Administracinė byla Nr. eI-9695-331/2015
Proceso Nr. 3-61-3-00962-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.17.2, 3.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Vansevičiaus, dalyvaujant atsakovės atstovui A. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo išyrimo,
n u s t a t ė:
Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir Pareiškėjas), nagrinėdamas administracinę bylą pagal UAB „S.“ skundą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014-12-30 sprendimo Nr. A33(1)-9307-(4.9) panaikinimo bei įpareigojimo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją perskaičiuoti nuo 2012-05-01 ir skaičiuoti bendrovei vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą atsižvelgiant į tai, kad teritorijoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), yra devyni UAB „S.“ priklausantys statiniai, kuriems pastatytas vienas 1,1 kub. m konteineris, išvežamas vieną kartą per savaitę, 2015-06-19 nutartimi kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimu Nr. T3-38 bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014-01-29 sprendimu Nr. T3-14, bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 3 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai, pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, reiškiantį, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalims.
Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad ginčas nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo dėl juridinio asmens pareigos mokėti vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą pagal valdomo turto plotą ir pagrindinę tikslinę objekto paskirtį, o ne pagal faktinį atliekų kiekį.
Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2009-09-30 sprendimu Nr. T3-301 patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai) bei Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžius (Rinkliavos dydžiai).
Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2011-11-24 sprendimu Nr. T3-447 nusprendė pavesti UAB „N. K.“ nuo 2012-01-01 teikti mišrių komunalinių, buityje susidarančių pavojingų, biosklaidžių, elektros ir elektroninės įrangos, didelio gabarito, naudotų padangų atliekų ir antrinių žaliavų surinkimo ir transportavimo į jų šalinimo vietas paslaugas Avižienių, Buivydžių, Bezdonių, Dūkštų, Maišiagalos, Nemenčinės, Nemenčinės miesto, Paberžės, Riešės, Sudervės, Sužionių bei Zujūnų seniūnijose. Analogiškas paslaugas nuo 2012-01-01 Juodšilių, Kalvelių, Lavoriškių, Marijampolio, Medininkų, Mickūnų, Nemėžio, Pagirių, Rudaminos, Rukainių bei Šatrininkų seniūnijoje pavesta teikti UAB „N. K.“.
Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimu Nr. T3-95 buvo pakeisti 2009-09-30 sprendimu Nr. T3-301 patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai ir jie išdėstyti nauja redakcija. Iš dalies Rinkliavos dydžiai buvo pakeisti ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-05-25 sprendimu Nr. T3-220.
Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2013-02-28 sprendimu Nr. T3-38 patvirtino naują Nuostatų redakciją ir pripažino netekusiu galios Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 2 punktą, o 2014-01-29 sprendimu Nr. T3-14 pakeitė Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimu Nr. T3-38 patvirtintų Nuostatų 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 45, 46, 47 ir 52.1 punktus.
Sutinkamai su Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimu Nr. T3-301 patvirtintų Nuostatų 9 punktu vietinės rinkliavos mokėtojai yra atliekų turėtojai, privalantys mokėti vietinę rinkliavą, o pagal 5 punktą atliekų turėtoju laikomas asmuo, kuris turi atliekų. Pagal dabartinės Nuostatų redakcijos 9 punktą vietinės rinkliavos mokėtoju apibrėžiamas komunalinių atliekų turėtojas, fizinis ar juridinis asmuo nuosavybės ar kita teise valdantis ir naudojantis nekilnojamąjį turtą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje ir privalantis mokėti vietinę rinkliavą. Kadangi UAB „S.“ dalį pastatų yra išnuomojęs ir juose nevykdo ūkinės veiklos, tai nesinaudodamas pastatais ir neturėdamas su šiais pastatais susijusių atliekų, neturi būti laikomas atsakingu už vietinės rinkliavos už išnuomotus pastatus mokėjimą, nebent Vilniaus rajono savivaldybės administracija galėtų pagrįsti aplinkybę, kad UAB „S.“ dėl išnuomotuose pastatuose vykdomos veiklos turi atliekų.
Teismas konstatavo, kad visu ginčo laikotarpiu galiojant principui „teršėjas moka“ vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą dydis buvo siejamas su atliekų tvarkymo išlaidų apmokėjimu. Tai matyti iš Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 10 dalies bei 32 straipsnio nuostatų. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 10 dalis išvardina už rinkliavos mokėjimą teikiamas paslaugas, kurios ir turi būti padengiamos vietinės rinkliavos lėšomis. Vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą esmė nėra mokestinės pareigos savivaldybės naudai nustatymas kaip kad akcizų atveju, tai yra priemonė, užtikrinanti tinkamą atliekų tvarkymą. Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnio įtraukimas bei Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos patvirtinimas tik detalizavo įtvirtintą rinkliavos dydžio nustatymo tvarką, išaiškinant kaip turi būti įgyvendinamas principas „teršėjas moka“. Tuo tarpu Vilniaus rajono savivaldybės administracija, patvirtindama Nuostatus bei nustatydama vietinės rinkliavos dydžius, įvertino tik valdomų pastatų plotą bei jų esminę paskirtį – gyvenamoji, administracinė gydymo, gamybos ir panašiai. Nėra pateikti jokie duomenys, kad nustatant skirtingus vietinės rinkliavos dydžius atskiroms patalpų rūšims būtų įvertinti atliekų tvarkymo kaštai. Nei iš Nuostatų, nei iš 2012-03-30 sprendimu Nr. T3-95 patvirtintų vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą dydžių nematyti, kokiu būdu buvo sudaryta kaina. Taip pat nėra nustatyti kokie nors kriterijai, kurie leistų atsižvelgti į pastatuose vykdomos konkrečios veiklos specifiką.
Privaloma įmoka turi atitikti įmokos mokėjimo paskirtį – apmokėti turimų atliekų tvarkymą. Teisės aktai neįpareigoja asmens vien dėl jo valdomo turto apimties finansuoti atliekų tvarkymo sistemą iš esmės daugiau nei kainuoja jo turimų atliekų sutvarkymo bei atliekų tvarkymo sistemos išlaikymo paslauga. Vietinė rinkliava savo paskirtimi nėra turto mokestis. Tuo atveju, kai UAB „S.“ yra įpareigojamas už atliekų tvarkymą mokėti ženkliai daugiau nei jo turimų atliekų kaina, jis apmoka ir įvairias kitas savivaldybės išlaidas ar kitų atliekų turėtojų atliekų tvarkymo išlaidas. Tokios įstatyminės pareigos jis neturi.
Pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos pareiga nustatyti galimybę mokėti vietinę rinkliavą pagal deklaruojamų atliekų kiekį nėra numatyta Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte, tačiau bylos kontekste turi būti svarstomas klausimas dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pareigos nustatyti tokias vietinės rinkliavos skaičiavimo taisykles, kad būtų sudaromos tinkamos sąlygos įgyvendinti Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintą principą „teršėjas moka“, reiškiantį, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Vietinės rinkliavos skaičiavimas tokiu būdu, kad būtų vykdomas įstatyminis principas, gali būti įtvirtinamas ne tik nustatant mokėjimo pagal deklaruotų atliekų kiekį galimybę, tačiau ir kitais būdais, pavyzdžiui įvedant papildomus kriterijus ir koeficientas priklausomai nuo pastatų naudojimo paskirties, juose vykdomos veiklos, taikant lengvatas, kai ūkinės ar komercinės paskirties statiniai nenaudojami veiklai ar panašiais būdais.
Teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje kilo abejonių, ar nustatydama vietinę rinkliavą vien tik pagal formalius kriterijus, pagal kuriuos visiškai nekreipiamas dėmesys į realų turimų atliekų kiekį, Vilniaus rajono savivaldybės taryba užtikrino Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtinto principo įgyvendinimą. Iš vėlesnės teisėkūros matyti, jog teikiant išaiškinimus per Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-07-24 nutarimu Nr. 711 patvirtintą Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodiką (toliau –ir Metodika), yra reikalaujama nustatant rinkliavos dydį įvertinti ne tik statinio užimamą plotą, bet kitus kriterijus, kurie turi įtakos atliekų tvarkymo kainai, tai rodo, jog teisiniu reguliavimu siekiama nustatyti tokias taisykles, kad atliekų tvarkymo rinkliavos dydis būtų susietas su ją mokančio asmens pareigos apmokėti už atliekų tvarkymą įvykdymą.
Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės taryba su prašymu nesutinka, prašo netenkinti. Atsiliepime paaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Vilniaus rajone įvesta nuo 2012-05-01. Vilniaus rajono savivaldybė, įvesdama šią rinkliavą, pasirinko būdą, kuomet rinkliavos dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu ir šio nekilnojamojo turto dydžiu.
Dėl reguliavimo iki Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio įsigaliojimo 2013-07-01 paaiškino, kad šiuo laikotarpiu (nuo rinkliavos įvedimo 2009 m iki 2013-07-01) galiojantys teisės aktai imperatyviai nenumatė pareigos savivaldybei, kaip kompetentingam subjektui, administruojančiam šią rinkliavą, privalomai rinktis tokį apmokėjimo būdą, kuomet jo dydis būtų siejamas pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Prieš įvedant rinkliavą 2008-10-14 buvo atlikta Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą įdiegimo Vilniaus rajono savivaldybėje galimybių analizė, kurioje įvertinus įvairių mūsų šalies bei užsienio šalių savivaldybių patirtį argumentuotai, šiuos argumentus pagrindžiant skaičiais, buvo rekomenduojama Vilniaus rajono savivaldybėje nustatyti vietinę rinkliavą pagal nekilnojamojo turto plotą, nes galimybė vietinei rinkliavai apskaičiuoti pagal faktiškai perduotų tvarkyti atliekų kiekį reikalautų pernelyg didelių sąnaudų, be to, turėtų daugybę trūkumų. Teigė, jog teisės aktų, kuriems prieštarautų Vilniaus rajono savivaldybės tarybos priimti sprendimai šiuo laikotarpiu, savo prašymuose nenurodo nei UAB „S.“, nei 2015-06-19 Vilniaus apygardos administracinis teismas savo prašyme administracinėje byloje Nr. eI-7052-580/2015.
Dėl reguliavimo nuo 2013-07-01 iki Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio pakeitimo 2015-04-01 paaiškino, kad šiuo laikotarpiu buvo pakeistas Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnis (įsigaliojo 2013-07-01) bei įsigaliojo Metodika, tačiau jie įsigaliojo po Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimo Nr. T3-38 bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimo Nr. T3-95 priėmimo, t. y. po naujos redakcijos Nuostatų bei pakeistų Rinkliavos dydžių įsigaliojimo. O kadangi nei šiame pakeistame Atliekų tvarkymo įstatyme, nei Metodikoje nėra įtvirtinto imperatyvo savivaldybėms keisti jau galiojančias taisykles, kuriomis reglamentuota rinkliava (priešingai nei 3 etape minimame 2015-03-26 Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 30-2 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 str.), tai reiškia, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnyje bei Metodikoje įtvirtinti reikalavimai nėra taikomi tiems visuomeniniams santykiams, kurie yra sureguliuoti iki minėtų norminių teisės aktų įsigaliojimo. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit).
Dėl reguliavimo nuo 2015-04-01, nustatančio pareigą savivaldybėmis iki 2016-07-01 nustatyti dydžius pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles paaiškino, kad apie savivaldybėje galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių rinkliavą, teisėtumo klausimą šiuo laikotarpiu anksti kalbėti, nes pagal 2015-03-26 Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 30-2 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 str. (įsigaliojo 2015-04-01), savivaldybės, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, iki 2016-07-01 nustato naujus arba patvirtina esamus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius. Taigi minimą pareigą savivaldybėms įstatymų leidėjas nukėlė laike ir numatė parengiamąjį laikotarpį šiems veiksmams atlikti iki 2016 m. liepos 1 d; iki šios dienos Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar nėra patvirtinusi šiame įstatymo pakeitime minimų Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių.
Pažymėjo, kad duomenys apie nekilnojamąjį turtą gauti iš VĮ Registrų centro, ne visais atvejais yra tikslūs, todėl Savivaldybėje sukurta Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą duomenų bazė gali būti tikslinama (ir yra tikslinama) gavus vietinės rinkliavos mokėtojo rašytinį prašymą. Nuostatų 33 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojui gali būti taikomas žemės ūkio, gamybos ir pramonės bei kitų nekilnojamojo turto objektų (jų dalių) paskirties, plotų tikslinimas pagal faktiškai naudojamą paskirtį, plotą. Atsižvelgiant į tai, įmonės, kurios vykdo veiklą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje bei turinčios gamybos, pramonės ir kitos paskirties objektus, gali kreiptis į Vilniaus rajono savivaldybę dėl duomenų tikslinimo apie savo veikloje faktiškai naudojamas patalpų paskirtį, plotą. Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašymo dėl duomenų tikslinimo apie savo veikloje faktiškai naudojamas patalpų paskirtį, plotą iš UAB „S.“ nėra gavusi.
Atkreipė dėmesį, kad UAB „S.“ elgiasi ne visai sąžiningai ir visą ginčo laikotarpį savo atliekų tvarkymą yra patikėjusi bendrovei (UAB „VSA Vilnius“), kuri neturėjo ir neturi teisės visą ginčo laikotarpį užsiimti šia veikla Vilniaus rajone. Nuo 2012-01-01 teikti komunalinių atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011-11-24 sprendimu Nr. T3-447 pavesta atlikti tik UAB „Nemenčinės komunalininkas“ bei UAB „Nemėžio komunalininkas“. Bendrovei „S.“ bendradarbiaujant su neteisėtu atliekų surinkėju nėra naudinga dar papildomai už tą patį mokėti ir rinkliavą, nes ši rinkliava tik didina įmonės atliekų tvarkymo sąnaudas. Atkreipia dėmesį, jog UAB „S.“ atsisakius nelegalaus vežėjo paslaugų šiai įmonei apskaičiuotas rinkliavos mokestis nesikeistų, o Savivaldybės įmonės teikiančios atliekų surinkimo ir transportavimo paslaugas pajėgios sutvarkyti bet kokius atliekų kiekius (pvz., iš AB „V. P.“ atliekos išvežamos kasdien).
P r a š y m a s t e n k i n t i n a s.
Šiuo atveju byla pradėta pagal individualioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-06-19 nutartimi pateiktą prašymą ištirti, ar Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimu Nr. T3-38 bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014-01-29 sprendimu Nr. T3-14, bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 3 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai, pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, reiškiantį, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalims(Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 str.).
Šios aplinkybės lemia, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, pakeistų Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimu Nr. T3-38, bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014-01-29 sprendimu Nr. T3-14, bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 3 punktu patvirtintų Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai, pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimu Nr. T3-95, tiek, kiek jie nenustato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“ atitiktis Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalims.
Atliekų įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Pagal Rinkliavų įstatymo, reglamentuojančio rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę, 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta savivaldybės tarybos teisė savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas, be kita ko, už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 punktus, savivaldybės taryba sprendimu nustato vietinę rinkliavą, tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, o pagal 13 straipsnio 1 dalį - vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014-01-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 taip pat pažymėjo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų).
Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybė turi diskrecijos teisę nustatyti vietines rinkliavas, tvirtinti rinkliavos nuostatus, tačiau diskrecijos teisė yra saistoma ir bendrųjų konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.).
Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, o 3 punktu – Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžius. Remiantis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011-12-23 sprendimu Nr. T3-507 vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje įsigaliojo nuo 2012-05-01.
Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2012-03-30 sprendimu Nr. T3-95 pakeitė 2009-09-30 sprendimu Nr. T3-301 patvirtintus Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžius ir juos išdėstė nauja redakcija, 2012-05-25 sprendimu Nr. T3-220 Rinkliavos dydžius keitė iš dalies.
Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimu Nr. T3-38 patvirtinta nauja Nuostatų redakcija bei netekusiu galios pripažintas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 2 punktas. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014-01-29 sprendimu Nr. T3-14 pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimu Nr. T3-38 patvirtintų Nuostatų 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 45, 46, 47 ir 52.1 punktai.
Nuostatų 8 punkte įtvirtinta vietinės rinkliavos sąvoka – tai Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, galiojanti savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose nuostatuose nustatyta tvarka. Remiantis Nuostatų 9 punktu – vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Pagal šių Nuostatų 5 punktą – atliekų turėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi komunalinių atliekų. Pagal Nuostatus vietinė rinkliava skaičiuojama pagal savivaldybės tarybos nustatytą vietinės rinkliavos dydį arba jį padauginus iš vietinės rinkliavos dydžio parametro (11 punktas); vietinės rinkliavos dydis nustatomas pagal nekilnojamojo turto paskirtį litais už kalendorinius metus (12 punktas); vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi tokie, kad gautos pajamos padengtų visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas (15 punktas). Nuostatų 19 punkte nustatyti Vietinės rinkliavos mokėtojų registro duomenų bazėje registruojami duomenys: asmens, kuriam savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai ar kuris kitu pagrindu teisėtai valdo ar naudoja šiuos objektus, vardas, pavardė arba juridinio asmens pavadinimas; vietinės rinkliavos mokėtojo identifikavimo kodas; nekilnojamojo turto aprašymas; nekilnojamojo turto unikalus numeris; nekilnojamojo turto adresas; nekilnojamojo turto pagrindinė naudojimo paskirtis; nekilnojamojo turto bendras naudingas plotas; kiti duomenys, būtini vietinei rinkliavai administruoti. Nuostatų 20 punkte įtvirtinta, kad į Registro duomenų bazę neįtraukiami (išbraukiami): gyvenamosios paskirties pastatai savivaldybės teritorijoje, kurių savininkai yra mirę ir yra notaro pažyma apie paveldėtojo (-ų) nebuvimą. Atsiradus paveldėtojui (-ams) pastatai įtraukiami į Registro duomenų bazę; netinkami naudoti/gyventi ar fiziškai sunaikinti nekilnojamo turto objektai savivaldybės teritorijoje.
Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimu Nr. T3-38 patvirtintos naujos Nuostatų redakcijos 9 punkte vietinės rinkliavos mokėtojai apibrėžiami kaip komunalinių atliekų turėtojai, fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Atitinkamai pagal šios redakcijos Nuostatų 32 punktą registro duomenys gali būti tikslinami gavus vietinės rinkliavos mokėtojo rašytinį prašymą arba apeliaciją dėl vietinės rinkliavos dydžio perskaičiavimo, o Nuostatų 33 punktu įtvirtinta galimybė vietinės rinkliavos mokėtojui taikyti žemės ūkio, gamybos ir pramonės bei kitų nekilnojamojo turto objektų (jų dalių) paskirties, plotų tikslinimą pagal faktiškai naudojamą paskirtį, plotą.
Rinkliavos dydžiai, patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 3 punktu, įtvirtinti pagal atitinkamos nekilnojamojo turto paskirties (gyvenamosios, administracinės, gamybos ir pramonės ir kt.) bendro naudingo ploto m2. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimu Nr. T3-95 nauja redakcija išdėstytuose Rinkliavos dydžiuose iš esmės buvo įtvirtinti analogiški kriterijai, vietinės rinkliavos dydžio parametru imant 100 m2.
Iš Nuostatuose įtvirtintų normų matyti, jog konkrečiam mokėtojui (komunalinių atliekų turėtojui) tenkančios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydis buvo susietas tik su atitinkamo nekilnojamojo turto paskirtimi ir šio turto bendruoju naudingu plotu, plotą iš esmės laikant pagrindiniu kriterijumi, lemiančiu mokėtinos metinės vietinės rinkliavos dydį. Nuostatuose ir Rinkliavos dydžiuose nėra nustatyta galimybė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų išvežimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą rinkliavos mokėtojams mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį ar kitus kriterijus.
Abejonę dėl aptariamų norminių teisės aktų teisėtumo Pareiškėjas sieja su galimu jų neatitikimu Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytiems reikalavimams tuo aspektu, kad Nuostatuose ir Rinkliavos dydžiuose nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“.
Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Šiame straipsnyje įtvirtinta nuostata galiojo Nuostatų ir Rinkliavos dydžių patvirtinimo metu ir galioja iki šiol. Remiantis šio įstatymo 2 straipsniu atliekų darytojas – asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis, o atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų.
Principas „teršėjas moka“ įpareigoja valstybinės valdžios bei vietos savivaldos institucijas užtikrinti, jog atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų būtent atliekų turėtojas, o šio principo pagrindu iš atliekų turėtojų surinktos lėšos turi padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaidas. Kiti atliekų tvarkymo finansavimo šaltiniai, išvardinti Atliekų tvarkymo įstatymo 33 straipsnyje, įstatymų leidėjo yra įvardinti kaip papildomi. Vietos savivaldybės tarybos nustatomas vietinės rinkliavos dydis bei jos apskaičiavimo atliekų turėtojams tvarka neturi viršyti to, kas yra būtina siekiant minėtų finansavimo tikslų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką, vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdo pasirinkimą apsprendžia galimybės šią rinkliavą administruoti nedideliais kaštais; pakankamai tiksliai apskaičiuoti atliekų tvarkymo išlaidas; planuoti papildomų lėšų poreikį; komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo sistemos organizatoriui tiksliai prognozuoti pajamas, planuoti šių pajamų paskirstymą bei efektyviau organizuoti patį komunalinių atliekų tvarkymą; tikslią vietinės rinkliavos mokėtojų apskaitą, efektyvią jų kontrolę, skolų administravimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Vis dėlto, remiantis tuo, jog Atliekų tvarkymo įstatymas, be kita ko, yra skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų inter alia 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva 2006/12/EB) taikymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 4 d.), <...>nacionalinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę. Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėjo, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 2006/12/EB 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes.
Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, vadovaujantis Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009-07-16 prejudicinis sprendimas byloje F. I. srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008-06-24 didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Todėl, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009-07-16 sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį (LVAT administracinėje byloje Nr. A525-471/2010).
Aiškindamas principo „teršėjas moka“ atitiktį proporcingumo principui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra pažymėjęs, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, tačiau principas „teršėjas moka“ minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama pagal nurodytą atliekų kiekį, priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti (LVAT administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011).
Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, joje nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pateiktas Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.
Nagrinėjamu atveju Pareiškėjas, kreipdamasis dėl norminio administracinių aktų teisėtumo ištyrimo, abejones dėl šių aktų teisėtumo grindžia ne vien tuo, kad juose principas „teršėjas moka“ gali būti įtvirtintas ne tik nustatant mokėjimo pagal deklaruotų atliekų kiekį galimybę, bet ir kitais būdais, pavyzdžiui įvedant papildomus kriterijus ir koeficientus priklausomai nuo pastatų naudojimo paskirties, juose vykdomos veiklos, taikant lengvatas kai ūkinės ar komercinės paskirties statiniai nenaudojami veiklai ar panašiais būdais.
Pažymėtina, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimu Nr. T3-38 patvirtintos naujos Nuostatų redakcijos 33 punktu įtvirtinta galimybė vietinės rinkliavos mokėtojui taikyti žemės ūkio, gamybos ir pramonės bei kitų nekilnojamojo turto objektų (jų dalių) paskirties, plotų tikslinimą pagal faktiškai naudojamą paskirtį, plotą. Remdamasi šia nuostata Atsakovė teigia, jog po tokių tikslinimų keičiasi rinkliavos kaina. Šios nuostatos įtvirtinimas iš esmės sudaro galimybę tikslinti tik tuos kriterijus, pagal kuriuos vietinė rinkliava yra apskaičiuojama, tačiau nėra siejama su realiai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Tiems rinkliavos mokėtojams, kurie teisingai yra deklaravę faktiškai naudojamo nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą, tačiau dėl Atsakovės įtvirtinto reglamentavimo negalintiems atlikti tikslinimų dėl perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekio (ar apskritai faktinio atliekų paėmimo), apskaičiuotinas rinkliavos dydis niekaip nesikeistų. Atitinkamai rinkliavos dydį siejant tik su nekilnojamojo turto paskirtimi ir plotu, tačiau nevertinant kitų sąlygų, pavyzdžiui vykdomos veiklos pobūdžio, dėl kurios specifiškumo tikėtina susidaro ženkliai skirtingas komunalinių atliekų kiekis lyginat su kitais jų turėtojais, negali būti laikoma tinkamu principo „teršėjas moka“ užtikrinimu. Teismo vertinimu, naujos redakcijos Nuostatų 33 punkto įtvirtinimas nepaneigia Atsakovės turėjimo esant objektyviai galimybei nustatyti būdą mokėtiną rinkliavos sumą apskaičiuoti įvertinus realiai pateikiamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį.
2013-07-01 įsigaliojo 2012-04-19 įstatymu Nr. XI-1981 papildytas Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnis, kuriame buvo nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“ (1 dalis); komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį komunalinėms atliekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą ir sudaryti komunalinių atliekų turėtojams priimtinas sąlygas dalyvauti komunalinių atliekų tvarkyme, taip pat mažinti aplinkos taršą (2 dalis); nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi būti atsižvelgiama į Vyriausybės patvirtintą metodiką (3 dalis); komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą ir įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytais principais (4 dalis).
2015-03-26 įstatymu Nr. XII-1590 nuo 2015-04-01 pakeista Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 3 dalis ir nustatyta, kad nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi būti vadovaujamasi Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis. Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 3 dalies pakeitimas nurodytu būdu iš esmės reiškia, kad įstatymų leidėjas sugriežtino komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodarai keliamus reikalavimus, imperatyviai nurodydamas savivaldybėms pareigą vadovautis Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis.
Pagal 2015-03-26 Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 302 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-1590 2 straipsnį savivaldybės, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių nuostatomis, iki 2016-07-01 nustato naujus arba patvirtina esamus rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžius.
Vyriausybės 2013-07-24 nutarimu Nr. 711 patvirtintoje Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos, įsigaliojusios nuo 2013-08-04, 4 punkte nustatyta, kad būtinosios su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios sąnaudos – tiesiogiai su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios pagrįstos sąnaudos, reikalingos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugai suteikti, ilgalaikiam komunalinėms atliekoms tvarkyti skirtos infrastruktūros eksploatavimui, jos atnaujinimui užtikrinti ir sudaryti komunalinių atliekų turėtojams priimtinas sąlygas dalyvauti tvarkant komunalines atliekas, taip pat mažinti aplinkos taršą. Pagal Metodikos 11 punktą būtinosios su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios sąnaudos nustatomos pagal atskiros komunalinių atliekų tvarkymo veiklos pastoviąsias sąnaudas ir atskiros komunalinių atliekų tvarkymo veiklos kintamąsias sąnaudas. Metodikos III skyriuje, reglamentuojančiame rinkliavos dydžio nustatymą, įtvirtinta, kad nustatant rinkliavos dydį, kiekvienai nekilnojamojo turto objekto rūšiai atskirai įvertinamas galintis susidaryti mišrių komunalinių atliekų ir atskirai surenkamų komunalinių atliekų kiekis (19 punktas); rinkliavos dydis turi būti toks, kad iš nekilnojamojo turto objektų savininkų arba įgaliotų asmenų surinktomis lėšomis būtų apmokėtos visos būtinosios su komunalinių atliekų tvarkymu susijusios sąnaudos; taikoma dvinarė rinkliava, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų; pastovioji rinkliavos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų pastoviąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas (21-23 punktai); pastovioji rinkliavos dedamoji nustatoma pagal šias kintamąsias pasirinktinai: nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas, nekilnojamojo turto paskirtis ir objektų skaičius, gyventojų/darbuotojų skaičius, konteinerių skaičius ir tūris (dydis) (25 punktas); kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas; kintamąją rinkliavos dalį moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga. Komunalinių atliekų paėmimo paslauga suprantama kaip faktinis mišrių komunalinių atliekų paėmimas, kai konteineris pastatytas ne didesniu kaip 300 metrų atstumu nuo savininkui priklausančio nekilnojamojo turto objekto; kintamosios rinkliavos dedamosios nemoka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, deklaravę, kad tam tikru laikotarpiu (ne trumpesnis kaip vienas metų ketvirtis ir ne ilgesnis kaip vieni metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto tuo laikotarpiu komunalinės atliekos nebus imamos; kintamoji rinkliavos dedamoji nustatoma pagal šias kintamąsias pasirinktinai: naudojamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičius ir tūris (dydis), naudojamų mišrių komunalinių atliekų konteinerių skaičius, tūris (dydis) ir ištuštinimo dažnumas, atiduodamų mišrių komunalinių atliekų svoris (26-29 punktai).
Atliekų tvarkymo įstatymo papildymas 302 straipsniu, Metodikos priėmimas rodo įstatymų leidėjo poziciją siaurinti savivaldybių diskreciją nustatant rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį bei siekį įtvirtinti tokį reguliavimą, kuris kiek įmanoma labiau užtikrintų proporciją tarp mokamos rinkliavos dydžio ir faktinio komunalinių atliekų surinkimo. Tokiu būdu siekiama paslaugų kainą griežčiau susieti su būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis.
Įvertinus Nuostatų ir Rinkliavos dydžių nuostatų turinį pasikeitusio teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad rinkliavos apskaičiavimas pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą, neįtvirtinant kitų kriterijų, leidžiančių labiau užtikrinti, kad gautos pajamos neviršytų komunalinių atliekų tvarkymo sistemos būtinųjų sąnaudų, negali būti laikomas tinkamu principo „teršėjas moka“ įgyvendinimu.
Nuostatų ir Rinkliavos dydžių pakeitimas ir išdėstymas nauja redakcija nėra kliūtis tirti pakeistų norminių administracinių aktų teisėtumą, nes Pareiškėjas pateikė prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad individualią bylą nagrinėjantis administracinis ar bendrosios kompetencijos teismas gali kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti ir nebegaliojančio norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu tai yra būtina sprendimui byloje priimti (LVAT administracinėje byloje Nr. I444–2/2009).
Kaip minėta, Atliekų tvarkymo įstatymo 2, 4, 25, 27, 28, 30, 31, 35 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 30-1, 30-2 straipsniais įstatymu Atliekų tvarkymo įstatymas buvo papildytas nauju 302 straipsniu, įsigaliojusiu nuo 2013-07-01, t.y. jau galiojant nauja redakcija išdėstytiems Nuostatams ir Rinkliavos dydžiams. Pažymėtina, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti, t. y. turi būti priimti poįstatyminiai teisės aktai. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 1994-01-19 nutarimas, 1997-05-29 nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktų normas, nustatančias, jog Vyriausybė vykdo įstatymus, konstatavo, kad iš šių nuostatų Vyriausybei kyla pareiga pakeisti bei papildyti savo anksčiau priimtus aktus, kad jie atitiktų vėliau priimtą įstatymą, arba panaikinti savo anksčiau priimtus aktus, jeigu juose nustatytos teisės normos prieštarauja įstatymo normoms (Konstitucinio Teismo 2000-04-05 nutarimas). Šios konstitucinės doktrinos nuostatos taikytinos ir kitiems teisės aktams, šiuo atveju savivaldybės tarybos priimtiems teisės aktams, nes jie visada turi atitikti galiojančius aukštesnės juridinės galios teisės aktus. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmeta Atsakovės argumentus, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio reikalavimai nėra taikomi tiems visuomeniniams santykiams, kurie yra sureguliuoti iki norminių teisės aktų įsigaliojimo.
Vilniaus rajono savivaldybės pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas, kai nėra įtvirtinta sąlygų ar papildomų kriterijų, leidžiančių vietinę rinkliavą apskaičiuoti kitu nei vien pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą būdu, nėra tinkamai užtikrinantis principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą. Atsakovės priimti poįstatyminiai teisės aktai tinkamai nerealizuoja įstatyminiu lygmeniu įtvirtintos nuostatos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą pagrįsti būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis. Tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymą papildžius 302 straipsniu atsakovė nekoregavo savo priimtų poįstatyminių teisės aktų nėra pateisinama. Todėl, Nuostatuose ir Rinkliavos dydžiuose nustatyta tvarka negali užtikrinti pakankamai tikslaus atliekų tvarkymo išlaidų apskaičiavimo. Šiuo atveju nenustatyta, kad apskaičiavimo būdų koregavimas iš esmės lemtų šios rinkliavos administravimą nepakeliamai dideliais kaštais.
Iš Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalies kylanti pareiga vietinę rinkliavą nustatyti įstatymo nustatytose ribose ir tvarka, reiškia, jog vietinė rinkliava turi atitikti vietinės rinkliavos kainodarai keliamus reikalavimus. Įvertinus Nuostatų ir Rinkliavos dydžių nuostatų turinį pasikeitusio teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad rinkliavos apskaičiavimas pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą, neįtvirtinant kitų kriterijų, leidžiančių labiau užtikrinti, kad gautos pajamos neviršytų komunalinių atliekų tvarkymo sistemos būtinųjų sąnaudų (pvz. realiai pateikiamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekio ar vykdomos veiklos pobūdžio atitinkamose nekilnojamojo turto paskirties pastatuose), negali būti laikomas tinkamu principo „teršėjas moka“ įgyvendinimu. Tokiu būdu atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji yra verta, nėra faktiškai įgyvendinama, nes tik pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai gali visiškai neatitikti paslaugos teikėjo patirtų išlaidų.
Todėl sutiktina su Pareiškėjo argumentais, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba, įtvirtinusi mokėjimą už atliekų tvarkymą pagal nekilnojamojo turto valdymą ir naudojimą (turto paskirtį ir plotą), nekreipdama dėmesio į realų turimą atliekų kiekį, nenustačiusi kitų būdų, pavyzdžiui įvedant papildomus kriterijus ir koeficientus priklausomai nuo pastatų naudojimo paskirties, juose vykdomos veiklos, taikant lengvatas kai ūkinės ar komercinės paskirties statiniai nenaudojami veiklai ar panašiais būdais, neįgyvendino Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, kad būtų užtikrinta tinkama komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodara, vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“, taip pat komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis.
Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimu Nr. T3-38 bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014-01-29 sprendimu Nr. T3-14, bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 3 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai, pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, pripažįstami prieštaraujančiais Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalims.
Administracinių bylų teisenos įstatymo116 straipsnio 1 dalis nustato, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo117 straipsnio 1 dalį šis administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo, kai jis įsiteisės, turi būti skelbiamas Teisės aktų registre. Teisėkūros pagrindų įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nustato, jog už šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismų procesinių sprendimų perdavimą registruoti ir paskelbti Teisės aktų registre atsakinga Nacionalinė teismų administracija. Duomenis Teisės aktų registrui Nacionalinė teismų administracija teikia Teisėjų tarybos nustatyta tvarka, suderinta su Teisės aktų registro valdytoju. Tuo remiantis, Nacionalinei teismų administracijai pavedama Atsakovės lėšomis paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre.
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu, 127 straipsniu, teismas,
n u s p r e n d ž i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą tenkinti.
Pripažinti, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013-02-28 sprendimu Nr. T3-38 bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014-01-29 sprendimu Nr. T3-14, bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimo Nr. T3-301 3 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai, pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012-03-30 sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalims.
Pavesti Nacionalinei teismų administracijai, atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos lėšomis, paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.