Administracinė byla Nr. eA-2442-525/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03420-2024-0
Procesinio sprendimo kategorija 8.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo
2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Maf Hh) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas B. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 24S145500 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 76034689 (toliau – ir Leidimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais. Minėtos normos negalėjo būti taikomos ir tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, t. y. jos neegzistuoja. Priešingai negu teigia Migracijos departamentas, joks tyrimas nebuvo atliktas. Pareiškėjas turi lėšų pragyventi, o darbdavys sudarė darbo sutartį ir turėjo viską tinkamai pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) ir/ar Migracijos departamentui, o jei tokie veiksmai iš darbdavio pusės buvo vėluojami atlikti, pareiškėjas yra įsitikinęs, kad Migracijos departamentas turėjo pareigą jį ir/ar darbdavį iš anksto įspėti apie bet kokius trūkumus ir jie būtų juos nedelsiant pašalinę, juolab, kad Migracijos departamentas turi tam visus instrumentus ir kontaktus.
2.2. Pareiškėjas nenuslėpė ir niekada neteikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančių duomenų. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Maf Hh” (toliau – ir Bendrovė) pareiškėjui aiškino, kad jį įdarbins, sutvarkė visus migracijos formalumus ir atsiuntė jam dokumentus. Bendrovė privalėjo jį įdarbinti, tačiau, pareiškėjui atvykus į Lietuvą ir pamėginus susisiekti su darbdaviu, tam tikrą laiką nepavyko to padaryti, o vėliau darbdavys telefonu paaiškino, kad yra išvykęs iš Lietuvos ir grįš tik nuo 2024 m. birželio 27 d. ir galės pareiškėją įdarbinti tik grįžęs. Pareiškėjas mano, jog padarė tai, ką ir privalėjo pagal visus galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus. Bendrovė buvo atsiuntusi darbo sutartį, todėl pareiškėjas nesupranta Migracijos departamento teiginio, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta. Kol Bendrovė nesuteikė darbo vietos ir pareiškėjas nepradėjo darbo Lietuvoje, jis gyveno iš turimų lėšų, kurias atsivežė, todėl taip pat mano, jog Migracijos departamento teiginys, kad jis neturėjo pakankamai lėšų, neatitinka tikrovės.
2.3. Skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas ir skubotas, priimtas neįvertinus visų aplinkybių bei nesuteikus galimybės pareiškėjui pasisakyti, jo neišklausius. Migracijos departamentas neklausė jokios papildomos informacijos apie pareiškėjo atvykimo laiką, aplinkybes, dėl kurių darbdavys jo neįdarbino, jeigu buvo kokie nors faktiniai įdarbinimo trūkumai, ir apskritai kokias nors faktines aplinkybes. Migracijos departamentas nenurodo jokių faktinių aplinkybių ir neteisėtų pareiškėjo veiksmų, kurių, pareiškėjo vertinimu, nebuvo.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Pagal tarpininkavimo raštą ir prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjo darbo užmokestis nurodytas 900 Eur, tačiau pareiškėjas nustatyto darbo užmokesčio negavo ir dėl to neatitinka imperatyvių UTPĮ reikalavimų.
3.2. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad ginčijamu Sprendimu jam yra skiriama neproporcinga bausmė ir sukeliamos sunkios pasekmės, laikytini deklaratyviais. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas ar uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas taip pat neįvardija, kokią žalą padarys ginčijamas Sprendimas.
3.3. Ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš UTPĮ įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir UTPĮ 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
3.4. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui buvo kliūčių iki Sprendimo priėmimo teikti papildomus dokumentus, paaiškinimus, įrodymus Migracijos departamentui. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog Migracijos departamentas turėjo pareiškėją informuoti apie jo darbo pokyčius, Migracijos departamentas vertina kaip nepagrįstus lūkesčius.
3.5. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, ir neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
II.
5. Teismas nustatė, kad:
5.1. Bendrovė per MIGRIS pareiškėjo vardu 2023 m. gruodžio 6 d. pateikė prašymą
(Nr. 2310-LLG-10357) išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog pareiškėjas ketina dirbti pagal darbo sutartį betonuotoju, ši profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir pareiškėjui nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams. Prašyme buvo nurodyta, kad pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis bus 900 Eur dydžio mėnesinis darbo užmokestis Bendrovėje.
5.2. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės migracijos skyrius pateikė Migracijos departamentui 2024 m. birželio 6 d. pranešimą Nr. 14VR-1661 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“. Minėtame pranešime nurodyta, kad VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrius vykdė migracinių procesų stebėseną ir kontrolę Vilniaus mieste, kurios metu buvo nustatyta, kad Turkijos Respublikos pilietis B. Z., kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760342689, (tarpininkaujant Bendrovei), Sodros duomenimis šiuo metu nėra įdarbintas minėtoje įmonėje ir niekada joje nedirbo, individualios veiklos nevykdo. Prie šio pranešimo taip pat pridėtas Sodros išrašas, iš kurio matyti, jog nėra duomenų apie pareiškėjo draudėjus.
5.3. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760342689, galiojantį iki 2026 m. kovo 19 d., nes: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės;
2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta.
6. Teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4(1) ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (50 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nei su skundu, nei vėliau nepateikė tarp jo ir Bendrovės sudarytos darbo sutarties. Į bylą darbo sutarties nepateikė ir Bendrovė, kuri byloje yra trečiasis suinteresuotas asmuo. Teismas taip pat akcentavo, kad iš byloje esančio Sodros
2024 m. birželio 7 d. duomenų bazės išrašo matyti, kad 2024 m. birželio 7 d. nėra duomenų apie pareiškėjo draudėjus, nors leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas
2024 m. kovo 19 d. tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau ir – DK) 43 straipsnyje nustatyta, jog darbo sutartis sudaroma raštu, todėl darbo sutartis laikoma sudaryta ne tada, kai, pavyzdžiui, jos projektą viena šalis atsiunčia kitai arba darbo sutartį pasirašo tik viena šalis, o tada, kai darbo sutartį pasirašo abi šalys. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog yra pagrindas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje remiantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes su pareiškėju darbo sutartis nesudaryta.
8. Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginį, kad skundžiamu Sprendimu jam paskirta bausmė yra visiškai neadekvati bei neproporcinga, sukelianti sunkias pasekmes. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstai panaikintas trimis savarankiškais pagrindais, remiantis UTPĮ 35 ir 50 straipsniais ir nėra laikytinas bausme. Teismas pabrėžė, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš UTPĮ įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir UTPĮ 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
9. Teismas taip pat nurodė, kad UTPĮ ar Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nėra numatyta pareiga Migracijos departamentui kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų ar duomenų. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, vadovavosi oficialiais Sodros duomenimis, kuriais teismas neturėjo pagrindo abejoti; pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Sprendime nurodytas faktines aplinkybes, arba sudarančių pagrindą kitaip vertinti Sprendime nurodytas aplinkybes. Teismas pažymėjo, jog vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su ginčijamu Sprendimu, nereiškia, kad Migracijos departamentas turėjo atlikti papildomą pareiškėjo apklausą. Teismas akcentavo, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas su Bendrove darbo sutarties nesudarė ir prašyme suteikti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte numatyto mėnesinio atlyginimo negavo.
10. Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs bei įvertinęs administracinės procedūros metu surinktus faktinius duomenis bei informaciją, išsamiai ir aiškiai jį pagrindė objektyviais duomenimis (faktais), jų pagrindu administracinės procedūros metu padarytos išvados bei išaiškinimai atitinka nurodytų teisės aktų nuostatas, Migracijos departamentas nurodė Sprendimo apskundimo tvarką, kas skundžiamą Sprendimą leidžia vertinti kaip atitinkantį VAĮ 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą bei panaikinti Sprendimą; 2) netenkinus pirmojo prašymo – panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo skundo nagrinėti iš naujo.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja jo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus, papildomai nurodydamas, kad Sprendime nepateikti jokie faktai, pagrindžiantys išvadą, kodėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl šis Sprendimas negalėjo būti pripažintas teisėtu, taip pat cituoja teismų praktiką dėl grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo bei teisės būti išklausytam. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad surado kitą darbdavį ir pareiškėjas galėtų įsidarbinti kitoje darbovietėje, bet Migracijos departamentas turi suteikti realias galimybes atlikti tai teisės aktų nustatyta tvarka ir per protingą terminą.
13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Be atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytų aplinkybių, atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo šeimos nariams nėra išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ginčijamu Sprendimu nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas turi pareigą atitikti UTPĮ jam keliamus reikalavimus ne tik leidimo laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šio leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. 24S145500, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
15. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nustačius, kad: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) darbo sutartis su asmeniu nesutaryta.
16. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus.
17. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš esmės atkartoja jo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus, be kita ko, kad Sprendimas buvo priimtas neišsiaiškinus visų faktinių aplinkybių, kadangi pareiškėjui nustatytas darbo užmokestis nebuvo mokamas ne dėl jo, bet dėl darbdavio kaltės, be to, pareiškėjas susirado kitą darbą ir nėra duomenų, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai.
18. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
19. Vertindama pareiškėjui išduoto Leidimo panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog UTPĮ 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-789/2024).
20. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, inter alia (be kita ko), nustatoma, kad darbo sutartis su užsieniečiu nesudaryta. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia minėta UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, inter alia, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).
21. Sprendžiant dėl pragyvenimo lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat reikšminga tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro
2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2024 m. – 924 Eur).
22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. kovo 9 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau Bendrovė darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė. Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime nurodė, jog patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinę sistemą, nustatyta, kad jokiose kitose įmonėse užsienietis nedirba. Taip pat nustatyta, kad užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 900 Eur. Migracijos departamentas vertino, kad kadangi darbo sutartis nebuvo sudaryta, užsienietis Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas sprendė, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
23. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovui nustačius, kad su pareiškėju darbo sutartis nebuvo sudaryta bei jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, pripažintina, jog pareiškėjo Leidimas buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankiškus imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (UTPĮ 50 str.
1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p. (dėl pragyvenimo lėšų) bei UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p. (dėl nesudarytos darbo sutarties) pagrindais). Šiame kontekste akcentuotina, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).
24. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, jog aptariama situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo, o dėl trečiojo suinteresuoto asmens kaltės, nes pareiškėjui išduoto Leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimai negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius UTPĮ įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024), o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo buvusio darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie teiginiai yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024).
25. Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai, kuriais jis kvestionuoja Migracijos departamente vykusios administracinės procedūros teisėtumą, pareiškėjui teigiant, jog šiuo atveju buvo pažeisti gero administravimo ir proporcingumo principai, nes prieš priimdamas Sprendimą atsakovas nesikreipė į pareiškėją dėl papildomų duomenų, dokumentų pateikimo, nesuteikė jokios galimybės ištaisyti atsiradusius formalius trūkumus. Pažymėtina, jog, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1811-556/2024). Be to, nors gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė: viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą; kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).
26. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi pacituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas konkrečiai nenurodė, dėl kokių konkrečių priežasčių pareiškėjo teisė būti išklausytam turėjo būti įgyvendinta administracinės procedūros Migracijos departamente metu, o pareiškėjo dėstomi argumentai dėl jo ir Bendrovės darbo teisinių santykių, neleidžia manyti, jog atsakovui nesiaiškinus šių aplinkybių galėjo būti nenustatytos Sprendimo priėmimui reikšmingos aplinkybės. Pažymėtina, kad pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nenurodė kitų pareiškėjo teisių apsaugos požiūriu reikšmingų aplinkybių, kurias atsakovas, priimdamas Sprendimą, privalėjo vertinti remdamasis proporcingumo principu, taigi pareiškėjas konkrečiai nepagrindė, kokius teisėtus pareiškėjo interesus ar kitus teisinius gėrius atsakovas priimtu Sprendimu neproporcingai pažeidė.
28. Dėl to atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, jog pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomi argumentai dėl jo leidimo laikinai gyventi panaikinimo (Sprendimo) nepagrįstumo ir neteisėtumo yra nepagrįsti, atsakovui pagrįstai ir teisėtai priėmus Sprendimą UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto (dėl pragyvenimo lėšų) bei UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (dėl nesudarytos darbo sutarties) pagrindais.
29. Kaip minėta, byloje ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas trimis teisiniais pagrindais, atsakovui taip pat nusprendus, jog dėl aptartų faktinių aplinkybių kartu pripažintina ir tai, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės
(UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.).
30. Spręsdama, ar šiuo atveju ginčijamu Sprendimu buvo kartu pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, kad prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).
31. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, šiuo atveju atsakovas, pagrįstai ir teisėtai pripažinęs, jog su pareiškėjo darbo sutartis nebuvo sudaryta bei pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, remdamasis analogiškomis (tapačiomis) aplinkybėmis nusprendė, kad tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Vis dėlto šiame kontekste atsižvelgusi į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šio UTPĮ nustatyto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas nagrinėjamoje byloje nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau siekiant laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo pakankamai akivaizdu, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Bendrovės nebus sudaryta ar numatytas mokėti darbo užmokestis nebus mokamas ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi.
32. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendime nustatytas UTPĮ 50 straipsnio
1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas panaikinti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi yra pripažintinas neįrodytu. Nepaisant to, kadangi atsakovas taip pat rėmėsi kitais dviem, šioje nutartyje jau aptartais leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindais, išvada dėl minėto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo nekeičia pagrindinės apibendrinamosios ginčo išvados, jog šiuo atveju pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai vadovaujantis imperatyviais UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindais.
33. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus bei pritaikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, todėl priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą skundžiamą sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti šį teismo sprendimą, yra atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo B. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.