Administracinė byla Nr. eA-2292-1047/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03130-2024-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 24S138617, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjas atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Atsakovas rėmėsi aplinkybe, kad pareiškėjui nebuvo mokamas jo darbdavio – uždarosios akcinės bendrovės „Biastera“ (toliau – ir Bendrovė) – tarpininkavimo rašte nurodytas 850 Eur mėnesinis darbo užmokestis.
2.2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2024 m. vasario 14 d. tarp jo ir Bendrovės buvo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu pareiškėjas buvo priimtas į darbą tinkuotoju. 2024 m. vasario–balandžio mėn. dėl objektyvių Bendrovė neturėjo darbo (šaltuoju sezonu metu užsakymų kiekis buvo sumažėjęs), todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas visas darbo laikas. Tai buvo nulemta ne pareiškėjo neteisėtų veiksmų, o objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių, aplinkybių. Dėl to pareiškėjas buvo priverstas išeiti neapmokamų atostogų. Pareiškėjas siekė gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, dirbti ir gauti darbo pajamų, jis patyrė itin dideles finansines išlaidas vien tam, kad būtų sutvarkyti visi reikalingi dokumentai. Pareiškėjas nesiekė apgauti Migracijos departamento. Be to, pareiškėjas yra užsienietis, nemoka lietuvių kalbos ir nebuvo susipažinęs su teisiniu reguliavimu, todėl nežinojo, kad vien tai, jog jis negauna viso darbo užmokesčio, gali būti vertinama kaip buvimo Lietuvoje taisyklių ir sąlygų pažeidimas.
2.3. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimu sukeliamos neigiamos pasekmės yra neproporcingos siekiamiems tikslams.
2.4. Pareiškėjas neginčijo, kad Sprendimo priėmimo dieną pareiškėjo gautas darbo užmokestis nesiekė vieno minimalaus mėnesinio atlyginimo (toliau – ir MMA), tačiau ši situacija iš esmės pasikeitė, nes Bendrovė sutiko su pareiškėjo reikalavimu bei įsipareigojo sumokėti jam visą darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį už vasario–balandžio mėn.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Pareiškėjas neneigė, kad jam nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte sutartas atlyginimas. Teisės aktai nenustatė pareigos Migracijos departamentui prieš priimant Sprendimą vertinti aplinkybes dėl pareiškėjo darbo trūkumo. Pareiškėjas nenurodė reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento išvadas, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
4.2. Pareiškėjui negaunant nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui turėjo būti žinomi leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo ir turėjo pareigą informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
4.3. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2023 m. gruodžio 21 d., įteiktas – 2023 m. gruodžio 29 d. Tačiau darbo sutartis sudaryta tik 2024 m. vasario 15 d., nepaisant to, jog tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjas Bendrovėje bus įdarbintas 2023 m. lapkričio 20 d. Pareiškėjas šiuo aspektu nepateikė pagrįstų paaiškinimų.
4.4. Nustačius, kad pareiškėjui nuo įsidarbinimo Bendrovėje iki atsakovo atlikto Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenų patikrinimo nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, pagrįstai konstatuota, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytos prievolės, ir kad toks pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu.
II.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:
6.1. Bendrovė 2023 m. spalio 16 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir jam nereikalingas sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams (tinkuotojas). Prašyme nurodyta, kad pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis bus gaunamas 850 Eur dydžio darbo užmokestis Bendrovėje.
6.2. Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyta, kad leidimą prašoma išduoti 2 m.; Bendrovė įsipareigoja įdarbinti pareiškėją ne trumpesniam nei 6 mėn. laikotarpiui tinkuotoju; numatoma pareiškėjo įdarbinimo data – 2023 m. lapkričio 30 d.; darbo sutartis neterminuota; darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis – 850 Eur; Bendrovė patvirtino, kad už pareiškėją bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.
6.3. Pareiškėjui, remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. gruodžio 21 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojęs iki 2025 m. gruodžio 21 d.
6.4. 2024 m. vasario 14 d. Bendrovė (darbdavys) ir pareiškėjas (darbuotojas) sudarė neterminuotą darbo sutartį, iš kurios matyti, kad pareiškėjas įdarbintas tinkuotoju, Bendrovė įsipareigojo mokėti MMA už 1,0 etatą; darbo sutartyje nurodyta, kad ji įsigalioja ir pareiškėjas pradeda dirbti 2024 m. vasario 15 d.; nustatomas bandomasis laikotarpis.
6.5. Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes: 1) duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įsidarbino tik 2024 m. vasario 15 d. ir jam nė karto nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Todėl konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsižvelgus į VSDFV informacinės sistemos duomenis, t. y., kad asmeniui mokamas darbo užmokestis nesiekia 1 MMA ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų asmuo negauna, taip pat konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad pareiškėjas turi ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, tačiau jie sąlygoti išimtinai tik darbo santykių. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
6.6. Įvertinęs VSDFV duomenis apie pareiškėjo darbo užmokestį teismas nustatė, kad už 2024 m. vasario mėn. pareiškėjui išmokėta 184,80 Eur darbo užmokesčio, už 2024 m. kovo mėn. – 323,40 Eur, už 2024 m. balandžio mėn. – 308 Eur. Pareiškėjas 2024 m. birželio 7 d. buvo atleistas ir jam išmokėta 114,86 Eur atleidimo išmoka.
6.7. 2024 m. liepos 3 d. teisme gautas pareiškėjo pranešimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas neapmokamų atostogų buvo išleidžiamas darbdavio žodiniu nurodymu, todėl neturi galimybės pateikti teismui šių prašymų kopijų. Bendrovė po pareiškėjo reikalavimo patikslino darbo užmokesčio žiniaraščius už vasario–gegužės mėn. VSDFV taip pat buvo pateikti patikslinti darbo užmokesčio žiniaraščiai, sumokėti privalomi mokesčiai. Darbo užmokesčio skola už
vasario–balandžio mėnesius nėra sumokėta, pareiškėjas ir darbdavys susitarė, kad skola bus sumokėta per tris mėnesius. Už gegužės mėn. darbo užmokestis buvo visiškai sumokėtas. Taip pat pareiškėjas pateikė banko išrašo kopiją, iš kurios matyti, kad: 1) 2024 m. birželio 1 d. Bendrovė pareiškėjui pervedė 500 Eur avansą; 2) 2024 m. birželio 23 d. Bendrovė pareiškėjui pervedė
250 Eur avansą; 3) 2024 m. birželio 28 d. Bendrovė pervedė 600 Eur avansą; 4) 2024 m. birželio 28 d. Bendrovė pervedė 750 Eur avansą. Taip pat iš pateikto Bendrovės darbo užmokesčio žiniaraščio nustatyta, kad pareiškėjui už 2024 m. gegužės mėn. išmokėta 681,50 Eur.
6.8. Teismas pareiškėją įpareigojo iki 2024 m. liepos 5 d. pateikti teismui: 1) paaiškinimus, kodėl prie 2024 m. birželio 1, 23 ir 28 d. Bendrovės pavedimų pareiškėjui nurodyta, kad pervedamos sumos yra „avansas“; 2) paaiškinti, už kurį konkrečiai mėnesį kuris pavedimas yra darbdavio pareiškėjui sumokėtas darbo užmokestis (jo dalis); 3) pateikti pareiškėjo 2024 m. liepos 1 d. pranešime nurodytą pareiškėjo ir darbdavio susitarimo nuorašą. Pareiškėjas nei iki teismo nurodytos datos, nei vėliau prašomų paaiškinimų ir dokumento nepateikė.
7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo (35, 40, 44, 50, 62 str.) nuostatas, akcentavo, kad pareiškėjas neginčijo, jog Sprendimo priėmimo metu pareiškėjo gautas atlyginimas nesiekė vieno MMA. Pareiškėjas neneigė, kad jam nebuvo mokamas sutartas atlyginimas, tačiau tai, jo teigimu, buvo nulemta nuo jo nepriklausiusių objektyvių priežasčių.
8. Teismas nurodė, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darbdavio tarpininkavimo rašte pateikiama informacija yra svarbi Migracijos departamentui sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Minėti dokumentai negali būti vertinami kaip formalūs, kuriuose pateikta informacija, nurodyti įsipareigojimai yra svarbūs ir vykdytini tik iki leidimo užsieniečiui laikinai gyventi išdavimo, o vėliau, gavus šį leidimą, nurodytų įsipareigojimų galima nevykdyti, neatitikti pateiktos informacijos. Šiuo atveju vertinant Sprendimo pagrįstumą, nėra aktuali aplinkybė, kad 850 Eur atlyginimas pareiškėjui nebuvo mokamas dėl nuo jo valios nepriklausančių, priežasčių, t. y. kad šaltuoju sezonu metu darbdavio (Bendrovės) užsakymų kiekis buvo sumažėjęs.
9. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus teismas nurodė, kad pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis, kurio dydis siektų 1 MMA. Kitų gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negavo.
10. Dėl argumentų, kad pareiškėjas ir Bendrovė susitarė, jog darbo užmokesčio skola bus sumokėta per tris mėnesius, teismas nurodė, kad pareiškėjas neįvykdė įpareigojimo pateikti teismui papildomų paaiškinimų ir įrodymų šiuo aspektu. Iš pareiškėjo pateikto banko sąskaitos išrašo nėra aišku, už kuriuos konkrečiai mėnesius ir kokiu pagrindu atitinkamos sumos (avansai) buvo pervestos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus. Teismas taip pat pabrėžė, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, kad pareiškėjo pragyvenimo Lietuvoje lėšų šaltinis – darbo užmokestis Bendrovėje. Nei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, nei tarpininkavimo rašte, nei darbo sutartyje nebuvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbs nevisą darbo laiką. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie kitas gaunamas pajamas. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo nesivadovauti oficialiais VSDFV duomenimis, kurių pareiškėjas neginčijo. Aptariami pareiškėjo argumentai, teismo vertinimu, nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte ir darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis / 1 MMA siekiantis darbo užmokestis, taigi, nesilaikyta imperatyvių Įstatymo reikalavimų.
11. Teismas sutiko su pozicija, kad teisės aktai nenustatė atsakovui pareigos, prieš priimant Sprendimą, vertinti aplinkybes dėl pareiškėjo darbo trūkumo. Teismo vertinimu, pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi ir vėliau išėjęs neapmokamų atostogų, nesvarbu, kokia būtų jų priežastis, visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias įstatymų nuostatas.
12. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad jis yra užsienio pilietis, nesupranta lietuvių kalbos, nebuvo susipažinęs su teisės aktų nuostatomis, todėl nežinojo, kad vien tai, jog negauna viso darbo užmokesčio, gali būti vertinama, kaip buvimo Lietuvoje taisyklių ir sąlygų pažeidimas, kadangi nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nesilaikyti Įstatymo, Lietuvos Respublikos darbo kodekso reikalavimų.
13. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi pagrįstai panaikintas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą patenkinti.
15. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad aplinkybės, jog leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai atsirado ne dėl pareiškėjo kaltės, neturi teisinės reikšmės. Bendrovė neginčijo, kad neturėjo galimybės užtikrinti pareiškėjui pilno darbo krūvio. Be to, pareiškėjas pateikė įrodymų, kad ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas ištaisyti susiklosčiusią situaciją – pareiškėjui pareikalavus, Bendrovė VSDFV patikslino duomenis apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas 2024 m. vasario–balandžio mėnesiais bei įsipareigojo pareiškėjui išmokėti atlyginimą už minėtą laikotarpį.
15.2. Migracijos departamentas tik formaliai įvertino VSDFV informacinės sistemos duomenis, tačiau neįsitikino jų teisingumu ir patikimumu, neatliko savarankiško vertinimo ir Sprendimą priėmė neišklausęs pareiškėjo, tokiu būdu pažeidė, be kita ko, gero administravimo principą. Pirmosios instancijos teismas minėtą pasyvų atsakovo elgesį nepagrįstai pripažino teisėtu.
15.3. Teismas nevertino pareiškėjo įrodymų, pagrindžiančių, kad nustatyti pažeidimai buvo pašalinti – teismas pareiškėjo pateiktus duomenis laikė nepakankamais, nes nebuvo pateiktas rašytinis susitarimas su darbdaviu dėl skolos išdėstymo, o mokėjimo pavedimuose pinigų pervedimo paskirtimi nurodytas „avansas“. Tačiau šios aplinkybės buvo nepagrįstai suabsoliutintos – atsakovas pripažino skolą ir VSDFV pateikė patikslintus duomenis. Teismui taip pat buvo pateikti ir patikslinti darbo užmokesčio žiniaraščiai, iš kurių matyti, kad darbdavys yra skolingas pareiškėjui. Teismas nepagrįstai banko sąskaitos išrašą ir jame esančius įrašus vertino atsietai nuo kitų įrodymų.
15.4. Teismas privalėjo įvertinti Sprendimo teisėtumą, atsižvelgiant į naujai paaiškėjusią informaciją, kad konstatuoti Įstatymo nuostatų pažeidimai atsirado ne dėl pareiškėjo kaltės bei buvo nedelsiant pašalinti. Tačiau teismas šios pareigos nevykdė ir rėmėsi formaliais argumentais.
15.5. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis neteikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančios informacijos, o nustatytas pažeidimas nebuvo sąlygotas pareiškėjo veiksmų. Pareiškėjo vertinimu, išdėstytų aplinkybių visuma lemia, kad išnyko pagrindai panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
17. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei pažymi, kad:
17.1. Pareiškėjas neginčija, kad Bendrovė nemokėjo tarpininkavimo rašte bei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyto darbo užmokesčio – 850 Eur (vienintelių nurodytų pareiškėjo pragyvenimo lėšų) ar MMA nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo, todėl buvo nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užmokesčio sumokėjimas atbuline data nepaneigia Įstatymo pažeidimo. Pareiškėjas turi pareigą atitikti Įstatymo reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų galiojimo laikotarpį. Ši išvada atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
17.2. Atsakovas nesutinka su pareiškėju, kad prieš Sprendimo priėmimą Migracijos departamentas turėjo kreiptis į pareiškėją, kadangi teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, užsieniečio apklausa šiuo aspektu nėra privaloma. Gero administravimo principas apima teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Be to, Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos buvo nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui buvo kliūčių iki Sprendimo priėmimo teikti papildomus dokumentus, paaiškinimus, ar įrodymus.
17.3. Nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje nustatytų savarankiškų, imperatyvių leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, tačiau ir pareigą panaikinti minėtą leidimą. Taigi, atsakovo vertinimu, Sprendimas yra teisėtas ir motyvuotas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo atmetė, nes vertino, kad Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (kadangi jam nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis; jis įsidarbino vėliau, nei buvo nurodęs), taip pat kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo, jog jam nebuvo mokamas sulygtas darbo užmokestis, o jo skundo argumentai, teismo vertinimu, nepaneigia atsakovo išvadų.
20. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, pažymi, kad teismas neįvertino byloje nustatytų aplinkybių ir esminių pareiškėjo argumentų dėl jo kaltės nebuvimo, netinkamai vertino įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
21. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio
2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
22. Teisėjų kolegija nustatė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, atsižvelgus į tai, kad užsienietis negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, t. y. Sprendimas panaikinti leidimą gyventi buvo priimtas esant dviem savarankiškiems pagrindams.
23. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.).
24. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.).
25. Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis dirbs UAB „Biastera“, jam bus mokamas 850 Eur darbo užmokestis. Atsakovo pateiktuose VSDFV duomenų bazės duomenyse nurodoma, kad pareiškėjui nė vieną mėnesį nebuvo mokamas sutartas darbo užmokestis: UAB „Biastera“ išmoka buvo 184,8 Eur už vasario mėnesį; 323,4 Eur už kovo mėnesį, 308 Eur už balandžio mėnesį; 459,64 Eur bei 114,86 Eur (atleidimo išmoka) už birželio mėnesį. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento Sprendimas pagal
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą grindžiamas aplinkybe dėl užsieniečiui mokėto mažesnio darbo užmokesčio, nei įsipareigota mokėti prieš pradedant dirbti UAB „Biastera“, t. y. grįstas aplinkybe, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės. Būtina pastebėti, kad įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme atsakovas, visų pirma, turėjo pareigą, prieš priimdamas sprendimą aptariamu pagrindu, surinkti faktinius duomenis, bylojančius, jog prieš siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis (šiuo atveju pareiškėjas) pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, tik pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau. Teismo nuomone, atsakovas turėjo pateikti įrodymus, kad, šiuo atveju, jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį, buvo pakankamai akivaizdu, jog toks tarpininkavimo rašte numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi. Tiriamu atveju apsiribota VSDFV duomenų patikrinimu pareiškėjui jau dirbant UAB „Biastera“. Tačiau vien ši faktinė aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankama padaryti išvadą, kad buvo situacija, apibrėžta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės). Į administracinę bylą nebuvo pateikta bei Migracijos departamento Sprendime neatsispindi duomenys apie tai, kad, prieš atvykstant į Lietuvos Respubliką, buvo teikiama informacija neatitinkanti realios situacijos, todėl Sprendimas nurodomu pagrindu negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-2288-556/2023).
26. Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto pagrindo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamentas įrodė, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nepaneigė šių nustatytų faktinių aplinkybių. Taigi Migracijos departamentas, įvertinęs patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kurią patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl buvo pagrindas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2318-624/2024).
27. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjas išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu negavo prašyme pakeisti leidimą ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, esančio vieninteliu šiuose dokumentuose nurodytu pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltiniu Lietuvoje, pripažintina, jog pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankišką imperatyvų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).
28. Pareiškėjo argumentai apie jo kaltės nebuvimą atmetami kaip deklaratyvūs, neįrodyti ir nepaneigiantys Migracijos departamento Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (sulygto darbo užmokesčio negavimą, kitas turimas pakankamas pajamas pragyvenimui) neinformavo Migracijos departamento, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos.
29. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
30. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė įrodymų apie susitarimą su darbdaviu dėl nemokamų atostogų, ar dėl trūkstamos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo, turimas pakankamas lėšas pragyvenimui. Pareiškėjo pateiktas banko sąskaitos išrašas neįrodo nei kad Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas atitiko leidimo laikinai gyventi sąlygas, nei kokiu pagrindu ir kodėl pareiškėjas 2024 m. birželio 1 d., 23 d., 28 d. (2 mokėjimai) gavo mokėjimus, pavadinimu „Avansas“. Pareiškėjo pateiktas 2024 m. gegužės mėnesio UAB „Biastera“ darbo užmokesčio žiniaraštis nepasirašytas nei Bendrovės vadovo, nei buhalterio, jame nurodytos sumos nesutampa su VSDFV duomenų bazės duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis
ABTĮ 57 straipsnio 5 dalimi, 80 straipsnio 1 dalimi, buvo įpareigojęs pareiškėją pateikti savo pozicijos paaiškinimus ir įrodymus (2024 m. birželio 25 d., 2024 m. liepos 1 d. teisėjos rezoliucijos), atskirai klausė dėl „Avanso“ nurodymo mokėjimo paskirtyje, prašė pateikti įsakymus, susitarimus ir t.t. Pareiškėjui nepateikus kitokių įrodymų, įvertinusi pateiktų dokumentų turinį (žiniaraštis nepasirašytas, jame pateikta informacija tik už gegužės mėnesį, ji nesutampa su VSDFV duomenų bazės išrašo duomenimis, mokėjimo nurodyme nurodytos sumos nepaaiškintos, mokėjimai atlikti 2024 m. birželio 1 d. ir vėliau, mokėjimų paskirtyje nurodyta „Avansas“) ir atsižvelgusi į kitus byloje esančius įrodymus (Tarpininkavimo raštas, 2024 m. vasario 14 d. darbo sutartis Nr. 84, VSDFV duomenų bazės išrašas), įrodymų apie pakankamas lėšas pragyvenimui nebuvimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodinėjimo procesą reglamentuojančių taisyklių, konstatuodamas, jog pareiškėjas neįrodė, kad nuo leidimo išdavimo iki Sprendimo priėmimo jis turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui. Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus motyvus dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo nagrinėjamu atveju, iš esmės pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pareiškėjo reikalavimų, teisingai nustatė faktines ginčo aplinkybes, aiškiai įvardino ir nurodė ginčui aktualias teisės normas, buvo aktyvus. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, subjektyviai kitaip vertina įrodymus byloje, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat proceso šalies netenkinantys teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.
31. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad Migracijos departamentas pažeidė gero administravimo principą, nes prieš priimdamas Sprendimą neapklausė pareiškėjo, nesuteikė galimybės teikti įrodymus, paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-1811-556/2024; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; kt.).
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas konkrečiai nenurodė, dėl kokių konkrečių priežasčių jo teisė būti išklausytam turėjo būti įgyvendinta administracinės procedūros Migracijos departamente metu, o pareiškėjo dėstomi argumentai dėl jo ir Bendrovės darbo teisinių santykių neleidžia spręsti, jog atsakovui nesiaiškinus šių aplinkybių galėjo būti nenustatytos Sprendimo priėmimui reikšmingos aplinkybės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas aktyviai dalyvavo tiriant įrodymus, įpareigojo pareiškėją pateikti jo poziciją pagrindžiančius įrodymus, pareiškėjas jų nepateikė. Taip pat pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nenurodė kitų pareiškėjo teisių apsaugos požiūriu reikšmingų aplinkybių, kurias atsakovas, priimdamas Sprendimą, privalėjo vertinti remdamasis proporcingumo principu, taigi pareiškėjas konkrečiai nepagrindė, kokius teisėtus pareiškėjo interesus ar kitus teisinius gėrius atsakovas priimtu Sprendimu neproporcingai pažeidė.
33. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad Sprendimas turi būti panaikintas kaip formalus. Įvertinus skundžiamo Sprendimo turinį aptarto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovo Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi pagrįstas ir teisėtas dėl to, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Pareiškėjo teiginiai apie Sprendimo pasekmių neproporcingumą siekiamiems tikslams yra deklaratyvūs ir nepagrįsti faktine situacija.
34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytas pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija