Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESČIO ĮSTATYMO NR. IX-751 14, 64 IR 81 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 591 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-1850(4) IR LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ G. LANDSBERGIO, M. MAJAUSKO, I. ŠIMONYTĖS, A. KUBILIAUS, V. JUOZAPAIČIO 2016 M. GRUODŽIO 5 D. PASIŪLYMO DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESČIO ĮSTATYMO NR. IX-751 14, 64 IR 81 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 591 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-1850(4)
2017 m. birželio 28 d. Nr. 530
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. SV-S-43 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo
Nr. IX-751 14, 64 ir 81 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 591 straipsniu įstatymo projektui Nr. XIIP-1850(4) (toliau – Įstatymo projektas), tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui jį tobulinti atsižvelgiant į šias pastabas ir pasiūlymus:
1.1. Siekiant supaprastinti specialios apmokestinamojo momento nustatymo tvarkos administravimą, taip pat dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavimo, deklaravimo ir PVM atskaitos ypatumų netaikyti šios tvarkos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 4 straipsnio 2 dalyje, VI, XI ir XII skyriuose nurodytais prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atvejais, siūloma Įstatymo projekto 1 straipsnį išdėstyti taip:
„1 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 14 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip:
„9. PVM mokėtojas, tiekiantis žemės ūkio produkciją, kurios tiekimas įforminamas žemės ūkio produkcijos pirkėjo išrašoma PVM sąskaita faktūra, taip pat PVM mokėtojas, kurio pajamos iš šalies teritorijoje vykdomos ekonominės veiklos praėjusiais kalendoriniais metais neviršijo 60 000 eurų ir kuris einamaisiais kalendoriniais metais nenumato šios ribos viršyti, taip pat naujai įsteigtas asmuo, kurio pajamos iš šalies teritorijoje vykdomos ekonominės veiklos per einamuosius kalendorinius metus nuo įsteigimo neviršija ir (ar) kuris nenumato, kad jo pajamos viršys 60 000 eurų (skaičiuojant 60 000 eurų ribą neatsižvelgiama į sumas, nurodytas šio Įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose), turi teisę pasirinkti taikyti tokią specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką: prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai sumokamas atlygis už tiekiamą žemės ūkio produkciją ją tiekiančiam PVM mokėtojui, o tais atvejais, kai prekes tiekia ar paslaugas teikia šioje dalyje nurodytos pajamų ribos neviršijantis PVM mokėtojas, – kai sumokamas atlygis už jas; jeigu atlygis mokamas dalimis, PVM apskaičiuojamas dalimis kiekvienos atlygio dalies sumokėjimo momentu; kai už patiektą žemės ūkio produkciją arba kitas patiektas prekes ar suteiktas paslaugas turi būti mokamos subsidijos ar dotacijos, kurios įtraukiamos į apmokestinamąją žemės ūkio produkcijos arba kitų prekių ar paslaugų vertę, PVM nuo šios apmokestinamosios vertės dalies apskaičiuojamas, kai pirkėjas sumoka atitinkamą sumą. Speciali apmokestinamojo momento nustatymo tvarka netaikoma šio Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, VI, XI ir XII skyriuose nurodytais prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atvejais.
Apskaičiuojant PVM, speciali apmokestinamojo momento nustatymo tvarka taikoma pradedant kitu mokestiniu laikotarpiu nuo prašymo ją taikyti pateikimo dienos. PVM mokėtojas, einamaisiais kalendoriniais metais viršijęs šioje dalyje nurodytą pajamų ribą, netenka teisės taikyti specialios apmokestinamojo momento nustatymo tvarkos nuo antro mokestinio laikotarpio, einančio po to mokestinio laikotarpio, kada ši riba buvo viršyta, pradžios. PVM mokėtojas turi teisę atsisakyti taikyti specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką, tačiau ne anksčiau kaip praėjus 24 mėnesiams nuo to mokestinio laikotarpio, kurį ši tvarka buvo pradėta taikyti, pradžios. PVM mokėtojui, netekusiam teisės taikyti specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką arba atsisakiusiam jos, PVM už žemės ūkio produkciją ir PVM už šioje dalyje nurodytos pajamų ribos neviršijančių PVM mokėtojų prekes ar paslaugas, kurios buvo patiektos (suteiktos), bet mokestis nebuvo apskaičiuotas ir sumokėtas, sumokamas tą mokestinį laikotarpį, nuo kurio vėl pradėta taikyti bendra apmokestinamojo momento nustatymo tvarka. Specialios apmokestinamojo momento nustatymo tvarkos taikymo pasirinkimo ir nutraukimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.“
1.2. Kadangi, įvedus specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką, nebus aišku, kaip turėtų būti tikslinama ilgalaikio materialiojo turto PVM atskaita dėl jo naudojimo pasikeitimo tais atvejais, kai šis turtas buvo įsigytas iš specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką taikančio asmens, taip pat kai tokį turtą įsigijo pats specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką taikantis asmuo, siūloma patikslinti PVM atskaitos tikslinimo dėl ilgalaikio materialiojo turto naudojimo pasikeitimo tvarką – nustatyti, nuo kada minėtais atvejais turėtų būti pradedamas skaičiuoti PVM atskaitos tikslinimo laikotarpis. Atsižvelgiant į tai, siūloma papildyti Įstatymo projektą straipsniu, keičiančiu PVM įstatymo 67 straipsnį, – pakeisti šio straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. PVM atskaita šiame straipsnyje nustatyta tvarka turi būti tikslinama: nekilnojamojo pagal prigimtį daikto – 10 metų, o šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto turto – 5 metus, skaičiuojant nuo to mokestinio laikotarpio, kurį atskaityta to turto pirkimo arba importo PVM ar jo dalis (pastato (statinio) esminio pagerinimo atveju – taip pasigaminto ilgalaikio materialiojo turto pirkimo PVM atskaita tikslinama 10 metų nuo to mokestinio laikotarpio, kurį buvo užbaigti pagerinimo darbai). Tais atvejais, kai ilgalaikis materialusis turtas buvo įsigytas iš PVM mokėtojo, pasirinkusio PVM skaičiuoti pagal šio Įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje nustatytą specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką, arba šį turtą įsigijo pats PVM mokėtojas, pasirinkęs PVM skaičiuoti pagal šią tvarką, šioje dalyje nurodyti PVM atskaitos tikslinimo laikotarpiai pradedami skaičiuoti nuo mokestinio laikotarpio, kurį buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, įforminanti tokio turto tiekimą. Jeigu turtas buvo įsigytas arba importuotas iki įregistravimo PVM mokėtoju, PVM atskaita tikslinama tokį metų skaičių, kiek metų atitinkanti pirkimo arba importo PVM dalis buvo įtraukta į PVM atskaitą.“
1.3. Siekiant suderinti šio nutarimo 1.2 papunktyje siūlomo PVM įstatymo 67 straipsnio 2 dalies redakcijos nuostatas su Įstatymo projekto 2 straipsniu siūlomo PVM įstatymo 591 straipsnio redakcija, kartu siekiant, kad ilgalaikio materialiojo turto įtraukimas į PVM atskaitą būtų aiškus dėl jam nustatytos atskiros šio ilgalaikio materialiojo turto tikslinimo tvarkos, siūloma Įstatymo projekto 2 straipsnį išdėstyti taip:
„2 straipsnis. Įstatymo papildymas 591 straipsniu
„591 straipsnis. Specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką pasirinkusio PVM mokėtojo PVM atskaita
PVM mokėtojo, pasirinkusio šio Įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje nustatytą specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką, teisė į PVM atskaitą atidedama iki tol, kol PVM už jam patiektas prekes ar suteiktas paslaugas sumokamas šių prekių tiekėjui ir (arba) paslaugų teikėjui, išskyrus ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo atvejus. PVM mokėtojas, netekęs teisės taikyti specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką ar jos atsisakęs, turi teisę, laikydamasis šio skyriaus nuostatų, pirmąjį mokestinį laikotarpį, nuo kurio vėl pradėta taikyti bendra apmokestinamojo momento nustatymo tvarka, įtraukti į PVM atskaitą įsigytų prekių ir (arba) paslaugų pirkimo PVM (išskyrus ilgalaikį materialųjį turtą), jeigu prekės bus naudojamos ar jau faktiškai panaudotos (paslaugomis bus naudojamasi ar jomis jau faktiškai pasinaudota) to PVM mokėtojo šio Įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytai veiklai.“
1.4. Siekiant sudaryti vienodas ilgalaikio materialiojo turto tikslinimo sąlygas PVM mokėtojams, kurie pasirinkę taikyti specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką, ir tiems PVM mokėtojams, kurie tos tvarkos netaiko, kartu siekiant suderinti šio nutarimo 1.3 papunktyje siūlomo PVM įstatymo 591 straipsnio naujos redakcijos nuostatas su Įstatymo projekto 3 straipsniu siūlomo PVM įstatymo 64 straipsnio 10 dalies redakcija, siūloma Įstatymo projekto 3 straipsnį išdėstyti taip:
„3 straipsnis. 64 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 64 straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip:
„10. Kai PVM už prekes ir (arba) paslaugas apskaičiuojamas pagal šio Įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje nustatytą specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką, pirkimo PVM už jas, išskyrus ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo atvejus, gali būti atskaitomas, jeigu PVM mokėtojas turi šio Įstatymo reikalavimus atitinkančią PVM sąskaitą faktūrą, kuria įformintas šių prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, ir atlygio mokėjimą įforminantį dokumentą, atitinkantį šio Įstatymo 81 straipsnio reikalavimus.“
1.5. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Įstatymo projekto 2 straipsnį, kuriuo siūloma papildyti PVM įstatymą 591 straipsniu, PVM mokėtojas, pasirinkęs taikyti specialią apmokestinimo momento nustatymo tvarką, teisę į PVM atskaitą įgyja tik tada, kai pats sumoka PVM už jam patiektas prekes ar suteiktas paslaugas, ir siekiant palengvinti šios nuostatos administravimą ir atlikti tinkamą minėto PVM mokėtojo prievolių kontrolę, nustatyti, kad PVM mokėtojas, taikantis specialią apmokestinimo momento nustatymo tvarką, mokėdamas atlygį, šį mokėjimą turi įforminti apskaitos dokumentu, ir PVM įstatymo 81 straipsnį išdėstyti taip:
„81 straipsnis. Mokėjimo įforminimas
Kai įsigyta prekių ir (arba) paslaugų, už kurias prekių tiekėjas (paslaugų teikėjas) yra pasirinkęs PVM skaičiuoti pagal šio Įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje nustatytą specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką, pirkėjas, mokėdamas atlygį, šį mokėjimą, išskyrus atvejus, kai prekių tiekimas (paslaugų teikimas) įforminamas PVM sąskaita faktūra, kurioje įrašytas išduoto kasos aparato kvito unikalus kasos aparato numeris, kasos kvito eilės numeris, kvito išdavimo data, turi įforminti apskaitos dokumentu, kurio antrasis egzempliorius atiduodamas prekių tiekėjui (paslaugų teikėjui), o pirmasis lieka pirkėjui. Mokėjimą už jam patiektas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas įforminti apskaitos dokumentu, liekančiu pirkėjui, turi ir PVM mokėtojas, pasirinkęs PVM skaičiuoti pagal šio Įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje nustatytą specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką. Be visų privalomų apskaitos dokumento rekvizitų, šiame straipsnyje nurodytame apskaitos dokumente privalo būti nurodyta:
1) prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) PVM mokėtojo kodas, pavadinimas ir kodas, o jeigu tai fizinis asmuo, – vardas, pavardė;
2) pirkėjo PVM mokėtojo kodas (jeigu turi), pavadinimas ir kodas, o jeigu tai fizinis asmuo, – vardas, pavardė;
3) PVM sąskaitos faktūros, kuria įformintas prekių ir (arba) paslaugų, už kurias apmokama, tiekimas (teikimas), išrašymo data, serija ir numeris;
4) mokamo atlygio suma (išskyrus patį PVM) ir PVM suma. Jeigu yra mokama PVM suma, apskaičiuota nuo įtrauktų į apmokestinamąją vertę subsidijų ar dotacijų, ši suma turi būti nurodyta atskirai;
5) mokėjimo data.“
1.6. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nustatančias, jog Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos, taip pat į tai, kad centrinis mokesčių administratorius turės priimti Įstatymo projekto įgyvendinamuosius teisės aktus, siūloma nustatyti vėlesnę Įstatymo projekto įsigaliojimo datą – 2018 m. sausio 1 dieną.
1.7. Siekiant teisinio aiškumo, siūloma papildyti Įstatymo projektą nuostatomis dėl jo taikymo ir nustatyti, kad Įstatymo projekto nuostatos taikomos prekėms ir paslaugoms, faktiškai patiektoms (suteiktoms) nuo 2018 m. sausio 1 dienos. Kartu, atsižvelgiant į tai, kad siūlomos įtvirtinti naujos nuostatos paliestų ir galiojančio PVM įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje nurodytus PVM mokėtojus, tiekiančius žemės ūkio produkciją, siūloma Įstatymo projektą papildyti ir nustatyti, kad tie PVM mokėtojai, kurie pasirinkę taikyti specialią apmokestinamojo momento nustatymo tvarką žemės ūkio produkcijai, gali šią schemą taikyti ir kitoms faktiškai patiektoms prekėms ir suteiktoms paslaugoms nuo 2018 m. sausio 1 d., jeigu šio PVM mokėtojo pajamos iš šalies teritorijoje tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų praėjusiais kalendoriniais metais neviršijo 60 000 eurų ir einamaisiais kalendoriniais metais nenumatoma, kad viršys šią ribą.
2. Nepritarti Lietuvos Respublikos Seimo narių Gabrieliaus Landsbergio, Mykolo Majausko, Ingridos Šimonytės, Andriaus Kubiliaus ir Vytauto Juozapaičio 2016 m. gruodžio 5 d. pasiūlymui dėl Įstatymo projekto, kuriuo siekiama padidinti Įstatymo projekte numatytą PVM mokėtojo gaunamų pajamų iš šalies teritorijoje vykdomos ekonominės veiklos dydį nuo 60 000 iki 300 000 eurų, dėl šių priežasčių:
2.1. Pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvoje 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL 2006 L 347, p. 1) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2016 m. gegužės 25 d. Tarybos direktyva (ES) 2016/856 (OL 2016 L 142, p. 12), kurios nuostatas įgyvendina PVM įstatymas, nustatytą pagrindinę apmokestinamojo momento nustatymo taisyklę prievolė apskaičiuoti PVM už Lietuvos Respublikos teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai PVM įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas. Teisė apmokestinamuoju momentu laikyti apmokėjimo už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą, o ne prekių tiekimo ar paslaugų teikimo momentą pagal minėtą direktyvą turėtų būti išimtinis atvejis, nukrypstantis nuo pagrindinės apmokestinamojo momento nustatymo taisyklės, todėl pagrindinės taisyklės išimtis – teisė taikyti specialią apmokestinimo momento nustatymo tvarką – neturėtų virsti pagrindine taisykle.
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vertinimais, padidinus PVM mokėtojo gaunamų pajamų iš šalies teritorijoje vykdomos ekonominės veiklos dydį iki 300 000 eurų, specialia apmokestinamojo momento nustatymo tvarka Lietuvos Respublikoje galėtų pasinaudoti apie 80 procentų visų Lietuvos Respublikoje registruotų PVM mokėtojų, tai yra didžioji dauguma PVM mokėtojų, todėl speciali apmokestinamojo momento nustatymo tvarka iš esmės taptų pagrindine apmokestinamojo momento nustatymo taisykle, o tai nebūtų tinkamai suderinama su pagrindiniais minėtoje direktyvoje nustatytais apmokestinimo principais, kartu pasidarytų sudėtingiau administruoti šį mokestį.
2.2. Būtų sudėtinga valdyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (toliau – valstybės biudžetas) pajamų srautus ir užtikrinti valstybės įsipareigojimų vykdymą laiku, taip pat iškiltų sunkumų finansuojant asignavimų valdytojus ir atsirastų skolinimosi poreikis, nes poveikis valstybės biudžeto piniginiams srautams būtų neigiamas: pirmaisiais šios tvarkos taikymo metais, atsižvelgiant į praktiką, kad dažniausiai su pardavėjais atsiskaitoma per 3 mėnesius, valstybės biudžetas negautų apie 60 mln. eurų. Jeigu valstybės biudžetas netektų tiek pajamų, reikėtų tikslinti vidutinės trukmės fiskalinius planus ir kiltų grėsmė pažeisti Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstituciniame įstatyme, Lietuvos Respublikos fiskalinės drausmės įstatyme ir 1997 m. liepos 7 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1466/97 dėl biudžeto būklės priežiūros stiprinimo ir ekonominės politikos priežiūros bei koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 10 skyrius, 1 tomas, p. 84) nustatytus fiskalinės drausmės apribojimus deficitui ir išlaidų augimui.