Administracinė byla Nr. I-5-261/2021
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00025-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 30.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,
sekretoriaujant L. V.,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovui N. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narės V. A.-A. pareiškimą ištirti Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1‑229„Dėl Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“, 3 priedo dalies teisėtumą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja Lietuvos Respublikos Seimo narė V. A.-A. pareiškimu, kurį patikslino, kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydama ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2020 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. 1‑129 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. 1‑229 „Dėl Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.9 ir 1.16 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 straipsnio 2 daliai, 4.82 straipsnio 1 ir 3 dalims bei Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 44 daliai.
1.1. Pareiškėja nurodo, kad Įsakymo 1.9 ir 1.16 punktais buvo pakeistos Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1‑229 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 17 ir 18 lentelių baigiamosios nuostatos, numatant, kad šilumos punktų kartu su šildymo ir karšto vandens sistemomis eksploatavimo (17 lentelė) ir priežiūros (18 lentelė) sąnaudos, įskaitant remonto darbams reikalingas medžiagas, atsargines dalis ir įrengimus, kurios nėra įskaičiuotos į šilumos ir karšto vandens sistemos eksploatavimo tarifą, apmoka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendroje dalinėje nuosavybėje. Iki šio pakeitimo galiojusios Tvarkos aprašo nuostatos numatė, kad minėtas sąnaudas (išlaidas) apmoka šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių savininkas jų eksploatavimo sutartyse nustatyta tvarka. Pasak pareiškėjos, tokiu būdu, perkėlus anksčiau pagal Tvarkos aprašą šilumos punktų savininkui galiojusią pareigą apmokėti eksploatavimo ir priežiūros sąnaudas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams, ji atsirado ir tiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams, kuriems šilumos punktas nuosavybės teise nepriklauso.
1.2. Pareiškėja mano, kad toks teisinis reguliavimas, kai šias eksploatavimo ir priežiūros sąnaudas apmoka ne šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių savininkas, o daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, nepriklausomai nuo to, ar jie nuosavybės teise valdo šilumos punktąs yra neteisėtas, pažeidžia vartotojų interesus, o priimto Įsakymo 1.9 ir 1.16 punktai pagal priėmimo tvarką prieštarauja Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktui, o pagal turinį – CK 4.37 straipsnio 2 daliai, 4.82 straipsnio 1 ir 3 dalims, Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 44 daliai.
1.3. Pareiškėja vertinimą dėl prašomų ištirti Įsakymo nuostatų galimos neatitikties minėtoms Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatoms grindžia teiginiu, jog poįstatyminiu teisės aktu iš esmės norima spręsti situaciją, kurią sukūrė įstatymas. Šiuo aspektu pareiškime nurodyta, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. priimtais Šilumos ūkio įstatymo pakeitimais šilumos punktai buvo pripažinti neatskiriama namo dalimi bei daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Tačiau įstatymo leidėjas, priimdamas šį teisinį reguliavimą, nenustatė nei įstatymo įgyvendinimo mechanizmo, nei nurodė laikotarpio, per kurį šilumos teikėjas turi perleisti šilumos punkto nuosavybės teisę daugiabučio namo gyventojams. Tokiu būdu, pasak pareiškėjos, Lietuvos šilumos ūkyje susiklostė situacija, kad kai kurie šilumos tiekėjai iki šiol neperleido šilumos punktų daugiabučio namo gyventojams. Be to, tuo pačiu Šilumos ūkio įstatymo pakeitimu buvo nustatyta, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Savo ruožtu ginčijamos Įsakymo nuostatos buvo priimtos siekiant palengvinti šilumos punktų eksploatavimo naštą tiems šilumos teikėjams, kurie išlaikė savo nuosavybėje šilumos punktą, tačiau negalėjo dengti jo eksploatacijos išlaidų iš šilumos tiekėjo sumokamų šildymo ir karšto vandens kainų. Pareiškėjos nuomone, toks Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) sprendimas prieštarauja teisės aktų hierarchijos principui, kuris taip pat reiškia, kad poįstatyminis teisės aktas turi įgyvendinti įstatymą, o ne taisyti jo spragas, kas yra ne įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyva. Taip veikdama Energetikos ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, peržengė savo kompetencijos ribas.
1.4. Pareiškėja taip pat teigia, kad pagal Tvarkos aprašą šilumos punktų savininkui galiojusios pareigos apmokėti eksploatavimo ir priežiūros sąnaudas perkėlimas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams yra ne kas kita, kaip nuosavybės teisės reguliavimas, o nuosavybės santykiai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, reguliuojami tik įstatymais.
1.5. Pareiškėja mano, kad atvejais, kai šilumos punktas nuosavybės teise priklauso šilumos tiekėjui, o ne vartotojui, pareigą dengti šilumos punktų amortizacijos ar kapitalinio remonto sąnaudas turi ne daugiabučių namų savininkai, bet šilumos tiekėjas. Todėl pagal Tvarkos aprašą šilumos punktų savininkui galiojusios pareigos apmokėti eksploatavimo ir priežiūros sąnaudas perkėlimas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams neturi teisinio pagrindo. Akcentuoja, kad šilumos teikėją ir daugiabučių namų savininkus sieja ne daiktiniai bendrosios dalinės nuosavybės, o prievoliniai teisiniai santykiai, atsirandantys sutarties pagrindu, kurie savo esme yra kitokie nei bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai. Šilumos teikėjas negali reikalauti kompensuoti jam nuosavybe priklausančio daikto (šilumos punkto) eksploatacijos ir priežiūros kaštų (privalomų ar visų), skirtingai nuo bendraturčių pareigos apmokėti išlaidas, susijusias su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Todėl, pareiškėjos teigimu, tos tvarkos, kuri taikoma bendrosios dalinės nuosavybės savininkų tarpusavio pareigoms, negalima pagal analogiją taikyti šilumos tiekėjų ir vartotojų prievoliniams santykiams; nustatyti tokį teisinį reguliavimą nei pagal Šilumos ūkio įstatymą, nei pagal CK teisinio pagrindo nėra.
II.
2. Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą prašo Įsakymo 1.9 papunkčio dalį „<...> apmoka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendroje dalinėje nuosavybėje“ ir 1.16 punkto dalį „<...> apmoka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendroje dalinėje nuosavybėje“, pripažinti teisėtomis.
2.1. Atsakovas pirmiausia atkreipia dėmesį į bylos nagrinėjimo ribas, kartu pažymėdamas, kad priešingai nei Įsakymo 1.9 punkte, kuriame kalbama apie šilumos punktu kartu su šildymo ir karšto vandens sistemomis eksploatavimo sąnaudas, 1.16 punkte kalbama tik apie šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sąnaudas, t. y. jame nėra minimas šilumos punktas. Šiuo klausimu pastebi, kad pareiškėjos pareiškime keliamas klausimas dėl poįstatyminio akto prieštaravimo įstatymų nuostatoms, kiek tai susiję konkrečiai su daugiabučių namų šilumos punktais.
2.2. Atsakovas cituoja įvairias laikotarpiais galiojusias Šilumos ūkio įstatymo nuostatas bei teigia, kad šilumos punkts yra sudedamoji pastato šildymo ir karšto vandens sistemos dalis. Atkreipia dėmesį į Šilumos ūkio įstatymo: 27 straipsnio 3 dalį, nustatančią, jog numatyta, kad šilumos vartotojai daugiabučiuose namuose privalo apmokėti jiems tenkančią dalį išlaidų, susijusių su namo šildymo ir karšto vandens sistemos rekonstravimu; 27 straipsnio 6 dalį, kurioje numatyta, kad įgyvendinant šiame straipsnyje ir kituose Šilumos ūkio įstatymo straipsniuose numatytas buitinių šilumos ir karšto vandens vartotojų teises bei pareigas dėl apsirūpinimo energija (šiluma ir karštu vandeniu), pastato šildymo bei karšto vandens sistemos valdymo ir naudojimo sprendimai priimami mutatis mutandis CK 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka (taip pat atsakovas pamini Tvarkos aprašo 11 p.); 32 straipsnio 2 dalį, numatančią, kad turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas, be to, numatyta, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos statybos įstatyme įtvirtintą (bendrosios) statinio inžinerinės sistemos, technologinės inžinerinės sistemos, įrenginių sąvokas.
2.3. Atsakovas mano, kad bendrame paminėtų Šilumos ūkio ir Statybos įstatymų nuostatų kontekste daugiabučio namo šilumos punktas, kaip sudedamoji statinio šildymo ir karšto vandens sistemos dalis, tuo pačiu yra ir bendrosios statinio inžinerinės sistemos, skirtos daugiau negu vieno inžinerinės sistemos naudotojo poreikiams tenkinti, sudedamoji ir neatskiriamoji dalis, kurią daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai išlaikyti.
2.4. Atsakovas taip pat nurodo būtinybę remtis ir bendraisiais teises principais, tokiais kaip teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, kurie galioja visoms teises šakoms, jų privalu laikytis ne tik taikant teisės normas, teismams priimant sprendimus bylose, bet taip pat ir priimant įstatymus ar poįstatyminius teisės aktus. Mano, kad įstatymų leidėjas objektyviai ir negali sukurti taisyklių ar sprendimo kiekvienai faktinei situacijai, todėl be to, jog teises principai yra reikšmingi aiškinant teisę, tuo pačiu atkreipia dėmesį ir į tai, kad praktikoje galima situacija, kai ginčo išsprendimas išskirtinai pagal galiojančias teisės normas pažeistų teisingumo ir protingumo reikalavimus tiesiog nepakeliamu mastu.
2.5. Atsakovas pastebi, kad pareiškėjos teiginys, kad Įsakymo 1.9 ir 1.16 punktai prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 44 dalyje įtvirtintam šilumos punkto sąvokos apibrėžimui yra nelogiškas ir neatitinka tikroves. Sistemiškai vertinant Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 24 ir 44 dalių bei Statybos įstatymo 2 straipsnio 5, 19, 52 ir 104 dalių nuostatas nekyla abejonių, kad šių įstatymų kontekste daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistema ir šilumos punktas, kaip minėtos sistemos sudedamoji dalis, yra bendroji statinio inžinerinė sistema, todėl teisiniu požiūriu vertinant turi būti neatskiriama namo dalis ir tuo pačiu šio daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrąja daline nuosavybe, todėl akivaizdu, kad pareiškėjos kvestionuojamos Įsakymo 1.9 ir 1.16 punktų dalys idealiai atitinka minėtas įstatymų nuostatas.
2.6. Atsakovo nuomone, negalima įžvelgti ir Įsakymo 1.9 ir 1.16 punktų, derančių sistemoje su Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 24 ir 44 dalimis, 27 straipsnio 3 ir 6 dalimis, Statybos įstatymo 5, 19, 52 ir 104 dalimis ir Tvarkos aprašo 11 punktu, neatitikimo CK 4.37 straipsnio 2 daliai, nes ne šios Įsakymo punktų nuostatos kaip nors riboja tokią savininko teisę, bet toks ribojimas išplaukia iš Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 44 dalyje įtvirtintos nuostatos, kurią ginčijamos nuostatos atitinka. Be to, atsakovas pažymi, kad tais atvejais, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra susiklosčiusi tokia situacija, jog daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai šilumos punkto įrenginių bendrosios nuosavybes teise iki šiol nevaldo, jie tokią teisę turi įgyti Šilumos ūkio įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais.
2.7. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. spalio 5 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama, be kita ko, dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. CK 4.82 straipsnio 1 ir 3 dalyse atitinkamai įtvirtinta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga ir kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Atsakovas pabrėžia, kad tai, kaip Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 24 ir 44 dalyse kartu su Statybos įstatymo 2 straipsnio 5, 19, 52 ir 104 dalimis yra apibrėžiama daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistema ir šilumos punktas kaip šios sistemos sudedamoji dalis, teisiškai vertinant, negali būti traktuojama niekaip kitaip, kaip daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, o iš to kyla ir daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareiga proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti. Todėl, atsakovo nuomone, ir Įsakymo 1.9 ir 1.16 punktai, atitikdami pirmiau nurodytas Šilumos ūkio ir Statybos įstatymų nuostatas, negali būti traktuojami kaip prieštaraujantys CK 4.82 straipsnio 1 ir 3 dalims.
2.8. Atsakovo vertinimu, Įsakymo 1.9 ir 1.16 punktai atitinka ir bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo teisės principus daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatavimo) srityje – būtų neteisinga ir neprotinga, jei daugiabučio namo šilumos punkto kartu su šildymo ir karšto vandens sistema, kuri tarnauja daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams ir yra neatskiriama daugiabučio namo dalis, priežiūros (eksploatavimo) sąnaudos (įskaitant remonto darbams reikalingas medžiagas, atsargines dalis ir įrengimus), kurios nėra ir (ar) negali būti įskaičiuotos į daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainas, būtų apmokamos ne to daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o kitų asmenų, todėl ir šiuo aspektu Įsakymo 1.9 ir 1.16 punktai neprieštarauja CK 4.37 straipsnio 2 daliai, 4.82 straipsnio 1 ir dalies nuostatoms. Tuo pačiu atsakovas teigia, jog ginčijamos nuostatos buvo priimtos nepažeidžiant Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintų teisėkūros ir viešojo administravimo principų.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
III.
3. Pareiškėja Lietuvos Respublikos Seimo narė su abstrakčiu, t. y. su individualia byla nesusijusiu pareiškimu prašo ištirti Įsakymo 1.9 ir 1.16 punktų atitiktį patikslintame pareiškime nurodytoms įstatymų nuostatoms.
4. Įvertinus tai, kad pareiškėjos nurodomais Įsakymo 1.9 ir 1.16 punktais buvo atlikti Tvarkos aprašo (toliau tekste remiamasi energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. 1‑229 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) pakeitimai, tikrinamos nuostatos patikslintinos ir šioje norminėje administracinėje byloje atliktinas tyrimas konkrečiai ne dėl minėtų Įsakymo punktų, o dėl jais pakeistų šių nuostatų teisėtumo:
4.1. po Tvarkos aprašo 3 priedo 17 lentele „Šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatavimo minimalių apimčių darbų sąrašas ir periodiškumas“ esančios pastraipos antro sakinio (energetikos ministro 2020 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. 1-129 redakcija) – „šilumos punktų kartu su šildymo ir karšto vandens sistemomis eksploatavimo sąnaudos, įskaitant remonto darbams reikalingas medžiagas, atsargines dalis ir įrengimus, kurios nėra įskaičiuotos į šilumos ir karšto vandens sistemos eksploatavimo tarifą, apmoka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendroje dalinėje nuosavybėje“;
4.2. po Tvarkos aprašo 3 priedo 18 lentele „Šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros minimalių apimčių darbų sąrašas ir periodiškumas” esančios pastraipos antro sakinio (energetikos ministro 2020 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. 1-129 redakcija) – „šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sąnaudos, įskaitant remonto darbams reikalingas medžiagas, atsargines dalis ir įrengimus, kurios nėra įskaičiuotos į šilumos ir karšto vandens sistemos priežiūros tarifą, apmoka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendroje dalinėje nuosavybėje.“
5. Pastebėtina, kad nors šiose nuostatose vartojamos dvi skirtingos formuluotės – „šilumos punktų kartu su šildymo ir karšto vandens sistemomis“ ir „šildymo ir karšto vandens sistemos“ – iš Tvarkos aprašo 1 punkto matyti, kad pastaroji yra pirmosios sutrumpinimas; be to, Tvarkos aprašo 3 priedo 18 lentelėje nurodyti darbai, be kita ko, eksplicitiškai apima ir šilumos punktus. Todėl šie juridinės technikos trūkumai nepaneigia vertinimo, kad abi Tvarkos aprašo nuostatos, kurių teisėtumą prašoma ištirti, šiuo turinio aspektu yra identiškos – abi apima ir šilumos punktus.
6. Nagrinėjamu atveju pareiškėja patikslintame pareiškime kelia abejonę dėl skundžiamos Tvarkos aprašo dalies atitikties šioms įstatymų nuostatoms:
6.1. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) – „teisėkūroje vadovaujamasi šiais principais: <...> sistemiškumo, reiškiančiu, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams <...>“;
6.2. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija; pastebėtina, kad pareiškime akivaizdžiai dėl rašymo apsirikimo pateikiama klaidinga nuoroda į šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą) – „viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais principais: <...> įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“;
6.3. Civilinio kodekso (toliau tekste remiamasi 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 4.37 straipsnio 2 daliai – „savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises“;
6.4. Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 daliai (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) – „butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga“; taip pat šio kodekso 4.82 straipsnio 3 daliai (2012 m. gegužės 10 d. įstatymo Nr. XI-2005 redakcija) – „butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas“;
6.5. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 44 daliai (2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymo Nr. XI-1608 ir 2018 m. kovo 29 d. įstatymo Nr. XIII-1062 redakcijos) – „šilumos punktas – prie šilumos įvado prijungtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys, su šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus. Daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis ir šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims (kurie nėra šio namo butų ir patalpų savininkai).“
Dėl tyrimo apimties ir prašomų patikrinti nuostatų turinio
7. Primintina, jog būtent pareiškėjas, teikdamas pareiškimą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Tik aiškūs ir teisiškai motyvuoti pareiškėjo argumentai paprastai leidžia proceso šalims bei bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui identifikuoti, kokia apimtimi kvestionuojama norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir – atitinkamai – apibrėžia norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 1-17-756/2017; taip pat žr. 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑1586/2014; 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015 ir kt.). Todėl, be kita ko, prašoma ištirti norminio administracinio akto dalis prašyme turi būti aiškiai ir konkrečiai apibrėžta (nurodant punktus, papunkčius ir pan.), taip pat nurodant ir tai, kokia apimtimi šio akto (jo konkrečių nuostatų) teisėtumas yra kvestionuojamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I261-48/2012).
8. Šiuo aspektu iš patikslintame pareiškime dėstomų argumentų pirmiausia yra aiškiai matyti, kad pareiškėja skundžiamų Tvarkos aprašo nuostatų atitiktimi įstatymams iš esmės abejoja tik tiek, kiek jomis nustatyta daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareiga apmokėti šilumos punkto, kuris nuosavybės teise priklauso šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams ar tretiesiems asmenims (kurie nėra šio namo butų ir kitų patalpų savininkai) (toliau bendrai – ir šilumos tiekėjai), priežiūros ir eksploatavimo sąnaudas, įskaitant remonto darbams reikalingas medžiagas, atsargines dalis ir įrengimus, kurios nėra įskaičiuotos į šilumos ir karšto vandens sistemos priežiūros ir (ar) eksploatavimo tarifus (toliau – ir priežiūros (eksploatavimo) sąnaudos).
9. Atsakovo atstovo teismo posėdžio metu išdėstytų paaiškinimų kontekste primintina, kad tais atvejais, kai skundžiamoje teisės akto nuostatoje nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį pareiškėjas teigia esant nustatytą ir kurio atitiktį aukštesnės galios teisės aktui prašo ištirti, laikytina, kad prašyme nėra tyrimo dalyko. Tokie prašymai Administracinių bylų teisenos įstatymo reglamentuojama pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą tvarka nenagrinėjami ir byla nutraukiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-8-662/2018; taip pat žr. 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017; 2018 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-23-556/2018 ir kt.).
10. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Tvarkos aprašas priimtas vykdant Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (2019 m. vasario 14 d. įstatymo Nr. XIII-1974 redakcija) numatytą pavedimą Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai (nagrinėjamu atveju – atsakovui) nustatyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros atlikimo tvarką. Iš to paties straipsnio 1 dalies (2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymo Nr. XI-1608 redakcija) yra aišku, kad ši priežiūra (eksploatavimas) apima ir šilumos tiekėjams nuosavybės teise priklausančius šilumos punktus – „<...> šilumos punktus, tiek nuosavybės teise priklausančius šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, tiek butų ir kitų patalpų savininkams, turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) <...>. Daugiabučio namo šilumos punktus, nuosavybės teise priklausančius šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) prižiūri (eksploatuoja) šio įstatymo pagrindu, nesudarydamas atskirų sutarčių su šilumos punktų savininkais <...>.“
11. Tvarkos aprašo 1 punkte eksplicitiškai nurodyta, kad šis teisės aktas, be kita ko, „<...> nustato, kaip atliekama <...> šilumos bei karšto vandens tiekėjams priklausančių pastato šildymo ir karšto vandens sistemos dalių priežiūra (eksploatavimas) <...>“. Iš jo (Tvarkos aprašo) 10 ir 221 punktų (energetikos ministro 2011 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1-263 redakcija) taip pat matyti, kad Tvarkos aprašo 3 priede (įskaitant ir 17 bei 18 lenteles) nurodyti darbai, su kuriais siejamos aptariamos sąnaudos, atliekami eksploatuojant bei prižiūrint ne tik (1) daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius šilumos punktus, bet ir (2) tuos šiuos punktus, kurie nuosavybės teise priklauso šilumos tiekėjams.
12. Taigi, skundžiamos Tvarkos aprašo nuostatos numato daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigą, be kita ko, atlyginti šilumos tiekėjams nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūros (eksploatavimo) sąnaudas, t. y. po Tvarkos aprašo 3 priedo 17 ir 18 lentelėmis esančiose pastraipose (energetikos ministro 2020 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. 1-129 redakcija) yra įtvirtintas pareiškėjos kvestionuojamas teisinis reguliavimas.
13. Tai, kad teisėkūros subjektas (energetikos ministras) Įsakymo 1.9 ir 1.16 punktais atlikdamas aptariamų Tvarkos aprašo nuostatų pakeitimus siekė sureguliuoti būtent šilumos tiekėjams nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūros (eksploatavimo) sąnaudų apmokėjimo (kompensavimo) tvarką aiškiai matyti ir iš su šio Įsakymo projekto rengimu susijusių dokumentų (travaux préparatoires), konkrečiai – Energetikos ministerijos 2020 m. balandžio 3 d. rašto Nr. (21.2.25E)3-491 „Dėl energetikos ministro įstatymo projekto teikimo išvadoms gauti“.
14. Iš tiesų šiame rašte, be kita ko, nurodyta, kad „<...> Įsakymo projektas parengtas įvertinus Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos pateiktus pasiūlymus dėl [Tvarkos aprašo] <...>, siekiant aiškiau reglamentuoti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą, šių sistemų priežiūros sąnaudų kompensavimo tvarką <...>. Seimas 2011 m. rugsėjo 29 d. priėmė <...> Įstatymą Nr. XI-1608, kuriuo <...> [įtvirtino] šilumos punkto sąvoka, pagal kurią šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra pripažįstami neatskiriama namo dalimi bei daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Tačiau ši nuostata automatiškai neperleido šilumos tiekėjų ar trečiųjų asmenų šilumos punktų nuosavybės teisių daugiabučio namo gyventojams. Įvertinus tai, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį draudžiama į šilumos kainą įtraukti sąnaudas, susijusias su šilumos punktų amortizacija ir eksploatacija ir tai, kad dabar galiojanti šilumos kaina, nei priežiūros tarifas šilumos tiekėjui, t. y. esamam punkto savininkui, nepadengia jokių sąnaudų, susijusių su šilumos punktų amortizacija ar kapitaliniu remontu, darytina išvada, kad minėta tvarka suponuoja pareigą esamiems turto naudotojams naudotis turtu taip, kad nepagrįstai nebūtų pabloginta jo būklė bei sumažinta vertė, t. y. esant naudojamo turto gedimui, esami jo naudotojai privalo kompensuoti savininko patirtas turto atstatymo iki gedimo buvusios būklės išlaidas, taip užtikrinant teisėto turto savininko teisę į jo nuosavybės apsaugą. Siekiant teisinio aiškumo, užtikrinančio šilumos punktų eksploatavimo teisingą investicijų atlyginimą šilumos punktų savininkams, Įsakymo projektu siūlome papildyti <...> nuostata, kad <...> daugiabučių namų šilumos punkto, nepriklausomai nuo jo nuosavybės teisės, šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatavimo) darbai <...> apmokami daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų proporcingai jų daliai bendroje dalinėje nuosavybėje atskira dedamąja. Atkreiptinas dėmesys, kad įmokų dydis ir apmokėjimo terminas turėtų būti suderinti šilumos punkto savininko ir daugiabučio namo butų savininkų sutarimu <...>.“
IV.
15. Pareiškėja šio Sprendimo 8 punkte nurodyta apimtimi pirmiausia prašo ištirti aptariamų Tvarkos aprašo nuostatų atitiktį Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija), įtvirtinančiam sistemiškumo principą, be kita ko, reikalaujantį, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, o žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams.
16. Šiuo klausimu patikslintame pareiškime iš esmės teigiama, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigą apmokėti aptariamas priežiūros (eksploatavimo) sąnaudas gali nustatyti tik įstatymas, o ne poįstatyminis teisės aktas (ministro įsakymas), kuris turi įgyvendinti įstatymą, o ne taisyti jo spragas, kas yra įstatymų leidžiamosios valdžios prerogatyva.
17. Iš tiesų Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. ir kt. nutarimai). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl šiuo aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Pažymėtina ir tai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).
18. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime jau yra konstatavęs, kad konstitucinio imperatyvo valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustatyti tik įstatymu mutatis mutandis privalu laikytis nustatant ir kitus turtinius įpareigojimus asmenims – jie taip pat turi būti grindžiami įstatymu (šiuo klausimu taip pat žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I143‑6/2013). Reikalavimas, kad (norminiai) administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais, eksplicitiškai buvo įtvirtintas ir Įsakymo priėmimo metu galiojusiame bei pareiškėjos nurodomame Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija).
19. Taigi, būtina įvertinti, ar skundžiamomis Tvarkos aprašo normomis nustatyta daugiabučio namo butų ir kitų savininkų prievolė apmokėti aptariamas priežiūros (eksploatavimo) sąnaudas buvo įtvirtinta įstatyme, kilo iš įstatymo lygmens teisinio reguliavimo.
20. Šiuo klausimu atsakovas atsiliepime ir jo atstovas teismo posėdžio metu nenurodė jokių konkrečių įstatymo nuostatų, kurios eksplicitiškai įpareigotų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkus apmokėti šilumos tiekėjams nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūros (eksploatavimo) sąnaudas (tokių įstatymo nuostatų nenustatė ir išplėstinė teisėjų kolegija). Teigdamas, kad tikrinamos nuostatos tik atkartoja įstatymų įtvirtintą reguliavimą, atsakovas šių asmenų pareigą apmokėti aptariamas sąnaudas iš esmės grindžia nuomone dėl galimo Šilumos ūkio įstatymo, Civilinio kodekso ir Statybos įstatymo nuostatų aiškinimo bei taikymo, kartu akcentuodamas bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei atkreipdamas dėmesį į dėl įstatymų pakeitimų susiklosčiusią situaciją, kad ne visi daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkai yra iš šilumos tiekėjų perėmę šilumos punktus, o šių punktų priežiūros (eksploatavimo) sąnaudų šilumos tiekėjai (šilumos punktų savininkai) negali įtraukti į šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojų mokamą (šilumos, karšto vandens) kainą.
21. Atsakovo dėstomų argumentų kontekste atskirai primintina, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo turinys negali būti aiškinamas remiantis tuo, kaip jį interpretavo Vyriausybė ar kitos institucijos, pagal savo kompetenciją leisdamos poįstatyminius teisės aktus, kuriais siekiama įgyvendinti atitinkamų įstatymų nuostatas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas). Todėl atsiliepime pateiktos nuorodos į Tvarkos aprašo nuostatas nėra reikšmingos sprendžiant dėl įstatymų nuostatų turinio.
Dėl įstatymų nustatyto reglamentavimo
22. Šilumos punktų ir šilumos bei karšto vandens sistemų priežiūrą (eksploatavimą) reglamentuojančio Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio 1 dalis (2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymo Nr. XI-1608 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „prie šilumos tiekimo sistemos prijungtas daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias butų ir kitų patalpų savininkams, taip pat šilumos punktus, tiek nuosavybės teise priklausančius šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, tiek butų ir kitų patalpų savininkams, turi prižiūrėti (eksploatuoti) pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas). <...> Daugiabučio namo šilumos punktus, nuosavybės teise priklausančius šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) prižiūri (eksploatuoja) šio įstatymo pagrindu, nesudarydamas atskirų sutarčių su šilumos punktų savininkais. <...> Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoją (eksploatuotoją) Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka pasirenka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai, <...> savininkų bendrija arba, jeigu šie nepriima sprendimo, bendrojo naudojimo objektų administratorius. Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatavimo) sutartį su <...> prižiūrėtoju (eksploatuotoju) sudaro daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotas asmuo arba bendrojo naudojimo objektų administratorius <...>.“
23. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Šilumos ūkio įstatymo 24 straipsnio 2 dalis (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X‑1329 redakcija) numato, kad „jeigu daugiabučio namo butų ir patalpų savininkai šilumos punkto įrenginių bendrosios nuosavybės teise nevaldo, bendroji nuosavybės teisė gali būti įgyjama: 1) Civiliniame kodekse nustatyta daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai tvarka išsiperkant renovuotų šilumos punktų įrenginius iš trečiųjų asmenų pagal įrenginių likutinę vertę; 2) įsigyjant (įsirengiant) šilumos punkto įrenginius finansinės nuomos (lizingo) sutarties pagrindu; 3) kitais įstatymų nustatytais pagrindais.“
24. Iš pacituotų nuostatų matyti, kad, nepaisant to, jog pagal bendrą taisyklę daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai yra šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė (Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 44 d. (2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymo Nr. XI-1608 ir 2018 m. kovo 29 d. įstatymo Nr. XIII-1062 redakcijos), 24 str. 1 d. (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X‑1329 redakcija), įstatymų leidėjas eksplicitiškai pripažįsta (numato) šios taisyklės išimtį reglamentuodamas (1) tiek bendrosios nuosavybės teisės į šilumos punktų įgijimą (Šilumos ūkio įstatymo 24 str. 2 d. (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X‑1329 redakcija), (2) tiek šilumos tiekėjams nuosavybės teise priklausančių šių punktų priežiūrą (eksploatavimą) (Šilumos ūkio įstatymo 20 str. 1 d. (2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymo Nr. XI-1608 redakcija). Kitaip tariant, įstatymų leidėjas šilumos punktų, kurie nuosavybės teise priklauso šilumos tiekėjams, nevertina kaip butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės šių punktų priežiūros (eksploatavimo) tikslais.
25. Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog įstatymų leidėjas nustatė, kad „<...> daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis <...>.“ Nėra pagrindo nesutikti ir su atsakovo vertinimu, kad šis šildymo punktas yra dalis bendrosios statinio inžinerinės sistemos, kaip ji apibrėžta Statybos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2573 redakcija) – „statinio inžinerinės sistemos, skirtos daugiau negu vieno inžinerinės sistemos naudotojo poreikiams tenkinti.“
26. Tačiau šios (bendro pobūdžio) nuostatos nekeičia minėto vertinimo dėl aptariamų šilumos punktų diferencijavimo pagal nuosavybę jų priežiūros (eksploatavimo) tikslais, taip pat savaime nelemia išvados, kad daugiabučio namo buto ir kitų patalpų savininkų prievolė atlyginti šilumos tiekėjams nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūros (eksploatavimo) sąnaudas galėtų būti kildinama iš šių savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atžvilgiu nustatančių Civilinio kodekso nuostatų, t. y. šio kodekso 4.82 ir 4.83 straipsniai nereglamentuoja šilumos tiekėjams nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūros (eksploatavimo) sąnaudų apmokėjimo klausimo.
27. Tokio vertinimo nepaneigia atsakovo akcentuojama Šilumos ūkio įstatymo 27 straipsnio 6 dalis (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X‑1329 redakcija), numatanti, kad „įgyvendinant šiame ir kituose šio įstatymo straipsniuose numatytas buitinių šilumos ir karšto vandens vartotojų teises bei pareigas dėl apsirūpinimo energija (šiluma ir karštu vandeniu), pastato šildymo bei karšto vandens sistemos valdymo ir naudojimo sprendimai priimami mutatis mutandis Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka“. Vien tai, kad šioje įstatymo nuostatoje minimi sprendimai priimami mutatis mutandis taikant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančių Civilinio kodekso nuostatų nustatyta tvarka, nepatvirtina (neleidžia teigti), kad įstatymų leidėjas šilumos tiekėjams nuosavybės teise priklausančius šilumos punktus traktuoja kaip minėtų savininkų bendrąją dalinę nuosavybę šių punktų priežiūros (eksploatavimo) sąnaudų apmokėjimo tikslais.
28. Pastebėtina ir tai, kad tikrinamose Tvarkos aprašo nuostatose minimi eksploatavimo ir priežiūros (tiek korekcinės, tiek prevencinės) darbai neapima aptariamų įrenginių rekonstravimo (Tvarkos aprašo 7 ir 8 p., 1 priedo 9 p. (energetikos ministro 2015 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 1‑103 redakcija); Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro, 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 8 p. (energetikos ministro 2019 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. 1-328 redakcija). Šilumos ūkio įstatyme yra atskirai vartojamos sąvokos „rekonstravimas“, „atnaujinimas (modernizavimas)“ ir „remontas“, kas parodo, jog šie darbai įstatymų leidėjo nėra vertinami kaip tapatūs; šiuos darbus, kaip minėta, skirtingai vertina ir pats atsakovas savo priimtuose norminiuose administraciniuose aktuose (Tvarkos aprašo 1 priedo 9 p. (energetikos ministro 2015 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 1‑103 redakcija). Todėl negalima teigti, kad įstatymų leidėjas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigą apmokėti jiems nepriklausančių šilumos punktų priežiūros (eksploatavimo) sąnaudas yra nustatęs šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija), įtvirtinančioje, kad „šilumos vartotojai daugiabučiuose namuose privalo apmokėti jiems tenkančią dalį išlaidų, susijusių su namo šildymo ir karšto vandens sistemos rekonstravimu, kad ji atitiktų privalomuosius reikalavimus.“
29. Atsakovas nenurodė ir išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė jokių kitų įstatymo nuostatų, kurios įtvirtintų aptariamą įpareigojimą daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams.
30. Nesant atsitinkamų įstatymo nuostatų, atsiliepime į pareiškimą išdėstyti ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovo pateikti abstraktūs, bendro pobūdžio teisės nuostatomis bei principais grindžiami argumentai atspindi (išreiškia) tik šio viešojo administravimo subjekto nuomonę dėl to, kaip aptariamų sąnaudų apmokėjimo klausimas galėtų (turėtų) būti sureguliuotas. Įstatymų leidėjui aiškiai neišreiškus savo valios dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigos apmokėti aptariamas sąnaudas, tokio pobūdžio argumentai galėtų būti reikšmingi, pavyzdžiui, nagrinėjant individualų ginčą tarp aptariamų priežiūros (eksploatavimo) santykių dalyvių (butų ir kitų patalpų savininkų (jiems atstovaujančių asmenų), prižiūrėtojo (eksploatuotojo) ir (ar) šilumos tiekėjo), tačiau jie niekaip nepagrindžia energetikos ministro kompetencijos (teisės) šį (apmokėjimo) klausimą sureguliuoti įsakymu (poįstatyminiu aktu), ir būtent tokiu būdu, koks yra įtvirtintas šioje byloje tikrinamose Tvarkos aprašo nuostatose.
Dėl skundžiamų Tvarkos aprašo nuostatų teisėtumo
31. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad, skirtingai nei iš esmės teigia atsakovas, tikrinamose Tvarkos aprašo nuostatose nėra pakartojamas įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, bet yra savarankiškai reglamentuojamas klausimas dėl aptariamų priežiūros (eksploatavimo) sąnaudų apmokėjimo, ministro įsakymo lygmens teisės aktu nustatant pareigą (turtinį įpareigojimą) šias sąnaudas padengti daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams. Kitaip tariant, nesant įstatyminio pagrindo (nepagrindžiant įstatymu), tikrinamomis nuostatomis poįstatyminiame teisės akte (Tvarkos apraše), be kita ko, buvo įtvirtintos bendro pobūdžio ir iš esmės naujos teisės normos, kuriomis buvo nustatytas konkretus turtinis įpareigojimas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams apmokėti (atlyginti) šilumos tiekėjams nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūros (eksploatavimo) sąnaudas.
32. Todėl, atsižvelgiant į šio Sprendimo 17 ir 18 punktuose pateiktą aiškinimą, po Tvarkos aprašo 3 priedo 17 ir 18 lentelėmis esančių pastraipų antri sakiniai (energetikos ministro 2020 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. 1-129 redakcija) tiek, kiek jais nustatyta daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareiga apmokėti šilumos punkto, kuris nuosavybės teise priklauso šilumos tiekėjui, priežiūros (eksploatavimo) sąnaudas, pripažintini prieštaraujančiais pareiškėjos nurodytam Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 117 str. 1 d. 2 p.).
33. Dėl likusios pareiškimo dalies primintina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalies nuostatoje numatytos norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisinės pasekmės kyla nepriklausomai nuo to, vienam ar keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams ar jų dalims prieštarauja skundžiamas norminis administracinis aidas. Todėl, kai yra keliamas norminio administracinio akto atitikties keliems aukštesnės teisinės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms klausimas, administracinis teismas, konstatavęs norminio administracinio akto prieštaravimą vienai aukštesnės teisinės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti norminio administracinio akto teisėtumo kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatų atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-04/2005; 2012 m. vasario 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I822-17/2012; 2013 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I492-46/2012; 2017 m. rugsėjo 11d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-12-502/2017; 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018 ir kt.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pripažinti, kad po Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1‑229„Dėl Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“, 3 priedo 17 ir 18 lentelėmis esančių pastraipų antri sakiniai (energetikos ministro 2020 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. 1-129 redakcija) tiek, kiek jais nustatyta daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareiga apmokėti šilumos punkto, kuris nuosavybės teise priklauso šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui ar tretiesiems asmenims, priežiūros ir eksploatavimo sąnaudas, įskaitant remonto darbams reikalingas medžiagas, atsargines dalis ir įrengimus, kurios nėra įskaičiuotos į šilumos ir karšto vandens sistemos priežiūros ir (ar) eksploatavimo tarifus, prieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija).
Sprendimą skelbti Teisės aktų registre.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Stasys Gagys
Rytis Krasauskas
Gintaras Kryževičius
Milda Vainienė
Dalia Višinskienė
a