By1a Nr. 6/2023

 

 

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

Lietuvos Respublikos vardu

 

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE IR PROFESINIŲ LIGŲ SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO (2016 M. BIRŽELIO 21 D. REDAKCIJA) 7 STRAIPSNIO 3 DALIES NUOSTATOS ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 

2024 m. vasario 13 d. Nr. KT15-N2/2024

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2024 m. sausio 31 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 6/2023 pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-7/2023 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2016 m. birželio 21 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies nuostata „[N]elaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“.

 

Konstitucinis Teismas

nustatė:

 

I

Pareiškėjo argumentai

1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (inter alia jos skyriaus) sprendimų, kuriais nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo buvo pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, panaikinimo.

2. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Ginčijamoje Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2016 m. birželio 21 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, be kita ko, nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų.

Taigi, pasak pareiškėjo, tam, kad nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo būtų pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą pakanka konstatuoti apdraustojo asmens būseną (neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų) ir nereikia aiškintis, ar asmens, kuris patyrė nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą ar iš darbo, būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų) nulėmė nelaimingą atsitikimą, taip pat nereikia vertinti kitų aplinkybių.

2.2. Pareiškėjo teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu nesudaroma galimybių bylą dėl nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudžiamuoju įvykiu nagrinėjančiam teismui įvertinti visas svarbias aplinkybes ir patvirtinti arba paneigti, kad asmens būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų) lėmė nelaimingą atsitikimą. Taip suabsoliutinamas vienas iš socialinės paramos, kuri kyla iš Konstitucijos, neteikimo pagrindų – asmens būsena, o tai, pasak pareiškėjo, Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarime pripažino Konstitucijos nepaisymu.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas, kaip ir teisinis reguliavimas, kuris buvo vertinamas Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarime, taip pat neleidžia teismui įvertinti individualios kiekvieno asmens situacijos ir atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, inter alia toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, imperatyviai neleidžia teismui individualizuoti socialinės paramos laidavimo mirtino eismo įvykio atveju, nenustačius priežastinio ryšio tarp apdraustojo asmens neblaivumo ir šio asmens mirtį sukėlusio eismo įvykio ir esant teismo tvarka nustatytai tokį eismo įvykį sukėlusio kito asmens kaltei, todėl kelia abejonių, ar jis atitinka Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį ir yra suderinamas su konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais.

2.3. Pareiškėjas pažymi, kad įstatymų leidėjas išskyrė dvi situacijas – nelaimingus atsitikimus darbe ir nelaimingus atsitikimus pakeliui į darbą ar iš darbo. Pareiškėjas abejoja, ar įstatymų leidėjo nustatytas skirtingas reguliavimas (nelaimingi atsitikimai darbe, kai asmuo apsvaigęs, vertinami skirtingai nei nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, kai asmuo apsvaigęs) nepažeidžia konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo, nes kai nelaimingas atsitikimas įvyksta apdraustiesiems asmenims, kurie buvo darbe, vertinama, ar jų būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų) lėmė nelaimingą atsitikimą, o kai nelaimingas atsitikimas įvyksta apdraustiesiems asmenims, kurie buvo pakeliui į darbą ar iš darbo, nevertinama, ar jų būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų) lėmė nelaimingą atsitikimą. Kadangi įstatymų leidėjas nelaimingus atsitikimus tiek darbe, tiek pakeliui į darbą ir iš darbo laiko draudžiamaisiais įvykiais, pareiškėjas abejoja, ar skirtingas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, atitinka Konstituciją. Pasak pareiškėjo, nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo atveju asmens būsenos įtaka įvykio atsiradimui nenustatoma, nors tai daroma nelaimingo atsitikimo darbe atveju po Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarime pateikto išaiškinimo. Pareiškėjas pabrėžia, kad nei blaiviam, nei neblaiviam ar apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų apdraustajam asmeniui, vykstančiam į darbą ar iš darbo, darbdavys negali užtikrinti saugių ir sveikų darbo sąlygų, taigi šis kriterijus, pareiškėjo nuomone, nepagrindžia skirtingo teisinio reguliavimo.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, vykdant Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimą, pirminiame Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekte buvo siūloma nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris įpareigotų vertinti apdraustojo asmens būsenos (neblaivumo ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų) ir jo veiksmų įtaką nelaimingam atsitikimui abiem atvejais – tiek darbe, tiek pakeliui į darbą ar iš darbo. Tačiau įstatymų leidėjas pasirinko skirtingai reguliuoti situacijas, todėl, pasak pareiškėjo, būtina nustatyti, ar šis diferencijavimas atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį.

2.4. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje pažymėta, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog Konstitucijoje garantuotos asmens, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis aplinkybėmis, negalėjusiomis lemti tokio pakenkimo asmens sveikatai (juolab sukėlusio asmens mirtį). 

Taigi, pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą asmens teisė į socialinę paramą paneigiama, t. y. draudžiamaisiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, nesigilinant į tai, ar apdraustojo asmens būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų) lėmė nelaimingą atsitikimą, kyla abejonė, ar toks reguliavimas atitinka Konstitucijos 52 straipsnį, laiduojantį piliečių teisę gauti socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nurodytais atvejais.


 

 

II

Suinteresuoto asmens atstovo argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovo Seimo nario Algirdo Syso rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, skirtingų sąlygų, kuriomis draudžiamaisiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe ir pakeliui į darbą ar iš darbo, nustatymas yra susijęs su socialinio draudimo ir darbuotojų saugos ir sveikatos teisinių santykių ypatumais, todėl nepažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygybės principo. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas yra viena iš valstybinio socialinio draudimo rūšių, juo nustatoma papildoma, didesnė socialinė apsauga, palyginti su ta, kurią dėl ligos ar netekto darbingumo nustato Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas. Šiuo draudimu siekiama apdrausti asmenis nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, kurie gali įvykti dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų.

Pasak suinteresuoto asmens atstovo, pagal nustatytą teisinį reguliavimą draudėjai (darbdaviai), mokėdami nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokas, draudžia savo atsakomybę tam atvejui, jeigu jų prievolė sudaryti darbuotojui saugias ir sveikas darbo sąlygas nebūtų tinkamai užtikrinta. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pripažįstant įvykius draudžiamaisiais, esminis kriterijus yra priežastinis ryšys, kuris sieja darbdavio veiksmus (neveikimą) ir nelaimingo atsitikimo darbe padarinius. Kai nelaimingas atsitikimas įvyksta darbe, priežastinis ryšys tarp darbdavio atliktų veiksmų (neveikimo) ir nelaimingo atsitikimo yra svarbus, nes darbdavio pareiga yra suteikti darbuotojui saugias ir sveikas darbo sąlygas, nušalinti nuo darbo neblaivų darbuotoją, neleidžiant jam dirbti, o kai darbuotojas vyksta į darbą ar iš darbo, darbdavys negali jokiais būdais užtikrinti darbuotojo saugos ir sveikatos, negali imtis jokių priemonių, kad apsaugotų darbuotoją nuo įvykių, vykstančių kelionės į darbą ar iš darbo metu, nes tuo metu darbuotojas neturi pareigos laikytis darbdavio nustatytų taisyklių. Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje yra išskirti dviejų rūšių nelaimingų atsitikimų atvejai: 1) nelaimingi atsitikimai darbe; 2) nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo. Pirmuoju atveju būtinas priežastinis ryšys tarp neblaivumo ir nelaimingo atsitikimo, kadangi būtina išsiaiškinti, ar nelaimingo atsitikimo darbe nelėmė nesaugios ir nesveikos darbo sąlygos, antruoju atveju užtenka vien neblaivumo fakto, kad įvykis būtų pripažintas nedraudžiamuoju.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, tai, kad nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, nenustatant priežastinio ryšio tarp jo neblaivumo ir nelaimingo atsitikimo, yra konstituciškai pateisinama dėl visiems žinomų neigiamų padarinių, kuriuos žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, viešajam interesui, kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos saugomoms ir ginamoms vertybėms gali sukelti alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas.

3.2. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, įstatymų leidėjas, reglamentuodamas socialinės paramos skyrimą dėl nelaimingų atsitikimų vykstant į darbą ar iš darbo, turi plačią diskreciją. Jis gali įstatymu nustatyti tam tikras tokios socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, inter alia tokias, pagal kurias kiekvienas darbuotojas tiek vykdamas į darbą ar iš darbo, tiek darbe privalo būti blaivus, neapsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tam tikras socialinės paramos teikimo sąlygas, turi atsižvelgti ir įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, inter alia visiems žinomus neigiamus padarinius, kuriuos alkoholio ir psichotropinių medžiagų vartojimas gali sukelti žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kitoms teisės saugomoms vertybėms, taip pat į tai, kad dėl neblaivumo padidėja rizika įvykti nelaimingam atsitikimui ir kt.

Suinteresuoto asmens atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal Europos socialinės apsaugos kodeksą, sužalojimas pakeliui į darbą ar iš darbo nėra vertinamas kaip socialinės rizikos draudžiamasis įvykis, kuris būtų pagrindas teikti socialinę apsaugą. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, įvertinus specifinį nelaimingų atsitikimų pakeliui į darbą ar iš darbo socialinio draudimo pobūdį, taip pat Konstitucijos 52 straipsnyje ir Europos socialinės apsaugos kodekse nustatytus socialinės rizikos atvejus, neblaiviems arba apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų asmenims neturėtų būti laiduojama papildoma didesnė socialinė apsauga. Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens atstovo manymu, ginčijamu teisiniu reguliavimu nusprendus nevertinti asmens būsenos (neblaivumo ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų) įtakos nelaimingam atsitikimui pakeliui į darbą ar iš darbo, Konstitucijos 52 straipsnis nėra pažeidžiamas.

Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas socialinės apsaugos politiką, yra nustatęs ir kitokio pobūdžio socialines išmokas, atliekančias socialinės paramos funkciją. Pagal Įstatymo 8 straipsnį, jeigu, ištyrus nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą ar iš darbo, jis nepripažįstamas draudžiamuoju įvykiu, sužalotam asmeniui ir (ar) jo šeimos nariams žala atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Be to, pasak suinteresuoto asmens atstovo, įvykus nelaimingam atsitikimui pakeliui į darbą ar iš darbo ir jo nepripažinus draudžiamuoju įvykiu, darbuotojui mokamos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytos išmokos, o nukentėjusio asmens mirties atveju jo šeimos nariai nepraranda teisės kreiptis dėl socialinio draudimo našlių pensijos ir (arba) našlaičių pensijos.

3.3. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, ginčijamas teisinis reguliavimas yra ne vertinamojo, o imperatyvaus pobūdžio (visais atvejais nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų), todėl teismas neturi vertinti ir aiškintis, ar asmens, kuris patyrė nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą ar iš darbo, būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų) lėmė nelaimingą atsitikimą. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, tam tikrų nedraudžiamųjų įvykių nustatymas įstatymu savaime nepaneigia Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad teisingumą vykdo tik teismai.

 

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

 

I

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

4. Seimas 1999 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, kuris ne kartą buvo keičiamas ir (arba) pildomas, inter alia Seimo 2016 m. birželio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo Nr. VIII-1509 pakeitimo įstatymu išdėstytas nauja redakcija.

4.1. Šis įstatymas nustato nelaimingų atsitikimų darbe (tarnyboje) (toliau – nelaimingi atsitikimai darbe), pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) (toliau – nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo) ir profesinių ligų socialinio draudimo (toliau – nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas) santykius, asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas ir šių asmenų teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas, apibrėžia draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius (1 straipsnis).

4.2. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba profesinių ligų) negautas pajamas ar pajamų dalį šios rūšies draudimu apdraustiesiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams, mokant iš Valstybinio socialinio draudimo fondo ir (ar) valstybės biudžeto lėšų šiame įstatyme nustatytas išmokas (2 straipsnio 1 dalis (2021 m. gruodžio 14 d. redakcija)).

5. Įstatymo 6 straipsnyje „Draudžiamieji įvykiai“ (su 2023 m. gruodžio 14 d. pakeitimais) yra nustatyti įvykiai, kurie pripažįstami draudžiamaisiais, be kita ko, nustatytos sąlygos, esant kurioms nelaimingi atsitikimai darbe arba profesinės ligos pripažįstami draudžiamaisiais įvykiais.

Pagal Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies 2 punktą, draudžiamaisiais įvykiais pripažįstami apdraustiesiems asmenims įvykę nelaimingi atsitikimai, įvykę pakeliui į darbą ar iš darbo.

Šiame kontekste paminėtina, kad, pagal Įstatymo 3 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 11 dalį, nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo yra įvykis, įskaitant eismo įvykį, darbuotojui vykstant į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir:

1) gyvenamosios vietos;

2) ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis;

3) vietos ne darbovietės teritorijoje, kurioje darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ar pavalgyti metu;

4) kitos darbovietės.

6. Įstatymo 7 straipsnyje „Nedraudžiamieji įvykiai“ nustatyti įvykiai, kurie nėra pripažįstami draudžiamaisiais, be kita ko, nustatytos sąlygos, esant kurioms nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos profesinės ligos nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais.

Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje, kurios nuostata „[N]elaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“ yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

„Draudžiamaisiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko, ūmi profesinė liga pasireiškė esant tinkamoms, saugioms, sveikatai nekenksmingoms darbo sąlygoms ir juos lėmė apdraustojo asmens neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų. Nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Šios dalies nuostatos netaikomos, jeigu apdraustojo asmens neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų buvo susijęs su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis.“

Taigi ginčijamoje Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatoje yra nustatytas vienas iš atvejų, kai nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, – jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų.

6.1. Pagal ginčijamą Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatoje „[N]elaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“, aiškinamoje kartu su šios dalies nuostata „[Š]ios dalies nuostatos netaikomos, jeigu apdraustojo asmens neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų buvo susijęs su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis“, įtvirtintą teisinį reguliavimą nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, jeigu jų metu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, visais atvejais nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais (jei tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis) nepriklausomai nuo to, ar tokia asmens būsena lėmė nelaimingą atsitikimą, ar ne.

6.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, skirtingai nei nelaimingų atsitikimų pakeliui į darbą ar iš darbo atveju, nelaimingi atsitikimai darbe, jei jų metu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais tik jeigu jie įvyko esant tinkamoms, saugioms, sveikatai nekenksmingoms darbo sąlygoms ir juos lėmė apdraustojo asmens neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų.

 

II

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

7. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Įstatymo nuostatos, kurioje įtvirtinta socialinės paramos teikimo sąlyga, atitiktis Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat kad šio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

8.1. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo (inter alia 2003 m. lapkričio 17 d., 2013 m. sausio 25 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2016 m. spalio 27 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai). Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai).

8.2. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis proporcingumo principas, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatymu nustatytos priemonės neturi riboti asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2015 m. birželio 16 d., 2021 m. balandžio 14 d., 2023 m. sausio 24 d. nutarimai); ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2023 m. gruodžio 20 d. nutarimai).

9. Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo (inter alia 2014 m. balandžio 14 d., 2021 m. gegužės 28 d., 2023 m. spalio 4 d. nutarimai).

9.1. Konstitucijos 29 straipsnyje inter alia nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (1 dalis). Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas.

9.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2017 m. sausio 25 d., 2023 m. spalio 4 d. nutarimai).

Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šis principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2015 m. vasario 6 d., 2022 m. birželio 17 d., 2023 m. gruodžio 28 d. nutarimai).

10. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota. Valstybės socialinė orientacija atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, kuriomis įtvirtintos žmogaus ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės, taip pat pilietinės ir politinės teisės, visuomenės ir valstybės santykiai, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindai, Tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principai, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindai ir kt. (inter alia 2004 m. kovo 5 d., 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai).

Socialiai orientuota valstybė turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikru mastu turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei (inter alia 2007 m. birželio 7 d., 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai).

11. Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą ir kad šiame Konstitucijos straipsnyje nurodyta socialinė parama – tai viena iš socialinės apsaugos formų (2002 m. lapkričio 25 d., 2019 m. spalio 31 d. nutarimai); socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas šiuos santykius, turi plačią diskreciją (inter alia 2007 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. birželio 29 d., 2022 m. liepos 7 d. nutarimai); Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kokie nustatyti įstatymuose (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2019 m. spalio 31 d. nutarimai), tačiau Konstitucijoje garantuotos asmens teisės į socialinę paramą atsiradimas negali būti susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis (2005 m. vasario 7 d., 2019 m. spalio 31 d.  nutarimai).

11.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnį aiškinant kartu su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti inter alia socialinę apsaugą nedarbo atveju, taip pat su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią valstybė taip pat rūpinasi ir žmonių sveikata, ir, atsižvelgiant į konstitucinį teisingumo principą, Konstitucijoje įtvirtintą socialinės darnos imperatyvą, konstatuotina, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota asmeniui, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), užtikrinti atitinkamos socialinės paramos teikimą; įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos teikimo modelį, inter alia įvairias jo formas (valstybinę, privačią ir kt.), tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), negautų atitinkamos socialinės paramos (2005 m. vasario 7 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, inter alia valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, ir atitinkamai reguliuodamas santykius, susijusius su socialinės paramos teikimu asmeniui, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), turi plačią diskreciją; įstatymu nustatyti tam tikri tokios socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai gali būti įvairūs; kartu pažymėtina, kad reguliuojant santykius, susijusius su socialinės paramos teikimu asmeniui, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), privalu paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju, 52 straipsnyje įtvirtintos valstybės priedermės laiduoti piliečių teisę gauti invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais, 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos rūpintis žmonių sveikata, taip pat konstitucinių asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principų; negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje garantuotos asmens, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis aplinkybėmis, negalėjusiomis lemti tokio pakenkimo asmens sveikatai (juolab sukėlusio asmens mirtį) (2008 m. balandžio 29 d. nutarimas).

Ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad Konstitucijoje garantuotos asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo negalima susieti su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis atsitiktinėmis aplinkybėmis, mutatis mutandis taikytina ir tada, kai įstatymų leidėjas nustato teisinį reguliavimą, kuriuo įtvirtinamos kitokios socialinės paramos rūšys nei expressis verbis įtvirtintosios Konstitucijos 52 straipsnyje (2013 m. gruodžio 11 d. nutarimas).

11.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų, nepriklausančių (ir negalėjusių priklausyti) nuo šio asmens veiksmų ir būsenos (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su šio asmens būsena (inter alia jo neblaivumu ar apsvaigimu nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų), kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai; nustačius tokį teisinį reguliavimą būtų nepagrįstai suabsoliutintas vienas iš minėtų socialinės paramos, kuri kyla iš Konstitucijos, neteikimo pagrindų – asmens būsena, taip būtų nepaisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio, 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų (2008 m. balandžio 29 d. nutarimas).

11.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pasinaudodamas iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, kylančia diskrecija reguliuoti socialinės apsaugos santykius įstatymų leidėjas gali numatyti socialinės apsaugos teikimą asmeniui, kurio sveikatai pakenkiama pakeliui į darbą ar iš darbo, kaip vieną iš įstatyme įtvirtintų Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytų socialinės apsaugos rūšių. Numačius kitokią, nei įtvirtintosios Konstitucijos 52 straipsnyje, socialinės apsaugos rūšį, teisės į ją atsiradimas taip pat negali būti susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis arba kitomis atsitiktinėmis aplinkybėmis, be kita ko, asmens būsena (inter alia jo neblaivumu ar apsvaigimu nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų), kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai (juolab sukelti jo mirtį), kitaip būtų nepaisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų.

12. Pareiškėjas ginčija Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatos atitiktį inter alia Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, taip pat būtų nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2013 m. gruodžio 6 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai).

 

III

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo
įstatymo (2016 m. birželio 21 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies nuostatos
atitikties Konstitucijai vertinimas

13. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostata „[N]elaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“.

14. Pareiškėjas pažymi, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą pakanka konstatuoti apdraustojo asmens būseną (neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų) ir nereikia aiškintis, ar asmens, kuris patyrė nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą ar iš darbo, būsena nulėmė nelaimingą atsitikimą. Pasak pareiškėjo, taip, nepaisant Konstitucijos, suabsoliutinamas vienas iš socialinės paramos neteikimo pagrindų – asmens būsena. Pareiškėjo teigimu, tokiu teisiniu reguliavimu, pažeidžiant Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, nesudaroma galimybių bylą dėl nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudžiamuoju įvykiu nagrinėjančiam teismui įvertinus visas svarbias aplinkybes ir patvirtinus arba paneigus, kad asmens būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų) lėmė nelaimingą atsitikimą, priimti teisingo sprendimo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą asmens teisė į socialinę paramą paneigiama nesigilinant į tai, ar apdraustojo asmens būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų) lėmė nelaimingą atsitikimą, pareiškėjui kyla abejonė, ar toks reguliavimas atitinka Konstitucijos 52 straipsnį, laiduojantį piliečių teisę gauti socialinę paramą, be kita ko, nedarbo ir kitais įstatymų nurodytais atvejais.

Pareiškėjas taip pat abejoja, ar ginčijamas teisinis reguliavimas nepažeidžia konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo, nes kai nelaimingas atsitikimas įvyksta apdraustiesiems asmenims, kurie yra darbe, vertinama, ar jų būsena lėmė nelaimingą atsitikimą, o kai nelaimingas atsitikimas įvyksta apdraustiesiems asmenims, kurie yra pakeliui į darbą ar iš jo, nevertinama, ar jų būsena lėmė nelaimingą atsitikimą.

15. Sprendžiant dėl Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatos „[N]elaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“ atitikties Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip minėta, pasinaudodamas iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, kylančia diskrecija reguliuoti socialinės apsaugos santykius, įstatymų leidėjas gali numatyti socialinės apsaugos teikimą asmeniui, kurio sveikatai pakenkiama pakeliui į darbą ar iš darbo, kaip vieną iš įstatyme įtvirtintų Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytų socialinės apsaugos rūšių; numačius kitokią, nei įtvirtintosios Konstitucijos 52 straipsnyje, socialinės apsaugos rūšį, teisės į ją atsiradimas taip pat negali būti susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis arba kitomis atsitiktinėmis aplinkybėmis, be kita ko, asmens būsena (inter alia jo neblaivumu ar apsvaigimu nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų), kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai (juolab sukelti jo mirtį), kitaip būtų nepaisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų.

15.1. Kaip minėta, pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatoje „[N]elaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“ įtvirtintą teisinį reguliavimą nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, jeigu jų metu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, visais atvejais nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais (jei tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis) nepriklausomai nuo to, ar tokia asmens būsena lėmė nelaimingą atsitikimą, ar ne.

15.2Minėta ir tai, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, skirtingai nei nelaimingų atsitikimų pakeliui į darbą ar iš darbo atveju, nelaimingi atsitikimai darbe, jei jų metu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais tik jeigu jie įvyko esant tinkamoms, saugioms, sveikatai nekenksmingoms darbo sąlygoms ir juos lėmė apdraustojo asmens neblaivumas (girtumas) arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarime vertino tuo metu galiojusios Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos atitiktį Konstitucijai ir pripažino, kad ji tiek, kiek pagal ją draudžiamaisiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie yra įvykę apdraustajam asmeniui esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, bet nelaimingus atsitikimus darbe lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra suabsoliutinama viena iš nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudžiamuoju įvykiu aplinkybių – apdraustojo asmens būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų) nepriklausomai nuo to, ar nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl netinkamų, nesaugių, nesveikų darbo sąlygų, kurių nelėmė ir negalėjo lemti šio asmens veiksmai ir (arba) būsena.

15.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad pasirinkęs tokią Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytą socialinės apsaugos rūšį, kaip asmenų, kurių sveikatai pakenkta pakeliui į darbą ar iš darbo, apsauga, įstatymų leidėjas, nustatydamas teisės į šią apsaugą atsiradimo sąlygas, kaip ir reguliuojant socialinės apsaugos teikimą nelaimingų atsitikimų darbe atvejais, negali suabsoliutinti vienos iš nelaimingo atsitikimo pripažinimo nedraudžiamuoju įvykiu aplinkybių – apdraustojo būsenos (neblaivumo ar apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų), kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai (juolab sukelti jo mirtį).

15.4. Taigi konstatuotina, kad ginčijamoje Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, kai apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų (jei tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis) ir nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą ar iš darbo lėmė būtent apdraustojo asmens neblaivumas ar apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų, yra konstituciškai pagrįstas, atitinka konstitucinius proporcingumo ir teisingumo principus, nenukrypsta nuo Konstitucijoje įtvirtintos socialinės apsaugos sampratos.

15.5. Kitaip vertintinas ginčijamoje Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais tais atvejais, kai apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų (jei tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis), bet nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą ar iš darbo lėmė ne jo neblaivumas ar apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų, o kitos aplinkybės (be kita ko, kitų asmenų veiksmai). Tokiu teisiniu reguliavimu yra suabsoliutinama viena iš nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo pripažinimo nedraudžiamuoju įvykiu aplinkybių – apdraustojo asmens būsena (neblaivumas ar apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų) nepriklausomai nuo to, ar nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo įvyko dėl kitų aplinkybių (be kita ko, kitų asmenų veiksmų), kurių nelėmė ir negalėjo lemti apdraustojo asmens veiksmai ir (arba) būsena. Pagal tokį teisinį reguliavimą nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo draudžiamuoju įvykiu nepripažįstamas ir tuo atveju, kai apdraustojo asmens, kuris buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų (jei tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis), sveikatai buvo pakenkta ne dėl minėtos būsenos, bet dėl kitų aplinkybių (be kita ko, kitų asmenų veiksmų), kurioms susiklosčius, apdraustajam asmeniui būnant blaiviam ar neapsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų, toks nelaimingas atsitikimas būtų pripažįstamas draudžiamuoju įvykiu.

Taigi, pagal ginčijamoje Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais vien tik dėl asmens būsenos, net jeigu tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai (juolab sukelti jo mirtį). Toks teisinis reguliavimas nėra konstituciškai pagrįstas, jis neatitinka konstitucinių teisingumo ir proporcingumo principų ir paneigia asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta pakeliui į darbą ar iš darbo, teisę į socialinę apsaugą, teikiamą, inter alia kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamą socialinę apsaugą įstatymų numatytais atvejais.

16. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostata „[N]elaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“ tiek, kiek pagal ją draudžiamaisiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, įvykę apdraustajam asmeniui esant neblaiviam ar apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų, kuriuos lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų, prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

17. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar ginčijama Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas


 

 

nutaria:

 

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2016 m. birželio 21 d. redakcija; TAR, 2016-07-05, Nr. 18827) 7 straipsnio 3 dalies nuostata „[N]elaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“ tiek, kiek pagal ją draudžiamaisiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, įvykę apdraustajam asmeniui esant neblaiviam ar apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų, kuriuos lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

 

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

 

Konstitucinio Teismo teisėjai                                                                   Tomas Davulis

 

Gintaras Goda

 

Aurelijus Gutauskas

 

Giedrė Lastauskienė

 

Vytautas Mizaras

 

Algis Norkūnas

 

Daiva Petrylaitė

 

Janina Stripeikienė

 

Stasys Šedbaras