Administracinė byla Nr. eA-2379-575/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01958-2024-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas B. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 24S106750 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi.
2. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjo darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vlantana“ (toliau – ir Bendrovė) nesilaikė savo įsipareigojimų ir nesuteikė darbo užsieniečiui, todėl pareiškėjas buvo priverstas ieškotis naujo darbo bei siekdamas išlaikyti save ir savo šeimą gavo galimybę įsidarbinti pas kitą darbdavį. Pareiškėjas suprato, kad jam išduotas leidimas vykdyti veiklą buvo jo teisėtas pagrindas gyventi, pareiškėjo niekas neinformavo apie būtinumą kreiptis į Migracijos departamentą, kadangi jam nebuvo nurodyta, kad tokia informacija yra perduodama. Pareiškėjas ketina dirbti ir taip gauti pastovias pajamas.
2.2. Nesutiktina su Sprendimo išvada, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitiko tikrovės. Pareiškėjas jokios klaidinančios informacijos neteikė, nedirbo nelegalaus darbo, todėl nesuprantama, kokie duomenys neatitinka tikrovės, jei Bendrovė nesuteikė pažadėto darbo. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023), reikalaujama, kad atsakovas privalo surinkti faktinius duomenis, bylojančius, jog prieš siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, tik pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau. Pareigos nustatyti faktų visetą, būtiną ir pakankamą taikyti teisės normą, nesilaikymas neatitinka gero administravimo principo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.
2.3. Atsakovas, spręsdamas iškilusius klausimus, turėjo pareigą apklausti pareiškėją, kodėl jis negauna darbo užmokesčio, ir pateiktus paaiškinimus vertinti su kitais duomenimis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas teikė melagingus duomenis ir siekė suklaidinti atsakovą – susiklostė elementari situacija dėl darbdavio kaltės, kai darbuotojas (pareiškėjas) buvo suklaidintas.
2.4. Sprendime atsakovas nemotyvavo, kodėl pripažino, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje vien dėl to, kad pareiškėjas negavo darbo užmokesčio. Pareiškėjas visą laiką turėjo pakankamą lėšų kiekį, tačiau atsakovas šių aplinkybių nesiaiškino.
2.5. Pareiškėjas ketina toliau dirbti Lietuvoje pas kitą darbdavį, todėl supratęs procedūrinę klaidą, teikė prašymą dėl naujo leidimo išdavimo. Pareiškėjas nežinojo ir nesuprato, kad jam buvo būtinas leidimas keisti darbdavį (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 str. 1 d. 4 p. ir 6 p.), apie tai jo darbovietė neinformavo. Migracijos departamentas taip pat pareiškėjo neinformavo apie galimą leidimo panaikinimą, nors, pareiškėjo įsitikinimu, institucija turėjo jį informuoti apie gresiančias pasekmes, suteikti trijų mėnesių terminą surasti kitą darbdavį (Įstatymo 50 str. 21 d.) ar bent minimalų terminą, siekiant įgyvendinti jam suteiktas teises. Migracijos departamento Sprendimas neproporcingas ir neteisėtas, kadangi pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas informuoti atsakovą apie darbdavio pakeitimą, ką iš esmės jis atliko.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:
3.1. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas atsiėmęs leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Taip pat nustatyta, kad užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 1 386 Eur. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
3.2. Byloje nėra ginčo, kad Bendrovė su pareiškėju darbo sutarties nesudarė. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, t. y. nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nesudarydamas darbo sutarties su Bendrove neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
3.3. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose. Atsižvelgus į tai, kad užsieniečiui mokamas per mažas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
3.4. Dėl skundo teiginių, kad Sprendimas buvo priimtas neišanalizavus informacijos išsamiai, negavus paaiškinimų ir papildomų duomenų iš pareiškėjo, pažymėtina, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo B. K. skundą.
5. Teismas nustatė, kad ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi dėl to, kad atsakovas, patikrinęs duomenis Sodros informacinėje sistemoje, nustatė, jog pareiškėjas darbo sutarties su UAB „Vlantana“ nesudarė, jam nė vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Teismas pažymėjo, kad dėl faktinių aplinkybių ginčo tarp šalių nebuvo.
6. Teismas vadovavosi Įstatymo nuostatomis (40, 44 ir 50 str.), pabrėžė, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka įstatymo reikalavimus. Buvo pažymėta, kad teismų praktikoje ne kartą paminėta, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo tikslu ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.
7. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui išduotas leidimas buvo panaikintas dėl to, kad atsakovas nustatė, jog pareiškėjas darbo sutarties su UAB „Vlantana“ nesudarė, jam nė vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis.
8. Teismas atmetė skundo argumentus, kad UAB „Vlantana“ nesilaikė savo įsipareigojimų ir nesuteikė darbo, pareiškėjas buvo priverstas ieškotis naujo darbo, gavo galimybę įsidarbinti pas kitą darbdavį, pareiškėjo niekas neinformavo apie būtinumą kreiptis į Migracijos departamentą, visą nedarbo laikotarpį pareiškėjas turėjo santaupų ir reguliarių pajamų. Vadovaudamasis Įstatymo 62 straipsnio 2 dalimi, teismas nurodė, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje privalėjo jame nurodytu laikotarpiu dirbti UAB „Vlantana“ arba pakeisti darbdavį tik gavęs atsakovo leidimą.
9. Teismas akcentavo, jog Įstatyme įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, jame nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, o Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
10. Buvo pažymėta, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas nebuvo įdarbintas bendrovėje ar pareiškėjui nebuvo mokamas mėnesinis darbo užmokestis. Teismo įsitikinimu, vien faktas, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi, atitinka Įstatyme nustatytą pagrindą naikinti pareiškėjo leidimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų atsakovo nustatytus faktus, todėl skundo argumentus, kad atsakovas netinkamai įvertino pareiškėjo situaciją, atmetė kaip nepagrįstus.
11. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas priimtas remiantis objektyviais (iš oficialių šaltinių – Sodros informacinės sistemos – gautais) duomenimis, taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos. Buvo nurodyta, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
12. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams, Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas konstatavo, kad Sprendimas atitinka ir VAĮ nustatytus reikalavimus, todėl nenustatė pagrindo panaikinti skundžiamą aktą ir pareiškėjo skundą atmetė.
III.
13. Pareiškėjas B. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir priteisti teismo išlaidas.
14. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pakartoja argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, ir akcentuoja, kad:
14.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nevertino esminių aplinkybių ir priėmė nemotyvuotą sprendimą. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad UAB „Vlantana“ nesilaikė savo įsipareigojimų ir nesuteikė darbo užsieniečiui, todėl pareiškėjas buvo priverstas ieškoti naujo darbo bei siekdamas išlaikyti savo ir savo šeima gavo galimybę įsidarbinti pas kitą darbdavį. Taigi, nebuvo Įstatyme nustatyto teisinio pagrindo (35 str. 1 d. 2 p. ir 5 p.) priimti Sprendimą, kadangi pareiškėjas neteikė jokios melagingos informacijos. Taip pat pareiškėjas turėjo santaupų ir reguliarių pajamų, tačiau atsakovas šių aplinkybių netikrino.
14.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepateikė jokių motyvų dėl
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto leidimo panaikinimo pagrindo. Atsakovo vertinimas, kad vien tai, jog darbdavys nesuteikė darbo pareiškėjui, reiškia, kad jis pateikė tikrovės neatitikusius duomenis, neatitinka teismų praktikos išaiškinimų; šios išvados padarytos nenustačius reikšmingų faktų visumos (VAĮ 10 str.).
14.3. Migracijos departamentas turėjo praeigą paklausti pareiškėjo, kodėl jis negauna darbo užmokesčio. Ginčo situacija susidarė dėl darbdavio kaltės, o ne dėl to, kad pareiškėjas teikė neteisingus duomenis ir siekė suklaidinti atsakovą.
14.4. Dalyje dėl nepakankamų lėšų pragyventi atsakovo Sprendimas nėra motyvuotas, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė. Suprantama, kad jei pareiškėjas negauna darbo užmokesčio daroma išvada, kad jis neturi pakankamai lėšų, tačiau ši išvada klaidinga, kadangi pareiškėjas turėjo pakankamai lėšų, tik Migracijos departamentas to nesiaiškino.
14.5. Pareiškėjas ketina dirbti Lietuvoje pas kitą darbdavį, todėl jis supratęs akivaizdžią procedūrinę klaidą teikė prašymą dėl naujo leidimo išdavimo. Ginčijamas Sprendimas neproporcingas, be to, atsakovas turėjo pareiškėją informuoti apie Įstatymo reikalavimus, galimas pasekmes dėl šių reikalavimų nesilaikymo bei suteikti terminą, kad pareiškėjas įgyvendintų savo teises. Atsakovo veiksmai neatitinka viešojo administravimo principų, Sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, atsakovas nurodo, kad:
15.1. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia subjektyvų pirmosios instancijos teismo išvadų vertinimą, tačiau nepateikia šias išvadas paneigiančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
15.2. Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas Bendrovės darbuotoju (Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 1 386 Eur atlyginimas). Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties su Bendrove, negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį.
15.3. Akcentuotina, kad Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl nustačius bent vieną iš jų, atsakovas privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
15.4. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad Migracijos departamentas turėjo papildomai pareiškėją neinformavo apie reikalavimų nesilaikymo pasekmes, kadangi atsakovui teisės aktai tokios pareigos nenustato. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo panaikinti ginčo leidimą.
15.5. Pareiškėjas nei pirmos instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Migracijos departamento ginčijamame sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 24S109382, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog atsakovas Sprendime nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta dėl darbdavio kaltės, pareiškėjas turėjo pakankamai lėšų pragyventi, pareiškėjas atsakovui neteikė jokios tikrovės neatitinkančios informacijos. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog atsakovas turėjo apklausti pareiškėją papildomai, išsiaiškinti visas aplinkybes ir sudaryti galimybę ištaisyti trūkumus.
19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
21. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo, atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, todėl nepažeidė nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.
22. Byloje nustatyta, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo nuostatomis
(50 str. 1 d. 2 p. ir 6 p., 35 str. 1 d. 2 p. ir 5 p.) ir atsižvelgiant į tai, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Sprendime Migracijos departamentas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas su UAB „Vlantana“ darbo sutarties nesudarė, kitose Lietuvos Respublikos įmonėse asmuo nedirba, pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytas 1 386 Eur darbo užmokestis. UAB „Vlantana“ Migracijos departamentui 2023 m. lapkričio 23 d. pateikė pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, kuriame nurodė, jog asmuo neįdarbintas, nes neatitiko kvalifikacijai keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2023 m. lapkričio 7 d. per Migracijos departamento išorės paslaugų tiekėją Uzbekistane atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su UAB „Vlantana“ nesudarė, nes asmuo neatitiko kvalifikacijos reikalavimų,
o 2024 m. kovo 19 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbui UAB „Solutionua“, konstatuotina, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
23. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Įstatymo (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojusi pareiškėjo 2023 m. birželio 1 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
24. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją, nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
25. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
26. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024 ir kt.).
27. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (t. y. kad asmuo ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir pareiškėjui nereikalingas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams). Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 23 d. priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi minėtu Įstatymo pagrindu, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi įteiktas 2023 m. lapkričio 7 d. Vadovaujantis Sodros duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas gavęs leidimą laikinai gyventi, nebuvo įdarbintas UAB „Vlantana“. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, pareiškėjui neįsidarbinus šioje bendrovėje, atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
28. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024 ir kt.).
29. Sprendžiant dėl reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat aktualu tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – ir MMA) (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur).
30. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo (šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas), kad pareiškėjas UAB „Vlantana“ nebuvo įdarbintas, jam nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą ir minėtos bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis (1 386 Eur).
31. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad su pareiškėju darbo sutartis nebuvo sudaryta bei jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, esantis vienintelis šiuose dokumentuose nurodytas pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankiškus imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p. (dėl pragyvenimo lėšų) bei Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. (dėl nesudarytos darbo sutarties) pagrindais). Šiame kontekste akcentuotina, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).
32. Pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių, kad tarp jo ir UAB „Vlantana“ nebuvo sudaryta darbo sutartis dėl darbdavio kaltės, visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad šie teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl būsimo darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
33. Atmestini kaip deklaratyvūs apelianto teiginiai, jog jam pakako lėšų pragyventi, kadangi jis turėjo santaupų, gaudavo reguliarias pajamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai aptarto teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšmingi, kadangi leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas darbo UAB „Vlantana“ pagrindu ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Kartu pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas neturėjo lėšų pakankamai pragyventi, nustatyta remiantis oficialiais Sodros duomenimis apie pareiškėjui išmokėtas draudžiamąsias pajamas (darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas) ir šių duomenų, nagrinėjamu atveju, pakako priimti ginčijamą Sprendimą.
34. Spręsdama, ar šiuo atveju ginčijamu Sprendimu buvo taip pat pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas dėl to, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „Vlantana“ pagal neterminuotą sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, pareiškėjo pragyvenimo lėšos – UAB „Vlantana“ mokamas darbo užmokestis (1 386 Eur). Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas minėtoje bendrovėje nebuvo įdarbintas, Sprendime konstatuota (šios išvados pareiškėjas byloje neginčija), kad, remiantis UAB „Vlantana“ duomenimis, pareiškėjas neįdarbintas, kadangi neatitiko kvalifikacijai keliamų reikalavimų. Iš Sodros duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2023 m. gruodžio 5 d. vykdo individualią veiklą, o, bylos duomenimis, pareiškėjas prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi 2024 m. kovo 19 d. pateikė dėl to, kad jis ketina dirbti UAB „Soliutionua“ (viešai skelbiamais duomenimis, ši bendrovė užsiima statybos veikla).
35. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (taikant kartu su Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.), pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir šiuo teisiniu pagrindu. Apeliantas tvirtina, kad nėra nustatyta, kokie jo teikti duomenys neatitiko tikrovės, tačiau įstatymų leidėjas panaudodamas terminą „neatitinka tikrovės“ kalba apie situacijas esamu laiku. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad užsieniečio deklaruotos leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygos (t. y. ketinimas dirbti UAB „Vlantana“ pagal neterminuotą sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju) neatitinka tikrovės, kadangi dėl kvalifikacijos stokos pareiškėjas į nurodytą poziciją nebuvo įdarbintas, negavo darbo užmokesčio pajamų, Lietuvos Respublikoje vykdė individualią veiklą ir siekia įteisinti savo buvimą Lietuvoje darbo pas kitą darbdavį pagrindu. Pastebėtina, kad Migracijos departamentas dėl šio leidimo panaikinimo teisinio pagrindo Sprendime nurodė pakankamus ir aiškius motyvus.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės itin panašios aplinkybės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai vertinamos kaip sudarančios teisinį pagrindą panaikinti užsieniečio leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu (žr., pvz., 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2057-552/2024;
2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2069-815/2024).
37. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų su pareiškėju susijusių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad duomenys apie pareiškėją buvo aiškūs, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo rinkti papildomus duomenis. Pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar paneigtų Migracijos departamento bei pirmosios instancijos teismo sprendimų išvadas.
38. Apeliantas nurodo, kad Migracijos departamentas prieš panaikindamas leidimą laikinai gyventi privalėjo pareiškėjui nustatyti 3 mėnesių terminą, kad jis susirastų naują darbdavį. Apeliantas vadovaujasi Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277redakcija) kur, be kita ko, nustatyta, jog Migracijos departamentas, nustatęs, kad yra šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, kai užsienietį įdarbinusi laikinojo įdarbinimo įmonė yra išbraukta iš Valstybinės darbo inspekcijos sudaromo ir jos interneto svetainėje skelbiamo laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašo, taip pat šio straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, informuoja užsienietį apie tai, kad jam leidimas laikinai gyventi bus panaikintas, jeigu per 3 mėnesius jis nepateiks prašymo leisti pakeisti darbdavį šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje ar 441 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka arba jeigu jis nepakeis darbdavio per 6 mėnesius, kai užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytu pagrindu, dirba Lietuvos Respublikoje ilgiau negu vienerius metus.
39. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas privalėjo vadovautis Įstatymo 50 straipsnio 21 dalimi, kadangi šių nuostatų taikymo sąlygos neatitinka byloje susiklosčiusių aplinkybių – pareiškėjas nebuvo įdarbintas jokioje įmonėje, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi nėra panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija aptartus apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytus argumentus įvertino ne taip, kaip to pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, o padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis.
41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.