Administracinė byla Nr. eAS-886-520/2024
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00673-2024-1
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2024 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. K., R. Ž. ir L. G. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. K., R. Ž. ir L. G. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl pranešimų ir įsakymų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjos J. K., R. Ž. ir L. G. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos panaikinti: 1) atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2024 m. rugsėjo 30 d. įsakymus Nr. A-685, Nr. A‑686 ir Nr. A-687 (toliau – ir Įsakymai); 2) Administracijos 2024 m. spalio 7 d. pranešimą Nr. D2-1489, 2024 m. spalio 3 d. pranešimą Nr. D2-1464 ir 2024 m. spalio 1 d. pranešimą Nr. D2‑1434 dėl darbo santykių tęstinumo (toliau – ir Pranešimai).
Pareiškėjos taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai, iki šioje byloje priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sustabdyti Įsakymų įsigaliojimą ir uždrausti jų vykdymą.
Pareiškėjos prašymą grindė tuo, kad laikinai sustabdžius Įsakymų įsigaliojimą ir jų vykdymą, tai padės laikinai sureguliuoti teisinius santykius tarp pareiškėjų ir atsakovo – esant reikalavimo užtikrinimo priemonėms, pareiškėjos išlaikys šiuo metu užimamas valstybės tarnautojų pareigas, t. y. laikinai nebus pakeistas jų užimamų pareigų teisinis statusas. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjų vertinimu, jos bus priverstos sutikti su jų užimamų pareigų statuso pakeitimu arba bus atleistos iš užimamų pareigų.
Pareiškėjų teigimu, jos prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodo reikalavimo pagrįstumą, t. y. nurodė, jog Įsakymai ir Pranešimai buvo priimti: 1) nukrypstant nuo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ), Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo (toliau – ir VKVAĮ) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2024 m. sausio 12 d. Nr. 1V-52 įsakymu patvirtintų Viešojo administravimo subjekto, kurio teisinė forma – biudžetinė įstaiga, pareigybių sąraše esančių valstybės tarnautojų pareigybių peržiūros rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatų bei tinkamai neįvertinus vidaus auditorių atliekamų funkcijų; 2) pažeidžiant lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) taisyklę, kartu pažeidžiant pareiškėjų teisėtus lūkesčius.
Pareiškėjos pažymėjo, jog jų atleidimo atveju, priimto joms palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti itin apsunkintas arba net visai neįmanomas. Panaikinus Įsakymus ir Pranešimus, sukeltų teisinių padarinių grąžinimas į buvusią padėtį gali būti apsunkintas tiek dėl formalių priežasčių (pavyzdžiui, atsakovas turėtų priimti naujus įsakymus, kuriais būtų panaikintos naujai įsteigtos pareigybės pagal darbo sutartį ir grąžintos valstybės tarnautojo pareigybes), tiek dėl objektyvių teisinių priežasčių (pavyzdžiui, pareiškėjų atleidimo atveju jų pareigas gali užimti nauji asmenys, todėl grąžinimas į buvusias pareigas gali būti objektyviai neįmanomas, arba, pavyzdžiui, dėl teisinių santykių nutraukimo ir naujų teisinių santykių sudarymo pareiškėjos gali prarasti kaupiamas atostogas, nepertraukiamą darbo stažą ir su tuo susijusią finansinę naudą, kt.).
Pareiškėjos akcentavo, jog administracinės bylos nagrinėjimo metu būtina sureguliuoti teisinius santykius ir išsaugoti šių teisinių santykių status quo (padėtis, kuri yra), nes po teismo sprendimo šalių grąžinimas į buvusią padėtį gali būti nebeįgyvendinamas, o nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjų teisių gynimas šioje byloje liks formaliu ir neužtikrins realios teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo.
II.
Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 11 d. nutartimi priėmė pareiškėjų J. K., R. Ž. ir L. G. skundo dalį dėl Įsakymų panaikinimo, atsisakė priimti skundo dalį dėl Pranešimų panaikinimo ir netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Teismas nustatė, kad pareiškėjos prašo taikyti užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti Įsakymų vykdymą ir uždrausti atsakovui juos vykdyti, kadangi netaikius šių priemonių gali pasunkėti teismo sprendimo įvykdymas arba jo vykdymas būtų žymiai apsunkintas ir tai gali sukelti didelę žalą.
Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, atsižvelgęs į pareiškėjų motyvus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, įvertinęs administracinėje byloje ginčijamus Įsakymus ir byloje esančius duomenis, sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjų prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, nes nėra ABTĮ įtvirtintų būtinųjų sąlygų, leidžiančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 2025 m. sausio 1 d. įsigaliojančių Įsakymų, kuriais įsteigiama Centralizuoto vidaus audito tarnyba. Teismo vertinimu, iš skundo akivaizdžiai neįmanoma nustatyti, ar bus palankus pareiškėjoms sprendimas, ar atsakovas yra pradėjęs atlikti kažkokius veiksmus, ar nesustabdžius atsakovo atliekamų veiksmų atsiras neatitaisomas didelės žalos padarymas.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip reali grėsmė didelei ar neatitaisomai žalai atsirasti, ir akcentavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjos gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teisinės padėties atkūrimas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas, nes galimos papildomos išlaidos, žmogiškųjų išteklių didelės sąnaudos ar kiti galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjų galimas tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių patyrimas nėra ypatinga (išskirtinė) aplinkybė, patvirtinanti tai, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjų motyvus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, įvertinęs administracinėje byloje ginčijamus Įsakymus ir byloje esančius duomenis, konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjų prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjų prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali pasunkėti sprendimo įvykdymas ar būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjoms.
III.
Pareiškėjos J. K., R. Ž. ir L. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 11 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir pritaikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai, iki šioje byloje priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sustabdyti Įsakymų įsigaliojimą bei uždrausti Administracijai vykdyti Įsakymus.
Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jų (pareiškėjų) nurodytų aplinkybių ir nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Pareiškėjos akcentuoja, jog bylos nagrinėjimo metu yra būtina sureguliuoti teisinius santykius ir išsaugoti esamą šalių teisinių santykių status quo (padėtis, kuri yra), nes po teismo sprendimo šalių grąžinimas į buvusią padėtį gali būti nebeįgyvendinamas. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjų teisių gynimas šioje byloje liks formaliu ir neužtikrins realios teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo.
Pareiškėjos nurodo, jog laikinai sustabdžius Įsakymų įsigaliojimą ir jų vykdymą, jos išlaikys šiuo metu užimamas valstybės tarnautojų pareigas ir bent jau laikinai nebus pakeistas jų užimamų pareigų teisinis statusas – valstybės tarnybos pareigybės nebus pakeistos į pareigybes pagal darbo sutartis. Pareiškėjų teigimu, nepritaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, jų teisių gynimas šioje byloje liks formaliu ir neužtikrins realios teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo, jos bus priverstos sutikti su jų užimamų pareigų statuso pakeitimu arba bus atleistos iš užimamų pareigų, ką patvirtina ir atsakovo Pranešimai.
Pareiškėjos taip pat pažymi, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, joms priimto palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti itin apsunkintas arba net visai neįmanomas, jei, pavyzdžiui, pareiškėjos nesutiks su jų užimamų pareigų statuso pakeitimu ir bus atleistos iš užimamų pareigų, ir teismui priėmus palankų pareiškėjoms sprendimą, jų grąžinimas į prieš tai eitas pareigas gali būti apsunkintas arba net ir neįmanomas, jeigu į jų darbo vietas bus priimti nauji asmenys.
Pareiškėjos akcentuoja, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, jos toliau eis užimamas pareigas ir situacija iš esmės nepasikeis, Įsakymų įsigaliojimas ir vykdymas sukels daug didesnių teisinių padarinių ir pokyčių, nei laikinas Įsakymų įsigaliojimo sustabdymas.
Pareiškėjos nurodo, jog prašomos pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės yra adekvačios siekiamam tikslui ir nepažeis proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones esami teisiniai santykiai tarp pareiškėjų ir atsakovo nepasikeis ir išliks tokie pat, todėl net ir nepalankaus teismo sprendimo pareiškėjoms atveju, atsakovas nepatirs didesnių teisinių nepatogumų – Įsakymai tiesiog įsigalios vėliau. Bet jei reikalavimo užtikrinimo priemonės nebus pritaikytos, tai pareiškėjoms priimto palankaus teismo sprendimo atveju, šiuos teisinius santykius grąžinti į buvusią padėtį bus padaryti daug sudėtingiau arba taps objektyviai neįgyvendinama.
Atsakovas Administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.
Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo konkrečiu atveju nėra ABTĮ įtvirtintų būtinųjų sąlygų, leidžiančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, bei kad iš skundo akivaizdžiai neįmanoma nustatyti, ar bus palankus pareiškėjoms sprendimas, ar nesustabdžius atsakovo atliekamų veiksmų atsiras neatitaisoma didelė žala.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjų atskirajame skunde nurodytu argumentu, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, joms priimto palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti itin apsunkintas arba net visai neįmanomas, jeigu į jų darbo vietas bus priimti nauji asmenys. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjos jau pateikė sutikimus dėl darbo santykių tęstinumo ir nebus atleistos iš užimamų pareigų, t. y. joms nebus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip reali grėsmė didelei ar neatitaisomai žalai atsirasti, ir teisingai pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjos gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 11 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjų J. K., R. Ž. ir L. G. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai, iki šioje byloje priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sustabdyti Įsakymų įsigaliojimą bei uždrausti Administracijai vykdyti Įsakymus, pagrįstumas ir teisėtumas.
Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad šioje byloje priimtas nagrinėti pareiškėjų skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Administracijos 2024 m. rugsėjo 30 d. priimtus Įsakymus, kurie įsigalios 2025 m. sausio 1 d. Įsakymais nuspręsta panaikinti pareiškėjų (valstybės tarnautojų) einamas Centralizuoto vidaus audito skyriaus vyriausiojo specialisto (valstybės tarnautojo) pareigybes ir įsteigti Centralizuoto vidaus audito skyriaus vyriausiojo specialisto vidaus auditoriaus pareigybes pagal darbo sutartis.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų prašymo taikyti minėtas reikalavimo užtikrinimo priemones, nustatęs, jog pareiškėjos neįrodė, kad nepritaikius jų prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, joms bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Pareiškėjos, atskirajame skunde laikydamosi pozicijos, kad jų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių turėjo būti patenkintas, teigia, jog būtina sustabdyti Įsakymų įsigaliojimą, siekiant išsaugoti esamą šalių teisinių santykių status quo (padėtis, kuri yra), nes po teismo sprendimo šalių grąžinimas į buvusią padėtį gali būti nebeįgyvendinamas, o jų teisių gynimas šioje byloje liks formaliu ir neužtikrins realios teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS‑22‑492/2020); teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016); reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS‑986‑520/2016); reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013); asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje; be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS‑662‑756/2017).
Vertinant pareiškėjų nurodytus argumentus, dėl kurių turėtų būti taikomos jų nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, konstatuotina, kad pareiškėjos nenurodė jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių priimti Įsakymai ir jų vykdymas padarys joms neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Šiuo atveju pareiškėjų argumentai dėl šalių teisinių santykių status quo (padėtis, kuri yra) būtinybės išsaugoti pripažintini deklaratyviais ir nesudarančiais pagrindo spręsti, kad po teismo sprendimo šalių grąžinimas į buvusią padėtį nebus įmanomas (nebeįgyvendinamas), o pareiškėjų teisių gynimas šioje byloje bus tik formalus.
Pareiškėjos, prašydamos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, siekia, kad būtų laikinai sureguliuota padėtis, susijusi su ginčytinais teisiniais santykiais.
Šiuo aspektu konstatuotina, kad užtikrinimo priemonės taikomos tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjų teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių). Šiuo atveju pareiškėjos taip pat turi įrodyti būtiną reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygą, t. y. kad nesiėmus užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis administracinėse bylose Nr. AS-917-552/2017 ir Nr. eAS-924-552/2017), tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos neteikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad jos patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, jei Įsakymų galiojimas nebus sustabdytas, kol byla nagrinėjama teisme.
Be to, pagal bylos duomenis pareiškėjos yra valstybės tarnautojos ir jos siekia išlaikyti šį savo statusą, Įsakymuose, kuriais panaikintos valstybės tarnautojų pareigybės, tiesiogiai nėra nurodyta, kad pareiškėjos yra atleidžiamos iš valstybės tarnybos ir / ar perkeliamos dirbti pagal darbo sutartis. Pranešimuose nurodyta, kad joms nesutikus užimti siūlomų Centralizuoto vidaus audito tarnybos vyriausiojo vidaus auditoriaus (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį) pareigų arba nesant jų kvalifikaciją atitinkančių karjeros valstybės tarnautojo arba darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, pareigų, jos bus atleistos iš valstybės tarnybos.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjų atskirojo skundo argumentai nepaneigia šios išvados, nes nepateikti duomenys, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių joms gali būti padaryta konkreti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Dėl to pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija