Byla Nr. 4/2024
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2404 kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2024 m. lapkričio 28 d. Nr. KT95-N14/2024
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2024 m. lapkričio 7 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 4/2024 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-1/2024 ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai „[S]prendimus dėl <...> valstybės <...> esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalis, 54 straipsnio 4 dalis, 55 straipsnio 1 dalis, šio statuto priedas tiek, kiek juose nenustatyti didžiausi pareigūnų pareiginių algų koeficientų dydžiai atskiroms pareigūnų pareigybėms;
– Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 56 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2404 2 straipsnio 28 dalis tiek, kiek jose nustatytas nuo 30 procentų iki šiose dalyse apibrėžto dydžio procentais sumažintas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausias dydis.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos argumentai
1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas Konstituciniam Teismui grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Pareiškėja, grįsdama savo abejones dėl Vidaus tarnybos statuto (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) (toliau – ir Statutas) 5 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 4 dalies, 55 straipsnio 1 dalies, Statuto priedo tiek, kiek juose nenustatyti didžiausi vidaus tarnybos sistemos pareigūnų (toliau – ir pareigūnai) pareiginių algų koeficientų dydžiai atskiroms pareigūnų pareigybėms, atitikties Konstitucijai, be kita ko, nurodo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka iš Konstitucijos kylančio reikalavimo vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo užmokestį nustatyti įstatymu.
Pasak pareiškėjos, Statute įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, pagal kurią pareigūno pareiginės algos didžiausias koeficientas negali viršyti statutinės įstaigos vadovo pareiginės algos didžiausio koeficiento, neprilygsta pareiginės algos didžiausių koeficientų atskiroms pareigūnų pareigybėms nustatymui. Be to, pasak pareiškėjos, Statute neapibrėžta jame įtvirtintų kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant pareiginės algos koeficientus arba jų intervalus atskiroms pareigūnų pareigybėms, įtaka pareigūnų darbo užmokesčio dydžiui. Dėl to, pareiškėjos nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu nepaisoma įstatymų leidėjui iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kylančios pareigos įstatyme nustatyti pareigūnų darbo užmokestį, aiškius kriterijus, kuriais remiantis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis. Pareiškėjos nuomone, centrinių statutinių įstaigų vadovams įstatymu suteikus diskreciją jų tvirtinamoje centrinėje statutinėje įstaigoje ir jai pavaldžiose statutinėse įstaigose tarnaujančių pareigūnų darbo apmokėjimo sistemoje (toliau – pareigūnų darbo apmokėjimo sistema) nustatyti didžiausius pareiginių algų koeficientus atskiroms pareigūnų pareigybėms, gali susiklostyti skirtinga, priklausomai nuo institucijos, nenuosekli pareigūnų darbo apmokėjimo sistema, gali būti neužtikrintas hierarchinę vidaus tarnybos pareigūnų sistemą atitinkantis pareigūnų atlyginimų dydžių diferencijavimas.
Pareiškėja taip pat nurodo, kad vidaus tarnybos sistemos funkcionavimo veiksmingumas priklauso nuo tinkamo šios sistemos finansavimo užtikrinimo. Remdamasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis pareiškėja pažymi, kad, pagal Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalį, sprendimus, turinčius esminę įtaką valstybės biudžete numatomų valstybės išlaidų dydžiui, turi priimti ir įstatymuose įtvirtinti Seimas. Pareiškėjos manymu, Statute nenustačius didžiausių pareigūnų pareiginių algų koeficientų dydžių atskiroms pareigūnų pareigybėms (t. y. sprendimus, lemiančius reikšmingą valstybės biudžeto išlaidų dalį, įtvirtinant ne Seimo priimamuose įstatymuose, o kitų valstybės institucijų teisės aktuose), atsirastų prielaidos susidaryti tokiai situacijai, kai Seimas, negalėdamas jų pakeisti, turėtų tvirtinti valstybės biudžetą, kurio turinio jis pats reikšmingai paveikti negalėtų.
1.2. Pareiškėjos abejonė dėl Statuto 56 straipsnio 2 dalies, Vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2404 (toliau – ir Statuto pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 28 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai iš esmės grindžiama tuo, kad, pasak pareiškėjos, ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausias dydis nustatytas mažesnis, negu buvo nustatytas iki ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo, yra pažeidžiamas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.
Remdamasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, pagal kurias Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą, pareiškėja nurodo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, stodami į vidaus tarnybą ir sutikdami su valstybės kaip darbdavio vienašališkai jiems Statute nustatytais reikalavimais, draudimais, kitomis tarnybos sąlygomis, pareiškėjos nuomone, turi pagrįstą lūkestį, kad stojant į tarnybą Statute nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos Statute įtvirtintos, pareigūno statuso ypatumų nulemtos jų teisės ir garantijos. Ginčijamu teisiniu reguliavimu, pareiškėjos vertinimu, buvo pabloginta pareigūnų, kuriems stojant į vidaus tarnybą buvo nustatyta, kad priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (1 procento pareiginės algos dydžio už kiekvienus metus) negali viršyti 30 procentų pareiginės algos, padėtis, nes, pasak pareiškėjos, buvo paneigtas šių pareigūnų teisėtas lūkestis, kad nurodytas priedas didės stojant į vidaus tarnybą buvusį nustatytą laiką, t. y. 30 metų.
II
Suinteresuoto asmens atstovės argumentai
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovės Seimo narės Irenos Haase rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.
2.1. Suinteresuoto asmens Seimo atstovė nurodo, kad pareigūnų darbo užmokestis ir darbo apmokėjimo sistema, priešingai, nei teigia pareiškėja, iš esmės yra reguliuojami įstatymu. Įstatymu patvirtintame Statute yra nustatytos darbo užmokesčio sudedamosios dalys, pagrindiniai pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos principai ir kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatoma konkrečioje statutinėje įstaigoje taikoma darbo apmokėjimo sistema, Statute taip pat nustatytas dydis, kurio negali viršyti didžiausias pareiginės algos koeficientas. Toks teisinis reguliavimas, suinteresuoto asmens Seimo atstovės teigimu, užtikrina įstatyme nustatytais reikalavimais paremtos vienodos ir kartu konkrečių statutinių įstaigų veiklos ypatumus atitinkančios pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos nustatymą.
Suinteresuoto asmens Seimo atstovė taip pat pažymi, kad priimant Statutą, be kita ko, buvo siekiama nustatyti didesnį pareigūnų darbo užmokesčio sistemos lankstumą, orientaciją į veiklos rezultatus, priemones, kurios pagerintų pareigūnų socialines garantijas ir tinkamai kompensuotų tarnybos ypatumus. Kartu suinteresuoto asmens Seimo atstovė nurodo, kad, keičiant pareigūnų darbo užmokesčio teisinį reguliavimą, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų atitinkamų metų sudarymo ir vykdymo tvarka nebuvo keičiama. Galimybė centrinės statutinės įstaigos vadovui didinti pareigūnų pareiginės algos koeficientus Statute siejama su statutinės įstaigos finansinėmis galimybėmis, t. y. su jai skirtais biudžeto asignavimais. Todėl, suinteresuoto asmens Seimo atstovės vertinimu, Statute nustatytas teisinis reguliavimas atitinka oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl Seimo pareigos priimti ir įstatymuose įtvirtinti sprendimus, turinčius esminę įtaką valstybės biudžete numatomų valstybės išlaidų dydžiui.
2.2. Suinteresuoto asmens Seimo atstovė nurodo ir tai, kad teisinis reguliavimas, kuriuo pakeistas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausias dydis, įtvirtintas siekiant sumažinti tarnybos Lietuvos valstybei stažo įtaką darbo užmokesčio dydžiui, nes, įstatymo leidėjo vertinimu, 30 procentų dydžio priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą sudarė neproporcingai didelę darbo užmokesčio dalį. Suinteresuoto asmens Seimo atstovė taip pat pažymi, kad, vadovaujantis konstituciniu teisinės valstybės principu ir siekiant teisėtų lūkesčių apsaugos, didesnį nei 20 metų tarnybos Lietuvos valstybei stažą turintiems pareigūnams darbo užmokesčio priedo už šį stažą dydis ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo užfiksuotas, bet ne anuliuotas. Be to, pasak suinteresuoto asmens Seimo atstovės, Statuto nuostatomis, inter alia jo 54 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią nustatant pareiginės algos koeficientą atsižvelgiama į pareigūno tarnybos patirtį, sudarytos teisinės prielaidos nustatant darbo užmokestį konkrečiam pareigūnui įvertinti, be kita ko, didesnį nei 20 metų tarnybos Lietuvos valstybei stažą.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
3. Seimas 2003 m. balandžio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. gegužės 1 d. Šiuo įstatymu patvirtintas Vidaus tarnybos statutas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) pildomas, inter alia Seimo 2023 m. gruodžio 19 d. priimtu, be kita ko, pareiškėjos ginčijamą teisinį reguliavimą nustačiusiu Statuto pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu (su tam tikromis išimtimis) 2024 m. sausio 1 d.
Statutas, be kita ko, nustato vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie, kaip nurodyta Statuto 2 straipsnio 11 dalyje, yra statutiniai valstybės tarnautojai, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas (1 straipsnis „Statuto paskirtis“).
Pareiškėjos prašymo kontekste paminėtina, kad, kaip matyti iš jos ginčijamą teisinį reguliavimą įtvirtinusio Statuto pakeitimo įstatymo travaux préparatoires, juo siekta, be kita ko, tobulinti pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą, inter alia, didinti darbo užmokesčio sistemos lankstumą, orientaciją į veiklos rezultatus, sudaryti prielaidas nustatant darbo užmokestį atsižvelgti į statutinės tarnybos specifiką ir taip užtikrinti teisingą apmokėjimą už darbą, didinti statutinės tarnybos išorinį konkurencingumą (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo projekto ir su juo susijusių įstatymų projektų bei Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo Nr. IX-1183 2, 17, 18, 31, 36, 37, 38, 39, 43, 44, 45, 47, 48, 49, 50, 55, 59, 61, 65, 70 straipsnių ir priedo pakeitimo, Įstatymo papildymo 521 straipsniu ir 46 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto aiškinamasis raštas).
4. Kaip nustatyta Statute, pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (neskiriamas centrinės statutinės įstaigos vadovui), priemokos, taip pat mokėjimai už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą ir budėjimą (54 straipsnio 1 dalis); pareiginė alga apskaičiuojama pareigūno pareiginės algos koeficientą dauginant iš Lietuvos Respublikos pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio nustatymo ir asignavimų darbo užmokesčiui perskaičiavimo įstatyme nustatyto pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio (toliau – ir bazinis dydis) (55 straipsnio 2, 3 dalys).
5. Apskaičiuojant pareiginės algos dydį taikytinus koeficientus ir jų nustatymą reglamentuoja Statuto 5 straipsnio 2 dalyje, 54 straipsnio 4 dalyje, 55 straipsnio 1 dalyje, Statuto priede įtvirtintos nuostatos, kurias tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėja.
5.1. Pareiškėjos ginčijamoje Statuto 5 straipsnio „Pareigūnų pareigybės, pareigybių aprašymai ir sąrašai“ 2 dalyje nustatyta:
Taigi, Statuto 5 straipsnio 2 dalyje pateikiama nuoroda į Statuto priedą, kuris būdamas sudedamąja Statuto dalimi taip pat yra patvirtintas įstatymu, kartu nurodoma, kad šio Statuto priedo paskirtis – nustatyti pareigūnų pareigybių grupes, centrinių statutinių įstaigų vadovų pareiginės algos koeficientų intervalus, taip pat mažiausius pareigūnų pareiginių algų koeficientus.
5.2. Statuto 5 straipsnio 2 dalyje nurodytame Statuto priede pateikiama lentelė „Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų pareiginių algų koeficientai ir nekariniai pareigūnų laipsniai“:
| „Pareigybių grupė |
Pareigybės pavadinimas |
Pareiginių algų koeficientai |
Nekariniai pareigūnų laipsniai |
| 1 |
Centrinės statutinės įstaigos vadovas |
2,35–4,00 |
Vidaus tarnybos generolas, generalinis komisaras |
| 2 |
Centrinės statutinės įstaigos vadovo pavaduotojas |
Nuo 1,71 |
Vidaus tarnybos pulkininkas, vyriausiasis komisaras |
| 3 |
Statutinės įstaigos vadovas, pasienio rinktinės vadas, mokyklos viršininkas, centrinės statutinės įstaigos valdybos viršininkas, centrinės statutinės įstaigos štabo viršininkas, biuro viršininkas, vyriausiojo policijos komisariato viršininkas |
Nuo 1,55 |
Vidaus tarnybos pulkininkas, vyriausiasis komisaras |
| 4 |
Statutinės įstaigos vadovo pavaduotojas, pasienio rinktinės vado pavaduotojas, mokyklos viršininko pavaduotojas, centrinės statutinės įstaigos valdybos viršininko pavaduotojas, biuro viršininko pavaduotojas, vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas, dalinio vadas, valdybos viršininkas, rinktinės vadas, komisariato viršininkas, kalėjimo viršininkas, posto viršininkas, pasienio užkardos vadas, specialusis atašė, statutinės įstaigos patarėjas |
Nuo 1,39 |
Vidaus tarnybos pulkininkas leitenantas, vyresnysis komisaras |
| 5 |
Dalinio vado pavaduotojas, valdybos viršininko pavaduotojas, tarnybos viršininkas, skyriaus viršininkas, posto viršininko pavaduotojas, pasienio užkardos vado pavaduotojas, centro viršininkas, posto pamainos viršininkas, eskadrilės vadas, orlaivio vadas, patarėjas |
Nuo 1,22 |
Vidaus tarnybos majoras, komisaras |
| 6 |
Komandos viršininkas, kuopos vadas, skyriaus viršininko pavaduotojas, tarnybos viršininko pavaduotojas, poskyrio viršininkas, laivo vadas, vyriausiasis tyrėjas, vyriausiasis specialistas, vyriausiasis inspektorius, vyriausiasis lakūnas, vyresnysis lakūnas |
Nuo 1,10 |
Vidaus tarnybos kapitonas, komisaras inspektorius |
| 7 |
Vyriausiasis laivavedys, vyresnysis laivavedys, vyresnysis tyrėjas, vyresnysis specialistas, vyresnysis inspektorius, lakūnas |
Nuo 0,99 |
Vidaus tarnybos vyresnysis leitenantas, vyresnysis inspektorius |
| 8 |
Pamainos vadas, būrio vadas, tyrėjas, specialistas, inspektorius, vyriausiasis kovotojas, laivavedys |
Nuo 0,88 |
Vidaus tarnybos leitenantas, inspektorius |
| 9 |
Skyrininkas, kovotojas, jaunesnysis specialistas, jaunesnysis tyrėjas, vyriausiasis ugniagesys gelbėtojas, vyriausiasis patrulis, vyriausiasis postinis |
Nuo 0,76 |
Vidaus tarnybos vyresnysis puskarininkis, jaunesnysis inspektorius |
| 10 |
Vyresnysis ugniagesys gelbėtojas, ugniagesys gelbėtojas, vyresnysis pasienietis, pasienietis |
Nuo 0,65 |
Vidaus tarnybos puskarininkis“ |
Šioje lentelėje pareigūnų pareigybės suskirstytos į 10 grupių, pirmajai pareigybių grupei priskiriant centrinės statutinės įstaigos vadovo pareigybę, kuriai nustatytas pareiginės algos koeficientų intervalas. Likusioms devynioms pareigybių grupėms priskirtų pareigybių pareiginių algų koeficientai apibrėžti prie kiekvienos pareigybių grupės nurodant „nuo“ ir konkretų pareiginių algų koeficientą atskirai pareigybių grupei.
Taigi, Statuto priede, t. y. įstatyme, įtvirtintu teisiniu reguliavimu kiekvienai pareigybių grupei yra nustatyti skirtingi (nuo mažiausio koeficiento, nustatyto dešimtajai pareigybių grupei, iki didžiausio – pirmajai pareigybių grupei) mažiausi pareiginių algų koeficientai, taip pat apibrėžtas didžiausias pareiginės algos koeficientas pirmajai pareigybių grupei priskiriamai centrinės statutinės įstaigos vadovo pareigybei.
5.3. Pareiškėjos ginčijamoje Statuto 55 straipsnio „Pareiginė alga“ 1 dalyje nustatyta:
„1. Pareigūno pareiginė alga nustatoma iš pareigūnų darbo apmokėjimo sistemoje pareigybei nustatyto pareiginės algos koeficientų intervalo, centrinių statutinių įstaigų vadovų – iš pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėse nustatytų pareiginės algos koeficientų intervalų. Pareigūno pareiginės algos koeficientą nustato pareigūną į pareigas skiriantis asmuo. Pareigūno pareiginės algos didžiausias koeficientas negali viršyti statutinės įstaigos vadovo pareiginės algos didžiausio koeficiento, nustatyto Statuto priede ir pareigūnų darbo apmokėjimo sistemoje.“
5.3.1. Taigi, Statuto 55 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtintas pareiginės algos didžiausio koeficiento dydžio ribojimas, pagal kurį pareigūno pareiginės algos didžiausias koeficientas negali viršyti statutinės įstaigos vadovo pareiginės algos didžiausio koeficiento, nustatyto Statuto priede.
Šį Statuto 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu šioje dalyje nurodytame Statuto priede, kuriame, kaip minėta, apibrėžti mažiausi pareiginių algų koeficientai atskiroms pareigybių grupėms ir nustatytas didžiausias pareiginės algos koeficientas pirmajai pareigybių grupei priskiriamai pareigybei, konstatuotina, kad juo nustatytas bendras, t. y. vienodo dydžio visoms pareigybių grupėms, didžiausias pareiginės algos koeficientas.
5.3.2. Pareiškėjos ginčijamoje Statuto 55 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad pareigūno pareiginė alga nustatoma inter alia iš pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėse nustatytų pareiginės algos koeficientų intervalų; pareigūno pareiginės algos didžiausias koeficientas negali viršyti statutinės įstaigos vadovo pareiginės algos didžiausio koeficiento, nustatyto, be kita ko, pareigūnų darbo apmokėjimo sistemoje.
Taigi, pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalį, pareigūnų pareiginės algos koeficientai, inter alia didžiausi jų dydžiai, reglamentuojami įstatymu patvirtintame Statute ir jo pagrindu priimtuose poįstatyminiuose teisės aktuose – pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėse, pareigūnų darbo apmokėjimo sistemoje.
5.3.3. Vadinasi, pareiškėjos ginčijamu Statuto 5 straipsnio 2 dalies, 55 straipsnio 1 dalies, Statuto priedo nuostatose įtvirtintu teisiniu reguliavimu (įgyvendinamu inter alia priimant jame nurodytus poįstatyminius teisės aktus) pareigūnų darbo užmokestis, be kita ko, reglamentuojamas pareigūnų pareiginės algos dydžius apibrėžiant koeficientais, kurių mažiausi priklauso nuo pareigūno pareigybės priskyrimo įstatyme nustatytai pareigybių grupei, o didžiausias koeficientas yra nustatytas vienas bendras visoms pareigybėms.
5.4. Pareiškėjos ginčijamoje Statuto 54 straipsnio „Darbo užmokestis ir pareigūnų darbo apmokėjimo sistema“ 4 dalyje nustatyta:
„4. Pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gaires, suderinęs su teisingumo ir finansų ministrais, tvirtina vidaus reikalų ministras. Pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėse nustatomi Statuto priede nurodytų pareigybių grupių pareiginės algos koeficientų, viršijančių Statuto priede nustatytą mažiausią pareiginės algos koeficientą, dydžio nustatymo kriterijai (tarnybos patirtis, veiklos sudėtingumas, atsakomybės lygis, kvalifikacijos, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimas ir pan.), taip pat nustatomi didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai ir pareiginės algos koeficientų intervalai Statuto priede nurodytoms pareigybių grupėms, detalizuojami centrinių statutinių įstaigų vadovų pareiginės algos koeficientų intervalai, atsižvelgiant į centrinės statutinės įstaigos dydį, veiklos pobūdį, santykį su pavaldžiais ir nepavaldžiais subjektais, veiklos ir sprendimų galiojimo ribas, vadovaujantis Vyriausybės patvirtintais valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vertinimo kriterijų įverčiais, taip pat nustatomi priemokų skyrimo pagrindai ir priemokų dydžiai, pareigūnų turimų laipsnių įtaka pareiginei algai.“
Taigi, Statuto 54 straipsnio 4 dalyje tiek, kiek ją ginčija pareiškėja, įtvirtintu teisiniu reguliavimu vidaus reikalų ministrui, t. y. centrinės valdžios institucijos vadovui, pavesta patvirtinti pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gaires – poįstatyminį teisės aktą, kuriame, be kita ko, detalizuojamas įstatyme nustatytas pareigūnų pareiginės algos koeficientus apibrėžiantis teisinis reguliavimas, inter alia nustatomi didžiausi pagal pareigūnų pareigybes (jų priskyrimą įstatymu nustatytai pareigybių grupei) diferencijuoti pareiginės algos koeficientų dydžiai.
Šioje pareiškėjos ginčijamoje Statuto 54 straipsnio 4 dalyje taip pat įtvirtinta pareiga pareigūnų pareiginės algos koeficientus apibrėžiantį teisinį reguliavimą detalizuoti vadovaujantis ne tik pareigybės priskyrimo įstatyme nustatytai pareigybių grupei kriterijumi, bet ir kitais, be kita ko, šioje dalyje įtvirtintais pareiginės algos koeficientų dydžio nustatymo kriterijais, kaip antai: tarnybos patirtimi, veiklos sudėtingumu, atsakomybės lygiu, kvalifikacijos, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimu, taip pat atsižvelgti į tokius centrinę statutinę įstaigą, kurioje tarnybą atlieka pareigūnas, apibūdinančius kriterijus, kaip antai: jos dydį, veiklos pobūdį, santykį su pavaldžiais ir nepavaldžiais subjektais, veiklos ir sprendimų galiojimo ribas.
Vadinasi, pareiškėjos ginčijamu Statuto 54 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtintas pavedimas įstatymu nustatytą pareigūnų pareiginės algos koeficientus apibrėžiantį teisinį reguliavimą detalizuoti, inter alia didžiausius pareiginės algos koeficientus diferencijuoti pagal, be kita ko, jame nustatytus kriterijus.
5.5. Šioje konstitucinės justicijos byloje paminėtinos ir kai kurios kitos šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios, didžiausių pareigūnų pareiginės algos koeficientų nustatymą reglamentuojančios Statuto nuostatos.
5.5.1. Pagal Statuto 54 straipsnio 3 dalį (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija, įsigaliojusi 2024 m. liepos 1 d.), nustatant pareigūnų darbo užmokestį vadovaujamasi pareigūnų darbo apmokėjimo sistema, kuri nustatoma šakos kolektyvinėje sutartyje; jeigu šakos kolektyvinės sutarties nėra, darbo apmokėjimo sistemą nustato centrinės statutinės įstaigos vadovas; pareigūnų darbo apmokėjimo sistemoje, vadovaujantis Statuto nuostatomis ir šio straipsnio 4 dalyje nurodytomis pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėmis, nustatomi didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai, pareiginės algos koeficientų intervalai konkrečioms pareigybėms (išskyrus centrinės statutinės įstaigos vadovo pareigybę), neviršijant pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėse nustatytų didžiausių pareiginės algos koeficientų konkrečioms pareigybių grupėms, detalizuojami priemokų dydžiai ir priemokų skyrimo tvarka bei kiti su pareigūnų darbo apmokėjimu susiję klausimai; pareigūnų darbo apmokėjimo sistemoje nustatant pareiginės algos koeficientą atsižvelgiama į pareigūno tarnybos patirtį (tarnybos stažą).
Taigi Statuto 54 straipsnio 3 dalyje (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija, įsigaliojusi 2024 m. liepos 1 d.) numatyta galimybė, vadovaujantis Statuto nuostatomis ir pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėmis, pareiginės algos koeficientus apibrėžiantį teisinį reguliavimą sukonkretinti šakos kolektyvinėje sutartyje; tokios sutarties nesant, Statute įtvirtinta pareiga atitinkamą teisinį reguliavimą nustatyti centrinės statutinės įstaigos vadovui. Statuto 54 straipsnio 3 dalyje (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija, įsigaliojusi 2024 m. liepos 1 d.) taip pat įtvirtintas pareigūno tarnybos patirties kriterijus, į kurį privaloma atsižvelgti nustatant pareiginės algos koeficientus konkrečioms pareigybėms.
Pareiškėjos ginčijamą Statuto 5 straipsnio 2 dalyje, 54 straipsnio 4 dalyje, 55 straipsnio 1 dalyje, Statuto priede įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant Statuto 54 straipsnio 3 dalyje (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija, įsigaliojusi 2024 m. liepos 1 d.) įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad juo nustatytas ir vidaus reikalų ministro tvirtinamose pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėse detalizuotas pareigūnų pareiginės algos koeficientus apibrėžiantis teisinis reguliavimas sukonkretinamas, t. y., be kita ko, didžiausi pareiginės algos koeficientai konkrečioms pareigūnų pareigybėms nustatomi, šakos kolektyvinės sutarties šalių susitarimu arba centrinės statutinės įstaigos vadovo sprendimu pareigūnų darbo apmokėjimo sistemoje.
5.5.2. Statuto 54 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais vadovautis privalo pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą nustatantys asmenys:
– aiškumo principas, kuris reiškia, kad pareigūnų darbo apmokėjimo sistemoje nustatytos taisyklės ir kriterijai turi būti logiški, nuoseklūs, glausti, suprantami, tikslūs, aiškūs ir nedviprasmiški (1 punktas);
– finansinės drausmės principas, kuris reiškia, kad pareigūnų darbo apmokėjimo sistema turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į skiriamus valstybės biudžeto asignavimus (2 punktas);
– teisingumo principas, kuris reiškia, kad nustatant pareigūnui darbo užmokestį vertinami pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėse nustatyti pareiginės algos koeficientų dydžio nustatymo kriterijai bei pareigūno tarnybinės veiklos rezultatai siekiant, kad už tokį pat ar lygiavertį (vienodą vertę sukuriantį) darbą būtų nustatomas vienodas darbo užmokestis (3 punktas);
– individualaus konkurencingumo principas, kuris reiškia, kad tos pačios pareigybių grupės pareigūnų pareiginės algos koeficientai diferencijuojami atsižvelgiant į pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėse nustatytus pareiginės algos koeficientų dydžio nustatymo kriterijus (4 punktas);
– skaidrumo principas, kuris reiškia, kad turi būti aiškūs darbo apmokėjimo sistema siekiami tikslai, žinomi konsultavimosi procedūroje dalyvaujantys subjektai (5 punktas);
– nediskriminavimo principas, kuris reiškia, kad pareigūnų darbo užmokestis nustatomas nediskriminuojant dėl pareigūno lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, religijos ir kitų tapatybės bruožų (6 punktas).
Taigi, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas pareigūnų darbo užmokestį, Statuto 54 straipsnio 5 dalyje įtvirtino reikalavimus pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą nustatantiems (be kita ko, įstatyme įtvirtintus ir darbo apmokėjimo sistemos gairėse detalizuotus pareiginės algos koeficientus konkretinantiems) asmenims pareiginės algos koeficientus (inter alia didžiausius) apibrėžti aiškiai, tiksliai, atsižvelgiant į pareigūnų tarnybinės veiklos pobūdį, rezultatus, nediskriminuojant pareigūnų, šiuos koeficientus individualizuojant vadovaujantis teisės aktuose nustatytais kriterijais, taip pat užtikrinant informacijos apie šią pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą prieinamumą. Kartu šioje dalyje įtvirtintas reikalavimas pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą nustatyti (inter alia didžiausius pareiginės algos koeficientus konkrečioms pareigybėms joje apibrėžti) taip, kad ją įgyvendinant nebūtų viršijama valstybės biudžete Seimo patvirtinta atitinkamam tikslui planuojamų išlaidų suma.
5.6. Apibendrinant ginčijamą ir su juo susijusį nurodytose Statuto, kuris, kaip minėta, patvirtintas įstatymu, nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatuotina:
– pareigūnų – statutinių valstybės tarnautojų – pareiginė alga (viena iš darbo užmokesčio sudedamųjų dalių) apskaičiuojama įstatyme nustatytą pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį dauginant iš pareigūno pareiginės algos koeficientų;
– pareiginės algos dydžiai Statute apibrėžti koeficientais, kurių mažiausi priklauso nuo pareigūno pareigybės priskyrimo įstatyme nustatytai pareigybių grupei, o didžiausias yra nustatytas vienas bendras visoms pareigybėms;
– Statute įtvirtintas pavedimas pareigūnų pareiginės algos koeficientus apibrėžiantį teisinį reguliavimą vidaus reikalų ministro tvirtinamame poįstatyminiame teisės akte (pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėse) detalizuoti, be kita ko, didžiausius pareiginės algos koeficientus atskiroms pareigybių grupėms nustatyti, pagal inter alia Statute nustatytus kriterijus – pareigūno pareigybės priskyrimą įstatymu nustatytai pareigybių grupei, pareigūno tarnybos patirtį, veiklos sudėtingumą, atsakomybės lygį, kvalifikacijos, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimą, taip pat statutinės įstaigos, kurioje tarnybą atlieka pareigūnas, dydį, veiklos pobūdį, santykį su pavaldžiais ir nepavaldžiais subjektais, veiklos ir sprendimų galiojimo ribas;
– Statute numatyta galimybė juo nustatytą (pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėse detalizuotą) pareigūnų pareiginės algos koeficientus apibrėžiantį teisinį reguliavimą sukonkretinti, inter alia didžiausius pareiginės algos koeficientus konkrečioms pareigūnų pareigybėms nustatyti šakos kolektyvinėje sutartyje; tokios sutarties nesant, Statute įtvirtinta pareiga pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą nustatyti centrinės statutinės įstaigos vadovui;
– Statute įtvirtintas reikalavimas pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą nustatyti vadovaujantis jame įtvirtintais principais, be kita ko, taip, kad ją įgyvendinant nebūtų viršijama valstybės biudžete Seimo patvirtinta atitinkamam tikslui planuojamų išlaidų suma.
6. Pareiškėja taip pat ginčija sudedamosios darbo užmokesčio dalies – priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą – didžiausią dydį apibrėžiančias Statuto 56 straipsnio 2 dalies, Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalies nuostatas.
6.1. Statuto 56 straipsnio „Vidaus tarnybos stažas ir priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą“ 2 dalyje nustatyta:
„2. Priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis yra 1 procentas pareiginės algos už kiekvienus metus, įskaičiuojamus į pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytą vidaus tarnybos stažą, į jį papildomai įskaitant Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą valstybės tarnautojo tarnybos stažą. Priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą negali viršyti 20 procentų pareiginės algos.“
Pažymėtina, kad Statuto 56 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas baigtinis laikotarpių (tarnybos, darbo, mokymosi ir kt.), kurie įskaitomi į vidaus tarnybos stažą, už kurį pareiškėjos ginčijamoje Statuto 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, sąrašas.
Taigi, Statuto 56 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis (1 procentas už vienus metus), įtvirtinta teisės gauti šį priedą atsiradimo sąlyga, susieta su vienų metų tarnybos, darbo ar kitos Statute apibrėžtos, į vidaus tarnybos stažą įskaitomos veiklos laikotarpiu, taip pat nustatytas didžiausias tokio priedo dydis (20 procentų pareiginės algos).
6.2. Kaip minėta, pareiškėja Statuto 56 straipsnio 2 dalį ginčija tiek, kiek joje įtvirtintas iki 20 procentų sumažintas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausias dydis. Šiame kontekste pareiškėjos ginčijamas Statuto 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant į tai, kaip keitėsi pareigūnams mokamo priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydžio teisinis reguliavimas.
6.2.1. Kaip minėta, Seimas 2003 m. balandžio 29 d. priėmė Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. gegužės 1 d., kuriuo buvo patvirtintas Vidaus tarnybos statutas. Vidaus tarnybos statutas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) pildomas, inter alia Seimo 2018 m. birželio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymu Nr. XIII-1381, įsigaliojusiu (su tam tikromis išimtimis) 2019 m. sausio 1 d. Šios redakcijos Vidaus tarnybos statutas galiojo iki pareiškėjos ginčijamą teisinį reguliavimą įtvirtinusio Seimo 2023 m. gruodžio 19 d. priimto Statuto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2024 m. sausio 1 d.
6.2.2. Vidaus tarnybos statute (2018 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatytas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą – 1 procentas pareiginės algos už kiekvienus metus, kuris negalėjo viršyti 30 procentų pareiginės algos (55 straipsnio 2 dalis).
6.2.3. Taigi, pareiškėjos ginčijamu Statuto 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, aiškinant jį Vidaus tarnybos statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 55 straipsnio 2 dalies kontekste, buvo nustatytas mažesnis, palyginti su iki jo įsigaliojimo buvusiu nustatytu, priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausias dydis, t. y. vietoje iki ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo buvusio nustatyto minėto priedo didžiausio dydžio – 30 procentų pareiginės algos – nustatytas 20 procentų pareiginės algos didžiausias dydis.
Paminėtina, kad priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis (1 procentas už vienus metus) ir teisės gauti šį priedą atsiradimo sąlyga (vieni metai tarnybos, darbo ar kitos Statute apibrėžtos, į vidaus tarnybos stažą įskaitomos veiklos) nesikeitė.
6.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimo 2023 m. gruodžio 19 d. priimtame Statuto pakeitimo įstatyme, įtvirtinusiame inter alia pareiškėjos ginčijamą Statuto 56 straipsnio 2 dalies teisinį reguliavimą, nustatytas tam tikras pereinamasis teisinis reguliavimas, skirtas prisitaikyti prie naujai įtvirtinto, be kita ko, priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą mokėjimo sąlygas ir tvarką, inter alia, didžiausią šio priedo dydį nustačiusio teisinio reguliavimo. Šio pereinamojo teisinio reguliavimo nuostatos įtvirtintos Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje, kurio 28 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijai prašo ištirti pareiškėja.
6.4. Pareiškėjos ginčijamoje Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje nustatyta:
„28. Pareigūnams, kurių tarnybos Lietuvos valstybei stažas įsigaliojus šiam įstatymui yra didesnis negu 20 metų, priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis procentais yra fiksuojamas ir yra lygus šio įstatymo įsigaliojimo dieną sukauptam priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydžiui procentais. Fiksuotasis priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis nekinta ir šio dydžio priedas už iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sukauptą tarnybos Lietuvos valstybei stažą yra mokamas, kol jie eina pareigūno pareigas. Fiksuotasis priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis išlieka ir jiems grįžus į pareigūno pareigas. Šios dalies nuostatos taikomos ir asmenims, ėjusiems šioje dalyje nurodytas pareigas ir priimtiems į pareigūno pareigas iki ar po šio įstatymo įsigaliojimo dienos.“
Taigi, Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje nustatytas pereinamasis teisinis reguliavimas, pagal kurį tiems pareigūnams, kurių tarnybos Lietuvos valstybei stažas įsigaliojus šiam įstatymui yra didesnis negu 20 metų, taikomas ne Statute nustatytas naujas didžiausias priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis (20 procentų pareiginės algos vietoje iki ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo buvusio nustatyto 30 procentų pareiginės algos dydžio), o individualiai nustatomas dydis, lygus Statuto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną tokių pareigūnų sukauptam priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydžiui procentais, kuris nekinta ir yra mokamas tol, kol jie eina pareigūno pareigas, nepriklausomai nuo to, ar jie šias pareigas ėjo nepertraukiamai, ar į jas grįžo, ar buvo iš naujo priimti.
II
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
7. Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tiriama Statuto 5 straipsnio 2 dalyje, 54 straipsnio 4 dalyje, 55 straipsnio 1 dalyje, Statuto priede įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo nustatytas bendras (nediferencijuotas pagal pareigybes) didžiausias pareiginės algos dydis, atitiktis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai „[S]prendimus dėl <...> valstybės <...> esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu“, taip pat Statuto 56 straipsnio 2 dalyje ir Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo nustatytas sumažintas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausias dydis, atitiktis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant; tai itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius; šie principai inter alia suponuoja ir tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2013 m. gegužės 30 d., 2024 m. spalio 30 d. nutarimai); asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (inter alia 2013 m. gegužės 30 d., 2017 m. sausio 25 d., 2024 m. spalio 30 d. nutarimai).
9. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nuo konstitucinio teisinės valstybės principo neatsiejama ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2022 m. liepos 7 d. nutarimai); ši teisė valstybės tarnautojui turi būti garantuojama ne mažesniu mastu negu kitiems darbuotojams, tačiau dėl valstybės tarnybos, kaip specifinės darbinės veiklos, pobūdžio galimi tam tikri jos įgyvendinimo ypatumai (inter alia 2016 m. spalio 27 d. nutarimas Nr. KT29-N15/2016, 2019 m. gegužės 29 d., 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimai).
Kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu (aiškinamos kitų Seimo ir Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų viešųjų finansų srityje kontekste), įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui) (2015 m. rugsėjo 29 d., 2024 m. spalio 30 d. nutarimai).
10. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip formuodamas oficialiąją konstitucinę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo doktriną, savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Konstitucinis Teismas:
– valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų realizuoti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu ir mokamas įstatymų nustatytu laiku (inter alia 2001 m. gruodžio 18 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai);
1. valstybės tarnybos (ir su ja susiję) procesiniai (procedūriniai) santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais, tačiau taip, kad nebūtų konkurencijos su įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu (inter alia 2007 m. kovo 20 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai); aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir turi būti nustatomi įstatymu (inter alia 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai);
– konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius; valstybės tarnautojų atlyginimo dydžių skirtumų proporcijos priklauso nuo daugelio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamų pareigybių ypatumų, valstybės tarnautojo profesinio lygio, kvalifikacijos ir pan. (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2016 m. spalio 27 d. nutarimas Nr. KT29-N15/2016);
1. pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą; nėra negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis (inter alia 2019 m. gegužės 29 d. nutarimas);
2. įstatymų leidėjas, turintis plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, inter alia nustatyti valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamąsias dalis, neprivalo nustatyti tokių sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos; nustatęs tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį priedai ir (arba) priemokos yra valstybės tarnautojams mokamo atlyginimo sudedamosios dalys, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti maksimalius jų (ar jų sumos) dydžius (2016 m. spalio 27 d. nutarimas Nr. KT29-N15/2016, 2024 m. spalio 30 d. nutarimas);
1. konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi ir su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu; jei asmeniui pagal teisės aktus yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už darbą, tai jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. liepos 9 d. nutarimai); teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (inter alia 2001 m. gruodžio 18 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai);
2. pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau, negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus; tokia teisinė situacija reikštų, kad sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, bet ir 23 straipsnį (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2016 m. spalio 27 d. nutarimas Nr. KT29-N15/2016).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad įstatyme nustatyta asmenų, atlyginimą gaunančių iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sistema turi būti sureguliuota tokiu būdu, kad užtikrintų šiems asmenims teisingą, inter alia atsižvelgiant į atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, einamų pareigų ypatumus, atlyginimą už darbą (2024 m. spalio 30 d. nutarimas).
11. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, aiškinamą valstybės tarnybos konstitucinės sampratos kontekste, įstatymų leidėjas, naudodamasis savo diskrecija įtvirtinti tokią valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, kai darbo užmokestis valstybės tarnautojams yra nustatomas taikant koeficientus, gali pasirinkti įtvirtinti tiek konkrečius koeficientus, tiek tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį įstatyme nustatomi tik mažiausi ir didžiausi koeficientai ir įtvirtinami aiškūs valstybės tarnautojams mokamų atlyginimų dydžių diferencijavimo kriterijai, pagal kuriuos poįstatyminiuose teisės aktuose detalizuojama ir sukonkretinama įstatyme įtvirtinta darbo apmokėjimo sistema, taip pat sudaromos prielaidos individualizuoti nustatant darbo užmokestį valstybės tarnautojams taikomus koeficientus.
12. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, valstybės tarnautojas, kuris atliko pavestą darbą ir atitinka įstatyme nustatytas darbo apmokėjimo sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą atlyginimą, inter alia tokias įstatymu nustatytas atlyginimo sudedamąsias dalis kaip priedai ir (arba) priemokos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Kai pagal Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus nustatytas atlyginimas, inter alia tokios jo sudedamosios dalys kaip priedai ir (arba) priemokos, valstybės tarnautojui turėjo būti ir yra mokamas, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga.
Kartu pažymėtina, kad konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą, kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atlyginimą asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus. Jeigu pertvarkant valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą nelieka tokių įstatymais nustatytų valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos, arba atlyginimo valstybės tarnautojams, inter alia tokių jo sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos, teisinis reguliavimas iš esmės pakeičiamas, įstatymų leidėjas privalo nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokios valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamosios dalys turėjo būti ir buvo mokamos.
III
Vidaus tarnybos statuto (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 4 dalies, 55 straipsnio 1 dalies, Statuto priedo atitikties Konstitucijai vertinimas
13. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą, be kita ko, tiriama, ar Statuto 5 straipsnio 2 dalis, 54 straipsnio 4 dalis, 55 straipsnio 1 dalis, Statuto priedas tiek, kiek juose nenustatyti didžiausi pareigūnų pareiginių algų koeficientų dydžiai atskiroms pareigūnų pareigybėms, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai „[S]prendimus dėl <...> valstybės <...> esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu“.
14. Pareiškėjos nuomone, įstatymų leidėjas, įstatymu nustatęs tik vieną bendrą visoms pareigybėms didžiausią pareiginės algos koeficientą, galimai neįgyvendino jam iš Konstitucijos kylančios pareigos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sistemą nustatyti įstatymu. Dėl to, pareiškėjos nuomone, galėjo būti pažeista iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kylanti pareigūnų teisė į teisingą, be kita ko, hierarchinę vidaus tarnybos pareigūnų sistemą atitinkantį, apmokėjimą už darbą, taip pat suvaržyti Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti Seimo įgaliojimai spręsti dėl esminių turtinių valstybės įsipareigojimų, inter alia susijusių su pareigūnų darbo apmokėjimu.
15. Sprendžiant dėl pareiškėjos ginčijamose Statuto 5 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 4 dalies, 55 straipsnio 1 dalies, Statuto priedo nuostatose įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, inter alia pareiškėjos nurodytoms jos 48 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio 1 dalies nuostatoms, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui); aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir turi būti nustatomi įstatymu;
– įstatyme nustatyta asmenų, atlyginimą gaunančių iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sistema turi būti sureguliuota tokiu būdu, kad užtikrintų šiems asmenims teisingą, inter alia atsižvelgiant į atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, einamų pareigų ypatumus, atlyginimą už darbą;
– konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus valstybės tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius;
– pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą; nėra negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis (inter alia 2019 m. gegužės 29 d. nutarimas);
– įstatymų leidėjas, naudodamasis savo diskrecija įtvirtinti tokią valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, kai darbo užmokestis valstybės tarnautojams yra nustatomas taikant koeficientus, gali pasirinkti įtvirtinti tiek konkrečius koeficientus, tiek tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį įstatyme nustatomi tik mažiausi ir didžiausi koeficientai ir įtvirtinami aiškūs valstybės tarnautojams mokamų atlyginimų dydžių diferencijavimo kriterijai, pagal kuriuos poįstatyminiuose teisės aktuose detalizuojama ir sukonkretinama įstatyme įtvirtinta darbo apmokėjimo sistema, taip pat sudaromos prielaidos individualizuoti nustatant darbo užmokestį valstybės tarnautojams taikomus koeficientus.
15.1. Minėta, kad pareiškėjos ginčijamu Statuto 5 straipsnio 2 dalies, 55 straipsnio 1 dalies, Statuto priedo nuostatose įtvirtintu teisiniu reguliavimu pareigūnų darbo užmokestis reglamentuojamas pareiginės algos dydžius apibrėžiant koeficientais, kurių mažiausi priklauso nuo pareigūno pareigybės priskyrimo įstatyme nustatytai pareigybių grupei, o didžiausias yra nustatytas vienas bendras visoms pareigybėms; pareiškėjos ginčijamoje Statuto 54 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas pavedimas didžiausius pareiginės algos koeficientus atskiroms pareigybių grupėms nustatyti poįstatyminiu teisės aktu.
Minėta ir tai, kad kartu su pareiškėjos ginčijamu teisiniu reguliavimu Statute, be kita ko, įtvirtinti kriterijai, kuriais remiantis detalizuojamas jame įtvirtintas pareigūnų pareiginės algos koeficientus apibrėžiantis teisinis reguliavimas, kaip antai: pareigūno pareigybės priskyrimas įstatymu nustatytai pareigybių (suskirstytų pagal tam tikrą hierarchiją) grupei, pareigūno tarnybos patirtis, pareigūno veiklos sudėtingumas, atsakomybės lygis, kvalifikacijos, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimas, statutinės įstaigos, kurioje tarnybą atlieka pareigūnas, dydis, veiklos pobūdis, santykis su pavaldžiais ir nepavaldžiais subjektais, veiklos ir sprendimų galiojimo ribos (54 straipsnio 3, 4 dalys), taip pat pagrindiniai principai, kuriais vadovaujantis nustatoma, be kita ko, pareigūnų pareiginės algos koeficientus apibrėžiantį teisinį reguliavimą sukonkretinanti pareigūnų darbo apmokėjimo sistema (54 straipsnio 5 dalis).
15.2. Taigi, įstatymu įtvirtinti šie esminiai pareigūnų pareiginės algos dydžiui nustatyti reikalingi elementai: nustatyta, kad pareiginės algos dydžiai apibrėžiami koeficientais; nustatytas pareigūnų pareigybių grupavimas ir pagal jį diferencijuoti pareigūnų pareiginių algų mažiausi koeficientai; nustatytas pagal pareigybių grupes nediferencijuotas didžiausias pareigūnų pareiginės algos koeficientas; įtvirtinti pagrindiniai pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos principai ir aiškūs pareiginės algos dydžių diferencijavimo kriterijai, kuriais vadovaujantis įstatymu nustatytas pareiginės algos koeficientus apibrėžiantis teisinis reguliavimas detalizuojamas ir (ar) sukonkretinamas (inter alia diferencijuoti didžiausi pareiginės algos koeficientai nustatomi) poįstatyminiuose teisės aktuose.
15.3. Vadinasi, įstatymų leidėjas iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio 1 dalies nuostatų, jam kylančią pareigą įstatyme nustatyti esminius teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementus, esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas įgyvendino, be kita ko, Statuto 5 straipsnio 2 dalies, 55 straipsnio 1 dalies, Statuto priedo nuostatose įtvirtindamas pareiškėjos ginčijamą teisinį reguliavimą.
15.4. Kartu pažymėtina, kad, nustatęs iš dalies diferencijuotus pareigūnams mokamų atlyginimų koeficientus, t. y. įstatymu nenustatęs didžiausių pareigūnų pareiginės algos koeficientų atskiroms pareigūnų pareigybėms, ir įtvirtinęs pareigą šį pareigūnų pareiginės algos koeficientus apibrėžiantį teisinį reguliavimą poįstatyminiuose teisės aktuose detalizuoti ir sukonkretinti vadovaujantis Statute įtvirtintais pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos principais ir minėtais jame apibrėžtais pareiginės algos dydžių nustatymo kriterijais, įstatymų leidėjas paisė iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, kylančio reikalavimo darbo apmokėjimo sistemą sureguliuoti tokiu būdu, kad pareigūnams būtų užtikrintas teisingas, inter alia atsižvelgiant į jų atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, einamų pareigų ypatumus, atlyginimas už darbą, taip pat konstitucinio valstybės tarnybos instituto implikuojamo reikalavimo valstybės tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius diferencijuoti atsižvelgiant inter alia į tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą.
15.5. Vertinant pareiškėjos ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalies nuostatai „[S]prendimus dėl <...> valstybės <...> esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu“, papildomai pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas pareiškėjos ginčijamą teisinį reguliavimą, Statute taip pat įtvirtino pareigą šakos kolektyvinėje sutartyje arba centrinės statutinės įstaigos vadovo sprendimu nustatyti pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą, inter alia didžiausius pareiginės algos koeficientus konkrečioms pareigybėms joje apibrėžti taip, kad ją įgyvendinant nebūtų viršijama valstybės biudžete Seimo patvirtinta atitinkamam tikslui planuojamų išlaidų suma.
Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad, kaip nurodo pareiškėja, priėmus jos ginčijamą teisinį reguliavimą (t. y. įstatymu nenustačius didžiausių pareigūnų pareiginės algos koeficientų atskiroms pareigūnų pareigybėms) galėjo būti sudarytos prielaidos susidaryti tokiai situacijai, kai Seimas, negalėdamas pakeisti kitų institucijų priimtų sprendimų dėl pareigūnų darbo apmokėjimo, lemiančių reikšmingą valstybės biudžeto išlaidų (susijusių su pareigūnų darbo apmokėjimu) dalį, turėtų tvirtinti valstybės biudžetą, kurio turinio reikšmingai jis pats negalėtų paveikti.
15.6. Taigi, konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos ginčijamu tiek, kiek nurodyta, Statuto 5 straipsnio 2 dalyje, 54 straipsnio 4 dalyje, 55 straipsnio 1 dalyje, Statuto priede įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 128 straipsnio 1 dalies nuostata „[S]prendimus dėl <...> valstybės <...> esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu“.
16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Statuto 5 straipsnio 2 dalis, 54 straipsnio 4 dalis, 55 straipsnio 1 dalis, Statuto priedas tiek, kiek juose nenustatyti didžiausi pareigūnų pareiginių algų koeficientų dydžiai atskiroms pareigūnų pareigybėms, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai „[S]prendimus dėl <...> valstybės <...> esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu“.
IV
Vidaus tarnybos statuto (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 56 straipsnio 2 dalies,
Vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2404 2 straipsnio 28 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas
17. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą taip pat tiriama, ar Statuto 56 straipsnio 2 dalis, Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalis tiek, kiek jose nustatytas nuo 30 procentų iki šiose dalyse apibrėžto dydžio procentais sumažintas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausias dydis, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
18. Pareiškėjos teigimu, Statuto 56 straipsnio 2 dalyje, Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas iki 20 procentų sumažintas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausias dydis, pablogino pareigūnų, kuriems stojant į vidaus tarnybą buvo nustatyta, kad 1 procento pareiginės algos dydžio už kiekvienus tarnybos Lietuvos valstybei metus priedas gali didėti iki 30 procentų pareiginės algos, padėtį, todėl yra nesuderinamas su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinančia kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą, kurio neatsiejamas elementas yra teisėtų lūkesčių apsauga.
19. Sprendžiant dėl Statuto 56 straipsnio 2 dalyje, Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius; šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui;
– įstatymų leidėjas, turintis plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, inter alia nustatyti valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamąsias dalis, neprivalo nustatyti tokių sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos; nustatęs tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį priedai ir (arba) priemokos yra valstybės tarnautojams mokamo atlyginimo sudedamosios dalys, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti maksimalius jų (ar jų sumos) dydžius;
– pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, valstybės tarnautojas, kuris atliko pavestą darbą ir atitinka įstatyme nustatytas darbo apmokėjimo sąlygas, įgyja teisę į įstatymu nustatytą atlyginimą, inter alia tokias įstatymu nustatytas atlyginimo sudedamąsias dalis kaip priedai ir (arba) priemokos; toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama; kai pagal Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus nustatytas atlyginimas, inter alia tokios jo sudedamosios dalys kaip priedai ir (arba) priemokos, valstybės tarnautojui turėjo būti ir yra mokamas, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga;
– konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymu nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema negali būti pertvarkoma; pertvarkant šią sistemą, kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos; valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamą atlyginimą asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus; jeigu pertvarkant valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą nelieka tokių įstatymu nustatytų valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos, arba atlyginimo valstybės tarnautojams, inter alia tokių jo sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos, teisinis reguliavimas iš esmės pakeičiamas, įstatymų leidėjas privalo nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokios valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamosios dalys turėjo būti ir buvo mokamos.
19.1. Minėta, kad pareiškėjos ginčijamu Statuto 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytas mažesnis, palyginti su iki jo įsigaliojimo buvusiu nustatytu, priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (1 procento dydžio pareiginės algos už kiekvienus metus) didžiausias dydis, t. y. vietoje iki ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo buvusio nustatyto dydžio – 30 procentų pareiginės algos – nustatytas 20 procentų pareiginės algos didžiausias minėto priedo dydis.
19.2. Sprendžiant, ar Statuto 56 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas nuo 30 iki 20 procentų pareiginės algos dydžio sumažintas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausias dydis, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, pažymėtina, kad įtvirtinant ginčijamą teisinį reguliavimą, kaip matyti iš jo projekto aiškinamojo rašto, buvo siekiama tobulinti pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą, inter alia padaryti ją dinamiškesnę, lankstesnę, orientuotą į turimus valstybės biudžeto asignavimus, veiklos rezultatus.
19.3. Taigi, Statuto 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtindamas ginčijamą teisinį reguliavimą, kuriuo nustatytas mažesnis nei prieš tai buvęs didžiausias priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis, t. y. sumažintas pareigūnų, kurių tarnybos stažas didesnis nei 20 metų, atlyginimo sudedamosios dalies – priedo santykinis dydis, įstatymų leidėjas įgyvendino savo iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kylančią diskreciją pasirinkti ir įstatyme įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, inter alia nustatyti valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamąsias dalis, didžiausius jų (ar jų sumos) dydžius. Taip, be kita ko, buvo sudarytos prielaidos atsižvelgiant į skiriamus valstybės biudžeto asignavimus pareigūnams atitinkamai didinti kitą darbo užmokesčio sudedamąją dalį – pareiginę algą, kurios dydis nustatomas vadovaujantis inter alia tokiais su įstatymų leidėjo tikslu – orientacija į veiklos rezultatus – susijusiais pareiginės algos dydžio nustatymo kriterijais, kaip antai pareigūno veiklos sudėtingumu, kvalifikacijos, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimu.
Šiame kontekste pažymėtina, kad teisė į priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą negali būti suprantama kaip savarankiška teisė, nepriklausomai nuo kitų darbo užmokesčio sudedamųjų dalių, sukurianti teisėtą ir pagrįstą lūkestį, kad toks, koks buvo nustatytas stojant į valstybės tarnybą, priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą nesikeis ir bus didinamas nustatytą laiką. Tokia samprata būtų konstituciškai nepagrįsta, nes reikštų, kad įstatymų leidėjas, vienąkart nustatęs tam tikrą pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą, nebegali jos keisti, vadinasi, atsižvelgdamas į visuomenės ir valstybės poreikius ir galimybes nebegali koreguoti, optimizuoti valstybės tarnybą reglamentuojančio teisinio reguliavimo, be kita ko, to, kuriuo nustatomos valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamosios dalys, didžiausi jų (ar jų sumos) dydžiai.
19.4. Vertinant, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinus 20 procentų pareiginės algos didžiausią priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydį nebuvo pažeistas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvas, taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjos kartu su Statuto 56 straipsnio 2 dalimi ginčijamoje Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nustatė pereinamąjį teisinį reguliavimą, skirtą prisitaikyti prie Statuto 56 straipsnio 2 dalyje naujai įtvirtinto, iki 20 (vietoje buvusių 30) procentų pareiginės algos sumažintą priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausią dydį nustačiusio teisinio reguliavimo.
Minėta ir tai, kad pagal šį pereinamąjį Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą tiems pareigūnams, kurių tarnybos Lietuvos valstybei stažas įsigaliojant Statuto pakeitimo įstatymui buvo didesnis negu 20 metų, taikomas ne Statute nustatytas naujas didžiausias priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis (20 procentų pareiginės algos), o individualiai nustatomas dydis, lygus Statuto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną tokių pareigūnų sukauptam priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydžiui procentais, kuris nekinta ir yra mokamas tol, kol jie eina pareigūno pareigas, nepriklausomai nuo to, ar jie šias pareigas ėjo nepertraukiamai, ar į jas grįžo, ar buvo iš naujo priimti.
Taigi, Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos asmenims, kurie teisę į priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą įgijo pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki Statuto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2024 m. sausio 1 d., šį priedą mokėti tol, kol jie eina pareigūno pareigas, nepriklausomai nuo to, ar jie šias pareigas ėjo nepertraukiamai, ar į jas grįžo, ar buvo iš naujo priimti.
19.5. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamu Statuto 56 straipsnio 2 dalyje, Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas.
20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Statuto 56 straipsnio 2 dalis, Statuto pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalis tiek, kiek jose nustatytas nuo 30 procentų iki šiose dalyse apibrėžto dydžio procentais sumažintas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausias dydis, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „[K]iekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija, TAR, 2023-12-29, Nr. 25916) 5 straipsnio 2 dalis, 54 straipsnio 4 dalis, 55 straipsnio 1 dalis, šio statuto priedas tiek, kiek juose nenustatyti didžiausi pareigūnų pareiginių algų koeficientų dydžiai atskiroms pareigūnų pareigybėms, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija, TAR, 2023-12-29, Nr. 25916) 56 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XIV-2404 (TAR, 2023-12-29, Nr. 25916) 2 straipsnio 28 dalis tiek, kiek jose nustatytas nuo 30 procentų iki šiose dalyse apibrėžto dydžio procentais sumažintas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didžiausias dydis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Giedrė Lastauskienė
Vytautas Mizaras
Algis Norkūnas
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė