Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PELNO MOKESČIO įstatymo NR. IX-675 49 STRAIPSNIO pakeitimo ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIp-1534
2018 m. rugpjūčio 29 d. Nr. 846
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2018 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. SV-S-800 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 49 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1534 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekte siūloma apmokestinamojo vieneto sumokėtą pelno mokesčio dalį įskaityti į tos savivaldybės, kurioje yra apmokestinamojo vieneto registruota buveinė, biudžetą. Apmokestinamasis vienetas gali būti įregistravęs savo buveinę vienoje savivaldybėje, tačiau veiklą, iš kurios uždirbamas pelnas, gali vykdyti kitoje (kitose) savivaldybėje (savivaldybėse). Kaip rodo praktika, net apie 55 procentus viso pelno mokesčio sumoka Vilniaus miesto, apie 13 procentų – Kauno miesto, apie 6 procentus – Klaipėdos miesto savivaldybėse registruoti apmokestinamieji vienetai. Kai kuriose savivaldybėse registruoti apmokestinamieji vienetai pelno mokesčio sumoka: apie 2,5 procento – Vilniaus rajono savivaldybėje, apie 2 procentus – Kauno rajono, apie 1,7 procento – Mažeikių rajono, apie 1,5 procento – Klaipėdos rajono savivaldybėse. Kitose savivaldybėse šis mokestis nesiekia 1 procento. Todėl Įstatymo projekto tikslas – stiprinti regionų konkurencingumą – nebūtų pasiektas.
2. Įstatymo projekte siūloma 25 procentus pelno mokesčio įskaityti į savivaldybių biudžetus, kas turėtų didelę įtaką valstybės biudžeto pajamų sumažėjimui, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos 2018 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 priede patvirtintos pajamos iš pelno mokesčio sudaro 698,4 milijono eurų, todėl valstybės biudžeto pajamos dėl Įstatymo projektu siūlomo teisinio reguliavimo sumažėtų daugiau kaip 174 milijonais eurų. Nurodyti pajamų netekimai neleistų užtikrinti valstybės finansuojamų poreikių: strateginių projektų ir teisės aktuose numatytų įsipareigojimų įgyvendinimo, struktūrinių reformų finansavimo.
3. Atsižvelgiant į Įstatymo projekto tikslus, pažymėtina, kad, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“, 3.5.3 darbo 2 veiksmą „Savivaldybių biudžetų (mokesčių ir kitų pajamų surinkimo) sudarymo tvarkos (modelio), kuri motyvuotų savivaldybes siekti sutartų regiono ekonominių ir socialinių pokyčių, nustatymas“, planuojama paskirstomą gyventojų pajamų mokesčio dalį susieti su nustatytais naujais arba patikslintais esamais socialiniais ekonominiais rodikliais, kurie skatintų savivaldybes kurti darbo vietas ir pritraukti investicijas, taip pat skatintų ekonomikos augimą regionuose. Šiuo metu analizuojami socialiniai ekonominiai rodikliai, geriausiai atspindintys savivaldybėse sukurtų darbo vietų, verslo aktyvumo ir pritrauktų investicijų tendencijas, taip pat vertinamas šių rodiklių reikšmių prieinamumas savivaldybių lygmeniu ir jų tinkamumas, atliekama dabar galiojančių rodiklių analizė pagal atskiras savivaldybes. Atlikus analizę bus parengta nustatytų socialinių ekonominių rodiklių taikymo (skaičiavimo) metodika ir pateikti pasiūlymai, kaip šie rodikliai, susieti su savivaldybėms paskirstomu gyventojų pajamų mokesčiu arba jo dalimi, turėtų būti įtraukti į Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymą, siekiant suteikti papildomą motyvaciją savivaldybėms skatinti kurti darbo vietas ir pritraukti investicijas, taip pat skatinti ekonomikos augimą regionuose.
4. Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Vyriausybė ir jos įgaliotos institucijos turi parengti savivaldybės pelno mokesčio panaudojimo tvarkos aprašą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio pirmąją dalį, kurioje nustatyta, kad savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą, ir į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 punktą, kuriame nustatyta, kad savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas yra savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatytoji (priskirtoji)) savivaldybės funkcija, nurodytu reguliavimu galėtų būti pažeidžiamas savivaldos savarankiškumo principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiama galimybė savivaldybėms veikti pagal savo kompetenciją, tiesiogiai įtvirtintą Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).