Administracinė byla Nr. eA-866-629/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00581-2017-8
Procesinio sprendimo kategorija 18.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. J. L. prašymą suinteresuotajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. M.) dėl termino atnaujinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja V. J. L. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. balandžio 11 d. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą jai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1/2 dalį J. S. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdyto 0,1056 ha žemės sklypo bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
2. Pareiškėja paaiškino, jog 1938 m. gegužės 21 d. jos faktinis įtėvis (dėdė) J. S. kartu su sutuoktine O. S. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo ginčo žemės sklypą. J. S. mirus, pareiškėjai 1969 m. sausio 9 d. Kauno valstybinėje notarinėje kontoroje buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, tačiau į jį ginčo sklypas nebuvo įtrauktas. Viso grąžintino sklypo plotas yra 0,1056 ha. O. S. priklausiusi 1/2 sklypo dalis yra grąžinama jos įpėdinei A. M., taigi pareiškėjai, kaip J. S. įpėdinei, turi būti grąžinta analogiška 1/2 dalis ginčo sklypo. Pareiškėja teigė, jog ji rūpinosi nuosavybės teisės atkūrimu, teikė prašymus tiek savo, tiek O. S. vardu (tai patvirtina rašysena), tačiau buvo priimtas tik O. S. prašymas. Žemėtvarkos skyriuje jai buvo paaiškinta, jog nėra duomenų apie J. S. priklausantį žemės sklypą, todėl jos prašymas nebuvo priimtas. Pareiškėja tvirtino maniusi, jog O. S. įgijo teises į visą kartu su J. S. turėtą žemės sklypą ir tik po O. S. mirties, A. M. ėmus tvarkyti dokumentus, paaiškėjo, jog jai priklauso tik 1/2 dalis ginčo žemės sklypo, t. y. į J. S. žemės sklypo dalį nuosavybės teisė taip ir nebuvo atkurta. Pažymėjo, jog, nors ginčo žemės sklypas priklauso Lietuvos Respublikai, tačiau pareiškėja šiame sklype gyvena nuo gimimo ir jį valdo iki šiol, šis sklypas užstatytas pareiškėjai ir jos dukrai A. M. priklausančiais statiniais.
3. Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir suinteresuotasis asmuo, Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjos prašymą su juo nesutiko.
4. Suinteresuotojo asmens vertinimu, Tarnybos Kauno miesto skyriuje nėra jokių prašymų, kurie leistų pripažinti, kad pareiškėja domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu dėl jai galbūt priklausančios ginčo žemės sklypo dalies. Pareiškėja į nuosavybės teisių atkūrimą vykdančią instituciją kreipėsi 2017 m. balandžio 26 d. Ji nepateikė įrodymų apie objektyvias kliūtis, sutrukdžiusias per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja, tapusi J. S. turto paveldėtoja, turėjo visas teises domėtis nuosavybės teisių atkūrimu, teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau iki įstatyme nustatyto termino nepasinaudojo šia teise. Toks pasyvus jos elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu vertintinas kaip subjektyvus apsisprendimas, kuris nelaikytinas veiksniu, nulėmusiu termino praleidimą, todėl terminas neatnaujintinas.
6. A. M. teigimu, pareiškėja jai pasakojo, jog ji į Žemėtvarkos skyrių vežė du prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Byloje esantis prašymas rašytas pareiškėjos, nes O. S. buvo beraštė. Pareiškėjos pareiškimas nebuvo priimtas. A. M. tvirtino maniusi, jog O. S., kaip J. S. sutuoktinei, bus atkurtos nuosavybės teisės į visą ginčo žemės sklypą. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros metu jai niekas nepaaiškino, kad nebus grąžinta dalis žemės, ir tik po atliktų žemės sklypo matavimų paaiškėjo, jog nebus grąžintas visas ginčo žemės sklypas.
II.
7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu tenkino pareiškėjos V. J. L. prašymą, t. y. atnaujino terminą jai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1/2 dalį J. S. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdyto 0,1056 ha žemės sklypo bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjos paaiškinimus ir pripažino, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 1992 m. sausio 27 d. Kauno miesto valdybai buvo pateiktas O. S. prašymas atstatyti nuosavybės teisę į S. J. ir S. O. išlikusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą su priestatais ir prie jo esantį 1 070 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Prašymas). Iš šio Prašymo turinio matyti, kad jį surašė ir pasirašė skirtingi asmenys. Pagal giminystės liniją J. S. buvo pareiškėjos dėdė. Prašymo grafoje „nurodyti buvusio savininko pavardę, vardą ir giminystės ryšį“ yra nubrauktas įrašas „mano dėdės“, kas, teismo vertinimu, sudarė pagrindą manyti, jog Prašymas buvo surašytas pareiškėjos. Aplinkybę, jog Prašymą surašė pareiškėja, patvirtino ir A. M., kuri papildomai pažymėjo, jog O. S. buvo beraštė. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas laikė pagrįstu pareiškėjos tvirtinimą, jog ji surašė Prašymą, o O. S. tik pasirašė. Byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad Prašymą suinteresuotajam asmeniui pateikė pati O. S.. Priešingai, iš byloje esančio O. S. mirties liudijimo matyti, kad Prašymo pateikimo dieną ji buvo garbaus amžiaus (84 metų), todėl galėjo turėti tam tikrų judėjimo problemų, taigi nėra pagrindo netikėti pareiškėjos tvirtinimu, jog Prašymo pateikimo dieną O. S. nevaikščiojo, o jos vardu Prašymą suinteresuotajam asmeniui pateikė pareiškėja. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad ji 1992 m. sausio 27 d. buvo surašiusi prašymą savo vardu dėl nuosavybės teisių į J. S. turėtą žemės sklypą atkūrimo, kad šį jos prašymą suinteresuotasis asmuo atsisakė priimti, tokį atsisakymą motyvuodamas aplinkybe, jog mirties dieną J. S. žemės neturėjo, tačiau šių pareiškėjos nurodytų aplinkybių byloje nepaneigė ir suinteresuotasis asmuo.
9. Teismas laikė, kad nenuginčijus minėtų aplinkybių, atsižvelgiant į tai, jog
O. S. prašymą surašė ir suinteresuotajam asmeniui pateikė pareiškėja, nustačius, kad į bylą pateiktame 1969 m. sausio 9 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijime nėra duomenų apie pareiškėjos paveldimą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tikėtina, jog suinteresuotajam asmeniui atsisakius priimti pareiškėjos prašymą bei priėmus tik O. S. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į abiejų žemės savininkų J. ir O. S. žemę, pareiškėja turėjo pagrįstą pagrindą manyti, jog ji nėra pretendentė į J. S. žemę, o O. S., kaip J. S. sutuoktinė, turi teisę ir į J. S. nuosavybės teise priklausiusią ginčo žemės sklypo dalį. Teismas pastebėjo ir tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiuose dokumentuose (adresuotuose trečiajam suinteresuotajam asmeniui) buvo nurodoma, jog nuosavybės teisė į O. ir J. S. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)) turėtą 0,1056 ha žemės sklypą atkuriama O. S. (mirusi, įpėdinė A. M.),
t. y. nurodytas visas abiejų sutuoktinių turėtas žemės sklypas, nėra pažymėta, jog nuosavybės teisės atkuriamos į O. S. turėtą ginčo žemės sklypo dalį, todėl nėra pagrindo abejoti pareiškėjos nurodyta aplinkybe, jog ji bei A. M. pagrįstai klydo, manydamos, jog nuosavybės teisės atkuriamos A. M. į visą ginčo žemės sklypą.
10. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja įstatymo nustatytu terminu nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo dėl objektyvių priežasčių, nes vertindama susiklosčiusią faktinę situaciją (manydama, kad nuosavybės teisės į visą ginčo žemės sklypą bus atkurtos jos dukrai), sąžiningai klydo. Vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į, be kita ko, aplinkybę, kad ginčo žemės sklype pareiškėja gyvena nuo vaikystės, jame yra pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys pastatai, teismas jos nurodytas aplinkybes pripažino svarbiomis termino praleidimo priežastimis, objektyviomis kliūtimis, trukdžiusiomis realizuoti jos subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tai sudarė prielaidas tenkinti jos prašymą.
III.
12. Suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos V. J. L. prašymą.
13. Suinteresuotojo asmens nuomone, teismo argumentai apie sąžiningą pareiškėjos suklydimą, kurie buvo pripažinti objektyviomis priežastimis, yra nepagrįsti ir neatitinka suformuotos teismų praktikos. Dagiau nei du dešimtmečius trukęs neveikimas negali būti tapatinamas su sąžiningu suklydimu. Teismas neatsižvelgė į pačios pareiškėjos paaiškinimus, jog ji yra išsilavinusi, raštinga moteris ir jai nebuvo jokių kliūčių teisės aktų nustatytu terminu pateikti prašymą nuosavybės teisėms atkurti. Teismas pats pripažino, kad byloje nėra objektyvių įrodymų apie tai, jog pareiškėja norėjo pateikti prašymą savo vardu, o institucija jo nepriėmė, bet įrodinėjimo pareigą nepagrįstai perkėlė Tarnybai. Šiuo atveju Tarnyba ir negali pateikti įrodymų, paneigiančių, jog kažkoks darbuotojas dėl kažkokių priežasčių atsisakė priimti pareiškėjos prašymą (prašymų teikimas nėra filmuojamas, neaišku, kokį asmenį būtų galima kviesti liudyti, ir kt.). Be to, teismas, pažymėjęs, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos nurodomas aplinkybes, skundžiamame sprendime tokiomis aplinkybėmis nepagrįstai rėmėsi kaip patvirtintu faktu. Suinteresuotasis asmuo pastebi, kad pati pareiškėja teigė, jog ji domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu, ji pati teikė dokumentus, todėl, jo vertinimu, būdama išsilavinusi ir raštinga, rūpestinga ir apdairi, ji galėjo suprasti, kad O. S. negali pretenduoti į visą žemės plotą, ir pati teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Suinteresuotasis asmuo taip pat mano, jog visi pareiškėjos pasisakymai buvo suderinti su jos advokate.
15. Pareiškėja pažymi, jog ji terminą praleido dėl aplinkybių, atsiradusių iki termino pasibaigimo. Teismas teisingai konstatavo, jog egzistuoja pakankamai duomenų pagrįsti aplinkybę, kad pareiškėja 1992 m. kreipėsi į suinteresuotąjį asmenį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau šis prašymas nebuvo priimtas, o 1992 m. sausio 27 d. O. S. prašymas taip pat buvo surašytas pareiškėjos (tai patvirtina, jog pareiškėja buvo nuvykusi į Tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir tuo rūpinosi). Sąžiningą pareiškėjos suklydimą įrodo ir tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiuose dokumentuose (adresuotuose trečiajam suinteresuotam asmeniui) buvo nurodoma, jog nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą atkuriama O. S. (jos įpėdinei A. M.), t. y. nėra pažymėta, jog nuosavybės teisės atkuriamos tik į ginčo žemės sklypo dalį. Pareiškėja teigia patikėjusi valstybės tarnautojų paaiškinimais ir, atsisakius priimti jos prašymą, papildomai dėl to paties klausimo nesikreipė. Toks elgesys, jos nuomone, atitinka atidaus ir protingo žmogaus standartą. Terminas prašymui paduoti šiuo atveju buvo praleistas ne dėl įstatymų nežinojimo, o dėl esminio suklydimo, atsiradusio būtent Tarnybos elgesio įtakoje. Be to, pareiškėja nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog ji savo pasisakymus buvo suderinusi su advokate, ir tvirtina, jog iš teismo posėdžio garso įrašo galima spręsti, jog ji išvis nebuvo apgalvojusi savo pasisakymo, vien atsakinėjo į teisėjos klausimus. Pareiškėja papildomai pakartoja, jog ji ginčo žemės sklype gyvena nuo vaikystės, šis sklypas yra užstatytas jai ir A. M. priklausančiais statiniais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pagrindo atnaujinti terminus pareiškėjai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
18. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas, tarp jų nurodant patį turto savininką (1 p.) ir asmenis, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą
(2 p.). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
19. Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.
20. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su
šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015).
Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).
21. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013,
2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 7 d.).
22. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi
ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).
23. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas
(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).
24. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja atitinka Atkūrimo įstatyme įtvirtintas prielaidas, susijusias su asmenų subjektiškumu, be kita ko, buvęs ginčo sklypo bendrasavininkis
J. S. jai testamentu paliko visą savo turtą (1962 m. spalio 17 d. testamentas, nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 12).
25. Pareiškėja prašyme atnaujinti terminus akcentuoja, jog 1969 m. sausio 9 d. paveldėjimo teisės liudijime (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 13) buvo nurodytas ne visas paveldimas
J. S. turtas, t. y. jame nenurodytas ginčo žemės sklypas, kurį jis įgijo bendrosios nuosavybės teise kartu su O. S.. Tačiau pareiškėja nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog tokia situacija buvo reta ar ypatinga, bei nenurodė nežinojusi apie šį žemės sklypą ar J. S. nuosavybės teises į jį.
26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad 1992 m. sausio 27 d. prašymas O. S. atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (medinį) su pastatais ir prie jo esantį žemės sklypą, 1 070 kv. m, esantį (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 68) yra surašytas akivaizdžiai skirtingu raštu nei pasirašytas, jame yra įrašyti ir nubraukti žodžiai „mano dėdės“, ir, nesant jokių suinteresuotojo asmens prieštaravimų, tai sudaro pagrindą laikyti pagrįstais pareiškėjos teiginius, jog ji šį Prašymą surašė už O. S., rūpinosi jos nuosavybės teisių atkūrimu. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos teiginiams, jog O. S. Prašymo padavimo metu negalėjo vaikščioti, pritarė atsižvelgdamas vien į O. S. amžių ir savo teorinius pasvarstymus, jog dėl savo garbaus amžiaus ji galėjo turėti tam tikrų judėjimo problemų, byloje nesant jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų (pvz., medicininių išrašų, sveikatos priežiūros specialistų pažymų). Pastebėtina, jog A. M. teiginys, jog O. S. buvo beraštė, taip pat nepagrįstas jokiais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėja Prašymą parengė už O. S., patvirtina, jog pareiškėja rūpinosi O. S. nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą, kurio bendrasavininkė buvo O. S., atkūrimu, tačiau neturi lemiamos reikšmės vertinant, ar pareiškėja buvo pakankamai rūpestinga ir aktyvi, siekdama atkurti savo pačios nuosavybės teises į paveldėtą J. S. tenkančią ginčo žemės sklypo dalį.
27. Pirmosios instancijos teismas laikė, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad ji 1992 metais buvo surašiusi prašymą savo vardu dėl nuosavybės teisių į
J. S. turėtą žemės sklypą atkūrimo, kad šį jos prašymą suinteresuotasis asmuo atsisakė priimti, tokį atsisakymą motyvuodamas aplinkybe, jog mirties dieną J. S. žemės neturėjo. Apeliaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, jog Tarnyba šių pareiškėjos nurodytų aplinkybių nepaneigė, toliau šiais pareiškėjos teiginiais rėmėsi kaip konstatuotu faktu. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog svarbias termino praleidimo priežastis teisme turi įrodyti terminą praleidęs ir prašantis jį atnaujinti asmuo (žr., pvz., 2017 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-208-146/2017), taigi, būtent pareiškėja turėjo įrodyti, jog ji 1992 metais Tarnybai teikė prašymą atkurti jai nuosavybės teises į jai tenkančią ginčo žemės sklypo dalį, bet tokį prašymą buvo atsisakyta priimti, o šios pareigos (pareigos įrodyti) neįvykdžius, tokia aplinkybė neturėtų būti vertinama pareiškėjos naudai (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas).
28. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų apie 1992 metais pareiškėjos teiktą prašymą atkurti jai nuosavybės teises į J. S. tekusią ginčo žemės sklypo dalį – 1/2. Tačiau byloje yra minėtas O. S. Prašymas. Šiame Prašyme, kurį tvirtino surašiusi pareiškėja ir kuris, sprendžiant iš teismo posėdyje pareiškėjos pateiktų paaiškinimų, pareiškėjos Tarnybai buvo teikiamas tuo pačiu metu kaip ir tariamas pačios pareiškėjos 1992 metų prašymas, yra prašoma O. S. atkurti nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą (medinį) su priestatais ir prie jo esantį žemės sklypą, 1 070 kv. m, esantį (duomenys neskelbtini). Prašyme nenurodoma, jog O. S. siekia atkurti nuosavybės teises tik į 1/2 dalį ginčo žemės sklypo, o eilutė „Man žinomi kiti piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kaip teisingai pastebėjo suinteresuotasis asmuo, palikta tuščia. Taigi, Prašyme, o taip pat kituose byloje esančiuose dokumentuose, nėra jokių nuorodų į kitus asmenis, išreiškusius valią atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą (jo dalį).
29. Pareiškėja tvirtino, jog įstaigos tarnautojas atsisakė priimti jos 1992 metų prašymą, nurodydamas, kad duomenų apie J. S. priklausantį turtą nėra. Tačiau pareiškėja nepaaiškino, kokiu būdu įstaigos tarnautojas, gavęs šį prašymą, iškart sužinojo apie visą J. S. priklausiusį turtą arba tokio turto nebuvimą. Pastebėtina ir tai, jog, kaip matyti iš pareiškėjos paaiškinimų, ji savo tariamą 1992 metų prašymą ir O. S. Prašymą teikė tą pačią dieną, kartu su Prašymu buvo priimtas Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1938 metams pripažinimo aktų knygos pirmykštis išrašas (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 69–71), kuriame nurodoma, jog O. S. ir J. S. iš V. S. įsigijo žemės sklypą. Byloje nėra duomenų apie tariamo įstaigos tarnautojo atsisakymo priimti pareiškėjos prašymą apskundimą, nors, tarnautojui nurodžius, kad J. S. palikimo atsiradimo momentu jokio turto neturėjo, pareiškėja, net ir neturėdama specialių teisinių žinių, turėjo ir galėjo suvokti tokios pozicijos neatitikimą tikrovei. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus bei remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja 1992 metais teikė prašymą dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo į J. S. priklausiusį turtą, tačiau šį prašymą buvo atsisakyta priimti.
30. Dėl pareiškėjos argumentų, jog ji buvo valstybės įstaigų suklaidinta, teisėjų kolegija pažymi, kad, pačios pareiškėjos teigimu, valstybės tarnautojas, atsisakydamas priimti jos 1992 metų prašymą, nurodė, kad duomenų apie J. S. priklausantį turtą nėra, o ne kad nuosavybės teisės į J. S. priklausiusį turtą bus atkurtos jo sutuoktinei O. S.. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiuose dokumentuose (adresuotuose trečiajam suinteresuotam asmeniui) buvo nurodoma, jog nuosavybės teisė į O. ir J. S. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)) turėtą 0,1056 ha žemės sklypą atkuriama O. S. (mirusi, įpėdinė A. M.), t. y. nurodytas visas abiejų sutuoktinių turėtas žemės sklypas, nėra pažymėta, jog nuosavybės teisės atkuriamos į O. S. turėtą žemės sklypo dalį, tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad anksčiau pirmosios instancijos teismo pateikta ištrauka yra iš Tarnybos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus atsakymo į A. M. raštą, parengto 2011 m. spalio 18 d. (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 53–54), t. y. praėjus dešimčiai metų nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos, todėl šis raštas nelaikytinas teisiškai reikšmingu sprendžiant, ar pareiškėja susidūrė su kliūtimis tokį prašymą pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Iš kitų nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų (1998 m. išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, b. l. 66; 1998 m. rugsėjo 24 d. valstybės parduodamo (nuomojamo) ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio paskirčiai sklypo kainos nustatymo akto, b. l. 65; 1998 m. spalio 1 d. pažymos Kauno miesto notarų biurui, skirtos O. S. turtinių teisių perėmėjams, b. l. 64; ir kt.) matyti, jog Tarnyba nuo pat pradžių laikėsi pozicijos, kad O. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises tik į 1/2 dalį ginčo žemės sklypo – 0,0528 ha. Pareiškėja paaiškino, kad, įstaigos tarnautojui atsisakius priimti jos prašymą, ji tikėjosi, suprato, jog J. S. priklausiusi ginčo sklypo dalis taip pat bus grąžinta jo sutuoktinei O. S., todėl toliau jokių veiksmų savo nuosavybės teisėms atkurti nesiėmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, jei pareiškėja iš tiesų būtų buvusi atidi ir rūpestinga tiek siekdama užtikrinti savo teises, tiek atkurti nuosavybės teises O. S., ji galėjo savalaikiai išsiaiškinti, jog nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą O. S. bus atkurtos tik į jai priklausančią dalį. Pareiškėjos subjektyvus įsitikinimas, kurio teisingumo ji nebandė patikrinti, kad nuosavybės teisės O. S. bus atkurtos į visą ginčo žemės sklypą, nelaikytinos objektyvia ir nuo jos valios nepriklausiusia aplinkybe, sukliudžiusia laiku paduoti prašymą dėl savo pačios nuosavybės teisių atkūrimo.
31. Papildomai pastebėtina, kad pareiškėja konkrečiai nenurodė, kada ji sužinojo, jog nuosavybės teisės O. S. yra atkuriamos ne į visą ginčo žemės sklypą, t. y kad nuosavybės teisės į J. S. išlikusį nekilnojamąjį turtą niekam nėra atkuriamos. Pareiškėja teigė, jog O. S. palikimą priėmė A. M., kuri toliau tvarkėsi turto grąžinimo dokumentus, tačiau O. S. mirė dar 1998 metais (mirties liudijimas, nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 4), t. y. devyniolika metų iki pareiškėjai 2017 m. balandžio 11 d. kreipiantis į teismą su prašymu atnaujinti terminus.
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, proceso šalių paaiškinimus ir anksčiau minėtas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, nenustatė pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja buvo pakankamai atidi ir rūpestinga, siekdama atkurti nuosavybės teises į išlikusį buvusio savininko J. S. nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių egzistavus objektyvias ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusias priežastis, pakankamai svarbias praleistiems terminams pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir nepagrįstai konstatavęs, jog pareiškėja valstybės įstaigų buvo suklaidinta, be faktinio pagrindo atnaujino jai minėtus praleistus terminus.
33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, kas lėmė neteisingą bylos išsprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, suinteresuotojo asmens apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos V. J. L. prašymą atnaujinti terminus jai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1/2 dalį J. S. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdyto 0,1056 ha žemės sklypo bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Milda Vainienė