Administracinė byla Nr. eA-2378-575/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02580-2024-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. A. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. A. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. S. A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10022 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo
2024 m. sausio 9 d. iki 2027 m. sausio 8 d. ir nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2027 m. sausio 9 d.
2.2. Atsakovas priėmė Sprendimą, kadangi buvo panaikintas pareiškėjo leidimas gyventi. Sprendimas nemotyvuotas ir yra priimtas neturint jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas keltų grėsmę, būtų gavęs leidimą neteisėtais būdais ar dėl jo buvimo Lietuvoje kiltų neteisėtos migracijos grėsmė. Todėl Sprendimas, kuriuo ribojama asmens laisvė judėti, neturint jokių duomenų apie tai, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, pažeidžia teisės normas.
2.3. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalis nustato Migracijos departamentui teisę asmeniui uždrausti atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikindamas leidimas laikinai gyventi, o ne pareigą skirti tokį draudimą kiekvienu atveju, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti panaikinamas įvairiais pagrindais. Akivaizdu, kad pritaikytos poveikio priemonės yra neteisingos ir neproporcingos. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti Migracijos departamento Sprendimą.
2.4. Atsakovas Sprendime nurodo aplinkybes, kurios net nebuvo nustatytos: pvz., kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, kad asmuo neturi lėšų pragyventi Lietuvoje. Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl savo veikloje privalo vadovautis gero administravimo principu, išsiaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjui pritaikytos poveikio priemonės neproporcingos – Sprendimas priimtas nenustačius pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių kiltų pagrindas taikyti griežtas poveikio priemones.
2.5. Sprendimo dalis, kuria nuspręsta įtraukti įspėjimą į SIS, prieštarauja teisės aktams. Visų pirma, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, (toliau – ir SIS reglamentas)
24 straipsnis nustato perspėjimų apie draudimą atvykti ir apsigyventi pateikimo sąlygas. SIS reglamento 21 straipsnis įtvirtinta, kad, prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS.
2.6. Vadovaujantis teisės aktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024, atsakovas neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įvedimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi. Taigi, skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir neproporcingas, kadangi pareiškėjas jokios nusikalstamos veikos nepadarė, norėjo atvykti dirbti į Lietuvą teisėtai, todėl kreipėsi dėl leidimo gyventi išdavimo, pateikė savo duomenis ir tikrus dokumentus. Pareiškėjui pritaikyti apribojimai yra nelogiški, pažeidžiantys teisės principus ir ypatingai ribojantys pareiškėjo teises.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 23S220331 (toliau – ir 2023 m. gruodžio 7 d. Sprendimas) panaikinti pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 18 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindais, kadangi buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nebuvo sudaryta darbo sutartis, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 2024 m. sausio 9 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką kaip asmeniui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.
3.2. Pareiškėjas 2023 m gruodžio 7 d. Sprendimo leidimo laikinai gyventi panaikinimo neskundė, t. y. šis administracinis aktas yra įsiteisėjęs ir nekvestionuojamas. Todėl nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad ginčijamame Sprendime nurodytos aplinkybės nebuvo nustatytos. Minėtos aplinkybės buvo nustatytos ankstesniame sprendime, kuriuo buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, kuris yra įsiteisėjęs ir nekvestionuojamas.
3.3. Dėl skundo argumentų, kad Migracijos departamentas tinkamai nemotyvavo ginčijamo Sprendimo, pažymėtina, jog ginčijamame Sprendime įvertinus tai, kad pareiškėjui 2023 m. gruodžio 7 d. Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi, ir tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi neatitinka tikrovės, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Kadangi draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Nacionalinis sąrašas) teiktini SIS.
3.4. Atmestini pareiškėjo skundo argumentai, kad ginčijamas Sprendimas, kuriuo buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas perspėjimas į SIS, yra neproporcingas. Minėta, kad, įvertinus nustatytas aplinkybes, galima daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ir ateityje gali piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse.
3.5. Atmestinas skundo argumentas dėl SIS reglamento 24 straipsnio. Pareiškėjas selektyviai aiškina SIS reglamento 24 straipsnio nuostatas, ignoruodamas SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c) punktą, kuriame nustatyta sąlyga, kai minėto straipsnio 1 dalies a) punktas gali būti taikomas, t. y. trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.
3.6. Apibendrintina, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, pagrįstą objektyviais duomenimis, teisės aktų nuostatomis, skundžiamas aktas yra motyvuotas, t. y. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytus reikalavimus.
II.
5. Teismas nustatė, kad:
5.1. Pareiškėjas 2023 m. birželio 13 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kaip asmuo, kuris ketina dirbti pagal darbo sutartį, ir pareiškėjo profesijai esant įtrauktai į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą. Migracijos departamentas 2023 m. rugsėjo 8 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 18 d. Departamento 2023 m. gruodžio 7 d. Sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta.
5.2. Departamentas ginčijamu Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), bei įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
6. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsniu, apžvelgė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punkte, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu
Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 11 ir 14 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą.
7. Vertindamas skundo argumentus, kad Sprendimas nemotyvuotas ir neproporcingas, taip pat kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas kelia grėsmę ar gavo leidimą neteisėtais būdais, teismas pažymėjo, kad esminis ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindas yra 2023 m. gruodžio 7 d. Sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad ketina dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Solikar Group“ elektriku, pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, kuris per mėnesį sudarytų 1 060 Eur ir kurį nurodė bendrovė tarpininkavimo rašte. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenimis, pareiškėjas Lietuvoje įdarbintas nebuvo. Iš 2023 m. gruodžio 7 d. Sprendimo turinio buvo nustatyta, kad jis priimtas tuo pagrindu, jog darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, jis nedeklaravo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje ir neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu teismas pažymėjo, kad aptariamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra vertinamas nagrinėjamoje byloje, atkreipė dėmesį, kad 2023 m. gruodžio 7 d. Sprendimas nėra nuginčytas – jis galioja ir sukelia teisines pasekmes pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertins atsižvelgiant į 2023 m. gruodžio 7 d. Sprendimo priėmimo pagrindus.
8. Vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju draudimas pareiškėjui atvykti taikytas ne tik atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, bet ir į tai, kad jis neatvyko dirbti į Lietuvos Respubliką, taip pat duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Kadangi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo bendrovėje pagrindu, o jam neatvykus į Lietuvos Respubliką, nesudarius darbo sutarties, nedeklaravus gyvenamosios vietos, neturint pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, buvo rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali piktnaudžiauti atvykimu į Šengeno erdvę. Teismas suabejojo pareiškėjo deklaruotu tikslu dirbti Lietuvos Respublikoje ir pritarė atsakovo pozicijai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi į SIS.
9. Teismo įsitikinimu, bylos duomenys patvirtino, kad nėra aiškus tikrasis pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas, buvo matyti, kad pareiškėjas piktnaudžiauja leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūromis. Teismas darė išvadą, kad atsakovas taikė proporcingą priemonę pareiškėjui, siekdamas įgyvendinti draudimo atvykti tikslus bei siekdamas išvengti piktnaudžiavimo ateityje.
10. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog atsakovas vadovavosi aplinkybėmis, kurios nebuvo nustatytos, teismas pabrėžė, kad, kaip buvo nurodyta, atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi 2023 m. gruodžio 7 d. Sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Kadangi minėtas sprendimas nėra nuginčytas, yra galiojantis, todėl teismas vertino, jog ankstesniame sprendime nustatytos aplinkybės yra pagrįstas pagrindas jomis vadovautis ir jas vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.
11. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad atsakovas neteisėtai įtraukė perspėjimą į SIS, teismas nurodė, kad pagal Taisyklių 15 punktą tokio pobūdžio sprendimą atsakovas priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas vertino, kad atsakovas teisėtai, Taisyklių 15 punkte nustatytu pagrindu priėmė sprendimą dėl perspėjimo įvedimo į SIS. Buvo atkreiptas dėmesys, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas gali pateikti motyvuotą prašymą išbraukti duomenis apie jį iš Nacionalinio sąrašo. Teismas nenustatė proporcingumo reikalavimo pažeidimo, kadangi pagal Taisyklių 15 punktą atsakovas turi teisę įtraukti įspėjimą į Šengeno informacinę sistemą. Buvo akcentuota, kad įspėjimo įvedimu į SIS siekiama užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kurie paneigtų 2023 m. gruodžio 7 d. Sprendime nustatytas aplinkybes, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas iš tiesų turėjo tikslą Lietuvos Respublikoje dirbti. Teismas pripažino, kad pritaikytos priemonės proporcingos, atitinkančios draudimo atvykti instituto tikslus.
12. Vadovaudamasis VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi, teismas konstatavo, kad Sprendimas argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), atsakovas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, papildomai vertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika (šeiminių ryšių nenustatė) bei tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl jam nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Teismas darė išvadą, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, priimtas nepažeidžiant viešojo administravimo principų, todėl nenustatė pagrindo jį panaikinti.
III.
13. Pareiškėjas M. S. A. R. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
14. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Įstatymo ir SIS reglamento nuostatas, nebuvo aktyvus, pats nenustatinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių ir jų neištyrė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 str.).
14.2. Byloje buvo nustatyta, kad atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė remiantis vieninteliu pagrindu, t. y. dėl to, kad atsakovas anksčiau panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad vien leidimo gyventi panaikinimas negali lemti atsakovo sprendimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Lietuvoje ir perspėjimo įtraukimo į SIS. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į bylos esmę, rėmėsi atsakovo 2023 m. gruodžio 7 d. Sprendimu, kuriuo jis panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, vien dėl to, kad pareiškėjas jo neskundė.
14.3. Pareiškėjas ankstesnio sprendimo neskundė, kadangi jis nesupranta lietuvių kalbos, nesuprato minėto sprendimo turinio, taip pat nemanė, kad tai gali lemti sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir ES šalis priėmimą. Be to, pareiškėjas nėra teisininkas, todėl nenumatė, kokios pasekmės kyla neapskundus sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Tačiau pats faktas, kad sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo nebuvo apskųstas, neatleidžia pirmosios instancijos teismo nuo pareigos bylą išnagrinėti iš esmės ir nustatyti bylai svarbias faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teismas buvo pasyvus, jokių faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjo ir rėmėsi tik atsakovo priimtais sprendimais. Pažymėtina, kad atsakovo sprendimai nėra prilyginami teismų sprendimams, todėl pirmos instancijos teismas atsakovo sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes bylą nagrinėjant teisme turėjo patikrinti.
14.4. Pareiškėjas pirmos instancijos teismui nurodė, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, jis tik kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, pildant prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo buvo pateikta visa tuo metu aktuali informacija dėl darbdavio ir dėl atlyginimo. Atsakovas jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teismui nepateikė. Nesuprantama, kodėl teismas padarė išvadą, kad yra teisėtas pagrindas nustatyti pareiškėjui ribojimą atvykti ir apsigyventi Lietuvoje ir ES valstybėse, remiantis tuo, kad pareiškėjas neva pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas turi priimti motyvuotus sprendimus, kad taikomos poveikio priemonės būtų proporcingos.
14.5. Atsakovas įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, tačiau atsakovas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Be to, atsakovo sprendime nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis, pagrįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS.
14.6. Vadovaujantis teisės aktais (SIS reglamento 21 ir 24 str.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-2450-624/2023), manytina, jog atsakovas net neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje).
14.7. Sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS yra neteisėta, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nemotyvavo savo išvadų, nenustatinėjo faktinių bylos aplinkybių, kuriais remiantis galėtų nuspręsti, ar atsakovo pritaikytos poveikio priemonės yra teisėtos.
15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Atmestini apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas buvo pasyvus ir turėjo patikrinti faktines aplinkybes dėl 2023 m. gruodžio 7 d. Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi ir kurio pareiškėjas neskundė. Aptariamas sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl šie pareiškėjo argumentai nereikšmingi.
15.2. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad pareiškėjas neatvyko dirbti į Lietuvos Respubliką ir duomenys, kuriuos jis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė, neatitinka tikrovės, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis ir pan.
15.3. Atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas perspėjimas į SIS, yra neproporcingas. Jau nustatytos aplinkybės ir pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika pobūdis patvirtina, kad Sprendimas yra proporcingas, taikomos poveikio priemonės atitinka draudimo atvykti instituto tikslą.
15.4. Argumentai, kad Sprendimas (t. y. jo dalis, kuria nuspręsta įverti perspėjimą į SIS), prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams vertinami kritiškai, kadangi pareiškėjas nenurodė, kokiems teisės aktams ginčijamas sprendimas prieštarauja. Ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė nei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas. Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
18. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, siekdamas įgyvendinti draudimo atvykti tikslus bei siekiant išvengti ateityje piktnaudžiauti analogiškais veiksmais, taikė proporcingą priemonę pareiškėjui.
19. Apeliantas teigia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, pildant prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo buvo pateikta visa tuo metu aktuali informacija dėl darbdavio ir dėl atlyginimo. Įrodymų, kad apeliantas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nėra; jam taikomos poveikio priemonės neproporcingos. Be to, atsakovo sprendime nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis pagrįstų motyvų, kodėl apelianto atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS.
20. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje šalių pateiktą medžiagą ir pateiktus argumentus su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.
21. Šioje byloje ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas dalyje dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija), kurioje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu.
22. Teismas pažymi, kad administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi, jog diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti. Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas. Viešojoje teisėje veikiantys administravimo subjektai diskrecijos teisę realizuoja teisės aktų nustatytose ribose. Pasak Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, diskrecijos teise besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų. Įgyvendindamos diskrecines galias viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų. Realizuojant diskreciją, neturi būti paneigiami esminiai teisinės valstybės, valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, gero administravimo, atsakingo valdymo (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.) reikalavimai. Šių reikalavimų paisymas sąlygoja teisinio tikrumo, aiškumo principų įgyvendinimą, teisės į gynybą užtikrinimą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012).
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).
24. Kaip matyti iš Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 23S220331 turinio, pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 8 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindais, motyvuojant tuo, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nebuvo sudaryta darbo sutartis, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio sprendimo teisinė kvalifikacija buvo pagrįsta faktais, kad bendrovė, kurioje ketinio dirbti užsienietis nesudarė darbo sutarties, nes jis neatvyko dirbti, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis užsienietis neatvyko į Lietuvą, gyvenamosios vietos nedeklaravo.
25. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10022 motyvavo tuo, kad užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Iš šio sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi 2023 m. gruodžio 7 d. Sprendime nustatytomis aplinkybėmis.
26. Teismo nuomone, iš Migracijos departamento nurodytų aplinkybių, kad užsienietis nesudarė darbo sutarties, nes jis neatvyko dirbti ir neatvyko į Lietuvą, gyvenamosios vietos nedeklaravo, neseka, kad jis piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Juo labiau, kad užsienietis pateikė racionalius paaiškinimus (darbdavys atsisakė jį įdarbinti), kuriais pakankamo pagrindo abejoti nėra.
27. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su Migracijos departamento nuomone, kad aukščiau paminėtas draudimas turėtų būti nustatomas kai užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Bet šioje byloje tokių įrodymų nėra. Teismo nuomone, atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aiškią (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidą, priimtas sprendimas užsieniečio atžvilgiu nėra proporcingas, t. y. atsakovas akivaizdžiai peržengė diskrecijos ribas. Todėl skundžiamas Sprendimas dalyje dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl panaikinamas.
28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Sprendimo dalyje dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į [Europos] Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ([Europos Sąjungos pagrindinių teisių] Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/202).
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų ir dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, o motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.). Todėl skundžiamas Sprendimas dalyje dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nėra teisėtas ir pagrįstas.
31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.
32. Pareiškėjas M. S. A. R. prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šis prašymas tenkinamas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (ABTĮ 41 str. 3 d.). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas M. S. A. R. už skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, už apeliacinį skundą sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį, advokato padėjėjo pagalbai pirmosios instancijos teisme – 200 Eur. Taigi, viso pareiškėjui priteistina iš atsakovo 233,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo M. S. A. R. apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Pareiškėjo M. S. A. R. skundą patenkinti, panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10022.
Priteisti pareiškėjui M. S. A. R. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 233,75 Eur (du šimtus trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius