I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Konkursinės prioritetinių mokslinių tyrimų programos „Visuomenės atsparumo stiprinimas ir krizių valdymas šiuolaikinių geopolitinių įvykių kontekste“ (toliau – Programa) paskirtis – atlikti visuomenės atsparumo prielaidų ir veiksmingo krizių valdymo Lietuvoje kompleksinius mokslinius tyrimus.
2. Europos Komisijos Jungtinių tyrimų centras dar 2018 m. nurodė 14 didžiųjų tendencijų, kurios bus aktualios Europos ateičiai: technologiniai pokyčiai ir hipersusietumas, išteklių trūkumas, kintantis darbo pobūdis, kintanti saugumo paradigma, klimato kaita ir aplinkos būklės blogėjimas, tebesitęsianti urbanizacija, švietimo ir mokymosi įvairėjimas, nelygybė, didėjanti Rytų ir Pietų įtaka globaliu mastu, augantis vartojimas, demografinis disbalansas, didėjanti naujų valdymo sistemų įtaka, auganti migracijos reikšmė, kintantys sveikatos iššūkiai[1]. Pirmines įžvalgas apie tai teikia ir Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ rengėjai [2]. Globalūs procesai ir įvykiai po 2019 m. (COVID-19 pandemija, migrantų krizė, plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą) iškėlė naujus iššūkius Lietuvos valstybės saugumui, valdysenai, darniam vystymuisi. Tinkamai nesuvaldytų krizių pasekmės – visuomenės integralumo, vertybių ir tapatybės eižėjimas. Atsižvelgiant į kylančių iššūkių nenuspėjamumą ir kompleksiškumą, būtent, individo, bendruomenių ir visos visuomenės atsparumas, gebėjimas kritiškai mąstyti ir kūrybiškai veikti sudaro galimybes kylančių krizių įveikai.
3. Visuomenės atsparumo stiprinimo prioritetas atsispindi ir Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje, kuriai Lietuvos Respublikos Seimas pritarė 2020 m. gruodžio 11 d., įvardintose misijose („Stipri ir saugi Lietuva“, „Socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių įgalinimas“, „Ilgas ir visavertis sveiko žmogaus gyvenimas“, „Visuomenės poreikius atitinkantis viešasis sektorius“) bei prioritetiniuose projektuose („Informacinėms grėsmėms atspari visuomenė, laisva žiniasklaida, saugi interneto erdvė“, „Sveikatos sistemos atsparumas grėsmėms ir pasirengimas ateities iššūkiams“, „Veržli inovacijų ekosistema“, „Stiprinti Europą – stiprėti Europoje“, „Lietuva – laisvės ir demokratijos plėtros centras“)[3]. 2021–2030 metų Nacionaliniame pažangos plane keliami strateginiai tikslai, pavyzdžiui, stiprinti tautinį ir pilietinį tapatumą, didinti kultūros skvarbą ir visuomenės kūrybingumą, didinti gyventojų socialinę gerovę ir įtrauktį, stiprinti sveikatą ir gerinti Lietuvos demografinę padėtį, didinti teisinės sistemos ir viešojo valdymo veiksmingumą, stiprinti nacionalinį saugumą, yra formuluojami argumentuojant tuo, kad „siekiant toliau žengti kartu su šiandieniniu pasauliu, pasižyminčiu nuolatine kaita ir technologine pažanga, ir įveikti vidaus ir išorės aplinkos keliamus iššūkius ir krizes, pvz., tokias kaip COVID-19 pandemija, kuri sukėlė didelių įtampų nacionalinėse sveikatos sistemose, sutrikdė pasaulines tiekimo grandines, sukėlė finansų rinkų nestabilumą, neigiamai veikia įvarius ekonominius sektorius ir gyventojų įpročius bei pajamas, pokyčių darbotvarkė ypač aktuali ir ateinantį dešimtmetį“[4].
4. Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos prioritetiniame projekte „Pasaulinio lygio mokslas“ yra įsipareigota: „Stiprinsime humanitarinių ir socialinių mokslų vaidmenį. Humanitariniams ir socialiniams mokslams kaip vieną pagrindinių uždavinių kelsime reikalavimą vykdyti tyrimus atsižvelgiant į šiuolaikinio pasaulio iššūkius“[5]. Atliepdami Vyriausybės programoje formuluojamus prioritetus ir reaguodami į visuomenės atsparumui kylančius iššūkius, humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimai turi reikšmingai prisidėti prie valstybėje ir visuomenėje vykstančių reiškinių ir procesų, pačios visuomenės pažinimo ir savižinos, o tyrimų rezultatai turi būti įtraukiami į sprendimų priėmimo procesą kuriant darnesnę, atsparesnę, įtraukesnę ir demokratiškesnę visuomenę, didinant socialinį, ekonominį ir politinį atsparumą, konkurencingumą bei tvarumą, stiprinant tapatumą, istorinę atmintį ir pilietinę visuomenę.
5. Įgyvendinus Programą, bus kompleksiškai išanalizuotos visuomenės atsparumo ir veiksmingo krizių valdymo prielaidos, veiksniai, galimybės ir trikdžiai. Numatomi Programos rezultatai – surinkti ir susisteminti nauji empiriniai duomenys ir žinios, mokslinės publikacijos, parengtos metodikos, rodiklių sistemos, rekomendacijos valstybės institucijoms ir kita – prisidės prie Lietuvos visuomenės atsparumo šiuolaikinio pasaulio keliamiems iššūkiams ir krizėms stiprinimo.
II SKYRIUS. ESAMOS MOKSLINIŲ TYRIMŲ BŪKLĖS ANALIZĖ
6. Visuomenės atsparumas yra jos pajėgumas adaptyviai reaguoti į pokyčius: įveikti dabartiniu metu iškilusius iššūkius, numatyti galimas grėsmes ir pritaikyti socialines struktūras veiksmingai reaguoti į galimus pokyčius ateityje. Visuomenės atsparumas yra neatsiejamas nuo jį įgalinančių išteklių ir kultūrinių, socialinių, politinių, demografinių, ekonominių, institucinių prielaidų.
7. Svarbi sėkmingo visuomenės atsako į kylančius iššūkius sąlyga yra socialinis solidarumas ir tarpusavio pasitikėjimas, piliečių gebėjimas kooperuotis sprendžiant kylančias problemas, peržengiant jau egzistuojančias ir naujai besiformuojančias politines ir kultūrines skirtis. Nors tautinės mažumos ir jų dalyvavimas Lietuvos valstybingumo raidos procesuose sulaukia vis daugiau dėmesio, tautinių mažumų politikos priemonės pasirenkamos neatsižvelgiant į tai, kad dėl tradicines bei naujai besikuriančias tautines bendruomenes supančio kitokio informacinio-kultūrinio lauko jos yra mažiau paveikios valstybės integracinei politikai. Integracinių priemonių sėkmė priklauso ir nuo Lietuvos visuomenės diskriminacinių nuostatų. Siekiant parengti antidiskriminacinių visuomenės nuostatų formavimui skirtas programas bei nustatyti nuolatinės šių nuostatų stebėsenos indikatorius, reikalinga atlikti Lietuvos visuomenės diskriminacinių nuostatų įvairių mažumų (tautinių, religinių ir t.t.) grupių atžvilgiu tyrimą. Esamų nuostatų tyrimų[6] periodiškumas bei indikatorių pasirinkimas neatliepia Lietuvos poreikių: dauguma atliktų tyrimų yra fragmentiški ir mažumas nagrinėja tik tam tikru aspektu. Pavyzdžiui, paskutinis tautinių mažumų bendrosios būklės tyrimas, kurį inicijavo Kultūros ministerija, atliktas prieš septynerius metus, ir, tikėtina, situacija iš esmės pasikeitusi. Lietuvos visuomenės diskriminacinių ir mažumų grupių integracinių nuostatų vertinimas neįmanomas be išsamios ir integruotos procesų dinamikos analizės. Sistemiškas ir nuoseklus nuostatų, turinčių lemiamos įtakos šalies saugumui ir visuomenės atsparumui, monitoringas bei moksliniai šias nuostatas veikiančių sąlygų tyrimai yra būtini formuojant valstybės tautinių bei religinių mažumų politikos tikslus bei kryptis.
8. Po-tiesos epochoje ir atsižvelgiant į šiuolaikinius (geopolitinius) įvykius dar stipresnis nei anksčiau yra informacinio raštingumo plačiąja prasme (apimančio ir skaitmeninį bei medijų raštingumą), mokslinio raštingumo ir kritinio mąstymo gebėjimų poreikis. Pagal netiesioginius rodiklius apskaičiuoto medijų raštingumo indekso duomenimis (2021 m.)[7] Lietuva atsidūrė trečiojoje šalių grupėje (kartu su Italija ir kai kuriomis buvusio sovietinio bloko šalimis), t. y. atsilieka nuo visų Šiaurės ir Vakarų Europos šalių. Eurobarometro duomenys rodo, kad Europos šalių kontekste Lietuvos gyventojai santykinai mažiau pasitiki vakcinomis[8]. Informacinis raštingumas vis dar nėra integruotas į vidurinio lavinimo ugdymo programą, o pirmoji sisteminga Lietuvos gyventojų informacinio raštingumo stiprinimo programa, kurią įgyvendins bibliotekos, tik pradedama vykdyti. Nors Lietuvoje yra atlikta atsparumo propagandai ir propagandos sklaidos, galimybių integruoti informacinį raštingumą į universitetinių studijų programas bei kitų pavienių informacinio raštingumo tyrimų, reikalingi patikimi sistemingi duomenys apie įvairių visuomenės grupių informacinį ir mokslinį raštingumą bei kritinio mąstymo gebėjimus, reikalingus priimant pilietinius ir asmeninius sprendimus, propagandos ir kitos melagingos informacijos sklaidos naujausias formas, temas ir tendencijas.
9. Po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusi taisyklėmis grįsta pasaulio tvarka nuolat susidurdavo su įvairiais iššūkiais, tačiau šiuo metu pastebimos naujos nerimą keliančios tendencijos. Viena iš pagrindinių – liberalios demokratijos erozija. Vis dažniau kalbama apie taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos legitimumo krizę, nes šią tvarką pradeda ginčyti ir demokratinių valstybių visuomenės, nepatenkintos gilėjančia ekonomine globalizacija, reikšdamos augantį skepticizmą dėl demokratijos bei žmogaus teisių principais grindžiamos užsienio politikos.[9]. Rusijos karas Ukrainoje dar labiau aktualizavo taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos tvarumo, liberalios demokratijos institucijų atsparumo ir gebėjimų tvarkytis su krizėmis klausimus. Demokratinių institucijų atsparumas yra neatsiejamas nuo pasitikėjimo jomis, piliečių aktyvumo, įsipareigojimo demokratinėms vertybėms bei visuomenės sutelktumo. Pagal „Economist Intelligence“ kasmet pateikiamą demokratijos indeksą Lietuva yra laikoma „demokratija su trūkumais“, t. y. vertinama gana žemu politinės kultūros indeksu, kuris rodo, kad dauguma piliečių nepasitiki demokratija[10]. Trūkinėjantis ryšys tarp valdžios atstovų ir piliečių, išaugęs visuomenės pažeidžiamumas dezinformacijai ir propagandai laikomi vienais svarbiausių veiksnių aiškinant visuomenės poliarizaciją, kuri itin išryškėjo per COVID-19 pandemiją.[11] Lietuvos politinės kultūros ir pilietinės visuomenės tyrimai teikia žinių apie pilietinį atsparumą, piliečių nusiteikimą ginti valstybės suverenitetą ir teritorinį vientisumą, tačiau trūksta tyrimų apie tai, nuo kokių veiksnių priklauso piliečių susitelkimas, įsipareigojimas ir parama liberaliai demokratinei konstitucinei sąrangai, menkai tyrinėtas politinės poliarizacijos mastas ir jo įveikos būdai. Visuomenės politinės kultūros ir politinių institucijų moksliniai tyrimai leistų formuluoti rekomendacijas, kaip stiprinti visuomenės paramą demokratijai ir taisyklėmis grįstai pasaulio tvarkai bei skatinti visuomenės sutelktumą.
10. Rusijos agresija prieš Ukrainą aktualizavo būtinybę stiprinti krizių valdymo ir civilinės saugos sistemą – vieną iš pagrindinių visuotinio gynybos modelio atramų. Dabartinis civilinės saugos institucijų atsparumas grėsmėms, šių institucijų bei civilinės saugos pajėgų pasirengimas bei gyventojų žinios ir įgūdžiai, kaip apsisaugoti, yra nepakankami. Kaip atskleidė Vidaus reikalų ministerijos užsakymu 2021 m. atlikta gyventojų apklausa, tik 57 proc. apklaustųjų mano, jog žinotų, kaip elgtis stichinių ar žmogaus sukeltų nelaimių metu[12]. 2016 m. NATO viršūnių susitikime Varšuvoje sąjungininkų lyderiai nusprendė padidinti NATO atsparumą visam grėsmių spektrui ir toliau plėtoti NATO šalių individualų ir kolektyvinį gebėjimą atsispirti bet kokios formos ginkluotam puolimui. Buvo susitarta dėl septynių pagrindinių nacionalinio atsparumo reikalavimų, kurie yra susiję su trimis pagrindinėmis funkcijomis, kurios turi būti išlaikytos net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis – valdžios tęstinumu, būtiniausiomis paslaugomis gyventojams ir civiline parama kariuomenei. Lietuvos viešojo administravimo, jo organizacinių modelių, kultūros ir pajėgumų tyrimai pateikia tik fragmentiškus atsakymus į klausimą apie valstybės institucijų pasirengimą reaguoti į krizes, savivaldybių lygiu šis klausimas nebuvo tyrinėtas. Todėl yra reikalingi tyrimai, kurie nustatytų savivaldybių pasiruošimo reaguoti į krizes lygį, įvertintų skirtingų lygių valstybės valdžios institucijų ir viešojo sektoriaus organizacijų bendradarbiavimo ryšių atsparumo prielaidas ir veiksnius: organizacinius ir lyderystės modelius, nuostatas ir pajėgumus efektyviai valdyti krizes.
11. Nors apie dėmesį tvariam vartojimui ir tvariam elgesiui žiniasklaidos priemonėse svarstoma ir informuojama gana plačiai, 2022 metų energetikos krizė išryškino, kad Vyriausybės priemonių, kuriomis siekiama švelninti besiformuojančių energetinės ir kitų krizių pasekmes, nepakanka kryptingai veikti asmenų ir verslo subjektų elgesį, skatinant tvarų vartojimą ir tvarų elgesį. Tai itin svarbu mažinant Lietuvos pažeidžiamumą dėl didėjančių išteklių kainų bei ribotų valstybės biudžeto galimybių jas kompensuoti. Tyrimai, identifikuojantys tvarų elgesį ir vartojimą formuojančius veiksnius bei pagrindžiantys susijusių priemonių efektyvumą, yra fragmentiški. Reikalingi moksliniai tyrimai, kurie atskleistų, kokį lygį pasiekė tvarus vartojimas ir tvarus elgesys Lietuvoje šiuo metu, kokiomis priemonėmis būtų efektyvu tvarų vartojimą ir tvarų elgesį Lietuvoje skatinti ir plėtoti, nagrinėtų žmonių ir aplinkos santykius, įkūnytus skirtingų bendruomenių praktikose ir pasaulėjautose, ir iš jų kylantį bendruomenių gebėjimą reaguoti į krizes.
12. Nepakankamą Lietuvos visuomenės atsparumą rodo prasti psichikos sveikatos rodikliai ir didelis ligų, siejamų su tam tikru elgesiu, paplitimas. 2020 metų UNICEF duomenimis iš 38 išsivysčiusių šalių pagal vaikų gerovės rodiklius Lietuva užima 33 vietą, o pagal vaikų įgūdžius užmegzti draugystę – 32 vietą[13]. Vis daugiau vaikų patiria patyčias[14], o vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojams, lyginant su kitomis ES šalimis, būdinga santykinai žema gerovė[15]. Mirtingumas dėl savižudybių Lietuvoje yra pats didžiausias iš visų ES šalių[16]. Lietuvos gyventojų subjektyvus sveikatos vertinimas yra prasčiausias ES, o pagal mirtingumą nuo ligų, kurių galima išvengti, Lietuva yra tarp pirmaujančių šalių: pavyzdžiui, mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų yra beveik du kartus didesnis nei ES vidurkis, mirtingumas nuo išeminės širdies ligos – didžiausias ES (keturis kartus viršija ES vidurkį)[17]. Šios ligos visų pirma yra susijusios su elgesio rizikos veiksniais, tokiais kaip rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, nutukimas, streso valdymo įgūdžių stoka ir kt. Šių elgesio rizikos veiksnių paplitimas Lietuvoje taip pat yra didelis. Minėtų elgesio rizikos veiksnių, kurie gali būti keičiami prevencinių intervencijų metu, mažinimui nepakanka technologijų, biologijos ir medicinos žinių: inovatyvioms, mokslu grįstoms programoms, intervencijoms, paslaugoms ir kt. priemonėms parengti ir įgyvendinti būtinos psichologijos, sociologijos, edukologijos ir kitų socialinių mokslų žinios, kurios yra specifiškos kiekvienai tokias priemones įgyvendinančiai šaliai. Lietuvoje atliekamų mokslinių tyrimų, kurių tikslas yra atrasti įvairių veiksnių sąsajas su prastais psichikos sveikatos rodikliais ir sveikatai nepalankiu elgesiu, nepakanka. Reikalingi moksliniai tyrimai, kurie praplėstų žinias apie minėtas sąsajas, sudarytų sąsajų modelius, kurių pagrindu būtų galima kurti intervencijas šiems rodikliams mažinti bei įvertinti šių intervencijų veiksmingumą.
13. Globalūs procesai ir įvykiai po 2019 m. (COVID-19 pandemija, migrantų krizė, plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, Ukrainos karo pabėgėlių priėmimas) iškėlė naujų iššūkių ne tik Lietuvos valstybės saugumui, bet ir visuomenės integralumui bei kultūrinei tapatybei. Minėti iššūkiai reikalauja proaktyvavus, permąstyto ir daugialypio intelektinio atsako: pilietinė, tautinė, kultūrinė, religinė tapatybė, taip pat valstybės bei visuomenės istorinės patirtys gali tapti ir reikšminga ideologijos, propagandos bei atminties karų dalimi, ir tvirtu bendradarbiavimo, galimybių bei sutelktumo pagrindu. Lietuvoje būtina plėsti esamas pavienes iniciatyvas ir tyrimus, formuojančius plačiai suvokiamą, daugiasluoksnę paveldo sampratą, įgalinančią nagrinėti ir pagrįsti europinės tapatybės bei integralumo matmenį. Šiuo požiūriu svarbūs paveldo tyrimai, jį suprantant tiek kaip materialaus paveldo objektus, tiek kaip nematerialias įvairių visuomenės grupių vertybes, tradicijas ir socialinius ryšius, apibrėžiančius skirtingas kultūrines pasaulėžiūras ir praktikas. Ne mažiau svarbu aiškus Vidurio Rytų Europos regiono, jo istorinės reikšmės ir dabartinės vietos globaliame pasaulyje supratimas, kontekstualizuotas daugiakultūrės visuomenės apmąstymas. Viena aktualiausių ateities problemų – Lietuvos ir Baltijos šalių, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos faktoriaus lyginamieji moksliniai tyrimai, kurie apimtų šių valstybių bendro istorinio kelio, atsiskyrimo, suartėjimo, paveldo permąstymo, naujų tautinių bei pilietinių tapatybių ir migracijos aspektus. Šioje perspektyvoje būtina tęsti vykdomus istorijos, kultūros paveldo, religijos, kultūros įvairovės, tapatybių ir migracijos tyrimus. Taip pat vis dar trūksta naujų reikšmingų socialinio solidarumo ir kultūrinių tapatybių formų prielaidų ir praktikų mokslinių tyrimų ir kitų kultūros produktų (parodų, filmų, meno renginių ir pan.), kurie prisidėtų prie su daugiakultūre visuomene ir migracija susijusių socialinių skirčių mažinimo.
14. Dėl naujausių pasaulio ekonomikos tendencijų įvairiapusiškai plėtojant skaitmenizavimą, dirbtinio intelekto naudojimą tiek materialinėje gamyboje, tiek ir paslaugose, keičiasi visuomenės poreikiai, susiję su dalimi veiklų, darbuotojų kvalifikacija ir užimtumu įvairiose verslo šakose bei viešųjų paslaugų sferoje. Daugelyje sektorių pastebimas radikalus kvalifikacijos reikalavimų pokytis, kuris gali skausmingai paveikti individualią karjerą (ypač kai kuriose socio-demografinėse grupėse). Nors plėtojantis skaitmenizavimui atsirado daugybė naujų galimybių verslo konkurencingumui ir užimtumui skaitmenizacijos srityje didinti, bet kilo ir naujų grėsmių kibernetinėje erdvėje, ribojančių teigiamą skaitmenizacijos poveikį ekonomikai. Neatsitiktinai kibernetinio saugumo užtikrinimas yra įtrauktas į Europos vadovų tarybos strategiją[18]. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija pabrėžė, kad „Skaitmenizavimas pakeitė konkurencijos dinamiką ekonomikoje, sukurdamas naujas rinkas ir pakeisdamas esamas. Tai yra daugialypis iššūkis konkurencijos priežiūros institucijoms ir politikos formuotojams.“[19]. Skaitmenizavimo sukelti pokyčiai verčia formuoti kompensacinius mechanizmus, pagrįstus šiuos procesus lemiančių veiksnių ir pačių procesų valdymo instrumentų moksliniais tyrimais. Tokių tyrimų Lietuvoje nėra atlikta. Todėl reikalingi moksliniai tyrimai, kurie atskleistų, kokie Lietuvos ekonomikos ir visuomenės pokyčiai dėl skaitmenizavimo jau vyksta, kokie tų pokyčių mechanizmai ir kaip tuos pokyčius reikėtų valdyti minimizuojant jų neigiamas pasekmes ir maksimaliai pasinaudojant dėl skaitmenizacijos atsirandančiomis naujomis ekonomikos ir visuomenės plėtros galimybėmis.
15. Skaitmeninės technologijos ir medijos bei su jomis susijusios ilgalaikės tendencijos (skaitmenizavimas, mediatizavimas, duomenizavimas) daro įtaką visiems gyvenimo aspektams, įskaitant demokratijos institucijų (taip pat ir žiniasklaidos), kultūros ir atminties institucijų (bibliotekų, archyvų, muziejų) bei viešojo valdymo institucijų veiklą, funkcionavimą ir sprendimų priėmimą, jų santykį su piliečiais ir visuomene. Skaitmeninės technologijos ir socialinės medijos, taip pat kultūros medijos, viena vertus, gali būti panaudojamos informuojant ir mobilizuojant bendruomenes bei visuomenę, skatinant jų atsparumą, gebėjimą reaguoti į krizes, skatinti viešojo sektoriaus efektyvumą valdant krizines situacijas, kita vertus, gali būti panaudojamos priešiškais tikslais. Nors Lietuvoje yra tirti pavieniai socialinių medijų ir mobilizacijos, viešojo valdymo institucijų sąveikos su piliečiais atvejai ir kiti socialinių medijų aspektai, siekiant geriau panaudoti nuolat besivystančių skaitmeninių technologijų ir socialinių medijų potencialą, reikalingi sistemingi moksliniai tyrimai, atskleidžiantys šių technologijų ilgalaikį poveikį įvairioms visuomenės atsparumo sritims bei jų panaudojimo stiprinant visuomenės atsparumą galimybes.
16. Gilėjanti globalizacija formuoja vis glaudesnius ryšius tarp valstybių, o auganti valstybių tarpusavio priklausomybė ne tik suteikia naujų visuomenės raidos galimybių, bet ir didina valstybių pažeidžiamumą. Lietuvoje atliekami pavieniai tyrimai, kuriais siekiama fiksuoti ir apmąstyti naujas tarptautinės tvarkos konfigūracijas, nustatyti įvairių tarptautinių veikėjų užsienio politikos kryptis ir prielaidas, paaiškinti geopolitinių konfliktų priežastis. Tačiau nėra tyrimų, kaip kintantis tarptautinės galios balansas ir geopolitiniai konfliktai Europoje ir kituose pasaulio regionuose veikia valstybių vidaus politiką, ekonominį ir socialinį gyvenimą, ir kaip kylantys iššūkiai gali būti išnaudoti adaptyviam pokyčiui. Kaip rodo sėkmingai krizes įveikusių ir aukštą pažangos lygį pasiekusių valstybių, pvz. Japonijos ir Pietų Korėjos patirtis, kriziniais laikotarpiais koordinuojant verslo ir valstybės pastangas, yra labai efektyvu suformuoti šalies ekonomikos plėtros programas, įgalinančias šalį perorientuoti iš dominuojančių tradicinių verslų į aukštą pridėtinę vertę kuriančias „aukštųjų technologijų“ sritis ir, pasirinkus patikimus partnerius iš mažesnės rizikos šalių, padidinti ekonomikos bei verslo atsparumą. Tam reikalingi tyrimai, kurie atskleistų pasikeitusių geopolitinių sąlygų pasekmes Lietuvos verslui bei galimų geopolitinių rizikų išvengimo ateityje būdus.
17. Visuomenių atsparumo tyrimai pabrėžia neigiamą socialinės nelygybės ir diskriminacijos lyties, kalbos, kilmės, tikėjimo, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios ir pan. pagrindu poveikį visuomenės atsparumui. Socialinė nelygybė yra glaudžiai susijusi su ekonomine nelygybe. Daugelyje pasaulio šalių yra numatytos priemonės neigiamų socialinės nelygybės pasekmių švelninimui, nes šiuolaikinėje ekonomikoje tam tikro lygio socialinė ir ekonominė nelygybė yra neišvengiama dėl darbo efektyvumo skatinimo: efektyviau dirbantieji gauna santykinai didesnę visuomenės sukurto produkto dalį. Problemos kyla tada, kai dėl tam tikrų aplinkybių (kartais atsitiktinių) susiformuoja pernelyg didelė socialinė-ekonominė nelygybė ir dalis visuomenės grupių patenka į grėsmingą situaciją dėl kritiškai mažų pajamų bei būtinųjų paslaugų, tokių kaip sveikatos apsauga ar išsilavinimas, neprieinamumo. Dėl to yra būtini moksliniai tyrimai, kurie atskleistų šiuolaikinės socialinės–ekonominės nelygybės priežastis bei neigiamų šios nelygybės pasekmių kompensavimo geriausius būdus, pagrįstų jų efektyvumą.
18. Dažnai efektyviausi socialinių problemų sprendimai sukuriami bendradarbiaujant viešajam ir privačiam sektoriams, pilietinėms organizacijoms ir piliečiams. Tokie sprendimai dažnai grindžiami socialinėmis ir kultūrinėmis inovacijomis – naujais būdais reaguoti į visuomenei kylančius iššūkius ir tenkinti jos poreikius, kuriant naujus socialinių santykių ir bendradarbiavimo modelius, įvedant naujus kultūrinius elementus. Socialinės inovacijos apima visuomenės, ir pavienių asmenų iniciatyvas, naujus socialinės ir ekonominės veiklos modelius, vertybių ir nuostatų, strategijų ir politikos priemonių, organizacinių struktūrų ir procesų, tiekimo sistemų ir paslaugų fundamentinius pokyčius. Europos Komisija yra atkreipusi dėmesį, kad socialinės inovacijos yra vienas svarbiausių būdų socialiniams iššūkiams Europos Sąjungoje ir jos šalyse-narėse spręsti, leidžiantis efektyviau panaudoti resursus ir labiau susitelkti ne į finansinę naudą, bet į tikruosius visuomenės poreikius bei siekti sistemingo, ilgalaikio ir tvaraus poveikio. Lietuvoje jau yra socialinių inovacijų pavyzdžių, tačiau viešojoje erdvėje joms skiriama per mažai dėmesio: yra atlikta tik pavienių tyrimų ir atvejo studijų apie kai kuriuos šalyje vykdomo socialinio verslo aspektus ir socialines inovacijas skirtingose srityse. Sistemingų mokslinių tyrimų stoka riboja socialinių inovacijų valdymo ir skatinimo galimybes, nes nesama pagrįstų duomenų apie socialinių inovacijų situaciją, poreikius, galimybes, metodus, procesus, veiksnius bei vertinimą.
IV SKYRIUS. NUMATOMI REZULTATAI IR JŲ PANAUDOJIMO GALIMYBĖS
23. Įgyvendinus Programos I etapą, atsižvelgiant į jos uždavinius, bus:
23.1. parengti ir įgyvendinti visuomenės atsparumo veiksnių ir naujų ilgalaikių politinių, ekonominių, demografinių ir kultūrinių pokyčių poveikio visuomenės atsparumui mokslinių tyrimų projektai, pagrįsti naujausiomis Lietuvos ir pasaulio mokslo žiniomis (bus parengta ir įgyvendinta ne mažiau kaip 20 mokslinių tyrimų projektų);
23.2. parengti ir paskelbti Programos aprėpiamų mokslinių tyrimų sričių mokslo straipsniai, mokslo monografijos bei sintetiniai veikalai (ne mažiau kaip 5 mokslo monografijos, mokslo studijos ir sintetiniai veikalai, ne mažiau kaip 55 mokslo straipsniai nacionaliniuose ir tarptautiniuose mokslo leidiniuose);
23.3. gauta naujų duomenų ir sukurta moksliniais tyrimais pagrįstų rekomendacijų, įžvalgų, kitų ekspertinių darbų valstybės ir savivaldybių valdymo institucijoms bei kitoms suinteresuotoms organizacijoms dėl Lietuvos visuomenės atsparumo stiprinimo ir veiksmingo krizių valdymo (ne mažiau kaip 20 moksliniais tyrimais pagrįstų rekomendacijų, įžvalgų ar kitų ekspertinių darbų);
23.4. vykdoma Programos mokslinių tyrimų ir jų rezultatų sklaida mokslo bendruomenei, valstybės valdymo institucijoms ir kitai suinteresuotai auditorijai (bus surengta ne mažiau kaip 20 nacionalinių ir tarptautinių mokslo sklaidos renginių Programos mokslinių tyrimų temomis).
24. Svarbiausi Programos rezultatų vertinimo kriterijai yra mokslinių tyrimų rezultatų reikšmingumas, mokslinis naujumas, patikimumas, tarptautiškumas, kompleksiškumas, pritaikomumas ir mokslinių tyrimų rezultatų sklaida akademinei bendruomenei, valstybės valdymo, savivaldos ir kitoms viešosioms institucijoms bei visuomenei. Programos projektų vykdytojai kartu su projekto baigiamąja ataskaita pateiks rekomendacijas dėl Programoje numatytų strategiškai svarbių problemų sprendimo galimybių.
25. Įgyvendinus Programos II etapą, atsižvelgiant į jos uždavinius, bus:
25.1. parengti ir įgyvendinti visuomenės atsparumo veiksnių ir naujų ilgalaikių politinių, ekonominių, demografinių ir kultūrinių pokyčių poveikio visuomenės atsparumui mokslinių tyrimų projektai, pagrįsti naujausiomis Lietuvos ir pasaulio mokslo žiniomis (bus parengta ir įgyvendinta ne mažiau kaip 20 mokslinių tyrimų projektų);
25.2. parengti ir paskelbti Programos aprėpiamų mokslinių tyrimų sričių mokslo straipsniai, mokslo monografijos bei sintetiniai veikalai (ne mažiau kaip 5 mokslo monografijos, mokslo studijos ir sintetiniai veikalai, ne mažiau kaip 55 mokslo straipsniai nacionaliniuose ir tarptautiniuose mokslo leidiniuose);
25.3. gauta naujų duomenų ir sukurta moksliniais tyrimais pagrįstų rekomendacijų, įžvalgų, kitų ekspertinių darbų valstybės ir savivaldybių valdymo institucijoms bei kitoms suinteresuotoms organizacijoms dėl Lietuvos visuomenės atsparumo stiprinimo ir veiksmingo krizių valdymo (ne mažiau kaip 20 moksliniais tyrimais pagrįstų rekomendacijų, įžvalgų ar kitų ekspertinių darbų);
25.4. vykdoma Programos mokslinių tyrimų ir jų rezultatų sklaida mokslo bendruomenei, valstybės valdymo institucijoms ir kitai suinteresuotai auditorijai (bus surengta ne mažiau kaip 20 nacionalinių ir tarptautinių mokslo sklaidos renginių Programos mokslinių tyrimų temomis).
26. Svarbiausi Programos rezultatų vertinimo kriterijai yra mokslinių tyrimų rezultatų reikšmingumas, mokslinis naujumas, patikimumas, tarptautiškumas, kompleksiškumas, pritaikomumas ir mokslinių tyrimų rezultatų sklaida akademinei bendruomenei, valstybės valdymo, savivaldos ir kitoms viešosioms institucijoms bei visuomenei. Programos projektų vykdytojai kartu su projekto baigiamąja ataskaita pateiks rekomendacijas dėl Programoje numatytų strategiškai svarbių problemų sprendimo galimybių.
27. Programos uždavinių įgyvendinimo vertinimo rodikliai yra:
27.1. mokslinių tyrimų projektų, parengtų ir įgyvendintų vykdant Programą, skaičius;
27.2. parengtų ir paskelbtų svarbiausių Programos aprėpiamų mokslinių tyrimų sričių mokslo straipsnių, mokslo monografijų, mokslo studijų ir sintetinių veikalų skaičius;
27.3. atliktus mokslinius tyrimus ir jų rezultatus pristatančių nacionalinių ir tarptautinių mokslinių renginių skaičius;
27.4. Programos aprėpiamų moksliniais tyrimais pagrįstų rekomendacijų, įžvalgų ir kitų ekspertinių darbų, pateiktų valstybės valdymo institucijoms ir kitoms suinteresuotoms organizacijoms, skaičius.
28. Programos įgyvendinimo metu sukauptos mokslo žinios leis:
28.1. mokslinių tyrimų rezultatų pagrindu formuluoti visuomenės atsparumo stiprinimo ir pokyčių poveikio valdymo strategiją;
28.2. pateikti mokslinių tyrimų rezultatais grįstų rekomendacijų dėl intervencijų, skirtų palaikyti ir didinti visuomenės atsparumą bei stiprinti jos politinių, ekonominių ir kultūrinių institucijų gebėjimą proaktyviai reaguoti į krizes;
28.3. atlikti visuomenės atsparumo stebėseną ir priimti sprendimus dėl priemonių visuomenės atsparumui stiprinti koregavimo;
28.4. plėtoti kokybiškus ir į problemas orientuotus Programos aprėpiamų sričių mokslinius tyrimus;
28.5. sustiprinti tarptautinį Lietuvos mokslininkų ir kitų tyrėjų bendradarbiavimą;
28.6. stiprinti moksliniais tyrimais pagrįstas studijas Lietuvos universitetuose.
29. Įgyvendinant Programą, bus ugdomi kvalifikuoti socialinių ir humanitarinių mokslų tyrėjai. Patrauklesnės taps doktorantūros studijos, daugės galimybių į Lietuvą grįžtantiems užsienyje mokslus baigusiems ir tyrimų patirties įgijusiems mokslininkams ir kitiems tyrėjams.
