Administracinė byla Nr. A143-1592/2012
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00205-2011-5
Procesinio sprendimo kategorija 76 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant atsakovo atstovui Romualdui Paulauskui,
trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Alytaus miesto savivaldybės tarybos prašymą dėl nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Refasta“ prašymą atsakovui Alytaus miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“) skundą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Refasta“ (toliau – UAB „Refasta“) dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos ir procesinių palūkanų priteisimo. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinė byla buvo sustabdyta, UAB „Refasta“ pateikus prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (b. l. 2–3).
Pareiškėjas UAB „Refasta“ (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (b. l. 7–10) prašė ištirti, ar atsakovo Alytaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 11 punktas ir šių nuostatų priedas Vietinės rinkliavos dydžio Alytaus miesto savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir vietinės rinkliavos mokėtojams lentelė (toliau – ir Priedas) neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, ir nustačius, kad prieštarauja, jį panaikinti.
Pareiškėjas nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas proporcingumo principas reikalauja, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės atitiktų būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Pažymėjo, kad Nuostatų 11 punktas, numatantis, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas litais už 100 m2 nekilnojamojo turto plotą, t. y. vietinės rinkliavos dydžių nustatymą susiejantis su valdomo nekilnojamojo turto kiekiu ar plotu, pažeidžia proporcingumo principą. Teigė, jog tam, kad nebūtų pažeistos jo teisės, kaip paslaugos gavėjui, turi būti suteikta galimybė rinktis, ar mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugas pagal nekilnojamojo turto bendrą plotą, ar už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuojant pagal galintį susidaryti atliekų kiekį.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 98–101) pripažino, kad Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Nurodė, jog, sprendimui įsiteisėjus, paskelbti jį „Valstybės žiniose“ bei dienraštyje „Alytaus naujienos“.
Teismas, spręsdamas dėl prašomo ištirti teisės akto norminio pobūdžio, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-63/2003. Nurodė, kad Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 patvirtinti Nuostatai reglamentuoja vietinės rinkliavos apskaičiavimą, vietinės rinkliavos mokėtojų registro sudarymą, vietinės rinkliavos mokėjimą, apskaitą. Nuostatuose įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Nuostatai laikytini norminiu teisės aktu, kadangi atitinka norminio teisės akto kriterijus, apibrėžtus Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje bei teisės doktrinoje. Teismas, spręsdamas dėl norminio teisės akto nuostatų teisėtumo, nurodė, jog UAB „Refasta“ prašė ištirti, ar Nuostatų 11 punktas ir šių nuostatų Priedas neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Teismas pažymėjo, jog Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis proporcingumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Bendruosius atliekų prevencijos ir tvarkymo reikalavimus, atliekų tvarkymo valstybinį reglamentavimą, pagrindinius atliekų tvarkymo sistemų organizavimo ir planavimo principus reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas. Šio įstatymo 32 straipsnis, įtvirtinantis principą „teršėjas moka“, įpareigoja valstybinės valdžios ir vietos savivaldos institucijas užtikrinti, jog atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų pirminis atliekų darytojas arba dabartinis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Atliekų tvarkymo įstatymo 33 straipsnis išvardija tik papildomų atliekų tvarkymo finansavimo šaltinių sąrašą. Vadinasi, lėšos, surinktos iš atliekų turėtojų, turi padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaidas bei būti pakankamos užtikrinti komunalinių atliekų sistemai keliamus reikalavimus. Kartu įvertinant Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą proporcingumo principą, akivaizdu, jog savivaldybės tarybos nustatytas vietinės rinkliavos dydis bei jos apskaičiavimo atliekų turėtojams tvarka pirmiausia neturi viršyti to, kas yra būtina siekiant paminėto finansavimo tikslų. Teismas nurodė, kad Nuostatų 3 punkte numatyta, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą nustatoma visiems Alytaus miesto savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams, o Nuostatų 10 punkte pažymėta, jog vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi tokie, kad gautos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas. Pažymėjo, jog UAB „Refasta“, prašydama ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, nesutinka, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas pagal valdomo nekilnojamojo turto kiekį ar plotą. Tačiau Atliekų tvarkymo įstatymas tiesiogiai nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Teisingumo Teismas, aiškindamas principą „teršėjas moka“, yra nusprendęs, kad kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.). Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Teismo nuomone, vertintina, jog Nuostatų 11 punktas, numatantis, kad vietinės rinkliavos dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o pagal nekilnojamojo turto plotą, savaime neprieštarauja nei principui „teršėjas moka“, nei proporcingumo principui. Be to, Nuostatuose nustatyta vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimo tvarka yra visiems komunalinių atliekų turėtojams tokia pati, t. y. Nuostatų 11 punktas nustato vienodą atliekų tvarkymo kainą už tokį patį tvarkomų atliekų kiekį. Teismas pažymėjo, jog Alytaus miesto savivaldybės pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas iš esmės sudaro galimybę administruoti šią rinkliavą nedideliais kaštais, pakankamai tiksliai apskaičiuoti atliekų tvarkymo išlaidas, planuoti papildomų lėšų poreikį, užtikrina galimybes komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo sistemos organizatoriui tiksliai prognozuoti pajamas, o tai savo ruožtu leidžia planuoti šių pajamų paskirstymą bei efektyviau organizuoti patį komunalinių atliekų tvarkymą. Jis taip pat užtikrina tikslią vietinės rinkliavos mokėtojų apskaitą, efektyvią jų kontrolę, skolų administravimą. Toks pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas iš esmės yra tinkamas aukščiau paminėtam tikslui pasiekti. Be to, jis neperžengia ir to, kas yra būtina komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtros finansavimui užtikrinti. Teismas nurodė, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms. Tačiau Nuostatų 15 punkte nurodant, jog vietinės rinkliavos surinkimo organizavimą ir apskaitą vykdo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, galimybė atliekų turėtojams patiems perduoti atliekas atliekų tvarkytojui ir mokėti ne pagal nekilnojamojo turto bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį, nenumatyta. Akcentavo, kad nors vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimas pagal nekilnojamojo turto plotą pats savaime neprieštarauja Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam proporcingumo principui, vis dėlto situacija, kai nėra numatyta galimybė atliekų turėtojams mokėti pagal realiai susidarantį – perduodamą atliekų kiekį, yra ydinga. Teismas padarė išvadą, kad nesuteikus atliekų turėtojams teisės deklaruoti realiai susidarančių atliekų kiekį ir pagal jį mokėti rinkliavą, toks administracinis sprendimas neatitinka būtinų ir pagrįstų administravimo tikslų, t. y. pažeidžia proporcingumo principą. Savivaldybėje egzistuojanti komunalinių atliekų tvarkymo kainos nustatymo tvarka turi būti pagrįsta. Tais atvejais, kai yra įmanoma be didelių kaštų nustatyti tikslų komunalinių atliekų, atliekų turėtojo perduotų tvarkyti kiekį, atliekų turėtojams Nuostatuose turi būti numatyta galimybė apskaičiuoti ir mokėti rinkliavą pagal jį, ypač kai nėra aiškių įrodymų, jog komunalinių atliekų kiekio deklaravimas objektyviai neįmanomas ar nepagrįstai sudėtingas. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, kai objektyviai ir be didelių ekonominių sąnaudų įmanoma nustatyti atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti atliekų kiekį, prieštarauja proporcingumo principui.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi (b. l. 161–168) iš dalies patenkino trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą. Teismas pakeitė Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Pripažinti, kad Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214, 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui.“. Nurodė šią nutartį paskelbti „Valstybės žiniose“ bei dienraštyje „Alytaus naujienos“.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas tik dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214 patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 11 punkto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui tiek, kiek jis nenumato galimybės atliekų turėtojui vietinę rinkliavą mokėti priklausomai nuo faktinio komunalinių atliekų kiekio. Vadovaudamasis Nuostatų 11 punktu ir jį detalizuojančiu Priedu, teismas pažymėjo, kad konkretus rinkliavos dydis nustatomas pagal nekilnojamojo turto plotą arba šio turto vienetą, jį (dydį) diferencijuojant priklausomai nuo nekilnojamojo turto (naudojimo) paskirties. Galimybė komunalinių atliekų turėtojui vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų atliekų kiekį šiame norminiame akte nėra numatyta, ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Teismas nustatė, jog pirmosios instancijos teismas apelianto skundžiamu sprendimu pripažino, kad Nuostatų 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui. Priimdamas tokį sprendimą šis teismas iš esmės vadovavosi tokiomis pačiomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, kokios yra išdėstytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525‑471/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 55–91). Teismo nuomone, vadovaujantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo nukrypti nuo minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje ir vėlesnėje šio teismo praktikoje (pvz., žr. 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492‑2796/2011, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1480/2012) suformuotų ir šioje byloje nagrinėjamus santykius reguliuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo bendrųjų taisyklių. Teismas, susipažinęs su skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo turiniu, sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų Viešojo administravimo, Atliekų tvarkymo įstatymų nuostatų aiškinimo, principo „teršėjas moka“ sampratos ir jo apimties bei proporcingumo principo turinio. Šis aiškinimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuria remiasi ir apeliantas bei atsakovas. Atsižvelgdamas į tai, teismas papildomai nepasisakė dėl argumentų dėl pareigos paisyti proporcingumo principo, kiek tai susiję su principo „teršėjas moka“ įgyvendinimu priimant sprendimą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX‑857 redakcija)), bei šios pareigos apimties. Teismas, spręsdamas klausimą dėl tikrinamo norminio akto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui, pastebėjo, kad tikrinamas norminis aktas aptariamos vietinės rinkliavos dydį sieja su nekilnojamojo turto plotu (ar vienetu) bei jo (nekilnojamojo turto) paskirtimi, t. y. – su galinčiu susidaryti atliekų kiekiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Teismas pažymėjo, jog šis reikalavimas aiškiai atspindi, kad pirmenybė turi būti teikiama atliekų turėtojo pareigai atlyginti atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidas pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų, o ne galinčių susidaryti komunalinių atliekų kiekį. Tai lemia įrodinėjimo naštos, kad yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, perkėlimą aptariamą rinkliavą nustatančioms institucijoms (nagrinėjamu atveju – Alytaus miesto savivaldybės tarybai). Šiuo aspektu teismas pastebėjo, jog tikrinamame norminiame akte jokia tvarka, leidžianti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą kokiems nors šios rinkliavos mokėtojams mokėti pagal faktinį atliekų kiekį, nėra numatyta. Tačiau atsakovas, ginčo norminiu aktu paneigdamas bet kokią atliekų turėtojo galimybę mokėti pagal perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, iš esmės nepateikia jokių pagrįstų argumentų, kodėl tokia atliekų turėtojo galimybė yra sudėtinga ar ekonomiškai nenaudinga įgyvendinti. Vien argumentai dėl šiuo metu taikomos vietinės rinkliavos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos administravimo paprastumo ir ekonomiškumo negali būti vertinami, kaip savaime pagrindžiantys tikrinamos norminio akto nuostatos atitiktį proporcingumo principui. Atliekų turėtojo galimybės mokėti pagal faktiškai iš jo surenkamą ir tvarkomą, o ne galintį susidaryti atliekų kiekį eliminavimas nagrinėjamu atveju negali būti pateisinamas ir UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ nurodytoje „Apmokėjimo už atliekų tvarkymą Alytaus miesto savivaldybėje, proporcingumo principų taikymo jautrumo analizės bei įtakos atliekų turėtojams modeliavimo galutinėje ataskaitoje“ pateiktu vertinimu. Iš tiesų, kaip matyti iš šios ataskaitos turinio, šiame dokumente pateikiamas vertinimas dėl faktinio perduodamo (surenkamo) tvarkyti atliekų kiekio nustatymo sudėtingumo yra abstraktus, siejamas tik su tam tikros kategorijos atliekų turėtojais, jų (atliekų turėtojų) galimu teisės aktuose nustatytų pareigų tinkamai tvarkyti komunalines atliekas nevykdymu ir kitomis aplinkybėmis, kurios, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo ginčo norminiu aktu nustatytą teisinį reguliavimą pripažinti proporcingu įgyvendinant Europos Sąjungos ir nacionalinėje teisėje įtvirtintą principą „teršėjas moka“. Papildomai teismas atkreipė dėmesį į byloje nustatytą aplinkybę, jog, iki įvedant aptariamą rinkliavą Alytaus mieste, kai kuriems atliekų turėtojams nustatyta atliekų surinkimo ir tvarkymo kaina buvo siejama su atliekų konteinerio talpa, t. y. iš esmės su atliekų kiekiu. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas nagrinėjamu atveju neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti, kad atliekų turėtojo galimybės mokėti pagal iš jo surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį įgyvendinimas Alytaus miesto savivaldybėje visais atvejais yra neįmanomas ir(ar) reikštų nepagrįstus, neproporcingus administravimo kaštus. Tai, taip pat aplinkybė, jog komunalinių atliekų turėtojai Alytaus mieste neturi jokios galimybės vietinę rinkliavą mokėti priklausomai nuo iš jų surenkamo ir tvarkomo faktinio komunalinių atliekų kiekio, ne tik eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti ir pasisakyti dėl šios galimybės įgyvendinimo būdo, apimties ir tvarkos, o tai nagrinėjamu atveju, kiek inter alia akivaizdžiai neprieštarauja proporcingumo principui, priklauso atsakovo diskrecijai, bet ir sudaro pakankamą ir savarankišką pagrindą šioje byloje tikrinamą norminio akto nuostatą ta apimtimi, kuria nenumatoma jokia galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį atliekų kiekį, pripažinti akivaizdžiai prieštaraujančia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Tačiau, kaip matyti iš šio teismo sprendimo rezoliucinės dalies, Nuostatų 11 punktas prieštaraujančiu aptariamai įstatymo nuostatai buvo pripažintas tiek, kiek nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal „deklaruojamų atliekų kiekį“. Kitaip tariant, nesant tam jokio objektyvaus pagrindo ir nepagrįstai suvaržant vietos savivaldos institucijų teises vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatymo srityje, Kauno apygardos administracinis teismas iš esmės nustatė, kokia tvarka, t. y. deklaruojant, turi būti užtikrinama aptariama atliekų turėtojų galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra keistina.
IV.
Atsakovas 2012 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012 išaiškinimo (b. l. 179–181).
Atsakovas, vadovaudamasis ABTĮ 94 straipsnio 3 dalimi, prašo išaiškinti, ar, vykdydama šią nutartį, Alytaus miesto savivaldybė privalo nustatyti galimybę atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti tik pagal faktinį iš atliekų turėtojų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, ar gali nustatyti kitokį vietinės rinkliavos mokėjimo būdą pagal deklaruojamų atliekų kiekį, ar, remiantis Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnio 3 dalimi (kuri įsigalios 2013 m. sausio 1 d.), vietinės rinkliavos mokėjimo būdą nustatyti nuo 2013 m. sausio 1 d. pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką. Be to, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662‑1480/2012 kitaip išsprendė analogišką situaciją, o tai taip pat apsunkina ir padaro neaiškiu nutarties įgyvendinimą ir vykdymą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Prašymas netenkintinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.
Cituotoje normoje įtvirtinta nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, inter alia argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556‑200/2009).
Teismo nutartis, kurią prašoma išaiškinti, yra aiški ir motyvuota, jos rezoliucinė dalis aiški ir suprantama. Ši nutartis priimta išnagrinėjus norminę bylą, o norminio akto pripažinimo neteisėtu teisinės pasekmės yra aiškiai apibrėžtos Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalyje. Atsakovo prašymas paaiškinti tolimesnes teisėkūros ir (ar) administracines procedūras, kurios gali būti atliekamos siekiant pašalinti konstatuotą legislatyvinę omisiją Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214, 11 punkte, iš esmės reiškia tolimesnės situacijos aiškinimą teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu, o tai prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalies reikalavimams.
Apibendrinant darytina išvada, kad prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, dėl to negali būti tenkinamas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a
Atsakovo Alytaus miesto savivaldybės tarybos prašymo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143‑1592/2012 išaiškinimo nepatenkinti.
Nutartis neskundžiama.