Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL Lietuvos Respublikos VARTOTOJŲ TEISIŲ GYNIMO įstatymo
Nr. I-657 23 straipsniO pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-1629 IR Lietuvos Respublikos VARTOTOJŲ TEISIŲ GYNIMO įstatymo
Nr. I-657 21, 225 IR 23 straipsniŲ pakeitimo
įstatymo projekto Nr. XIIIP-1645
2018 m. birželio 6 d. Nr. 557
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2018 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. SV-S-675 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1.1 ir 1.3 papunkčius, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo Nr. I-657 23 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1629 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-1629) dėl šių priežasčių:
1.1. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokius dokumentus privalo pateikti vartotojas, kreipdamasis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją, o šio straipsnio 4 dalyje – kas turi būti nurodyta prašyme nagrinėti vartojimo ginčą. Jeigu vartotojo kreipimasis neatitinka šio straipsnio 3 ir (ar) 4 dalyse nustatytų reikalavimų, t. y. vartotojas nepateikia dokumentų arba nenurodo reikalingos informacijos, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija tam tikrais atvejais neturi galimybių nustatyti, ar yra šio įstatymo 233 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės – atsisakymo nagrinėti ginčą pagrindai. Įstatymo projekte Nr. XIIIP-1629 siūlomas teisinis reguliavimas iš esmės įpareigotų vartojimo ginčus nagrinėjančias institucijas, sprendžiant dėl šio įstatymo 233 straipsnio 1 dalies 1–6 ir 8 punktuose nurodytų aplinkybių „numatymo“, priimti informacija nepagrįstus ir galimai neobjektyvius sprendimus.
1.2. Vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 233 straipsniu, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija priima sprendimą atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą, jeigu iš vartotojo kreipimosi turinio galima nustatyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, nors vartotojo kreipimasis ir turi formalių trūkumų. Kitaip tariant, tokiu atveju nėra nustatomas terminas trūkumams pašalinti, tačiau jeigu iš pateikto vartotojo kreipimosi turinio vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija negali nustatyti, ar egzistuoja Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 233 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, terminas trūkumams pašalinti nustatomas. Taigi, Įstatymo projekte Nr. XIIIP-1629 siūlomas teisinis reguliavimas iš esmės būtų perteklinis.
1.3. Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra yra alternatyvi ginčų sprendimo procedūra. Ji leidžia nesikreipiant į teismą veiksmingai spręsti vartojimo ginčus – iš vartojimo sutarčių kilusius vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo nesutarimus dėl fakto ir (ar) teisės klausimų, taigi ši procedūra turi teisminio nagrinėjimo elementų. Vartojimo ginčus sprendžiant teisme civilinio proceso tvarka taip pat taikomas procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutas, o pašalinus trūkumus teismas gali atsisakyti priimti ieškinį ar pareiškimą palikti nenagrinėtą.
2. Nepritarti Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo Nr. I-657 21, 225 ir 23 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1645 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-1645) dėl šių priežasčių:
2.1. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas vartotojui, manančiam, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su vartojimo sutartimi, pirmiausia raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus, apima Įstatymo projekto Nr. XIIIP-1645 aiškinamajame rašte nurodytą komunikaciją elektroniniais ryšiais. Jeigu šio reikalavimo dėl vartotojo kreipimosi raštu formos būtų atsisakyta, vartotojui kiltų sunkumų, nes jam tektų pareiga įrodyti, kad jis kreipėsi į pardavėją ar paslaugų teikėją (įrodyti kreipimosi faktą) ir nurodė savo reikalavimus (ginčo dalyką).
2.2. Įstatymo projekte Nr. XIIIP-1645 siūlomas termino, per kurį pardavėjas ir paslaugų teikėjas turi pareigą išnagrinėti vartotojo kreipimąsi, sutrumpinimas iki 5 darbo dienų yra neproporcingas. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą viešojo administravimo subjektai turi išnagrinėti skundus per 20 darbo dienų nuo administracinės procedūros pradžios. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnyje nustatytas ne trumpesnis kaip 14 dienų ir ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti. Be to, toks termino sutrumpinimas iš esmės nekeičia vartotojo galimybių ginti savo teises ne teismo tvarka, nes vartotojas turi teisę kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją ne vėliau negu per vienus metus nuo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją.
2.3. Vartotojo kreipimosi nagrinėjimas ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo pateikimas vartotojui pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį nėra administracinė procedūra ir administracinis sprendimas, todėl teismui neskundžiami. Vartotojas, manantis, kad pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymas į jo kreipimąsi yra nepagrįstas, turi teisę kreiptis į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą arba į teismą, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės arba teisėti interesai. Jeigu pardavėjai ir paslaugų teikėjai būtų įpareigoti pateikti vartotojams ne tik informaciją apie kompetentingą vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektą, bet ir detalią informaciją apie vartotojų teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarką, būtų neproporcingai padidinta administracinė našta ūkio subjektams. Be to, pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą visi Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti fiziniai asmenys turi teisę gauti pirminę teisinę pagalbą. Pirminė teisinė pagalba apima ir patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, todėl vartotojai reikalingą informaciją apie teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarką gali gauti pasinaudodami valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistema.
2.4. Nepagrįstas vartojimo ginčo išnagrinėjimo termino sutrumpinimas gali neigiamai paveikti ginčo nagrinėjimo kokybę, be to, tai prieštarautų vartotojų interesams ir jų teisėtiems lūkesčiams. Vartojimo ginčo nagrinėjimo pratęsimo terminas turi sudaryti sąlygas išnagrinėti praktikoje pasitaikančius sudėtingus vartojimo ginčus (pavyzdžiui, kai ginčas susijęs su ilgos trukmės laikotarpiu, reikia atlikti sudėtingus aritmetinius skaičiavimus, nustatyti faktines aplinkybes ir jų pokyčius, gauti kitų kompetentingų institucijų išvadas, reikalingas ginčui išspręsti). Vartojimo ginčo išnagrinėjimo maksimalus terminas taikomas nagrinėjant ne tik vidaus, bet ir tarptautinius vartojimo ginčus, kurių nagrinėjimas trunka dar ilgiau. Taigi, Vartotojų teisių apsaugos įstatyme nustatyti vartojimo ginčo nagrinėjimo ir vartojimo ginčo nagrinėjimo pratęsimo terminai yra pagrįsti, atitinka Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gegužės 21 d. direktyvos 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (OL 2013 L 165, p. 63), nustatytus terminus ir užtikrina tinkamą vartotojų interesų apsaugą. Sutrumpinus vartojimo ginčų nagrinėjimo terminus ir siekiant užtikrinti realų Įstatymo projektu Nr. XIIIP-1645 siūlomų nuostatų įgyvendinimą, reikėtų papildomų finansinių ir žmogiškųjų išteklių vartojimo ginčus nagrinėjančioms institucijoms, nes šiuo metu šių ginčų nagrinėjimas užtrunka ilgiau: Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos duomenimis, 2017 metais vidutinė ginčo nagrinėjimo trukmė šioje tarnyboje buvo 56 dienos. Lietuvos banko duomenimis, 2017 metais vidutinė ginčų nagrinėjimo trukmė Lietuvos banke buvo 74 kalendorinės dienos.
2.5. Vartojimo ginčai nagrinėjami laikantis rungimosi principo – kiekviena vartojimo ginčo šalis, įskaitant vartotoją, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nepateikus sutarties, dėl kurios kyla vartojimo ginčas, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija neturėtų galimybių tinkamai išnagrinėti ginčą ir priimti sprendimą.