tad ir viešojo intereso apsaugos, tikslais yra griežtesni užstatymo normatyvai atitinkamos MD vietovės klasės ir jos vienetų teritorijose.
18. Nuo 2001 metų MD buvo projektuojami ir naujai tiesiamos MD trasos vieta parenkama įvertinus teritorijos, kurioje planuojama tiesti MD, esamą užstatymą bei parenkant tinkamą VK atitinkančius MD techninius parametrus. Tačiau MD tinklas Lietuvoje pradėtas vystyti dar 1961 metais ir iki 2001 metų, kai įsigaliojo 2001 m. Taisyklės ir naujai projektuojami MD bei jų gretimybėje esanti potencialiai pavojinga teritorija vadovaujantis nustatytomis taisyklėmis buvo priskiriami vienai iš keturių MD VK, Lietuvoje buvo nutiesta didžioji dalis šiuo metu eksploatuojamos Lietuvos gamtinių dujų perdavimo sistemos. Nuo 2006 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusiame 2001 m. Taisyklių pakeitime įtvirtinta nuostata, kad šios taisyklės taikomos projektuojant ir statant visus statinius 200 metrų atstumu nuo veikiančių MD. Taigi, kartu turėjo būti įtvirtintos ir nuostatos dėl anksčiau pastatytų MD priskyrimo vienai iš MD VK.
19. Atsakovo vertinimu, visi iki 2001 m. gegužės 1 d. statyti MD techniškai priskirtini 1 VK, vienas iš tokių kriterijų – maksimalus atstumas tarp uždarymo įtaisų. Pagal SNiP 2.05.06-85 maksimalus atstumas tarp uždarymo įtaisų buvo 30 km, o 2001 m. Taisyklių 4.31 punkte buvo nustatyti tokie maksimalūs atstumai tarp uždarymo įtaisų: 1 VK vamzdynui – 24 km; 2 VK vamzdynui – 16 km; 3 VK vamzdynui – 12 km; 4 VK vamzdynui – 8 km. 1 VK labiausiai atitinka anksčiau projektuotų MD techninius parametrus. Nustatant anksčiau pastatytų MD VK nėra ir negali būti vertinamas faktinis MD gretimybės užstatymas pastatais, nes tai nėra naujai tiesiamas MD ir dėl to nėra įmanoma pagal esamą užstatymą parinkti aukštesnę MD VK, kadangi faktiškai pagal techninius MD parametrus jis gali atitikti tik 1 MD VK taikomus reikalavimus.
20. VK teisės aktuose apibrėžiama kaip saugos kriterijus ir joje taikomų užstatymo normatyvų nustatymas nėra siejamas su tuo, kad tam tikram skaičiui žmonių šiose greta MD esančiose teritorijose yra saugu, tačiau leistinas pastatų (taip pat juose nuolat būnančių žmonių) skaičius nustatytas įvertinus gelbėjimo tarnybų galimybes nelaimės atveju suteikti tinkamą pagalbą tam tikram skaičiui žmonių, siejant jį su nustatytu pastatų, tinkamų žmonėms būti, skaičiumi. Atsižvelgiant į tai, teisės aktai nustato atvejus, kai veiklai (veiksmams) MD vietovės klasių teritorijose yra būtina gauti MD savininko pritarimus (suderinimus, sutikimus), kurių išdavimo metu MD savininkas vertina, ar nebus pažeisti specialūs, su MD, gretimos aplinkos ir žmonių sauga susiję reikalavimai, įskaitant MD vietovės klasių teritorijose taikomus užstatymo normatyvus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje pagal pateiktą abstraktų pareiškimą prašoma ištirti Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 (2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-169 redakcija) patvirtintų Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklių 14 punkto, kiek jame nustatyta, kad magistralinio dujotiekio vamzdynas, kuris baigtas statyti iki 2006 m. gruodžio 1 d., bei teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo šio MDV, priskiriami 1 vietovės klasei, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4, 6 ir 10 punktams (juose įtvirtintiems įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo ir proporcingumo principams) bei konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, teisingumo ir asmenų lygiateisiškumo principams.
22. Taisyklių 14 punktas nustato: „Teritorijos vietovės klasė yra tapati šioje teritorijoje nutiesto MDV vietovės klasei, kuri nustatoma pagal MDV projektą. MDV, kuris baigtas statyti iki 2006 m. gruodžio 1 d., bei teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo šio MDV, priskiriami 1 vietovės klasei“.
23. Pareiškėja prašomos ištirti Taisyklių 14 punkto nuostatos teisėtumu iš esmės abejoja dviem aspektais:
1) pareiškėjos manymu, atsakovas, priimdamas ginčijamą nuostatą, viršijo savo kompetenciją ir poįstatyminiame akte įtvirtino savarankišką (įstatymu nereglamentuotą) iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigto statyti MDV ir teritorijos po 200 metrų į abi puses nuo šio MDV priskyrimo 1 vietovės klasei kriterijų, grindžiamą vien MDV statybos pabaigos metais ir visiškai neatsižvelgiant į konkrečios teritorijos faktinį užstatymą;
2) pareiškėja teigia, kad prašomoje ištirti nuostatoje įtvirtintas kitoks, nepriklausantis nuo faktinio užstatymo, vietovės klasės nustatymo kriterijus iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigtam statyti MDV ir teritorijoms, esančioms po 200 metrų į abi puses nuo tokio MDV, neturi jokio objektyvaus pagrindo ir sudaro prielaidas atsirasti teritorijoms, kuriose 1 vietovės klasei nustatyti užstatymo normatyvai de facto (faktiškai, iš tikrųjų) yra viršyti, nepagrįstai suvaržant šių teritorijų gyventojų teises dėl saugių gyvenimo ir veiklos sąlygų užtikrinimo, lyginant su vėliau baigtų statyti, planuojamų ir (ar) projektuojamų MDV teritorijų gyventojais.
24. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad ši norminė administracinė byla nagrinėjama pagal abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str.). Tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Administracinių teismų kompetencija nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019; 2023 m. gruodžio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-12-556/2023). Būtent šiose ribose išplėstinė teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl pareiškėjos dėstomų argumentų, kuriais grindžiamos abejonės prašomos ištirti Taisyklių 14 punkto nuostatos teisėtumu.
Dėl energetikos ministro kompetencijos nustatyti kvestionuojamą teisinį reguliavimą
25. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėja abejoja, ar energetikos ministras, Taisyklių 14 punkte įtvirtindamas kvestionuojamą teisinį reguliavimą, neviršijo savo kompetencijos, ir prašo ištirti minėtos nuostatos atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui bei konstituciniam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės aktų hierarchiją. Šiuo aspektu pareiškėja akcentuoja GDĮ pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, GDĮ 13 straipsnis papildytas 4 dalimi, joje įtvirtinant, kad didžiausią leistiną pastatų ir jų aukštų skaičių vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete, atsižvelgdama į MD pavojingumo ir rizikos laipsnį, nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (šiuo metu galiojančios redakcijos GDĮ 13 str. 5 d.). Pasak pareiškėjos, įstatymų leidėjas suteikė teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nustatyti tik didžiausią leistiną pastatų ir jų aukštų skaičių magistralinio dujotiekio vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete, o ne savarankiškai nustatyti MD VK, juolab remiantis tik MDV statybos pabaigos metais ir neatsižvelgiant į konkrečios teritorijos faktinį užstatymą.
26. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m. spalio 8 d., 2013 m. balandžio 2 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimus). Iš šio principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais, taip pat žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimus).
27. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. kovo 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimus). Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą).
28. Remdamasis nurodyta Konstitucinio Teismo doktrina, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad atsižvelgiant į įstatymų viršenybės įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų atžvilgiu principą, įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatytas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas teisiniu reguliavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016; 2019 m. spalio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-10-756/2019). Pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos ir administracinės jurisprudencijos nuostatas, teisėkūros subjektai, įgyvendindami jiems pavestus įgaliojimus administracinio reglamentavimo (teisėkūros) srityje, privalo paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų, inter alia nepažeisti teisės aktų hierarchijos, įstatymų viršenybės imperatyvų ir įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nekonkuruotų, neprieštarautų įstatyme nustatytajam, kuris būtų grindžiamas įstatymu ir jį detalizuotų tik įstatyme nustatytose ribose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-16-520/2016; 2017 m. rugsėjo 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-11-492/2017; 2018 m. gegužės 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5-492/2018).
29. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuriuo viešojo administravimo subjektai vadovaujasi savo veikloje, reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą (inter alia administracinį reglamentavimą) viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus.
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, kartu pažeidžiamas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I502-12/2012; 2013 m. balandžio 30 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-10/2013; 2016 m. liepos 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016; 2019 m. spalio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-10-756/2019; 2021 m. sausio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-16-575/2020).
31. Išdėstytų nuostatų kontekste vertindama pareiškėjos keliamas abejones dėl kvestionuojamos Taisyklių 14 punkto nuostatos teisėtumo, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklių originali redakcija buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 „Dėl Magistralinio dujotiekio įrengimo taisyklių patvirtinimo“. Originalios redakcijos Taisyklių 33 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kuri iš esmės analogiška šiuo metu galiojančios redakcijos Taisyklių 14 punkte įtvirtintai ir pareiškėjos kvestionuojamai nuostatai, nustatanti, jog vietovė, kurioje yra baigti statyti MDV ir jo priklausiniai ir iki 2006 m. gruodžio 1 d. pripažinti tinkamais naudoti pagal tuo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.11.01 „Statinių pripažinimo tinkamais naudotis tvarka“ reikalavimus, priskiriama 1 klasei. Kaip matyti iš energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 1-12 preambulės, jis priimtas vadovaujantis GDĮ 5 straipsnio 3 punktu ir Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 21 d. nutarimo Nr. 1104 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymą ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 725 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymą“ ir 2009 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1317 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymą“ pripažinimo netekusiais galios“ 1.2 punktu.
32. Minėtas energetikos ministro įsakymas, kuriuo patvirtintos Taisyklės, nauja redakcija buvo išdėstytas energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1-169, kurio preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis GDĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsniu. Būtent šiuo įsakymu patvirtintos Taisyklių redakcijos 14 punkto teisėtumą ir kvestionuoja pareiškėja. Šiuo įsakymu pakeisto energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 1-12 preambulėje kaip jo priėmimo teisinis pagrindas atitinkamai nurodyti jau minėti GDĮ 5 straipsnio 3 punktas ir Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 21 d. nutarimo Nr. 1104 1.2 punktas, taip pat GDĮ 13 straipsnio 3 bei 4 dalys.
33. GDĮ pakeitimo įstatymu, kuris (išskyrus jo 3 straipsnio 2 dalį) įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d., be kita ko, buvo pakeista GDĮ 13 straipsnio 3 dalis ir šis straipsnis papildytas 4 dalimi. Įsigaliojus šiems pakeitimams GDĮ 13 straipsnio 3 dalyje (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2782 redakcija) buvo įtvirtinta, kad apsaugos zonų atstumai, apsaugos zonose galiojančios specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos, apsaugos zonose ribojami darbai ir veiksmai, mažiausi leistini atstumai nuo vamzdynų ir kitų įrenginių iki statinių ir kitų objektų, žemės ir vandens paviršiaus nustatomi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintose gamtinių dujų vamzdynų ir kitų įrenginių apsaugos taisyklėse ir kituose teisės aktuose. GDĮ 13 straipsnio 4 dalyje (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2782 redakcija) buvo įtvirtinta, jog didžiausią leistiną pastatų ir jų aukštų skaičių vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete, atsižvelgiant į magistralinio dujotiekio vamzdyno pavojingumo ir rizikos laipsnį, nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Be to, GDĮ pakeitimo įstatymu GDĮ 2 straipsnis papildytas 46 ir 47 dalimis, kuriose įtvirtintos magistralinio dujotiekio vietovės klasės ir magistralinio dujotiekio vietovės klasės vieneto sąvokos. Magistralinio dujotiekio vietovės klasė apibrėžta kaip saugos kriterijus, kuriuo apibūdinamas magistralinio dujotiekio vamzdynas ir išilgai šio vamzdyno besitęsianti teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo jo ašies, ir pagal kurį nustatomi šioje teritorijoje taikomi užstatymo normatyvai (didžiausias leistinas pastatų ir jų aukštų skaičius, mažiausi leistini atstumai nuo magistralinio dujotiekio iki statinių ir kitų objektų, žemės ir vandens paviršiaus) (GDĮ 2 str. 46 d.), o magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetas apibrėžtas kaip bet kuri išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno besitęsiančios teritorijos atkarpa, esanti po 200 metrų į abi puses nuo magistralinio dujotiekio vamzdyno ašies ir besitęsianti 1600 metrų išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno (GDĮ 2 str. 47 d.). GDĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi Vyriausybė ar jos įgaliota institucija buvo įpareigotos iki 2017 m. birželio 30 d. priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
34. Aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo Nr. VIII-1973 2 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto“ Nr. XIIP-4693 (toliau – ir Aiškinamasis raštas) nurodyta, kad GDĮ pakeitimo įstatymo projekto rengimą paskatino teisinio reguliavimo aiškumo ir nuoseklumo trūkumas dėl specifinio režimo teritorijų, esančių greta gamtinių dujų vamzdynų ir kitų gamtinių dujų sistemų objektų, bei institucijų kompetencijos šį režimą nustatyti (detalizuoti). Šiuo aspektu paaiškinta, kad atsižvelgiant į gamtinių dujų vamzdynų ir kitų gamtinių dujų sistemų objektų (inter alia, gamtinių dujų sistemos dalimi esančių statinių ir įrenginių), kaip potencialiai pavojingų įrenginių, statusą, tuo metu galioję teisės aktai nustatė specifinį teritorijų, esančių greta gamtinių dujų vamzdynų ir kitų gamtinių dujų sistemų objektų, režimą. Pagal režimo specifiką šios teritorijos skirstomos į tris pagrindines grupes: 1) gamtinių dujų vamzdynų ir kitų gamtinių dujų sistemų objektų apsaugos zonos, kuriose galioja specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos bei yra ribojami tam tikri darbai ir veiksmai; 2) mažiausi leistini atstumai nuo gamtinių dujų vamzdynų ir kitų gamtinių dujų sistemų objektų iki statinių ir kitų objektų; 3) magistralinio dujotiekio vietovės klasių ir jų vienetų teritorijos, esančios 200 metrų atstumu į abi puses nuo magistralinių dujotiekių vamzdynų ašies, kuriose taikomi pastatų, kitų statinių ir įrenginių, skirtų žmonėms būti, užstatymo normatyvai. Pastarųjų teritorijų ir jose taikomų užstatymo normatyvų pagrindinis tikslas – atsižvelgiant į magistralinio dujotiekio vamzdyno, kaip potencialiai pavojingo įrenginio, pavojingumo ir rizikos laipsnį, atitinkamoje potencialiai pavojingoje teritorijoje riboti žmonių skaičių ir taip išvengti potencialios žalos jų sveikatai ir gyvybei vamzdyno avarijos, sutrikimo ar kito įvykio atveju, kaip ir užtikrinti šių konstitucinių vertybių apsaugą. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad jo rengimo metu galiojusio GDĮ 13 straipsnio 3 dalis aiškiai numatė Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos kompetenciją nustatyti tik 1 ir 2 punktuose nurodytų specifinio režimo teritorijų, esančių greta gamtinių dujų vamzdynų ir kitų gamtinių dujų sistemų objektų, ribas (dydį) bei jose aktualų režimą. Tuo tarpu magistralinių dujotiekių vietovės klasės ir jų vienetai, kaip specifinio režimo teritorijos, esančios greta magistralinių dujotiekių vamzdynų, bei jose aktualus režimas (užstatymo normavimas), kuris taip pat užtikrina viešojo intereso apsaugą, minėtoje normoje nebuvo aiškiai išskirti. Atsižvelgiant į tai, teisinio aiškumo ir apibrėžtumo tikslais projektu buvo siūloma apibrėžti magistralinio dujotiekio vietovės klasės ir vietovės klasės vieneto sąvokas. Be to, įvertinus tai, kad tiek norminiai atstumai, kurie aktualūs ne tik magistralinio dujotiekio, bet ir kitų gamtinių dujų sistemų (pvz., skirstymo sistemos) atžvilgiu, tiek ir didžiausias leistinas pastatų bei jų aukštų skaičius magistralinio dujotiekio vietovės klasėse ir jų vienetuose savo esme yra užstatymo normatyvai, projektu siūlyta papildyti GDĮ 13 straipsnį nauja 4 dalimi, joje aiškiai numatant, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato didžiausią leistiną pastatų bei jų aukštų skaičių magistralinio dujotiekio vietovės klasėse ir jų vienetuose.
35. Iš Aiškinamojo rašto matyti, kad GDĮ pakeitimo įstatymo projektas buvo parengtas, be kita ko, siekiant įtvirtinti magistralinio dujotiekio vietovės klasės ir magistralinio dujotiekio vietovės klasės vieneto sąvokas, kurios tuo metu naudotos poįstatyminiuose teisės aktuose bei reikalingos GDĮ apibrėžiant institucijų kompetenciją nustatyti magistralinio dujotiekio vietovės klasių ir jų vienetų teritorijose aktualų režimą. Kadangi GDĮ 13 straipsnyje buvo aiškiai išskirtos apsaugos zonos ir jose aktualūs ribojimai, taip pat mažiausi leistini atstumai nuo gamtinių dujų sistemų objektų iki statinių ir kitų objektų, Aiškinamajame rašte teigiama, jog minėtame straipsnyje numačius ir magistralinių dujotiekių vietovės klasių bei jų vienetų teritorijose aktualų režimą būtų viename straipsnyje aiškiai išskirta institucijų kompetencija nustatyti režimą trijose pagrindinėse specifinio režimo teritorijų grupėse greta gamtinių dujų vamzdynų ir kitų gamtinių dujų sistemų objektų, o siūlomi pakeitimai užtikrins teisinio reglamentavimo aiškumą ir nuoseklumą specifinio režimo teritorijų, esančių greta gamtinių dujų vamzdynų ir kitų gamtinių dujų sistemų objektų, atžvilgiu.
36. Dėl GDĮ pakeitimo įstatymo projekto rengimo metu galiojusio jame reguliuojamų teisinių santykių reglamentavimo Aiškinamajame rašte nurodyta, kad magistralinių dujotiekių vietovės klasės, jas sudarantys vietovės klasės vienetai ir jų dydis, taip pat vietovės klasėse ir jų vienetuose taikomi užstatymo normatyvai nustatyti Magistralinio dujotiekio įrengimo taisyklėse, patvirtintose energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12. Pagal šias Taisykles magistralinio dujotiekio vietovės klasė – tai saugos kriterijus, apibūdinantis tiek patį magistralinio dujotiekio vamzdyną, tiek ir teritoriją, esančią po 200 metrų į abi puses nuo jo bei besitęsiančią per visą vamzdyno ilgį. Vietovės klasė, kaip saugos kriterijus, nustatoma magistralinio dujotiekio vamzdyno planavimo ir projektavimo metu, įvertinus esamą atitinkamos teritorijos užstatymą pastatais, statiniais ir įrenginiais, skirtais žmonėms būti. Nuo vietovės klasės, kaip saugos kriterijaus, priklauso konkretaus magistralinio dujotiekio vamzdyno techniniai parametrai (vamzdžio sienelės storis, slėgis ir pan.) bei vietovės klasių ir jas sudarančių vietovės klasės vienetų teritorijose taikomi užstatymo normatyvai. Kuo aukštesnė vietovės klasė ir atitinkamai mažesnis magistralinio dujotiekio, kaip potencialiai pavojingo įrenginio, pavojingumo ir rizikos laipsnis, tuo užstatymo normatyvai vietovės klasėse ir jų vienetuose yra liberalesni.
37. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos kvestionuojamos Taisyklių redakcijos priėmimo metu galiojusios redakcijos GDĮ 5 straipsnyje buvo įtvirtinta, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gamtinių dujų sektoriuje: nustato perdavimo ir skirstymo sistemos, gamtinių dujų saugyklos, SGD įrenginių įrengimo, plėtros, eksploatavimo, priežiūros ir apsaugos reikalavimus (3 p.; 2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1564 redakcija); tvirtina techninius saugos kriterijus ir nediskriminacines technines taisykles, užtikrinančias sistemų sąveiką ir nustatančias būtiniausius techninės konstrukcijos ir eksploatavimo reikalavimus, taikomus prijungiant prie sistemos SGD įrenginius, saugyklas, kitas perdavimo ar skirstymo sistemas ir tiesioginius vamzdynus (7 p.; 2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1564 redakcija); atlieka kitas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas (16 p.; 2012 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. XI-2054 redakcija). Be to, pareiškėjos kvestionuojamos Taisyklių redakcijos priėmimo metu galiojusios redakcijos Energetikos įstatymo 6 straipsnio 2 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1888 redakcija) buvo įtvirtinta, kad energetikos ministerija pagal kompetenciją tvirtina teisės aktus, reglamentuojančius energijos tiekimo saugumo, energetikos objektų ir įrenginių, vartotojų energetikos įrenginių įrengimo, eksploatavimo, naudojimo, techninės saugos, efektyvaus naudojimo ir kitus techninius klausimus. Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 21 d. nutarimo Nr. 1104, kuris priimtas vadovaujantis inter alia GDĮ 5 straipsniu, 1.2 punkte būtent Energetikos ministerija buvo įgaliota nustatyti perdavimo ir skirstymo sistemos, gamtinių dujų saugyklos, suskystintų gamtinių dujų įrenginių įrengimo, plėtros, eksploatavimo, priežiūros ir apsaugos reikalavimus. Nurodytų nuostatų kontekste pabrėžtina, kad GDĮ 2 straipsnio 14 dalyje (2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1564 redakcija) nustatyta, jog gamtinių dujų perdavimo sistema – tai aukšto slėgio vamzdynai ir įrenginiai, įskaitant gamtinių dujų skirstymo stotis, dujoms iš įmonių, suskystintų gamtinių dujų sistemų perduoti į gamtinių dujų saugyklas, skirstomuosius dujotiekius arba į dujas naudojančius įrenginius, taip pat statiniai ir priemonės šiems vamzdynams veikti; perdavimo sistema taip pat vadinama magistraliniu dujotiekiu.
38. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, jog tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrų joje nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia Vyriausybės, išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus). Kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 5 d. nutarimą). Tačiau jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimus). Taigi, vadovaujantis Konstitucinio Teismo doktrina, ne visi visuomeniniai santykiai pagal Konstituciją turi būti reglamentuojami įstatymais. Tais atvejais, kai iš Konstitucijos tiesiogiai nekyla pareiga įstatymų leidėjui tam tikrus su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusius santykius reglamentuoti įstatymu ir kai toks reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtinei kompetencijai, tokie visuomeniniai santykiai gali būti reguliuojami ir įstatymą įgyvendinančiais aktais, inter alia detaliai sureguliuojant tam tikrų įstatyme nustatytų teisių įgyvendinimo tvarką ir reikalavimus. Kai teisėkūroje būtina remtis specialiosiomis žiniomis, kompetencija, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Tačiau visais atvejais Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos priimtas teisinis reguliavimas turi atitikti Konstitucinius imperatyvus, taip pat jis negali prieštarauti ir (arba) konkuruoti su įstatyme tuo pačiu klausimu jau nustatytu teisiniu reguliavimu.
39. Nagrinėjamu atveju išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pagal Konstituciją nėra reikalaujama (nekyla imperatyvus įpareigojimas) su techniniais magistralinių dujotiekių (gamtinių dujų perdavimo sistemos) įrengimo, eksploatavimo, priežiūros ir apsaugos reikalavimais neatsiejamai susijusius MDV priskyrimo konkrečioms VK klausimus reglamentuoti įstatymo lygmens teisės akte. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, iš GDĮ 5 straipsnio 3 punkto (2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1564 redakcija), siejamo su kitomis šiame sprendime aptartomis įstatymų nuostatomis, bei remiantis GDĮ 5 straipsniu priimto Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 21 d. nutarimo Nr. 1104 1.2 punktu Energetikos ministerijai expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) deleguotos kompetencijos, t. y. suteiktų įgaliojimų nustatyti perdavimo ir skirstymo sistemos, gamtinių dujų saugyklos, suskystintų gamtinių dujų įrenginių įrengimo, plėtros, eksploatavimo, priežiūros ir apsaugos reikalavimus, be kita ko, kyla energetikos ministro kompetencija reglamentuoti MDV (įskaitant jau baigtų statyti) ir greta jų esančių teritorijų priskyrimą konkrečiai vietovės klasei, kas šiuo atveju vertintina kaip gamtinių dujų perdavimo sistemos įrengimo, eksploatavimo, priežiūros ir apsaugos reikalavimų nustatymo procedūros dalis ir atitinkamai yra detalizuota Taisyklėse. Iš Konstitucijos nekyla, kad tokie reikalavimai (ypač detalūs) būtų nustatomi būtent įstatymu, juolab kad šie klausimai lemia būtinumą teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ir specialia (profesine) kompetencija, o prašomoje ištirti teisės normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtinei kompetencijai.
40. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad minėti santykiai gali būti reguliuojami ir įstatymą įgyvendinančiais aktais, kurie negali prieštarauti įstatymams, t. y. energetikos ministras turėjo kompetenciją savo įsakymu reglamentuoti MDV ir greta jų esančių teritorijų priskyrimą vietovės klasėms prašoma ištirti apimtimi. Todėl darytina išvada, kad energetikos ministras pareiškėjos kvestionuojamą nuostatą Taisyklių 14 punkte įtvirtino savo kompetencijos ribose naudodamasis jam suteikta diskrecija. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nepateikia jokių šią išvadą paneigiančių teisinių argumentų ir visiškai nepasisako dėl šio sprendimo 37 punkte nurodytų aukštesnės galios teisės aktų nuostatų bei iš jų kylančios atsakovo kompetencijos, kiek tai susiję su kvestionuojamu teisiniu reguliavimu, išimtinai akcentuodama tik GDĮ 13 straipsnio 4 dalyje (2016 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XII-2782 redakcija; šiuo metu galiojančios redakcijos GDĮ 13 str. 5 d.) įtvirtintą įstatymų leidėjo pavedimą Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nustatyti didžiausią leistiną pastatų ir jų aukštų skaičių vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete. Tačiau teisės akto nuostatos negali būti vertinamos izoliuotai ir būtina įvertinti teisinio reguliavimo visumą. Taigi pareiškėjos šiuo aspektu dėstomos abejonės dėl byloje kvestionuojamos Taisyklių 14 punkto nuostatos atitikties VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui bei konstituciniam teisinės valstybės principui atmestinos kaip nepagrįstos.
Dėl iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigtų statyti magistralinio dujotiekio vamzdynų priskyrimo 1 vietovės klasei teisėtumo
41. Pareiškėja taip pat abejoja prašomos ištirti Taisyklių 14 punkto nuostatos atitiktimi konstituciniams asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams bei VAĮ 3 straipsnio 6 ir 10 punktams (juose įtvirtintiems lygiateisiškumo ir proporcingumo principams) tuo aspektu, kad šioje nuostatoje įtvirtintas kitoks, nepriklausantis nuo faktinio užstatymo, vietovės klasės nustatymo kriterijus iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigtiems statyti MDV ir teritorijoms, esančioms po 200 metrų į abi puses nuo tokių MDV, neturi jokio objektyvaus pagrindo ir sudaro prielaidas atsirasti teritorijoms, kuriose 1 vietovės klasei nustatyti užstatymo normatyvai de facto (faktiškai, iš tikrųjų) yra viršyti, nepagrįstai suvaržant šių teritorijų gyventojų teises dėl saugių gyvenimo ir veiklos sąlygų užtikrinimo, lyginant su vėliau baigtų statyti, planuojamų ir (ar) projektuojamų MDV teritorijų gyventojais.
42. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą teisėje pagrindinės teisės ir pareigos privalo būti įtvirtintos visiems vienodai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą). Kita vertus, konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais ir įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai bei draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimus).
43. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d., 2014 m. liepos 3 d. nutarimus). Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus).
44. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymima, jog nuo konstitucinio teisinės valstybės principo yra neatsiejami konstituciniai teisingumo ir proporcingumo principai. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimus). Pagal konstitucinį proporcingumo principą, kaip vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2012 m. spalio 31 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimus).
45. VAĮ 3 straipsnio 6 punkte (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi inter alia lygiateisiškumo principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, seksualinės orientacijos, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. To paties straipsnio 10 punkte (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) įtvirtintas proporcingumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.
46. Pareiškėjos keliamų abejonių dėl prašomos ištirti Taisyklių 14 punkto nuostatos teisėtumo kontekste taip pat pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teisėkūros subjekto diskrecija, kad ir esanti labai plati, negali būti aiškinama, kaip paneigianti viešojo administravimo subjekto pareigą apskritai pagrįsti savo priimamus sprendimus. Priimant konkretų norminį administracinį aktą (nustatant konkrečias teisės normas), turi būti aiškūs faktai, argumentai, teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi. Nustatomo teisinio reguliavimo pagrindimas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-6-502/2017; 2019 m. gegužės 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019).
47. Nagrinėjamu atveju atsakovas dėl pareiškėjos kvestionuojamo teisinio reguliavimo paaiškino, kad MD VK ir VK vieneto samprata Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtinta priėmus 2001 m. Taisykles, nuo kurių įsigaliojimo MD buvo projektuojami ir naujai tiesiamo MDV trasa parenkama įvertinus esamą teritorijos užstatymą bei parenkant tinkamą VK atitinkančius MD techninius parametrus. Tačiau 2001 m. Taisyklėse buvo įtvirtinta nuostata, kad jos netaikomos MDV, projektuotiems ir nutiestiems iki įsigaliojant šioms taisyklėms, o MDV tinklas Lietuvoje pradėtas vystyti dar 1961 metais ir iki šių taisyklių įsigaliojimo buvo nutiesta didžioji dalis šiuo metu eksploatuojamos gamtinių dujų perdavimo sistemos. Be to, 2006 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus 2001 m. Taisyklių pakeitimams, jų 1.1 punkte įtvirtinta nuostata, kad šios taisyklės taikomos projektuojant ir statant visus statinius 200 metrų atstumu nuo veikiančių MD, o 4.14 punkte, be kita ko, įtvirtinta, jog vietovė, kurioje jau yra suprojektuotas, nutiestas ir iki šių taisyklių įsigaliojimo pripažintas tinkamu naudoti magistralinis dujotiekis, priskiriama 1 klasei. Pasak atsakovo, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, jog iki įsigaliojant MD VK teisiniam reguliavimui Lietuvos Respublikoje nutiesti MDV pagal techninius parametrus (projekto sprendinius), nustatytus laikantis jų suprojektavimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, labiausiai atitinka 1 VK priskiriamiems MDV taikomus techninius reikalavimus, Taisyklių 14 punkte atitinkamai buvo įtvirtinta pareiškėjos kvestionuojama nuostata, jog iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigti statyti MDV bei teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo šio MDV, priskiriami 1 VK.
48. Iš tiesų, iš bylai aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad magistralinio dujotiekio vietovės klasės ir vietovės klasės vieneto sąvokos buvo įtvirtintos jau Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 86/146 patvirtintame sritiniame norminiame dokumente „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“, t. y. dar iki energetikos ministrui patvirtinant ginčo Taisykles. 2001 m. Taisyklių 3.20 punkte vietovės klasė buvo apibrėžta kaip saugos kriterijus, kuris nustatomas įvertinant magistralinio dujotiekio trasą, apibūdinamas pagal greta jos esančių pastatų, skirtų žmonių buvimui, užstatymo tankumą ir aukštingumą, o 4.10 punkte nustatyta, kad vietovės klasės vienetas yra teritorija po 200 metrų į abi puses nuo magistralinio dujotiekio vamzdžio ašies ir ji tęsiasi 1600 metrų išilgai vamzdyno. Kita vertus, pagal 2001 m. Taisyklių 4.2.1 punktą, parenkant dujotiekio trasą turėjo būti įvertinta ne tik vietovės klasė, bet ir projektinis faktorius (f), kuris apibrėžiamas kaip koeficientas, naudojamas apskaičiuojant sienučių storį arba slėgį (2001 m. Taisyklių 3.4 p., 5.2.1 p.). Vadovaujantis 2001 m. Taisyklių 4.16 punktu, 1 vietovės klasei buvo nustatytas didžiausias projektinis faktorius, kitoms formulės dedamosioms esant vienodoms atitinkamai lemiantis didžiausią atstumą, kuriuo nuo MDV turi būti nutolę pastatai. 2001 m. Taisyklių 5.2.2 punkte pateiktas mažiausio vamzdžio sienutės storio apskaičiavimas taip pat leidžia spręsti, kad didesnis projektinis faktorius suponuoja mažesnį leistiną vamzdžio sienutės storį. 2001 m. Taisyklių 4.31 punkte buvo nustatyti šie didžiausi leistini atstumai tarp vamzdyno uždarymo įtaisų: 1 VK vamzdynui – 24 km; 2 VK vamzdynui – 16 km; 3 VK vamzdynui – 12 km; 4 VK vamzdynui – 8 km. Taigi, 2001 m. Taisyklėse įtvirtintu reglamentavimu vietovės klasė, kaip saugos kriterijus, buvo susieta ne tik su gretimų teritorijų užstatymu, bet ir su atitinkamais MD techniniais parametrais. Pagal 2001 m. Taisyklių 4.21 punktą magistralinio dujotiekio trasos vietą, be kita ko, sąlygoja dujotiekio patikimumo, saugos, aplinkos ir techninės sąlygos. 2001 m. Taisyklių 5.1.1 punktas inter alia nustatė, jog magistraliniai dujotiekiai turi būti projektuojami taip, kad dujų transportavimas būtų saugus ir patikimas; projekte turi būti įvertintos techninės priemonės ir procedūros, dujotiekio saugos, aplinkos apsaugos, žmonių gyvybės ir sveikatos išsaugojimo aspektai. Kita vertus, 2001 m. Taisyklių 1.2 punkte buvo nustatyta, kad jos netaikomos magistralinio dujotiekio vamzdynams, projektuotiems ir nutiestiems iki įsigaliojant šioms taisyklėms. Tačiau nuo 2006 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusiais pakeitimais 2001 m. Taisyklių 1.1 punktas papildytas nuostata, kad šios taisyklės taikomos projektuojant ir statant visus statinius 200 metrų atstumu nuo veikiančių magistralinių dujotiekių, taip pat pakeistas 4.14 punktas, be kita ko, jame įtvirtinant, kad vietovė, kurioje jau yra suprojektuotas, nutiestas ir iki šių taisyklių įsigaliojimo pripažintas tinkamu naudoti magistralinis dujotiekis, priskiriama 1 klasei. Lietuvos Respublikos energetikos ministrui 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 patvirtinus Taisykles, kurios įsigaliojo 2014 m. vasario 10 d., minėtos 2001 m. Taisyklės su visais pakeitimais ir papildymais Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 4-119/D1-179 pripažintos netekusiomis galios.
49. Pareiškėjos kvestionuojamos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1-169 patvirtintos Taisyklių redakcijos 1.2 punkte įtvirtinta, kad šios Taisyklės, be kita ko, nustato MDV ir išilgai MDV besitęsiančios teritorijos, esančios po 200 metrų į abi puses nuo MDV ašies, suskirstymą pagal magistralinio dujotiekio vietovės klases. Vadovaujantis Taisyklių 2 punktu, jų reikalavimai privalomi visiems statybos dalyviams, kurie projektuoja ir vykdo MDV, stočių ir (ar) dujų slėgio ribojimo mazgų statybos darbus, MDV, stočių ir dujų slėgio ribojimo mazgų savininkams, valdytojams ir naudotojams, o Taisyklių III skyriaus antrojo ir trečiojo skirsnio, reglamentuojančių vietovės klases bei atstumus iki statinių ir kitų objektų, normos taip pat privalomos žemės sklypų, statinių ir įrenginių, patenkančių į vietovės klasių teritorijas ar mažiausių leistinų atstumų nuo (iki) magistralinio dujotiekio ribas, savininkams, valdytojams ir naudotojams bei kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurie dalyvauja planuojant nurodytas teritorijas, jose formuojant naujus ar pertvarkant esamus žemės sklypus, nustatant ar keičiant pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) žemės naudojimo būdą (būdus), projektuojant, naujai statant (įrengiant), rekonstruojant, remontuojant ar griaunant bet kuriuos statinius ir (ar) įrenginius, keičiant statinių (jų dalių) paskirtį ir (ar) formuojant naujus nekilnojamojo turto kadastro objektus (pastatus ar patalpas).
50. Pagal Taisyklių 9 punktą, magistralinis dujotiekis priskiriamas potencialiai pavojingiems įrenginiams, o magistralinių dujotiekių bei gretimos aplinkos ir greta būnančių žmonių saugą užtikrina: magistralinių dujotiekių apsaugos zonos ir jose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos; vietovės klasių teritorijos ir jose taikomi užstatymo normatyvai, nustatyti Taisyklių III skyriaus antrajame skirsnyje; mažiausi leistini atstumai nuo magistralinio dujotiekio iki statinių bei kitų objektų, nustatyti Taisyklių III skyriaus trečiajame skirsnyje, taip pat Taisyklėse nustatyti mažiausi leistini atstumai nuo magistralinio dujotiekio iki žemės ir vandens paviršiaus. Nors originalios redakcijos Taisyklių 28 punkte buvo įtvirtinta, kad vietovės klasė suprantama kaip saugos kriterijus, kuris nustatomas įvertinant MDV trasą, ir apibūdinama pagal greta jos esančių gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų (išskyrus pagalbinio ūkio paskirties pastatus ir MD priklausinių statinius), skirtų žmonėms gyventi, ūkinei ar kitai veiklai, užstatymo tankį ir aukštį, kad vietovės klasė apibūdinama gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų, kuriuose nuolat būna žmonių (nuolatinio žmonių buvimo vieta – tai patalpa, kur žmogus be pertraukos būna ilgiau kaip dvi valandas), skaičiumi vietovės klasės vienete, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios ir šiuo metu galiojančios redakcijos Taisyklių 7.3 punkte įtvirtinta vietovės klasės sąvoka, kuri analogiška įtvirtintai GDĮ, šio įstatymo 2 straipsnį GDĮ pakeitimo įstatymu nuo 2017 m. liepos 1 d. papildžius 46 dalimi. Atitinkamai vietovės klasė Taisyklių 7.3 punkte apibrėžiama kaip saugos kriterijus, kuriuo apibūdinamas MDV ir išilgai šio MDV besitęsianti teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo jo ašies, ir pagal kurį nustatomi šioje teritorijoje taikomi užstatymo normatyvai (didžiausias leistinas pastatų ir jų aukštų skaičius, mažiausi leistini atstumai nuo magistralinio dujotiekio iki statinių ir kitų objektų, žemės ir vandens paviršiaus). Be to, iš originalios redakcijos Taisyklių nuostatų matyti, kad jose vietovės klasė taip pat buvo siejama su tam tikrais MD techniniais parametrais.
51. Aktualios redakcijos Taisyklių III skyriaus antrajame skirsnyje „Vietovės klasės“ įtvirtintas 13 punktas nustato, kad MDV, taip pat teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo MDV bei besitęsianti per visą MDV ilgį ir 200 metrų nuo kraštinių MDV taškų, yra skirstomi pagal vietovės klases, kiekvienam MDV arba jo dalims (atkarpoms), taip pat nurodytai 200 metrų atstumu į abi puses nuo MDV arba atitinkamos jo dalies (atkarpos) esančiai teritorijai priskiriant tam tikrą vietovės klasę; išskiriamos keturios vietovės klasės nuo žemiausios 1 vietovės klasės iki aukščiausios 4 vietovės klasės. Taisyklių 14 punkte įtvirtinta bendroji taisyklė, kad teritorijos vietovės klasė yra tapati šioje teritorijoje nutiesto MDV vietovės klasei, kuri nustatoma pagal MDV projektą. Tačiau tame pačiame punkte įtvirtinta šios taisyklės išimtis, jog MDV, kuris baigtas statyti iki 2006 m. gruodžio 1 d., bei teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo šio MDV, priskiriami 1 vietovės klasei, kurios teisėtumą ir kvestionuoja pareiškėja.
52. Vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iki MDV nutiesimo teritorijos vietovės klasė yra nustatoma pagal MDV teritorijų planavimo dokumente arba projekte nurodytą MDV vietovės klasę. Planuojamo ir (ar) projektuojamo MDV vietovės klasė nustatoma pagal Taisyklių IV skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas taisykles. Atitinkamai Taisyklių 63 punktas, esantis šių Taisyklių IV skyriaus antrajame skirsnyje, nustato, kad parenkant MDV vietą ir vietovės klasę (klases) pagal šio skirsnio taisykles turi būti įvertinta teritorija, esanti 200 metrų atstumu į abi puses nuo planuojamo ar projektuojamo MDV ašies, tačiau šio skirsnio normos teritorijos, esančios 200 metrų atstumu į abi puses nuo planuojamo ar projektuojamo MDV ašies, suskirstymui pagal vietovės klases taikomos tik planuojamo ar projektuojamo MDV vietos ir šio MDV vietovės klasės (klasių) parinkimo tikslais.
53. Nuo teritorijos, esančios po 200 metrų į abi puses nuo MDV ašies, vietovės klasės priklauso šioje teritorijoje taikomi užstatymo normatyvai (Taisyklių 16 p.). Kita vertus, iš Magistralinio dujotiekio projektavimą reglamentuojančio Taisyklių V skyriaus, kuriame inter alia įtvirtintos taisyklės dėl vamzdžio sienelės storio apskaičiavimo (antrasis skirsnis), MDV uždarymo įtaisų projektavimo (trečiasis skirsnis), nuostatų matyti, kad nuo vietovės klasės taip pat priklauso atitinkami MD techniniai parametrai, pavyzdžiui, mažiausias vamzdžio sienelės storis (Taisyklių 86–91 p.) ir didžiausias leistinas atstumas tarp MDV uždarymo įtaisų (Taisyklių 94 p.), kai aukštesnei VK taikomi griežtesni reikalavimai dėl MD techninių, inter alia su sauga tiesiogiai susijusių, parametrų.
54. Apibendrinant ir sistemiškai vertinant aptartą aktualų teisinį reguliavimą matyti, kad vietovės klasė yra saugos kriterijus, kuriuo inter alia apibūdinamas pats magistralinio dujotiekio vamzdynas, o ne vien išilgai jo besitęsianti teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo jo ašies. Vietovės klasė, kaip saugą užtikrinantis kriterijus, turi dvejopą poveikį ir nuo jos priklauso tiek konkrečiam magistralinio dujotiekio vamzdynui taikomi techniniai parametrai, tiek užstatymo normatyvai greta šio MDV esančiose teritorijose. Kuo aukštesnė vietovės klasė, tuo griežtesni reikalavimai dėl magistralinio dujotiekio techninių parametrų (pvz., vamzdžio sienelės storis, didžiausias leistinas atstumas tarp vamzdyno uždarymo įtaisų) yra taikomi. Savo ruožtu konkrečių magistralinių dujotiekių vietovės klasės nustatomos pagal Taisyklėse įtvirtintą diferencijuotą teisinį reguliavimą: 1) kai MDV dar nenutiestas – projektavimo metu vertinant faktinį teritorijos užstatymą ir pagal tai nustatant planuojamo (projektuojamo) magistralinio dujotiekio vietovės klasę (Taisyklių IV skyriaus antrasis skirsnis); 2) kai MDV baigtas statyti iki 2006 m. gruodžio 1 d. – jį priskiriant 1 VK (Taisyklių 14 p.).
55. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš GDĮ pakeitimo įstatymo Aiškinamojo rašto matyti, jog įstatymų leidėjo nustatytas pagrindinis magistralinio dujotiekio vietovės klasių ir jų vienetų teritorijų bei jose taikomų užstatymo normatyvų teisinio reguliavimo įtvirtinimu siekiamas tikslas – atsižvelgiant į magistralinio dujotiekio vamzdyno, kaip potencialiai pavojingo įrenginio, pavojingumo ir rizikos laipsnį, atitinkamoje potencialiai pavojingoje teritorijoje riboti žmonių skaičių ir taip išvengti potencialios žalos jų sveikatai ir gyvybei vamzdyno avarijos, sutrikimo ar kito įvykio atveju, kaip ir užtikrinti šių konstitucinių vertybių apsaugą. Šiuo aspektu Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių; žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija. Todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, yra traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nėra laikytinas pažeidžiančiu Konstituciją. Valstybė pagal Konstituciją turi ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad būtų užtikrintas ir valstybės funkcijos rūpintis žmonių sveikata įgyvendinimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimą). Dėl energetikos srityje vykdomos ūkinės veiklos, inter alia visų vartotojų aprūpinimo energijos ištekliais (inter alia gamtinėmis dujomis) Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog tai specifinė ūkinė veikla, kuriai būdinga, be kita ko, tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka visam šalies ūkiui. Energetikos sistemos saugumas ir patikimumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kuriuo pateisinamas tam tikras diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas šioje srityje. Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas energetikos sistemos saugumas ir patikimumas.
56. Nagrinėjamu atveju išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad šioje byloje prašoma ištirti nuostata, be kita ko, siekiama žmonių sveikatos ir gyvybės apsaugos tikslų, kurių įgyvendinamas grindžiamas Konstitucijos nuostatomis, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.), o pastaroji nuostata aiškintina inter alia kartu su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, ir 3 dalimi, pagal kurią valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Pabrėžtina, kad tokio pobūdžio tikslas yra politinio tikslingumo klausimas, ir teisės aktų leidėjo pasirinkimas, kokiu būdu jį įgyvendinti, administraciniuose teismuose gali būti vertinamas rezervuotai – atitinkamas politiniu tikslingumu grindžiamas teisinis reguliavimas gali būti pripažįstamas neteisėtu tik nustačius imperatyvių aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų pažeidimą, kai galima iš karto akivaizdžiai matyti, kad akte nustatytas teisinis reguliavimas užkirs galimybę tikslo įgyvendinimui, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas, jų ginamas ir saugomas vertybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-8-520/2022; 2023 m. gruodžio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-12-556/2023). Tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėja nepateikė duomenų, ir išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti tokią išvadą.
57. Iš bylai aktualaus teisinio reguliavimo matyti, jog siekiant nurodytų konstituciškai svarbių vertybių (žmonių sveikatos ir gyvybės) apsaugos, reglamentuojant MD VK ir jų vienetų teritorijas bei jose taikomus užstatymo normatyvus, taigi ir ūkinę veiklą šiose teritorijose, visų pirma turi būti atsižvelgiama būtent į magistralinio dujotiekio vamzdyno, kaip potencialiai pavojingo įrenginio, pavojingumo ir rizikos laipsnį, pagal tai nustatant atitinkamoje potencialiai pavojingoje teritorijoje taikytinus ribojimus dėl žmonių skaičiaus jose. Tik tuo atveju, kai MDV dar nėra pastatytas, objektyviai yra įmanoma daryti įtaką tokio MDV pavojingumo ir rizikos laipsniui, jo projektavimo metu pagal faktinį teritorijos, kurioje planuojama tiesti šį MDV, užstatymą parenkant aukštesnę VK ir joje taikomus griežtesnius MD techninius parametrus, nuo kurių tiesiogiai priklauso MDV pavojingumo bei rizikos laipsnis ir atitinkamai žmonių sauga gretimose teritorijose. Tačiau, kai MDV baigtas statyti, objektyviai nebelieka galimybės atitinkamą VK ir jai taikomus MD techninius parametrus, kuriuos šis faktiškai jau nutiestas MDV turėtų atitikti, nustatyti pagal tos teritorijos užstatymą. Priešingas situacijos vertinimas nebūtų suderinamas su bendruoju teisės principu lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį. Todėl šių aplinkybių nulemti objektyvūs skirtumai, lemiantys reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumus, suponuoja poreikį, siekiant VK teisinio reguliavimo įtvirtinimu įstatymų leidėjo numatytų tikslų, reglamentuoti diferencijuotas MD VK nustatymo taisykles.
58. Kaip byloje paaiškino atsakovas, iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigti statyti MDV bei teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo šio MDV, priskiriami 1 vietovės klasei iš esmės ne pagal statybos pabaigos metus, bet įvertinus jų pavojingumo ir rizikos laipsnį būtent pagal tuo metu galiojusius teisės aktus taikytus tokių MD techninius parametrus, tiesiogiai lemiančius dujotiekio patikimumą ir saugą (pvz., maksimalų atstumą tarp uždarymo įtaisų, kuris iki įsigaliojant 2001 m. Taisyklėms buvo reglamentuojamas Statybos normose ir taisyklėse SniP 2.05.06-85 „Magistraliniai vamzdynai“ ir buvo 30 km), kaip labiausiai atitinkančius būtent 1 VK taikomus MD techninius parametrus, taip pat atsižvelgus į nuo nurodytos datos (t. y. 2006 m. gruodžio 1 d.) įsigaliojusiais teisinio reguliavimo pakeitimais įtvirtintą pareigą vadovautis VK teisiniu reguliavimu projektuojant ir statant visus statinius 200 metrų atstumu nuo veikiančių magistralinių dujotiekių. Taigi, ši diferencijuota MD VK nustatymo tvarka grindžiama objektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kai atitinkamų taisyklių taikymą lemia tai, ar MDV buvo baigtas statyti iki aktualių VK teisinio reguliavimo nuostatų, inter alia susijusių su MD techniniais parametrais (be kita ko, saugos) ir prievole laikytis VK reglamentavimo projektuojant ir statant visus statinius 200 metrų atstumu nuo MD, įsigaliojimo. Kitaip tariant, šį skirtingą teisinį reguliavimą lemia objektyvūs teisinės padėties skirtumai, egzistuojantys tarp objektų, kuriems jis taikomas, todėl toks teisinių santykių reglamentavimas pats savaime nepažeidžia lygiateisiškumo principo.
59. Pareiškėjos nurodomos pasekmės, kuriomis grindžiamos jos dėstomos abejonės dėl kvestionuojamos Taisyklių 14 punkto nuostatos teisėtumo, teigiant, jog šia nuostata nepagrįstai suvaržomos gyventojų teisės dėl saugių gyvenimo ir veiklos sąlygų užtikrinimo teritorijose greta iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigtų statyti MDV, kadangi sudaromos prielaidos atsirasti teritorijoms, kai 1 VK nustatyti užstatymo normatyvai de facto (faktiškai, iš tikrųjų) yra viršyti, kyla ne iš paties tiriamo teisinio reguliavimo, bet dėl dar iki aktualių VK teisinio reguliavimo nuostatų priėmimo ir įsigaliojimo susiklosčiusios faktinės padėties, konkrečiai – iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigtų statyti MDV techninių parametrų ir iki tol susiklosčiusio faktinio greta šių MDV esančių teritorijų užstatymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju VK nustatymas vien pagal faktinį greta šio MDV esančios teritorijos užstatymą, neatsižvelgiant į MD techninius parametrus, ne tik galėtų suponuoti situacijas, kai jau nutiesto MDV faktiniai techniniai parametrai neatitiktų tokiai VK taikomų MD techninių parametrų, bet ir sudarytų prielaidas tam tikrais atvejais dar labiau padidinti šių greta potencialiai pavojingų objektų esančių teritorijų užstatymą, taigi – ir žmonių skaičių jose, dėl ko grėsmė žmonių saugai tokiose teritorijose tik padidėtų, todėl tai akivaizdžiai prieštarautų nurodytam įstatymų leidėjo siekiamam visuomeniškai reikšmingam tikslui – potencialiai pavojingo objekto teritorijoje riboti žmonių skaičių ir taip išvengti potencialios žalos jų sveikatai bei gyvybei MDV avarijos atveju, siekiant užtikrinti šių konstitucinių vertybių apsaugą. Tokiais atvejais būtent atsižvelgiant į baigtų statyti MDV techninius parametrus, nuo kurių tiesiogiai priklauso jų pavojingumo ir rizikos laipsnis bei atitinkamai sauga gretimose teritorijose, yra prisidedama prie konstituciškai svarbaus siekio užtikrinti žmonių saugą šiose teritorijose, ribojant žmonių skaičių jose – pagal Taisyklių 2 punktą jų III skyriaus antrojo ir trečiojo skirsnio, reglamentuojančių vietovės klases bei atstumus iki statinių ir kitų objektų, normos inter alia privalomos žemės sklypų, statinių ir įrenginių, patenkančių į vietovės klasių teritorijas ar mažiausių leistinų atstumų nuo (iki) magistralinio dujotiekio ribas, savininkams, valdytojams ir naudotojams bei kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurie dalyvauja planuojant nurodytas teritorijas, jose formuojant naujus ar pertvarkant esamus žemės sklypus, nustatant ar keičiant pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) žemės naudojimo būdą (būdus), projektuojant, naujai statant (įrengiant), rekonstruojant, remontuojant ar griaunant bet kuriuos statinius ir (ar) įrenginius, keičiant statinių (jų dalių) paskirtį ir (ar) formuojant naujus nekilnojamojo turto kadastro objektus (pastatus ar patalpas). Savo ruožtu iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigtų statyti MDV bei greta jų esančių teritorijų priskyrimas aukštesnei VK pagal faktinį šių teritorijų užstatymą, neatsižvelgiant į tokių MDV techninius parametrus, būtų tik formalus ir niekaip neprisidėtų prie minėto įstatymų leidėjo deklaruojamo tikslo, nes dėl to jau nutiestų MD techniniai parametrai, tiesiogiai lemiantys šių potencialiai pavojingų objektų pavojingumo ir rizikos laipsnį, faktiškai nepasikeistų.
60. Taigi, pareiškėjos akcentuojamos aplinkybės, kad praktikoje dėl kvestionuojamo teisinio reguliavimo gali susidaryti situacijos, kai iki 2006 m. gruodžio 1 d. nutiestų MDV gretimose teritorijose faktinis užstatymas neatitinka 1 VK nustatytų reikalavimų, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad šiuo teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ar proporcingumo principas dėl galbūt neužtikrinamos vienodos saugos tokiose teritorijose gyvenantiems asmenims, lyginant su vėliau baigtų statyti, dar tik planuojamų ir (ar) projektuojamų MDV teritorijų gyventojais. Be to, šioje byloje pagal abstraktų pareiškimą tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Savo ruožtu pareiškėja nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų argumentų, kurie leistų spręsti, kad iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigti statyti MDV ir greta jų esančios teritorijos, atsižvelgiant į magistralinio dujotiekio vamzdyno pavojingumo ir rizikos laipsnį, kurį pirmiausia lemia būtent techniniai tokių MDV parametrai, nepagrįstai priskiriami 1 VK ir (ar) techniniu požiūriu gali būti priskirti aukštesnei VK, nepaneigiant teisės aktų leidėjo siekiamo tikslo užtikrinti asmenų saugą tokiose potencialiai pavojingų objektų teritorijose, ribojant jų skaičių ir taip išvengiant potencialios žalos jų sveikatai bei gyvybei MDV avarijos atveju, ir šiuo (techniniu) aspektu pareiškėja prašomos ištirti Taisyklių 14 punkto nuostatos teisėtumo iš esmės nekvestionuoja. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad, be kita ko, objektyviais techniniais MD parametrais grindžiamas kvestionuojamas teisinis reguliavimas būtų nepagrįstas specialiųjų žinių taikymo ir (ar) profesinės kompetencijos prasme, o pareiškėja, prašydama ištirti nurodytą Taisyklių 14 punkto nuostatą, neišdėstė jokių kitų teisinių argumentų, dėl kurių kiltų abejonės iki 2006 m. gruodžio 1 d. baigtų statyti MDV ir greta jų esančių teritorijų priskyrimo 1 VK būtinumu, tinkamumu bei pagrįstumu.
61. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju atsakovas tinkamai ir išsamiai, remdamasis objektyviais duomenimis, pagrindė prašomą ištirti teisinį reguliavimą, ir nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjos kvestionuojama Taisyklių 14 punkto nuostata prašoma ištirti apimtimi akivaizdžiai pažeistų jos nurodytas imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų nuostatas ir (ar) užkirstų galimybę siekiamų tikslų įgyvendinimui, būtų akivaizdžiai neproporcinga šiems visuotinai svarbiems tikslams ar prieštarautų tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, paneigtų Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas, jų ginamas ir saugomas vertybes. Todėl pareiškėjos abejonės dėl Taisyklių 14 punkto atitikties VAĮ 3 straipsnio 6 ir 10 punktams bei konstituciniams proporcingumo, teisingumo ir asmenų lygiateisiškumo principams taip pat yra nepagrįstos.
Dėl procesinės bylos baigties
62. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 (2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-169 redakcija) patvirtintų Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklių 14 punktas pareiškėjos prašoma ištirti apimtimi neprieštarauja VAĮ 3 straipsnio 4, 6 ir 10 punktams bei konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, teisingumo ir asmenų lygiateisiškumo principams.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 (2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-169 redakcija) patvirtintų Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklių 14 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad magistralinio dujotiekio vamzdynas, kuris baigtas statyti iki 2006 m. gruodžio 1 d., bei teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo šio magistralinio dujotiekio vamzdyno, priskiriami 1 vietovės klasei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4, 6 ir 10 punktams bei konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, teisingumo ir asmenų lygiateisiškumo principams.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Audrius Bakaveckas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis
Egidijus Šileikis