Administracinė byla Nr. eA-4601-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00037-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. H. (H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. H. skundą atsakovui Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė „Amber Grid“ ir akcinės bendrovės „Amber Grid“ profesinė sąjunga) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.    Pareiškėjas H. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau – ir atsakovas, VDI Vilniaus teritorinis skyrius) 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. SD-1-14864 „Dėl AB „Amber Grid“ prašymo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta suteikti sutikimą nutraukti darbo sutartį su akcinės bendrovės (toliau – AB) „Amber Grid“ (toliau – ir darbdavys) darbuotojų profesinės sąjungos tarybos nariu H. H.

2.    Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu nepagrįstai suteikė sutikimą nutraukti pareiškėjo darbo sutartį su AB „Amber Grid“, kadangi atsakovas nagrinėti tokį darbdavio prašymą neturėjo įgaliojimų. Pareiškėjo teigimu, šią teisę turi tik profesinės sąjungos valdymo organas ir teismas, todėl šiuo atveju taikytinos ne bendrosios Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) nuostatos, o specialiosios Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – Profesinių sąjungų įstatymas) nuostatos, pagal kurias darbdavys negali atleisti profesinės sąjungos išrinkto valdymo organo nario, negavęs profesinės sąjungos atstovaujamojo ar valdymo organo išankstinio sutikimo.

3.    Pareiškėjas teigė, kad VDI Vilniaus teritorinis skyrius neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti darbdavio prašymą dėl atleidimo sutikimo suteikimo, o tai laikytina absoliučiu Sprendimo negaliojimo pagrindu. Pareiškėjas manė, jog profesinės sąjungos tarybos nario atleidimas be pagrindo yra diskriminacinio pobūdžio, nurodė, jog skundžiamame Sprendime nebuvo įvertinta pareiškėjo, kaip darbuotojo veikla, kuri patvirtina, jog pagrindinė jo atleidimo priežastis yra priklausymas profesinei sąjungai ir aktyvūs veiksmai, siekiant bendrovės darbuotojams geresnių darbo sąlygų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nenagrinėjo darbuotojo atleidimo faktų ir atsisakė nustatyti darbdavio interesų pažeidimą, todėl skundžiamas Sprendimas laikytinas nepagrįstu, o pagal Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalį, nustatytas darbuotojo atleidimo pagrindas atleidžiant darbuotojus valstybės valdomoje bendrovėje AB „Amber Grid“ negali būti taikomas.

4.    Atsakovas Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5.    Atsakovas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju yra skundžiama tik išvada, todėl galutiniu sprendimu, sukeliančiu pareiškėjui teisines pasekmes, laikytinas darbdavio sprendimas, kuriuo pareiškėjas būtų atleistas iš pareigų. Atsakovas nurodė, kad atlikus pateiktų duomenų analizę, nebuvo nustatyta, jog darbo sutarties nutraukimas su pareiškėju yra kaip nors susijęs su jo naryste ar veikla profesinėje sąjungoje, o skunde išdėstyti bendro pobūdžio teiginiai būtų susiję su šia aplinkybe. Atsakovas pažymėjo, kad darbdavys siekė nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 59 straipsnį, nurodydamas, kad darbuotojas netinkamai vykdo savo pareigas, nepaklūsta tiesioginių vadovų nurodymams, nebendrauja su kolegomis ir taip kenkia darbdavio interesams.

6.    Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad neturi teisės suteikti sutikimo dėl darbuotojo atleidimo, nes pagal Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalį, darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys negali būti atleisti be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sutikimo. Atsakovas vertino, kad AB „Amber Grid“ teisiniu statusu nėra apibrėžta, ir nors jos didžiąją dalį valdo valstybė, tačiau ji nelaikytina valstybine įmone, kaip tai suprantama Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme, todėl Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis netaikoma.

7.    Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8.    Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog turėtų būti taikomos Darbo kodekso nuostatos, kadangi priėmus naujas Darbo kodekso pataisas įstatymų leidėjas nustatė, kad profesinės sąjungos valdymo organo nario atleidimui turi pritarti Valstybinė darbo inspekcija, o ne profesinė sąjunga. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra atleidžiamas už darbo pažeidimus, todėl teisiškai nėra reikšminga, ar nurodytas pareiškėjo elgesys kvalifikuojamas kaip darbo pareigų pažeidimas. AB „Amber Grid“ nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad šiuo atveju negali būti taikomas Darbo kodekso 59 straipsnis ir manė, jog šios nuostatos išimtis taikytina tik tais atvejais, kai darbdavio teisinė forma yra valstybinė įmonė ar savivaldybės įmonė, tačiau nuostatoje nenumatytas draudimas nutraukti darbo sutartis su akcinėmis bendrovėmis, kurių akcijos priklauso ir valstybei ar savivaldybei.

9.    Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ profesinė sąjunga (toliau – ir Profesinė sąjunga) atsiliepime į pareiškėjo skundą sutiko su pareiškėjo argumentais.

10.  Profesinė sąjunga nurodė, jog darbdavys nepateikė jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindu pareiškėjas yra atleidžiamas iš darbo, todėl manė, jog jo atleidimas yra diskriminacinio pobūdžio. Profesinė sąjunga palaikė pareiškėjo argumentus, jog šiuo atveju turėjo būti taikytinos specialiosios teisės aktų nuostatos ir darbdavys dėl sutikimo atleisti pareiškėją turėjo kreiptis į Profesinės sąjungos valdymo organo narius, o ne į atsakovą. Įvertinęs tai, kad darbo inspektorius viršijo jam suteiktus įgaliojimus, darbdavys nesikreipė į Profesinės sąjungos valdymo organą dėl išankstinio sutikimo atleisti pareiškėją, neįrodė, jog pareiškėjas pažeidė darbdavio interesus, Profesinė sąjunga vertino, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas dėl dalyvavimo profesinėje sąjungoje, todėl ginčijamas Sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas.

II.

11.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, priteisė iš pareiškėjo trečiojo suinteresuoto asmens AB „Amber Grid“ naudai 960 Eur atstovavimo išlaidų, trečiojo suinteresuoto asmens AB „Amber Grid“ prašymo dalį dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

12.  Teismas vadovavosi Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalimi (teisės akto redakcija įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.), rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusia su profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymu duoti sutikimą atleisti (ar skirti drausminę nuobaudą) šio organo narį (remiantis iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Darbo kodekso 134 straipsnio 2 dalimi), darė išvadą, jog VDI teritorinio skyriaus vadovas, priimdamas sprendimą, privalo įvertinti tik tai, ar darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla nėra tas veiksnys, kuris nulėmė darbdavio apsisprendimą tokį darbuotoją atleisti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ginčų, kilusių iš pareiškėjo nurodomų Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatų, nagrinėjimas priskirtinas bendrosios instancijos teismų kompetencijai ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

13.  Teismas nustatė, kad AB „Amber Grid“ 2017 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 59 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas atleidimą iš AB „Amber Grid“, susijusį su jo veikla Profesinėje sąjungoje, grindžia tuo, kad nuo 2016 m. lapkričio 8 d., po to, kai buvo išrinktas darbo tarybos nariu, buvo išrinktas į darbo tarybos atstovus (komisiją) deryboms dėl kolektyvinės sutarties pasirašymo. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nevertino, jog dar 2016 m. po eilės posėdžių su darbdaviu nepavyko pasirašyti kolektyvinės darbo sutarties ir naujos sutarties pasirašymas buvo perkeltas 2017 m. Teismas vertino 2017 m. spalio 3 d. darbo tarybos posėdžio protokolo turinį, nustatė, jog pareiškėjas buvo išrinktas AB „Amber Grid“ Profesinės sąjungos pavaduotoju, tačiau kolektyvinės sutarties derybų metu veikė kaip vienas iš Profesinės sąjungos valdymo organo narių. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, susiję su derybomis dėl kolektyvinės sutarties bei tai, jog šalims nepavyko susitarti ir pasirašyti kolektyvinės sutarties, nėra pakankami konstatuoti, kad AB „Amber Grid“ darbo sutartį su pareiškėju nutraukė būtent dėl šių priežasčių, o pareiškėjui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių, jog jis būtų pateikęs tam tikrus pasiūlymus kolektyvinei sutarčiai sudaryti, teismas darė išvadą, jog jo atleidimas iš užimamų pareigų, kolektyvinės sutarties deryboms ir jos nesudarymui įtakos neturėjo.

14.  Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą neatsižvelgė į tai, jog jis teikė siūlymus dėl darbuotojams palankių atlygio politikos nuostatų kolektyvinėje sutartyje, todėl AB „Amber Grid“ buvo suinteresuota jį atleisti, atsižvelgdamas į 2017 m. birželio 23 d. steigiamajame susirinkime patvirtintų AB „Amber Grid“ darbuotojų profesinės sąjungos įstatų nuostatas dėl nutarimų priėmimo, darė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo vienintelis Profesinės sąjungos atstovas, kuris galėjo teikti pasiūlymus kolektyvinei sutarčiai sudaryti, nutarimai yra priimami balsų dauguma, todėl jo atleidimas neturėtų jokios reikšmės deryboms dėl kolektyvinės sutarties. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog jis dėl aktyvios veiklos Profesinės sąjungos veikloje būtų diskriminuojamas, o vien tik dalyvavimas Profesinės sąjungos veikloje, pasiūlymų teikimas Profesinės sąjungos susirinkimo metu, negali būti laikomas pakankamu pagrindu pripažinti, jog pareiškėjo darbo sutarties nutraukimas yra susijęs su jo dalyvavimu Profesinės sąjungos veikloje.

15.  Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl netinkamai protokoluojamų Profesinės sąjungos derybinių posėdžių, nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 29 d. teikė pasiūlymus Kolektyvinių derybų grupei dėl AB „Amber Grid“ profesinės sąjungos posėdžio rengimo tvarkos. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Profesinės sąjungos derybiniai posėdžiai būtų netinkamai protokoluojami, teismas atmetė šį pareiškėjo argumentą kaip neįrodytą.

16.  Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d. pareiškėjas dalyvavo 13 Profesinės sąjungos derybinės grupės posėdžių ir 15 derybų su darbdaviu, kurių metu buvo deramasi dėl AB „Amber Grid“ kolektyvinės sutarties sudarymo. Teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 14 d. įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo pareiškėjui buvo įteiktas prieš 2017 m. lapkričio 21 d. susitikimą dėl kolektyvinės sutarties pasirašymo, tačiau darė išvadą, kad tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog atleidimas yra susijęs su pareiškėjo veikla Profesinėje sąjungoje. Teismas pažymėjo, jog su pareiškėju dėl darbo sutarties nutraukimo buvo deramasi ir 2017 m. rugpjūčio 28 d. AB „Amber Grid“ pareiškėjui įteikus pasiūlymą Nr. 150-8-18 nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, išmokant pareiškėjui devynių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei kintamąją atlyginimo dalį, tačiau pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 4 d. šio pasiūlymo atsisakė.

17.  Teismas nustatė, kad pareiškėjas priekaištų ir rangovų pastabų dėl savo netinkamo bendravimo sulaukdavo ir 2015–2016 m. nors teigė, jog darbdavio priekaištai prasidėjo tik 2017 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn., t. y. pareiškėjui tapus Profesinės sąjungos valdymo organo nariu. Pareiškėjas byloje pateiktuose atsiliepimuose dėl bendradarbiavimo yra apibūdinamas kaip sąžiningas, patikimas, puikiai atliekantis savo pareigas, tačiau teismo vertinimu, tai nepaneigė aplinkybės, jog pareiškėjas vengia tinkamai bendradarbiauti, vienašališkai priimti sprendimus ir kt.

18.  Teismas sprendė, kad pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė, jog 2017 m. dviejų darbuotojų iniciatyva buvo nutrauktos darbo sutartys, nėra laikoma pakankamu pagrindu išvadai, jog toks darbo santykių nutraukimas yra tiesiogiai susijęs su jų veikla Profesinėje sąjungoje, kadangi darbuotojai darbo sutartis galėjo nutraukti ir dėl kitų asmeninių priežasčių, o pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą.

19.  Teismas konstatavo, jog VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vadovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai įvertino, jog pareiškėjo (darbuotojo) vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla nėra tas veiksnys, kuris nulėmė darbdavio apsisprendimą tokį darbuotoją atleisti. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog vien bendro pobūdžio teiginiai, jog darbuotojas dalyvauja Profesinės sąjungos veikloje, drąsiai reiškia savo nuomonę, yra principingas, negali būti vertinami kaip pagrindas pripažinti, jog darbuotojo atžvilgiu taikomas darbo santykių nutraukimas kaip nors susijęs su jo veikla Profesinėje sąjungoje.

20.  Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama VAĮ taikymo praktika ir nenustatė, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu būtų pažeidęs VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus individualiems administraciniams aktams. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.

21.  Teismas, spręsdamas trečiojo suinteresuoto asmens prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, darė išvadą, kad buvo apgintos ir trečiojo suinteresuoto asmens teisės. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 3 ir 5 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1  dalimi ir 2 dalimi bei taikė teisinių paslaugų suteikimo metu galiojusias Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatas (2015 m. kovo 19 d. redakcija). Teismas, įvertinęs aktualų į teisinį reglamentavimą, bylos sudėtingumą (byla nėra sudėtinga, keliamas ginčas nėra aktualus naujai formuojamai teisminei praktikai) ir teisinių paslaugų kompleksiškumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, trečiojo suinteresuoto asmens AB „Amber Grid“ prašymą tenkino iš dalies, sumažino prašomą priteisti sumą ir iš pareiškėjo priteisė 960 Eur bylinėjimosi išlaidų, o AB „Amber Grid“ prašymo dalį dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

III.

22.  Pareiškėjas H. H. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 50 straipsnio nuostatai, kuria įtvirtinta, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai, ginant darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, panaikinant VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. SD-1-14864. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą iš atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

23.  Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai vertino atsakovo Sprendimo turinį (nepateikti motyvai) bei formą (įstatymai numato, kad Sprendimą turi priimti vienasmenis valdymo organas, o ne darbo grupė), ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasis išankstine nuomone apie atleidimo pagrindą, nustatytą Darbo kodekso 59 straipsnyje. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nevertino, jog prašyme suteikti sutikimą atleisti jam be faktinio pagrindo buvo priskirtos neigiamos vadovo savybės, pats darbdavys prašyme atsakovui ir teismo posėdyje pripažino, kad neturi už ką pareiškėjo atleisti.

24.  Pareiškėjo nuomone, teismas nevertino, jog darbdavys prašyme apskritai nenurodė nei vienos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, sudarant įspūdį, jog pareiškėjas yra formalus bei pasyvus profesinės sąjungos tarybos narys. Teismas neįvertino, jog dėl asmeninių savybių pareiškėjas yra išrinktas 234 darbuotojų ir įgaliotas atstovauti bei ginti jų interesus. Pareiškėjas nurodo, kad pats dalyvavimo Profesinės sąjungos veikloje, argumentų ir pasiūlymų teikimas, dalyvaujant kolektyvinėse derybose, kai jos vyko labai sunkiai, yra sąmoningos ir kryptingos vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos elementai. Pareiškėjo vertinimu, jo išrinkimo į darbuotojų derybinę grupę dėl kolektyvinės sutarties sudarymo faktas, tapimas Profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoju parodo pasitikėjimą juo ir paneigia subjektyvią darbdavio nuomonę apie pareiškėjo asmenines būdo savybes. Pareiškėjas pabrėžė, jog įstatymas jį įpareigoja pateikti nuomonę, o ne įrodymais argumentuotą atsiliepimą. Darbdavys, prašydamas duoti sutikimą, privalėjo pateikti įrodymus apie tai, kokie pareiškėjo įsitikinimai ir pažiūros, apie tai, kad jis yra formalus ir pasyvus profesinės sąjungos narys bei kt.

25.  Atsakovas turėtų specializuotis ir išmanyti, kaip vertinti darbuotojų atstovo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos turinį, kaip vertinti darbuotojo diskriminaciją darbe Konstitucijos, Europos Sąjungos teisės ir Lietuvos Respublikos įstatymų kontekste. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino, jog atsakovas priėmė Sprendimą vadovaudamasis išankstine nuomone, kad darbuotojas negali skųsti atsakovo sprendimo administraciniam teismui, todėl paviršutiniškai ir šališkai, palankiai darbdaviui, nagrinėjo darbdavio prašymą suteikti sutikimą atleisti Profesinės sąjungos tarybos narį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas viešai paskelbė naujojo Darbo kodekso monitoringą už 2017 m. liepos – 2018 m. birželio mėnesius, kuriame pranešė, kad minimu laikotarpiu gavo 30 darbdavių prašymų suteikti sutikimą dėl profesinių sąjungų valdymo organų narių atleidimo iš darbo, atsakovas prašymus tenkino 100 procentų. Pareiškėjo vertinimu, šios statistinės faktinės aplinkybės parodo, kad atsakovas šališkas ir kelia pagrįstų abejonių dėl gebėjimo objektyviai nagrinėti darbdavio prašymą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas elgėsi šališkai, neišsiuntė jam priimto sprendimo ir nesuteikė papildomo termino nuomonei pateikti. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas teismo posėdyje negalėjo tinkamai motyvuoti Sprendimo, pripažino, kad nežino savo įstatyminių pareigų tikslo proceso ir materialiosios teisės požiūriu, neturi jokios procedūros ar metodikos, o žino tik tai, kad įstatymas numato formalumą darbdaviui kreiptis dėl sutikimo gavimo.

26.  Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjo 2019 m. sausio 11 d. paaiškinimų, kuriuos įpareigojo pateikti, t. y., jog darbdavys, nesulaukęs atsakovo sprendimo įsiteisėjimo, ėmėsi diskriminacinių veiksmų pareiškėjo atžvilgiu: dirbtinai panaikinti jo vadovaujamą padalinį, kad pareigybė taptų nereikalinga ir vėliau galėtų atleisti. Pareiškėjas nurodo, kad panaikinus padalinį buvo nušalintas nuo sprendimų priėmimo, buvo atimti pavaldūs darbuotojai, patikėtas turtas, atskiras kabinetas, tarnybinis automobilis, nekeliamas atlyginimas, atimta galimybė dalyvauti mokymuose, netenkintas prašymas suteikti lygiavertę pareigybę.

27.  Pareiškėjo vertinimu, teismas padarė esminį procesinį pažeidimą Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės aktų kontekste, neteisingai taikė įrodinėjimo pareigą, perkeldamas ją pareiškėjui, todėl ginčijamas pirmosios instancijos sprendimas yra negaliojantis absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Sąjungos tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. direktyvos 2000/78/EB (toliau – Direktyva 2000/78/EB), nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 10 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga. Pareiškėjas apžvelgia Direktyvos 2000/78/EB ir Direktyvos 2000/43/EB nuostatų perkėlimą į Lietuvos nacionalinę teisę ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – Lygių galimybių įstatymas) 4 straipsniu nustatyta, kad skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas. Pareiškėjo vertinimu, Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatos įrodinėjimo prievolės aspektu įstatymų leidėjo sukonstruotos ypač palankiai darbuotojų atstovų naudai, pirmiausiai dėl to, kad įtvirtina darbuotojų atstovo prezumpciją ta apimtimi, kad pats darbuotojų atstovo atleidimo faktas laikotarpiu, kai jie visų darbuotojų yra išrinkti vykdyti jų atstovavimą ir šešis mėnesius po kadencijos pabaigos, yra diskriminacija darbuotojų atstovų atžvilgiu darbo santykiuose. Pareiškėjas pabrėžia, kad antidiskriminaciniai įstatymai, pačiam darbuotojui atstovui ir darbuotojų atstovų organizacijai suteikia teisę pateikti nuomonę, nurodant faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl diskriminacijos, o pateikus tokią nuomonę, darbdaviui kyla pareiga įrodyti, kad priešiškas ir nepageidaujamas elgesys, t. y. kraštutinė diskriminacija, – atleidimas išrinktam darbuotojų atstovui yra pagrįstas ir yra pagrindai panaikinti įstatyminę garantiją.

28.  Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą Europos Sąjungos (Direktyvos 2000/78/EB) ir nacionalinių teisės aktų kontekste (Lygių galimybių įstatymas), nevertino darbdavio prašyme nurodomų aplinkybių ir vėlesnių darbdavio veiksmų antidiskriminacinių nuostatų, įtvirtintų Europos ir nacionalinėje teisėje, todėl sprendimas yra negaliojantis absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino, ar nebuvo tiesioginės (Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 1 dalies (a) punktas, Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 9 dalis) ir netiesioginės (Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 1 dalies (b) punktas, Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 dalis) diskriminacijos, priekabiavimo (Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 3 dalis, Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 7 dalis) ar nurodymo diskriminuoti (Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 4 dalis, Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 10 dalis), neįvertino aplinkybės, kad darbdavio pareiga įgyvendinti lygias galimybes darbe (Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnis) ir kad apie šias aplinkybes nepasisakė atsakovas, kuriam deleguota ši funkcija. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo atleidimas be pagrindo, nesant darbdavio interesų pažeidimo, yra diskriminacija ir kartu pareiškėją rinkusių asmenų diskriminacija. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino Profesinės sąjungos pateiktos nuomonės bei joje nurodytų aplinkybių.

29.  Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo išvadomis dėl pasiūlymų teikimo kolektyvinei sutarčiai sudaryti ir pažymi, kad įrodyti, kokie teikti pasiūlymai, turi darbdavys. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino jo pažiūrų ir įsitikinimų, susijusių su darbuotojų teisėmis 2017 m. liepos 18 d. ir 2017 m. liepos 24 d. elektroniniuose laiškuose, netinkamai vertino pareiškėjo ir kitų asmenų iniciatyvą dėl Profesinės sąjungos posėdžių protokolavimo darant garso įrašą, su kuo darbdavys kategoriškai nesutiko ir atsisakė, pareikšdamas, kad jeigu bus protokoluojama, darant garso įrašą tai derybų nebus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nepakankamai vertino aplinkybę apie 2017 m. lapkričio 14 d. įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo įteikimą prieš 2017 m. lapkričio 21 d. susitikimą dėl kolektyvinės sutarties pasirašymo ir patikslina, kad 2017 m. lapkričio 21 d. buvo neeilinis susitikimas, nes jame buvo pakviesti dalyvauti motininės bendrovės EPSO-G vadovai. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai nenustatė diskriminacijos, kuri pasireiškė priekabiavimu, bauginant profesinės sąjungos valdymo organų narius prieš minėtą susitikimą.

30.  Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu dėl žodžiu pateikto pasiūlymo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir akcentuoja, kad darbdavys, taikydamas psichologinę prievartą, nepaaiškindamas priežasčių, grasino, kad nutrauks sutartį ir kaip alternatyvą siūlė susitarti. Pareiškėjas nurodo, kad Darbo kodeksas įtvirtina, kad bet kokia komunikacija su darbuotoju privalo būti raštu, o darbdavys privalo paaiškinti, dėl kokių priežasčių atleidžia. Darbdavio elgesys, grasinant atleisti, nesant priežasčių, yra diskriminacija dėl pareiškėjo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos. Panašiais argumentais pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu dėl kitų profesinės sąjungos valdymo organo narių sutarčių nutraukimo ir atkreipia dėmesį į profesinės sąjungos pirmininkės nurodytas aplinkybes ir paaiškinimus teismo posėdyje, nurodant, jog „šeši tarybos nariai išėjo iš darbo šalių susitarimu todėl, kad nenorėjo bylinėtis teismuose“. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo išvadomis dėl jo kaip darbuotojo vertinimo, nurodydamas, kad darbdavys nepagrįstai menkina jį dėl 2015 m. vykusių įvykių, už kuriuos pareiškėjas nebuvo atsakingas (statybų techninę priežiūrą). Pareiškėjas akcentuoja, kad nei vieno sprendimo nėra priėmęs prieš tai jo nesuderinęs su tiesioginiu vadovu, o jo kompetencijos 360 laipsnių vertinimas yra labai geras.

31.  Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjas nurodo, kad pagrįstų abejonių kelia Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo, neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsnio nuostatai, kuria įtvirtinta, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai, ginant darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus.

32.  Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime įtvirtino profesinių sąjungų autonomiškumo valstybės, jos institucijų atžvilgiu principą. Pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris varžytų ar paneigtų profesinių sąjungų konstitucinę teisę kurtis laisvai ir veikti savarankiškai ginant darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus. Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarime pažymėta, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organizacijos, o asmuo, stodamas į profesinę sąjungą, laisva valia pasirenka šią organizaciją kaip vieną iš savo darbo teisių bei interesų gynimo formų. Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis profesinėms sąjungoms suteikia teisę, o kartu nustato pareigą atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu ar jo įgaliotu atstovu, o jei šie pažeidžia profesinės sąjungos nario teises ar įstatymo saugomis interesus – taip pat ir ginti jį įstatymų nustatyta tvarka. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta papildoma garantija profesinės sąjungos nariams, išrinktiems į renkamus profesinės sąjungos organus dėl darbo renkamuose profesinės sąjungos organuose, imperatyviai įpareigojant darbdavį gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo arba valdymo organo sutikimą atleisti išrinktą tarybos narį. Pagal Darbo kodekso (įsigaliojęs nuo 2017 m. liepos 1 d.) 168 straipsnio 3 dalį, darbdavys privalo kreiptis į teritorinį darbo inspektorių ir gauti sutikimą atleisti darbo tarybos narį arba darbo patikėtinį. Profesinių sąjungų įstatymas yra specialus įstatymas Darbo kodekso atžvilgiu, todėl esant kolizijai tarp įstatymų normų, taikomas Profesinių sąjungų įstatymo normos. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys negali atleisti profesinės sąjungos išrinkto valdymo organo nario, negavęs profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo, 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ginčus, kilusius tarp profesinių sąjungų ir darbdavio dėl įstatymų ar sutartimis numatytų pareigų ir prievolių nevykdymo, nagrinėja teismas. Pareiškėjui kelia abejonių, ar teritorinis darbo inspektorius turi teisę kištis į suverenaus atskiro juridinio asmens profesinės sąjungos veiklą.

33.  Pareiškėjas nurodo, kad darbuotojų atstovai priklauso tai grupei asmenų, kuriems valstybė įstatymu suteikia papildomas garantijas, atsižvelgiant į užprogramuotą santykio tarp darbdavio ir darbuotojų atstovo priešiškumo pobūdį ab initio (iš pradžių). Ši garantija yra įtvirtinta Darbo kodekso 168 straipsnyje. Pareiškėjas teigia, kad įstatymų leidėjas numatė atvejį, kuomet darbuotojų atstovas gali būti atleistas darbdavio, gavus Darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sutikimą, tačiau šis atvejis turi būti vertinamas kaip išimtis iš bendro darbuotojų atstovų garantijų taisyklės. Priešingu atveju įstatymų nuostatos prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai 1999 m. sausio 14 d. nutarime, kuriame išaiškinta, kad profesinės sąjungos renkamo organo nario diskriminacijos principas reiškia tokiam nariui be pagrindo paskirtą drausminę nuobaudą, be pagrindo taikytą atleidimą iš darbo, be pagrindo perkėlimą į kitą prastesnį darbą ir pan. (sąrašas nėra baigtinis). Tokie darbdavio veiksmai be pagrindo laikomi susidorojimu su darbuotoju dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje (Konstitucinio Teismo nutarimo V dalies 3 skyriaus 2 pastraipa). Pareiškėjas nurodo, kad įstatyminių garantijų tikslas yra tas, kad darbuotojai dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų diskriminuojami, tai yra be pagrindo atleidžiami. Kitoks naujai priimto įstatymo nuostatų aiškinimas pažeidžia Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad darbdavys, prieš pateikdamas prašymą atsakovui, nebendradarbiavo su juo ar profesine sąjunga, nevykdė socialinio dialogo šiuo klausimu, veikė slapta, netgi, pateikus prašymą atsakovui ir Profesinei Sąjungai paprašius, atsisakė bendradarbiauti ir nepateikė informacijos.

34.  Pareiškėjas nesutinka su teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, nurodydamas, kad darbdaviui nebuvo būtinos advokatų kontoros paslaugos, nes jame veikia teisės skyrius, dirba 5 kvalifikuoti teisininkai, todėl sprendimas pirkti teisines paslaugas turi būti vertinamas kritiškai. Pareiškėjas nurodo, kad darbdavys 2017 m. rugpjūčio 29 d. įgaliojimu Nr. 9-45 įgaliojo teisės skyriaus teisininkę atstovauti jį nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog jis esantis ekonomiškai silpnesnė ginčo šalis, išlaikantis šeimą, turintis ilgalaikių finansinių įsipareigojimų.

35.  2019 m. birželio 17 d. pareiškėjas pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad neveikė prieš AB „Amber Grid“ valią ir viską atliko, kas buvo jam pavesta. Verslo konsultacijų bendrovių atliktas Darbuotojų įsitraukimo tyrimas 2017 metais bendrovėje taip pat parodė, kad pareiškėjo, kaip vadovo, įvertinimas yra labai geras ir viršija daugelio Lietuvos įmonių bendrą vidurkį. AB „Amber Grid“ dar 2017 m. lapkričio 14 d. prašyme VDI Vilniaus teritoriniam skyriui pripažino, kad neturi už ką atleisti pareiškėjo. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose taip pat pastebėjo, kad VDI Vilniaus teritorinis skyrius netyrė, ar AB „Amber Grid“ pareiškėjo nediskriminuoja, o visą įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjui.

36.  Atsakovas VDI Vilniaus teritorinis skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

37.  Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4948-575/2018 padarė išvadą, jog priimdamas sprendimą VDI teritorinis skyrius turi vertinti tik tai, ar darbdavio siekis atleisti darbuotojų atstovavimą įgyvendinantį asmenį nėra susijęs su jo veikla profesinėje sąjungoje. Išsamus bendrovės prašyme išdėstytų aplinkybių, susijusių su darbuotojo atleidimu, vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovas teigia, kad VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjas, priimdamas Sprendimą, išsamiai įvertino visas reikšmingas aplinkybes. VDI darbo grupė, nagrinėdama AB „Amber Grid“ prašymą, esminį dėmesį skyrė būtent išsiaiškinti, ar pareiškėjas nėra atleidžiamas dėl jo buvimo Profesinės sąjungos valdymo organo nariu.

38.  Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-969/2017 suformavo taisyklę, kad Lygių galimybių įstatymas netaikytinas nagrinėjant asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl galimos diskriminacijos dalyvavimo profsąjunginėje veikloje pagrindu.

39.  Atsakovas neįžvelgia aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų abejonių dėl Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai.

40.  Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas (1 435,27 Eur), patirtas apeliacinės instancijos teisme.

41.  AB „Amber Grid“ teigimu, pareiškėjas atleidžiamas ne be pagrindo. Pareiškėjo atleidimo pagrindas – Darbo kodekso 59 straipsnis (darbdavio valia), o priežastys yra susijusios su pareiškėjo būdo savybėmis, elgesiu darbo metu, požiūriu į įmonės kultūrą ir santykius su partneriais bei kolegomis. Taip pat teigia, kad visos pareiškėjo, kaip darbuotojo, ir kaip Profesinės sąjungos renkamojo organo nario, kuriam taikoma papildoma apsauga, garantijos buvo užtikrintos.

42.  AB „Amber Grid“ pažymi, kad VDI kompetencija suteikti leidimą atleisti profesinės sąjungos valdymo organo narį, yra numatyta Darbo kodekse. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl VDI neprofesionalumo, pažymi, kad visi prašymai yra vertinami individualiai, todėl negalima šioje byloje remtis faktais apie kitų bylų išsprendimą.

43.  AB „Amber Grid“ nurodo, kad kreipdamasi į VDI, labai konkrečiai įvardijo priežastis, dėl kurių priėmė sprendimą atleisti pareiškėją. AB „Amber Grid“ neginčija, kad būtent darbdavys turėjo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų, kad nebuvo nei tiesioginės, nei netiesioginės diskriminacijos, tačiau kaip teigia, kad šią pareigą tinkamai įvykdė. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas nepaneigė AB „Amber Grid“ nurodytų aplinkybių, tik pateikė kitokį savo vertinimą dėl jų, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar konkrečių faktinių aplinkybių, kurie pagrįstų, kad jo atleidimas yra susijęs su jo veikla profesinėje sąjungoje.

44.  Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad darbdavys turi įrodyti, kad darbuotojo atleidimas nėra susijęs su darbuotojų atstovavimo veikla, ir tai neprivalo būti įrodinėjimas, kad darbuotojas nėra aktyvus profesinės sąjungos valdymo organo narys.

45.  AB „Amber Grid“ nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad buvo vykdoma diskriminacija prieš jį, atkreipia dėmesį, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nemoka dirbti komandoje, nesugeba priimti pastabų ir į jas atsižvelgti, kategoriškai laikosi savo nuomonės ir įsitikinimų, kas rodo, kad darbdavys negalėjo dirbti su tokiu darbuotoju vienoje komandoje ir pagrįstai priėmė sprendimą jį atleisti. 

46.  Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, nė viena iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepagrindžia to, kad jo atleidimas yra susijęs su jo veikla Profesinėje sąjungoje ir neturi jokios įtakos tiek VDI Vilniaus teritorinio skyriaus, tiek teismo sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui.

47.  AB „Amber Grid“ sutinka, kad šioje situacijoje egzistuoja prieštaravimas tarp dviejų įstatymų – Profesinių sąjungų įstatymo ir Darbo kodekso. Tačiau ši teisės normų kolizija niekaip nesusijusi su įstatymo prieštaravimu Konstitucijai, kadangi nė viena iš šių normų neprieštarauja Konstitucijai.

48.  Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Amber Grid“ darbuotojų profesinė sąjunga atsiliepime į apeliacinį skundą prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies norma, nustatanti VDI teritorinio skyriaus vadovui duoti sutikimą atleisti profesinės sąjungos valdymo (tarybos) organo narį vietoj pačios profesinės sąjungos neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsniui, Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtintiems profesinių sąjungų savarankiškumo, autonomiškumo ir veiklos laisvės principams, draudimui valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, darbdaviams, jų įgaliotiesiems atstovams, įmonės, įstaigos, organizacijos valdymo organams, administracijai, pareigūnams, politinėms partijoms ir kitoms organizacijoms kištis į profesinių sąjungų vidaus reikalus; 2) tenkinti apeliacinį skundą.

49.  Profesinės sąjungos teigimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, perkeldami įrodinėjimo naštą diskriminuojamam asmeniui (pareiškėjui) padarė esminį procesinį pažeidimą ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, neteisingai išsprendė bylą (ABTĮ 146 str. 1 d.). Taip pat teigia, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, nemotyvuodami sprendimo pagal antidiskriminacines nuostatas, netinkamai pritaikė materialiąsias teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, neteisingai išsprendė bylą (ABTĮ 147 str.). Atsakovas ir teismas nenagrinėjo darbdavio elgesio pagal jo paties prašyme nurodytus atvejus, tinkamai nenagrinėjo darbuotojo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos. Profesinės sąjungos teigimu, visuose darbdavio 2017 m. lapkričio 14 d. prašyme atsakovui nurodytuose atvejuose pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Teismas nenagrinėjo, kad Profesinė sąjunga, atlikusi nurodytų darbdavio aplinkybių tyrimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo atleisti darbuotojo. Pirmosios instancijos teismas ir darbo inspektorius taip pat nevertino faktų, susijusių su pareiškėjo veikla Profesinėje sąjungoje. Teismas iš esmės nevertino ir neatsižvelgė į Profesinės sąjungos nurodomus faktus ir atliktą tyrimą. Profesinės sąjungos teigimu, darbdavys, naudodamasis dominuojančia padėtimi, diskriminuoja profesinę sąjungą, jos vadovą ir pareiškėją.

50.  Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą Profesinė sąjunga mano, kad toks reglamentavimas, kai pirmiausia darbdavys turėjo spręsti klausimą su profesine sąjunga, atitinka profesinių sąjungų autonomiškumo principą, įtvirtintą Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime, ir socialinės partnerystės principą, įtvirtintą Darbo kodekso 161 straipsnyje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

51.  Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

52.  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus.“

53.  Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad interpretuojant šių konstitucinių normų turinį atsižvelgtina į tai, kad profesinių sąjungų veiklai yra būdingi tokie aspektai. Pirmiausia reikia pažymėti tai, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organizacijos. Į profesinę sąjungą jie stoja tam, kad galėtų geriau, tai yra organizuotai, ginti savo teises. Asmuo, stodamas į profesinę sąjungą, laisva valia pasirenka šią organizaciją kaip vieną iš savo darbo teisių bei interesų gynimo formų. Todėl Profesinių sąjungų įstatymo normose numatytas profesinių sąjungų narių teisių gynimas atitinka pagrindinę šių organizacijų paskirtį. Toks profesinių sąjungų veiklos aspektas ypač išryškėja sprendžiant individualius darbo ginčus, kai profesinės sąjungos narį nuo neteisėtų darbdavio sprendimų gina bei prireikus jam teisme atstovauja jo profesinės sąjungos organizacija (Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas).

54.  Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo. Darbdavio motyvuotą prašymą suteikti sutikimą nutraukti darbo sutartį ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovas turi išnagrinėti ir darbdaviui pateikti atsakymą per dvidešimt darbo dienų nuo pareiškimo gavimo dienos. Darbuotojai ar jų atstovai savo iniciatyva arba Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo prašymu turi teisę pateikti savo nuomonę. Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovas suteikia sutikimą nutraukti darbo sutartį ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, jeigu darbdavys pateikia duomenis apie tai, kad darbo sutarties nutraukimas ar būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimas nėra susijęs su darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, darbuotojo nediskriminuoja dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje. Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovas, gavęs darbdavio motyvuotą prašymą, apie tai informuoja darbuotojų atstovaujamąjį organą ir patį darbuotoją, dėl kurio pateiktas prašymas, ir nustato ne trumpesnį kaip penkių darbo dienų terminą darbuotojų atstovų ir paties darbuotojo nuomonei pateikti. Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovo sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Darbo sutartis su darbuotojų atstovavimą įgyvendinančiais asmenimis negali būti nutraukta tol, kol vyksta darbo ginčas. Per dešimt darbo dienų nuo Darbo kodekso įsigaliojimo dienos darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos raštu pateikia valdymo organų narių, kuriems taikomos šios dalies garantijos, sąrašus darbdaviui, o naujai įsteigtos – ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo įsteigimo dienos.

55.  Vadovaujantis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Valstybinė darbo inspekcija yra valstybinė kontrolės įstaiga. Viena iš įstatyme nustatytų šios įstaigos funkcijų – nagrinėti darbdavių prašymus dėl darbuotojų atstovavimą įgyvendinančių asmenų darbo sutarčių nutraukimo darbdavio iniciatyva, darbdavio valia ir jų būtinųjų darbo sutarties sąlygų, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, pabloginimo (VDIĮ 6 straipsnio 27 punktas).

56.  Darbo kodekso 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos, gindamos darbuotojų darbo, profesines, ekonomines ir socialines teises ir interesus, vadovaujasi profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančiais įstatymais, šiuo kodeksu ir savo įstatais.

57.  Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo.

58.  Vertinant, ar nekyla abejonių dėl Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo, atitikimo Konstitucijai, būtina pažymėti, kad darbo santykiai  reguliuojami privatinės teisės normų. Tokiam reguliavimui būdingas dispozityvinis metodas. Reglamentavimas, kuriuo viešojo administravimo subjektas įgyja pareigą individualaus administracinio akto priėmimo būdu dalyvauti individualiuose darbo teisiniuose santykiuose, kaip nurodoma DK 168 straipsnio 3 dalyje, įvertindamas, ar darbo sutarties nutraukimas ar būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimas nėra susijęs su darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, darbuotojo nediskriminuoja dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje, atsižvelgiant į tai, kad tokia funkcija įstatymo suteikiama ir profesinėms sąjungoms, kaip darbuotojo atstovams, toks viešojo administravimo elemento įkomponavimas į individualius darbo santykius, atrodytų, galėtų peržengti tokiam reguliavimui taikytinus būtinumo ir reikalingumo standartus.

59.  Tačiau siekiant, kad būtų veiksmingai įgyvendinta darbuotojų atstovų teisė vykdyti savo funkcijas ir įmonėje jie naudotųsi veiksminga apsauga nuo priešiškų veiksmų, įskaitant atleidimą iš darbo, dėl jų statuso arba jų, kaip darbuotojų atstovų, veiklos įmonėje (Socialinės chartijos 28 straipsnis), tokia administracinio teisinio pobūdžio kontrolė yra pateisinama siekiamų tikslų aspektu ir teismo vertintina kaip veiksminga priemonė, užtikrinanti Socialinės chartijos nuostatų įgyvendinimą.

60.  Todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad yra abejonių dėl Darbo kodekso 168 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, ir šešis mėnesius po jų kadencijos pabaigos negali būti atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva ar darbdavio valia ir jų būtinosios darbo sutarties sąlygos negali būti pablogintos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, be Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įgalioto Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus, kuriam priklausančioje teritorijoje yra darbdavio darbovietė, vadovo sutikimo, atitikimo Konstitucijai, o tuo pačiu nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

61.  Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nurodytų Nutarties 26–29 punktuose, teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vadovas suteikia sutikimą nutraukti darbo sutartį ar pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, jeigu darbdavys pateikia duomenis apie tai, kad darbo sutarties nutraukimas ar būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimas nėra susijęs su darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla, darbuotojo nediskriminuoja dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje.

62.  Teisėjų kolegija, sutikdama su Nutarties 13–18 punktuose nurodytais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo atleidimas susijęs su darbuotojo vykdoma darbuotojų atstovavimo veikla ar darbuotojas yra diskriminuojamas dėl jo vykdomos darbuotojų atstovavimo veiklos ar narystės profesinėje sąjungoje, todėl atsakovo sprendimas yra teisėtas.

63.  Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo argumentų dėl jo atleidimo aplinkybių, kurios peržengia atsakovo kompetencijos ribas ir yra nagrinėjimo dalykas sprendžiant darbo ginčą bendrosios kompetencijos teismuose.

64.  Dėl Nutarties 25 punkte nurodytų argumentų pastebėtina, kad šioje byloje ir vertinama, ar buvo faktiniai bei teisiniai pagrindai atsakovui priimti ginčijamą sprendimą. Konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas ir teisėtas, taigi paneigiamos pareiškėjo abejonės dėl atsakovo pareigos visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl sutikimo suteikimo, netinkamo vykdymo.

65.  Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų šališkas priimdamas ginčijamą sprendimą. Pareiškėjo pateikiami argumentai dėl to, kad dauguma atvejų atsakovas tokius sutikimus darbdaviui suteikia, nėra reikšmingi šiam ginčui išspręsti.

66.  Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ginčijamas sprendimas neatitinka turinio ir (ar) formos reikalavimų. Sutikimo suteikimo pagrindai yra nurodyti VDI Vilniaus skyriaus vedėjo potvarkiu sudarytos darbo grupės išvadose, priimdamas sprendimą vedėjas šiomis išvadomis rėmėsi pagrįstai. Jos yra sudėtinė priimto sprendimo dalis, todėl procedūrinio pobūdžio pažeidimų nebuvo padaryta.

67.  Dėl Nutarties 34 punkte nurodytų pareiškėjo argumentų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 47 straipsnio 1 dalį, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Pačios proceso šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. AB „Amber Grid“ 2019 m. kovo 25 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą priteisti iš pareiškėjo už advokato teisines paslaugas (atstovavimą nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose) 5 033,04 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš pareiškėjo 960 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o prašymo dalį dėl atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. AB „Amber Grid“ prie 2019 m. kovo 25 d. prašymo pridėjo advokatų kontoros Sorainen ir partneriai išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai iš pareiškėjo AB „Amber Grid“ priteisė 960 Eur, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog prašomos priteisti išlaidos turi būti įrodytos, t. y. nepakanka pateikti dokumentus, pagrindžiančius tam tikras sumas ir (ar) suteiktas paslaugas, būtina įrodyti, kad už jas buvo sumokėta (realios išlaidos) (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009, 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS⁵²⁰-172/2012). Tai, kad proceso šalis patyrė realias išlaidas paprastai patvirtina pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų mokėjimo ar pervedimo operacijas įvykdytas kitam subjektui. Prie 2019 m. kovo 25 d. prašymo tokie dokumentai nebuvo pateikti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė AB „Amber Grid“ 960 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį naikina ir AB „Amber Grid“ 2019 m. kovo 25 d. prašymo priteisti iš pareiškėjo 5 033,04 Eur bylinėjimosi išlaidų netenkina.

68.  AB „Amber Grid“ 2019 m. birželio 19 d. prašymu prašė priteisti iš pareiškėjo dar 1 435,27 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. AB „Amber Grid“ pateikė teismui advokatų kontoros Sorainen ir partneriai išrašytas PVM sąskaitas faktūras (bendra suma 1 435,27 Eur), tačiau taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad šias išlaidas AB „Amber Grid“ realiai patyrė, apmokėdamas minėtas sąskaitas. Atsižvelgiant į tai, kad AB „Amber Grid“ nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad ji realiai patyrė 1 435,27 Eur išlaidų, AB „Amber Grid“ prašymas priteisti šias išlaidas iš pareiškėjo netenkinamas.

69.  Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

70.  Kaip minėta, pareiškėjas taip pat prašė priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šioje administracinėje byloje nebuvo patenkinti pareiškėjo skundu reikšti reikalavimai, pareiškėjas nelaikytinas proceso šalimi, kurio naudai priimtas teismo sprendimas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis gauti iš kitos proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo 2019 m. birželio 18 d. prašymo dėl 1 000 Eur apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. H. (H.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria akcinei bendrovei „Amber Grid“ iš pareiškėjo buvo priteista 960 Eur atstovavimo išlaidų.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti pareiškėjo H. H. ir trečiojo suinteresuotojo asmens akcinės bendrovės „Amber Grid“ prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Gintaras Kryževičius Veslava Ruskan Vaida Urmonaitė-Maculevičienė