Administracinė byla Nr. eA-2404-822/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02407-2024-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. C. (I. C.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. C. (I. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja I. C. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 24S68111 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jai (pareiškėjai) panaikintas išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7474282 (toliau – ir Leidimas).
2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pareiškėja 2024 m. kovo 12 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 2 punktu priėmė Sprendimą panaikinti Leidimą.
2.2. Sprendimas yra nepagrįstas, nes pareiškėjos biografija aiškiai rodo, kad ji negali kelti jokios grėsmės. Pareiškėja yra privatus asmuo, norintis taikiai ir ramiai gyvenanti su savo šeima. Pareiškėja niekada nebuvo padariusi jokių nusikalstamų veikų, nepalaiko nei užsienio, nei vidaus politikos, kurią vykdo Rusijos Federacijos valdžia, kas ir lėmė sprendimą išvažiuoti iš Rusijos Federacijos bei nutraukti su ja visus ryšius. Pareiškėja visiškai ir besąlygiškai sutinka su Lietuvos Respublikos oficialia pozicija karo Ukrainoje klausimu. Pildydama atsakovo pateiktą klausimyną, pareiškėja nurodė, kad nepalaiko Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir laiko Krymą priklausančiu Ukrainai.
2.3. Pareiškėja galėtų būti laikoma keliančia grėsmę valstybės saugumui tuo atveju, jeigu ši grėsmė būtų ne teorinio, o realaus pobūdžio. Iš Sprendimo matyti, kad atsakovas sieja pareiškėjos tariamai keliamos grėsmės realumą su pareiškėjos buvusiu darbu, tačiau šios prielaidos pagrįstumui įvertinti būtina nustatyti, ar pareiškėja atitinka sėkmingo verbavimo kriterijus. Šiuo atveju buvo svarbu nustatyti, ar pareiškėja gali dominti Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybas ir, ar pareiškėja sutiktų su jomis bendradarbiauti, tačiau Sprendime nėra jokių argumentų, kurie pagrįstų šias aplinkybes. Atsakovo įžvelgiama pareiškėjos tariamai keliama grėsmė valstybės saugumui yra tik teorinio pobūdžio.
2.4. Priešingai nei nurodo atsakovas, iš pareiškėjos biografijos aiškiai matyti, kad jokios realios grėsmės valstybės saugumui ji nekelia, kadangi: a) pareiškėjos išsilavinimas nėra susijęs su valstybės užsienio politika, gynyba ar saugumu; b) pareiškėja dirbo ne valstybės tarnyboje, o savivaldybei priklausančioje įstaigoje, kurį vykdė ūkinę veiklą (patalpų nuoma); c) pareiškėja dirbo ne dėl ideologinių, o dėl profesinių ir ekonominių priežasčių; d) pareiškėja išėjo iš darbo minėtoje institucijoje savo noru; e) pareiškėja dirbo minėtoje institucijoje iki 2015 m., tai yra tuo metu, kai geopolitinė situacija buvo kokybiškai kitokia; f) išėjusi iš darbo, pareiškėja dirbo išimtinai civilinio pobūdžio darbą – mokytoja privačiose mokyklose, o šiuo metu – individualios veiklos pagrindu nuotoliniu būdu teikia rusų kalbos mokymų paslaugas; g) pareiškėja laikosi opozicinių pažiūrų, per rinkimus visada balsavo už opozicijos kandidatus, nepalaiko, neremia ir kategoriškai smerkia Rusijos Federacijos politiką. h) pareiškėja visada atskleisdavo atsakovui informaciją apie savo buvusį darbą; i) nebuvo nustatyta jokių pareiškėjos nusikalstamų veiksmų ar kėsinimosi padaryti nusikalstamą veiksmą; j) nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nenustatė jokių pareiškėjos veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, tyčia ar per neatsargumą būtų nukreipti prieš Lietuvos Respubliką; k) nebuvo nustatyta jokių pareiškėjos motyvų imtis kokių nors veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai būtų nukreipti prieš Lietuvos Respubliką; l) nebuvo nustatyta, kad pareiškėjos pažiūros neatitiktų Lietuvos Respublikos visuomenėje vyraujančių moralės normų ar Lietuvos Respublikos politikos vertybinio pagrindo; m) atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo vengia konkretaus pareiškėjos įvertinimo, rezervuotai teigdami, kad pareiškėja gali būti išnaudota, o ne bus išnaudota specialiųjų tarnybų.
2.5. Atsakovo sprendimas grindžiamas išimtinai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada ir jokių savarankiškai nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintų šią išvadą, atsakovas sprendime nepateikia. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėja dirbo (duomenys neskelbtini) savivaldybės įstaigoje „Profesinio švietimo centras“, turėjo ištirti aplinkybes, susijusiais su šiuo darbu, turėjo išsiaiškinti kokias funkcijas pareiškėja vykdė; kaip ir su kuo dirbo, ar jai buvo suteikti apdovanojimai, pagyrimai ir tarnybiniai laipsniai; ar buvo paaukštinta darbe; ar pareiškėja tebebendrauja su buvusiais kolegomis; ar pareiškėjai teko vykdyti neteisėtus nurodymus; dėl kokių priežasčių pareiškėja atėjo į šį darbą ir pan.
2.6. Atsakovas neatliko privalomo tyrimo, nenustatė ir neįvertino su pareiškėja susijusių aplinkybių visumos, todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus.
2.7. Pareiškėja nuo 2019 m. gyvena Lietuvos Respublikoje, turėjo leidimą nuolat gyventi, todėl yra ilgalaikė Lietuvos Respublikos gyventoja. Įstatymo nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl Direktyvos 2003/109/EB nurodoma, kad pagrindinis šios direktyvos tikslas – trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgam apsigyveno valstybėse narėse, integracija. Tuo tikslu, kaip nurodyta minėtos direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo. Direktyvos 2003/109/EB 8 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui.
2.8. Net jeigu pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje ir keltų grėsmę valstybės saugumui dėl jos buvusio darbo, Sprendimu taikoma administracinio poveikio priemonė pripažintina neteisėta, nes yra visiškai neproporcinga.
2.9. Sprendimas kelia grėsmę šeimos vientisumui. Pareiškėja verčiama išvykti iš Lietuvos Respublikos neapibrėžtam laikui, kadangi išvada apie grėsmę valstybės saugumui siejama su pareiškėjos biografijos faktu, kurio pareiškėja negali pakeisti. Pareiškėja negali būti užtikrinta, kad ateityje leidimas gyventi jai bus suteiktas. Taigi, Lietuvos Respublikoje pilietybę turtintis pareiškėjos sutuoktinis, gyvenantis Lietuvos Respublikoje, verčiamas arba išvykti iš Lietuvos, ar gyventi skyrium nuo savo sutuoktinės. Abi alternatyvios yra šiurkščiausias humanitarės teisės pažeidimas.
2.10. Atsakovas nukrypo nuo pareigos priimti subalansuotą sprendimą, užtikrinant konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Nesant jokių konkrečių duomenų apie bandymą verbuoti pareiškėją arba prieš Lietuvos Respubliką nukreiptus pareiškėjos veiksmus, akivaizdu, kad skundžiamas sprendimas yra prevencinio pobūdžio. Tokiu sprendimu atsakovas realiai pažeidžia Lietuvos Respublikos piliečio šeimos teisėtus interesus. Atsakovas suteikė prioritetą vienos konstitucinės vertybės galimo pažeidimo išvengimui, realiai pažeisdamas kitą konstitucinę vertybę. Tai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamos jurisprudencijos, kad visos Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomos vertybės yra svarbios. Pareiškėjos vieną kartą jau įgyta teisė nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje leido jai ir jos šeimai pagrįstai tikėtis, kad pareiškėja atitinka visus keliamus kriterijus, nauji kriterijai jos atžvilgiu nebus taikomi, o esami kriterijai nebus peržiūrimi, todėl šiuo atveju atsakovas nukrypo nuo konstitucinių vertybių pusiausvyros dar ir dėl to, kad nacionalinio saugumo pažeidimo prevencijos tikslais realiai pažeidė pareiškėjos ir jos šeimos teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Pareiškėja 2024 m. kovo 12 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė Sprendimą panaikinti Leidimą, taip pat Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 8 d. priėmė sprendimą Nr. 24S116287 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą.
4.2. Išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę yra pagrįsta darbu Rusijos institucijai, lojalumu jai, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (dėl jos ilgametės darbinės veiklos). Pareiškėja dirbo Maskvos sr., (duomenys neskelbtini) savivaldybės įstaigoje, t. y. Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje, kurioje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojali Rusijai ir jos vykdomai politikai. Be to, pareiškėja užėmė aukštas direktoriaus pareigas. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja asmens pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pareiškėjos skunde vardijamos aplinkybės (išsilavinimas, darbo pareigos, laiko tarpas, darbo santykių pradžios ir pabaigos priežastis, tolimesnis darbas, politinės pažiūros, klausimyno užpildymas ir kt.), nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.
4.3. Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą veikė savo kompetencijos ribose ir atliko savarankišką tyrimą. Buvo įvertinti pareiškėjos šeiminiai, socialiniai-ekonominiai ryšiai su Lietuva. Taip pat buvo įvertintas pareiškėjos užpildytas klausimynas ir apklausos metu gauti duomenys. Migracijos departamentas vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Migracijos departamento atliktą vertinimą sustiprina nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja Rusijos institucijoje dirbo sąlyginai netrumpą laiko tarpą (nepertraukiamai 12 metų), taip pat pareiškėja ne kartą vyko į Baltarusiją (galimai iš Baltarusijos tranzitu į Rusijos Federaciją). Tikėtina, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis). Tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia asmens pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
4.4. Asmens leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Sprendimu pareiškėjai nėra uždrausta atvykti į Europos Sąjungos ar Šengeno valstybės nares. Nėra duomenų, kad pareiškėjos skunde nurodomiems asmenis yra uždrausta atvykti į Rusijos Federaciją ar kitas Europos Sąjungos ar Šengeno valstybės nares. Šeiminiai ryšiai negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Aplinkybė, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas gyventi nuolat, nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog šis leidimas visą laiką ateityje turės būti nepakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjos teiginiai, kad ji nepritaria Rusijos vidaus ir užsienio politikai, remia Ukrainos organizacijas, leido pabėgėliams gyventi jos bute, iš Rusijos išsivežė savo tėvus nėra reikšmingi, nes nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjos ilgalaikių ryšių su Rusija ir galimos rizikos būti įtrauktai į neteisėtas sankcijų apėjimo schemas. Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
6. VSD atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Sprendimas priimtas pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD 2024 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 18-3888 pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja 2003–2015 m. dirbdama Rusijos Federacijos Maskvos srities savivaldybės įstaigoje „Profesinio švietimo centre „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės įstaigose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įstaigose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
6.2. Po darbo Rusijos Federacijos prezidentui V. P. tiesiogiai pavaldžioje valstybės įstaigoje, pareiškėja nuosekliai kilo karjeros laiptais ir įsidarbino (duomenys neskelbtini) m. administracijos Švietimo, kultūros ir jaunimo politikos valdyboje (vėlesnis pavadinimas – (duomenys neskelbtini) m. administracijos Švietimo valdyba). Iš pradžių nuo 2003 m. balandžio 16 d. iki 2003 m. liepos 21 d. pareiškėja ėjo (duomenys neskelbtini) m. administracijos Švietimo valdybos Švietimo skyriaus viršininko pavaduotojos pareigas, nuo 2003 m. liepos 22 d. buvo paskirta į (duomenys neskelbtini) m. administracijos Švietimo valdybos Profesinio mokymo centro direktorės pareigas. 2007 m. pareiškėjai suteikta pirmoji kvalifikacinė kategorija. 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjai suteikta aukščiausioji kvalifikacinė kategorija pagal tuometines direktorės pareigas. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) m. administracijos Švietimo valdybos Profesinio mokymo centro direktorės pareigas ėjo iki 2015 m. spalio 9 d., t. y. beveik 2 metus po 2014 m. kovo mėn. įvykusios Krymo okupacijos. Dabar (duomenys neskelbtini) m. administracijos Profesinio mokymo centro direktoriaus pareigas eina V. K., kuris yra valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ frakcijos narys.
6.3. Pareiškėja ir jos sutuoktinis, būdami Rusijos Federacijos piliečiais, neturi įgiję jokių tvarių ir ilgalaikių ryšių Lietuvoje. Pareiškėjos sutuoktinis Lietuvoje gyveno nuo 1972 iki 1980 m., t. y. tik ankstyvoje vaikystėje. Pareiškėja kartu su sutuoktiniu Lietuvoje gyvena nuo 2019 m., jos turėti darbo santykiai tęsėsi nuo 2020 m. lapkričio 4 d. iki 2021 m. kovo 30 d. Pareiškėja ir jos sutuoktinis nėra išmokę lietuvių kalbos. Pareiškėja nurodė, kad 2015–2019 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktore, tačiau neatskleidė, kad šios įmonės akcininkas – pareiškėjos sutuoktinis. Pareiškėjos sutuoktinis yra / buvo ne mažiau kaip 4 Rusijos Federacijos įmonių akcininkas ir (ar) vadovas. Pareiškėjos sutuoktinis nenutraukė šių savo verslo ryšių Rusijoje net ir po Rusijos plataus masto karinės agresijos Ukrainoje. Tarp pareiškėjos sutuoktinio verslo Rusijoje klientų – Rusijos bankai (pvz., „Sberbank“ ir kt.) ir Rusijos valstybiniai subjektai. Pareiškėjos sutuoktinio įmonės yra dalyvavusios ir Rusijos valstybiniuose viešuosiuose pirkimuose. Pareiškėja ir jos sutuoktinis turi stiprius ryšius su Rusija. Be to, Rusijoje gyvena pareiškėjos artimieji giminaičiai, draugai, buvę kolegos.
6.4. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės įstaigose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, įstaigose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Lietuvos Respublika, vertindama tebesitęsiančią Rusijos karinę agresiją Ukrainoje grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui kontekste, imasi konkrečių veiksmų teisiniam bendradarbiavimui su Rusija nutraukti ir Lietuvos gynybos nuo galimos Rusijos karinės agresijos efektyvumui bei atgrasymui didinti.
6.5. Grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš Europos Sąjungos valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, išduoti jai nacionalinės vizos, leisti gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo ir (ar) panaikinimo klausimus. VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.
II.
7. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjos I. C. skundą atmetė.
8. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:
8.1. Pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė. Leidimas pareiškėjai buvo išduotas 2019 m. birželio 26 d. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, kuris galiojo iki 2024 m. birželio 26 d.
8.2. Pareiškėja 2024 m. kovo 12 d. pateikė prašymą pakeisti Leidimą, pasibaigus jo galiojimui. Pareiškėja taip pat užpildė Migracijos departamento pateiktą klausimyną. Klausimyne pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad 2003–2015 metais ji dirbo direktoriumi Maskvos sr., (duomenys neskelbtini) savivaldybės įstaigoje „Profesinio švietimo centras“.
8.3. VSD 2024 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 18-3888 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad Rusijos Federacijos pilietės I. C. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD pažymėjo, kad dirbdama Maskvos sr., (duomenys neskelbtini) savivaldybės įstaigoje „Profesinio švietimo centras“ direktoriumi, pareiškėja privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės įstaigose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įstaigose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertino, kad išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės įstaigose. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, įstaigose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms - propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
8.4. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė Sprendimą panaikinti Leidimą. Sprendimas priimtas įvertinus VSD pateiktą vertinimą, kad Rusijos Federacijos pilietės I. C. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamento sprendimas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pareiškėja 2003–2015 m. dirbo direktoriumi Maskvos sr., (duomenys neskelbtini) savivaldybės įstaigoje „Profesinio švietimo centras“ ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys Rusijos Federacijos režimo jėgos struktūroms. Sprendime atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos vyksta į Baltarusijos Respubliką (galimai iš Baltarusijos tranzitu į Rusijos Federaciją), todėl yra reali tikimybė, kad asmuo gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Migracijos departamentas vertino, kad nustatyti asmens šeimyniniai ryšiai negali būti vertinami aukščiau už asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui ir negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo užtikrinimas. Migracijos departamentas nurodė, kad asmens leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.
9. Teismas apžvelgęs Įstatymo nuostatas (4 str. 4 d., 7 d., 54 str. 1 d. 2 p.), Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas (83 p., 104 p., 105 p.), nurodė, kad Migracijos departamentas iš VSD gavęs informaciją apie tai, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas nuolat gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, priima sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
10. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatomis (2 str.), pažymėjo, kad šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, todėl VSD yra suteikta kompetencija teikti vertinimus dėl užsieniečių, kurie kreipiasi dėl leidimo gyventi išdavimo ar pakeitimo, vertinimo grėsmės nacionaliniam saugumui požiūriu.
11. Teismas vertino, kad, priimdamas Sprendimą, atsakovas rėmėsi VSD išvada, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, kuri iš esmės kildinama iš aplinkybės, jog pareiškėja dirbo Maskvos sr., (duomenys neskelbtini) savivaldybės įstaigoje „Profesinio švietimo centras“ direktoriaus pareigose, todėl privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
12. Teismas pabrėžė, kad Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės įstaigose. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, įstaigose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams. Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
13. Teismas konstatavo, kad VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, jog pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, o pareiškėjos asmeninis interesas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
14. Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas Sprendime vertino ne tik VSD išvadą, bet ir visas kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas Sprendime atsižvelgė ir į turimą informaciją, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos ne kartą vyko į Baltarusijos Respubliką (galimai į Rusiją), todėl gali būti išnaudota Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
15. Teismas pabrėžė, kad išvadą dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui sustiprina ir VSD atsiliepime pateikta informacija apie pareiškėjos sutuoktinio ryšius su Rusijos Federacija, o pareiškėja pati neatskleidė, jog jos sutuoktinis turi ir Rusijos Federacijos pilietybę ir yra Rusijos Federacijos įmonių savininkas / akcininkas. Pareiškėjos sutuoktinis nenutraukė šių savo verslo ryšių Rusijoje net ir po Rusijos plataus masto karinės agresijos Ukrainoje, be to, VSD nurodė, kad tarp pareiškėjos sutuoktinio verslo Rusijoje klientų – Rusijos bankai (pvz., „Sberbank“ ir kt.) ir Rusijos valstybiniai subjektai, pareiškėjos sutuoktinio įmonės yra dalyvavusios ir Rusijos valstybiniuose viešuosiuose pirkimuose.
16. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad ji yra ilgalaikė Lietuvos gyventoja ir jai turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo, kadangi leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. pareiškėja neturėjo leidimo nuolat gyventi tuo pagrindu, kad pragyveno Lietuvoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus.
17. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjos šeiminių, socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis, yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Konstatavus, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai panaikino leidimą nuolat gyventi.
III.
18. Pareiškėja I. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą.
19. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė pareiškėjos skundo argumentų, kuriais buvo grindžiamas skundas.
19.2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką užsienietis, siekdamas paneigti savo lojalumą Baltarusijos Respublikos ir (ar) Rusijos Federacijos valdžiai, privalo įrodymais pagrįsti aplinkybes, kurios neabejotinai liudytų užsieniečio akivaizdų priešiškumą Baltarusijos Respublikos ir (ar) Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą. Pareiškėja pateikė įrodymus, kurie akivaizdžiai patvirtina jos priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių.
19.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes sutikdamas su VSD išvada, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino kodėl VSD išvada pakankama priimti neigiamą sprendimą. Tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija buvo būtina, nes pareiškėja pateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog pareiškėja nepalaiko ir smerkia Rusijos Federacijos valdžią, viešai prieinami duomenys rodo, kad darbas valstybinėje institucijoje savaime neturi reikšti lojalumo režimui, kadangi lojalumas režimui ir oponavimas režimui nėra tarpusavyje suderinami (Baltarusijos Respublikoje šiuo metu yra daugiau nei pusantro tūkstančių politinių kalinių, iš kurių daugelis dirbo valstybinėse institucijose), užsieniečiui įsidarbinus esant vienam politiniam režimui, o iš darbo išėjus esant kitam politiniam režimui, akivaizdu, kad darbas pats savaime nėra pakankama aplinkybė asmens politinėms pažiūroms įvertinti.
19.4. Pagal atsakovo ir VSD praktiką, daugeliui užsieniečių, dirbusių Rusijos Federacijoje ar Baltarusijos Respublikoje valstybinėse institucijose ar su valstybe susijusiose ūkio subjektuose net ir po karo Ukrainoje pradžios ir toliau buvo leidžiama atvykti į Lietuvos Respubliką arba gyventi Lietuvos Respublikoje.
19.5. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Rusijos Federacijos įmonių savininkas / akcininkas prieštarauja bylos medžiagai, nes pareiškėja pateikė aktualius išrašus iš Rusijos Federacijos valstybės registro, kurie rodo, kad VSD nurodomos įmonės pareiškėjos sutuoktiniui nepriklauso.
20. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 43 straipsnio 2 dalimi, prašo teikti siūlymą teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę septynių teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti, o, netenkinus šio prašymo, teikti siūlymą teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti. Pareiškėja teigia, kad nagrinėti šią bylą išplėstinėje kolegijoje yra tikslinga dėl bylos sudėtingumo, taip pat dėl viešojo intereso, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs prieštaringą praktiką šioje byloje keliamais teisės klausimais.
22. Atsakovas nurodo, kad nėra ginčo, jog pareiškėja dirbo Maskvos sr., (duomenys neskelbtini) savivaldybės įstaigoje, t. y. Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje, kurioje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojali Rusijai ir jos vykdomai politikai. Be to, pareiškėja užėmė aukštas pareigas – direktorė. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams
23. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nėra pasiekusi ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad ji turi stiprius ryšius su Rusijos Federacija (byloje nustatyta, kad Rusijoje gyvena jos kolegos, draugai, ji dažnai vykdo į Rusiją, pareiškėjos sutuoktinis turi ir Rusijos Federacijos pilietybę, bei nėra nutraukęs verslo ryšiu su Rusiją, lietuvių kalbos nemoka).
24. Atsakovas akcentuoja, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
25. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjos išreikštas pažiūros į geopolitinę situaciją, išsakyti argumentai ir pateikti rodymai, nesudaro pagrindo paneigti jos nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai, kurį ji privalėjo demonstruoti, dirbdama Maskvos sr., (duomenys neskelbtini) savivaldybės įstaigoje „Profesinio švietimo centras“.
26. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos atstovas selektyviai ir subjektyviai interpretuoja teismų praktiką.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. VSD pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nuostatos, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
28. Bylos nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas Leidimas, pagrįstumo ir teisėtumo.
29. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Sprendimas yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjos šeiminių, socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis, buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, konstatavus, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai panaikino Leidimą.
30. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų byloje esančių įrodymų (nepasisakė dėl pareiškėjos pateiktų įrodymų, kurie, pareiškėjos teigimu, patvirtina, jog pareiškėja nepalaiko ir smerkia Rusijos Federacijos valdžią), nepagrįstai nevertino pareiškėjos dirbto darbo pobūdžio, neatsižvelgė į tai, kad pagal Migracijos departamento ir VSD praktiką, daugeliui užsieniečių, dirbusių Rusijos Federacijoje ar Baltarusijos Respublikoje valstybinėse institucijose ar su valstybe susijusiose ūkio subjektuose net ir po karo Ukrainoje pradžios ir toliau buvo leidžiama atvykti į Lietuvos Respubliką arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie pareiškėjos sutuoktinio valdomas įmones prieštarauja bylos medžiagai.
31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nustatydamas aplinkybę, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, akcentuoja, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
33. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
34. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
35. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjos ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl jos (pareiškėjos) gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės nacionalinio saugumo interesams, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat ir į Rusijos režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, šio politinio režimo priešiškumą.
36. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis <...>. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.
37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjos grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.).
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadas, kurios yra grindžiamos ir VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija, Rusijos žvalgybos tarnybų taikomais metodais, tačiau taip pat nurodė ir kitas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos gyvenimu ir veikla Rusijoje, nurodė pareiškėjos socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, kitas svarbias aplinkybes (pvz., duomenis apie pareiškėjos keliones į Baltarusiją). Migracijos departamentas surinko jam prieinamus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD išvada, t. y. buvo atliktas individualus jos (pareiškėjos) situacijos visapusiškas vertinimas.
39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; kt.).
40. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; kt.).
41. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatyme vartojama sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.).
42. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
43. Vertindama pareiškėjos argumentus dėl jos darbo Rusijoje, teisėjų kolegija pažymi, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, o nagrinėjamu atveju pareiškėja ėjo direktorės pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024; kt.).
44. Pažymėtina, kad asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2376-525/2023; kt.).
45. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, gali būti taikomas Rusijos Federacijos piliečių sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; kt.).
46. Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu paminėti ir tai, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte, didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.
47. Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.
48. Pareiškėjos ilgalaikiai darbiniai ryšiai su (duomenys neskelbtini) savivaldybės įstaiga „Profesinio švietimo centras“, veikiančia Rusijoje, nėra suderinami su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais. Dėl tokio pobūdžio ryšių pareiškėja tampa lengviau palenkiama vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2392-552/2023; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024; kt.).
49. Šios aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024; 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024; kt.).
50. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodomos aplinkybės apie jos pažiūras į Rusijos vykdomą karą, Lietuvoje gyvenantį sutuoktinį (Rusijos pilietį) ir kt., nepaneigia VSD ir Migracijos departamento nustatyto fakto dėl jos (pareiškėjos) galimos grėsmės nacionaliniam saugumui. Pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes šiai bylai išnagrinėti, kurios buvo nurodytos pareiškėjos skunde, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo skunde nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjos šeiminius ir socialinius ryšius, pareiškėjos veiklos Rusijoje pobūdį, pareiškėjos keliones į Baltarusijos Respubliką, tačiau priėjo išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
51. Pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjos sutuoktinis yra Rusijos Federacijos įmonių savininkas / akcininkas, nes pareiškėja pateikė duomenis, jog šios įmonės jau yra likviduotos, teisėjų kolegija pažymi, kad šiais duomenimis nebuvo grindžiamas Sprendimas, todėl, vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, šie duomenys neturi teisinės reikšmės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos ilgalaikis darbas, užimant aukštas pareigas (duomenys neskelbtini) savivaldybės įstaigoje „Profesinio švietimo centras“, yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėja gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
52. Dėl pareiškėjos prašymo sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 43 straipsnio 2 dalį Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Šio įstatymo nustatytais atvejais bylas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gali nagrinėti vienas teisėjas. Teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma trijų teisėjų kolegija nagrinėti ir toms byloms, kurioms nustatytas vienasmenis nagrinėjimas. Sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Teismo plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai teismo teisėjų.
53. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkė Skirgailė Žalimienė yra šią administracinę bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos narė, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, sudėtingumą, faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose atliekamas išsamus individualus situacijos vertinimas, kiekviena situacija yra unikali, todėl pareiškėjos argumentai, kad panašiose bylose priimami skirtingi sprendimai, nėra pagrįsti, nes kiekviena byla yra individuali. Įvertinus pareiškėjos apeliacinio skundo turinį matyti, jog pareiškėja iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingą faktinę šiai bylai išnagrinėti aplinkybę, t. y. kad pareiškėja kelia (gali kelti) grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
54. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šioje byloje nagrinėto ginčo pagal pareiškėjos skundą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija