Administracinė byla Nr. eA-1697-502/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03658-2017-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.2; 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja E. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 4 627,59 Eur (neatskaičius mokesčių) patirtą turtinę žalą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Pareiškėja paaiškino, kad jai nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. kovo 3 d. ir nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 17 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Ginčo laikotarpiu pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 394,92 Lt (114,38 Eur), tačiau pareiškėjai buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis – 226,74 Lt (65,57 Eur) ir dėl to susidarė priteistinas motinystės pašalpos skirtumas – 4 627,59 Eur (neatskaičius mokesčių). Pareiškėjos manymu, taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne dienos kompensuojamąjį uždarbį, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Taip pat buvo pažeisti ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Ministerijos neveikimas pažeidė Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis. Ministerija, turinti pareigą rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) teisės aktų projektus dėl motinystės pašalpos teisinio reguliavimo, turėjo žinoti oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau jokių veiksmų, kad teisinis reguliavimas užtikrintų pareiškėjos teisę gauti Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuojamą pašalpos dydį, nesiėmė.
3. Pildydama skunde nurodytus argumentus pareiškėja pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Ministerijos neteisėti veiksmai pasireiškė netinkamu įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimu, kadangi nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2016 m. kovo 15 d. nebuvo inicijuoti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) normų pakeitimai. Pareiškėjos teigimu, valstybė ir jos institucijos, nesiimdamos veiksmų po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, jo tinkamai neįvykdė, todėl pareiškėjai buvo pritaikytas netinkamas teisinis reglamentavimas, kuriuo jai buvo padaryta turtinė žala.
4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
5. Ministerija nurodė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus sprendimai pareiškėjai skirti motinystės pašalpą buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, jie yra nenuginčyti ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa pareiškėjai negali būti perskaičiuota. Ministerija pabrėžė, kad teisinio reguliavimo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, yra pašalintos iš teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės pašalpas asmenims, įgijusiems teisę jas gauti nuo 2016 m. kovo 15 d. Ministerija teigė, kad tokiems ginčams nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, kuria pareiškėja nepasinaudojo.
7. VSDFV nurodė, kad VSDFV Kauno sprendimų, kuriais pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa (už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 3 d. ir nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 17 d.), pareiškėja nustatyta tvarka neskundė, jie įsigaliojo ir buvo įvykdyti, todėl galimybės apskųsti nurodytais sprendimais, kurie sukėlė pareiškėjai tiesiogines teisines pasekmes, paskirtos motinystės pašalpos dydį, nėra. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja kokie nors neteisėti atsakovo veiksmai. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas pareiškėjos atžvilgiu retrospektyviai negali būti taikomas, kadangi VSDFV Kauno skyriaus sprendimai įvykdyti dar 2015 m.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
9. Teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyrius 2015 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 8.13-44 (b. l. 11) pareiškėjai skyrė 5 581,83 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 3 d., 2015 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 8.13-1272 (b. l. 12) pareiškėjai skyrė 656,68 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 17 d., minėti VSDFV Kauno skyriaus sprendimai nėra apskųsti.
10. Teismas nurodė, kad Ministerijai pareiga rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo įsigaliojo tik 2014 m. gegužės 27 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (toliau – ir Ministerijos nuostatai) atitinkamiems pakeitimams. Išanalizavęs Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo turinį ir juo suformuotą konstitucinę jurisprudenciją, teismas darė išvadą, kad minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) iš esmės nepasisakė dėl maksimalaus kompensuojamojo dydžio taikymo apskaičiuojant motinystės pašalpas už nėštumo ir gimdymo atostogas. Pareiškėja nepateikė jokių kitų argumentų, kurie patvirtintų jos teiginį, kad Ministerijai jau nuo minėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo dienos atsirado pareiga rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus būtent dėl maksimalaus kompensuojamojo dydžio taikymo apskaičiuojant motinystės pašalpas už nėštumo ir gimdymo atostogas, su kuriuo ir yra siejama pareiškėjos patirta turtinė žala. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kuriais teigiama, kad Ministerija jau nuo 2012 m. vasario 27 d. turėjo pareigą rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus dėl ginčo objekto.
11. Teismas nurodė, jog tai, jog Ministerija veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, įvykdė jai teisės aktais priskirtas funkcijas, akivaizdžiai patvirtina tai, kad Ministerija, įgyvendinama Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, kuriuo Konstituciniam Teismui expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) konstatavus, kad teisinis reguliavimas tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai už nėštumo ir gimdymo atostogas apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, ir tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms už nėštumo ir gimdymo atostogas apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai, parengė ir pateikė 2016 m. birželio 3 d. Įstatymo 6 ir 19 straipsnių pakeitimo projektą.
III.
12. Pareiškėja E. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą. Apeliacinis skundas, be pareiškėjos patikslintame skunde nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Iki 2014 m. balandžio 22 d. galiojusi Ministerijos nuostatų 8.2.5 punkto redakcija neleidžia daryti išvados, kad Ministerija neturėjo pareigos rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus, inter alia (be kita ko) ir dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo, kadangi siūlymų teikimas dėl socialinio draudimo politikos įgyvendinimo yra daug platesnė funkcija, apimanti ir legislatyvinius siūlymus. Be to, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. A1-213 patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo reglamento (toliau – ir Ministerijos darbo reglamentas) (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. A1-311 redakcija) 71 straipsnis (vėlesnėse Ministerijos darbo reglamento redakcijose 70 straipsnis) numato, kad Ministerija, įgyvendindama Vyriausybės programą ir kasmetinius Vyriausybės veiklos prioritetus, formuodama valstybės politiką ministrui pavestose valdymo srityse ir vykdydama Vyriausybės, Ministro Pirmininko (Ministro Pirmininko pavedimu – Ministro Pirmininko kanclerio) pavedimus, taip pat savo iniciatyva rengia ir teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymų ir kitų teisės aktų projektus.
12.2. Ministerija, būdama teisėkūros subjektas, rengiantis ir teikiantis Vyriausybei teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo, nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo ir atsižvelgė tik nutarimo rezoliucinę dalį, taip nepasinaudodama galimybe prevenciškai išvengti vėlesnio Konstitucinio Teismo konstatavimo 2016 m. kovo 15 d. nutarime, jog Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai.
12.3. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu Konstitucinis Teismas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) iš esmės nepasisakė dėl maksimalaus kompensuojamojo dydžio taikymo apskaičiuojant motinystės pašalpas už nėštumo ir gimdymo atostogas. 2012 m. vasario 27 d. nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, jog Konstitucija reikalauja, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų privalo nustatyti „tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas”.
13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
14. Ministerija, be jos atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytų motyvų, nurodo, kad pareiškėja neįrodė Ministerijos pareigos nustatyti pareiškėjos pageidaujamą teisinį reguliavimą jos pageidaujamu metu, t. y. po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje pasisakė tik tiek, kad dirbančioms motinoms nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi būti mokamas iki atostogų gauto atlyginimo vidurkis, t. y. jų kompensuojamasis uždarbis, tačiau nepasisakė, kad kompensuojamasis uždarbis šių atostogų metu negali būti apribotas iki teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo motyvuojamosios dalies plečiamasis aiškinimas nėra galimas. Todėl Ministerija savaip neinterpretavo Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir teisinio reguliavimo nekeitė.
15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
16. VSDFV nurodo, kad įstatymų leidėjas yra Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), todėl pareiškėja, teigdama, kad žalą ji patyrė dėl įstatymų leidėjo neteisėtų veiksmų, nepagrįstai nurodo, kad žalą ji patyrė dėl Ministerijos neveikimo. Skunde pirmos instancijos teismui pareiškėja nenurodė nei vieno konkretaus Ministerijos veiksmo, kuriuo galėjo būti pažeistos pareiškėjos teisės.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš Ministerijos neįvykdytos pareigos inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimus, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo, įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, atlyginimo.
9. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
18. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.
19. Pareiškėja neteisėtus atsakovo veiksmus siejo su, jos įsitikinimu, netinkamu Ministerijos įstatymų iniciatyvos teisės įgyvendinimu – Ministerija po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo. Pareiškėjos teigimu, ji patyrė turtinę žalą dėl to, kad nepagrįstai taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. ribojant kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką), VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 8.13-44 (b. l. 11) jai buvo skirta 5 581,83 Eur motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. gegužės 3 d. ir 2015 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 8.13-1272 (b. l. 12) buvo skirta 656,68 Eur motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 17 d., t. y., pareiškėjos skaičiavimais, 4 627,59 Eur (neatskaičius mokesčių) mažiau, nei jai turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėti VSDFV Kauno skyriaus sprendimai nėra apskųsti, jie yra įsiteisėję ir įvykdyti.
20. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad Ministerija nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo, pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia (be kita ko), konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.
21. Nutarime, be kita ko, nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.
22. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Taigi, nebeturėjo būti vykdomi sprendimai, pagrįsti antikonstitucinėmis pripažintomis Įstatymų nuostatomis. Tačiau pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta. Todėl teismas daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė atsakovo atstovui pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Dėl to negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.
23. Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti.
24. Kaip minėta, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju VSDFV sprendimai Nr. 8.13-44 (b. l. 11) Nr. 8.13-1272 (b. l. 12) dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas pareiškėjai skyrimo buvo priimti atitinkamai 2015 m. sausio 7 d. ir 2015 m. kovo 31 d., todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas šiuo atveju netaikomas, nes sprendimai dėl motinystės pašalpos pareiškėjai skyrimo buvo priimti, įsiteisėjo ir buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo (2017 m. sausio 2 d.).
25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovo atstovo ar jo valstybės tarnautojai neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008), todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog atsakovo atstovas Ministerija Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 8.13-44 ir 2015 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 8.13-1272 buvo paskirta 4 627,59 Eur (neatskaičius mokesčių) mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo laikytinas išvestiniu, todėl atmetęs pagrindinį reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.
26. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija