Civilinė byla Nr. e3K-3-162-1120/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00992-2022-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.5.2.; 2.6.10.5.2.17
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Agnės Tikniūtės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, viešoji įstaiga Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turtinės žalos (negautų pajamų) atlyginimą žalos sveikatai atveju, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė: 1) panaikinti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau – Komisija) 2022 m. liepos 4 d. sprendimą, 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, 1 341 128,50 Eur turtinės žalos (1 315 244,90 Eur negautų pajamų ir 25 883,68 Eur išlaidų, susijusių su sveikatai padaryta žala) ir 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 3) priteisti iš atsakovės 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovo nuomone, įvertinus ligoninės gydytojų atliktų veiksmų visumą profesionalumo, atidumo ir rūpestingumo aspektais ir remiantis gydytojo neurochirurgo doc. dr. K. S. pateikta analize bei jos išvadomis, yra pagrindas teismui spręsti, kad teisiškai ieškovo ligos pasekmės – visiškas neįgalumas ir 100 proc. nedarbingumas – susijusios su netinkamu gydymo procesu. Ieškovo vertinimu, jei gydymo įstaiga būtų anksčiau atlikusi tyrimus ir paskyrusi reikalingą gydymą, taip pat atlikusi pakartotinius tyrimus kraujo krešumui nustatyti ir neskyrusi kraują skystinančių vaistų nepraėjus rekomenduojamam laikui, ieškovas būtų turėjęs galimybę išvengti negrįžtamų neurologinių pasekmių.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovės 25 529,45 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (125 529,45 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugpjūčio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylos dalį dėl Komisijos sprendimo panaikinimo nutraukė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 punktas).
5. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, gydytojo doc. dr. K. S. išvadą, nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti trečiojo asmens deliktinės atsakomybės sąlygų dėl pagrindinės ligos, kuria susirgo ieškovas. Teismas, be kita ko, nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti gydymo įstaigos nerūpestingumą, nepakankamą atidumą dėl liekamųjų reiškinių rizikos ir ieškovo visiško nedarbingumo bei neįgalumo.
6. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo ligos liekamieji reiškiniai – visiškas neįgalumas ir visiškas nedarbingumas – susiję su netinkamu gydymo procesu, todėl yra pagrindas konstatuoti įrodytą priežastinio ryšio sąlygą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnis).
7. Teismas nusprendė, kad, anksčiau diagnozavus pagrindinę ligą, gydymo įstaigai anksti atlikus tyrimus bei paskyrus reikalingą gydymą ir neskyrus kraują skystinančių vaistų, nepraėjus rekomenduojamam laikui, ieškovo neįgalumo ir nedarbingumo laipsnis (lygis) galėjo būti žymiai mažesnis, ieškovas turėjo galimybę išvengti negrįžtamų neurologinių pasekmių, todėl gydymo įstaigos veiksmus (neveikimą) pripažino kaip ligoninės darbuotojų neatidumą, nerūpestingumą ir nepakankamą profesinės pareigos atlikimą (CK 6.248 straipsnio 1, 3 dalys).
8. Teismas konstatavo, kad ligoninė atsakinga už ieškovo liekamųjų reiškinių riziką, o tai yra nerūpestingo gydymo pasekmė, todėl nusprendė, jog teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas paciento sveikatai yra padaryta žala, ir tai nėra neišvengiama žala, todėl ji turi būti atlyginta.
9. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką dėl negautų pajamų atlyginimo, į nustatytas aplinkybes, kad ieškovas žalą patyrė ne dėl pagrindinės ligos, kuri buvo neišvengiama, bet dėl ligos liekamųjų reiškinių rizikos – visiško neįgalumo ir nedarbingumo, susijusių su nepakankamu trečiojo asmens profesionalumu, operatyvumu, teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė, jog per laikotarpį, kai jam buvo paskirtas nedarbingumas, jis, susirgęs kraujagyslių mielopatija, kuri sukėlė kojų plegiją ir atitinkamai vėliau – ir kitus gretutinius susirgimus, būtų buvęs 100 proc. darbingas ir būtų gavęs prašomo dydžio pajamas iš darbo teisinių santykių, t. y. ieškovas neįrodė netiesioginių nuostolių realumo. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas priteisti netiesioginių nuostolių atlyginimą buvo atmestas.
10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2024 m. sausio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Kolegija nurodė, kad nors byloje nėra objektyvių duomenų, kurie įrodytų, jog, paskyrus neurologo konsultaciją bei atlikus KT ir (ar) MRT tyrimus, tam tikra apimtimi būtų buvę išvengta A-V malforamcijos plyšimo pasekmių atsiradimo, tokių duomenų teismas neturi galimybės nustatyti, nes ieškovo pirminio apsilankymo metu nebuvo paskirta neurologo konsultacija ir (ar) neurovizualiniai tyrimai. Tačiau pastaroji aplinkybė savaime negali paneigti asmens teisės į žalos atlyginimą. Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas atsisakymą atlyginti žalą pateisinti gydymo įstaigos neveikimu, o tai neatitiktų sąžiningumo, teisingumo principų.
12. Spręsdama dėl teisės į paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimą, kolegija padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos mokslo ir praktikos lygį, pagrįstai tikėtina, jog tam tikru laipsniu pakenkimo paciento sveikatai būtų buvę įmanoma išvengti. Todėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, gydymo įstaigai anksčiau atlikus tyrimus bei paskyrus reikalingą gydymą ir neskyrus kraują skystinančių vaistų, nepraėjus rekomenduojamam laikui, ieškovo neįgalumo ir nedarbingumo laipsnis (lygis) galėjo būti mažesnis, ieškovas turėjo tikimybę išvengti negrįžtamų neurologinių pasekmių.
13. Kolegija iš dalies sutiko su ieškovu ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytas priežastinis ryšys tarp teiktų sveikatos priežiūros paslaugų ir jo sveikatai padarytos žalos. Pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą padarė remdamasis prarastos galimybės teorija, kuri sudarė pagrindą nuspręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau sprendžiant netiesioginių nuostolių atlyginimo klausimą tikėtinos išvados, kad tam tikru laipsniu pakenkimo paciento sveikatai būtų buvę įmanoma išvengti, nepakanka negautų pajamų realumui pagrįsti, kadangi remdamasis byloje esančiais duomenimis teismas neturėjo pagrindo daryti pagrįstos išvados, jog priėmimo-skubios pagalbos skyriuje atlikus sveikatos priežiūros veiksmus kitaip ir (ar) papildomai ieškovas turėjo tikimybę nesusirgti kraujagyslių mielopatija ir būti 100 proc. darbingas. Tinkamas sveikatos priežiūros paslaugų suteikimas, pagrįstai tikėtina, būtų sumažinęs liekamųjų reiškinių riziką, tačiau jų nepašalinęs. Duomenų, kurių pagrindu kolegija galėtų daryti priešingą išvadą, ieškovas nepateikė, o ir bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose nepageidavo teismo ekspertizės skyrimo.
14. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog per laikotarpį, kai jam buvo paskirtas nedarbingumas, jis, susirgęs kraujagyslių mielopatija, kuri sukėlė kojų plegiją ir atitinkamai vėliau – ir kitus gretutinius susirgimus, būtų buvęs 100 proc. darbingas ir būtų gavęs prašomo dydžio pajamas iš darbo teisinių santykių, t. y. ieškovas neįrodė netiesioginių nuostolių realumo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl 1 315 244,90 Eur negautų pajamų priteisimo, ir panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 18 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimas atmesti ieškovo reikalavimą dėl 1 315 244,90 Eur negautų pajamų priteisimo paliktas nepakeistas, ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl 1 315 244,90 Eur negautų pajamų priteisimo, ir panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 18 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimas atmesti ieškovo reikalavimą dėl 1 315 244,90 Eur negautų pajamų priteisimo paliktas nepakeistas, ir klausimą išspręsti iš esmės, šią ieškinio dalį tenkinti ir priteisti ieškovui 1 315 244,90 Eur negautų pajamų. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas, pripažinęs, kad ieškovas turi teisę į žalos atlyginimą, tačiau laikęs neįrodytu ieškovo tikslų darbingumo procentą ir negautų pajamų dydį, turėjo prievolę turtinės žalos dydį (negautas pajamas) nustatyti savo iniciatyva. To nepadaręs ir atmetęs šią ieškinio dalį teismas pažeidė CK 6.249 straipsnio 1 dalį. Teismas nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo taikymo ir aiškinimo praktikos, pagal kurią sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2012; 2015 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015 ir kt.).
15.2. Kasacinis teismas vienoje iš kasacinių nutarčių yra pateikęs tokį išaiškinimą, kad esant tokiai situacijai, kai įrodinėjimo dalykas šiuo atveju siejamas su padėtimi, kuri de facto (faktiškai) neegzistavo ir nebegalės egzistuoti, taigi, tiksliai įrodyti žalos dydį yra praktiškai neįmanoma, kasacinis teismas, atsižvelgdamas į proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, taip pat siekį užtikrinti veiksmingą pažeistų teisių gynybą, šia nutartimi nustato priteistino žalos atlyginimo dydį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, teismas, nustatęs žalos faktą, jos dydį turėjo vertinti pagal „praktiškai neįmanoma įrodyti“ kriterijų, nes atsižvelgiant į tai, kad sveikatos priežiūros paslaugos ieškovui suteiktos netinkamai, ir tuo pagrindu nustačius žalos faktą, tikslus žalos dydis negali būti nustatytas, nes įrodinėjimo dalykas šiuo atveju siejamas su padėtimi, kuri de facto neegzistavo ir nebegalės egzistuoti.
15.3. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog CPK 212 straipsnio 1 dalies norma negali būti aiškinama kaip nustatanti, kad ekspertizės skyrimas priklauso tik nuo dalyvaujančių byloje asmenų valios; ekspertizė gali būti skiriama tiek teismo, tiek dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2007; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2019 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019). Jei teismui nepakako įrodymų dėl ieškovo neįgalumo ir nedarbingumo laipsnio (lygio), teismas turėjo pasinaudoti jam suteikta teise ir savo iniciatyva skirti byloje ekspertizę.
16. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Skiriant šioje byloje deontologinę ekspertizę, ypač sprendžiant klausimą, kokių pasekmių ir kokia apimtimi buvo galima išvengti, visais atvejais bus sprendžiamas klausimas dėl žalos sveikatai (ne)išvengiamumo, kuris yra esminis turtinei ir neturtinei žalai konstatuoti. Pats ieškovas neneigia, kad toks procentas gali būti lygus nuliui, o tai reikštų, kad žalos nebuvo galima išvengti. Ekspertams konstatavus, kad šios žalos nebuvo galima išvengti, t. y. pateikus ekspertinę išvadą paneigiančią teismų padarytą tikėtiną išvadą, atsakovė turėtų pagrindą kelti klausimą dėl jau priteisto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo. Ir toks klausimas, remiantis koncentruotumo principu, turėtų būti sprendžiamas šioje byloje. Atsakovė nesutinka, kad byla būtų grąžinama nagrinėti iš naujo tik dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo nustatymo, nes atlikti deontologinę ekspertizę tik tokiu siauru aspektu, kaip prašo ieškovas, neįmanoma.
16.2. Atsakovė nesutinka, kad nagrinėjamoje byloje teismai, nustatę žalos faktą, jos dydį turėjo vertinti pagal „įrodyti praktiškai neįmanoma“ kriterijų. Šioje byloje vertinti turtinės žalos dydį pagal „įrodyti praktiškai neįmanoma“ kriterijų nėra pagrindo, nes šio kriterijaus taikymas nagrinėjamoje byloje reikštų niekuo nepagrįstų (byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų) prielaidų dėl to, kokių pasekmių buvo galima išvengti, išvedžiojimą iš tikėtinos išvados, kad kažkiek pasekmių buvo galima išvengti, t. y. teismo prašoma daryti prielaidą iš prielaidos ir tuo grįsti priimamą sprendimą. Atsakovės nuomone, toks žalos įrodinėjimo būdas neatitinka Lietuvos Respublikos civiliniame procese taikomo įrodinėjimo standarto.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl žalos dydžio nustatymo prarastos galimybės atveju
18. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas.
19. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo ar asmenys privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus turtinius nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis). Turtinius nuostolius nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (CK 6.283 straipsnio 2 dalis). Negautas pajamas paprastai sudaro sumažėjęs darbo užmokestis ar kitokios pajamos, kurias praranda nukentėjęs asmuo, dėl sveikatos sužalojimo tapęs iš dalies ar visiškai nedarbingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 26 punktas).
20. Teismai nagrinėjamoje civilinėje byloje tenkino ieškovo patikslintu ieškiniu reiškiamą reikalavimą dėl 25 883,68 Eur tiesioginių nuostolių, susijusių su sveikatai padaryta žala, atlyginimo priteisimo iš atsakovės, iš dalies tenkino ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisdami ieškovo naudai iš atsakovės 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, ir atmetė ieškovo reikalavimą dėl 1 315 244,90 Eur negautų pajamų priteisimo iš atsakovės. Negautų pajamų dydžio skaičiavimą ieškovas grindė savo prarasto darbingumo procentinę dalį atitinkančia pajamų, kurias jis uždirbtų, jeigu nebūtų sužalota jo sveikata, dalimi (100 proc.), sumažinta socialinio draudimo išmokomis.
21. Ieškovas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo dalimi dėl negautų pajamų priteisimo, kasaciniame skunde nurodo, kad teismas, pripažinęs, jog ieškovas turi teisę į žalos atlyginimą, tačiau laikęs neįrodytu ieškovo tikslų darbingumo procentą ir negautų pajamų dydį, turėjo prievolę turtinės žalos dydį (negautas pajamas) nustatyti savo iniciatyva.
22. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju teismai ieškovui priteisė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, remdamiesi prarastos galimybės doktrina, t. y. už tai, kad dėl sveikatos priežiūros įstaigos netinkamai suteiktų medicinos paslaugų pacientas prarado galimybę turėti mažesnes neigiamas ligos, kuria sirgdamas jau atvyko į sveikatos priežiūros įstaigą ir kuri progresavo, pasekmes.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad žalos, padarytos gydymo įstaigos veiksmais, kontekste skirtingai vertintinas atvejis, kai neigiamų pasekmių sveikatai kilo išimtinai dėl sveikatos priežiūros paslaugos teikėjo aplaidžių veiksmų, ir atvejis, kai esminė žala sveikatai kilo dėl paciento ligos, kuria jis sirgo iki žalos atsiradimo gydymo įstaigoje, komplikacijos ir kurios nebuvo galima išvengti, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį, tačiau vis dėlto dėl gydymo įstaigos netinkamai suteiktų paslaugų jis prarado galimybę turėti lengvesnes ligos pasekmes. Antruoju atveju pripažįstama, kad vien tai, jog pacientas prarado galimybę turėti lengvesnes ligos pasekmes, jei ši galimybė pagrindžiama kaip reali ir tikėtina, yra teisės ginamas interesas, už kurio pažeidimą pacientui turi būti kompensuojama. Prarastos galimybės doktrina, kitaip nei bendroji deliktinės atsakomybės taisyklė, pripažįsta, kad galimybė išvengti neigiamo rezultato ar pasiekti teigiamą rezultatą yra kompensuotina net ir tuo atveju, jei galimybė yra faktiškai mažesnė nei 51 procentas.
24. Atitinkamai, kadangi prarastos galimybės atveju sveikatos priežiūros įstaiga nėra atsakinga už paciento ligos sukeltas visas neigiamas pasekmes, žalą prarastos galimybės ieškinio atveju sudaro ne visos ieškovo patirtos neigiamos ligos pasekmės, bet tik tos pasekmės, kurių, tikėtina, būtų išvengta, jei galimybė palankesnei prognozei nebūtų prarasta dėl neteisėtų sveikatos priežiūros įstaigos veiksmų. Žalos dydis (nuostoliai) šiuo atveju apskaičiuojamas pagal prarastos galimybės vertę. Pavyzdžiui, jei tinkamai atlikus medicininę procedūrą paciento išgijimo prognozė būtų 50 procentų, o ją atlikus netinkamai – jau tik 20 procentų, tai prarastos galimybės nuostoliai sudarytų 30 procentų visos dėl sveikatos praradimo patirtos turtinės ir neturtinės žalos.
25. Apibendrinus pasakytina, kad, prarastos galimybės atveju vertindamas žalos dydį, teismas procentine išraiška nustato, kiek žalos kilimo tikimybė būtų mažesnė, jei nebūtų neteisėto veiksmo, ir iš visos dėl sveikatos netekimo kilusios žalos sumos išskaičiuoja nuostolius, kurie kilo dėl iki sveikatos priežiūros paslaugos teikimo buvusios paciento būklės, ir priteisia tik sumą, atitinkančią žalos kilimo tikimybės padidėjimo procentą.
26. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, reikšdamas reikalavimą priteisti negautas pajamas kaip žalą, kilusią dėl prarastos galimybės turėti lengvesnes ligos pasekmes, jei sveikatos priežiūros įstaiga būtų tinkamai suteikusi paslaugą, turėjo įrodyti, kad jis, tikėtina, galėtų būti darbingas, jei paslauga būtų buvusi suteikta tinkamai.
27. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad teismas laikė įrodytu žalos faktą, t. y. teismas pripažino, kad ieškovo neįgalumo ir nedarbingumo laipsnis (lygis) galėjo būti mažesnis, ieškovas turėjo tikimybę išvengti negrįžtamų neurologinių pasekmių, tačiau, ieškinį atmetęs dėl to, kad ieškovas neįrodė negautų pajamų dydžio, nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo taikymo ir aiškinimo praktikos, pagal kurią sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-164-1075/2019, 44 punktas).
28. Pažymėtina, kad teismas ieškovo naudai iš atsakovės priteisė iš viso 125 883,68 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro 25 883,68 Eur turtinės žalos (tiesioginių nuostolių) atlyginimas ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su argumentu, kad teismai apskritai nenustatė žalos dydžio, kadangi nagrinėjamoje byloje nustatytas turtinės (tiesioginių nuostolių) ir neturtinės žalos faktas ir dydis, tik spręsta, kad ieškovas nepagrindė, jog dėl sveikatos priežiūros įstaigos veiksmų parado galimybę būti darbingas, todėl nepripažino ieškovo teisės į netiesioginių nuostolių negautų pajamų forma atlyginimą. Todėl vien tai, kad teismai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 1 315 244,90 Eur negautų pajamų atlyginimo, nėra pagrindas išvadai, jog žalos dydis byloje nenustatytas.
Dėl teismo pareigos rinkti įrodymus ir įrodinėjimo taisyklių nustatant netiesioginius nuostolius
29. Ieškovas kasaciniu skundu teigia, kad, viena vertus, teismas turėjo savo iniciatyva skirti teismo ekspertizę žalos dydžiui negautų pajamų kontekste nustatyti, kita vertus, nustatęs žalos faktą, jos dydį turėjo vertinti pagal „įrodyti praktiškai neįmanoma“ kriterijų (plg. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020).
30. Kasacinio teismo išaiškinta, kad žalos fakto ir dydžio įrodinėjimo našta tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020, 46 punktas). Negautų pajamų atžvilgiu įrodinėjimo pareiga tenka reikalavimą dėl jų priteisimo pareiškusiam ieškovui (CPK 178 straipsnis), o atsižvelgiant į tai, kad tokiose bylose įrodinėjimo objektas yra pajamos, kurių ieškovas dėl patirtų sužalojimų negaus ateityje, šių nuostolių įrodinėjimo standartas turėtų būti toks, kuris suformuotų teismo įsitikinimą, jog negautos pajamos yra pagrįstai tikėtinos, jeigu nebūtų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019, 42 punktas).
31. Kaip minėta, ieškovas kasaciniame skunde remiasi CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, kad tuo atveju, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018 28 punktą; 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020 44–45 punktus).
32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga nustatyti žalos dydį kyla tik ieškovui įrodžius žalos faktą ir aplinkybę, kad žalos dydžio negalima tiksliai įrodyti, taigi šiuo atveju, visų pirma, įrodžius aplinkybę, kad ieškovas dėl sveikatos priežiūros įstaigos veiksmų prarado galimybę likti darbingas.
33. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog doc. dr. K. S. prielaidos, kad tam tikru laipsniu pakenkimo paciento sveikatai būtų buvę įmanoma išvengti, nepakanka negautų pajamų realumui pagrįsti, kadangi, remiantis byloje esančiais duomenimis, teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad, priėmimo-skubios pagalbos skyriuje atlikus sveikatos priežiūros veiksmus kitaip ir (ar) papildomai, ieškovas turėjo tikimybę nesusirgti kraujagyslių mielopatija ir būti 100 proc. darbingas. Teismas nurodė, kad duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti priešingą išvadą, ieškovas nepateikė, o ir bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme nepageidavo teismo ekspertizės skyrimo.
34. Įvertinusi ieškovo teiktus įrodymus byloje ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose vykusią ekspertinę išvadą teikusio gydytojo doc. dr. K. S. apklausą, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog ieškovas įrodė žalos faktą dėl netekto darbingumo, todėl teismai nagrinėjamoje civilinėje byloje neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva nustatyti negautų pajamų dydžio. Vienintelis teiginys, kuriuo ieškovas grindžia žalos dėl negautų pajamų faktą, yra šis: „apibendrinant galima teigti, jog paciento atveju antrojo apsilankymo metu buvusi grubi neurologinė simptomatika buvo blogos prognozės veiksnys. Kita vertus, greičiau atlikta stuburo MRT bei ankščiau atliktos operacijos būtų sumažinę ilgalaikių neurologinių pasekmių riziką“ (gyd. neurochirurgo doc. dr. K. S. atlikta ieškovo medicininių dokumentų analizė), tačiau šis teiginys neteikia pagrindo išvadai, kad sumažėjusios ilgalaikės neurologinės pasekmės, jei tokių ir būtų, reiškia, kad ieškovas būtų darbingas, jei dėl sveikatos priežiūros įstaigos veiksmų nebūtų praradęs šios galimybės.
35. Taip pat nėra pagrindo sutikti su ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad teismas turėjo skirti teismo ekspertizę savo iniciatyva.
36. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis), spręsti dėl ekspertizės byloje paskyrimo CPK 212 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, 22 punktas). Pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį, išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai.
37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizę skirti tikslinga tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva. Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai). Ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-409-684/2017, 39 punktas).
38. Kaip minėta, ieškovas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, kasaciniame skunde teigia, kad teismas, jei jam nepakako įrodymų dėl ieškovo nedarbingumo laipsnio (lygio), turėjo pasinaudoti jam suteikta teise ir savo iniciatyva skirti byloje ekspertizę.
39. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas tiek pats iškėlė ekspertizės skyrimo klausimą, tiek ir sudarė galimybes ieškovui apsispręsti dėl nagrinėjamoje byloje ekspertizės skyrimo reikalingumo. Byloje esantis 2023 m. vasario 9 d. ieškovo pranešimas (DOK-5657) patvirtina, kad ieškovas išreiškė savo poziciją neskirti ekspertizės nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas 2023 m. gruodžio 12 d. vykusio teismo posėdžio metu pasiteiravo šalių, ar pirmosios instancijos teisme buvo keliamas klausimas dėl ekspertizės skyrimo civilinėje byloje, ir šalys nurodė, kad ekspertizės nagrinėjamoje byloje buvo atsisakyta. Pažymėtina, kad ieškovas byloje buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko (advokato), tačiau ekspertizės skyrimo atsisakė.
40. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad deontologinės ekspertizės skyrimas šioje byloje teismo iniciatyva esant išreikštai ieškovo valiai jos neskirti galėjo turėti neigiamų pasekmių viso ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo patenkinimui, todėl teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovo aiškiai išreikštą poziciją dėl ekspertizės (ne)skyrimo. Kaip teisingai nurodo atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą, jei byloje būtų skirta deontologinė ekspertizė, ji būtų atlikta ne tik dėl ieškovo tikimybės išlikti darbingam, bet ir sveikatos priežiūros įstaigos veiksmų neteisėtumo aspektu. Tikėtina, ji taip pat galėtų būti ir nepalanki ieškovui tuo atveju, jei teismo ekspertas neturėtų pagrindo išvadai apie neteisėtus sveikatos priežiūros įstaigos veiksmus. Tokia prielaida darytina, įvertinus, kad byloje buvo ieškovui nepalankus Komisijos sprendimas, taip pat paremtas medicinine dokumentacija ir gydytojo eksperto išvada, kuriais remiantis buvo įvertintas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas gydymo įstaigoje ir nuspręsta, kad A-V malformacija šiuo atveju vertinta kaip liga, kuria pacientas sirgo iki žalos atsiradimo, o jos plyšimas – pasekmė ar komplikacija, kurios nebuvo galima išvengti, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktikos patirtį. Be to, Komisijai išvadą teikęs ekspertas taip pat negalėjo nurodyti, kokia apimtimi pasekmės galėjo būti mažesnės diagnostiką ir gydymą atlikus anksčiau, todėl nebuvo pagrindo teismui spręsti, kad deontologinė ekspertizė būtent šį klausimą išspręs.
41. Taigi, esant tokioms bylos aplinkybėms, kai šalys teikė įrodymus – atsakovė rėmėsi nepalankia ieškovui Komisijos išvada, o ieškovas – gydytojo doc. dr. K. S. išvada, teismas, atsižvelgdamas į ieškovo valią dėl ekspertizės skyrimo ir tai, kad darbingumo klausimas negali būti išspręstas atskirai nuo kitų klausimų, taip pat kad byloje nėra duomenų, kurie leistų suformuoti teismo įsitikinimą, kad ieškovas, tikėtina, galėjo likti darbingas, pagrįstai ekspertizės neskyrė.
42. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovas laikė, jog ekspertizės skyrimas nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra būtinas, teisėjų kolegija nusprendžia, jog tokiu būdu ieškovas pasirinko strateginę poziciją byloje ir teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva skirti byloje teismo ekspertizės, kad būtų nustatyta ieškovo prarasta galimybė jam būti darbingam, todėl šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti CPK 212 straipsnio, reglamentuojančio ekspertizės atlikimą ir ekspertų skyrimą, pažeidimo.
43. Apibendrinus ieškovo reikalavimas dėl 1 315 244,90 Eur negautų pajamų priteisimo iš atsakovės buvo atmestas ne todėl, kad ieškovas nepagrindė prašomų priteisti negautų pajamų dydžio, o dėl to, kad jis neįrodė, jog dėl sveikatos priežiūros įstaigos veiksmų prarado galimybę dirbti, taigi neįrodė žalos dėl negautų pajamų fakto. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija padaro išvadą, kad nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu.
Dėl įrodinėjimo standarto taikymo
44. Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, teismas, nustatęs žalos faktą, jos dydį turėjo vertinti pagal „įrodyti praktiškai neįmanoma“ kriterijų, atsižvelgiant į tai, kad tikslus žalos dydis negali būti nustatytas, nes įrodinėjimo dalykas (darbingumo lygis ir gautinos pajamos) šiuo atveju siejamas su padėtimi, kuri de facto neegzistavo ir nebegalės egzistuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020, 53 punktas).
45. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip šioje nutartyje jau aptarta, nėra pagrindo išvadai, jog ieškovas įrodė žalos faktą – prarastą galimybę būti darbingam, todėl teismas apskritai neturėjo pagrindo spręsti dėl žalos dydžio negautų pajamų kontekste.
46. Kita vertus, ieškovo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020 buvo nagrinėjamas klausimas dėl žalos, padarytos dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų, atlyginimo, o ne sveikatos sužalojimo atveju, be to, ieškovė toje byloje jau buvo įrodžiusi žalos faktą – prarastą pelningą sutartį. Toje byloje, atsižvelgdamas į tai, kad žalos dydis buvo įrodinėjamas specifiniu įrodymu – ieškovės teikto pasiūlymo kainos pagrindimu, byla nagrinėjama jau daugiau nei trejus metus, po tris kartus nagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, joje surinkta ir įvertinta daug žalos dydžiui nustatyti reikšmingų įrodymų, taip pat į tai, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju siejamas su padėtimi, kuri de facto neegzistavo ir nebegalės egzistuoti (nelaimėtas viešas konkursas), taigi, tiksliai įrodyti žalos dydį buvo praktiškai neįmanoma, kasacinis teismas, paisydamas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų, taip pat atsižvelgdamas į siekį užtikrinti veiksmingą pažeistų teisių gynybą, nustatė priteistino žalos atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020). Kadangi skiriasi ieškovo minimos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nurodytoje nutartyje suformuluota teisės taikymo taisyklė negali būti vertinama kaip teismo precedentas nagrinėjamoje byloje. Todėl kaip nepagrįstas atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020 pateiktų išaiškinimų dėl „įrodyti praktiškai neįmanoma“ kriterijaus taikymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
48. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su skundo parengimu ir pateikimu teismui, neatlygintinos.
49. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, todėl jų perskirstymo ar atlyginimo klausimas nesprendžiamas. Trečiasis asmuo atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė, bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant kasacine tvarka nepatyrė. Kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu proceso šalims, taip pat nepatyrė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,