Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nr. ix-1011 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto nr. xiip-1766, lietuvos respublikos teismų įstatymo nr. i-480 100 ir 124 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto nr. xiip-1767 ir lietuvos respublikos valstybinių pensijų įstatymo nr. i-730 1 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto nr. xiip-1768
2015 m. rugsėjo 10 d. Nr. 948
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. SV-S-1123 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 3–5 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo Nr. IX-1011 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektui Nr. XIIP-1766, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo Nr. I-480 100 ir 124 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1767 ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-730 1 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1768 (toliau kartu – įstatymų projektai) dėl šių priežasčių:
1.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 22 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d., 2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2006 m. birželio 8 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, kad teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Iš Konstitucijos kylančios teisėjo nepriklausomumo principo socialinės (materialinės) garantijos reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisėjui tokį socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą ne tik jam einant teisėjo pareigas, bet ir nutrūkus jo įgaliojimams. Šiuo požiūriu reikėtų atkreipti dėmesį ir į Europos Tarybos 1998 m. liepos 8–10 d. posėdyje priimtos Europos chartijos dėl teisėjų statuto 6.4 papunktį, nustatantį, kad įstatymas turi užtikrinti, kad teisėjas, sulaukęs teisėto pensinio amžiaus ir tam tikrą laikotarpį vykdęs teisėjo pareigas, gautų pensiją, kurios dydis turėtų kuo labiau atitikti paskutinio teisėjų gauto darbo užmokesčio dydį. Taigi įstatymų projektų, kuriuose siūloma atsisakyti teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo, nuostatos, jeigu joms būtų pritarta, gali turėti neigiamos įtakos teisėjų ir teismų nepriklausomumui, taip pat sudaryti sąlygas didėti korupcijai teisingumo vykdymo srityje.
1.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs – įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Kita vertus, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs – konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų, pensijų arba šių pensijų teisinis pagrindas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų praradimų kompensavimo asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą. Atsižvelgiant į šias Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotas doktrinines nuostatas, įstatymų projektai, kuriuose siūloma atsisakyti teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo, nenumačius teisingo asmenų, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, gali pažeisti konstitucinius nuosavybės teisės ir teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principus.
1.3. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo pensijų, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims; šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su tam tikru asmens statusu. Konstitucinio Teisimo 2010 m. birželio 29 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas), be kita ko, pažymėta, kad teisėjų socialinių (materialinių) garantijų nustatymo konstitucinis pagrindas yra išskirtinis konstitucinis teisėjo statusas, kurį lemia teisingumo vykdymo funkcija, todėl jos gali priklausyti tik nuo su konstituciniu teisėjo statusu susijusių aplinkybių, tačiau negali būti traktuojamos kaip pakeičiančios kitas socialines (materialines) garantijas, kurios buvusiam teisėjui turi būti užtikrinamos kitais pagrindais, taip pat ir tais, kurie yra bendri visiems dirbantiems asmenims. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, numatantį galimybę pagal šį ir (ar) kitus specialius įstatymus paskirtą valstybinę pensiją ir valstybinio socialinio draudimo pensiją mokėti kartu ne tik teisėjų valstybinių pensijų gavėjams, bet ir kitų valstybinių pensijų, pavyzdžiui, mokslininkų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, gavėjams. Taigi įstatymų projektuose pateikti pasiūlymai, kurių tikslas – panaikinti galimybę teisėjams tuo pat metu gauti valstybinio socialinio draudimo pensiją ir teisėjų valstybinę pensiją, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuomone, gali diskriminuoti teisėjų valstybinių pensijų gavėjus tarp kitų valstybinių pensijų gavėjų.
2. Atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 544 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo Nr. IX-1011 3, 4, 5 ir 6 straipsnių pakeitimo ir 10 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto pateikimo Seimui“ Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo Nr. IX-1011 3, 4, 5 ir 6 straipsnių pakeitimo ir 10 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas Nr. XIIP-3208, kurio tikslas – užpildyti po Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo atsiradusią Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo spragą ir nustatyti su Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotomis doktrininėmis nuostatomis suderinamą teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo ir mokėjimo teisinį reguliavimą. Šiame projekte, be kita ko, siūloma nustatyti ir maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį.